Viesojo administravimo kospektas

Home / Viešasis administravimas / Viesojo administravimo kospektas

TRADICINIS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO MODELIS

1. TRADICINIS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO MODELIS M. WEBERIO BIUROKRATIJA POWEBERINĖS BIUROKRATIJOS TEORIJOS:Max Weber teigė, kad visuomenei tampant vis sudėtingesnei, reikalingos ir sudėtingesnės institucijos. Pagal Weber, tai reiškė perėjimą nuo neformalių, asmeninių organizacijų prie biurokratinių. Weber biurokratijos skiriamasis bruožas buvo hierarchinė struktūra, kurioje tam tikrose pareigose buvo į jas paskirti žmonės, turintys pastovias oficialias pareigas, kurias jie patikimai vykdė pagal neįasmenintas racionalias taisykles tam tikroje jurisdikcijoje. Valdžioje, teigė Weber, tai yra tai, ką jis vadino “biurokratinė valdžia”, kai tuo ttarpu privačiame sektoriuje tai buvo vadinama “biurokratiniu menedžmentu”. Žmonės, dirbantys skirtinguose hierarchinės piramidės lygiuose, mokosi, vertinamas jų išsilavinimas, gauna pareigas, vysto sugebėjimus ir sutinka lojaliai, ištikimai vykdyti pareigas, nepriklausomai nuo savo asmeninių įsitikinimų. Weber teigė, kad biurokratija yra pats efektyviausias organizacinis mechanizmas; t.y. biurokratija yra idealus mechanizmas.

VALDŽIOS TIPAI: 1. Teisinė 2. Tradicinė 3. Charizmatinė. Idealiosios biurokratijos analizė. Weberis teigė, kad kiekviena valdžios sistema turi sukurti ir apginti tikėjimą savo teisėtumu, ir tai gali padaryti įvairiais būdais. Jis nurodė tris teisėtos vvaldžios grynuosius tipus: (1) teisinė valdžia grindžiama tikėjimu tam tikrų modelių ar taisyklių teisėtumu ir teisinę valdžią turinčiųjų teise leisti įstatymus.(2) tradicinė valdžia, grindžiama tikėjimu besitęsiančiomis tradicijomis ir pagal tas tradicijas valdančiąsias, (3) charizmatinė valdžia, grindžiame emociniu prisirišimu ir atsidavimu ttam tikram individui.

WEBER BIUROKRATIJOS PRINCIPAI:

Teisiškai apibrėžta kiekvieno pareigūno veiklos sfera

Hierarchija ir organizacijos lygmenys

Rašytiniai dokumentai “bylos”

Įstaiga valdo specialiai tam apmokyti pareigūnai

Pareigybė yra vienintelė ją užimančio darbovietė

Įstaigos valdymas remiasi stabiliomis taisyklėmis

Valstybės administravimo modelį M.Weberis formulavo “legalaus valdymo” sistemoje, kurią supriešino su paveldimu valstybės administravimu. Weberis teigė, kad valstybės raidai būtinas dalykiškumu, specializacija, hierarchija, organizacine struktūra ir tikslumu paremtas administracinis aparatas. Pagrindinis vaidmuo būtų skiriamas profesionaliems valdininkams. Weberis nurodė, kad biurokratinis organizavimas gali būti pritaikytas įvairiausioje aplinkoje, kaip racionaliausias būdas imperatyviai valdyti žmones ir kad tai vienintelė svarbi naujojo pasaulio raida. Jis suabsoliutino formalųjį administracinės organizacijos aspektą, neįvertino neformalių struktūrų įtakos administraciniams procesams, todėl jo idealios biurokratijos modelis turi nemažai trūkumų. Tačiau jo pažiūros ir tyrinėjimai padarė didelę įtaką VA organizacijų teorijos rraidai.

WEBERIO IDEALAUS VALDYMO TEORIJA: koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti nuasmenintų santykių atmosfera.W. išdėstė idealaus biurokratinio valdymo teoriją. Weber koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti nuasmenintų santykių atmosfera. Bet koks nukrypimas nuo reglamentųneigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. Tam, kad organizacija veiktų sėkmingai, ji privalo: sufromuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama sieks numatomų rezultatų. Nežinant ką nori pasiekti, veikla – beprasmė. Išskaidant grupinę vveiklą į atskiras veiklas, būtina jas standartizuoti, nustatyti galimus bendrumus (analogiškoms darbų grupėms – analogiškai bendros taisyklės).Vadovas vadovaudamas privalo remtis formalizuotais reikalavimais. Jokių emocijų, jausmų, asmeninių požiūrių (jokio palankumo, populiarumo siekimo).

– – – – – – –

…biurokratinis administravimo būdas techniniu požiūriu gali būti pats veiksmingiausias….. ir racionaliausias. M. Weber

Tik charizmatiniai lyderiai sugebėtų valdyti biurokratinio administravimo sistemas

BIUROKRATINĖ ĮSTAIGA:

Aukščiausias racionalumo arba efektyvumo lygis (Weber)

Ekonominis neefektyvumas, administracinis bergždumas (Tullock, Niskanen)

Įstaigos veikla yra iracionali, įstaiga neturi vieningo veiklos tikslo. Iškylančių problemų sprendimas (Cyert & March)

BIUROKRATINĖS ĮSTAIGOS TRŪKUMAI:

Biurokratinė įstaiga iš priemonės pavirsta tikslu

Konfliktas tarp ekspertų ir administratorių

Pervertinama struktūros reikšmė

Nelankstumas

Formalių taisyklių sureikšminimas

(Argyris: Organizacijos sėkmė pasiekti tikslus priklauso nuo jos neformalios struktūros)

– – – – – – –

Biurokratijos teorija ir jos interpretacijos pliuralistinėje, elitistinėje, korporatyvinėje, marksistinėje ir ,,naujosios dešinės“ valstybės teorijose.

PAGRINDINĖS KONCEPCIJOS:

Elitizmas- telkia dėmesį į galios koncentravimo būdus;

Pliuralizmas-telkia dėmesį į galios išskaidymo būdus;

Marksizmas- telkia dėmesį į klasių konfliktą ir ekonominę galią;

Korporatizmas- telkia dėmesį į organizuotų interesų galią;

Profesionalizmas-telkia dėmesį į profesionalų galią;

Technokratija – telkia dėmesį į techninių ekspertų galią

BIUROKRATIJOS SAMPRATA PLIURALISTINĖJE TEORIJOJE:

galios išskaidymas

CH.Lindblomo argumentacija, kad politinį procesą saisto ir riboja kapitalistinės sistemos funkcionavimas, o konkrečiai – verslo bei rinkos interesai, modifikavo ir kitų teoretikų požiūrį

atviresnės ir teisingesnės demokratijos kūrimas.

Pliuralistinis modelis, atsižvelgiant į šiuolaikinės vvisuomenės aktualijas, yra viena aktualiausių sprendimų priėmimų koncepcijų. Tai, kad pliuralizmas telkia dėmesį į galios išskaidymo būdus, daro jį dar aktualesniu demokratinės visuomenės formavime, kur nei biurokratija, nei kitos interesų grupės neturėtų pernelyg didelės įtakos politikos formavimui. Pliuralizmas patyrė daug pataisų vadovaujantis marksistine bei elitistine kritika. Vienas iš svarbiausių teoretikų, padariusių didelę įtaką pliuralizmo evoliucijai yra CH.Lindblomas. jo argumentacija, kad politinį procesą saisto ir riboja kapitalistinės sistemos funkcionavimas, o konkrečiai – verslo bei rinkos interesai, modifikavo ir kitų teoretikų požiūrį.

Sprendimų priėmimas nėra neutralus procesas: verslo interesai kapitalistinėje santvarkoje nusveria kitų grupių interesus, bei yra svarbiausi biurokratijos šališkų sprendimų priėmime. Liberalioji demokratija, viešoji politika ir biurokratija pirmiausia tarnauja kapitalistinės sistemos interesams. Ši problema turi būti sprendžiama ne kapitalizmo panaikinimo būdu, o kuriant atviresnę ir teisingesnę demokratiją.

Nuo 7 dešimtmečio pliuralizmo raidoje būta ir viešosios politikos analizės. Šios srovės teoretikai kelią į tobulesnės visuomenės sukūrimą grindė racionalesnės politikos sukūrimu kuriame sprendimų priėmimas būtų grindžiamas žiniomis. šiuo atveju buvo manoma, kad biurokratiją turėtų apšviesti teoretikų teikiama analizė, o technokratija buvo suprantama ne kaip problema, o kaip sprendimų realizavimo būdas.

BIUROKRATIJOS SAMPRATA ELITISTINĖJE VALSTYBĖS TEORIJOJE:

galia koncentruojama kelių grupių ar individų rankose;

politinių sprendimų priėmimo procesas tarnauja elito interesams;

Mosca ir Paretas savo darbuose argumentavo, jog visame iistorijos procese visuomenę valdė tam tikros elito grupės, todėl Marxo vizija apie beklasę visuomenę yra mitas;

demokratija gali būti traktuojama kaip tokia politikos forma, kur elitai, kad užtirintų savo valstybės valdymo teisėtumą, konkuruoja dėl žmonių balsų.

Elitistiniai politikos proceso modeliai remiasi teze, kad galia koncentruojama kelių grupių ar individų rankose. Elitistų nuomone, politinių sprendimų priėmimo procesas tarnauja elito interesams. Šio požiūrio pradininkais yra laikomi italų teoretikai Mosca ir Paretas. Savo darbuose jie argumentavo, jog visame istorijos procese visuomenę valdė tam tikros elito grupės, todėl Marxo vizija apie beklasę visuomenę yra mitas. Net demokratinėje visuomenėje šių elito grupių įtaka yra neišvengiama. Vėliau Mosca pakeitė savo požiūrį į problemą, bei iškėlė idėją, kad demokratija gali būti traktuojama kaip tokia politikos forma, kur elitai, kad užtirintų savo valstybės valdymo teisėtumą, konkuruoja dėl žmonių balsų. Tokiu požiūriu jis labiau priartėjo prie pliuralistinės sampratos. Vėliau šią sampratą plėtojo kiti teoretikai. R Michelsas formuluodamas organizacijose veikianti “geležinį oligarchijos dėsnį” teigė, kad anksčiau ar vėliau organizacijų elitas pradeda vadovautis savo paties interesais, kurie skiriasi nuo organiz narių interesų. Svarbu pažymėti, kad ir Maxas Weberis daug dėmesio skyrė organizaciniam ir biurokratiniam galios aspektui. Jis teigė, kad kapitalistinėje visuomenėje, vykstant “racionalizacijos” procesams sukuriama biurokratija, kuri dėl savo prigimties

išstumia kitas organizacijos formas ir, nesant griežtos parlamentinės atskaitomybės linkusi pati priimti savo interesus atitinkančius sprendimus. Tuo ji kelia grėsmę demokratinei, renkamųjų politikų vykdomai politikai.

Iškilusią problemą, kaip realaus pasaulio elitizmą suderinti su valdžios demokratinės legitimacijos reikalavimu, išsprendė ekonomistas Schumpeteris. Jis į šią problemą pažvelgė ekonominiais aspektais. Jis teigė, jog demokratinėje visuomenėje elitizmą legitimizuoja konkuruojančių partijų ir elitų politinės rinkos egzistavimas. Rinkėjai, kurie renkasi iš pažadų ir politinių programų,netiesiogiai dalyvaujasprendimų priėmimo procese.

Kitas svarbus elitistinei koncepcijai teoretikas, kuris tradiciškai elitizmui, telkė dėmesį įį politinės galios koncentravimo būdus, buvo Lasswellas. Jis manė, kad geriausia elito legitimizacija yra ne politinės rinkos funkcionavimas, o prevencinė politika, kur pažinimas darytų svarbesnę įtaką sprendimų priėmimui. Jis pripažino Pareto idėją, kad demokratijos sąlygomis vyksta elito cirkuliacija, ir manė, kad šiuolaikinėje epochoje vyksta ne marksistinio pobūdžio klasių kova, o kova “skirtingų įgūdžių” grupių. Viena iš tokių grupių yra biurokratija, kuri turi organizavimo arba administravimo įgūdžių. Autorius baiminosi, kad biurokratija susijungusi su kitomis elito grupėmis, gali sukelti grėsmę demokratijos egzistavimui. DDidžiausias Laswello rūpestis buvo, paieška būdų kaip užkirsti kelią tokiai raidai ir sutvirtinti demokratijos pagrindus. Jo įsitikinimu, viešosios politikos mokslai privalo atlikti pagrindinį vaidmenį stiprinant demokratiją – skatinti platesnį ir labiau pliuralistinį galios pasiskirstymą.

Millsas mėgino parodyti, kad priimant sprendimus JJAV vyrauja galingasis karinis pramoninis biurokratinis elitas.

Apibūdinti administraciniams elitams, naudojasi technokratijos sąvoka. Technokratai disponuoja galia, grindžiama mokslo žiniomis, kurios kokybiškai skiriasi nuo tradicinio administracinio elito žinių. Kitaip nei įprasti biurokratai, kurių administraciniai sugebėjimai gali būti dubliuoti, technokratai negali būti lengvai pakeisti; atskiruose politikos sektoriuose vyrauja specializuoti administracijos kadrai. Pripažįsta, kad v-bės ir visuomenės sąsajos reikalauja nuolatinės kontrolės ir intervencijos.

BIUROKRATIJOS SAMPRATA KORPORATYVINĖJE TEORIJOJE:

Korporatizmas gali būti apibrėžtas kaip tokia interesų atstovavimo sistema, kurios sudedamosios dalys organizuojamos į nedidelį skaičių privalomų, nekonkuruojančių, valstybės pripažįstamų grupių, kurioms mainais už valstybės teisę kontroliuoti jų vadovų atranką bei interesų artikuliavimo būdą suteikiamas atitinkamų interesų atstovavimo monopolis.

pabrėžiamas valstybės tarimosi ir derėjimosi su interesų grupėmis vaidmuo

Čia sprendimų priėmimo formos nuo pliuralizmo skiriasi tuo, kad v-bė mėgina organizuoti ppagrindines visuomenę sudarančias grupes bei elitus. (Švedija, Austrija). Kad būtų įveikta darbo ir kapitalo interesų priešprieša, v-bės politiniame procese turi dalyvauti į jį inkorporuotos interesų grupės. Korporatizmas gali būti apibrėžtas kaip tokia interesų atstovavimo sistema, kurios sudedamosios dalys organizuojamos į nedidelį skaičių privalomų, nekonkuruojančių, valstybės pripažįstamų grupių, kurioms mainais už valstybės teisę kontroliuoti jų vadovų atranką bei interesų artikuliavimo būdą suteikiamas atitinkamų interesų atstovavimo monopolis.

Korp galima apibūdinti kaip interesų derinimo ir derėjimosi procesą, kur dalyvauja v-bės agentūros, interesų organizacijos, kkur politiniai susitarimai įgyvendinami talkinant interesų organ. derėjimasis be interesų org įsipareigojimo. Garantuoti, kad jų nariai susitarimų laikysis, nėra korporatizmo politika. Sprendimai čia priimami naudojant ne rinkimų, parlamentinės politikos ir biurokratinio-teisinio racionalumo mechanizmus, bet “viešųjų korporacijų” sistema, kurioje į vieną sulydyta įstatymų leidybos ir biurokratijos galia. Autorių įžvelgiamas didėjantis sprendimų priėmimo depolitizavimas ir stiprėjanti nepriklausomybė nuo organizuotų interesų bei v-bės derybų rezultatų. Siekiamodernizuoti sprendimų priėmimo procesą. Siekiama, kad savanaudiški kolektyviniai tikslai galėtų pasitarnauti viešosios politikos tikslams. Kai organizuota grupė yra suinteresuota siekti “savo gėrybės” bandoma ją suderinti ar sutapatinti su visuomenės “kolektyvine gėrybe”. Šis sutapimo mastas priklauso nuo būdų, kuriais grupės interesai organizuojami į struktūras bei procesus ir nuo derybų tarp organizuotų interesų bei v-bės rezultato. Svarbus korporatistinių modelių bruožas – jų pabrėžiamas v-bės tarimosi ir derėjimosi su interesų grupėmis vaidmuo. Veiksmingai integruoja skirtingas org bei inst..

Biurokratijos samprata marksistinėje teorijoje:

dvilypės valstybės modelis, kuriame teigiama, kad valstybė kapitalistinėje visuomenėje siekia politiką struktūralizuoti taip, kad tos viešosios politikos sritys , su kuriomis tiesiogiai susiję kapitalo interesai, koncentruotai priklausytų aukščiausiojo lygmens biurokratijos sprendimų kompetencijai. Tačiau žemesniuose lygmenyse, kur svarbūs legitimizacijos dalykai , gali būti toleruojamas labiau pliuralistinis politikos stilius.

Marksistinis požiūris evoliucionavo kitų valstybės teorijų kontekste. Marksistam teko pripažinti, kad sprendimų priėmimas nėra toks ppaprastas procesas, nei jo vaizdas, kurį teikia klasinio viešpatavimo ir valstybės kaip tokio viešpatavimo įrankio, įvaizdis.

Mibbandas kėlė tezę, esą kapitalistinėje visuomenėje valstybė yra valdančiosios klasės įrankis, tarnaujantis jos interesams. Biurokratija ir verslo magnatai, jo nuomone, yra tos pačios socialinės klasės žmonės, ginantys kapitalistinės sistemos interesus.

Šios koncepcijos kritikai, kaip Paulanzas, jai prieštaravo dėl to, kad lemiamą įtaką daro ne viešųjų pareigūnų ar kita klasė, bet struktūrinė kapitalo galia, kuri galiausiai stuktūrizuoja sprendimų priėmimo procesą, o valstybės sprendimai daugeliu atveju yra palyginti nepriklausomi nuo kapitalistinės sistemos. Tam tikra prasme biurokratijos samprata šiame modelyje artima pliuralizmui.

Viena svarbesnių iš marksizmo išsirutuliojusių teorijų yra dvilypės valstybės modelis, kuriame teigiama, kad valstybė kapitalistinėje visuomenėje siekia politiką struktūralizuoti taip, kad tos viešosios politikos sritys, su kuriomis tiesiogiai susiję kapitalo interesai, koncentruotai priklausytų aukščiausiojo lygmens biurokratijos sprendimų kompetencijai. Tačiau žemesniuose lygmenyse, kur svarbūs legitimizacijos dalykai , gali būti toleruojamas labiau pliuralistinis politikos stilius.

NAUJOJI DEŠINĖ:

politinės idėjos turi būti keliamos pasitelkus visus šiuolaikinių socialinių mokslų argumentus

Rinkos liberalizmo ir liberaliosios demokratijos gynėjai

Kuo mažiau prielaidų

Jeigu valstybės intervencija neišvengiama ji turi būti minimaliausia

trūkumus siūloma šalinti decentralizavimo ir privatizavimo būdais

Naujoji dešinė – apima platų intelektinį spektrą, visą virtinę politinių sąjūdžių (reikalauja radikalaus v-bės išlaidų mažinimo bei globos v-bės apkarpymo. Jos atstovai llaikosi nuomonės, kad politinės idėjos t.b. keliamos pasitelkus visus šiuolaikinių socialinių mokslų argumentus. Ji yra specifinė Šiaurės Amerikos socialinė teorija. Rinkos liberalizmo ir liberaliosios demokratijos gynėjai. Politinius reiškinius jie nagrinėja taip kaip gamtamokslininkas fizinius reiškinius. Daug dėmesio skiria matematiniams bei statistiniams aspektams. Prielaidų t būti kuo mažiau. Mano, kad faktai gali būti atskirti nuo vertybių. Socialiniai reiškiniai t būti aiškinami kaip tikslingos žmonių veiklos numatyti.ar nenumatyti padariniai. Naujosio deš atstovai pabrėžia interesų grupių plitimo ir jų daromos įtakos valdžiai svarbą, visada neigiamai vertina šios įtakos padarinius v-binio intervencionizmo mastams bei kryptingumui. Jeigu v-bės intervencija neišvengiama ji t būti minimaliausia. Nujoji deš visiškai atmeta tiesioginį v-bės vadovavimą teikiant viešasias paslaugas, išskyrus -nacionalinę gynybą bei viešosios tvarkos palaikymą.

Užslėpta papirkinėjimo politika yra būdinga tiems politikams, kurie priklauso institucijoms. V-biniai sprendimų priėmimo subjektai tampa tarpininkais tarp kitų tarpininkų (pvz lobistų), o privačių interesų įtakos ir v-binės galio susiliejimo faktai tampa priežastimi piliečiams nusivilti viešaja valdžia. V-bines institucijas traktuoja kaip “juodąją dėžę”, kurios vidaus operacijos negali būti analizuojamos tiesiogiai. Priimamos tik daugumos pritarimo sulaukusios programos. Daugelis tradicinių v-bės intervencijos apribojimų buvo paaukoti karinei pergalei pasiekti. Padidėjęs mokesčių lygmuo ir sumažėjęs privačiai teikiamų gėrybių asortimentas. Naujieji deš siūlo šalinti trūkumus decentralizavimo ir privatizavimo būdais.

Valstybinėse agentūrose

biurokrato gerovė priklauso nuo jos biudžeto dydžio, didesnis biudžetas sukuria daugiau etatų, gerina tarnybinės karjeros perspektyvas, lengvina vadovavimą; daugiau išlaidų leidžia atitraukti nuo viešųjų reikalų tvarkymo ir nukreipti juos savo privatiems interesams tenkinti.

2. HERBERTAS SIMONAS: RACIONALAUS ADMINISTRAVIMO MODELIS:Racionalusis administravimo modelis užima iškilią vietą viešojo administravimo literatūroje. Anksčiausiai ir įspūdingiausiai viešąjį administravimą, kaip racionalųjį adminstravimo modelį, pristatė H. Simonas (1957 m.) savo “Adminstraciniame elgesyje”. (Denhardt R. B., 2001)

Herberto Simono darbai yra esminiai sprendimų priėmimo racionalumo analizei. Visuose jo darbuose pastebima viena, jjį ypač dominusi tema: sprendimų priėmimas organizacijoje. (Parsons W., 2001)

Sprendimai organizacijose turi papildomų komplikacijų. Pasak H. Simono, bent jau vienu atžvilgiu sprendimo problema privačiose organizacijose yra daug paprastesnė negu viešosiose tarnybose. Privačioje organizacijoje reikia atsižvelgti tik į tas sprendimo pasekmes, kurios liečia tik tą organizaciją. O viešojoje tarnyboje sprendimas turi būti pasvertas viešųjų ar bendruomeninių vertybių atžvilgiu. (Pivoras S., 2002)

ADMINISTRAVIMO PRINCIPAI:

specializaciją;

įsakymų vienovė;

kontrolės apimtis;

valdomumo mastas ir organizavimas pagal tikslus, procesą, klientūrą nei vietą.

Racionalus administravimo modelis suprantamas kaip žmogaus elgesioorganizacinėje aaplinkoje standartas. Simononuomone, mokslinė teorija yra neutrali ir objektyvi, neteikianti pirmenybės jokiai vertybei. Žmogus yra racionalus tik būdamas efektyvus, o ne efektyviausias – jei veikia pagal sistemos planą. Racionalumas virsta paklusnumu hierarchinei aukštesnei valdžiai.

SIMONO PRIĖMIMŲ PRIĖMIMO PROCESAS:

mąstymo ( po ttam tikro stebėjimo priimamas sprendimas);

projekto (alternatyvių veiklos formų paieška ar jų radimas);

pasirinkimo (sėkmingiausios alternatyvos išsirinkimas).

RIBOTAS RACIONALUMAS:

Viena iš racionalaus ekonominio modelio alternatyvų yra ribotas racionalumas. Ribotas racionalumas – požiūris, kad vadovai priima pačius logiškiausius sprendimus, kokius tik sugeba, ribojami informacijos ir savo sugebėjimų. Užuot ieškoję puikaus ar idealaus sprendimo, vadovai dažnai apsistoja ties tuo, kuris atitinka jų tikslus. H. Simono terminais tariant, tai pasitenkinimas, kai vadovai priima pirmąjį juos tenkinantį sprendimą, o ne maksimizuoja ir ieško paties geriausio.

SPRENDIMŲ PRIĖMIMO MODELIAI:

Racionalus sprendimų priėmimo modelis

Inkrementinis sprendimų priėmimo modelis

“Mišraus skenavimo” sprendimų priėmimo modelis

“Šiukšlių dėžės” sprendimų priėmimo modelis

RACIONALAUS MODELIO BRUOŽAI:

Sprendimų rengėjai kontroliuoja politinių problemų atskyrimą tam, kad galėtų šias problemas palyginti tarpusavyje

Sprendimų rengėjai apibrėžia tikslus, vertybes ir sąlygas, išskiria jas pagal svarbą sprendimų priėmimo pprocese

Priimant sprendimus, yra siūlomos ir išbandomos įvairios alternatyvos

Priimantiems sprendimus, yra žinomos visos išvados, gautos priėmus kiekvieną alternatyvą

Kiekviena pasirenkama alternatyva bei planuojami rezultatai palyginami su kitomis alternatyvomis ir rezultatais

Sprendimus priimantieji turi sugebėti atrinkti alternatyvą ir jos pasekmes, kurios maksimizuoja tikslų, vertybių ir sąlygų įgyvendinimo galimybes

0x08 graphic

INKREMENTINIO MODELIO BRUOŽAI:

tikslų ir sąlygų tarpusavio sąveikos, o ne skirtumų paieška

Sprendžiant problemas, atsižvelgiama ne į visas galimas alternatyvas, o tik į tas, kurios ne daug skiriasi nuo esamos politikos, bet nėra šiai politikai kardinaliai priešingos

Tik tuomet, jeei alternatyva pripažįstama “svarbia”, jai skiriama pakankamai dėmesio

Kadangi, moderuojant pozicijų skirtumus, inkrementalizmas leidžia panaudoti daug įvairių reguliavimo variantų ir vadybinių metodų, tarp sprendimų priėmėjų sumažėja konfliktų

Inkrementinė teorija eliminuoja absoliučiai “teisingus”ir pozityvius sprendimus, geriausi sprendimai pasiekiami susitarimų, kompromisų pagrindu

ŠIUKŠLIŲ DĖŽĖS MODELIS:

Ši metafora, arba modelis, pabrėžia anarchistinį organizacijų pobūdį, jas apibūdina kaip „palaidą idėjų rinkinį“ ir priešpriešą racionalioms darnioms struktūroms“.

