Mikčiojimas

Home / Sveikata / Mikčiojimas

Šaliname mikčiojimą lengvai

„Mikčiojimas- kvailas mikčiotojo kalbėjimo įprotis, kalbėti su savo kalbos aparato stuporu. Kenksmingas įprotis negydomas! Jį, į normalų, keičia pats mikčiojantysis savarankiškomis, kryptingomis pastangomis.“ Snežko R. A.

Kiekvieno mikčiotojo gyvenime esminis klausimas: „Gydytis nuo mikčiojimo ar mokytis nuo mikčiojimo. . . mokytis kalbėti ar gydyti kalbėjimą?“

Atsakymas į šį klausymą, lems visą mikčiojančio žmogaus tolimesnį likimą. BUS jis NORMALIU ar niekada NEBUS NORMALIU. Mokytis ar gydytis nuo mikčiojimo? Aš padėsiu jums atsakyti į šį klausymą, kad jūs turėtumėte šansą pradėti nnaują, normalų pilnavertį gyvenimą. Kuris įmanomas, tik turint normalios pilnavertės kalbos pagrindą. Taigi, MOKYTIS AR GYDYTIS? BŪTI AR NEBŪTI NORMALIU ŽMOGUMI?

Spręskite patys ir paskui nieko nekaltinkite dėl savo likimo. Nes jūs patys pasirinkote!

Išmok kalbėti remiantis KALBOS ĮSTATYMAIS – tapk pilnaverčiu žmogumi! Trijų dienų kursai skirti savarankiškam mikčiojimo pašalinimui, logofobijos ir kitoms pilnaverčio bendravimo problemoms, vadovaujant Snežko R. A.

Aprašymas

Mokymo metodika – elementarūs kalbos įgūdžiai besiremiantys natūraliai – gamtiniais kalbos įstatymais. Trumpiausiais terminais visiškai pašalina mikčiotųjų įprotį kalbėti su savo kalbos aaparato stuporu, absoliučiai, bet kurio mikčiotojo. Sukurta 1998 metais Snežko R. A.

Žmogus per nežinojimą, skubėjimą, neatidumą ar dėl kitų priežasčių pažeidžia kalbos įstatymus, rezultate turi neišvengiamą ir akimirksniu atsirandantį kalbos aparato bloką- stuporą. Mikčiojantysis nuo vaikystės įpranta pats blokuoti ssavo kalbos aparatą, netinkamai elgdamasis su juo. Gamtos įstatymų pažeidimas, neatleidžia nuo atsakomybės prieš jį. Tai absoliutus know how žmogaus pažinimo srityje. Žmogaus kalbos ir mąstymo vystymosi ir tobulėjimo srityje. Tai ne stebuklas, tai naujojo tūkstantmečio mokslas. Metodas remiasi Snežko R. A. atrastais natūraliai – gamtiniais kalbos, atminties ir dėmesio dėsningumais. Kol kas nežinomais šiuolaikiniam mokslui. Šitie dėsningumai aiškiai parodo mikčiojimo priežastis ( logofobijos, kalbėjimo baimės). Ir daugelių kitų ligų: šizofrenijos, streso, nutukimo, trumparegystės. Laikytų neišgydomomis šiuolaikinės medicinos, psichologijos ir logopedijos. Šių negalių priežastis paslėpta žmogaus atminties, dėmesio ir mąstymo sutrikimuose. Melagingai užprogramuota, nemokšiškai mokantis šizo-kodais (paklydimais), atmintis atveda žmogų į stuporą. Klaidingų įsitikinimų (šizo-įsitikinimų) pasekmėje turime netinkamą veiksmą (absurdišką, nemokšišką, neadekvatų), kuris savaime baigiasi kūno (kalbos aparato) stuporu- bloku. JJo paties nesąmoningai sukeltas stuporas gąsdina žmogų. Ir kaip pasekmė, gimsta chroniškas stresas ir įvairios depresijos. Pasirodė, kad mikčiojimas ne liga. Ir niekada tokia nebuvo. Kalbėjimas – tai įgūdis, formuojamas ir vystomas nuo pat gimimo. Nei vienas kūdikis negimsta su nacionalinės kalbos įgūdžiu. Rusiškoje šeimoje auklėjamas kinas niekada nekalbės kinietiškai, kol nepraeis specializuotų kinų kalbos apmokymų. Todėl visos, kalbos geno paieškos arba kalbos gydymo metodai – absoliutūs šiuolaikinių „mokslininkų“ kliedesiai. Įgūdis negydomas ir neperduodamas genais. Jis vystomas išimtinai SĄMONINGAI mokantis. IIr kuomet jis išvystytas klaidingai (arba staiga prarandamas), žmogus pradeda bijoti, labai bijoti kalbėti. Pradeda bijoti žodžių, kalbos dalių, bando bet kokia kaina pakeisti juos, bandydamas jų išvengti savo kalboje. Bet tai, daugeliu atvejų šnekamojoje situacijoje absoliučiai neįmanoma. Šitas beprasmis žodžių vengimas tik dar sustiprina stuporą, ir su juo surištą baimę. Toliau baimė paliečia žmones ir situacijas, kuriose išvengti „sudėtingų žodžių ir garsų“ absoliučiai neįmanoma. Baimė auga ir didėja kaip sniego gumulas, nes mikčiojantysis nesupranta, kad priežastis yra elementariame nemokėjime kalbėti, kad kovoti su stuporu absoliučiai beprasmiška, tuo labiau jį gydyti. Jis įsitikinęs, kad priežastis glūdi pažeistose smegenyse ir genuose. Gydytojai ir logopedai tik pritaria, įtvirtina ir nuolat maitina mikčiojančiuose šį klaidingą įsitikinimą. Bet tikroji realybė yra absoliučiai kitokia. Kalba – tai įgūdis, o įgūdis negali sirgti arba būti paveldimu. Todėl įgūdį neįmanoma išgydyti JOKIOMIS GYDYMO PRIEMONĖMIS. Tuo labiau, jo nebūvimą, kuris ir sukelia stuporo fenomeną. Įsivaizduokit gydytojus ir žiniuonius gydančius lengvo ir paprasto įgūdžio pas žmogų nebūvimą. Pavyzdžiui, nemokėjimą važinėti dviračiu. Arba kitokį kasdienį įprotį: nemokėjimą vaikščioti, nemokėjimą groti muzikos instrumentu, nemokėjimą piešti. Kalbėjimas – tai ĮGŪDIS, kurį žmogus vysto ir sąmoningai tobulina visą gyvenimą. Niekas negimsta su kalba. Ir niekas pats nepradeda kalbėti. Tik palaipsniui kopijuodamas (atsimindamas) aplinkinių ssuaugusiųjų kalbą.

