AMONIAKO REIKŠMĖ IR JO NUSTATYMO ORE METODAI

Home / Žemės ūkis / AMONIAKO REIKŠMĖ IR JO NUSTATYMO ORE METODAI

AMONIAKO REIKŠMĖ IR JO NUSTATYMO ORE METODAI

Amoniakas ir jo reikšmė

Amoniakas – tai bespalvės, aitraus kvapo dujos, stipriai dirginančios gleivinę. susidaro pūvant tvarte įvairioms organinėms medžiagoms (šlapimui, mėšlui, pakratams, pašaro likučiams), turinčioms azoto. Kai oras labai drėgnas, o temperatūra sumažėjusi, amoniakas ištirpsta kondensate, jį absorbuoja statybinės konstrukcijos, taip pat kraikas. Kylant temperatūrai ir esant sumažėjusiam atmosferos slėgimui, amoniakas išsiskiria į orą.

Amoniakas – nuodingos dujos. Jeigu gyvuliai ilgai kvėpuoja oru, kuriame šių dujų yra 0,1 mg/l, pablogėja jų sveikata, mažėja produktyvumas. GGyvuliams sumažėja hemoglobino, kraujo šarmų rezervas, sulėtėja dujų apykaita, maisto medžiagų (proteinų, riebalų, celiuliozės) virškinimas, mažėja primilžiai. Kai į kraują patenka daug amoniako, dirginama nervų sistema, pakyla kraujospūdis, paralyžiuojamas kvėpavimo centras, ir gyvulys gaišta.

Amoniako koncentracija gyvulininkystės pastatuose priklauso nuo ventiliacijos efektyvumo, sanitarinės būklės, gyvulių skaičiaus. Ribinė amoniako koncentracija suaugusių gyvulių patalpose – 20 mg/m3, o prieauglio – 10 mg/m3. Mirtina dozė – 3 mg/l (0,4 %).

Gyvulio gyvybiniams procesams palaikyti ir produkcijos gamybai reikia baltymų, o azotas kaip tik ir yyra pagrindinė jų sudedamoji dalis. Į gyvulio organizmą patekęs su pašaru, jis išskiriamas į aplinką.

Pvz.: kiaulė iš pašaro panaudoja 34 % azoto, o su šlapalu į aplinką išskiria apie 36 %, su išmatomis 30 %, taigi su ekskrementais išskiriama apie 666 %. Iš jų į orą patenka apie 13 % azoto. Azotas, kaip vienas iš svarbiausių amoniako komponentų, teršia orą, todėl jo mažinimui skiriama daug dėmesio. Žemės ūkyje 80 % aplinkos taršos susidaro kaip azoto išskiriamas amoniakas.

Amoniakas yra tvartų ore aptinkamos dujos, beje, tirpios vandenyje, todėl vadinamos vandeniniu amoniaku. Kadangi didžioji dalis šlapalo yra šlapime, tai, sumaišius šlapimą ir fekalijas, padidėja amonio produkcija. Reakcijos greitis priklauso nuo vandenilio jonų bei šlapalo koncentracijos ir aplinkos temperatūros.

Vandeninis amoniakas ir amonis skystyje yra cheminėje pusiausvyroje. Šį procesą įtakoja temperatūra. Amoniako frakcijos kiekis padidėja kylant temperatūrai. Taigi, vėdinant tvartus, temperatūra mažėja, tuo pačiu mažėja ir amoniako koncentracija ore skysčiui garuojant nuo grindų. Amoniako nuolatinis kitimas iš skysčio į garus taip pat priklauso nuo paviršiaus pploto.

Didelė amoniako dujų koncentracija kenkia žmonėms ir gyvuliams. Labiausiai amoniako dujų yra pažeidžiami kvėpavimo takai. Atmosferos amoniakas gali jungtis su kitais oro teršalais ir sudaryti žalingus junginius.