—–

Cohen siūlo „šiukšlių dėžės“ metaforą organizacijoms. Ši metafora, arba modelis, pabrėžia anarchistinįorganizacijų pobūdį, jas apibūdina kaip „palaidą idėjų rinkinį“ ir priešpriešą racionalioms darnioms struktūroms“. Organizacijos kaip „šiukšlių dėžės“ yra sprendimų rinkiniai. Ieškantys problemų ir problemų sprendimo situacijų, kuriose galėtų pasiūlyti savo sprendimus. Į šiukšlių dėžę sumetamos „įvairios problemos ir siūlomi jų sprendimai“

MIŠRAUS SKANAVIMO MODELIS:Sprendimų priėmimų procese detaliai tiriamos tik kai kurios problemos sritys – bendru žvilgsniu problema aptariama kaip visuma

POLITIKOS ĮGYVENDINIMO TEORIJOS:

Įgyvendinimas “iš viršaus į apačią” – įgyvendinimo sėkmės sąlygos: pakankami finansiniai ištekliai, koordinavimas, hierarchinė atskaitomybė, kompetencija ir pan. (tobulas administravimas)

Įgyvendinimas “iš apačios į viršų” – įgyvendinimo sėkmės sąlygos: suinteresuotų grupių palaikymas, politikos bendruomenės, politinė kultūra

——-

Įgyvendinimas “iš viršaus į apačią” – įgyvendinimo sėkmės sąlygos: administracinė sistema su viena valdžios linija, vienodų taisyklių ir tikslų įgyvendinimas, aiškūs tikslai, visiškas paklusimas arba tobula administracinė kontrolė, tobulas koordinavimas ir tobula informacija (Ch.Hoodas, „tobulas administravimas“)
Wildavsky: įgyvendinimas kaaip evoliucija (t.y. įgyvendinimas nebūtinai yra baigtinis, jo metu gali būti performuluojami tikslai ir naujai interpretuojami rezultatai) ir kaip mokymasis  (įgyvendinantieji patikslina tikslus, nuolat mokosi).
Įgyvendinimas “iš apačios į viršų” – įgyvendinimo sėkmės sąlygos: suinteresuotų grupių palaikymas, politikos bendruomenės, politinė kultūra
Įgyvendinimas kaip struktūra – įgyvendinimui būdingos tokios savybės kaip sudėtingumas, dalyvių saviatranka, tikslų ir motyvų gausa, veikimo laisvė.
Įgyvendinimas kaip koalicija: įgyvendinimo procesai susideda iš palaikymo koalicijų

Įgyvendinimo nesėkmės priežastys: vadovų/vykdytojų konfliktas, sutrikimai komandų grandinėje, žmogiškieji santykiai, informacijos srautų netobulumas, pasąmonės veiksniai, galios stoka, netinkama organizacijos kultūra

POLITIKOS VERTINIMO POŽIŪRIAI:

Faktais pagrįstas vertinimas

Teorija pagrįstas vertinimas

Dėmesingas vertinimas

Realistinis vertinimas

Dalyvių vertinimas

Procesų (processes) ir išdavų (outcomes) vertinimas

3. NAUJOSIOS VIEŠOSIOS VADYBOS IR NAUJOSIOS VIEŠOSIOS TARNYBOS SAMPRATOS:

Globalūs socialiniai-ekonominiai reiškiniai kelia vis didesnius reikalavimus valstybių viešojo valdymo struktūroms. Nuo viešųjų organizacijų gebėjimo planuoti, efektyviai parengti ir priimti sprendimus, koordinuoti jų įgyvendinimą telkiant išteklius ir galimybes priklauso visuomenės ekonominė situacija, plėtros galimybės, valstybės pajėgumas ir įvaizdis integracijos procesuose, galimybė naudotis pasaulio politinių ir finansinių institucijų parama[1]. Veiksmingas viešasis administravimas tampa vienu iš svarbiausių faktorių vystant modernią ir konkurencingą valstybę. Tai kelia naujus reikalavimus valstybės valdymui ir skatina pagal modernius personalo vadybos principus reformuoti valstybės tarnybą, pertvarkyti viešąsias organizacijas, remiantis organizacijų vadybos teorija ir praktika bei tobulinti sprendimų priėmimo mechanizmus, atsižvelgiant į naujas piliečių daalyvavimo nuostatas.

Jau devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iš pradžių anglosaksiškose šalyse, o paskui ir kitose Vakarų valstybėse pradėjo formuotis naujas vadybinis požiūris, integruojantis į viešojo valdymo sistemą geriausius verslo valdymo, ekonomikos principus. Naująjį vadybinį požiūrį C. Hood pavadino naująja viešąja vadyba (toliau – NVV)[2].
[1] Raipa A. Viešasis administravimas: pokyčiai, modernizavimo tendencijos. Tiltai, 2001, Nr. 2, 47-58

[2] Hughes, O. E. Public Management and Administration:an Introduction. New York: St. Martin’s Press Inc., 1994

DAŽNIAUSIAI NVV DIMENSIJA APIBŪDINAMA ŠIAIS TRIMIS PAGRINDINIAIS BRUOŽAIS:

1) NVV kaip ideologija, paremta efektyvumo siekimu visuose viešojo valdymo lygiuose;

2) NVV kaip mokslinių studijų objektas;

3) NVV kaip globalinė viešojo sektoriaus reforma

Naujosios viešosios vadybos sąvoka vartojama, siekiant apibūdinti, kaip privačiame sektoriuje taikyta vadybinė technika yra transformuojama į viešojo sektoriaus praktiką. Naujosios viešosios vadybos esmę sudaro viešojo sektoriaus ekonomizacija, kurios tikslas- padaryti viešąjį sektorių efektyvesnį. Tai ji siūlo spręsti verslo metodais: decentralizacija, kontraktavimu, atskaitomybės sustiprinimu, konkurencija, orientacija į rezultatus, orientacija į vartotoją, ėjimas į rinkas, biurokratijos mažinimu. Naująją viešąją vadybą galima apibūdinti kaip visų verslo metodų taikymą viešajame administravime, išskyrus asmeninį pasipelnymą. Pelno atsiradimas arba sukūrimas viešajame sektoriuje gali būti panaudojamas tik viešųjų organizacijų tikslams siekti. Pradėjusi formuotis Didžiojoje Britanijoje, ji plito į JAV , Australijoje ir ypač N.Zelandijoje, vėliau Skandinavijos ir k

itose Europos šalyse. Viešoji vadyba tapo sudedamąja vadybinių pertvarkymų, žinomų vadybinės revoliucijos vardu, dalimi, valdant resursus, struktūrizuojant paslaugų planavimą, paskirstymą, formuluojant reguliavimo svertus ir taisykles, derinant esminius valdymo ir administravimo uždavinius- reguliavimą, paslaugų teikimą, aprūpinimą, tarpininkavimą, kontraktų parengimą ir įgyvendinimą. Šiuolaikinė naujoji viešoji vadyba susideda iš kelių elementų: valstybinės valdžios, vykdymo institucijų, resursų bei gyventojų. Viešoji vadyba nėra tik mados reikalas ar koks trumpalaikis vadybininkų teoretikų susižavėjimas. Viešoji vadyba gana neutrali ideologiniu požiūriu, lankstesnė plečiant viešųjų institucijų veiklą kontraktų sferoje, jjoje bandoma sujungti tradicines viešojo sektoriaus teorijas (tokia kaip viešojo pasirinkimo ir kt.) su šiandieniniais rinkos, privatizavimo, decentralizacijos ir kitais uždaviniais. Naujoji viešoji vadyba atsirado ir vystosi, apibendrinant realius eksperimentus, viešojo sektoriaus reformas ir rekomenduojant naujus valdymo,paslaugų efektyvumo būdus.

NAUJOJI VIEŠOJIVADYBA KAIP VIEŠOJO VALDYMO REFORMOS PROGRAMA :

Biurokratijos modelis ir valstybės finansų modelis – orientuoti į mažas valstybės valdymo struktūras, sudarytas laikantis aiškiai apibrėžtų taisyklių, kurios garantuoja stabilumą ir teisėtumą.

Dabartinis viešasis sektorius yra ypač sudėtinga išteklių paskirstymo sistema, veikianti nuolat kintančioje aaplinkoje, tad valdymas turi itin lanksčiai spręsti sudėtingiausius klausimus.

NAUJOJI VIEŠOJI VADYBA KAIP VIEŠOJO VALDYMO REFORMOS PROGRAMA:

Pradedant kalbėti apie viešojo valdymo reformas, reiktų prisiminti J. E. Lane tradicinio viešojo administravimo modelio apibūdinimą. Autoriaus teigimu, M. Vėberio biurokratijos modelis ir valstybės ffinansų modelis – orientuoti į mažas valstybės valdymo struktūras, sudarytas laikantis aiškiai apibrėžtų taisyklių, kurios garantuoja nematomumą ir teisėtumą. Šiuolaikinės valstybių valdymo struktūros nebėra mažos, dėl globalizacijos nuolat plečiasi, o didelių valstybės valdymo struktūrų veikla negali remtis į taisykles orientuotą elgseną – tradicinį viešąjį administravimą. Dabartinis viešasis sektorius yra ypač sudėtinga išteklių paskirstymo sistema, veikianti nuolat kintančioje aplinkoje, tad valdymas turi itin lanksčiai spręsti sudėtingiausius klausimus[1]. Tai skatino ieškoti efektyvesnių viešojo administravimo modelių, kurie tenkintų didesnius viešajam valdymui keliamus reikalavimus. Todėl, kaip rašo B. Guy Peters[2], visą dešimtmetį (tarp 1970 m. ir 1980 m.) brendo suvokimas, kad viešasis valdymas veikia neveiksmingai ir reikalauja esminių pokyčių. Tai įtakojo viešojo valdymo reformas daugelyje valstybių.

VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ PRIEŽASTYS:

Pagrindinės priežastys, lėmusios viešojo valdymo rreformas per pastaruosius du dešimtmečius įvairiuose pasaulio šalyse, tai:

tikslas riboti valstybės išlaidas, mažinti biurokratizmo naštą bei pertvarkyti socialinę politiką;

socialiniai ir demografiniai pokyčiai;

politinė sistema – naujos valdymo idėjos, piliečių spaudimas, partijų pilietinės idėjos.

Viešojo valdymo reformų priežastys: Per pastaruosius dešimtmečius, pradedant nuo aštunto dešimtmečio vyko daugybė viešojo administravimo reformų. C. Pollit ir G. Bouckaert teigimu, per įvairias valstybes nusirito reformų banga. Autoriai pateikia viešojo valdymo reformų modelį, kuriame atsispindi reformų procesas daugelyje šalių[1]. Pagal minėtąjį modelį viena plačiai ppaplitusių viešojo valdymo reformų priežasčių – tikslas riboti valstybės išlaidas, palengvinti biurokratizmo naštą ir pertvarkyti socialinę politiką.

Kitas svarbus reformų pagrindas – socialiniai ir demografiniai pokyčiai. Pagrindinis šių socialinių pokyčių poveikis buvo tas, kad padidėjo valstybės teikiamų ir valstybės finansuojamų paslaugų paklausa – ypač sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos ir socialinio draudimo.

Kita viešojo valdymo reformai įtakingų veiksnių grupė – politinė sistema, tai yra naujos valdymo idėjos, piliečių spaudimas, partijos pilietinės idėjos. Vienas svarbiausių nagrinėjamai temai elementų yra naujų valdymo idėjų įsiliejimas į viešąjį sektorių.

Įvairiuose šalyse minėtosios priežastys turėjo skirtingą įtaką viešojo valdymo reformoms, priklausomai nuo šalies ekonominės, politinės, sociokultūrinės situacijos,tačiau autoriai stengėsi suformuluoti bendrąjį modelį, apibendrindami nagrinėtų šalių patirtį.

VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ ESMĖ: „geriau dirbanti ir mažiau kainuojanti valdžia“

Viešojo valdymo reforma, tai priemonė daugeliui tikslų pasiekti. Tais tikslais galėtų būti: valstybės išlaidų taupymas (ekonomija), viešųjų paslaugų kokybės gerinimas, valdžios veiklos našumo ir galimybių didinimas. Kaip pateikia C. Pollit ir G. Bouckaert[1], „viešojo valdymo reformą sudaro sąmoningi pokyčiai viešojo sektoriaus organizacijų struktūrose ir procesuose, siekiant, kad jie veiktų geriau (tam tikra prasme)“. J. E. Lane išskiria tris pagrindinius viešojo sektoriaus reformos tikslus: efektyvumą, lygybę, taupymą[2]. Lygybės tikslas pasireiškia, kai prireikia keisti valdžios perskirstymo vaidmenį. Abiejų autorių pozicijos sutampa su B. Guy PPeterio iškeltu viešojo valdymo reformų siekiniu „geriau dirbanti ir mažiau kainuojanti valdžia“ .

NAUJAS VIEŠOJO VALDYMO POŽIŪRIS:

Įvairių šalių mokslininkai skirtingai įvardijo tą naują viešojo administravimo reformų paradigmą:

C. Pollitt naująjį vadybinį požiūrį vadino menedžerializmu;

kiti postbiurokratine paradigma, ar rinka pagrįstu viešuoju administravimu;

Osborn ir Gaebler – antreprenerių valdžia;

naujasis viešasis valdymas;

ilgainiui prigijo NVV terminas.

Naujas viešojo valdymo požiūris: Siekiant šių tikslų devintame dešimtmetyje viešajame sektoriuje pradėjo formuotis naujas vadybinis viešojo valdymo požiūris. Įvairių šalių mokslininkai skirtingai įvardijo tą naują viešojo administravimo reformų paradigmą, pavyzdžiui C. Pollitt naująjį vadybinį požiūrį vadino menedžerializmu, kiti – postbiurokratine paradigma, ar rinka pagrįstu viešuoju administravimu, Osborn ir Gaebler – antreprenerių valdžia, naujuoju viešuoju valdymu, tačiau ilgainiui prigijo NVV terminas.

PAGRINDINIAI FAKTORIAI, LĖMĘ VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO REFORMĄ EBPO ŠALYSE:

Politiniai

Ekonominiai

Socialiniai

Technologiniai

Aplinkosauginiai

Juridiniai

POLITINIAI FAKTORIAI:

neo-liberalizmo ideologija ir globalizacija;

padidėję piliečių lūkesčiai dėl viešųjų paslaugų kokybės;

suinteresuotų pusių reikalavimai dėl didesnės valdžios atskaitomybės ir sprendimų priėmimo skaidrumo;

reikalavimas įtraukti visas suinteresuotas grupes į viešosios politikos formavimo procesus;

politinio elito populiarumo praradimas, naujų visuomenei patrauklių idėjų poreikis;

EKONOMINIAI FAKTORIAI:

ekonomiškai aktyvių žmonių skaičiaus didėjimas;

devintojo dešimtmečio biudžeto deficitas;

neigiamas piliečių požiūris į mokesčių didinimą;

profsąjungų vaidmens mažėjimas ir darbo rinkos liberalizavimas

SOCIALINIAI FAKTORIAI:

tradicinių socialinių institutų (šeima, klasė) reikšmės sumažėjimas;

tradicinių visuomenės autoritetų (mokykla, bažnyčia, žiniasklaida) sumažėjimas;

vertybiniai visuomenių pokyčiai &– nuo įsipareigojimo visuomenei prie savirealizacijos ir individualizmo;

visuomenės senėjimas;

padidėję reikalavimai gyvenimo kokybei;

„tabloidinės visuomenės“ atsiradimas – naujos manipuliavimo visuomenės nuomone galimybės;

visuomenės požiūrio į darbą ir karjerą pokyčiai.

TECHNOLOGINIAI FAKTORIAI

informacinių kompiuterinių technologijų ir interneto įtaka viešųjų paslaugų teikimo procesams;

informacinė visuomenė;

APLINKOSAUGINIAI FAKTORIAI

pasaulinis klimato atšilimas;

neatsinaujančių energijos šaltinių deficito didėjimas;

didėjantis spaudimas vyriausybėms reikalaujant atsižvelgti į aplinkosaugos reikalavimus.

JURIDINIAI FAKTORIAI

didėjanti viršnacionalinių ir viršvalstybinių darinių (pav. Pasaulio bakas, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulinė prekybos organizacija, Europos sąjunga) įtaka šalių įstatimdavystei.

NAUJOSIOS VIEŠOSIOS VADYBOS TEORINIAI ŠALTINIAI:

Viešojo pasirinkimo teorijos (Public Choice Theorie);

Menedžerizmas (Managerialismus)

Viešojo sektoriaus reformų teoriniai pamatai – visų pirma viešojo pasirinkimo teorija (Public Choice Theorie), antra, vadinamasis menedžeralizmas (Managerialismus)[1].

Viešojo pasirinkimo teorijos argumentai remiasi prielaida, jog visi individai yra racionalūs savanaudžiai. Valdžios tarnautojai elgiasi kaip savo poreikius ir biudžetą maksimizuojantys biurokratai. Norint to išvengti, diegiami rinkos ekonomikos reguliavimo mechanizmai, didesnė konkurencija, atskiriami paslaugų gamintojai ir kontroliuojantys asmenys.

Menedžerizmas pasižymi vadybos principų taikymu specifinėms problemoms spręsti. Menedžerizmas viešajame valdyme veda į galios dekoncentravimą, kuris, vykdant administravimą gali būti pasiektas per decentralizavimą, dereguliavimą ir funkcijų perdavimą.

Viešojo sektoriaus reformų ištakos – viešojo pasirinkimo teorija (public choice theory). Viešojo pasirinkimo teorija kritiškai vertina tradicinį viešojo administravimo modelį, kuris rėmėsi vokiečių sociologo Makso Weberio suformuluotu idealiu b

iurokratijos modeliu. Viešojo pasirinkimo teorijos argumentai remiasi prielaida, jog visi individai yra racionalūs savanaudžiai. Kadangi biurokratai savo prigimtimi nesiskiria nuo kitų žmonių, deklaracijos apie biurokratų pasišventimą visuomeniniam gėriui tėra apgaulė ir priedanga siekiant asmeninės naudos. Biurokratinės įstaigos siekia plėstis, neefektyviai naudoja lėšas, biurokratai yra suinteresuoti įvairiomis privilegijomis, o didžiulio, neefektyvaus biurokratinio aparato išlaikymas sunkia našta gula ant eilinių piliečių, mokesčių mokėtojų, pečių. „Biurokratai siekia savotiškos rentos, t. y tokios praktikos, iš kurios gaunama naudos pagerinus valdžios pozicijas. Biurokratijos neefektyvumas kyla ddėl administratorių noro plėsti savo „imperijas“ tam, kad būtų pagerintosjų karjeros perspektyvos. Taigi individualus racionalus ekonominis elgesys tampa iracionaliuvertinant jį iš visuomeninių interesų pozicijų“ [2, p. 273]. Biurokratai paskirsto nacionalinę pridėtinę vertę toli gražu ne visų visuomenės ar suinteresuotų grupių, o savo naudai. Naujosios viešosios vadybos esmę išreiškia ekonomizacijos principas. Tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje žmogus savo sprendimus nesąmoningai suvokia kaip prekę- jis siekia priimti tokius sprendimus, kurie maksimizuoja naudingumo funkciją. Tiek biurokratai, tiek jų klientai vadovaujasi ekonomikos principais: pirmiausia llygina savo ribinę naudą ir kaštus, kurių reikia priimant sprendimus. Viešasis

Administravimas – tai ta pati rinka, kurioje biurokratai ir jų klientai mainosi savo suteikiamomis viešosiomis paslaugomis ir asmeniniais poreikiais. Viešojo pasirinkimo teorija valstybę ir jos biurokratiją traktuoja kaip areną, kurioje „„konkuruojama dėl teisės priimti sprendimus, už galimybę priartėti prie resursų, už vietas hierarchinėje struktūroje“ [14]. Naujosios viešosios vadybos reformų esmę sudaro visų privataus sektoriaus vadybos metodų taikymas viešajame sektoriuje, išskyrus pelno naudojimą asmeniniams poreikiams tenkinti

“Verslininkiškos valdžios” principai:

Katalitinė valdžia

Bendruomenės valdžia

Konkurencinė valdžia

Į misiją orientuota valdžia

Į vartotoją orientuota valdžia

Į rezultatus orientuota valdžia

Į pelną orientuota valdžia

Decentralizuota valdžia

Prevencinė valdžia

Į rinką orientuota valdžia

Pagrindiniai NVV principai atskleisti minėtoje D. Osborne ir T. Gaebler 1992-aisiais metais išleistoje knygoje „Perkuriant valdžią“[1], turėjo tiesioginį poveikį JAV prezidento Billo Clintono administracijos vykdytai valdžios pertvarkymo politikai. Anot knygos autorių, pagrindiniai verslininkiškos valdžios bruožai yra šie:

1) Katalitinė valdžia: vairavimas, o ne irklavimas. Valdžios institucijos turi generuoti sprendimus, o paslaugų teikimą perduoti privačiam sektoriui, nevyriausybinėms organizacijoms arba paslaugas teikiančioms įstaigoms. Politikos formavimas iir administravimas turi būti atskirtas nuo paslaugų teikimo.

2) Bendruomenės valdžia: įgaliojimas, o ne tarnavimas. Valdžia turi ne tik teikti paslaugas gyventojams, bet ir skatinti žmones pačius spręsti savo problemas, remti gyventojų dalyvavimą jiems svarstant ir sprendžiant aktualius reikalus.

3) Konkurencinė valdžia: sukuriamos konkurencinės

paslaugų teikimo sąlygos. Konkurencija yra viena iš priemonių, kuria galima pagerinti viešųjų paslaugų

kokybę ir užtikrinti efektyvesnį viešąjį paslaugų teikimą.

4) Valdžia, kuri vadovaujasi misija, o ne taisyklėmis. Valdžios institucijų veiklos orientyrais tampa efektyvumas ir veiksmingumas. Kadangi per didelis veiklos reglamentavimas ddažnai ne padeda, o trukdo, siekiama mažinti taisyklių ir procedūrų skaičių.

5) Valdžia, besiorientuojanti į rezultatus: siekiama finansuoti rezultatus, o ne sąnaudas. Valdžios institucijose

daugiau dėmesio pradedama skirti veiklos rezultatų nustatymui ir vertinimui, biudžetas sudaromas institucijos veiklos prioritetus pagrindus pagal numatomus rezultatus.

6) Valdžia, besiorientuojanti į klientus: siekiama tenkinti kliento, o ne biurokratijos poreikius. Valdžios

institucijos įvairiais būdais tiria, kaip klientai vertina teikiamas viešąsiaspaslaugas – atlieka gyventojų

apklausas, numato piliečių skundų ir prašymų nagrinėjimo procedūras. Įgyvendinamas visuotinės kokybės vadybos principas, teigiantis jog svarbiausias asmuo organizacijai yra klientas.

7) Valdžia, veikianti kaip įmonė: uždirbanti, o ne išleidžianti. Valdžios institucijos ne tik išleidžia biudžeto lėšas finansuodamos įvairias programas ar priemones, bet ir ieško būdų, kaip uždirbti lėšų, pavyzdžiui, nuomoja žemės sklypus ar patalpas, teikia paskolas už palūkanas, teikia paslaugas, už kurias tiesiogiai moka paslaugų vartotojai.

8) Prevencinė valdžia: užuot taisius padėtį, siekiama užkirsti kelią problemoms atsirasti. Valdžios institucijos ne tik sprendžia susidariusias problemas, bet ir įgyvendina priemones, kuriomis sumažinama

problemų atsiradimo galimybė, pavyzdžiui, ne tik gesinami gaisrai miškuose, bet ir imamasi gaisrų prevencijos.

9) Decentralizuota valdžia: pereinama nuo hierarchijos prie dalyvavimo ir komandinio darbo. Valdžios institucijų ir kitų viešojo sektoriaus organizacijų valdymo struktūra yra decentralizuojama, suteikiamos didesnės sprendimų priėmimo galios organizacijų padalinių vadovams ir specialistams, skatinamas darbuotojų aktyvumas ir komandinis darbas. DDecentralizacija įgyvendinama suteikiant didesnį savarankiškumą viešąsias paslaugas teikiančioms įstaigoms, pavyzdžiui, mokykloms, ligoninėms.

10) Į rinką besiorientuojanti valdžia: kaita reguliuojama rinkos svertais. Valdžios institucijos atsisako centralizuotų viešųjų programų ir tradicinių reguliavimo

būdų. Siekiant viešųjų tikslų pradedama labiau išnaudoti rinkos galimybes, reguliavimo politika vis labiau remiasi įtaka rinkos dalyvių paskatoms, o ne nurodymais ir draudimais. Pavyzdžiui, aplinkos apsaugos srityje pradedama taikyti „žaliuosius mokesčius“ ir kitas naujoves, atsisakant tradicinių baudų už aplinkos teršimą.

Naujoji viešoji vadyba – tai plati sąvoka, apimanti įvairaus pobūdžio viešojo sektoriaus reformas, kurios siekia įdiegti privataus sektorius valdymo modelius bei padidinti biurokratinių valdymo struktūrų efektyvumą ir atskaitomybę. ]

Viešojo sektoriaus reformų pirmosios ėmėsi Naujoji Zelandija ir Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada bei Prancūzija.

Kontinentinėse Europos šalyse NVV principų taikymas yra sudėtingas dėl tradicinio viešojo administravimo modelio vyravimo. Tose Europos šalyse tradiciniam, vėberiniam viešojo valdymo modeliui susiliejus su NVV principams, formuojasi tarpinis viešojo valdymo modelis vadinamas „viešuoju valdymu“ arba „naująja viešąja tarnyba“. Šiame tarpiniame modelyje pagrindiniai reformų akcentai yra ne verslo vadybos principų diegimo prioritetas, bet bendruomenių teisių plėtra įtakojant viešojo valdymo (ypač lokaliniame lygmenyje) sprendimus.

Kaip teigia V. Domarkas, pastaraisiais metais šiek tiek nuslūgus žavėjimusi naujojo viešojo administravimo idėjoms, vis dažniau imama akcentuoti, kad viešajame administravime labiau turėtų dominuoti sąvokos demokratija, savigarba ir ppilietis, o ne rinka, konkurencija ir klientas[1]. Bendruomenių įtraukimą į viešąjį valdymą akcentuoja ir Jerzy Supernat[2]. Autorius dar pabrėžia, kad vykdant viešojo administravimo reformas svarbu ne aklai kopijuoti naujo viešojo administravo principus, bet atsižvelgti į šalies sociokultūrinę ir geopolitinę padėtį. W. Parsons teigimu, apskritai grynuoju pavidalu (idealiai tipiniu) pavidalu novacija viešojoje politikoje yra retas reiškinys. Nauji elementai paprastai formuluojami esamos politikos ir egzistuojančių institucijų kontekste. Iš novacijos labiau tikėtina sulaukti naujų politikos instrumentų „mišinių“[3]. Tai ypač būdinga kontinentinės Europos viešojo valdymo reformoms.

SIŪLOMI TRYS POKYČIAI, KURIE GALĖTŲ GALĖTŲ PADĖTI VALSTYBĖS ADMINISTRATORIAMS NAUJAI PAŽVELGTI Į PILIEČIUS IR PILIETIŠKUMĄ:

1. Siūloma vertinti piliečius kaip piliečius, o ne kaip rinkėjus ar vartotojus, kad jie dalytusi valdžia sumažintų kontrolę bei pasitikėtų bendravimo veiksmingumu

2. Siūloma didinti reagavimo kokybę kartu didinant pileičių pasitikėjimą, valdžiai bei administratoriams aktyviai investuojant į piliečių dalyvavimą.

3. Įspėjama, kad aktyvaus dalyvavimo negalima laikyti esminio individų gyvenimo pagerėjimo pakaitalu, ypač jeigu jie neturi darbo ar turi socialinių problemų. Piliečiai raginami kartu ieškoti svarbių valstybinių problemų sprendimų.

Išaugusi iš organizacinio humanizmo ir naujojo viešojo administravimo, filosifiškai palaikoma veiksmo teorijos eigos, kritinės teorijos ir postmodernizmo, naująją valstybės tarnybą įkūnijo daugelis revoliucingų valstybės tarnautojų, kurie naudojosi minėtomis idėjomis, kad pagerintų organizacijų tarnavimą visuomenei. Tačiau šios naujosios valstybės tarnybos pagrindas y

ra valstybės tarnybos koncepcija, idėja, ką svarbu atskirti. Tų vadovų ir į juos panašių darbas svarbus tuo, kad atspindi pasiryžimą padaryti pasaulį geresnį, padaryti ką nors prasmingo, ką nors svarbaus. Pasišventimas valstybės tarnybai yra ne tik pagrindinis dalykas, bet gali sujungti piliečius ir profesionalus sprendžiant svarbias valstybės problemas. Valsrybės transformacija turėtų būti sutelkta į pilietiškumo jausmo perkėlimą į pačios valdžios veiklą. Siūlomi trys pokyčiai, kurie galėtų galėtų padėti valstybės administratoriams naujai pažvelgti į piliečius ir pilietiškumą:

1. Siūloma vertinti piliečius kaip ppiliečius, o ne kaip rinkėjus ar vartotojus, kad jie dalytusi valdžia sumažintų kontrolę bei pasitikėtų bendravimo veiksmingumu

2. Siūloma didinti reagavimo kokybę kartu didinant pileičių pasitikėjimą, valdžiai bei administratoriams aktyviai investuojant į piliečių dalyvavimą.