Gyvūnų išaugintiems vaikams kalba neišsivystė. Tai moksliniai faktai. Kalbos mokomės nuo gimimo ir nuolat ją tobuliname iki pat mirties. Jeigu, bet kurį eruditą, logopedą arba gydytoją pasodinti į lėktuvą ir nuskraidinti į Afriką. Ir ką? Jis akimirksniu taps nebyliu! Visi jo kalbos įgūdžiai taps beverčia našta. Ir jam reikės iš naujo mokytis kalbos. Kaip kūdikiui nuo kūdikystės. Nejau kas nors, pradės jį gydyti nuo nemokėjimo šnekėti Afrikietiškai? Bet gydytojai ir logopedai, kažkodėl imasi gydyti kalbėjimą. Kalba – tai įgūdis. O įgūdis negali būti išgydytas jokiomis mokslui žinomomis priemonėmis: nei vaistais, nei operacija, nei fizioterapija, nei elektronika, nei įtaiga ar hipnoze, ir pan. Įgūdį galima vystyti tik praktiniais pratimais. Nuolatiniais, natūraliais ir paprastais. Mikčiojimas – tai įgūdžio kalbėti be užsikirtimų ir spazmų (stuporų) nebuvimas. O užsikirtimai ir stuporai – tai irgi įgūdis. Bet ne natūralus – patologiškas. Kuris nesąmoningai išsivystė, kažkokių gyvenimiškų situacijų veikiamas. Juk, nei pas vieną mikčiotoją gerklė netrūkčioja pati savaime. Be bandymo pradėti kalbėti. Tai yra, būtent pačio žmogaus valingos pastangos pradėti kalbėti garsiai ir sukelia stuporą. Faktiškai pats mikčiotojas savarankiškai sukelia gerklės trūkčiojimą. Ne gerklė trukčioja, mikčiojantysis trukčioja gerklę. Gydytojai ir logopedai mano, kad spazmai atsiranda savaime, nepriklausomai nuo mikčiotojo valios. Tai atviras mikčiojimo problemos nnesupratimas. Todėl garantuoto rezultato nei viena gydymo metodika nedavė ir neduoda. Gydytojai ir logopedai iki šiol negali apsispręsti, kas konkrečiai sukelia mikčiojimą. Kokia jo pagrindinė priežastis. O priežastis paprasta – tai pats mikčiojantysis, jo nemokėjimas kalbėti. Būtent tas nemokėjimas ir sukelia tokį neįprastą fenomeną – nuosavos gerklės stuporą. Mikčiojantysis PATS SUKELIA SAVO GERKLĖS TRAUKULIUS. Šituos kalbos organų traukulius gydytojai ir pavadino mikčiojimu.