Užsienio mokslininkų tyrimais nustatyta, kad kiaulidėse, kuriose didelė gyvulių koncentracija ir kur patalpoje jaučiamas amoniako kvapas, 21 % darbuotojų skundžiasi galvos skausmais ir serga kvėpavimo takų ligomis. Tiesioginį amoniako dujų poveikį gyvulių sveikatai įrodančių tyrimų nėra pakankamai. Bet, kiaules paveikus amoniako dujų koncentracija, smarkiai sumažėja ėdamumas ir priesvoriai. Bandymais įrodyta, kad tokioje patalpoje ssumažėja vištų augimas, dėslumas, pašarų lesamumas.

Amoniako koncentracija fermose priklauso nuo pašaro rūšies, pastatų techninės konstrukcijos, mėšlo šalinimo ir mėšlidžių įrangos. Norint sumažinti amoniako išsiskyrimą į aplinką, reikia didinti proteinų įsisavinimą gyvulio organizme ir tiksliai normuoti amino rūgščių kiekį racione.

Tvartų konstrukcijos, mėšlo šalinimo technologijos, zoohigieninių mikroklimato normų laikymasis apsaugo žmones ir gyvulius nuo žalingo amoniako dujų poveikio.

Nustatyta, kiek išgaruoja amoniako kaiulidėse ir karvidėse (Lietuvoje):

 Karvidėse amoniako garavimo intensyvumas panašus kaip ir užsienio ūkiuose; daug mažiau amoniako išgaruoja šaltose karvidėse;

 Kreikiamoje penimų kiaulių kaiulidėje iš vienos gyvulio vietos per metus išgaruoja 2,6 t, o su grotelėmis dengtais mėšlo kanalais – 8,0 kg amoniako; pastaroji reikšmė 2,5 karto didesnė už Vakarų priimtą standartą;

 Paršavedžių tvartuose amoniako garavimas priklauso nuo gardų grindų ir kraiko. Kreikiant durpėmis, amoniako garuoja mažiausiai (4 kg/per metus iš vieno gardo). Jei betoninės grindys kasdien švariai nuvalomos, per metus išgaruoja 10 kg amoniako. Kai grindų paviršius nelygus ir jos švariai nenuvalomos, per metus išgaruoja 20 kg amoniako, t.y. net 2,5 karto daugiau nei užsienio kiaulidėse. Ypač daug amoniako garuoja (32 kg/per metus), kai guoliavietės išklotos lentomis, po kuriomis bėga srutos.

Aktuali problema – amoniako emisija iš tvartų

Stojant į Europos Sąjungą, visa Lietuvos teritorija buvo pripažinta jautria nitratams zona, nes 1994-1995 m., ištyrus 5 775 ššachtinių šulinių vandens kokybę, nustatyta, kad daugiau kaip trečdalyje šulinių nitratų koncentracija didesnė už leistiną normą 50 mg/m3 (didžiausia leistina amoniako koncentracija tvarte yra 15 mg/m3).

Būtent dėl azoto, patenkančio į Lietuvos vandenis, Kuršių marios yra labai eutrofikuotos (dėl eutrofikacijos vandens telkiniai dumblėja, užželia). Pastebimai daugėja fitoplanktono, intensyvėja vandens žydėjimas, susijęs su melsvadumblių vystymusi.

Vandens eutrofikacija vyksta ir šuliniai teršiami nitratais dėl azoto, patenkančio iš žemės ūkio veiklos.

Amoniako emisija, priklausomai nuo šaltinio.*

*Grafikas paimtas iš: „Mano ūkis“ 2005/02 (psl.32)

Amoniako žala aplinkai. Amoniakas, garuodamas iš gyvulių šlapimo, patenka į atmosferą ir paveiktas lauko oro deguonies lengvai jungiasi su vandeniu. Taip susidaro azotinės bei nitritinės rūgštys ir ore susiformuoja žalingos organizmui amonio nitratų dalelės.