3. Įspėjama, kad aktyvaus dalyvavimo negalima laikyti esminio individų gyvenimo pagerėjimo pakaitalu, ypač jeigu jie neturi darbo ar turi socialinių problemų. Piliečiai raginami kartu ieškoti svarbių valstybinių problemų sprendimų. Jie kaip piliečiai turėtų parodyti savo susirūpinimą bendruomene, pasišventimą reikalams bei savo norą prisiimti asmeninę atsakomybę už tai, kas vvyksta kaimynijoje ar bendruomenėje. Esantys valdžioje turi būti pasirengęišklausyti ir savo sprendimuose bei veiksmuose pirmiausia atsižvelgti į piliečių poreikius bei vertybes.Turi ieškoti naujų ir novatoriškų būdų suprasti, kas rūpi pileičiams, atsiliepti į jų poreikius bei interesus. Požiūris į piliečius kaip įį vartotojus yra ribotas. Vartotojai sutelkia savo dėmesį į savo troškimus ir norus, o piliečiai- į bendrą gėrį ir ilgalaikius padarinius bendruomenei. ,,Pirmiausia piliečiai“ skatina abipusį dėmeėsingumą. Kaip turėtų viešajame administravime atitikti savo vaidmenį naujoji viešoji tarnyba? Viešasis administratorius, kuris būtų pripažįstamas kaip efektyvus politikos įgyvendintojas, bet kaip teisėtas veikėjas valdymo procese, o tai gali įvykti demokratizuojant viešąjį administravimą. Ypač svarbi tema naujojoje viešojoje tarnyboje- kintantis vadovybės pobūdis viešosiose institucijose. Visų gerai dirbančių organizacijų vadovybės tikslas yra sumažinti subordinacijos priklausomybę ir suformuoti pačių indivudualių darbuotojų bei komandų vadovybę. Privalu saugoti tas valstybės tarnybos vertybes, kurios yra jų atstovaujamų institucijų dalis. Į pilietiškumo sąvoka įeina ne tik teisės, bet ir pareigos prisiimti pozityvų vaidmenį vardan visuomenės gerovės didinimo. Pilietis siekia bendro llabo ir laikosi pagrindinių politinės sistemos vertybių- politinio dalyvavimo, lygybės,, teisingumo.Pilietis, tapęs viešuoju administratoriumi, prisiima ,,piliečio administratoriaus“ vaidmenį ir tampa ne tik piliečiu, bet ir dirba piliečiams. Jo aukščiausia pareiga- teikti visuomenės gėrybes ir paslaugas taip, kad pagerėtų bendra gerovė ir bendruomenės gyvenimas, per kurį formuojamos būdo savybės ir pilietinės dorybės.

NAUJOSIOS VIEŠOSIOS TARNYBOS PRINCIPAI:

Įsipareigojimas vertybėms

Tarnavimas visuomenei

Įgaliojimas ir dalijimasis vadovavimu

Pragmatinis inkrementalizmas

Pasišventimas valstybės tarnybai

– Įsipareigojimas vertybėms. Vadovas organizacinius pokyčius bando vykdyti ne skirdamas dėmesį struktūrai, bet išsiugdydamas persmelkiantį pasišventimą organizacijos misijai iir vertybėms, ypač profesionalumo ir integralumo, tarnybos kokybės vertybėms. Vertybes aiškiai suformuluoja vyriausiasis vadovas ir joms pritaria visi esantys organizacijoje.

-Tarnavimas visuomenei.vadovas teikia pirmenybę klientų ir piliečių aptarnavimui. Pirmenybę palaiko aukšti darbo atlikimo ir atsakingumo standartai bei nuolatinis dėmesys kokybei. Sbarbiausia, vadovas pripažįsta, kad vien techninėmis pastangomis to nepasieksi, todėl būtina tiek pat ar netgi daugiau dėmesio skirti žmogoškajai pusei, ypač bendruomenės jausmo už jos ribų kūrimui.

-Įgaliojimas ir dalijimasis vadovavimu. Vadovas visus organizacijos narius skatina dalyvauti gerinant organizacijos kokybę ir našumą. Vadovavimas gali būti papildytas organizacijos individus įgaliojus perimti vadovavimą savo darbo baruose.

– Pragmatinis inkrementalizmas. Kaita vyksta laisvo proceso metu, kai vadovas bando pasinaudoti įvariomis netikėtomis galimybėmis, kad organizaciją pakreiptų reikiama kryptimi vadovui kaita atrodo natūralus ir tinkamas organizacijos gyvavimo bruožas, jo požiūris į kaitą kūrybingas ir žmogiškas, jis atsižvelgia į asmeninius narių, klientų ir kitų rūpesčius bei interesus.

Pasišventimas valtybės tarnybai. Asmenys visoje organizacijoje supranta ir vertina ypatingą velstybės tarnybos pobūdį, ypač viešųjų organizacijų vaidmenį demokratinio valdymo procese. Vadovas reikalauja, kad organizacijos nariai išlaikytųaukštas etines normas ir skatina, kad organizaciją jie paverstų vientisumo modeliu panašioje padėtyje esančioms grupėms.

Kitaip nei naujasis viešasis valdymas, kuris grindžiamas ekonominėmis sąvokomis, tokiomis kaip savų interesų maksimizacija, naujoji valstybės tarnyba grindžiama visuomenės interesų idėja, jos viešieji administratoriai ttarnauja piliečiams ir tvarko reikalus tų, kuriems tarnauja.

NAUJOJI VIEŠOJI TARNYBA (NEW PUBLIC SERVICE):

Naujoji viešoji vadyba kritikuojama dėl nepakankamo dėmesio demokratiniams principams, tokiems kaip lygybė, teisingumas, piliečių dalyvavimas valdyme. Atsiranda dar naujesni požiūriai į viešąjį administravimą. Pagrindiniai šio požiūrio principai:

1. Ne vairuoti, bet tarnauti: pagrindinis valdininko uždavinys – padėti piliečiams tenkinti jų poreikius. Nereikia „vairuoti“ visuomenės, moderni visuomenė per daug sudėtinga.
2.Visuomenės interesas yra tikslas, o ne šalutinis produktas: tarnautojai neturėtų priiminėti trumpalaikių sprendimų, bet turėtų ieškoti ilgalaikio, visuomeninį interesą tenkinančio sprendimo.
3.Mąstyti strategiškai, o veikti demokratiškai: Programos sėkmingai įgyvendinamos tik tada, kai jos tenkina daugumos interesus ir jas palaiko piliečiai.

4.Tarnauti ne klientams, bet piliečiams: valstybės tarnautojai neturėtų tenkinti individualių interesų, bet turėtų kurti pasitikėjimo ir bendradarbiavimo santykius su piliečiais.
5.Per daug nesupaprastinti atskaitomybės principo: reikia skirti dėmesį ne tik rinkai, bet atsižvelgti į konstitucines normas, bendruomenės vertybes, politines normas ir piliečių interesus.
6.Vertinti žmones, o ne produktyvumą: ilguoju periodu pasiteisina strategija, kurį vertina žmogiškąjį kapitalą ir gerbia darbuotojus.
7.Vertinti pilietiškumą ir tarnavimą visuomenei, o ne verslininkiškumą: viešojo sektoriaus institucijų vadovai negali vadovauti taip kaip tai daroma privačiame, kur valdomi ne viešieji finansai, o akcininkų lėšos.

VIEŠOJO VALDYMO MODERNIZAVIMO REFORMOS LIETUVOJEVIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYSE:

XX amžiaus pabaigoje, kai Vakarų valstybėse vyko NVV principų sklaida, Vidurio ir Rytų EEuropos šalyse vyko esminiai pokyčiai – socialistiniu planavimu pagrįsti ūkiai buvo transformuoti į kapitalistinę rinkos ekonomiką, susikūrė liberalios demokratijos;

valstybės tarnybos reformas Lietuvoje – 1999 m. priimtas Valstybės tarnybos įstatymas rėmėsi Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos valstybės tarnybos modeliais

Labiausiai NVV principų diegimą Vidurio ir Rytų Europoje skatina integracijos į Europos Sąjungą procesai

Kontinentinei Europai būdinga mišri viešojo valdymo sistema, turinti ir tradiciniam vėberiniam viešajam modeliui, ir NVV koncepcijai būdingų savybių

XX amžiaus pabaigoje, kai Vakarų valstybėse vyko NVV principų sklaida, Vidurio ir Rytų Europos šalyse (taip pat Lietuvoje ir Lenkijoje) vyko esminiai pokyčiai – socialistiniu planavimu pagrįsti ūkiai buvo transformuoti į kapitalistinę rinkos ekonomiką, susikūrė liberalios demokratijos. Šios šalys, skirtingai nei tokios valstybės kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Didžioji Britanija, turėjo iš naujo sukurti savo viešojo valdymo institucijas.

Vertinant po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos vykdomas viešosios politikos reformas, galima teigti, kad tam tikrais momentais jos sutapo su neoliberalia reformų ideologija, tačiau šie sutapimai buvo nulemti ne tik tam tikrų vertybinių nuostatų, bet ir būtinybės ir/arba tam tikrų interesų grupių ir tarptautinių organizacijų spaudimo[1]. Tai pasakytina ir apie Lenkijos viešosios politikos reformas. Ž. Židonis taikliai pastebi, kad jeigu Vakarų Europos šalys sprendė problemą, kokios turi būti viešojo ir privataus sektorių proporcijos, tai a

tgavusi nepriklausomybę Lietuva tiesiog buvo priversta atkurti privatųjį sektorių, nes po 1940 m. okupacijos įvykdyta nacionalizacija jį visiškai sunaikino. Tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje valstybinio sektoriaus įmonių privatizavimas, tiek valstybės vaidmens mažinimas buvo greičiau ekonominės ir socialinės transformacijos pasekmė nei tam tikros ideologijos įgyvendinimas.

Kalbant apie valstybės tarnybos reformas Lietuvoje – 1999 m. priimtas Valstybės tarnybos įstatymas rėmėsi Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos valstybės tarnybos modeliais. Šie modeliai, kitaip nei anglosaksiškais, tarnautoją traktuoja kaip valstybės valios vykdytoją, o ne kaip paslaugų teikėją[2]. LLietuva pasirinko vėberinę, nuopelnais grindžiamą valstybės tarnybą, hierarchinės subordinacijos kelią. Kitaip pasielgė kaimyninė Estija, kuri pasiryžo kurti efektyviai veikiančią valstybę su mažu valstybiniu sektoriumi, minimaliai reguliuojančią šalies ekonominį ir socialinį gyvenimą.

NVV APRAIŠKOS LIETUVOJE :

Valstybės ir vietos savivaldos institucijose diegiamas strateginis biudžeto planavimas, programinis finansavimas, kuriuo yra įtvirtinamas biudžeto formavimo pagal rezultatus principas;

„Saulėlydžio“ ir „Saulėtekio“ komisijų iniciatyvos, kuriomis buvo siekiama sumažinti ir racionalizuoti valdymo išlaidas, supaprastinti verslo reguliavimą Vidaus audito ir kitų institucinių mechanizmų, skirtų viešųjų institucijų atskaitomybei didinti, diegimas;

Valstybės tarnautojų tobulinimosi centro ir Lietuvos viešojo administravimo instituto organizuoti vadybos seminarai valstybės tarnautojams;

Viešųjų konkursų organizavimas;

Nevalstybinių viešųjų paslaugų tiekėjų – švietimo įstaigų, sveikatos priežiūros įstaigų, socialines paslaugas teikiančių organizacijų veiklos plėtra;

Paslaugų teikimas internetu ir kt.

VIEŠOJO SEKTORIAUS VADYBOS REFORMŲ KKRYPTYS (EBPO):

Politikos formavimo vadyba

Veiklos vadyba

Informacijos technologijų vadyba

Norminių teisės aktų vadyba ir reforma

Grįžtamasis ryšys

Finansinių išteklių vadyba

Žmogiškųjų išteklių vadyba

VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ MODELIAI (GUY PETERS):

Rinkos modelis

Dalyvavimo modelis

Lanksčios valdžios modelis

Mažai reguliuojamos valdžios modelis

KETURIOS VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ STRATEGIJOS(POLLITT, BOUCKAERT):

Priežiūra – tradicinės kontrolės griežtinimas

Modernizavimas– administracinės sistemos modernizavimas

Pajungimas rinkai – rinkos mechanizmų įvedimas į administracinę ir teisinę sistemą

Minimizavimas – funkcijų perdavimas rinkos sektoriui

VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ PARADOKSAI (POLLITT, BOUCKAERT):

Sustiprinti politinę biurokratijos kontrolę/duoti vadybininkams veiksmų laisvę/suteikti galių paslaugų vartotojams

Skatinti lankstumą ir naujoves/kelti piliečių pasitikėjimą ir stiprinti legitimumą

Taupyti viešąsias išlaidas/pagerinti viešojo sektoriaus veiklos kokybę

Valdžią padaryti atskaitinga/privatizuoti

Didinti personalo motyvaciją ir skatinti permainas/mažinti etatinės tarnybos svarbą ir etatų skaičių

Mažinti vidaus kontrolę/griežtinti valdymo atskaitomybę

Kurti daugiau vienos funkcijos agentūrų/pagerinti horizontalų koordinavimą

Decentralizuoti valdymo institucijas/pagerinti programų koordinavimą

Padidinti efektyvumą/griežtinti valdymo atskaitomybę

Pagerinti kokybę/sumažinti išlaidas

TEZĖS:

1.Gali būti išskiriamos dvI VVakarų šalių viešojo sektoriaus reformų kryptys nuo 1980-ųjų metų: liberalizavimo reformos (iki 1990-ųjų metų) ir modernizavimo reformos (nuo 1990-ųjų metų).

2.Modernizavimo reformos vienose šalyse įgyvendinamos centralizuotai (pvz., Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje), kitose jas įgyvendina vietos valdžia (Vokietijoje).

3.Tilburgo miesto valdymo naujovės tapo modeliu modernizavimo reformų iniciatyvoms kitose Vakarų Europos šalyse.

4.Lietuvoje valdymo reformų ideologija rėmėsi vėberinio viešojo administravimo modelio kūrimu ir liberalizavimu. Naujosios viešosios vadybos ideologija nebuvo artikuliuota.

5.Nuo 1998-ųjų metų centrinėje valdžioje Lietuvoje ir Vilniaus miesto savivaldybėje buvo įgyvendintos kai kurios naujajai viešajai vvadybai artimos valdymo naujovės.

6. Centralizuota teritorinio valdymo sistema Lietuvoje riboja reformų iniciatyvų “iš apačios į viršų” įgyvendinimo galimybes.

4. VIEŠŲJŲ ORGANIZACIJŲ TEORIJOS:

ORGANIZACIJŲ TEORIJOS:

Klasikinė organizacijų teorija – formavosi mokslinės vadybos ir administravimo principų raidos rezultatas. Ji dažnai rėmėsi gamybinių bei kitokių verslo kompanijų patirtimi.

Ji formavosi vykstant pramoninei revoliucijai.

Pradininkai:

škotų ekonomistas Adamas Smitas, kuris 1776m. išleido veikalą – Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas;

mokslinės vadybos tėvu laikomas amerikietis Frederikas W. Tayloras, kuris 1911m. išleido veikalą – Mokslinės vadybos principai;

1916m. prancūzas Henris Fayolis išleido veikalą Pramoninė ir bendroji gamyba, kuriame įrodinėjo, kad visų tipų organizacijoms esminiai yra vadybos reikalai. Todėl H. Fajolio principai pritaikomi ir viešosioms organizacijoms.

viešojo administravimo organizacijų teorijos pradininkas – Woodras Wilsonas, kuris 1887m. išleido veikalą – Administravimo tyrimai.

Organizacija yra laikomas žmonių kolektyvas, susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui bei turintis bendrus tikslus ar misiją.

Organizacija:

Asmenų, kurie paklūsta vadovų nurodymams, kurie yra asmeniškai suinteresuoti valdžios išsaugojimu ir kurie yra pasidalinę funkcijų įgyvendinimą, ratas (Weberis)

struktūrinė racionalios veiklosišraiška (Selznickas)

dviejų ar daugiau asmenų sąmoningai koordinuotos veiklos sistema (Bernardas)

autoritetu ir įpročiu grindžiamų tarpusavio santykių administracinėje sistemoje struktūra (Waldo)

didelio skaičiaus specialistų, bendradarbiaujančių dėl kokio nors tikslo, racionalizuota ir beasmeniška integracija (Thompsonas)

VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO IR PRIVAČIŲ ORGANIZACIJŲ VADYBOS SKIRTUMAI

viešosios administruojamos politinėje, teisinėje, ekonominėje aplinkoje;

ribojimas įstatymais ir kontroliuojama oponentų;

organizacinės sistemos grindžiamos politinėmis nuostatomis nėra racionalios ekonominiu požiūriu;

demokratinėje visuomenėje organizacijos yra priemonė piliečių interesams tenkinti ir negali vadovautis organizacijos arba asmeniniu suinteresuotumu.

FAKTORIAI VEIKIANTYS ORGANIZACIJŲ TEORIJOS POBŪDĮ:

organizacijų teorija nėra vientisa;

stipri organizacijos tikslų įvairovė;

analizė yra sudėtinga, todėl atskiros šakos nagrinėja tik atskiras struktūras;

susiformavo kaip interdisciplinarinis ir multisciplinarinis dalykas;

disciplinų įvairovė praplečia taikymo galimybes ir sudaro sąlygas paaiškinti organizacijoje vykstančius reiškinius;

reikia įvertinti politinius, socialinius ir ekonominius aspektus.

VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO ORGANIZACIJŲ YPATYBĖS:

viešojo administravimo organizacijos yra valdžios dalis, ir pagrindinis jų tikslas yra įstatymų įgyvendinimas;

atsiskaito visuomenei

ORGANIZACIJŲ TEORIJŲ KLASIFIKACIJA:
Pagal teorijų turinį:

atskirų asmenų ir grupių elgesio teorijos;

organizacijų struktūrų teorijos;

organizacinių procesų (bendravimas, sprendimų priėmimas) teorijos;

bendrosios organizacijų teorijos.

PAGAL NAUDOJAMĄ METODOLOGIJĄ:

kurios mokslo šakos metodologija dominuoja;

sistemų teorijos metodologija

PAGAL TEORIJŲ TIKSLUS:

atskleisti esamą organizacijos būklę;

prognozuoti tolesnę org. veiklą;

valdyti pokyčius; 

siekimas organizacijas padaryti mažiau „mechanistinėmis“;

ieškoti veiklos tobulinimo kelių.

VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO ORGANIZACIJŲ OBJEKTAI:

įstatymai ir teisinė valdžia (reikia remtis įstatymais ar kitais teisiniais aktais);

racionalumas ir efektyvumas (viešosios organizacijos naudoja visuomenės materialinius išteklius, todėl svarbu, kiek efektyviai tai daroma);

psichologiniai ir socialiniai (siekiant gerai vadovauti organizacijos žmogiškiems ištekliams, labai svarbu palaikyti aukštą veiklos motyvaciją, o tai nulemia socialiniai – psichologiniai veiksniai);

politikos ir valdžios santykiai (kaip veikia valdžia įįtakojama politikos peripetijų).

ORGANIZACIJŲ MODELIAI:

Populiariausias yra M. Weberio, kurio esmė:

Darbo pasidalijimas ir funkcinė specializacija;

Hierarchija;

Veiklos taisyklių ir procedūrų formali sistema;

Dokumentų bei kitų su organizacijos veikla susijusių užrašų išsaugojimas.

Profesionalizmas.

ORGANIZACIJŲ VYSTYMO CHARAKTERISTIKOS:

OV fokusuojamas į organizacijų kultūrą ir procesus;

OV skatina organizacijos lyderių ir kitų jos narių bendradarbiavimą organizacijos kultūros ir procesų vadyboje;

OV veiklos objektai yra visos organizacijos struktūrinės dalys.

OV pirmiausia fokusuojamas į organizacijos žmoniškąjį ir socialinį aspektą.

OV svarbus visų lygių organizacijos narių dalyvavimas problemų sprendime.

OV fokusuojamas į visos sistemos raidą;

OV organizacijos tobulinimą laiko nepertraukiamu procesu;

OV remiasi veiksmų tyrimo modeliu, kuriame plačiai atstovaujama klientų sistemos nariams.

OV siekia pagerinti sąlygas tiek organizacijos nariams, tiek pačiai organizacijai

KAITROS MOTYVAI:

Siekis, kad organizacija sugebėtų kurti naujas žinias, procesus, arba technologijas, kad galėtų prisitaikyti prie pokyčių kintančioje aplinkoje;

Būtinumas priimti kuo racionalesnius sprendimus;

Būtinumas didinti organizacijos veiklos efektyvumą;

Siekis sumažinti organizacijos nuokrypius nuo normalios elgsenos;

Siekis mažinti konfliktus organizacijoje.

SĖKMINGO ORGANIZACIJOS VYSTYMO ETAPAI PAGAL R. GOLEMBIEWSKĮ:

Procesų analizė;

Patirties kaupimas;

Diagnostinė veikla;

Treniravimo arba patariamoji veikla;

Komandų formavimas;

Tarpgrupinė veikla;

Tehnostruktūrinė veikla;

Sistemos atnaujinimo veikla.

ŽMOGIŠKŲJŲ RYŠIŲ MOKYKLA:

Chester Barnard – „Jei individas mato, kad jo motyvus tenkina tai, ką jis daro, jis ir toliau stengiasi bendradarbiauti, o priešingu a

tveju jis nebendradarbiauja“.

Eksperimentai Hawthorno fabrike 1927 m.; darbo sąlygų fabrike tyrimas

Apšvietimo įtaka darbo našumui; rezultatas – pradinės hipotezės atmetimas; išvada – dėmesys darbininkams padidino darbo našumą

Hawthorno efektas – pasikeičia elgesys, jeigu žmonės yra stebimi

VĖLYVOJI ŽMOGIŠKŲJŲ RYŠIŲ TEORIJA:

McGregoras: teorija X ir teorija Y

Ch.Argyris: individas organizacijoje, organizacijos mokymasis

A.H.Maslow poreikių hierarchija:

Fiziologiniai poreikiai

Ekonominis saugumas

Socialinis saugumas

Savigarba

Savęs realizavimas

GOLIEMBIEWSKIO 5 VERTYBĖS:

darbas individui turi būti priimtinas psichologiškai;

darbas turi leisti žmogui tobulėti;

darbo užduotis turi leisti žmogui apsispręsti;

darbininkas turi galėti prasmingai kontroliuoti aplinką, kurioje atliks užduotį;

organizacija neturi būti vvienintelis ir galutinis elgesio arbitras, ir organizacija, ir individas turi paklusti išorinei moralinei tvarkai.

Nevyriausybinė organizacija – tai laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ir tiesioginiodalyvavimo valstybės valdyme

NEVYRIAUSYBINĖMS ORGANIZACIJOMS BŪDINGI BRUOŽAI:

Organizacinė forma (registruotas juridinisasmuo);
• Prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų;
• Ne pelno paskirstymo principas – gautas pelnas investuojamas į pagrindinę įstatuose numatytą veiklą, o ne padalinams steigėjams, nariams ar dalininkams;
• Savivalda ir demokratiškas sprendimų priėmimas;
• Savanoriškumas – laisvas narių įstojimas ir iišstojimas, savanoriškai dovanotas turtas ir lėšos;
• Tarnavimas visuomenės labui, o ne individui ar šeimai.

NVO TIPAI (KORTENAS):

– savanoriškos organizacijos, kurios vykdo socialinę misiją remdamosi visuomenės vertybėmis

– viešųjų paslaugų sutarčių dalyviai – organizacijos, funkcionuojančios kaip į rinką orientuotos ne pelno įįmonės, tarnaujančios visuomenės tikslams

– piliečių organizacijos, reprezentuojančios savo narių interesus

viešosios politikos įgyvendinimo NVO, kurias įsteigia valdžios institucijos

NVO TIPAI:

Socialinės

Jaunimo

Kultūrinės

Sporto

Pilietinės

NVO PRIVALUMAI:

Stiprūs ryšiai su paprastais žmonėmis

Ekspertinės žinios, kaip plėtoti atskirus sektorius

Sugebėjimai kurti inovacijas ir prisitaikyti

Procesinis požiūris į plėtrą

Dalyvavimu pagrįstos metodologijos ir įrankiai

Ilgalaikiai veiklos įsipareigojimai

Sąnaudų veiksmingumas

NVO TRŪKUMAI:

Ribotos finansų ir valdymo žinios bei įgūdžiai

Riboti instituciniai gebėjimai

Ribotos galimybės pačioms išsilaikyti

Tarporganizacinio bendravimo ir koordinavimo stygius

Nedidelio masto intervencijos

Platesnio socialinio ir ekonominio konteksto supratimo stygius

5. PAGRINDINĖS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SĄVOKOS:

Administravimas / vadyba

Viešasis sektorius

Viešasis interesas ir viešosios gėrybės

Viešoji politika

Valstybės tarnyba

VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS

“įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.”
(LR Viešojo administravimo įstatymas, 1999 m. birželio 17 d. NNr. VIII-1234, 3 straipsnis, 1 punktas)

Viešasis administravimas – įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti (LR viešojo administravimo įstatymas).

Terminas administravimas dažniausiai suprantamas kaip priemonės organizuoti, sutelkti žmogiškuosius, materialinius bei finansinius išteklius, siekiant įgyvendinti valstybės valią ir politinius sprendimus, įvairių socialinių grupių interesams tenkinti. Terminas viešasis siejamas su bendruomene, su visuomene, su viešosiomis institucijomis, jų biurokratiniu ppersonalu. Terminas viešasis administravimas yra vartojamas ir platesne prasme: kaip tam tikra atsakomybės rūšis, kurią turi įvairių lygių viešosios institucijos, vykdančios įvairias funkcijas- planavimą, organizavimą, vadovavimą, koordinavimą, veikloskontrolę. Tradiciškai viešasis administravimas suprantamas kaip valstybės tarnybos veikla, kaip studijų sritis ir kaip profesija. Viešasis administravimas tiesiogiai susijęs su viešųjų programų ir projektų valdymu, su viešosios politikos formavimu, įvairių lygiu administratorių rengimu. Viešojo sektoriaus darbuotojai, dalyvaujantys valstybės valdymo struktūrose ir atliekantys administravimo funkcijas, privalo tai atlikti funkcionaliai naudingai ir efektyviai. Savarankiška visuomenės institucijų administratorių veiklos sfera apima svarbiausias vykdomosios valdžios veiklos dalis- nuo šalies gynybos ir nacionalinio saugumo iki socialinių bei aplinkosaugos uždavinių, nuo mokesčių ir finansų administravimo iki žmonių išteklių vadybos. Sprendžiant minėtas viešojo sektoriaus problemas, svarbiausiais viešojo administravimo elementais laikomi planavimas, biudžeto formavimas, ir lėšų paskirstymas, viešųjų programų vertinimas, sprendimų priėmimas. Minėtos priemonės sudaro viešojo sektoriaus administratorių veiklos kasdienybę ir yra sėkmingos jų veiklos sąlyga.

KITI VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO APIBRĖŽIMAI:

Viešasis administravimas –  tai valstybės tarnybos veikla, kaip studijų sritis ir kaip profesija

Viešasis administravimas – tai vykdomosios valdžios institucijų veiksmų visuma, skirta vyriausybės tikslų ir uždavinių įgyvendinimui

Viešasis administravimas – tai politinių vertybių įgyvendinimo sritis

Viešasis administravimas – tai nacionalinės, regioninės, vietinės ir tarptautinės valdžios institucijų vykdomoji, įstatymų leidybos, teisminė, administracinė ir reguliuojamoji veikla 

KITI VIEŠOJO AADMINISTRAVIMO APIBRĖŽIMAI:

Teisiniai – įstatymų taikymas; reguliavimas
Vadybiniai –  vykdomoji valdžios funkcija; menas, o ne mokslas, ir atvirkščiai; vadybos specialybė
Profesiniai – profesija; praktiškas idealizmas; akademinė sritis
Politiniai – valdžios veikla; tiesioginė ir netiesioginė veikla; etapas viešosios politikos formavimo cikle; viešojo intereso įgyvendinimas; kolektyvinė veikla, kai nepasiteisina individuali veikla.

Yra daug viešojo administravimo apibrėžimų, tačiau daugumos jų autoriai sutinka, kad viešasis administravimas apima:

administracinio personalo elgseną ir motyvacijas;

organizacinius susitarimus, įgyvendinant svarbias, valstybinės reikšmės viešąsias programas;

administracinę aplinką, kurią sukuria administracinės sistemos ryšiai su politine sistema ir su visuomene.

PAGRINDINĖS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SRITYS:

1) administracinis reglamentavimas,administracinių aktų įgyvendinimo priežiūra ar kontrolė;

2) administracinių paslaugų teikimas;

3) viešųjų paslaugų teikimo administravimas;

4) viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

ADMINISTRACINIS REGLAMENTAVIMAS:

viešojo administravimo subjekto veikla leidžiant nuostatus, taisykles, reglamentus ir kitus norminius teisės aktus įstatymams įgyvendinti.