Gydytojai ir logopedai nesupranta, kad priežastis yra pačiame mikčiojančiame. Jo netaisyklingame ir nenatūraliame kalbėjimo įgūdyje. Jo nemokėjime elgtis su nuosavu kalbos aparatu. Todėl šneka apie kalbos gydymą, apie kalbos gydymo juridines garantijas. Tačiau kalba – įgūdis ir jis negali būti išgydytas. Tai absoliuti savaime akivaizdi tiesa, kurią gydytojai ir logopedai pražiopsojo. Todėl ir ieško mikčiojimo priežasties genuose, smegenyse, gimimo traumose ar strese. O reali priežastis paprasta, kaip pats paprastumas. Paprastas nemokėjimas kalbėti kaip visi. Nemokėjimas teisingai elgtis su savo kalbos aparatu – gamtiniu instrumentu. Panašiu į pučiamąją triūbą. Išmokti kalbėti ne sunkiau, nei išmokti groti trimitu. Netgi daug lengviau. Man reikia tik 3 dienų, kad išmokyčiau žmogų naudotis savo kalbos aparatu. Tai labai lengva, labai paprasta ir labai malonu. Geba kalbėti – tai geba teisingai ištarti sugalvotą garsą, garsų jungtis.

Aš, Snežko R.A., vienintelis pasaulyje kalbos mokytojas, duodu šimtaprocentinę garantiją

visam gyvenimui, bet kuriam mikčiojančiajam pilnam, galutiniam kalbos normalizavimui. Gebą elgtis su savo paties kalbos aparatu. Galimybę juo be problemų naudotis, bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Taip pat gebą vystyti ir tobulinti savo kalbą. Kalbėti be užsikirtimų BET KURIA PASAULIO KALBA. KELIS KART GREIČIAU IR EFEKTYVIAU, net už normalų žmogų, besimokantį šiuolaikiniuose mokymo įstaigose. Kalba – tai įgūdis išgauti garsą iš savo paties kalbos aparato. Gydyti įgūdį ar jo nebūvimą pas žmogų – absurdas. Išeina, kad visos dabar eegzistuojančios kalbos įgūdžio problemų GYDYMO metodikos negali būti efektyvios. Geriausiu atveju jos medikamentais laikinai stabdo smegenis ir psichiką, sukuria normalizavimosi iliuziją. Tačiau, dažnai preparatais atvirai pabloginama nervinė sistemą. Ir kaip pasekmė, pablogėja visa žmogaus sveikata. Ypatingai vaikų. Jokia GYDOMOJI metodika NEDUOS ŠIMTAPROCENTINĖS garantijos visam gyvenimui, nei vienas netradicinis žiniuonis taip pat.

Aš garantuoju absoliučiai. Tik per 3 dienas. Jūs IŠMOKSITE kalbėti LENGVAI IR PAPRASTAI, PATOGIAI IR KOMFORTIŠKAI. VISUR IR VISADA. VIENAM PAŠNEKOVUI AR BET KURIAI AUDITORIJAI. Savarankiškai vystyti ir tobulinti savo KKALBOS ĮGŪDĮ, bet kuria pasaulio kalba. Iki profesionalios komunikacijos lygio! Gaukite neribotas bendravimo ir kilimo karjeroje galimybes. Prestižiniame darbe BŪTINAI REIKIA MOKĖTI KALBĖTI IR BENDRAUTI aukštu lygiu. Su mano pagalba jūsų išvystytas kalbėjimo įgūdis NIEKADA NEPASIMIRŠ. Kaip neįmanoma atsimokyti vairuoti mmašinos, kartą išmokus tai daryti profesionaliai. Šitas SAVARANKIŠKAS MIKČIOJIMO ATSIKRATYMO STEBUKLAS, realybe tapo dėka genialios ir PAPRASTOS metodikos. Prieinamos įvaldyti ir kūdikiui ir senam, ir sergančiam epilepsija, ir žmogui turinčiam kaukolės/smegenų traumas. ABSOLIUČIAI BET KURIAM! Pakanka vien jūsų nuoširdaus noro IŠMOKTI KALBĖTI lengvai ir paprastai, patogiai ir komfortiškai.

Ieškodami pagalbos Internete, peržiūrėdami daugybę pasiūlymų siūlančių „GYDYTI MIKČIOJIMĄ“ PAGALVOKITE. Kaip siūlantys „kalbos gydymą“ išgydys jūsų kalbos įgūdį? Mikčiojimas – normalaus kalbėjimo įgūdžio nebuvimas. Jūsų nemokėjimas kalbėti be užsikirtimo ir pasikartojimo. Kaip jį galima išgydyti? Niekaip! Kalba – įgūdis, vystomas ir tobulinamas nuo gimimo. Tai akivaizdus faktas. Įgūdžio yra mokomasi, jis nėra gydomas. Ir įgijus įgūdį, toliau jis vystomas ir tobulinamas savarankiškai iki savo gyvenimo pabaigos. Aš padėsiu jums įgyti natūralų žmogiškosios kkalbos įgūdį, lygiai tokį patį, kokį turi visi normalūs žmonės. Tačiau mikčiojantysis jo neturi. Po to jūs iš tikro pajusite save pilnaverčiais ir normaliais žmonėmis. Niekuo neišsiskiriančiais kalboje nuo aplinkinių žmonių. Galėsite lygus su lygiu bendrauti sociume. Be jokių apribojimų.