Kenksmingi krituliai žaloja visą ekosistemą. Rūgštiniai lietūs keičia dirvožemio bei vandens telkinių rūgštingumą. Dėl to kinta augmenija ir gyvūnija. Norint neutralizuoti rūgštinio lietaus poveikį, dirvožemį ir ežerus reikia kalkinti.

Tyrimais nustatyta, kad Amerikoje iš žemės ūkio į aplinką patenka apie 50 % amoniako, Švedijoje – 90 %, Olandijoje – 63 %.

Pastaraisiais metais tirta amoniako emisijos priklausomybė nuo įvairiausių veiksnių: oro judėjimo greičio, gyvuliams duodamų pašarų kokybės ir jų sudėties, patalpos oro temperatūros, mėšlo temperatūros, anglies ir azoto santykio mėšle, mėšluoto paviršiaus ploto, vėdinimo intensyvumo.

Nėra vieningos nuomonės. Pasaulio šalių mokslininkai nesutaria, koks mėšlas ((kraikinis ar skystas) labiau teršia orą. Vakarų specialistai teigia, kad kraikinis mėšlas labiau kenksmingas, o Rytų – kad skystas. Pagal Vakarų valstybių standartą, kiekvienas gyvulys į aplinką išskiria 8,8 kg azoto per 190 d. tvartinį laikotarpį.

Palyginus azoto nuostolius iš kraikinio ir bekraikio mėšlo, galima pasakyti, kad tvarte jie yra beveik vienodi, tačiau laikymo metu iš kraikinio mėšlo šie nuostoliai gali būti 10 kartų didesni, negu iš bekraikio. Todėl ūkiuose siūloma įrengti bekraikio mėšlo šalinimo sistemą, kaip vieną iš priemonių amoniako emisijai mažinti.

Užsienio specialistų atliktais tyrimais nustatyta, kad kuo intensyviau vėdinamos tvarto patalpos, tuo intensyviau amoniakas garuoja į aplinką. Kuo didesnis oro judėjimo greitis tvarte, tuo mažesnė amoniako koncentracija jame. Vadinasi, ūkininkai, klysta galvodami, kad vėdinimo angas reikia vienodai laikyti atidarytas ištisus metus. Kad tvarte nebūtų per didelis oro judėjimo greitis, jas reikia reguliuoti (žiemą angos turi būti mažiau atidaromos, vasarą – daugiau). Tyrimai, atlikti natūraliai vėdinamoje boksinėje su grotelinėmis grindimis karvidėje, parodė, kad NH3 emisija karvei vasarą buvo 12,4 g per parą, o žiemą – 50 % mažesnė (G.Brose, E.Hartung).

Šaltose karvidėse amoniako mažiau. LŽŪU žemės ūkio inžinerijos instituto profesoriaus B.Kavolėlio atliktais tyrimais nustatyta, kad tvartiniu laikotarpiu amoniako emisija iš gyvulio vietos rišamų karvių ir boksinėje karvidėje su grotelėmis dengtais

mėšlo kanalais buvo vienoda – apie 29 g per parą, o neapšiltintoje boksinėje kur kas mažesnė – 17 g per parą. Amoniako emisija per 220 d. tvartinį laikotarpį iš gyvulio vietos neapšiltintoje karvidėje buvo 3,7 kg, o apšiltintoje – 6,4 kg.

Tyrimais nustatyta, kad 1m3 srutų yra 1-2 kg bendrojo azoto. Neturint srutų talpyklų per metus į paviršinį vandenį iš ūkių, turinčių daugiau kaip 10 SGV (sąlyginis gyvulio vienetas – 1 melžiama karvė arba 3 telyčios (nuo 1 metų), arba 5 vveršeliai (iki 1 metų), arba 2 mėsiniai galvijai (iki 2 m amžiaus), arba 3 veislinės kiaulės su paršeliais, arba 8 penimos kiaulės, arba 2 arkliai, arba 9 avys, arba 150 vištų dedeklių, arba 2 500 broilerių), patenka 500-1 000 tonų bendrojo azoto. Atlikta analizė rodo, kad iš esamų gyvulininkystės ūkių, turinčių daugiau kaip 10 SVG, įrengus mėšlides, į drenažą patektų apie 700 – 800 tonų azoto mažiau. Baltijos jūros baseino valstybės įsipareigojo sumažinti azoto patekimą į aplinką 50 %.