VA subjektų ir jų įgaliotų asmenų teisė priimti individualius ir norminius administracinio reglamentavimo teisės aktus

Pareiga tartis dėl administracinio reglamentavimo

Individualaus administracinio sprendimo pagrįstumo, teisių ir pareigų numatymo, apskundimo tvarkos reikalavimai

Administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė

Viešojo administravimo monitoringas

6 straipsnis. Administracinis reglamentavimas

1. Tik viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti.

2. 7 straipsnis. Pareiga tartis dėl administracinio reglamentavimo

1. Viešojo administravimo subjektai dėl administracinių sprendimų, susijusių su bendrais teisėtais visuomenės interesais, turi konsultuotis su visuomenės interesams tam tikroje ssrityje atstovaujančiomis organizacijomis (asociacijų, profesinių sąjungų, kitų nevyriausybinių organizacijų atstovais), o įstatymų numatytais atvejais – ir su gyventojais ar jų grupėmis.

9 straipsnis. Administracinių aktų įgyvendinimo priežiūra ar kontrolė

1. Administracinių aktų įgyvendinimas turi būti prižiūrimas ar kontroliuojamas.

2. Priežiūros ar kontrolės subjektą ir formą nustato administracinį aktą išleidęs viešojo administravimo subjektas. Juo gali būti pats aktą išleidęs viešojo administravimo subjektas arba kitas jo įpareigotas ir jam atskaitingas viešojo administravimo subjektas.

10 straipsnis. Viešojo administravimo kokybės valdymas

1. Viešojo administravimo kokybės valdymas įgyvendinamas valstybės ir viešojo administravimo subjekto lygiais.

2. Svarbiausias valstybės lygio viešojo administravimo kokybės valdymo būdas yra viešojo administravimo subjektų ir jų veiklos stebėsena. Šiuo būdu siekiama laiku pastebėti viešojo administravimo pokyčius, juos įvertinti ir numatyti neigiamų pasekmių prevencijos priemones. Stebėseną organizuoja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

3. Viešojo administravimo subjekto lygio viešojo administravimo kokybės valdymo būdai yra viešojo administravimo subjekto veiklos planavimas, organizavimas ir vidaus administravimo kontrolė.

4. Viešojo administravimo subjekto veikla planuojama atsižvelgiant į Valstybės ilgalaikės raidos strategiją ir kitus strateginio planavimo dokumentus.

5. Viešojo administravimo subjekto veikla organizuojama vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintais ir viešai paskelbtais viešojo administravimo subjekto strateginiais veiklos planais.

6. Viešojo administravimo subjekto strateginių veiklos planų vykdymąvertina vidaus audito tarnyba.

VIDAUS ADMINISTRAVIMAS:

“administravimo veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios i

nstitucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių-finansinių išteklių valdymas ir naudojimas, raštvedybos tvarkymas), kad jos galėtų tinkamai vykdyti joms priskirtus viešojoadministravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius.”

Vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad institucijoje būtų laiku parengiami, priimamiir įgyvendinami administraciniai sprendimai
Vidaus administravimas reglamentuojamas nuostatais, statutais, veiklos reglamentais, pareiginėmis instrukcijomis, vidaus tvarkos taisyklėmis
Vidaus administravimo kontrolė, finansinė kontrolė, išorės auditas

13 straipsnis. Vidaus administravimo kontrolė

Viešojo administravimo subjekto vidaus administravimo kontrolės formos gali būti:

1) vidaus kontrolė ir vidaus auditas, atliekami įįstatymų ir jų pagrindu priimtų teisės aktų nustatyta tvarka;

2) išorės auditas, vertinantis viešojo administravimo subjekto administracinės veiklos kokybę ir efektyvumą, taip pat vidaus kontrolės ir vidaus audito sistemos patikimumą.

ADMINISTRACINĖ PASLAUGA:

-viešojo administravimo subjekto veiksmai išduodant asmenims leidimus (licencijas) ar dokumentus, patvirtinančius atitinkamus juridinius faktus, teikiant įstatymų nustatytą informaciją, vykdant administracinę procedūrą.

ADMINISTRACINĖS PASLAUGOS YRA:

1) leidimų (licencijų) išdavimas;

2) dokumentų, patvirtinančių tam tikrus juridinius faktus, išdavimas;

3) įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto turimos informacijos teikimas asmenims;

4) administracinės procedūros vykdymas.

VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ TEIKIMO ADMINISTRAVIMAS:

“VA subjektų veikla nnustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas privatiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė.”

(LR Viešojo administravimo įstatymas, 1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234, 3, 14 – 15 sstraipsniai)

Viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijųveikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytaspaslaugas. Įstatymų numatytais atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys.

Viešosios paslaugos teikimo režimas – teisės aktų nustatytas atlygintinas ar nemokamaspaslaugos teikimas nustatytais terminais ir tvarka.

Viešosios paslaugos teikimo administravimas – viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas privatiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė. Už viešųjų paslaugų teikimo administravimą rinkliavos ar kitokie mokėjimai negali būti nustatomi.

Norint apibrėžti, koks vaidmuo turėtų atitekti viešajam ir koks privačiajam sektoriui, būtina ištirti, kokių prekių ir paslaugų reikalauja šiuolaikinė visuomenė. Prekės ir paslaugos skirstomos aatsižvelgiant į jų pagrindines savybes: atskyrimą ir vartojimą.

VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ TEIKIMO ADMINISTRAVIMO REIKALAVIMAI:

Atsakomybė už paslaugų teikimo teisėtumą

VA institucija, kuri administruoja, pati negali teikti tos paslaugos

16 straipsnis. Viešųjų paslaugų teikimo administravimo reikalavimai

1. Viešojo administravimo subjektai atsako už jų administruojamų paslaugų teikimo teisėtumą.

2. Viešojo administravimo subjektas, kuris pagal šio įstatymo nustatytą valdymo sritį administruojatam tikros viešosios paslaugos teikimą, negali pats teikti šios paslaugos.

3. Rinkliavas ar kitokį atlyginimą už viešųjų paslaugų teikimo administravimą gali nustatyti tik įstatymai.

17 straipsnis. Viešųjų paslaugų teikimoreglamentavimas

1. Įstatymų numatytą vviešųjų paslaugų teikimą valstybės lygiu reglamentuoja centriniai valstybinio administravimo subjektai pagal įstatymų ar nuostatų jiems priskirtą valdymo sritį.

2. Įstatymų numatytą viešųjų paslaugų teikimą teritoriniu lygiu reglamentuoja pagal įgaliojimus savivaldybių administravimo subjektai ir teritoriniai valstybinio administravimo subjektai.

3. Teritoriniai valstybinio administravimo subjektai negali dubliuoti ar keisti centrinių valstybinio administravimo subjektų viešųjų paslaugų teikimo reglamentavimo, tačiau gali jiems teikti siūlymus dėl viešųjų paslaugų teikimo tvarkos tobulinimo ar naujos viešosios paslaugos nustatymo.

4. Centriniai valstybinio administravimo subjektai negali reikalauti iš teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių steigti viešąsias paslaugas teikiančias įstaigas, jeigu to nenumato įstatymai.

5. Už viešųjų paslaugų teikimo režimo laikymąsi ir teikiamų viešųjų paslaugų kokybę atsako paslaugas teikiančio subjekto vadovas.

VIEŠASIS SEKTORIUS:

Vyriausybės veikla ir jos pasekmės (tradicinis požiūris);

Valstybės bendrieji sprendimai ir jų pasekmės (pabrėžiamas įstatymų leidimas ir valdžia, o ne biudžeto paskirstymas);

Vyriausybės vartojimas, investicijos ir išmokos (finansinis apibrėžimas);

Valstybės vartojimas ir investicijos (viešasis sektorius nusakomas pagal tai, kaip išdėstyti ištekliai);

Viešoji gamyba (du atvejai: kai vyriausybė teikia gamybos priemones ir kai vyriausybei jos priklauso);

Viešasis sektorius- tai tos institucijos, kurios išlaikomos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.Viešasis sektorius teikia viešąsias gėrybes dėl kurių nėra konkuruojama ir kurios prieinamos kiekvienam individui. Viešųjų institucijų veikla yra vieša. Visuomenė gali gauti informaciją apie jų veiklą. Sprendimų priėmimas sudėtingesnis nei privataus ssektoriaus. Efektyvumas- pagrindinis kriterijus pagal kurį vertinama viešųjų institucijų veikla.

Viešas sektorius – apima įvairias institucijas, kurias pasitelkus daromi ir įgyvendinami sprendimai įvairių rūšių interesų atžvilgiu. Valstybės viešosios institucijos daro poveikį tiek interesų traktavimo būdui, tiek politikos įgyvendinimo rezultatams.

Viešąjį sektorių apibūdina daug apibrėžimų. 1. Bendriausias VS apibūdinimas – vyriausybės veikla ir jos pasekmės. Šis apibrėžimas išreiškia tradicinį požiūrį į VS kaip į VA sektorių.2. VS – valstybės bendrieji sprendimai ir jų pasekmės (pabrėžiamas įstatymų leidimas ir valdžia, o ne biudžetas paskirstymas). 3. VS – Vyriausybės vartojimas, investicijos ir išmokos (remiamės biudžetu), tačiau šis apibrėžimas gana amorfiškas, nes visi trys elementai gali keistis vienas kito atžvilgiu todėl 3.1. VS –Valstybės vartojimas ir investicijos (VS nusakymas pagal išteklių išdėstymą. 4. VS – viešoji gamyba (nes tinka naudoti 2 skirtingiems atvejams:. kaip vyriausybė teikia gamybos priemones ir kai vyriausybei jos priklauso

Viešojo sektoriaus sąvoka apima tiek viešųjų institucijų veiklos rūšis, tiek ir sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą tose institucijose. VS apima įv. institucijas, kurias pasitelkus daromi ir įgyvendinami sprendimai įv. rūšių interesų atžvilgiu. Kaip elgiamasi su tais interesais – priklauso tiek nuo interesų prigimties, tiek nuo institucijų tipo. VS institucijos neapibrėžia interesų ir neįgyvendina jų automatiškai. Liberalių demokratijų sąlygomis ekonomikoje ir ir visuomenėje skiriami du ssektoriai- viešasis ir privatusis. Vieš. sektoriuje veikia politinės institucijos, vyriausybė bei įstaigos, tuo tarpu privačiajame įsikūrusios įv. rinkos institucijos. VS dažnai suprantamas kaip valstybės įstaigų ir įmonių visuma, teikianti paslaugas, kurių poreikius nustato ne piliečiai, o politikai. Šio sektoriaus veikla iš esmės susijusi su politikų sprendimų įgyvendinimu administraciniu būdu, t.y. priverčiant visuomenę laikytis tam tikrų taisyklių.

Apibendrinus: tradicinė VA samprata pateikia principus, kuriuos pasitelkus suvokiamas VS ir kuriais remiantis galima imtis viešųjų institucijų reformų.

VIEŠOJO SEKTORIAUS FUNKCIJOS:

Institucijų kūrimas – viešajame sektoriuje kuriamos taisyklės ir normos, kurios reglamentuoja viešojo sektoriaus funkcionavimą ir reprodukciją

Paskirstymas – viešasis sektorius teikia paslaugas (viešąsias gėrybes), kurių teikti privatus sektorius yra nesuinteresuotas

Perskirstymas – viešasis sektorius užtikrina socialinį teisingumą, mokesčių pagalba sumažindamas vienų asmenų pajamas ir jas perskirstydamas kitiems (užtikrinamas rekomenduotinų gėrybių teikimas)

Reguliavimas – viešasis sektorius sprendžia natūralios monopolijos, eksternalitetų ir netobulos informacijos problemas

(pagal Lowi Th. The End of Liberalism)

Išteklių paskirstymas. Valstybė bando paveikti išteklių pasiskirstymą siekdama, kad į pagrindinius klausimus ką? ir kaip? gaminti būtų atsakoma, atsižvelgiant į visos visuomenės poreikius. Šie klausimai yra sprendžiami tiek rinkos, tiek ir valstybės, nes vien rinka dėl savo ribotumo nėra pa­jėgi paskirstyti išteklius efektyviausiu būdu. Šia prasme vyriausybės vaidmuo yra ypa­tingai svarbus, aprūpinant vartotojus visuo­meninėmis gėrybėmis, kurių rinka pateiktų per mažai a

rba visai nepateiktų, o taip pat ekonominėmis ir administracinėmis priemo­nėmis ribojant arba skatinant gėrybių su ne­igiamais bei teigiamais išorės efektais gamy­bą ar vartojimą, užkertant kelią gamtos teršimui ir pan. Valdžia dažniausiai nustato galimybes, prekių, paslaugų prioritetus, teikiančius tiesioginę naudą visuomenei. Niekas kitas negali priimti sprendimų leisti naudoti minėtus resursus vienai ar kitai visuomenėsgrupei. Politikos specialistai dažniausiai domisi, kaip ši tiesioginė nauda paskirstoma visuomenei, nesvarbu, ar tai būtų valstybinis mokslo finansavimas, ar savivaldybių veikla,ar viešojo įdarbinimo galimybės.

Netobulos konkurencijos sąlygomis valstybė taip ppat didesniu ar mažesniu mastu veikia efektyvesnį ribotų gamybos išteklių paskirstymą ir panaudojimą. Kai monopo­lijų ir oligopolijų pelno siekimas bet kokio­mis priemonėmis tampa nesuderinamas su visuomenės ekonominiais interesais, valstybė gali priimti įstatymus, ribojančius mo­nopolinę galią, draudžiančius susitarimus tarp oligopolijų, arba net išskaidyti stam­bias firmas į kelias dalis. Diskriminacijos darbo rinkoje atvejais valstybė kovoja su šiuo reiškiniu, įstatymiškai drausdama diskriminuojančius veiksmus ir taip ska­tindama konkurenciją darbo rinkoje, pa­grįstą darbuotojų sugebėjimais bei profe­siniu meistriškumu.

Pajamų perskirstymas. Pirminis pajamų pasiskirstymas negali užtikrinti bent minimalaus ggyvenimo lygio visiems visuomenės nariams. Todėl valstybė atlieka pajamų perskirstymo funkciją ir rūpinasi, kad vaikai nebadautų dėl to, kad nesėkmingai susiklostė jų tėvų ekono­minė padėtis, kad nepasiturintys asmenys, kurių pajamų neužtenka gydymo paslau­goms apmokėti, nebūtų palikti be medici­ninės priežiūros, kad žžmonės, praradę dar­bingumą dėl sveikatos ar amžiaus, gautų bent minimalias pajamas, t. y. stengiasi, kad visi visuomenės nariai galėtų tenkinti savo esminius poreikius maistui, būstui, sveika­tos apsaugai, švietimui. Išsivysčiusiose šaly­se ši funkcija atliekama įvairiomis socialinėmis programomis (pvz., socialinio draudimo, nemokamų arba iš dalies moka­mų paslaugų) bei progresyvine mokesčių po­litika.

VALSTYBINIS REGULIAVIMAS:

1) vyriausybė vykdo antimonopolinį reguliavimą, skatina konkurenciją;

2) kontroliuoja vaistų bei maisto kokybę;

3) reglamentuoja kai kuriuos darbo santykių aspektus: numato darbo dienos trukmę, minimalų atlyginimą ir pan.;

4) nustato gamtos taršos standartus bei darbo apsaugos sąlygas;

5) atlieka atominių elektrinių bei kitų potencialiai pavojingų civilinių objektų kontrolę bei licencijavimą;

6) užtikrina privačių bankų piniginės ir kreditinės politikos kontrolę.

Valstybė taip pat daro įtaką šalies ekonominiam gyvenimui, tiesiogiai bei netiesiogiai reguliuodama eko­nomiką per atitinkamas valstybines žinybas ir iinstitucijas. Siekdama spręsti ekonomi­nes problemas, valstybė, atstovaujama vyriausybės, atlieka tam tikras funkcijas kurių apimtis įvairuoja konkrečiose šalyse, priklau­somai nuo valstybės dalyvavimo šalies eko­nominiame gyvenime lygio. Paminėsime kai kurias svarbiausias iš jų, kurios yra aktua­lios ir Lietuvos sąlygomis:

ŠIUOLAIKINĖJE MIŠRIOJE EKONOMIKOJE VYRIAUSYBĖ ATLIEKA KETURIAS PAGRINDINES FUNKCIJAS:

nustato teisinius rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindus;

rengia ir įgyvendina makroekonominę stabilizacijos politiką;

įtakoja išteklių paskirstymą siekdama didesnio ekonomikos efektyvumo;

rengia gyventojų pajamų, kurias lemia rinkos santykiai, perskirstymo programas.

Valstybė turi atlikti tam tikrą vaidmenį ekonomikoje, arba papildydama rinkos santykius valstybinio reguliavimo eelementais, arba ne rinkos metodais spręsdama tuos klausimus, kurių rinka efektyviai negali spręsti.

1. Teisiniai rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindai. Vyriausybė įstatymais, nutarimais formuoja taisykles, pagal kurias namų ūkiai, verslas, taip pat ir pati vyriausybė dalyvauja ekonominėje veikloje,grindžia savo tarpusavio santykius. Daugybė taisyklių, tarpusavio saitais susietų į vieną sistemą, ir sudaro teisinį ekonomikos funkcionavimo pagrindą.

2. Makroekonominė stabilizacija. Šia funkcija vyriausybė bando sušvelninti ekonominio augimo cikliškumą, imdamasi priemonių išvengti ilgalaikiam nedarbui, ekonominei stagnacijai, aukštam infliacijos lygiui. Pagrindinės šių priemonių yra monetarinė ir fiskalinė politika.

3. Išteklių paskirstymas. Vy­riausybė bando paveikti išteklių pasiskirsty­mą ekonomikoje siekdama, kad į pagrindi­nius ekonomikos klausimus ką? ir kaip? gaminti būtų atsakoma, atsižvelgiant į visos visuomenės poreikius. Vien rinka nėra pa­jėgi paskirstyti išteklius efektyviausiu būdu. Šia prasme vyriausybės vaidmuo yra ypa­tingai svarbus, aprūpinant vartotojus visuo­meninėmis gėrybėmis, kurių rinka pateiktų per mažai arba visai nepateiktų, o taip pat ekonominėmis ir administracinėmis priemo­nėmis ribojant arba skatinant gėrybių su ne­igiamais bei teigiamais išorės efektais gamy­bą ar vartojimą, užkertant kelią gamtos teršimui ir pan.

4. Pajamų perskirstymas. Pirminis pajamų pasiskirstymas negali užtikrinti bent minimalaus gyvenimo lygio visiems visuomenės nariams. Todėl vyriau­sybė atlieka pajamų perskirstymo funkciją ir rūpinasi, kad vaikai nebadautų dėl to, kad nesėkmingai susiklostė jų tėvų ekono­minė padėtis, kad nepasiturintys asmenys, kurių pajamų neužtenka gydymo ppaslau­goms apmokėti, nebūtų palikti be medici­ninės priežiūros, kad žmonės, praradę dar­bingumą dėl sveikatos ar amžiaus, gautų bent minimalias pajamas, t. y. stengiasi, kad visi visuomenės nariai galėtų tenkinti savo esminius poreikius maistui, būstui, sveika­tos apsaugai, švietimui. Išsivysčiusiose šaly­se vyriausybės atlieka šią funkciją įvairiomis socialinėmis programomis (pvz., socialinio draudimo, nemokamų arba iš dalies moka­mų paslaugų) bei progresyvine mokesčių po­litika

VALSTYBINIO RINKOS REGULIAVIMO TIKSLAI:

Apsaugoti vartotojus

Apsaugoti rinkos dalyvius

Apsaugoti darbuotojus (darbo rinkos dalyvius)

Apsaugoti visuomenę

VALSTYBINIO RINKOS REGULIAVIMO FORMOS:

Teisinis reguliavimas – įstatymais ir kitais teisės aktais nustatomos taisyklės ir sąlygos ūkinei ir komercinei veiklai;

Įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti vertinami kaip ekonomikos reguliavimoi svertai, kurie gali pagerinti arba pabloginti įmonių veiklos sąlygas.

Administracinis reguliavimas – įgaliotos institucijos prižiūri, kaip laikomasi įstatymo nuostatų ir taisyklių, renka informaciją, skiria baudas bei kitas sankcijas taisyklių pažeidėjams

Ūkinis reguliavimas – Valstybės dalyvaivmas rinkoje įtakoja visą konkurencinę aplinką, komplikuodamas ne tik valstybės institucijų santykius su privačiais ūkio subjektais, bet ir santykius tarp privačių ūkio subjektų. Dalyvaudama rinkoje, valstybė tampa teisėju, kuris ne tik nustato žaidimo taisykles, bet ir pats dalyvauja žaidime

Teisinis – įstatymais ir kitais teisės aktais nustatomos taisyklės ir sąlygos ūkinei ir komercinei veiklai;

Įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti vertinami kaip ekonomikos reguliavimoi svertai, kurie gali pagerinti arba pabloginti įmonių vveiklos sąlygas.

Administracinis reguliavimas. įgaliotos institucijos prižiūri, kaip laikomasi įstatymo nuostatų ir taisyklių, renka informaciją, skiria baudas bei kitas sankcijas taisyklių pažeidėjams

Vyriausybės, kuri yra atsakinga už teisės aktų įgyvendinimą, įgaliotos institucijos prižiūri, kaip laikomasi nustatytų veiklos sąlygų ir taisyklių, renka informaciją, skiria baudas bei kitas sankcijas taisyklių pažeidėjams. Lietuvoje yra apie 80 kontroliuojančių institucijų.

Pagrindinės administracinio reguliavimo ydos: 1) plečiamai traktuojamos įstatymų nuostatos padidina konkuruojančių subjektų galias, siaurina įmonių teises bei padidina jų riziką ir kaštus, 2) besidubliuojančios reguliavimo funkcijos mažina valdžios atsakomybę ir atskaitomybę, didina valdymo kaštus ir sukuria prielaidas korupcijai, 3) nesureguliuota institucijų teisinė bazė, planavimo funkcijos ir atskaitomybė komplikuoja valstybės valdymą ir piliečių santykius su valstybės institucijomis.

valstybės institucijos dalyvauja rinkoje teikdamos prekes ir paslaugas

Ūkinė veikla

Valstybės dalyvaivmas rinkoje įtakoja visą konkurencinę aplinką, komplikuodamas ne tik valstybės institucijų santykius su privačiais ūkio subjektais, bet ir santykius tarp privačių ūkio subjektų. Dalyvaudama rinkoje, valstybė tampa teisėju, kuris ne tik nustato žaidimo taisykles, bet ir pats dalyvauja žaidime

Viešasis sektorius

Viešasis interesas

Viešoji nuosavybė

Viešoji teisė

Viešumas

.

Privatus sektorius

Pelnas

Privati nuosavybė

Civilinė teisė

Informacijos privatumas

.

Nėra aiškių ribų tarp viešojo ir privataus sektorių:

Valstybinių įmonių privatizavimas

Viešojo ir privataus sektorių partnerystė

Viešieji pirkimai

VIEŠOSIOS GĖRYBĖS:

Tai gėrybės arba paslaugos prieinamos visiems

Viešųjų ir privačių gėrybių skirtumą iš dalies lemia politiniai sprendimai

Viešoji gėrybė – tai prekė ar paslauga prieinama visiems. Grynosios viešosios gėrybės yra tos, kur

ias tiekia valstybė, o ne rinka. Svarbiausias viešųjų gėrybių bruožas yra jų nedalomumas arba prieinamumas visiems. Už viešąsias gėrybes mokama mokesčių lėšomis, o jų kainą išreiškia mokesčių naštos dydis. Galima sakyti, kad viešųjų ir privačių gėrybių skirtumą iš dalies lemia politiniai sprendimai. Pvz. kai kuriose šalyse medicininės paslaugos daugiausia teikiamos viešajame sektoriuje, kur jos prieinamos visiems; kitose šalysevyrauja daugiausia privati medicina ir individualus sveikatos draudimas. Kai kuriose šalyse viešasis transportas gausiai subsidijuojamas, kitose šalyse viešojo transporto visiškainėra.

GĖRYBIŲ SKIRSTYMAS:

Privačios gėrybės ((private goods)

Viešosios gėrybės (public goods)

Bendros nuosavybės gėrybės (common pool goods)

Mokamos gėrybės (toll goods)

Rekomenduotinos gėrybės (merit goods)

Klubinės gėrybės (club goods)

Mokamos gėrybės (keliai, parkai, komunikacijų rūšys)- tai toks G rinkinys, kurių vartojimui būdingas vientisumas, tačiau kartu įmanomas ir visiškas atskiriamumas. Problema rasti tokį pasirinkimo mechanizmą, kuris pripažintų VG prigimtį, kai naudojamas atskiriamumo principas t.y. kodėl yra prasmė atriboti piliečius nuo tokių gėrybių vartojimo, jei jų vartojimas nemažina jų vertės kitiems vartotojams.

Privačios gėrybės yra VG priešybė – jos atitinka išskiriamumo kriterijų. Jas galime ppriskirti tokiam gėrybių tipui, kuriam tinka būti išdėstomam rinkos alokaciniu mechanizmu. Alokacinis mechanizmas čia susideda iš mainų efektyvumo (būsena, kai bet kokie tolesni mainai nebegali padidinti kurio nors vieno piliečio gaunamos naudos nesumažindami kito piliečio gaunamos naudos) ir gamybos efektyvumo ((būsena kai tolesnis gamybos veiksnių sąnaudų pakeitimas negali padidinti vienos gėrybės apimtis nesumažindamas kitos gėrybės apimties).

Rekomenduotinos gėrybės –tai G, kurios yra teiktinos pagal t.t. Viešosios politikos standartus. Visai visuomenei svarbūs dalykai t.b. teikiami Viešosios politikos priemonėmis. Tai tokios G, kurios teikiamos perskirstymu. Perskirstymas gali vykti pinigais arba natūra. Perskirstymo būdai g.b. l. įvairūs: platus horizontalusis, gyvenimo ciklo ir draudimo tipo, vertikalusis, išskirstytas horizontalusis perskirstymas mažumų grupėms greta perskirstymo organizuotoms interesų grupėms. Teisingumo pagal gyventojų kategorijas egzistavimas turi įtakos skirstymui į tai kas yra vieša o kas privatu.

VIEŠŲJŲ GĖRYBIŲ SAVYBĖS:

Vientisumas – gėrybės vartotojai, vartodami gėrybę, nesukelia negatyvių pasekmių vienas kito atžvilgiu; dėl vartojimo gėrybės prieinamumas nemažėja

Neatskiriamumas – nėra techninių ir ekonominių priemonių, kaip vartotojams būtų galima neleisti gėrybės vartoti; tokiai gėrybei nneįmanoma nustatyti kainos

Viešos gėrybės (VG) sąvoka.G prigimtis. Turi egzistuoti toks visuomeninio pasirinkimo mechanizmas kuris parūpintų piliečiams prekes ir paslaugas, kurių jiems, jų įsitikinimu reikia; šis mechanizmas turėtų užtikrinti interesų ginčų sprendimo taisykles. Tačiau piliečiai gali nesutarti kiek kokių gėrybių jiems reikia, vieniems jos gali atrodyti svarbios, kitiems ne. Todėl G reikia priskirti tokias gerybes, kurias nebūtinomis laikytų tik vienas kitas pilietis, be to jos t.b. teikiamos viešosios politikos priemonėmis, joms turi būti būdingas nedalomumas be to šių gėrybių nesugebėtų teikti rrinka. Galima išskirti tokius G tipus pagal neatskiriamumą: VG; bendrosios nuosavybės gėrybės; pagal atskiriamumą: mokamos gėrybės; privačios gėrybės.

pasirinkimo mechanizmą.

G neatskiriamumas reiškia, kad kainų mechanizmas negali būti panaudotas visai visuomeniniai naudai išreikšti arba visoms visuomeninėms sąnaudoms padengti.