Dėmesio! Iš anksto susipažinkite su pavyzdine apmokymo programa PAPRASTIEMS IR NATŪRALIEMS kalbos įgūdžiams. Ko jums teks išmokti, kad visam laikui pamirštumėte nepaklusnios gerklės problemas.

Mokymo programa

Čia įvardyti kokie konkrečiai įgūdžiai jums būtini įgyti, mokantis paprastų kalbėjimo įgūdžių Snežko R. A. mmetodu, kad visur ir visada kalbėtumėte lengvai ir paprastai, patogiai ir komfortiškai. Metodo autorius jums garantuoja pilną ir galutinį jūsų kalbėjimo trūkumų pašalinimą visam likusiam gyvenimui. Galimybę toliau savarankiškai tobulinti ir vystyti kalbą iki bet kokio profesionalios komunikacijos lygio aplinkiniame sociume. Taigi, jūs praktiškai įgysite šiuos kalbos įgūdžius:

0. Įgūdį teisingai perduoti informaciją pašnekovui, adekvataus kiekio ir jam patogiu greičiu.

1. Įgūdį vienareikšmiškai, lengvai tarti garsus. Jų aiškus žinojimas. Mokėjimas juos lengvai ir paprastai, patogiai ir komfortiškai tarti bet kuriuo metu, ir bet kurioje vietoje.

2. Įgūdį patogiai ir komfortiškai dalinti žodžius į skiemenis ir soringtonus. Aiškų vienareikšmį žinojimą, kas yra ringtonas, iš ko jis sudarytas. Kaip jį tarti akcentuojant balsį, be jokių fizinių pastangų vienu lupų judesiu. Gebėti skirti skiemenį nuo elementarių ringtonų (garsinių skiemenų).

3. Įgūdį lengvai ir komfortiškai iš klausos formuoti, bet kokius žodžius ringtonais.

4. Įgūdį tarti, bet kurį „sunkų ir įtempiantį“ žodį, lengvai ir paprastai, patogiai ir komfortiškai.

5. Įgūdį tarti žodžių junginius su bet kokiu „sunkiu žodžiu“, absoliučiai be pastangų ir baimės.

6. Įgūdį tarti sugalvotą žodį be keitimo ir paniško pakaitalo ieškojimo „sunkiai tariamiems ir nepatogiems“ žodžiams, kurie sukelia baimę ir paniką prieš tarimą.

7. Įgūdį apibūdinti daiktus. Minčių ir jausmų aiškus išreiškimas, konkrečiai, pprieinamai aplinkinių klausytojų supratimui. Frazių ruošimas nuo pauzės iki pauzės ne daugiau kaip iš 2 – 5 žodžių.

8. Įgūdį mokėti suteikti pašnekovui informaciją korektiškai ir be nereikalingų pakartojimų, iš pirmo karto (prezidentinė kalba).

9. Įgūdį nuskaityti informacija iš teksto garsu (skaityti), ir iš paveikslų (vaizdų aprašymas) greitai, aiškiai ir raiškiai maksimaliu fiziškai įmanomu greičių.

10. Įgūdį atidžiai priimti perskaitytą arba išgirstą iš pašnekovo informaciją, teisingai ją įsisavinti ir atsiminti.

11. Įgūdį atidžiai apdoroti informaciją (mąstymas), mokėti greitai iš atminties parinkti minčių vaizdiniui adekvačius žodžius ir formuoti iš jų aiškią, konkrečią ir vienareikšmišką frazę, skirtą pasakyti garsiai.

12. Įgūdį atidžiai išreikšti informaciją, paruoštą apdorojimo metu – kalbėti be blaškymosi ir pauzių nuo pirmo iki paskutinio garso.

13. Įgūdį savarankiškai papildyti žodžių kraitį, bet kuria pasaulio kalba, o būtent atsiminti informaciją pagal penkis atminties skirsnius ir gebėti šitą informaciją greitai paruošti ir išreikšti garso forma (kalba).

14. Įgūdį mokėti kalbėti kaip girdisi, ir rašyti kaip matosi, tai yra nesukeliant atmintyje blokuojančio konflikto.

15. Įgūdį išskaidyti bet kurį žodį į sudedamuosius garsus ir mintyse surinkti jį atbuline tvarka. Mokėti iš klausos atskirti tik skiemenų sudedamąsias balses.

16. Įgūdį bendraujant su žmonėmis nelaikyti pauzės ilgiau nei 3-5 sekundes, keisti pauzę nukreipiančiuoju klausimu.