Iki 2007 mm. mėšlidės turi būti įrengtos ūkiuose, laikančiuose 300 SVG, iki 2011 m. – daugiau kaip 10 SVG.

Kad mažiau nitratų būtų išplaunama nedideliuose, iki 10 SVG, ūkiuose, reikėtų mėšlą kaupti laukuose, pakilioje reljefo vietoje, kurios neapsemtų polaidžio ir liūčių metu. Tokiuose ūūikiuose srutoms absorbuoti kaupimo vietoje reikia supilti 50 cm aukščio orasausių durpių, 70 cm smulkintų šiaudų ar lapų sluoksnį, o mėšlo kaupą apjuosti 50 cm aukščio pylimu, apdengti plėvele arba apkasti 20 cm storio durpių ar smulkintų šiaudų sluoksniu.

Įdiegus tinkamas mėšlo tvarkymo technologijas, Kuršių marių ir Baltijos jūros tarša azotu sumažėtų apie 10 %, o mineralinių trąšų per metus reikėtų mažiau maždaug už 3,5 mln. Lt.

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 278 tūkst. galvijų augintojų, kurie laiko apie 1 mln. galvijų. Iki 2007 m. 131 ūkyje (tai sudarytų 0,06 % visų ūkių), kuriuose yra daugiau kaip 300 SGV, turi būti įrengtos mėšlidės, o visuose kituose – iki 2011 m.

Amoniako išgaruos mažiau, jei:

 Bus mažinamas proteinų kiekis gyvulių pašare, į pašarus bus dedama ssintetinių amino rūgščių, bus subalansuojamas proteinų ir angliavandenių santykis;

 Tvartas bus kreikiamas kapotais šiaudais, pjuvenomis, durpėmis;

 Mėšlas bus nuolat šalinamas iš tvarto į lauko mėšlidę;

 Bus valomas iš tvarto šalinamas oras;

 Bus uždengiami skysto mėšlo ir srutų rezervuarai.

Pagal „Darbotvarkę 21“ Lietuvos žemės ūkyje per 1995 m. išgaravo 25 000 t amoniako. Numatyta, kad 2010 m, per metus turėtų išgaruoti ne daugiau nei 16 000 t amoniako.

Amoniako kiekio nustatymo ore metodai

Norint nustatyti, ar yra ore amoniako raudonas lakmuso popierėlis sudrėkinamas distiliuotu vandeniu ir tiriamoje vietoje llaikomas 3-5 min. Jei amoniako yra, popierėlis pamėlynuoja. Distiliuotame vandenyje sudrėkintas geltonas bromtimolio popierėlis, tiriamoje vietoje palaikius 3-5 min, kai amoniako koncentracija maža, pažaliuoja, kai didesnė – pamėlynuoja. Distiliuotame vandenyje sudrėkintas geltonas kurkumino popierėlis, tiriamoje vietoje palaikius 3-5 min, jei amoniako yra, paruduoja. Amoniaką nustatant druskos rūgštimi, buteliuką paskalandavus, išimamas kamštis. Jei amoniako yra, po 1-2 min aplink buteliuko angą susidaro baltas rūkas.

Dažniausiai amoniako kiekis ore nustatomas titravimo arba kolorimetriniu metodais, prietaisu UG-2. Titravimo ir kolorimetrinis metodai pagrįsti amoniako savybe jungtis su silpna sieros rūgštimi.