G vientisumas reiškia, kad kiekvienas gali naudoti kokią nors prekę ar paslaugą (problema yra tai kam gėrybei nustatinėti kainą, jei jos ribinės sąnaudos lygios 0). Todėl Viešoji politika turi būti atsakinga už VG rinkinio išdėstymą;tai būtų gėrybės nusakomos neatskiriamumo ir vientisumo deriniu.

VIEŠASIS INTERESAS:

Viešasis interesas kaip daugumos interesas

Viešasis interesas kaip racionalus ir visų pripažįstamas, nustatomas nešališkai

Viešasis interesas, kaip tai, ko siekia valstybė

Viešasis interesas kaip priešprieša privatiems ir grupiniams interesams

Viešo (visuomenės) intereso sąvoka vartojama apibūdinant institucijas ir tikslus, kurie padeda daryti ir įgyvendinti viešuosius sprendimus. Viešas interesas susideda iš 2 dalių :,,visuomenės”, kuri nurodo į kolektyvinę visumą ir ,,intereso”, kuris nusako ko geidžia įv. žmonės (individualistinis elementas).

Priimant ir vykdant VP (viešos politikos) spendimus netiesiogiai sprendžiama subjekto ir vykdytojo problema. Viešosios institucijos veiklos esmė yra supratimas, kad su politikais, valdininkais ir specialistais, kaip su vykdytojais sudaromos sutartys veikti atsižvelgiant į piliečių kaip subjektų interesus.

Visuomeninio pasirinkimo m-kla – teigia, kad VS sektoriuje egzistuoja vien ordinariai, savanaudiški interesai ir daugiau ar mažiau siauri kolektyviniai interesai. Bazinio administravimo modelio šalininkai teigia, kkad viešo intereso sąvoka iškyla aikštėn, kai v.institucijų procedūros yra teisingos; arba nurodo kad Visuomenes interesas yra apibrėžtas tikslas, kurį reikia pasiekti. Visuomenės interesai gali būti (g.b) suvokiami kaip egzistuojantys norminiu pavidalu, kurį t.t. būdu galima atskleisti. Arba juos galima traktuoti kaip viešosios veiklos moralines gaires.

Visuomenės interesais galėtų būti tai, ko visuomenės dauguma nori ar laiko esant reikalinga. Jie visuomenėje egzistuoja ne todėl, kad dauguma taip mano, bet dėl to, kad kiekvienas norėtų, kad valstybė vadovautųsi būtent šiais interesais, dėl to kad jie yra racionalūs arba visų pripažįstami. Viešo intereso racionalumas gali būti suvokimas: kaip racionalus apskaičiavimas norint pasiekti savo tikslų; ir kaip orientyras, kurių žmonės sieks, jei susitelks ties visuotiniu ar nešališku požiūriu laikomais esminiais dalykais.

Taigi Viešo intereso sąvoka standartiniame VA modelyje apibrėžiama pasitelkus racionalumo tipą – nešališkumą, t.y. viešais interesais g.b. tik tokie, kurias vadovaujasi asmenys, ne tik atmetantys iracionalius ar neracionalius, bet ir ignoruojantys savo pačių interesus. Viešu interesu g.b. tam tikri pageidautini dalykai, interpretuojami neformaliu būdu, kuris veda į gerai žinomus valstybės ir politikos kūrimo modelius. Jie taip pat galėtų atsirasti atliekant t.t. etiškai priimtą sprendimą, kuriuo procedūrine prasme kažkaip būtų agreguojami individualios socialinės bendrijos prioritetai.

Apibendrinant galima teigti, kad Viešų interesų sąvoka yra gana paini ir gg.b. interpretuojama 1. kaip deskriptyvi arba norminė sąvoka; 2. Kaip oficialus deklaruojamų interesų rinkinys, kuris gali sutapti arba nesutapti su valstybės interesais; 3.kaip marga grupinių interesų visuma (minimalistine prasme grupinio intereso sąvoka apsiriboja kolektyviniu interesu, kuris vienija didesnį ar mažesnį žm. sambūrį; jie g.b. egoistiniai arba altruistiniai);4. Kaip privačių interesų, suprantamų kaip individualių interesų, sankaupa (privatūs interesai g.b. egoistiniai: asmeniniai ir grupiniai, individualūs.

BIUROKRATIJA:

Pareigūnų, procedūrų ir tikslų visuma, kuri sudaro tam tikrą administravimo sistemą

(Dictionary of sociology, 1998)

Biurokratijos terminas atsirado Prancūzijoje XIX a. pab.

VALSTYBĖS TARNYBA:

Tai teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma

0x08 graphic
VALSTYBĖS TARNYBA:

Valstybės tarnautojais vadinami asmenys, kurie vykdo viešojo administravimo veiklą, t.y. įgyvendina valstybės politiką įvairiose srityse.

6. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO DISCIPLINA SOCIALINIŲ MOKS

LŲ SISTEMOJE

Viešojo administravimo disciplina siejasi su sociologija tuo, kad viešasis administravimas yra sociologijos mokslo dalis. Sociologija-tai mokslas apie visuomenę, joje vykstančius reiškinius. M.Veberis buvo ir sociologas, ir viešojo administravimo teoretikas.

Viešojo administravimo disciplina siejasi su istorija, istorijos mokslas tiria įvykius, faktus, kurie įvyko, susiklostė praeityje, taip pat ir valstybinės institucijos gyvuoja jau nuo Romos imperijos laikų vienokiam ar kitokiam pavidale.

Viešojo administravimo disciplina siejasi su viešąja politika – viešosios institucijos formuoja politiką.

Viešojo administravimo disciplina siejasi su psichologija – valstybės tarnautojai tokie ppat žmonės, juos veikia tie patys psichologijos dėsniai kaip ir visus kitus.

Viešojo administravimo disciplina siejasi su teise – valstybės tarnautojai kuria teisės aktus, prisideda prie įstatymų projektų rengimų, žodžiu, tiesiogiai veikia šalies teisinę sistemą.

Viešojo administravimo disciplina siejasi su ekonomika, sakykime tokia institucija kaip Finansų ministerija nužymi gaires, kaip šalies ekonomika turėtų vystytis, kokius tikslus turėtų siekti numatomu laikotarpiu.

Viešojo administravimo disciplina siejasi su kultūrologija,tarkime skirtingos kultūros skirtingai įtakoja viešojo administravimo kultūrą, juk Japonijos viešojo administravimo kultūra skirsis nuo viešojo administravimo kkultūros ir tradicijų Lietuvoje arbaVokietijoje.

VA studijų objektas glaudžiai siejasi su visais aukščiau išvardintais socialiniais mokslais.

TRYS POŽIŪRIAI VIEŠAJAME ADMINISTRAVIME:

Politinis

Teisinis

Vadybinis

Viešajame administravime įgyvendinant viešąją politiką, yra žinomos trys administravimo metodų rūšys.

Politinis viešojo administravimo metodas– labiau siejamas su įstatymu leidimo funkcija ir ssu konstitucionalizmo vystymusi, konstitucinių visuomenės garantijų užtikrinimu.

Vadybinis viešojo administravimo metodas– labiau siejamas su vykdymo, sprendimų, projektų ir programų įgyvendinimo funkcijomis, apibūdinančiomis viešųjų institucijų organizavimą ir vadybą.

Teisinis metodas viešajame administravime yra susijęs su jurisdikcijos funkcijomis, kurios apibūdina administratorių vaidmenį, taikant ir naudojant teisę valstybinio reguliavimo ir kitose sferose.

Bet koks valdymas organizuojamas trimis valdymo rūšimis:

1) teisiniu valdymu, kai taikomi įstatymai kada viešosios institucijos ir individai pažeidžia kitų subjektų teises;

2) politiniu valdymu, kai priimami sprendimai ir jie įgyvendinami kaip valstybės valios išraiška;

3) vadybiniu arba administraciniu valdymu, kai valdymas apima techninę, komercinę, mokslinę valdymo sferą.

VADYBINIS POŽIŪRIS VIEŠAJAME ADMINISTRAVIME:

Tradicinis požiūris:

Organizacinė struktūra: biurokratinė

Individai: beasmeniai mechanizmo įrankiai

Kognityvinis požiūris: mokslinis metodas

Biudžeto formavimas: racionalios biudžeto sudarymo sistemos

Sprendimų priėmimas: racionalus

NVV požiūris:

Organizacinė struktūra: decentralizuota, kaip firmose

Individai: klientai

Kognityvinis požiūris: pragmatinis, “viešojo pasirinkimo”

Biudžeto formavimas: orientacija į išeigą ir išdavas

Sprendimų priėmimas: decentralizuotas, svarbus dėmesingumas klientams

Vadybinis – labiausiai siejamas su vykdymo, sprendimų, projektų ir programų įgyvendinimo funkcijomis, apibūdinančiomis viešųjų institucijų organizavimą ir vadybą. Viešasis administravimas, pagal tradicinius viešo administravimo principus yraa tinkamiausias modelis viešajam sektoriui priklausančioms institucijoms tvarkyti. Valstybė dėmesį skiria ypatingų prekių ir paslaugų – viešųjų gėrybių – skirstymui, kurios papildo valstybės biudžetą. Žinoma, kad didelę valstybės skirstomų išteklių dalį sudaro pajamų paskirstymas. Vyriausybė imasi viešosios vadybos, siekdama pateikti kiekvienam piliečiui tokias pačias prekes arba paslaugas vienodomis sąlygomis ne todėl , kad tai efektyvu, bet todėl, kad tai teisinga.

POLITINIS POŽIŪRIS VIEŠAJAME ADMINISTRAVIME:

Organizacinė struktūra: pliuralizmas

Individai: grupių nariai

Kognityvinis požiūris: mokslinis metodas

Biudžeto formavimas: inkrementinis biudžeto sudarymas

Sprendimų priėmimas: inkrementinis

Politinis – labiausiai siejamas su įstatymų leidimo funkcija, konstitucinių garantijų užtikrinimu.Viešąją politiką vykdo ir rengia valdžios institucijos bei asmenys, dirbantys šiose institucijose ir atsakingi už tam tikrą veiklą, kurie teikia atsakus į piliečių reikalavimus, skundus, prašymus, susijusius su kokia nors piliečių, atstovavimo grupių ar valdžios atstovų, biurokratų veikla ar neveika. Priimami sprendimai gali veikti išleidžiamus įstatymus, potvarkius, administracines reguliavimo taisykles ar net daryti pataisas jurisdikcijoje. Viešoji politika privalo remtis įstatymų leidyba, įstatymų autoritetu. Viešosios institucijos, viešoji politika tampa autoritetu, verčiančiu piliečius, organizacijas veikti, tam naudojant įstatymų galią ir numatytas funkcijas

TEISINIS POŽIŪRIS VIEŠAJAME ADMINISTRAVIME:

Organizacinė struktūra: teismo procedūros

Individai: unikalūs asmenys, teisių subjektai

Kognityvinis požiūris: indukcinis

Biudžeto formavimas: teisių užtikrinimo finansavimas

Sprendimų priėmimas: precedentinis inkrementalizmas

Teisinis – susijęs su jurisdikcinėmis funkcijomis, kurios apibūdina administratorių rolę, taikant ir naudojant teisę valstybinio reguliavimo sferose. Yra dvejopas požiūris į teisinį viešojo administravimo reguliavimą:

1. Viešojo administravimo institucijų veiklos teisinis reguliavimas nagrinėjamas, suvokiant jį kaip visų valstybės valdymo institucijų veiklą;

2. Kaip valstybės vykdomosios valdžios veiklą.

Teisinis reguliavimas viešajame administravime yra suprantamas kaip socialinių normų pagrindu ir jų įgyvendinimo tikslu veikiantis mechanizmas.

TEORIJOS IR PARADIGMOS VIEŠAJAME ADMINISTRAVIME:

Paradigma (gr.paradeigma – pavyzdys) – tai tam tikras mąstymo modelis, subjektyvi aiškinimo schema, padedanti suprasti ir aiškinti reiškinius.

Paradigmą galima apibrėžti kaip tam tikrų bazinių teiginių apie pasaulį, jo pažinimo būdus vissumą.

Paradigmos sąvoka dažnai vartojama socialiniuose moksluose. Ją pirmą sykį įvedė T.Kuhnas. Paradigmą galima apibrėžti kaip tam tikrų bazinių teiginių apie pasaulį, jo pažinimo būdus visumą. Nuo tam tikros paradigmos priklauso, kaip yra aiškinami įvairiausi reiškiniai visuomenėje. Paradigma, teorija, kuri vystoma tam tikrame laikotarpyje Kai atsiranda prieštaraujanti teorija, kuriasi nauja paradigma. Dažnai paradigmos atitinka mokyklas. Mokyklos turi didesnę išliekamąją vertę. Socialiniuose moksluose egzistuoja daugybė paradigmų, kurios skiriasi vertybėmis, metodologija, reaktyvumo lygiu, veiklos sfera ir laiku. Paradigma – tai langas per kurį tyrėjas žiūri į pasaulį. Apskritai, kalbant, tai, kas objektyviai egzistuoja pasaulyje, tyrėjo yra matoma per jo koncepcijų, kategorijų ir prielaidų paradigmą. Taigi du tyrėjai, aprašantys tą patį dalyką iš dviejų skirtingų paradigminių pozicijų, gali gauti labai skirtingus rezultatus. Kiekviena paradigma turi savo sąvokas, arba terminiją. Socialiniuose moksluose dažniausiai išskiriamos šios paradigmos:

1) struktūrinis funkcionalizmas;

2) struktūrizmas;

3)konflikto teorija;

4) mainų teorija.

Pavyzdys VA ,,Naujosios viešosios vadybos“ paradigma.

Tomas Khunas knygoje “Mokslo revoliucijų struktūra” taip aiškina paradigmos pasikeitimui būdingus elementus:

gali būti atrandamas tam tikras naujas principas (nauja hipotezė, aksioma), kuris visada egzistavo, tačiau nebuvo žinomas (suformuluotas);

naujos paradigmos neįmanoma priimti, jeigu neatsisakoma senosios;

naujos paradigmos visada susilaukia priešiškumo.

Paradigma (gr.paradeigma – pavyzdys) – tai tam tikras mąstymo modelis, subjektyvi aiškinimo schema, padedanti suprasti ir aiškinti reiškinius. Paradigminės nuoostatos lemia moksliniame žurnale spausdinamų straipsnių kryptingumą, nuo žurnalo mokslinių redaktorių subjektyvaus požiūrio priklauso, ar straipsnis bus spausdinamas. Galima teigti, kad kiekvienas žurnalas atspindi tam tikrą paradigmą. kitaip mąstoma aiškinant naujas problemas;

TEORIJA (GR. THEORIA – STEBĖJIMAS, TYRIMAS)

Yra moksliškai pagrįstas tikrovės aiškinimas

Idėjų visuma, įgalinanti paaiškinti įvairius reiškinius. Teorija aiškina kaip ir kodėl tam tikri faktai tarpusavyje yra susiję.

Teorija yra skirta unifikuoti, paaiškinti, kritikuoti suformuluotiems dėsniams. Be teorijos neįmanoma apibrėžti daugybės moksle vartojamų sąvokų. Teorija yra skirta aiškinti faktams. Faktiškai, be teorinių arba abstrakčių prielaidų negali apseiti beveik nei vienas mūsų teiginys, nė viena mūsų vartojama sąvoka. Tam tikra teorija visada implicitiškai glūdi bet kuriame moksliniame samprotavime. Paprasčiausias teiginys ,,tai yra nedemokratiška valstybė“ reikalauja mažų mažiausiai dviejų teorinių prielaidų 1) kas tai yra valstybė ir 2) kas tai yra demokratiška valstybė. Teorija yra tam tikrų bendrų, universalių ir egzistencinių teiginių sistema. Jos funkcijos yra arba paaiškinti tam tikrus faktus, reiškinius, arba juos prognozuoti. Teorijos remia tam tikras empirines generalizacijas, paversdamos jas dėsniais.

Be abejinės, teoretikų požiūris į tai, koks yra tinkamas toerinis pagrindas viešųjų organizacijų suvokimui, skiriasi, tačiau galima sakyti, kad augelio teorijų tikslas – sukurti suprantamesnį ir integruotesnį, negu įprasta pasaulio suvokimą. Teorija pakyla aukščiau paprastų faktų stebėjimo ir aklo p

risirišimo prie tam tikrų vertybių, stengiasi pateikti labiau apibendrintus aiškinimus.

Visos teorijos vienus dalykus akcentuoja, kitus nuvertina; taip jos atspindi platesnius kiekvienos kultūros aspektus. Dėl šios priežasties, svarstydami įvairias teorijas, matysime gyvenimo atspindį, tačiau turime atsiminti, kad tas atspindys nėra tobulas, jis yra perfiltruotas per bendrosios kultūros ir specifinių teoretiko pasirinkimų prizmes. Todėl kartais teorijos paslepia realybę, o kartais ją išryškina.

VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO TEORIJŲ KRYPTYS:

Politinė Bendroji Profesinė

TEORIJŲ TIPAI:

1) hierarchinės teorijos– teorijos dėsniai yra išvedami iš tam tikrųbazinių teiginių rinkinio, bazinių principų. VVisi teorijos teiginiai yra tarpusavyje susiję hierarchiniais ryšiais, t.y. vieni išvedami iš kitų.

2) kekės tipo teorijos– teorijos centras tamtikra problema, klausimas, aiškinamas reiškinys. Tokios teorijos nagrinėja veiksnius, kurie įtakoja aiškinamą fenomeną, pvz. teorija aiškinanti rinkiminį elgesį, tam tikrą balsavimą.

3) mikro-makro teorijos. Mikro teorijos nagrinėja elgesį individų lygiu (sociologijoje tai populiaru), tuo tarpu makro teorijos pagrindinė sąvoka yra struktūra (nagrinėją kultūrą, reiškinius, kitus kolektyvinius darinius).

Teorijų pavyzdžiai: valstybės teorijos, viešųjų sprendimų teorija, pliuralizmo ir elito teorijos, epistemologija – žinojimo teorija, situacinė tteorija, kritinė situacija per kurią reikia priimti sprendimą, kad išlikti.

Individualizmas – pasaulėžiūra, filosofinė doktrina, perdedanti individo vertę, laikanti individo interesus svarbesniais už visuomenės interesus.

Individualizmas – pasaulėžiūra, filosofinė doktrina, perdedanti individo vertę, laikanti individo interesus svarbesniais už visuomenės interesus.

Individualizmas turi ddaug aspektų tarp jų moralinį ir politinį. Jis, atrodo, perša mintį, kad nesame moraliai atsakingi už savo veiksmus ir kad mūsų labiausiai vertinamos politinės organizacijos formos yra grindžiamos iliuzija. Durkheimas teigia, jog pats individualizmas yra socialinis reiškinys – “naujųjų laikų šventumo forma”. Lemiamas ginčas, be abejo, yra ontologinis: ontologijoje teigiama, kad visi socialiniai reiškiniai yra atskirų žmonių veiksmų ir siekių padariniai, ontologinis individualizmas, pripažįstantis tik atskirybes, susiremia su onkologiniu holizmu, kuris teigia realią struktūrų būtį. Metodologinis individualizmas taikliai nusakomas antruoju Elsterio sakiniu: ”Paaiškinti socialines institucijas arba jų kaitą -, vadinasi, paaiškinti, kaip jos atsiranda ir kinta priklausomai nuo individų veiksmų bei jų sąveikos”.

Metodologijoje – pamatinė idėja yra reguliarumas sietinas su atskirybe. Pvz.: specifiniais mechanizmais.

Epistemiologijoje – žinojimas kildinamas iš patyrimo. <Socialinė tikrovė aiškinama individualių veikėjų veikla, aiškinimas vyksta pagal modelį “iš apačios į viršų”. Žymiausias teoretikas Mill’is. Individualizmas teigia, jog individų apribojimas nebūtinai yra individų grupių apribojimas. Institucijos tėra taisyklės ir tam tikra su jomis susijusi praktika. Jų galia priklauso nuo to, kad jas pripažįsta individai arba kad vieni individai priverčia paklusti kitus individus.

Individualistai pateikia socializacijos interpretaciją, pagal kurią joje figūruoja tik individai: tėvai,draugai, mokytojai ir pan. Individualistams atsiveria galimybė skelbti, kad visuomenė išties tėra suma individų, kurie bendradarbiaudami tarpusavyje ppasiekia tokius rezultatus, kokių niekas negalėtų pasiekti veikdamas vienas. Prie to pridūrus, kad atskirų individų veiksmai gali turėti nenumatytų ir nesiektų bendrų padarinių, individualizmas gali skelbtis esąs tvirta alternatyva holizmui.

Holizmas:

1) pažiūra, reikalaujanti suvokti reiškinį kaip tam tikrą vientisą visumą, netolygią jos elementų sumai.

2) vystymosi teorija, skelbianti, kad nepažinus pasaulio vientisumas lemia jo kūrybinę evoliuciją.

Holizmą apibūdina socialinių reiškinių aiškinimo “iš viršaus į apačią” strategiją. Holizmas nusako visas pozicijas, kurios individualių veikėjų elgesį aiškina nuorodomis į vienokią ar kitokią organizacinę visumą.

Socialinės tikrovėsaiškinimas – kaip veikia sistema.

Modeliu gali būti termitai. Jų koloniją sudaro diferencijuoti individai, kurie gali išlikti tik bendradarbiaudami tarpusavyje.

Galima holistinė psichologija, kaip ir grandiozinės holistinės schemos, kur kalbama apie jėgas, dėsnius bei gilumines istorines tendencijas – dalykus, kurie valdo visą socialinį pasaulį, taip pat ir institucijas. Institucijos individus riboja, bet kartu suteikia jiems galių. Jos užkerta kelią vieniems veiksmams ir reikalauja kitų. Jos atveria ir naujas galimybes leisdamos individams siekti to, ko jie negalėtų siekti, jeigu jų nebūtų. Pirmasis holistų ”ėjimas” pabrėžti, kad šie apribojimai daug stipresni už atveriamas galimybes. Galia glūdi institucijose, o individai ja disponuoja tik tiek, kiek jie atstovauja galingoms institucijoms. Jei mėginama teigti priešingai – kad institucijas kerta individai, tai atkertama, jog galios ggenezė neturi reikšmės. Bendros pastangos pakeisti taisykles visada yra galimos ir gali reikštis tiek atsisakymu jas palaikyti, tiek atsisakymu joms paklusti.

Holistai pabrėžia, kad socialinis pasaulis pasižymi daugybe ypatybių, kurios nėra kieno nors siekių rezultatas ir kurioms niekas nepritaria, bet jos vis dėlto išlieka, nepaisant pastangų jas keisti. Holistai kelia klausimą, iš kur atsiranda žmonių norai. Jie taip pat teigia, jog esame produktai socialinių pozicijų, kurias užima įvairūs individai. Pasak holistų, egzistuoja socialiniai faktai ir socialinės jėgos, todėl individų elgesį reikia aiškinti nurodant jį sąlygojančias struktūras, pirmiausia socialines institucijas. Šis holizmo variantas jau pripažįsta kompromisus, leisdamas ir “sistemai” ir “vienetams” – jiems sąveikaujant – turėti įtakos rezultatams. Pvz.: ekonomikos funkcionavimas gali priklausyti ir nuo rinkos jėgų spaudimo, ir nuo atskirų įmonių sprendimų; įmonės elgsena gali priklausyti ir nuo kolektyvinio jos, kaip organizacijos pobūdžio ir nuo to, kokių veiksmų imasi jos nariai.

7. RACIONALAUS PASIRINKIMO TEORIJA

Dar žinoma kaip:

Racionalaus pasirinkimo prieiga

Sprendimų teorija

Viešojo pasirinkimo teorija

Naujoji politinė ekonomija

TEORIJOS IŠTAKOS:

Racionalaus pasirinkimo ištakos siekia 18 a., kuomet Adamas Smitas išleido veikalą “Tautų turtas“ (1776), kuriuo remiasi neoklasikinė ekonomikos teorija.

Viena iš veikalo idėjų buvo ta, kad kiekvienas iš mūsų siekiame savanaudžių tikslų, tačiau tinkamoje aplinkoje šie savanaudiški siekiai gali duoti visuomenei naudingus vaisius.

VISUOTINĖS NAUDOS PAVYZDYS:

Verslininko pagrindinis noras yyra kuo labiau praturtėti, tačiau, kad praturtėtų jis turi parduoti kuo daugiau produkcijos. Daugiau produkcijos jis parduos tuo atveju, jei jo gaminiai bus aukštesnės kokybės ir kainuos mažiau nei konkurentų analogiški gaminiai.

Tokiu būdu išlošia ir visi vartotojai: jie perka aukštos kokybės prekes už mažesnę kainą, o verslininkas skaičiuoja pelną, vadinasi išlošia visi.

RPT: KAS TAI?

Tai neoklasikinė ekonomikos teorija taikoma viešajame sektoriuje

Ji siekia nutiesti tiltą tarp mikroekonomikos ir politikos, žvelgdama į piliečių, politikų ir valstybės tarnautojų veiksmus analogiškai kaip į gamintojų ir vartotojų savanaudiškus veiksmus.

RPT: PAGRINDINĖS PRIELAIDOS

Žmonių motyvacijos šaltinis: pinigai ir galimybė gauti asmeninės naudos.

Racionalūs individai renkasi iš kelių alternatyvų

Jie pasirenka alternatyvą, kuri suteikia jiems didžiausią pasitenkinimą

Meta iššūkį klasikiniam biurokratijos supratimui

Leidžia sukonstruoti formalius, o dažnai ir prognuozuojančius žmogaus elgesio modelius.

Šios teorijos šalininkai bando suformuluoti idėją, kad kiekvieno individo veiksmai iš esmės yra “racionalūs” t.y. žmogus prieš priimdamas bet kokį sprendimą pirma pasveria savo veiksmo kainą ir galimos naudos vertę.

RPT: Samprata

0x08 graphic
0x01 graphic

8. FREDERICK WINSLOW TAYLOR:

MOKSLINIAI VALDYMO PRINCIPAI:

Frederickas W. Tayloras (1856 – 1915):

“Parduotuvės vadyba” (1901), “Mokslinės vadybos principai” (1911)

Mokslinis metodas vadyboje; dėsnių, taisyklių, principų paieška

Vienas geriausias būdas darbui atlikti; “laiko ir judesių” tyrimai

Siūlymai vadovams atlikti eksperimentus, detaliai planuoti darbo procesą, standartizuoti darbą

F.W.Teiloras. Jam atrodė, kad geriausia vadyba yra tikras mokslas, pagrįstas aiškiai apibrėžt

ais įstatymais, taisyklėmis ir principais. Šio mokslo pagrindas kruopštu darbininkų elgesio tyrimas, siekiant padidinti darbo našumą. Teiloras davė pradžią idėjai apie griežtų mokslinių principų taikymą organizacijų studijoms. Visuose ankstyvuosiuose darbuose apie VA terminas mokslas, principai buvo vartojami laisvai ir neapibrėžtai. Taylor teigė, jog reikia įdiegti sisteminės vadybos principus, o ne ieškoti žmogaus su išskirtiniais gebėjimais. Taylor idėjos buvo paremtos tikėjimu, kad “kiekviename kiekvienos veiklos elemente visada yra vienas metodas ir viena priemonė, kurie yra greitesni ir geresni už likusius”. Taylor tteigė, kad neefektyvumas tai pasekmė darbininkų “apytikslių skaičiavimų” ir “tradicinio žinojimo” darbe. Jo manymu, tokia situacija yra senos menedžmento sistemos rezultatas. Mokslininkas siekė, kad menedžeriai imtųsi skirstyti darbo užduotis, bei moksliškai nustatytų, kaip kiekvienas darbo komponentė gali būti atliekama efektyviausiai.

Pagrindinė darbo mokslinio organizavimo teorijos tezė – darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuojamas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį.

Organizacinės priemonės:

1. Teisingai parinkti darbuotojus, juos parengti darbui atitinkamose darbo vietose.

2. OOptimaliai sudarytidarbo operacijas (analogiškas kitoms pagal darbo apimtį)

3. Siekti, kad visi darbininkai dirbtų naudodami idealius darbo metodus

4. Racionaliai naudoti darbo įrankius, įrangą, mechanizmus, medžiagas

5.Teisingai apmokėti už atliktą darbą.