17. ĮĮgūdį fokusuoti dėmesį. Bendrauti su bet kuriuo pašnekovu nekreipiant dėmesio į agresyvius išorinius ir vidinius faktorius (ignoruoti mintis, garsus, kitus erzinančius objektus iššaukiančius stuporą).

18. Įgūdį bendrauti su bet kokia auditorija, arba pasirodymą prieš bet kokią auditoriją, visiškai ignoruojant agresyvius dirgiklius.

19. Įgūdį buitinės, šabloniškos kalbos standartinėse, kasdieninėse socialinėse situacijose: pirkimas parduotuvėje, klausimai ir atsakymai atsitiktiniams praeiviams, taksi sustabdymas, pokalbis telefonu ir kita.

20. Įgūdį „komentatorius“, nepertraukiamai komentuoti realybę, tam kad žodžių atsargose aptikti informacines duobes, ir akimirksniu jas papildyti ir atnaujinti.

21. Įgūdį „kurčias“, mokėti ignoruoti bet kurį objektą atitraukiantį dėmesį nuo atliekamo veiksmo.

22. Įgūdį „papūga“, mokėti ignoruoti bet kurį blaškantį objektą informacijos priėmimo ir jos įdėjimo į ilgalaikę atmintį metu.

23. Susipažinimas su momentinės atminties ir ilgalaikės atminties fenomenu, ir jų skirtumais, įgūdį padidinti ir vystyti momentinę ir ilgalaikę atmintį.

24. Susipažinimas su gyvu ir mirusiu žodžiu, mokėti juos skirti ir nepriimti į savo atmintį negyvų žodžių.

25. Susipažinimas su atminties informacine duobe ir iškreiptos informacijos fenomenu, sukeliančiu visų tipų stuporus iki visiško amo netekimo.

26. Susipažinimas su stuporo fenomenu, aiškus įsisąmoninimas, kad stuporą sukelia pats mikčiojantysis. Savo valios pastangomis, kuo stipresnė valia ir jėga, tuo stipresnis stuporas. Bandydamas prievarta kalbėti neišlavintu, neišvystytu ir neadekvačiu kalbos įgūdžiu, įskiepytu

vaikystėje, ar bandant gydyti nekvalifikuotam „specialistui“.

27. Susipažinimas su savo vidiniu valios centru ir asmenybės susicentravimu jame. Įgūdį visiškos vidinės vienybės ir vientisumo, asmeniniu pasitikėjimu ir neribota vidine jėga.

28. Susipažinimas su valios spindulio (dėmesio) fenomenu. Jo valdymo, remiantis asmenine valia ir ketinimu, įgūdžio lavinimas. Įgūdį ignoruoti, bet kurį agresorių, siekiantį užspausti arba pakeisti jo kryptį, taip norintį iššaukti jumyse stuporą.

29. Principas, tuo pačiu metu, garsiai, paskui audialinę atmintį sinchroniškai kartoti. Momentinės kalbos savireguliacijos įgūdį. Sąmoninga automatizuota techninė kalba. <

30. Įgūdį lūpas išstatyti pagal 5 ringtonus.

31. Įgūdį sąmoningos techninės kalbos, akcentuojant balsį (nepertraukiamas elementarių ringtonų eiliškumas), nepastebimai peraugančia į nesąmoningą automatizuotą kalbą- visiškai normalią greitakalbę.

Į šį sąrašą įtraukti kertiniai elementarūs kalbos įgūdžiai, įeinantys į bendrą kalbos mokymąsi.

Privalomi jos visiškam, savarankiškam normalizavimui visam gyvenimui.

Snežko R. A. kalbos tobulinimo metodikos privalumai ir ypatumai.

(Iš Snežko R. A. knygos „Kalbotyra“)

1. Metodika yra paprasta ir suprantama, bet kuriam mokančiam skaityti žmogui. Autorius asmeniškai pateikia paprasta ir prieinama kalba. Be sudėtingų iir nesuprantamų medicininių terminų.

2. Metodas išlaisvina nuo absoliučiai bet kokio tipo logoneurozės (mikčiojimo). Be jokių išimčių. Kas perprato metodą, tas pasmerktas visą likusį gyvenimą turėti sveiką kalbą. Augant metodo esmės supratimui, kalba susiderina automatiškai. Praktiškai, ant akių, valandų bėgyje. <

3. Metodikos autorius pats anksčiau mikčiojo. Žino apie mikčiojimą ir kalbos patologijas ne iš nuogirdų. O iš savo karčios patirties.

4. Metodika yra mokomoji, ne gydomoji. Todėl nesukelia recidyvų. Ji visiškai paneigia anksčiau egzistavusius „mikčiojimo gydymo“ metodus. Ji pavyzdžiais demonstruoja anksčiau egzistavusių metodikų nepilnavertiškumą, net jų atvirą žalą, kurią jos atneša žmonėms, pradėjusiems gydyti kalbą, jų sveikatai ir kalbai.