Amoniako kiekį nustatant titravimo metodu, žinomas oro tūris prasiurbiamas per 0,01 n sieros rūgšties tirpalą. Ore esančio amoniako kiekis apskaičiuojamas pagal sieros rūgšties titro pasikeitimą.

Į dujų surinktuvą įpilama 50-100 ml 0,01 n sieros rūgšties tirpalo. 1 ml šio tirpalo gali prisijungti 0,17 mg (0,2237 ml) amoniako. Dujų surinktuvas guminiu vamzdeliu sujungiamas su Migunovo elektroaspiratoriumi. Orą reikia siurbti 1 l/min greičiu (reikiamas oro siurbimo greitis nustatomas ventiliu pagal viršutinį reometro plūdės kraštą).

Įjungus chronometrą, oras siurbiamas 10-20 min, t.y. prasiurbima 10-20 l oro.

Išmatuojama oro temperatūra ir atmosferos slėgis tyrimo vietoje.

Pirmiausiai nustatomas 0,01 n sieros rūgšties tirpalo titras: į kolbutę įpylus 10-20 ml sieros rūgšties ir įlašinus 2 lašus metiloranžo, titruojama to paties normalingumo šarmo tirpalu tol, kol atsiranda ggeltona spalva.

Po to patikrinamas ir sieros rūgšties, per kurią buvo prasiurbtas tiriamas oras, titras: į kolbutę įpylus 10-20 ml sieros rūgšties iš dujų surinktuvo ir įlašinus 2 lašus metiloranžo, šarmo tirpalu titruojama tol, kol kolbutėje esantis tirpalas nusidažys geltona spalva.

Titravimo rezultatai apskaičiuojami tam sieros rūgšties kiekiui, kuris buvo supiltas į dujų surinktuvą.

Pagal titravimui sunaudoto šarmo tirpalo kiekį (ml) apskaičiuojamas sieros rūgšties kiekis, dalyvavęs reakcijoje. Apskaičiavus sieros rūgšties tūrį prieš ir po oro prasiurbimo skirtumą, nustatomas amoniako kiekis (mg ir ml) prasiurbto oro tūryje.

Prasiurbto oro kiekis normaliomis sąlygomis apskaičiuojamas pagal formulę:

V0760 = Vt • B Vt – prasiurbto oro tūris, l; (1)

(1 + α • t) • 760 B – tmosferos slėgis, mmHg;

α – dujų plėtimosi koeficientas, α = 0,003663;

t – oro temperatūra, °C.

Jei reikia, amoniako kiekis apskaičiuojamas mg/l, mg/m3, procentais, promilėmis (arba ml/l).

Nustatant ore esantį amoniako kiekį kolorimetriniu metodu, kaip ir titruojant, amoniakas sujungiamas su sieros rūgštimi. Susijungusio amoniako kiekis nustatomas Neslerio reagentu, kuris, priklausomai nuo amoniako kiekio, tirpalą nudažo atitinkamo intensyvumo geltona arba ruda spalva (spalvos intensyvumas lyginamas pagal kolorimetrinę skalę su amonio chlorido tirpalu).

Pirmiausia paruošiami reikiamos koncentracijos tirpalai. Standartinio amonio chlorido tirpalo 1 ml turi būti 0,01 mg amoniako. Todėl 3,141 g NH4Cl ištirpinama 1 l ddistiliuoto vandens. Šio tirplao 1 ml matavimo cilindre atskiedžiamas 0,01 n H2SO4 (arba distiliuotu vandeniu) iki 100 ml tūrio.

Neslerio reagentui pagaminti 2,5 g kalio jodido ištrinama su 3 ml distiliuoto vandens. Į gautą tirpalą įdedama 3,5 g HgI2 ir trinama, kol viskas ištirps. Po to įpilama 100 ml 15 % KOH tipalo, sumaišoma, paliekama 2-3 paroms. Nusistojęs skaidrus tirpalas supilamas į tamsaus stiklo butelį ir laikomas tamsioje vietoje.