Tayloras siekė padidinti darbininkų darbo našumą ir siūlė organizuoti darbą. Siūlė kruopščiai išanalizuoti vvisą darbo struktūrą, supažindinti su rezultatais darbininkus, kad jie galėtų taikyti metodus, kuriuos iki tol mažai kas taikė. Jis norėjo parodyti, kad vadovybė gali smarkiai padidinti gamybos našumą. Ji turėtų atrasti veiksmingiausius metodus, atlikdama įv. eksperimentus, suplanuoti darbo procesą ir išmokyti bei prižiūrėti darbininkus.

„Geriausią rezultatą ir tikslą nebūtinai pasiekia tas, kuris yra protingiausias, o greičiausiai tas, kuris moka pastebėti ir koordinuoti kitų žmonių darbą. Vienas iš tokių yra F. W. Tayloras.“- mokslinio valdymo versle pradininkas.

F. Tayloro „Mokslinio valdymo principai“(1911m.) tapo pagrindinių valdymo teorijų pagrindu.

MOKSLINIO VALDYMO TEORIJA siekia moksliškai nustatyti užduočių atlikimo metodus ir parinkti, apmokyti bei motyvuoti darbininkus. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas darbininkų ir administracijos bendradarbiavimui.

SVARBIAUSIAS KLAUSIMAS: KAIP EFEKTYVIAU ATLIKTI IR ORGANIZUOTI DARBĄ?

Pagrindinės mokslinio valdymo idėjos:

1. Šiuolaikinė valdymo praktika yra nneefektyvi – darbo organizavimo metodas, pagrįstas “Nykščio taisykle” arba skatinimu ir iniciatyva, nėra firmos efektyvumo rodiklis. Anot Tayloro, firmos veikla gali būti sėkminga, jei ji turi pranašumų prieš konkurentus, didelę gaminamų prekių paklausą, gerą valdymo kokybę.

2. Būtina įsisavinti mokslinį valdymo metodą pramonėje – mokslinis metodas apima problemų sprendimą remiantis tyrimais, o ne pasitikėjimu ar intuicija.

3. Darbe turėtų būti panaudota specializacija -tai reiškia, kad darbuotojas turi gerai išmanyti savo darbą. Darbas parenkamas pagal darbuotojo kvalifikaciją.

4. Planavimas yra būtinas ir reikalingas – pplanavimas yra valdymo pagrindas ir viskas turi būti daroma pagal planą. Visos organizacijos planai turi būti paskirstyti kiekvienam organizacijos padaliniui ir toliau – kiekvienam darbuotojui.

5. Turėtų būti atlikta tinkama darbuotojų atranka – Tayloras buvo įsitikinęs, kad egzistuoja pirmos klasės, antros klasės darbuotojai it t.t., priklausomai nuo jų kvalifikacijos tam tikrai užduočiai atlikti

6. Būtina rasti standartinį metodą darbu atlikti – mokslinis valdymas akcentuoja, kaip geriausia rasti būdą tam tikrai užduočiai atlikti atliekant tyrimus. Tai vykdytojui leidžia atlikti tam tikrą užduotį iš anksto nurodytu būdu.

7. Turi būti nustatytas konkretus laikas užduočiai atlikti.

8. Turėtų būti panaudota diferencinė darbo užmokesčio sistema – Mokslinio valdymo pradininkų svarbiausia mintis buvo ta, kad žmogui turi būti mokama už tai, ką jis pagamino, o ne už laiką, kurį jis praleido dirbdamas. Diferencinė darbo užmokesčio sistema numato didesnį uždarbį efektyviai dirbantiems darbininkams.

Tayloro analizė parodė, kad darbo našumas tada yra didžiausias, jei darbininkas apie pusę dienos ilsisi.

Mokslinio valdymo tikslas – užtikrinti maksimalią darbdavio ir kiekvieno darbuotojo gerovę.

Maksimali gerovė dirbančiajam reiškia ne tik didelį atlyginimą, gaunamą tos klasės žmonių, bet ir kiekvieno dirbančiojo tobulėjimą link maksimalaus efektyvumo, kad savo įgimtais sugebėjimais galėtų pasiekti geriausių darbo rezultatų.

Didžiausia įstaigosgerovė yra aukščiausias dirbančiųjų bei įrenginių produktyvumo rezultatas, t.y. Kiekvienas žmogus ir mašina turi pasiekti mmaksimalų našumą.

Vadinasi, maksimali gerovė neįmanoma be maksimalus našumo.

Anot Tayloro, „Nykščio taisyklė“ -tai praktinės ir tradicinės žinios, kai kiekvienas dirbantysis mokosi iš savo ir kitų patirties. Taigi „Nykščio taisyklę“ pakeitus moksliniais valdymo principais (naudojant mokslinio valdymo žinias, darbuotojus apmokant ir vykdant jų mokslinę atranką) , padidėtų darbo produktyvumas.

MOKSLINIAI VALDYMO PRINCIPAI:

Pirmas: Įmonės administracija įsipareigoja tobulinti mokslą apie kiekvieno darbuotojo darbo elementą – kiekvienas darbuotojo veiksmas turi būti moksliškai pagrįstas, administracijos suplanuotas.

Antras: Įmonės administracija sistemingai ir kruopščiai atrenka, paskui lavina, apmoko ir tobulina darbuotojo mąstymą.

Trečias: Įmonės administracija noriai bendradarbiauja su darbuotojais, kad garantuotų, jog darbas bus atliekamas remiantis jau suformuotais mokslo principais.

Ketvirtas: Administracija ir darbuotojai beveik vienodai pasidaliję darbą ir atsakomybę. Administracija perima visą darbą, kurį geriau gali atlikti nei darbuotojai.

Pagal mokslinio valdymo principus administracija turi pareigą, o kartu ir malonumą ne tik kurti taisykles, kurios pakeistų „nykščio taisyklę“, bet ir tiesiogiai mokyti darbuotojus, kaip naudojantis tomis taisyklėmis kuo greičiau atlikti darbą.

IŠVADOS: Mokslinis valdymas yra sudarytas iš tam tikros filosofijos, kurios rezultatas priklauso nuo keturių pagrindinių valdymo principų vienybės:

Pirmas: mokslinių gamybos pagrindų sudarymas;

Antras: mokslinė darbuotojų atranka;

Trečias: mokslinis darbuotojų apmokymas ir ugdymas;

Ketvirtas: glaudus administracijos ir darbininkų bendradarbiavimas.

9. TRADICINIS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO MODELIS. M. WEBERIO BIUROKRATIJA

Max Weber teigė, kad visuomenei tampant vis sudėtingesnei, reikalingos ir sudėtingesnės iinstitucijos. Pagal Weber, tai reiškė perėjimą nuo neformalių, asmeninių organizacijų prie biurokratinių. Weber biurokratijos skiriamasis bruožas buvo hierarchinė struktūra, kurioje tam tikrose pareigose buvo į jas paskirti žmonės, turintys pastovias oficialias pareigas, kurias jie patikimai vykdė pagal neįasmenintas racionalias taisykles tam tikroje jurisdikcijoje. Valdžioje, teigė Weber, tai yra tai, ką jis vadino “biurokratinė valdžia”, kai tuo tarpu privačiame sektoriuje tai buvo vadinama “biurokratiniu menedžmentu”. Žmonės, dirbantys skirtinguose hierarchinės piramidės lygiuose, mokosi, vertinamas jų išsilavinimas, gauna pareigas, vysto sugebėjimus ir sutinka lojaliai, ištikimai vykdyti pareigas, nepriklausomai nuo savo asmeninių įsitikinimų. Weber teigė, kad biurokratija yra pats efektyviausias organizacinis mechanizmas; t.y. biurokratija yra idealus mechanizmas.

Maxas Weberis (1864 – 1920 m.):

“Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia”; “Socialinės ir ekonominės organizacijos teorija”; “Ūkis ir visuomenė”; “Biurokratija”; “Politika kaip pašaukimas”

Trys teisėtos valdžios tipai: charizmatinė, tradicinė, teisinė – racionali valdžia; trys administracinių sistemų tipai: charizmatinė, feodalinė, biurokratinė

Max Weber teigė, kad visuomenei tampant vis sudėtingesnei, reikalingos ir sudėtingesnės institucijos. Pagal Weber, tai reiškė perėjimą nuo neformalių, asmeninių organizacijų prie biurokratinių. Weber biurokratijos skiriamasis bruožas buvo hierarchinė struktūra, kurioje tam tikrose pareigose buvo į jas paskirti žmonės, turintys pastovias oficialias pareigas, kurias jie patikimai vykdė pagal neįasmenintas racionalias taisykles tam tikroje jurisdikcijoje. Valdžioje, teigė Weber, tai yra tai, ką jis vadi

no “biurokratinė valdžia”, kai tuo tarpu privačiame sektoriuje tai buvo vadinama “biurokratiniu menedžmentu”. Žmonės, dirbantys skirtinguose hierarchinės piramidės lygiuose, mokosi, vertinamas jų išsilavinimas, gauna pareigas, vysto sugebėjimus ir sutinka lojaliai, ištikimai vykdyti pareigas, nepriklausomai nuo savo asmeninių įsitikinimų. Weber teigė, kad biurokratija yra pats efektyviausias organizacinis mechanizmas; t.y. biurokratija yra idealus mechanizmas.

Idealiosios biurokratijos analizė. Weberis teigė, kad kiekviena valdžios sistema turi sukurti ir apginti tikėjimą savo teisėtumu, ir tai gali padaryti įvairiais būdais. Jis nurodė tris teisėtos valdžios grynuosius tipus: ((1) teisinė valdžia grindžiama tikėjimu tam tikrų modelių ar taisyklių teisėtumu ir teisinę valdžią turinčiųjų teise leisti įstatymus.(2) tradicinė valdžia, grindžiama tikėjimu besitęsiančiomis tradicijomis ir pagal tas tradicijas valdančiąsias, (3) charizmatinė valdžia, grindžiame emociniu prisirišimu ir atsidavimu tam tikram individui.

Valstybės administravimo modelį M.Weberis formulavo “legalaus valdymo” sistemoje, kurią supriešino su paveldimu valstybės administravimu. Weberis teigė, kad valstybės raidai būtinas dalykiškumu, specializacija, hierarchija, organizacine struktūra ir tikslumu paremtas administracinis aparatas. Pagrindinis vaidmuo būtų skiriamas profesionaliems valdininkams. Weberis nurodė, kad biurokratinis organizavimas ggali būti pritaikytas įvairiausioje aplinkoje, kaip racionaliausias būdas imperatyviai valdyti žmones ir kad tai vienintelė svarbi naujojo pasaulio raida. Jis suabsoliutino formalųjį administracinės organizacijos aspektą, neįvertino neformalių struktūrų įtakos administraciniams procesams, todėl jo idealios biurokratijos modelis turi nemažai trūkumų. Tačiau jjo pažiūros ir tyrinėjimai padarė didelę įtaką VA organizacijų teorijos raidai.

W. išdėstė idealaus biurokratinio valdymo teoriją. Weber koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti nuasmenintų santykių atmosfera. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. Tam, kad organizacija veiktų sėkmingai, ji privalo: sufromuoti uždavinius, kuriuosįgyvendindama sieks numatomų rezultatų. Nežinant ką nori pasiekti, veikla – beprasmė. Išskaidant grupinę veiklą į atskiras veiklas, būtina jas standartizuoti, nustatyti galimus bendrumus (analogiškoms darbų grupėms – analogiškai bendrostaisyklės).Vadovas vadovaudamas privalo remtis formalizuotais reikalavimais. Jokių emocijų, jausmų, asmeninių požiūrių (jokio palankumo, populiarumo siekimo).

Politikos ir administravimo atskyrimas (peismistinis požiūris biurokratijos atžvilgiu)

Biurokratija kaip atskira grupė, kuri gali pasipriešinti politikų valiai; valdininkų politinė kontrolė – esminė ddemokratijos problema

“idealaus tipo” metodologija (kiek reiškiniai atitinka idealų modelį?)

Formali struktūra

Keturi pagrindiniai struktūriniai bruožai:

(Pagal M.Weber)

Darbo pasidalijimas.

Valdžios hierarchija.

Taisyklės ir darbotvarkė

Beasmeniškumas

DARBO PASIDALIJIMAS

Užduočių pasidalijimas tarp skirtingų organizacijos padalinių arba pareigų. Asmenims arba grupėms atlikus tam tikras užduotis, jų pastangos suderinamos, kad būtų gaminamas produktas arba paslauga, atitinkanti organizacijos tikslus.

DARBO PASIDALIJIMO PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI

Privalumai

Atpinga gamybos (paslaugos teikimo) kaštai

Sumažėja darbo užmokestis

Mažesnės žemesnės kvalifikacijos darbuotojų parengimo išlaidos

Trūkumai

Darbuotojų susvetimėjimas

Gamybos (paslaugų teikimo) brokas

Didelės išlaidos aukštos kvalifikacijos specialistų kvalifikacijos kėlimui

Siaura specializacija – bendrų tikslų praradimas

Valdžios tipai (Pagal M.Weber)

Tradicinė – papročiai ir socialinė padėtis

Charizmatinė – tikėjimas lyderio neeilinėmis savybėmis

Racionali-įstatyminė – sprendimai priimami remiantis racionaliu išskaičiavimu bei įstatymais arba taisyklėmis

Idealiosios biurokratijos analizė. Weberis teigė, kad kieekviena valdžios sistema turi sukurti ir apginti tikėjimą savo teisėtumu, ir tai gali padaryti įvairiais būdais. Jis nurodė tris teisėtos valdžios grynuosius tipus: (1) teisinė valdžia grindžiama tikėjimu tam tikrų modelių ar taisyklių teisėtumu ir teisinę valdžią turinčiųjų teise leisti įstatymus.(2) tradicinė valdžia, grindžiama tikėjimu besitęsiančiomis tradicijomis ir pagal tas tradicijas valdančiąsias, (3) charizmatinė valdžia, grindžiame emociniu prisirišimu ir atsidavimu tam tikram individui.

Idealusis biurokratijos modelis

„abstraktų tikrų empirinių elementų konstravimas į logišką tikslią ir nuoseklią formą, kurios jos idealiu grynuoju pavidalu neįmanoma rasti konkrečioje realybėje“

Idealiojo biurokratijos tipo charakteristikos (pagal Weberį)

„1. Biurokratinio aparato tarnautojai išlaiko asmeninę nepriklausomybę ir yra pavaldūs vadovybei tik dėl savo nuasmenintų oficialių pareigų.

2. Biurokratinio aparato tarnautojai sudaro aiškiai apibrėžtą pareigybių hierarchiją.

3. Kiekviena pareigybė turi teisiniu požiūriu aiškiai apibrėžtą kompetencijos sritį.

4. Į darbo vietą pareigūnas paskiriamas, remiantis sutartimi. Taigi, iš principo, vykdoma laisva atranka.

5. Kandidatų atranka vykdoma remiantis techniniais gebėjimais. Racionaliausiu atveju, gebėjimų lygis nustatomas egzamino pagalba ir / arba kandidatui pateikus diplomą,patvirtinantį jo išsilavinimą. Tarnautojai skiriami, o ne renkami.

6. Už atliktą darbą atlyginama fiksuoto dydžio pinigine alga. Tik esant ypatingoms aplinkybėms, ypač privačiose organizacijose, darbdavys turi teisę priimti į darbą terminuotam laikotarpiui [paprastai į darbą priimama neribotam laikui – G.V.], tačiau pareigūnas turi teisę bet kuriuo metu atssistatydinti. Atlyginimo dydis nustatomas pirmiausia pagal užimamą poziciją įstaigos hierarchijoje; bet be šio kriterijaus gali būti atsižvelgiama ir į darbo atsakingumo lygį bei tarnautojo socialinį statusą.

7. Tarnyba laikoma vieninteliu arba bent jau pagrindiniu valdininko darbu.

8. Biurokratinis aparatas sukuria prielaidas karjerai. Egzistuoja paaukštinimo, remiantis darbo stažu ir / arba nuopelnais, sistema. Paaukštinimas priklauso nuo viršininkų sprendimų.

9. Tarnautojas dirba visiškai atskirtas nuo administravimo priemonių nuosavybės ir negali pasinaudoti savo padėtimi.

10. Tarnautojas, vykdydamas savo pareigas, turi paklusti griežtai ir sistemingai disciplinai ir yra kontroliuojamas.“

BIUROKRATIJA KAIP TAISYKLIŲ VISUMA IR TARNAUTOJŲ KOMPETENCIJA GRINDŽIAMAS MECHANIZMAS

„Formalusis racionalumas“ iš esmės yra logiškai sukonstruota taisyklių sistema, tiksliai ir nedviprasmiškai nustatanti kiekvieno organizacijos tarnautojo pareigas ir kompetencijos sritį.

veiksmų reglamentavimas biurokratinėje įstaigoje turi būti ne tik logiškas, bet ir itin kruopštus. Kad ir kokioje neįprastoje situacijoje atsidurtų, valdininkas privalo tiksliai žinoti, kaip jis turėtų pasielgti.

„Reguliariam ir nuolatiniam pareigų vykdymui ir disponavimui atitinkamomis teisėmis turi būti metodologiškai ruošiamasi. Į darbą priimami tik žmonės, turintys bendruosius standartus atitinkančią kvalifikaciją.“

BIUROKRATIJA KAIP NUASMENINTA HIERARCHINĖ SISTEMA

„Įstaigos hierarchijos principas [.] reiškia griežtai sutvarkytą valdymo ir pavaldumo sistemą, kurioje aukštesniosios įstaigos kontroliuoja žemesniąsias.“

Esminis skirtumas tarp biurokratinės hierarchijos ir hierarchijos, būdingos kitoms administravimo formoms, yra tas, kad biurokratinės hierarchijos atveju pavaldinys paklūsta viršininko nurrodymams ir vykdo jo įsakymus ne dėl to, kad asmeniškai pasitiki viršininku ir juo labiau ne dėl to, kad taip liepia tradicija. Biurokratinėje hierarchijoje vadovybės autoritetas grindžiamas tikėjimu anksčiau aptartos taisyklių sistemos – be kita ko numatančios ir hierarchinių santykių įtvirtinimą organizacijoje – teisingumu bei pagarba pačiai valdančiajai institucijai, o ne konkrečiam ją įkūnijančiam asmeniui.

WEBERIO BIUROKRATIKOS PRINCIPAI

Teisiškai apibrėžta kiekvieno pareigūno veiklos sfera

Hierarchija ir organizacijos lygmenys

Rašytiniai dokumentai “bylos”

Įstaiga valdo specialiai tam apmokyti pareigūnai

Pareigybė yra vienintelė ją užimančio darbovietė

Įstaigos valdymas remiasi stabiliomis taisyklėmis

Valstybės administravimo modelį M.Weberis formulavo “legalaus valdymo” sistemoje, kurią supriešino su paveldimu valstybės administravimu. Weberis teigė, kad valstybės raidai būtinas dalykiškumu, specializacija, hierarchija, organizacine struktūra ir tikslumu paremtas administracinis aparatas. Pagrindinis vaidmuo būtų skiriamas profesionaliems valdininkams. Weberis nurodė, kad biurokratinis organizavimas gali būti pritaikytas įvairiausioje aplinkoje, kaip racionaliausias būdas imperatyviai valdyti žmones ir kad tai vienintelė svarbi naujojo pasaulio raida. Jis suabsoliutino formalųjį administracinės organizacijos aspektą, neįvertino neformalių struktūrų įtakos administraciniams procesams, todėl jo idealios biurokratijos modelis turi nemažai trūkumų. Tačiau jo pažiūros ir tyrinėjimai padarė didelę įtaką VA organizacijų teorijos raidai.

WEBERIO IDEALAUS VADYMO TEORIJA

koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti nuasmenintų santykių atmosfera

W. išdėstė idealaus biurokratinio valdymo teoriją. W

eber koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti nuasmenintų santykių atmosfera. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. Tam, kad organizacija veiktų sėkmingai, ji privalo: sufromuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama sieks numatomų rezultatų. Nežinant ką nori pasiekti, veikla – beprasmė. Išskaidant grupinę veiklą į atskiras veiklas, būtina jas standartizuoti, nustatyti galimus bendrumus (analogiškoms darbų grupėms – analogiškai bendros taisyklės).Vadovas vadovaudamas privalo remtis formalizuotais reikalavimais. Jokių emocijų, jausmų, asmeninių požiūrių ((jokio palankumo, populiarumo siekimo).

Nors idealusis tipas negali egzistuoti realiame pasaulyje, o tuo pačiu jis negali būti ir tam tikra siekiamybe; šis konstruktas puikiai pasitarnauja mokslininkams, lyginantiems skirtingų šalių biurokratijas arba konkrečios atskirai paimtos šalies biurokratijos nukrypimą nuo grynojo biurokratijos pavidalo.

…biurokratinis administravimo būdas techniniu požiūriu gali būti pats veiksmingiausias….. ir racionaliausias. M. Weber

Tik charizmatiniai lyderiai sugebėtų valdyti biurokratinio administravimo sistemas

WEBERIO BIUROKRATIJOS MODELIO KRITIKA :

R.K. Mertonas: biurokratijos tendencija tikslus ir priemones sukeisti vietomis; biurokratijos disfunkcijos; įstaigos interesai tampa svarbesni uuž visuomeninius tiksus

P.Selznickas: ekspertų viršenybė organizacijose, patyrimo pervertinimas, demokratinės organizacijos biurokratizavimas

H.Wilensky’is: konfliktas tarp specialistų ir administracinio personalo

A.Gouldneris: pavaldinių elgesio kontrolės neigiami padariniai, subordinacijos kritika, reikalinga įvertinti individų interesus

Ch.Argyrisas: konfliktas tarp formaliosios organizacijos poreikių ir individo reikmių, neformaliosios struktūros reikšmė

A.Downsas: “normalusis” iir “nenormalusis” biurokratijos nelankstumas,lėtėjimo efektas, longitudinė perspektyva

Jordanas, Rhodesas, Schmitteris, etc.: biurokratijos nepriklausomybė nuo Vyriausybės, biurokratijos ir privačių organizacijų tarpusavio priklausomybė; Beamtenherrschaft

J.Marchas, J.P.Olsenas: iracionalumas,chaosas, “šiukšlių dežės” modelis

W.Niskanenas: įstaigos biudžeto maksimizavimas, socialinis neefektyvumas, siūlomos reformos panaikinant įstaigų pranašumą informacijos srityje, sukuriant įstaigų konkurenciją

G.Tullockas: nefektyvumas, švaistymas, neatsakingumas kaip įstaigos autonomijos pasekmė, hierarchinė struktūra trukdo kontroliuoti

A.Downsas: biurokratai siekia ne viešojo intereso, o savo asmeninės naudos: galios, pajamų, prestižo, patogumo, saviraiškos ir pan.

HENRI FAYOL (1841 – 1925 M.) ĮTAKA VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO RAIDAI:

H. Fayol gyvenimas, karjera

1860 m. tampa Angliakasybos inžinierius;

Kompanijos direktorius;

“Bendroji ir pramonės vadyba” (1916);

Administravimo mokslų centro įkūrėjas;

Klasikinės administracinės vadybos mokyklos pradininkas.

Valdymo funkcijos

Planavimas (sprendimo įgyvendinimo projektas: kokius veiksmus ir kada atlikti, kas juos atliks ir kokiais resursais naudosis).

Organizavimas (žmonių, dalyvausiančių plano realizavime, pareigų darbų iir tarpusavio ryšių sudarymas)

Socialinio organizavimo nariai:

Akcininkai;

Direktorių valdyba;

Generalinė direkcija;

Padalinių vadovai ir kt.

FunkcijaTurinys1. Prognozuoti ir planuoti“Vertinti ir numatyti“ ateitį, nustatyti tikslus, planuoti organizacinį darbą.2. OrganizuotiStruktūros išdėstymas, formalios tarpusavio santykių sistemos sukūrimas nustatytiems tikslams pasiekti (pareigų, įgaliojimų nustatymas, išteklių paskirstymas).3. Vadovauti (duoti nurodymus)Darbuotojų aktyvumo, entuziazmo skatinimas duodant nurodymus, rodant asmeninį pavyzdį, kompetentingai atliekant savo darbą, palaikant ryšius su darbuotojais, aiškinant organizacijos misijos prasmę. Visi vadybos veiksmai, naudojant valdžios įgaliojimus, įvairių metodų poveikis: įtikinėjimas, „botagas ir meduolis“ ir t. t.4. KoordinuotiPavaldinių veiksmų derinimas su bbendru organizacijos planu. Harmoningo bendradarbiavimo užtikrinimas.5. KontroliuotiStebėjimas, kad viskas vyktų pagal nustatytas taisykles ir įsakymus. Lyginimas to, kas vyksta, su tuo, kas turėtų vykti.

3. Vadovavimas (sprendimų priėmimas ir jų įgyvendinimo organizavimas)

Visapusiškas personalo pažinojimas;

Geras įstatų išmanymas;

Nekompetentingų pašalinimas;

Geras vadovo pavyzdys;

Periodiškas organizacijos patikrinimas;

Posėdžiai ir ataskaitos.

4. Koordinavimas (vykdytojų veiksmų koregavimas);

Savaitiniai padalinių vadovų susirinkimai;

5. Kontrolė (duomenų apie plano vykdymo eigą rinkimas ir įvertinimas)

Administravimo principai

1. Darbo pasidalijimas;

Valdžios pasidalijimas.

Funkcijų specializacija;

2. Valdžia ir atsakomybė;

Oficiali valdžia;

Asmeninė valdžia.

3. Drausmė. Būdai įgyvendinti:

Geri visų lygių vadovai;

Kiek įmanoma aiškesni ir teisingesni susitarimai;

Teisingai taikomos bausmės.

4. Įsakymų vienovė;

5. Krypties vienovė;

6. Asmeninių interesų pavaldumas bendrai gerovei. Būdai įgyvendinti:

Tvirtumas ir geras vadovų pavyzdys;

Kuo teisingesni susitarimą;

Griežta priežiūra.

7. Darbo užmokestis;

Valandinis(padienis) mokėjimas;

Mokėjimas už nustatytą darbą;

Vienetinis mokėjimas;

Premijos

Pelno padalijimas

Mokėjimas natūra, visuomeninis darbas, nematerialinės paskatos.

8. Centralizacija;

9. Hierarchinė grandinė;

10. Tvarka;

Materiali tvarka;

Socialinė tvarka.

11. Teisingumas (Nešališkumas);

12. Personalo pareigų stabilumas;

13. Iniciatyva;

14. Kolektyvo dvasia.

Organizacijos valdymo veikla

Apsaugos veikla (saugoti įmonės turą,joje dirbančius žmones.);

Techninė veikla (įsigyti įrengimus, juos prižiūrėti, remontuoti, organizuoti gamybą.);

Administravimo veikla (tobulinti struktūrą, reglamentuoti veiklą, tvarkyti personalą.);

Komercinė veikla (pirkti žaliavas, medžiagas, vykdyti mainus);

Apskaitos veikla (inventorizuoti turtą, lėšas, sudarinėti statistines ataskaitas.);

Finansinė veikla (ieškoti lėšų, jas efektyviai investuoti ir panaudoti).

Įtaka

Rėmėsi savo paties praktine patirtimi angliakasybos įmonėje;

Suformulavo ir detaliai išdėstė 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant visas funkcijas;

Atskyrė sąvokas “įmonės valdymas” ir “vadovavimo (administracinė) veikla”;

Suformulavo universalias bendrąsias valdymo funkcijas.

10. ŽMOGIŠKŲJŲ SSANTYKIŲ TEORIJOS

Gimė kaip reakcija į klasikinių valdymo teorijų trūkumus;

Į priekį iškelia socialinių veiksnių įtaką gamybos valdymui ir randa naujų būdų darbo našumui didinti:

− tarnautojų švietimas; grupiniai sprendimai ir normos; darbo humanizavimas; grupiniai santykiai; žmonių elgesio psichologiniai motyvai gamybos procese; neformalios organizacijos ir neformalūs lyderiai;

Ch. Bernardas

Formali organizacija – sąmoningai koordinuotų dviejų ar daugiau asmenų veiksmų ar jėgų sistema. Tokios sistemos priklauso nuo individo dalyvavimo, o kad būtų bendradarbiaujama, reikia patenkinti individo norus ir troškimus.

Organizacijos išlaikymas – pagrindinė vadovo funkcija – priklauso ne tiek nuo formalių valdžios struktūros modelių, kiek nuo žmogiškosios motyvacijos supratimo.