5. Skaityti ir tyrinėti metodą, reikia visiškai atsisakant praeities žinių apie mikčiojimą, kaip kalbos ligą. Tai labai svarbu, normaliam metodikos supratimui! Jokiu būdu negalima mano metodo praktikuoti su kokiu nors gydomuoju metodu. Tai paprasčiausiai nerealu. Tai neatneš jokios naudos ir progreso kalboje, (dėl gydomųjų metodikų įsikišimo), tik nusivylimą,. Yra žinoma, kad deguto šaukštas, sugadina visą statinę medaus.

6. Metodika lengvai įsisavinama iir nereikalauja kokių nors valingų pastangų iš mikčiotojo pusės. Bet kokia prievarta savo atžvilgiu, yra grubi klaida. Kovojimas su gerkle, parodo visišką metodo nesupratimą. Ir toliau savarankiškai jį praktikuoti beprasmiška.

7. Metodas duoda galimybę, paprastai, sėdint namuose savarankiškai atsikratyti mikčiojimo. Tyrinėjant jį atidžiai ir nuosekliai. Žingsnis po žingsnio praktiškai įsisąmoninant savo kalbą. Jūs galite savarankiškai atrasti ir ištaisyti savo kalbos klaidas. Vedančias į mikčiojimą (gerklės stuporą).

8. Metodas labai greitai sutvarko kalbą, tiesiog akimirksniu. Jeigu kalba netapo normalia čia ir dabar, rreiškia neteisingai suprasta metodika. Tai labai svarbu suprasti. Metodas nežada, kad jūs pradėsite gerinti savo kalbą rytoj ar palaipsniui vėliau. Jis normalizuoja kalbą čia ir dabar. Ir jeigu ji nesusitvarko dabar, tai jūs kažką ne taip padarėte. Neteisingai supratote. Ir beprasmiška laukti, kad ji taps geresnė rytoj ar kada nors ateityje.Todėl, jeigu jūs nepradėjote normaliai kalbėti iš karto, tai ne metodas kalta, o jūs jo nesupratote! Iš karto kreipkitės paaiškinimų į autorių. Kodėl kalba nesusitvarko akimirksniu. Kaip žadėjo autorius.

9. Jeigu savarankiškai jums nepavyko įsisąmoninti ir suprasti metodikos, tai nėra priežasčių nusivilti ar susikrimsti. Jūs visada galite atvažiuoti pas metodo autorių ir jis apmokys jus. Tik per 3 kalendorines dienas. Jūs pradėsite kalbėti kaip visi normalūs žmonės jau pirmąją dieną. Kitomis dienomis jūs tik įtvirtinsite normalią kalbą. Ir laisvai bendrausite sociume. Kol jūsų pasitikėjimas kalba netaps absoliutus ir negrįžtamas.

10. Geriausias metodo įsisavinimo būdas – tai susitikimas asmeniškai su autoriumi. Tai 100 procentu garantuos jums normalią kalbą visam gyvenimui. Be recidyvų ir mikčiojimo sugrįžimo. Absoliučiai teisingą metodo supratimą. Ir smarkiai sutaupys jūsų laiką, pinigus (kelis kart pigiau, nei pas kitus žiniuonis) ir svarbiausia nervus (rezultatas jau pačią pirmą užsiėmimų dieną).

11. Metodas visiškai pašalina žiaurias kalbos gydymo gydomųjų metodikų pasekmes. TTokias kaip, kvėpavimo įtampą, spazmus ir skirtingų kūno dalių tikus (kalbos metu lupų, gerklės, rankų, pečių, diafragmos traukulius). Visam laikui išnyksta: dainuojamoji kalba, bandymai pakeisti sudėtingus garsus ir žodžius, baimė (prieš tam tikrus žmones ir situacijas gyvenime), įvairūs nepilnavertiškumo kompleksai, sunkios nesavalaikės mintys, įsitikinimas savo paties nepagydomume arba, kad jūsų mikčiojimas yra „ypatingai sunkus“ atvejis.

12. Metodas ne tik pagerina ir sutvarko kalbą iki normos ribų. Jis tobulina jūsų kalbą. Metodika leidžia per 4-5 mėnesius taip ištobulinti kalbą, kad ji nenusileis geriausių TV vedėjų kalbai. Taps profesionalia.

13. Pilna sąmoninga kalbos kontrolė garantuoja, kad mikčiojimo grįžimui nėra jokių galimybių. Jūs galite pašalinti ir „sugrąžinti“ mikčiojimą savo noru. Jūs turite unikalią galimybę daugiau nebebijoti stuporo. Nesibaiminant bendrauti su bet kuriais žmonėmis. Kopijuoti kalbą, derinti ją prie aplinkinių žmonių balso, pamėgdžioti juos be apribojimų. Žaisti savo kalba bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Vienu žodžiu, jūs tampate pilnu savo kalbos ponu visam laikui, per maksimaliai trumpą laiką.