Į dujų surinktuvą įpylus 20-50 ml 0,01 n H2SO4 tirpalo, surinktuvas guminiu vamzdeliu sujungiamas su Migunovo elektroaspiratoriumi. Oras siurbiamas 1 l/min greičiu (reikiamas oro siurbimo greitis nustatomas ventiliu pagal viršutinį reometro plūdės kraštą).

Įjungus chronometrą, oras siurbiams 20-30 min, t.y. prasiurbiama 20-30 l oro.

Išmatuojama oro temperatūra ir atmosferos slėgis tyrimo vietoje.

Paruošta kolorimetrinė skalė iš 10 mėgintuvėlių suskalanduojama ir padedama 5 min nusistoti.

1 lentelė. Standartinė skalė amoniako kiekiui ore nustatyti.*

Reagentai Mėgintuvėlių eilės numeriai

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Standartinis NH4Cl tirpalas, ml 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

0,01 n H2SO4 tirpalas arba distiliuotas vanduo, ml 9 8 7 6 5 4 3 2 1 0

Neslerio reagentas 0,5 0,5 0,5 0,5 0,5 0,5 0,5 0,5 0,5 0,5

NH3, mg 0,01 0,02 0,03 0,04 0,05 0,06 0,07 0,08 0,09 0,10

* lentelė paimta iš: A.Tarvydas „Zoohigienos praktikumas“ (67 p)

Iš dujų surinktuvo ) po oro prasiurbimo į kolorimetrinį mėginruvėlį įpilama 10 ml sieros rūgšties tirpalo, pridedama 0,5 ml Neslerio reagento ir suskalanduojama. Po 5 min tirpalo spalva palyginama su kolorimetrinės skalės spalvomis (žiūrėti reikia iš viršaus ir iš šono), nustatoma,

kiek amoniako yra tiriamajame mėgintuvėlyje.

Apskaičiavus prasiurbto oro tūrį normaliomis sąlygomis (pagal 1 formulę), amoniako kiekis (mg/l) tiriamame ore nustatomas pagal formulę:

x = a • b a – sieros rūgšties tirpalo kiekis, per kurį buvo siubiamas oras; (2)

c • V0760 b – nustatytas amoniako kiekis 10 ml H2SO4 tirpale, mg;

c – kolorimetravimui sunaudotas H2SO4 tirpalo kiekis po oro prasiurbimo, ml: c = 10 ml;

V0760 – prasiurbto oro tūris normaliomis sąlygomis, l.

Prietaisu UG-2 amoniakas nustatomas kolorimetriniu metodu. Prasiurbus tam tikrą kiekį ttiriamo oro, omoniakas, jei jo yra, reaguoja su cheminiais indikatoriais, t.y. pakeičia jų spalvą tam tikrame indikatoriniame milteliais užpildyto stiklinio vamzdelio ilgyje. Stikliniame vamzdelyje mėlyna spalva nusidažiusių indikatorinių miltelių stulpelio ilgis proporcingas tiriamų dujų koncentracijai.

Pagrindinė UG-2 prietaiso dalis – guminis oro siurblys su įtvirtinta suspausta spyruokle. Prieš siurbiant orą per indikatorinius miltelius, reikiamas prasiurbti oro kiekis nustatomas kalibruotu kištuku. Kištuko paviršiuje yra keturi grioveliai du dviem įdubimais kiekviename. Atstumai tarp įdubimų apskaičiuoti taip, kad kištukui judant nuo vieno įdubimo iki kkito, paimamas reikalingas oro tūris.