Valdžia – bendravimo ir tvarkos forma, galinti vadovauti individo elgesiui. Reikia sukurti tokias socialines aplinkybes, kad individas norėtų bendradarbiauti. Tai gali būti neformali organizacija, plėtojama kartu su formalia organizacijos struktūra.

Bernardas pagrindė šių motyvų svarbą siekiant efektyvumo:

darbo sąlygų atitikimas darbuotojo nuostatoms ir įgūdžiams;

darbų patrauklumas;

aktyvaus asmeninio dalyvavimo, sprendžiant organizacijos problemas, galimybė;

draugiški santykiai su bendradarbiais, sąlygojantys gerą mikroklimatą.

HAWTHORNO eksperimentai (1924m.):

Žmonių santykių judėjimas susiformavo mokslininkų (E.Mayo, F.J.Roethlitsbergeris, W.J.Dicksonas), 1924 m. vykdžiusių eksperimentų Hawthorno gamykloje, dėka.

Tyrimai prasidėjo bandymu nustatyti ryšį tarp darbo vietos apšvietimo, temperatūros, drėgmės ir darbuotojų darbo našumo. Tačiau paaiškėjo, kad ypatingas dėmesys bandomajai grupei ir pasikeitusi priežiūra našumą veikė labiau, negu fizinių sąlygų pakitimas.

Mokslininkai padarė išvadą, kad ““žmonių bendradarbiavimo ribas apibrėžia ne tiek formali, kiek neformali gamyklos organizacija”.

E.Mayo

Pagrindinė E.Mayo išvada – svarbiausią įtaką didinant darbo našumą turi ne finansiniai ar materialiniai, o psichologiniai ir socialiniai veiksniai.

Žmogui svarbu ne tik asmeniniai, bet ir grupiniai interesai, todėl valdant organizaciją būtina išsiaiškinti šių interesų santykį ir tai įvertinti priimant sprendimus.

Ypatingą reikšmę veiklos rezultatams turi neformalūs santykiai, kūrybos elementai, vykdant užduotis, žmogaus psichologinių savybių įvertinimas ir sąlygų joms atsiskleisti sudarymas.

Jei žmogus organizacijoje jausis gerai, saugiai, komfortabiliai, tai ir veiklos rezultatai bus geri.

D.McGregoras “Teorija X ir teorija Y”

Teorija X

vidutinis žmogus iš prigimties nemėgsta darbo ir stengiasi išvengti jo, kai tik gali;

dėl šios savybės daugelį žmonių reikia versti kontroliuoti, vadovauti, gąsdinti bausme, kad jie stengtųsi siekti organizacijos tikslų;

vidutinis žmogus nori, kad jam vadovautų, vengia atsakomybės, yra gana neambicingas;

Teorija Y

fizinės ir protinės pastangos darbo metu žmogui yra natūralus dalykas – kaip žaidimas ar poilsis;

išorinė kontrolė ir grasinimas bausme nėra vieninteliai būdai priversti siekti organizacijos tikslų; žmogus pats tvarkosi ir save kontroliuoja, jei pripažįsta, kad jo ir organizacijos tikslai vieni kitiems neprieštarauja;

esant palankioms sąlygoms, žmogus prisiima atsakomybę ar net jos siekia;

organizacijos tikslų laikymas savais priklauso nuo atlyginimo už jo pastangas dydžio;

gebėjimas pasitelkti ganėtinai daug vaizduotės, išradingumo ir kūrybiškumo sprendžiant organizacijos problemas yra plačia

i, o ne siaurai paplitęs visuomenėje;

naujojo pramoninio gyvenimo sąlygomis vidutinio žmogaus intelektinės galimybės išnaudojamos tik iš dalies;

Darbininką reikia integruoti į organizaciją, t.y. vadovai turi pasirūpinti, kad sužinotų savo darbuotojų poreikius ir troškimus, pasinaudoję atviro ir dalyvavimu pagrįsto elgesio modeliu, o paskui padėti orientuoti tuos individualius tikslus taip, kad juos pasiekti lengviausia būtų dirbant organizacijos tikslų labui.

A.H.Maslow poreikių hierarchija

Maslow poreikių hierarchija – tai žmogaus poreikių suskirstymas į grupes ir jų hierarchijos nustatymas. Kiekviename žmogaus poreikių tenkinimo lygyje veikia tam tikri stimulai. KKai patenkinami to lygio poreikiai, tai aukštesniajame lygyje tie stimulai nebeveikia,nors ir didintume jų intensyvumą.

A. Maslowžmogausporeikius suskirstė į penkias kategorijas:

fiziologiniai poreikiai – reikalingi išgyventi;

saugumo poreikiai – apsauga nuo išorės pavojųir įsitikinimas, kad fiziniai poreikiai ateityje bus patenkinti;

socialiniai poreikiai – noras prie ko nors pritapti, prisirišimo ir paramos jausmas, noras bendrauti;

pagarbos poreikiai – savigarba, pripažinimas ir kiti;

saviraiškos poreikis – poreikiai realizuoti savo kaip asmenybės galimybes ir šių galimubių pripažinimas;

0x08 graphic
0x08 graphic
0x01 graphic

A.Maslow teorija paaiškina, kad poreikiai skatina žmogų veikti. Todėl būtina motyyvuoti darbuotojus, nes, tenkindami savo poreikius darbe, jie dalyvauja įgyvendinant ir organizacijos tikslus.

Ch.Argyrisas

Formalių organizacijų struktūra ir tradicinė vadybos praktika dažnai yra nesuderinami su pagrindinėmis individo augimo ir raidos kryptimis. Įprasta praktika, kuri vadovaujasi formalios organizacijos teorija, priešingai, tiesiogiai trukdo individui augtti. Užduočių specializacija ir galios bei koncentracija labiau tinka kūdikiams, o ne suaugusiųjų organizacijoms apibūdinti: darbuotojai beveik negali kontroliuoti savo darbo, iš jų tikimasi priklausomybės, paklusnumo, reakcijos ribotumo. Tokiomis sąlygomis darbuotojai patiria tam tikrą nusivylimą, pasireiškiantį įvairiais būdais – nuo regreso iki priešiškumo. Sveikesnis požiūris tiek vadovybės, tiek darbininko atžvilgiu būtų suvokti pagrindinį individo polinkį (augti ir tobulėti) ir siekti sujungti jį organizacijos užduočių reikmėmis.

Pasak Argyriso, dalykiškas lyderis aiškiai suvokia organizacinį kontekstą: “Nėra vieno iš anksti nustatyto teisingo būdo, nurodančio kaip turi elgtis lyderis. Lyderiavimo modelis pasirenkamas remiantis tikslia realybės, kurioje yra lyderis, diagnoze. Vadovavimo esmė – vadovo gebėjimas stebėti situaciją, nustatyti, kas vyksta, ir mokytis iš tos patirties.

Argyrisas pabrėžė savęs ir kitų pažinimo svarbą. Pasiryžimas pažinti reiškia santykius, kuriie apima bendrai jaučiamą prasmę ir leidžia sukurti tokias sąlygas, kur vyrautų ne tik pasitikėjimas, atvirumas, savigarba, bet ir bendruomeniniai santykiai.

Daugelyje organizacinės raidos programų numatytas INTERVENTAS, t.y. asmuo ne iš tos pačios organizacijos; jis dirba su klientų aptarnavimo sistemos nariais, kad pagerintų esamų tarpasmeninių santykių veiksmingumą arba pagreitintų planuojamų pokyčių organizacijos veiksmuose įgyvendinimą.

3 pagrindiniai intervento uždaviniai:

surinkti naudingą ir teisingą informaciją;

sudaryti sąlygas, kad klientai galėtų laisvai rinktis ir turėtų pakankamai informacijos;

padėti klientams išsiugdyti vidinės ištikimybės jausmą savo pasirinkimui;

Individai ir organizacijos, susiidūrusios su moderniojo gyvenimo sudėtingumu bei neramumais, turi nuolat gilintis į savo sugebėjimus efektyviai mokytis, o padėti jiems gali interventai. Tokiu atveju interventas tampa tyrinėtoju, švietėju, kaitos tarpininku. Tokiose organizacijose, kurių nariai pasiryžę mokytis, šis vaidmuo tenka vadovui.

Žmogiškųjų santykių valdymo teorijos nuo klasikinių skiriasi šiais principais:

sprendimų priėmimas decentralizuotas;

labiau akcentuojamas grupių nei atskirų individų elgesys;

ne hierarchizuota valdžia, o tarpusavio pasitikėjimas integruoja grupes;

vadovas – ne valdžios atstovas,o asmuo, perduodantis informaciją ir tarp grupių, ir grupėje;

asmuo be išorės įtakos ir kontrolės pats imasi atsakomybės.

SISTEMŲ TEORIJOS

Sistemų teorijos ištakos

Terminą “sistema” vadybos teorijų tyrinėtojai pradėjo naudoti jau pirmuosiuose savo darbuose (Fayolis, Rotlisbergeris).

Dažniausiai šis terminas buvo naudojamas nagrinėjant struktūrų klausimus. Organizacija, kaip visuma, sistemiškai nebuvo analizuojama.

1937 m. L. Bertalanfi suformulavo bendrosios sistemų teorijos idėją.

Tyrinėdamas gyvąją gamtą, jis nustatė daug dėsningumų, kurie, jo manymu, objektyviai veikia ir kitokio pobūdžio (socialiniuose, gamybiniuose) objektuose.

Organizacijos, kaip socialinės sistemos, idėją pirmasis suformulavo Č.Bernardas. Organizacija yra žmonių sistema, kurioje kiekvienas žmogus, žmonių grupės susieti tampriais ryšiais, o visų jų veikla sąmoningai koordinuojama. Šitokiu būdu pasiekiama daug geresnių rezultatų.

Sistema ir elementas

Sistema – objektas, kurį sudaro ne mažiau kaip du elementai (praktiškai – daugiau nei du) susieti bendro pobūdžio ryšiais.

Elementas – pirminė sudėtinė grandis, iš kurių sudaryti sistema.

Sistemos pagrindinės charakteristikos:

Funkcinė (rodo kokias funkcijas vykdo sisttema);

Morfologinė (apibūdina sistemos sandarą);

Procesualinė (apibūdina procesus vykstančius sistemoje, jei sistema dinaminė).

Organizacija, kaip socialinė ekonominė sistema:

Organizacija yra grupė žmonių, kuriuos sieja bendradarbiavimo ryšiai, bendri interesai ir tikslai (socialinis aspektas);

Naudojant vienokias ar kitokias technologijas organizacijoje vyksta darbo objekto poveikio procesas ir atsiranda vienoks ar kitoks produktas (ekonominis aspektas)

Skirstant organizacijas į klases ar grupes, reikėtų jas įvertinti bent penkiais aspektais:

Organizacijų funkcijų visuomenės gyvenimo požiūriu;

Nuosavybės formos požiūriu;

Teisinės organizacijos formos požiūriu;

Organizacijos dydžio požiūriu;

Gamybos (veiklos) tipo požiūriu.

11. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO ISTORINĖ RAIDA

Kaip praktinė valstybės tarnybos veikla, administravimas yra senas kaip ir valstybė. Administravimo metodai priklauso nuo šalies socioekonominių sąlygų, pasirinktos ideologijos ir t.t.

VALDYMO PRAKTIKA IR IDĖJOS NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI RENESANSO:

Senovės Egiptas, Babilonas – stiprus administracinis aparatas irigaciniams darbams atlikti, piramidžių statybai

Antikinė Graikija ir Roma – demokratinio valdymo tradicijos miestuose valstybėse; sofistų, Platono, Aristotelio, stoikų politinės idėjos; Romos privatinė teisė

Viduramžiai – Bažnyčios įtaka administraciniams sprendimams; Bažnyčia sprendė socialinius klausimus

Europinį valstybės raidos kelią pagrindė graikai ir romėnai. Dėl graikų aristokratų ir demoso kovos aristokratinės respublikos ar tironijos virsdavo demokratinėmis. Valstybės valdymo reikaluose dažnai dalyvaudavo visi socialiniai sluoksniai, išskyrus vergus, ir administraciniai sprendimai būdavo kolektyvinių pastangų vaisius. Didelės gyventojų dalies nepriklausomybę nuo valdžios sprendimų garantavo privatinė žemės nuosavybė. Roma ir jos privatinė teisė padėjo pagrindus vakarietiškai savininkų civilizacijai, kurii gyveno iš savo darbo, o ne iš valdžios sprendimų malonės. Šių valstybės ir piliečių santykių neįstengė pakeisti ir feodalizmas.

Viduramžių Europa formavosi veikiama romėnų kultūros. Didelę įtaką administraciniams sprendimams turėjo hierarchinė Katalikų Bažnyčios organizacija. Beveik visi išlikę romėnų miestai (civitates) tapo vyskupų buveinėmis; bažnytiniai sinodai užėmė buvusių romėnų provincijų susirinkimų vietą. Dažnai šalia bažnytinių buvo sprendžiami administraciniai ir socialiniai klausimai. Būtent viduramžiais atsirado pirmosios nuo valdžios nepriklausomos socialinės karitatyvinės organizacijos.

IDĖJOS APIE VALDYMĄ PLATONO “VALSTYBĖJE”:

Geras gyvenimas – gyvenimas geroje valstybėje

Geras žmogus – geras pilietis

Geras žmogus negali egzistuoti blogoje valstybėje

Valstybę turi valdyti tie, kurie turi žinojimą – filosofai

Darbų paskirstymas ir kiekvieno iš jų geriausias atlikimas – filosofai, kariai, žemdirbiai

Būtini prigimtiniai gabumai ir pasirengimas – (žmogiškųjų išteklių valdymo idėja)

Valdymas – menas, paremtas tiksliomis žiniomis

Visuomenė – žmonių, kurių sugebėjimai papildo vieni kitus, poreikių bendras patenkinimas

VALDYMO PRAKTIKA IR IDĖJOS NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI RENESANSO II:

Viduramžiai:

Ankstyvasis feodalizmas – valstybiniai junginiai dideli, bet trapūs;

Feodalinis susikaldymas X – XII a. – smulkūs politiniai junginiai, turintys didelę politinę valdžią ir savarankiškumą;

Luominė monarchija XIII – XV a. – centralizacijos procesas

Renesansas:

Suklestėjo Italijos miestai-valstybės

Aristotelio įtaka

Makiavelio “Valdovas”

Feodalinės viduramžių valstybės administracinis valdymas ir suskirstymas perėjo tris etapus. Ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu valstybiniai junginiai buvo dideli, bet trapūs, paremti skirtingų genčių ir tautų sąjungomis (p

vz., Karolio Didžiojo imperija). Vėliau, X-XII a., feodalinio susiskaldymo laikotarpiu, vyravo smulkūs politiniai junginiai – kunigaikštystės, hercogystės, grafystės ir t.t., kurie turėjo didelę politinę valdžią ir visišką politinio bei administracinio valdymo savarankiškumą, ir kartais tik nominaliai priklausė nuo silpnos karaliaus valdžios. Padėtis ėmė keistis XIII-XV a. Tada daugelyje Vakarų Europos šalių prasidėjo centralizacijos procesas, įsigalėjo luominė monarchija, kur stipri karaliaus valdžia veikė kartu su luomų atstovybėmis (parlamentais). Galiausiai vėlyvuosiuose viduramžiuose luominė monarchija virto absoliutine. Centralizacijos procesas padėjo pamatus tautinėms valstybėms ssusikurti ir administravimuiištobulinti: mokesčių bazei praplėsti, biurokratiniam aparatui ir jo atliekamoms funkcijoms pagausinti. Plečiantis absoliutinės monarchijos galioms ir tobulėjant administracinių sprendimų „technikai“, į administravimą imta žiūrėti kaip į mokslinę sritį, kuri protestantizmo epochojesusidarė palanki terpė vokiečių mokslinėse mokyklose.

ANKSTYVOSIOS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO TEORIJOS

Konfucijaus mokymas

Frydricho II Štaufo biurokratinė administracija

KAMERALIZMO IDĖJOS XVII – XVIII A:

XVII – XVIII a. absoliutizmas Prancūzijoje, Austrijoje ir Prūsijoje

“policija” suprantama kaip įvairių administravimo funkcijų vykdymas

Kameraliniai mokslai padėjo monarchams tvarkyti finansus

Žemės ūkio, miško, kasyklų, pramonės ir amatų disciplinos

Valdymas, ekonominė politika, ffinansai, mokesčiai, prekybos reikalai

Merkantilistinė ekonomika ir valstybės intervencija į ūkį

Kameralizmas pagrindė Vokietijos suvienijimo idėjas

Lotyniško žodžio camera viena iš reikšmių – karalių valstybės iždinė; įstaiga, tvarkiusi karaliaus pajamas. Kameralistika – specialus administravimo ir ekonomikos žinių disciplinų ciklas, dėstytas viduramžių Europos universitetuose.

Kameralizmas AAnalizuodami austrų-vokiečių administravimo mokyklą ir kryptis, tyrinėtojai jos ištakų ieško kameralistų, arba policistų, darbuose. Nuo XVII iki XIX a. politcija buvo suprantama kaip įvairių administracinių funkcijų vykdymas [3, p.17]. Tiesa, Prancūzija taip pat turėjo savus „policistus“, tačiau jie nesuvaidino tokio vaidmens, kaip austrų ir vokiečių kameralistai, kurių įtaka administravimo srityje siekė Centrinę Europą. Kameraliniai mokslai, kaip juos pradžioje vadino, ir buvo valdymo teorijos Europoje pradžia. Šie mokslai buvo susieti su karalių ir kunigaikščių iždais ir jų pajamomis. Vėliau jie apėmė bendrąsias žemės ūkio, miško, kasyklų, pramonės ir amatų disciplinas ir primityvius teorinius ekonomikos pagrindus. Iš kameralizmo išsirutuliojo ne tik administravimo disciplina, bet ir modernūs ekonomikos, finansų ir statistikos mokslai. Kameralizmo ideologijos pradininkais laikomi XVI-XVII amžių teisės profesoriai Obrecht ir Besold, BBornitz ir Klock. Didžiausią įnašą į kameralinius mokslus įnešė Seckendorf. XVIII a. Gossen, Daries, Dithmar, Zincke ir Justis kameralinius mokslus susistemino ir pritaikė universitetinėms studijoms. 1727 m. Prūsijos imperatorius Frydrichas Vilhelmas I įsteigė kameralizmo katedras Frankfurto (prie Oderio) ir Halės universitetuose, vėliau ir kitose aukštosiose mokyklose. Tų katedrų uždavinys buvo rengti finansų ir valstybės įstaigų administravimo personalą. Vakarų Europos ekonominės raidos plačiąja prasme kameralizmas buvo vokiškasis merkantilizmo variantas. Jis apibendrino XVII-XVIII amžių vokiečių absoliutizmo valstybinės ekonominės politikos teorijų ir praktikos vvisumą, siekiant centralizuoti ir sukurti vieningą Vokietijos valstybę. Šis mokslas apėmė valdymą, ekonominę politiką, finansus, mokesčius, gyventojų reprodukavimo, teisinius ir techninius gamybos, prekybos ir gėrybių paskirstymo reikalus ir priemones, orientavosi į merkantilistinės ekonomikos raidą. Tai buvo teorija ir praktika, labai daug dėmesio skyrusi viešojo ūkio pajamoms, ypač mokesčiams kaip materialinės tautos gerovės pagrindui. Kameralizmo teorijos rėmė politinės valdžios intervenciją į ūkį ir pabrėžė technologijų reikšmę siekiant valstybės gerovės. Kameralizmas buvo grindžiamas bendruomenės intereso pirmenybe: jis reikalavo individualius interesus palenkti valstybės ir visuomenės interesams. Laikyta, kad valstybė dominuoja virš visų kitų tikslų. Kameralizmo teorijos atspindėjo prūsiškojo absoliutizmo siekius sukurti vieningą,centralizuotą Vokietijos imperiją ir sustiprinti valstybės kontrolę daugeliui piliečių socialinio gyvenimo sričių. Šia prasme kameralizmas buvo artimas XX a. autoritarinėms Europos politinėms sistemoms.

XIX A. SUSIFORMAVO KELIOS ADMINISTRAVIMO MOKYKLOS:

Vokiečių austrų administravimo mokykla;

Amerikiečių administravimo mokykla;

Prancūzų administravimo mokykla (jungiamoji grandis)

VOKIEČIŲ – AUSTRŲ ADMINISTRAVIMO MOKYKLOS RAIDA XIX – XX A. I:

valstybės ir pilietinės visuomenės atskyrimas

Pilietinė visuomenė užtikrina komunalines paslaugas, atlieka policijos pareigas, derina gamybinius interesus; valstybė šias funkcijas reguliuoja

Administracinės teisės vaidmuo

Papročiai, rangų ir autoriteto hierarchija, o ne demokratinis procesas

VOKIEČIŲ – AUSTRŲ ADMINISTRAVIMO MOKYKLOS RAIDA XIX – XX A. II:

Lorencas fon Steinas:

Hegelio filosofijos ir teisinio pozityvizmo įtaka

7 tomų veikalas “Administravimo mokslas” (Verwaltunglehre) (1865 – 1868)

Atskyrė administravimo mokslą nnuo administracinės teisės

Pagrindė Vokietijos socialinę politiką

Vienos normatyvinės, arba vokiečių-austrų administravimo, mokyklos kūrėju laikomas Vienos universiteto profesorius L.von Stein (1825-1890). Šis vokiečių teisininkas ir ekonomistas savo mokslinę karjerą pradėjo Kylio universitete, bet, bijodamas danų valdžios persekiojimo, 1855 m. persikėlė į Vieną ir ten profesoriavo iki pat mirties.

Jis žymiai anksčiau negu F.W.Taylor, kuriam paprastai priskiriami mokslinės vadybos pirmtako laurai, į administravimą bandė pažvelgti moksliniu aspektu: jo 7 dalių knyga „Administracijos mokslas“ (Die Verwaltungslehre) išleista 1865-1868 metais, o F.W.Taylor savo knygą „Moksliniai valdymo principai“ [7] išleido 1911 m. L.von Stein teigė, kad administracija apima beveik visą valstybės veiklą, išskyrus įstatymų leidybą, o administracijos mokslas apima visas administravimo sritis. Bandydamas sukurti viešojo administravimo lyginamosios analizės tyrimų metodą, į viešąjį administravimą jis žiūrėjo besiformuojančios industrinės visuomenės ir jos socialinių prieštaravimų kontekste. Vientiso tyrimų metodo jam nepasisekė sukurti, tačiau jo ir jo pasekėjų idėjos – kad administravimo mokslas turi ekonomines, politines ir teisines sąsajas – vėliau pradėtos vadinti Vienos normatyvine, arba vokiečių-austrų administravimo mokykla [6, p.9-17].

Maxas Weberis (1864 – 1920 m.):

“Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia”; “Socialinės ir ekonominės organizacijos teorija”; “Ūkis ir visuomenė”; “Biurokratija”; “Politika kaip pašaukimas”

Trys teisėtos valdžios tipai: charizmatinė, tradicinė, teisinė – racionali valdžia; trys administracinių sistemų tipai: charizmatinė, feodalinė, biurokratinė

Max Weber teigė, kad vvisuomenei tampant vis sudėtingesnei, reikalingos ir sudėtingesnės institucijos. Pagal Weber, tai reiškė perėjimą nuo neformalių, asmeninių organizacijų prie biurokratinių. Weber biurokratijos skiriamasis bruožas buvo hierarchinė struktūra, kurioje tam tikrose pareigose buvo į jas paskirti žmonės, turintys pastovias oficialias pareigas, kurias jie patikimai vykdė pagal neįasmenintas racionalias taisykles tam tikroje jurisdikcijoje. Valdžioje, teigė Weber, tai yra tai, ką jis vadino “biurokratinė valdžia”, kai tuo tarpu privačiame sektoriuje tai buvo vadinama “biurokratiniu menedžmentu”. Žmonės, dirbantys skirtinguose hierarchinės piramidės lygiuose, mokosi, vertinamas jų išsilavinimas, gauna pareigas, vysto sugebėjimus ir sutinka lojaliai, ištikimai vykdyti pareigas, nepriklausomai nuo savo asmeninių įsitikinimų. Weber teigė, kad biurokratija yra pats efektyviausias organizacinis mechanizmas; t.y. biurokratija yra idealus mechanizmas.

Idealiosios biurokratijos analizė. Weberis teigė, kad kiekviena valdžios sistema turi sukurti ir apginti tikėjimą savo teisėtumu, ir tai gali padaryti įvairiais būdais. Jis nurodė tris teisėtos valdžios grynuosius tipus: (1) teisinė valdžia grindžiama tikėjimu tam tikrų modelių ar taisyklių teisėtumu ir teisinę valdžią turinčiųjų teise leisti įstatymus.(2) tradicinė valdžia, grindžiama tikėjimu besitęsiančiomis tradicijomis ir pagal tas tradicijas valdančiąsias, (3) charizmatinė valdžia, grindžiame emociniu prisirišimu ir atsidavimu tam tikram individui.

Valstybės administravimo modelį M.Weberis formulavo “legalaus valdymo” sistemoje, kurią supriešino su paveldimu valstybės administravimu. Weberis teigė, kad valstybės raidai būtinas dalykiškumu, specializacija, hierarchija,

organizacine struktūra ir tikslumu paremtas administracinis aparatas. Pagrindinis vaidmuo būtų skiriamas profesionaliems valdininkams. Weberis nurodė, kad biurokratinis organizavimas gali būti pritaikytas įvairiausioje aplinkoje, kaip racionaliausias būdas imperatyviai valdyti žmones ir kad tai vienintelė svarbi naujojo pasaulio raida. Jis suabsoliutino formalųjį administracinės organizacijos aspektą, neįvertino neformalių struktūrų įtakos administraciniams procesams, todėl jo idealios biurokratijos modelis turi nemažai trūkumų. Tačiau jo pažiūros ir tyrinėjimai padarė didelę įtaką VA organizacijų teorijos raidai.

W. išdėstė idealaus biurokratinio valdymo teoriją. Weber koncepcijos esmė – visi ssantykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti nuasmenintų santykių atmosfera. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. Tam, kad organizacija veiktų sėkmingai, ji privalo: sufromuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama sieks numatomų rezultatų. Nežinant ką nori pasiekti, veikla – beprasmė. Išskaidant grupinę veiklą į atskiras veiklas, būtina jas standartizuoti, nustatyti galimus bendrumus (analogiškoms darbų grupėms – analogiškai bendros taisyklės).Vadovas vadovaudamas privalo remtis formalizuotais reikalavimais. Jokių emocijų, jausmų, asmeninių požiūrių (jokio palankumo, populiarumo siekimo).

Politikos iir administravimo atskyrimas (peismistinis požiūris biurokratijos atžvilgiu)

Biurokratija kaip atskiragrupė, kuri gali pasipriešinti politikų valiai; valdininkų politinė kontrolė – esminė demokratijos problema

“idealaus tipo” metodologija (kiek reiškiniai atitinka idealų modelį?)

PRANCŪZŲ ADMINISTRAVIMO MOKYKLOS RAIDA

Teisinis administravimo kontekstas ir socialinių,ekonominių bei politinių faktorių įtaka viešajam ssektoriui (kaip austrų – vokiečių mokykloje)

Viešųjų įstaigų vadyba, administravimo technika ir procedūros (kaip amerikietiškajame administravime)

Empirinių sociologinių tyrimo metodų panaudojimas administracinės teisės srityje

Laikoma, kad, palyginti su kitomis kontinentinės Europos valstybėmis, didžiausią pažangą viešojo administravimo tyrimų srityje XX a. šeštajame-septintajame dešimtmetyje pasiekė Prancūzija. Kai kurie mokslininkai teigia, kad tuo metu susiformavo atskira prancūzų administravimo mokykla, kiti – kad tie tyrimai tik padėjo suformuoti jungiamąją grandį tarp Vienos normatyvinės administravimo mokyklos ir amerikiečių viešojo administravimo mokyklos, paremtos organizacijų vadyba [4, p.23]. Dar XX a. pradžioje svarų indėlį į administravimo teoriją ir praktiką įnešė H. Fayol. Jis administravimo mokslą papildė kai kuriais naujais sociologijos bei žmogaus pažinimo elementais, tačiau neatskyrė pramonės įmonių ir viešųjų įstaigų administravimo, ir todėl tuo metu H.Fayol darbai nesuvaidino didelio vvaidmens Prancūzijos ir kitų Europos valstybių viešajame administravime. Jis agitavo už verslo vadybos patirties įdiegimą viešųjų įstaigų darbe, o tada dar vyravo nuostata, kad viešajame administravime turi dirbti teisininkai. Europos teisės mokyklos tuo metu valdymo „technikos“ nemokė [6, p.9-17] ir todėl H.Fayol nuostatos nerūpėjo nei universitetams. Labiau negu Europoje jis buvo vertinamas JAV.