Stuporas – neįvykdoma užduotis, tai ir yra „mikčiojimas“.

Šitas „mikčiojimo gydymo“ metodas remiasi 1998 metais mano atrastu pasauliniu ABSOLIUČIAI SĄMONINGU MATERIALIŲ ĮVYKIŲ NUOSEKLUMO ĮSTATYMŲ. Įstatymas skelbia: bet kuris SĄMONINGAS veiksmas gali būti vykdomas tik nuosekliai. Ir niekada tuo pačiu metu kartu su kitu sąmoningu vveiksmu, reikalaujančiu – nepertraukiamo dėmesio.

Klaba yra sąmoningas veiksmas. Sąmoningas, tai yra reikalaujantis aiškaus dėmesio. Nepertraukiamo dėmesio. Kalba sudaryta iš eilės nuoseklių veiksmų, kuriuos kontroliuoja individo Sąmonė. Kalbėjimas – tai 3 nuoseklūs procesai, einantys vienas paskui kitą:

1. Informacijos įvedimas į atmintinį – informacijos priėmimas per klausos organą: ausis.

2. Informacijos apdorojimas – atsiminimas, tai, ką girdime.

3. informacijos išvedimas – atmintyje saugomų garsų kopijavimas kalbos aparatu ir tarimas.

Stuporas – tai iš pat pradžių neįvykdoma užduotis. Reikalaujanti neįmanomo – dėmesio (Sąmonės) sudvejinimo. Pavyzdžiui: žmogus gali užsimanyti sėdėti ant dviejų kėdžių tuo pačiu metu. Tačiau, jo kūnas negali įvykdyti šitą Sąmonės norą. Bėgti aplink stulpą ir matyti savo paties nugarą, net turint didžiausią norą – nepavyks. Tokių, dėmesio sudvejinimo, užduočių daugybė. Smulkiau panagrinėsim vieną tokių užduočių. Nes ji labai akivaizdžiai demonstruoja stuporo fenomeną. Kalbant paprastai, neįmanoma valios pastangomis sudvejinti dėmesio. Panorėkime tuo pačiu metu pajudinti savo ranką į dvi skirtingas puses! Žmogus geba įsivaizduoti rankos susidvejinimą akimirksniu. Tačiau reali ranka negali susidvejinti. Bandant pakartoti įsivaizdavimą, jį nutirpsta ir sustingsta vietoje. Bet kokios valingos pastangos bergždžios. Ranka nesusidvejins niekada. Kūnas negali įvykdyti užduoties. Ranka stipriai įsitemps ir drebės nuo įtampos, bet nepajudės iš vietos. Tai rankos stuporas. Jūs patys jį vykdote. Savo

valia, savo vaizduote, su savo paties ranka. Pabandykite tai atlikti tiesiog dabar. Atsitraukite nuo skaitymo. Pabandykite. Pajuskite visa savo esybe rankos stuporą. Kitaip tolimesnis metodo esmės supratimas taps sudėtingas. Dabar pabandykite tuo pačiu metu ištarti du bet kokius garsus. Nesvarbu kokius. Dabar stebėkite savo lūpas ir liežuvį. Jie sustingsta ir dreba. Taip pat, kaip ir bandyme su ranka. Tai kalbos raumenų stuporas. Tai, ką gydytojai vadina mikčiojimu. Tokiu būdu, mes reikalą turime su tuo pačiu reiškiniu. Aš vadinu šį reiškinį SSTUPORU – TUO PAČIU METU NEĮVYKDOMA UŽDUOTIMI. Kuri visuomet sukelia dėmesio sudvejinimą. Mikčiojimas ir stuporas – broliai dvyniai. Tai tas pats. Sakydamas „stuporas“ – turiu omeny mikčiojimą, tardamas „mikčiojimas“ – reikia suprasti, kad kalba eina apie kalbos stuporą. Žmogus būdamas neatidus gali blokuoti bet kurią kūno dalį. Išblaškytas dėmesys yra pagrindinė stuporų priežastis. Išsiblaškymas – tai dėmesio sudvejinimas. Bandymas tuo pačiu metu daryti du svarbius darbus. Svarbus darbas – reikalauja pilno dėmesio, visiško Sąmoningumo. Kalbos raumenų stuporas – tai, ką ddaktarai vadina mikčiojimo liga. Bet stuporas ne liga. Jį žmogus sukelia savo valia. Be valingų pastangų, jis paprasčiausiai neegzistuoja. Nei vieno pasaulyje mikčiotojo gerklė, be bandymo kalbėti, savaime netrūkčioja. Bandymas kalbėti, štai kas sutraukia gerklę. Nėra valingų pastangų kalbėti, nėra iir trukčiojimo. Kuomet mikčiojantysis neabejoja, jis ir nemikčioja. Kalba kaip visi. O kuomet užsigalvoja, abejoja, tuomet pats neišvengiamai blokuoja gerklę. Abejojimas – nežinojimas arba neatidumas. Todėl paskui abejones ir nepasitikėjimą visuomet seka stuporas. Bet kokios valingos pastangos, esant abejojimui arba išblaškytam dėmesiui visuomet sukelia stuporą. Absoliučiai, bet kuriam žmogui. Be jokių išlygų. Paties žmogaus dėmesio surinkimas, akimirksniu išveda iš stuporo. Išlygų nėra.