Vamzdelio užpildymas indikatoriniais milteliais. Filtravimo patrono paskirtis – sulaikyti tas dujines medžiagas, kurios kliudo nustatyti NH3. Oro filtravimo patronas suskirstytas į keturis skyrius, kurių ilgis – 86 mm, skersmuo – 10 mm. Prieš pradedant siurbti, siaurasis ppatrono galas, įdėjus 5 mm storio vatos tamponą, užkemšamas specialiu laikikliu. Pro platųjį patrono galą, įstačius piltuvėlį, pirmasis patrono skyrius užpildomas chromo anhidridu, antrasis ir trečiasis skyriai – aktyvuota anglimi, ketvirtasis – gyvsidabrio sulfatu. Platusis patrono galas užkemšamas 5 mm storio vatos tamponu (vata suspaudžiama metaliniu strypu). Pilant reagentus, patronas lengvai padaužomas pirštu, kad pilamos medžiagos vienodai susislėgtų. Per ilgą laiką reagentų spalvos filtravimo patrone pasikeičia (oranžinis chromo anhidridas pažaliuoja, baltas gyvsidabrio sulfatas patamsėja). Kai reagentų spalva pakinta ilgesnėje kaip 5 mm stulpelio atkarpoje, reagentai keičiami naujais.

Siurbimas. Atitraukus UG-2 prietaiso fiksatorių, kištukas (30 arba 250 ml) įstatomas į prietaiso angą taip, kad kraštinė, pažymėta 30 arba 250 ml, sutaptų su fiksatoriumi. Kištukas viena ranka prilaikant atitrauktą fiksatorių, spaudžiamas tol, kol uužkirtiklis sutaps su kištuko griovelio viršutiniu įdubimu. Jei tikimasi rasti daug amoniako (iki 300 mg/m3), imamas kištukas, ant kurio kraštinės pažymėta 30 ml, jei mažiau – 250 ml.

Prie prietaiso UG-2 guminio vamzdelio prijungus bet kurį milteliais užpildyto stiklinio vamzdelio galą, viena ranka prilaikant kištuką, kita ranka atitraukiamas prietaiso fiksatorius ir įjungiamas chronometras. Kol siurbiamas oras, kištukas kyla į viršų. Kai kištuko užkirtiklis patenka į žemutinį įdubimą, pasigirsta spragtelėjimas. Kai reikia prasiurbti 250 ml oro, jei stiklinis vamzdelis užpildytas teisingai, kištuko sspragtelėjimas turi pasigirsti po 2 min arba po 2 min 40 s (fiksuojama chronometru). Jei kištukas iki spragtelėjimo juda ilgiau, stiklinį vamzdelį reikia užpildyti iš naujo ir tyrimą pakartoti. Pasigirdus spragtelėjimui, kištukas nebejuda, tačiau oras dar siurbiamas dėl likusio vakuumo. Prasiubiant 250 ml. Chronometras išjungiamas ir stiklinis vamzdelis nuo prietaiso atjungiamas po 4 min, prasiurbiant 30 ml – po 2 min po spragtelėjimo. Jei tiriamame ore yra amoniako, geltoni indikatoriniai milteliai tam tikrame vamzdelio ilgyje pamėlynuoja. Amoniako koncentracijai nustatatoma apatinį (iš oro siurbimo pusės) mėlynai nusidažiusį stiklinio vamzdelio galą pridėjus prie matavimo skalės nulinės atžymos. Matavimo skalės skaičius, sutampantis su viršutiniu nusidažiusių miltelių stulpelio kraštu, rodo amoniako koncentraciją (mg/m3). Kadangi tyrimo rezultatams įtakos turi oro temperatūra, nustatytąjį amoniako kiekį, išmatavus temperatūroje tyrimo vietoje, reikia padauginti iš atitinkamo koeficiento.

2 lentelė. Pataisos koeficientai, nustatant amoniako kiekį ore.*

Temperatūra, °C Koeficientas Temperatūra, °C Koeficientas

0-12 1,2 21-26 0,95

13-15 1,1 27-30 0,9

16-20 1,0

*lentelė paimta iš: A.Tarvydas „Zoohigienos praktikumas“ (70 p)

Jei reikia, amoniako kiekis apskaičiuojamas mg/l, mg/m3, procentais, promilėmis (arba ml/l).

Related Posts