Svarbus įvykis Prancūzijos viešojo administravimo raidoje buvo 1966 m. pasirodžiusi kolektyvinė monografija „Traite de science administrative“; jos autoriai – to meto administravimo autoritetai M.Crozier, R.Catherine ir kt. PPrancūzų administravimo tyrinėtojai viešąjį administravimą sieja su valstybės ir teisės problemomis (panašiai kaip ir Vienos mokykla), tačiau jie pasitelkia kitokius tyrimo metodus nei teisės moksluose. Administravimo procesas čia tiriamas socialinės aplinkos politikos ir teisės kontekste. Labai daug dėmesio skiriama viešosios organizacijos „misijai“, jos vaidmeniui šiuolaikinėje valstybėje. Tyrinėjamos tokios viešojo administravimo problemos kaip valdymo aparato struktūra ir jos kitimas, biurokratijos įtaka sprendimams, darbo valstybinėse įstaigose technika, materialinis aprūpinimas, administracijos kontrolė ir kt. Taigi Prancūzijos viešojo administravimo mokyklos atstovai tyrinėja tai, kas būdinga austrų-vokiečių mokyklai (teisinis administravimo kontekstas ir socialinių, ekonominių bei politinių faktorių įtaka viešajam sektoriui), taip pat tai, kas artima amerikietiškajam viešajam administravimui (viešųjų įstaigų vadyba, administravimo technika ir procedūros) [6, p.9-17].

VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO RAIDA JUNGTINĖSE VALSTIJOSE XVIII – XIX A.:

JAV Nepriklausomybės deklaracija 1776 m.

Džentelmenų valdymas -1776 – 1829 m.

“Grobio dalybų” sistema – 1829 – 1883 m.

Pendeltono aktas – valstybės tarnybos reforma, “nuopelnų sistemos” sukūrimas – 1883 m.

W.Wilsono “Administravimo tyrimas” – 1887 m.

1776m. pasirašoma Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės deklaracija. Laikotarpį iki 1829m. galima charakterizuoti kaip „džentelmenų“ valdymą, kai valstybines pareigas užimdavo išsilavinę kilmingųjų klasei priklausantys „džentelmenai“. Nuo 1829m., prezidentu tapus A.Jacksonui, įsigaliojovadinamoji “grobio dalybų” sistema – kokiai nors politinei partijai laimėjus rinkimus, valstybines pareigas užimdavo tos partijos rėmėjai. Tačiau ši ssistema susidūrė su išplitusios korupcijos reiškiniu. 1881m. asmuo, nepatenkintas tuo, jog nebuvo paskirtas į pareigas, nužudė JAV prezidentą Garfieldą. Subrendo poreikis reformuoti JAV valstybės tarnybą. 1883m. Pendeltono aktas sukūrė nuo politikų nepriklausomą valstybės tarnybą. 1887m. pasirodė Wodrowo Wilsono straipsnis „Administravimo tyrimas“.

Ankstyvieji viešojo administravimo tyrėjai Jungtinėse Valstijose iš esmės buvo reformuotojai, kurių misija, jų pačių manymu, buvo plėtoti ir išsaugoti demokratiją. Iki pat XIXa. pabaigos nebuvo išsamaus ir sistemiško viešojo administravimo tyrimo, o vėliau atlikti tyrimai atspindėjo specifinius to meto JAV politinės sistemos bruožus. Iki XIXa. pabaigos JAV buvo išplėtota decentralizuotos valdžios teorija. Vietos valdžios institucijų, įskaitant miestų, apskričių ir specialiųjų rajonų valdžią, veikla buvo gana autonomiška. Atskiros valdžios šakos buvo atskirtos viena nuo kitos, ir todėl galėjo veikti gana nepriklausomai. Tačiau toks valdžios decentralizavimas kėlė ir problemų, nes valstybinių postų suteikimas už politines paslaugas sąlygojo valdžios institucijų pakrikimą ir neorganizuotumą, valstybės pareigūnų nesąžiningumą. XIXa. pabaiga – taip vadinamas „auksinis amžius“ – yra gana silpnų prezidentų laikotarpis, kuris baigėsi  prezidento postą užėmus Willam’ui MacKinley. 1887m. Wilsonas žurnale „Political science quarterly“ paskelbė straipsnį „Administravimo tyrimas“, kuriame akcentavo, kad administravimas nėra mėgėjų darbas, jo reikia mokytis. Administravimo mokslo tikslas būtų atrasti būdus, kaip valdžios institucijos galėtų pasiekti geriausius rezultatus su mažiausiomis sąnaudomis. Administratoriai yyra vykdomoji valdžia, bet administraciniai klausimai nėra politiniai.

VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO PARADIGMOS JAV:

Administravimo ir politikos dichotomija

1900 – 1926 m.

Administravimo principai, jų kritika ir atsakas į tą kritiką

1927 – 1937 m., 1938 – 1947 m., 1947 – 1950 m.

Viešasis administravimas kaip politikos mokslas

1950 – 1970 m.

Viešasis administravimas kaip vadyba

1956 – 1976 m.

Viešasis administravimas kaip viešasis administravimas

nuo 1970 m.

WOODROWAS WILSONAS (1856 – 1924 M.):

“Administravimo tyrimas” 1887 m.

JAV Prezidentas (1913 – 1921 m.)

Administravimo modelių paieška privačiame sektoriuje

Administravimo efektyvumas

Siūlymas įdiegti atskirus valdžios centrus, kurie kontroliuotų hierarchines struktūras

Valdžios integracija ir centralizavimas

Administravimo įstaigų izoliavimas nuo politinių procesų

Politikai priima sprendimus, administratoriai juos įgyvendina

W. Wilsono darbuose randamos dvi pagrindinės temos: įsivaizduojamas politikos ir administravimo atskyrimas ir mokslinių administracinio valdymo principų, padedančių pasiekti organizacinio efektyvumo, paieškos.

Jo darbuose ryškėjo reformizmo idėjos, paremtos administracine praktine veikla. Jos buvo nukreiptos prieš korupciją ir neefektyvų valstybės institucijų darbą. Jo darbai ryškiai nukreipti į administracinių institucijų, valdymo ir vadovavimo praktinių įgūdžių diegimą ir tobulinimą. Jis rekomendavo viešosiom institucijom savo veikloje daugiau remtis privataus sektoriaus bruožais – efektyvumu, dalykiškumu, konkretumu. Kartu jis buvo autoritarinės, stiprios koncentruotos valdžios šalininkas.

W.Wilsonas teigė, kad vyriausybinės valdžios struktūra turėtų būti labiau integruota ir centralizuota. Kad būtų užtikrintas patikimumas i

r efektyvumas, valdžia turėtų būti atiduota į vienas rankas. Taip W. sprendė centralizacijos problemą. Jo manymu, kad nekiltų grėsmė, valdžia turi būti atsakinga. Jo teigimu, siekdama demokratijos, vyriausybė turi vadovautis verslo modeliu, net jei jis atrodo nedemokratiškas. W. teorijos apie politikos ir administracijos atskyrimą pagrindą sudarė tai, kad administravimą būtina atskirti nuo politikos, nes politikos srityje sprendimai t.b. priimami dėl valstybės interesų politikos, o administracijos srityje politika t.b. įgyvendinta neutralios profesinės biurokratijos. Tik atskyrus politika ir administravimą bus galima pasiekti ppusiausvyros tarp demokratiško reagavimo ir administracinės kompetencijos. Jis taip pat ieškojo mokslinių administracinio valdymo principų, kurie padėtų pasiekti efektyvumo. Jis pastebėjo, kad stiprėjant vyriausybei jos veikla tapo vis labiau regima ir kėlė daugiau problemų, tai yra tokiai struktūrai sunkiau vadovauti, negu ją sukurti. Jo manymu valdžios struktūra turi būti labiau integruota.

Jo manymu valdžios struktūra t.b. labiau integruota ir centralizuota. Kad administracinės įstaigos dirbtų efektyviai pagal verslo principus, buvo būtina jas izoliuoti nuo politinių procesų, t.y. administravimo klausimai nėra politiniai. Politikos srityje priimami sprendimai; administracijos srityje politiką turi įgyvendinti neutrali profesinė biurokratija. Tik atskyrus politiką ir administravimą bus galima pasiekti pusiausvyros tarp demokratiško reagavimo ir administracinės kompetencijos.

FRANKAS GOODNOWAS (1859 – 1939 M.)

“Politika ir administravimas” (1900 m.), “Socialinė reforma ir konstitucija” ((1911 m.)

Šiuolaikinės savivaldos tyrimų pionierius

Griežto valdžių atskyrimo ir formalistinio požiūrio į valdžią kritika

Įstatymų leidybos centralizavimą turi sekti administracinis decentralizavimas, kad valstybinė valia būtų pritaikyta bendruomenės poreikiams

Valdžios praktika keičia formalų horizontalų ir vertikalų valdžių atskyrimą

F.Goodnowas.Kritikavo formalistinį požiūrį į vyriausybę bei griežtą valdžios atskyrimo principą (praktika neatitinka teorijos). Jis pabrėžė, kad įstatymų leidybos centralizacija paprastai lydi administracinė decentralizacija t.y. administracinėįstaiga gali keisti valstybės valios, kurią suformulavo valstybei atstovaujančios institucijos raišką, kad pritaikytų vietos bendruomenės poreikiams. Jo manymu, formalų teisinį pagrindą valdžios pareigų atskyrimui, tiek horizontaliam tiek vertikaliam keičia pati valdžios praktika. Anot jo, politika valstybės valios raiškarūpinasi įvairiose valstybės veiklos srityse, o administracija stengiasi tą valią vykdyti

WILLIAMAS F. WILLOUGHBY:

Kartu su W.W. Willoughby “Jungtinių Valstijų valdžia ir administravimas” (1891 m.). “Viešojo administravimo principai” ((1927 m.), “Šiuolaikinių valstybių valdžia” (1936 m.)

Penkios valdžios rūšys: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė, administravimas, elektoratas

Efektyvaus administravimo principai: įsakymų vienovė, hierarchinė valdžia, darbo pasidalijimas

Dėmesys struktūrai, kontrolei, efektyvumui

Du būdai užtikrinti administracinę atskaitomybę: 1) iš anksto detaliai aprašyti veiklą, 2) suteikti daugiau laisvės ir reikalauti ataskaitų

Vykdomosios valdžios departamentų veiklos sujungimas, kad atliekantys panašias funkcijas būtų vienas šalia kito

W.E.Willoughby. Tyrinėjo įvairias valdžios funkcijas. Jis nesutiko kad yra trys vyriausybės dalys, arba valdžios, bet išskyrė 5 vyriausybinės valdžios rūšis: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teismai, elektoratas ir aadministracija. Willouhby ir Gulickas priešingai nei White’as daug dėmesio teikia principams, kuriais būtų vadovaujama administratorių veiklai, kad ši būtų efektyvesnė t.y. vietoj dėmesio demokratinei atsakomybei stiprėja dėmesys struktūrai , kontrolei ir efektyvumui. Willouhby pradeda nuo įstatymų leidybos, kuri nukreipia, prižiūri administracinę valdžią ir jai vadovauja. Įstatymų leidyba jam, kaip direktorių valdyba prižiūrinti administracijos veiklą. Jo nuomone tai galima daryti įv. būdais: iš anksto išsamiai viską aprašyti kas ir kaip turi būti padaryta arba suteikti didesnius įgaliojimus veikti savo nuožiūra ir reikalauti ataskaitų. Atsakomybė už politikos vykdymą jo nuomone t.b. sutelkta vyr. pareigūno rankose – tai pirmas žingsnis administracinę valdžią paverčiant “viena integruota administracine mašina”. Kitas žingsnis kuriant tokią mašiną yra įvairių vykdomosios valdžios departamentų veiklos sujungimas taip, kad grupės atliekančios panašias f-cijas būtų šalia viena kitos. Toks metodas leidžia dirbti ekonomiškiau ir efektyviau t.y. pagal mokslinius administracinio valdymo principus administracinė šaka gali dirbti kur kas geriau. O principų, kurių reikia laikytis yra tokie patys kaip ir privačiame sektoriuje t.y. įsakymų vienovė, hierarchinė valdžia, darbo pasidalijimas.

LEONARDAS D. WHITE’AS:

“Viešojo administravimo studijų įvadas” (1926 m.)

Centralizacija ir integracija

Centralizacija užtikrina vienodas paslaugas ir vienodą piliečių traktavimą

Centralizacijos pavojus demokratinei visuomenei

Argumentai prieš centralizaciją: (1) kai kuriuos reikalus geriau tvarkyti vietiniu lygmeniu; (2) centre administracijos pareigūnai gali elgtis ssavavališkai ir svarbiausia; (3) centralizacija neleis piliečiams įgyti patirties atliekant savo pilietines pareigas.

Integracija – siekis valdžios institucijas sujungti į vieną darinį vadovaujamą vieno pareigūno siekiant spręsti koordinavimo problemas

Dėmesys atskaitomybės ir kontrolės mechanizmams

L. White’as. Jam atrodė svarbiausi 2 klausimai centralizacija ir integracija. Jam atrodė, kad didėjanti centralizacija yra grindžiama didesne administracine kompetencija t.y. lygmuo kuriame įmanoma teikti vienodas paslaugas pagal poreikius ir vienodai traktuoti visus piliečius.Tačiau netrukus White’as pastebėjo centralizacijospavojų demokratinei visuomenei. Kuo labiau centralizuota biurokratinė mašina, tuo labiau ji tampa nepriklausomu valdžios centru, tuo labiau tikėtina, kad ji bandys kištis į procesus, kuriais demokratai stengiasi kontroliuoti savo pareigūnus. Jo argumentai prieš centralizaciją:

(1) kai kuriuos reikalus geriau tvarkyti vietiniu lygmeniu;

(2) centre administracijos pareigūnai gali elgtis savavališkai ;

(3) centralizacija neleis piliečiams įgyti patirties atliekant savo pilietines pareigas.

Integracija jis apibūdino kaip siekį kelias valdžios institucijas sutelkti į vieną didelį darinį, vadovaujamą vieno pareigūno. Šios schemos rėmėjai teigia, kad tokiu būdu galima išvengti pasikartojančių, dubliuojančių tarnybų, agentūrų nepriklausomybės ir koordinavimo trūkumo bei apribojimų ir apsaugos priemonių nebuvimo. Tie, kurie nesutinka su šiuo teiginiu, sako, kad valdžios centralizacija sukuria politinio piktnaudžiavimo galimybę ir riboja politinės kontrolės galimybę. White’as ieško kelio tarp šių 2 galimybių ir sutelkia dėmesį į atskaitomybės ir kontrolės mmechanizmus, kurie leistų vyr. vadovui efektyviai prižiūrėti atsakingų viešųjų institucijų veiklą.

L. White’ui ypač svarbi atrodo vis didėjanti vykdomosios valdžios iniciatyva visuomenės interesų politikoje: ji pasireiškia kaip administratorių veiksmų laisvė įgyvendinant miglotus ir bendro pobūdžio teisės aktus ir kaip nuolat dirbančių valstybės tarnautojų patarimai ir konsultacijos teikiant esminių veiklos sričių siūlymus.

A.HAMILTONO IR T.JEFFERSONO PAVELDAS:

Hamiltonas: stipri, plačių įgaliojimų vykdomoji valdžia; vieninga centralizuota administracinė struktūra

T. Jeffersonas: įstatymų leidybos valdžios pirmenybė; vykdomoji valdžia turi paklusti griežtiems teisiniams ir konstituciniams apribojimams

FREDERICKAS W. TAYLORAS (1856 – 1915):

“Parduotuvės vadyba” (1901), “Mokslinės vadybos principai” (1911)

Mokslinis metodas vadyboje; dėsnių, taisyklių, principų paieška

Vienas geriausias būdas darbui atlikti; “laiko ir judesių” tyrimai

Siūlymai vadovams atlikti eksperimentus, detaliai planuoti darbo procesą, standartizuoti darbą

F.W.Teiloras. Jam atrodė, kad geriausia vadyba yra tikras mokslas, pagrįstas aiškiai apibrėžtais įstatymais, taisyklėmis ir principais. Šio mokslo pagrindas kruopštu darbininkų elgesio tyrimas, siekiant padidinti darbo našumą. Teiloras davė pradžią idėjai apie griežtų mokslinių principų taikymą organizacijų studijoms. Visuose ankstyvuosiuose darbuose apie VA terminas mokslas, principai buvo vartojami laisvai ir neapibrėžtai. Taylor teigė, jog reikia įdiegti sisteminės vadybos principus, o ne ieškoti žmogaus su išskirtiniais gebėjimais. Taylor idėjos buvo paremtos tikėjimu, kad “kiekviename kiekvienos veiklos elemente visada yra vienas metodas ir viena priemonė, kurie yra greitesni ir geresni už likusius”. Taylor teigė,

kad neefektyvumas tai pasekmė darbininkų “apytikslių skaičiavimų” ir “tradicinio žinojimo” darbe. Jo manymu, tokia situacija yra senos menedžmento sistemos rezultatas. Mokslininkas siekė, kad menedžeriai imtųsi skirstyti darbo užduotis, bei moksliškai nustatytų, kaip kiekvienas darbo komponentė gali būti atliekama efektyviausiai.

Pagrindinė darbo mokslinio organizavimo teorijos tezė – darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuojamas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį.

Organizacinės priemonės:

1. Teisingai parinkti darbuotojus, juos parengti darbui atitinkamose darbo vietose.

2. OOptimaliai sudaryti darbo operacijas (analogiškas kitoms pagal darbo apimtį)

3. Siekti, kad visi darbininkai dirbtų naudodami idealius darbo metodus

4. Racionaliai naudoti darbo įrankius, įrangą, mechanizmus, medžiagas

5. Teisingai apmokėti už atliktą darbą.

Tayloras siekė padidinti darbininkų darbo našumą ir siūlė organizuoti darbą. Siūlė kruopščiai išanalizuoti visą darbo struktūrą, supažindinti su rezultatais darbininkus, kad jie galėtų taikyti metodus, kuriuos iki tol mažai kas taikė. Jis norėjo parodyti, kad vadovybė gali smarkiai padidinti gamybos našumą. Ji turėtų atrasti veiksmingiausius metodus, atlikdama įv. eksperimentus, suplanuoti darbo pprocesą ir išmokyti bei prižiūrėti darbininkus.

FREDERICKAS W. TAYLORAS:

Atlyginimo pagal darbą sistema, veiklos matavimo sistemos

Centralizuotas planavimas ir kontrolė

Funkcinė organizacijos struktūra

Įtaka viešajame sektoriuje: municipalinių tyrimų biurai, valdžios operacijų sistematizavimas ir standartizavimas, standartizuotos apskaitos procedūros, pareigų aprašymai, atlyginimų struktūros, individualaus veiklos vertinimo ttechnikos, veiklos standartai, statistinės veiklos ataskaitos, centralizuoti žaliavų pirkimai, vadovų mokymai, planavimas, apklausos, programų vertinimas

HENRY FAYOLIS (1841 – 1925 M.)

Angliakasybos inžinierius, kompanijos direktorius, Administravimo tyrimų centro direktorius; “Bendroji ir promonės vadyba” (1916)

Organizacijos valdymo veiklos: vadybos, techninės, komercinės, finansinės, saugumo, apskaitos

Vadybos funkcijos: planavimas, organizavimas, komandavimas, koordinavimas, kontrolė

HENRY FAYOLIS

Administravimo principai: darbo padalinimas, valdžia ir atsakomybė, disciplina, įsakymų vienovė, vadovavimo vienovė, individualaus intereso subordinavimas bendrajam interesui, atlyginimas personalui, centralizavimas, hierarchinė grandinė, tvarka, teisingumas, personalo stabilumas, iniciatyvumas, esprit de corps

Administravimo metodai: tyrimas, veiklos planai, statistinės ataskaitos, posėdžiai, organizacijos schema

J. MOONEY IR A.C. REILEY ADMINISTRACINĖS STRUKTŪROS PRINCIPAI:

koordinavimas per vieningą valdymą, veikiantį hierarchinės valdymo linijos principu – kiekvienas asmuo turi vieną viršininką

skaliarinis principas – vertikalus įvairių organizacijos lygiųsuskirstymas, pvz., skirtumas tarp generolo ir eilinio yra sskaliarinis

funkcinis principas – t.y. įvairios organizacijos funkcijos gali būti sugrupuotos; tai reiškė horizontalų darbo pasidalinimą

santykiai tarp linijinių pareigybių ir personalo – linija reiškia valdžią, o personalas – idėjas ir konsultacijas

NEWYORKO MUNICIPALINIŲ TYRIMŲ BIURAS:

Įsteigtas 1906 m.

Geros valdžios teorijos principai:

Efektyvus viešųjų paslaugų teikimas yra viešojo intereso pagrindas

Viešųjų paslaugų administravimas turi būti atskirtas nuo politikos, turi būti įgyvendinamas per autonomiškas renkamas valdybas ir komisijas

Turi būti panaudojami moksliniai metodai valstybės tarnyboje, nuopelnų sistema, specializuotas mokymas

Valdžioje taikomi mokslinės vadybos principai, biudžeto formavimo, apskaitos, vviešųjų pirkimų procedūros, valdžia kaip verslas

LUTHERIS HALSEY GULICKAS 1892 – 1993 M.

New Yorko Municipalinių tyrimų biuro direktorius nuo 1921 m.

Su Urwicku “Administravimo mokslo darbai” (1937)

Administravimo principų paieška

Darbo specializavimas pagal tikslą, procesą, asmenis ir vietą

L. Gulickas pripažįsta, kad sudėtinga atskirti politiką ir administraciją, nes administratoriams suteikta teisė veikti savo nuožiūra, vykdant savo įstatymų leidybos procesą. Jo nuomone, organizacijų problema – tinkamai padalinti darbą ir tinkamai jį koordinuoti bei kontroliuoti, jis nurodė principus, kaip darbas galėtų būti paskirstytas (pagal tikslą, procesą, asmenis arba daiktus, vietą), bei kaip jis galėtų būti koordinuojamas (valdžia priklauso vienam vadovui, kuris skiria visas jėgas efektyviam įstaigos darbo koordinavimui, apibrėžia vyriausiojo vadovo pareigas). Gullicko tikslas padėti pamatus efektyviam ir veiksmingesniam vyriausybinių organizacijų valdymui.

Jis pasiūlė tokį administracinės veiklos paskirstymą:

planavimas;

organizavimas;

personalo komplektavimas;

vadovavimas;

koordinavimas;

atskaitomybė (apie veiklą turi atsiskaityti)

biudžeto sistema.

Šį ciklą Giulick pavadino POSDCORB (Planing, Organizing, Staffing, Directing, Coordinating, Reporting, Budgeting).

Gulickas pirmasis išskyrė vadovavimo funkciją, ją apibūdindamas kaip sprendimų priėmimo ir jų perdavimo veiklą. Jis akcentavo kad vadovo veiklos esmę sudaro sprendimų priėmimas. Gulickas taip pat nurodė pagrindinius organizacijų struktūrų suderinimo principus:

1) vadovaujantis įmonės tikslais, specializuoti padalinius ir nustatyti jų tarpusavio ryšius. Taigi darbą galima organizuoti pagal bendrą organizacijos tikslą. Šis požiūris patraukia visuomenės dėmesį, tačiau galibūti sunku suskirstyti tikslus, o be tto atskiri specialistai gali siekti skirtingų tikslų.

2) procesas. Galima organizuoti pagal pagrindinį padalinio atliekamą procesą. Toks būdas akcentuoja techninius įgūdžius bet gali ignoruoti tikslus.

3) asmenys arba daiktai. Galima organizuoti pagal žmones ar daiktus su kuriais dirba padaliniai. Šis principas leidžia užmegzti tiesioginį kontaktą su vartotoju, bet ne sumažina specializacijos pranašumą.

4) vieta. Galima organizuoti pagal geografinį padalinių išdėstymą. Bendrąsias taisykles nesunkiai galima pritaikyti vietos sąlygoms, tačiau valdyme svarbos gali netekti vieningas traktavimas.

Jo manymu ateityje piliečių turėta valdžia bus atiduota administratoriams.

Jis apibrėžė vyr. vadovo darbą – planavimu, organizavimu, kadrų komplektavimu, vadovavimu, koordinavimu, atiskaitymu ir biudžeto sudarymu. Pagrindinis jo tikslas buvo padėti pamatus efektyvesniam ir veiksmingesniam vyriausybinių organizacijų valdymui, be to jam rūpėjo padidinti administracinio valdymo įgaliojimus. Willouhby ir Gulicko darbuose galime rasti administracinio valdymo užuomazgų.

LUTHERIS HALSEY GULICKAS

Vadovo funkcijos: POSDCORB – planavimas, organizavimas, personalo vadyba, vadovavimas, koordinavimas, atsiskaitymas, biudžeto formavimas

Kontrolės apimties principas

Įsakymo vienovės principas

Homogeniškumo principas

Štabo principas (line – staff)

WEBERIO BIUROKRATIJOS MODELIO KRITIKA

R.K. Mertonas: biurokratijos tendencija tikslus ir priemones sukeisti vietomis; biurokratijos disfunkcijos; įstaigos interesai tampa svarbesni už visuomeninius tiksus

P.Selznickas: ekspertų viršenybė organizacijose, patyrimo pervertinimas, demokratinės organizacijos biurokratizavimas

H.Wilensky’is: konfliktas tarp specialistų ir administracinio personalo

A.Gouldneris: pavaldinių elgesio kontrolės neigiami padariniai, subordinacijos kritika, reikalinga įvertinti individų interesus

Ch.Argyrisas: konfliktas tarp formaliosios oorganizacijos poreikių ir individo reikmių, neformaliosios struktūros reikšmė

A.Downsas: “normalusis” ir “nenormalusis” biurokratijos nelankstumas, lėtėjimo efektas, longitudinė perspektyva

Jordanas, Rhodesas, Schmitteris, etc.: biurokratijos nepriklausomybė nuo Vyriausybės, biurokratijos ir privačių organizacijų tarpusavio priklausomybė; Beamtenherrschaft

J.Marchas, J.P.Olsenas: iracionalumas, chaosas, “šiukšlių dežės” modelis

W.Niskanenas: įstaigos biudžeto maksimizavimas, socialinis neefektyvumas, siūlomos reformos panaikinant įstaigų pranašumą informacijos srityje, sukuriant įstaigų konkurenciją

G.Tullockas: nefektyvumas, švaistymas, neatsakingumas kaip įstaigos autonomijos pasekmė, hierarchinė struktūra trukdo kontroliuoti

A.Downsas: biurokratai siekia ne viešojo intereso, o savo asmeninės naudos: galios, pajamų, prestižo, patogumo, saviraiškos ir pan.

1. IŠTIRKITE SITUACIJĄ

– Suformuluokite problemą

– Nustatykite priežastis

– Nustatykite sprendimo tikslus

2. SUFORMULUOKITE ALTERNATYVAS

– Ieškokite kūrybiškų alternatyvų

– Dar nevertinkite

4. ĮGYVENDINKITE IR TIKRINKITE

– Planuokite įgyvendinimą

– Įgyvendinkite planą

– Tikrinkite, kaip įgyvendinama, ir darykite reikiamus pakeitimus

3. ĮVERTINKITE ALTERNATYVAS IR IŠRINKITE GERIAUSIĄ IŠ TINKAMŲ

– Įvertinkite alternatyvas

– Išrinkite geriausią

Politikos

mokslai

Ekonomika

Vadyba

Pirminiai

Saviraiška

Pagarba

Socialiniai poreikiai

Saugumas

Fiziologiniai poreikiai

Antriniai

Related Posts