Tokiu būdu „mikčiojimas“ ir kalbos raumenų stuporas, vienas ir tas pats. Nesąmoningai žmogaus kalboje sukeltas stuporas ir yra tas papiktintojas – mikčiojimas. Stuporas – kalbant paprasčiau, tai tuo pačiu metu nesąmoningai pradėti du kokie nors kalbos procesai. Žmogaus nesugebėjimas sąmoningai suderinti kalbėjimo nuoseklumo, ir veda žmogų prie persitempimo (raumenų spazmų). Būtent stuporas yra pirminė priežastis ir mikčiojimo esmė. TTik Sąmoningai pašalinus stuporą (vienalaikiškumą), nuoseklumu, galima kalbėti normaliai. Remiantis aukščiau pateiktais įrodymais, aš pakeičiu terminą „mikčiojimas“,kaip neatitinkantį vykstančių procesų esmės ir tik klaidinantį žmones. Vietoj „mikčiojimo“ aš įvedu viską paaiškinantį terminą „STUPORAS“. Nuo šiol, naudodamas pasenusį terminą „mikčiojimas“, prašau suprasti, kad kalba eina apie kalbos stuporą. Stuporas žmonijos „liga“. Esanti dėl žmogaus susiskaldymo paradokso: vaizduotės (gebą atlikti vienu metu daug veiksmu) ir kūno (negalintį atlikti to). Kur vaizduotė, kur kūnas? Kas negali atskirti vaizduotės nuo realybės, tas painiojasi. Šį ppainiava nesąmoningai stumia žmogų atlikti neįmanomas užduotis. Žmonės dėl išsiblaškymo ir nesąmoningumo papuola į stuporo spąstus. Vieni, lengvai iš jo išeina. Surinkdami dėmesį užsikirtę greitai pasitaiso. Kiti, kaip mikčiojantys jame lieka ilgam. Kartais visam gyvenimui.

„Mikčiojimas – stuporas“ sukeliamas žmogaus valia ir vaizduote. Todėl negali būti išgydytas jokiomis priemonėmis. Pats mikčiojantis ir ne kas kitas, tik savarankiškai gali atstatyti Sąmoningą kalbos procesų nuoseklumą, nes niekas jo gerkle nekalba. Ir niekas iš šalies jos valdyti negali. Neblokuoti savo gerklės = pradėt ja kalbėti nesiblaškant. Teisingai ir nuosekliai išgaunant garsus. O tai gali padaryti tik pats mikčiojantysis. Sąmoningai nuosekliai kalbėti – visam laikui nustoti save blokuoti, praktiškai akimirksniu atsikratyti mikčiojimo. Stuporą (vienalaikiškumą) galima „išgydyti“ tik nuoseklumu. Panašiai, kaip tamsą gali „išgydyti“ tik šviesa. Tai labai teisinga analogija. Todėl, kad kovoti su tamsa įvairiais „vaistais“ beprasmiška, padėti gali tik šviesa. Taip pat su paraleliškumu „kovoti“ beprasmiška. Užtenka nuosekliai kalbėti. Ir neįvykdoma paralelinė užduotis, akimirksniu tampa lengvai įvykdoma. Žmogaus kūnas blokuojamas ne tik kalboje. Tai globalus patologinis procesas, besiremiantis vaizduotės – kūno konfliktu. Šiame skyriuje mes tyrinėsim tik tą „stuporo“ problemos dalį, kurį liečia žmogaus kalbą. Aš išmokysiu jus, kaip savarankiškai (Sąmoningai) pašalinti šį konfliktą iš savo kalbos. Ir tokiu būdu visam laikai atsikratyti kkalbos stuporo (mikčiojimo) pačiam ir artimiesiems.

. . . Mes išsiaiškinome, kad stuporas – neįvykdoma vienalaikiškumo užduotis. Lydima nesąmoningumu ir baime (stipria emocija, motyvacija – kalbos neišvengiamumo). Tai va, kuomet stuporas pasireiškia tuo pačiu metu su ta ar kita situacija ir neištartu garsu, tai žmogaus smegenys nesąmoninai suriša du visai nesusijusius dalykus. Pradeda į juos neigiamai reaguoti. Raidė (užsikirtimas ties ja) tampa neatsiejamas stuporo atributas. Viskas apsiverčia aukštyn kojom, priežastis ir pasekmė pasikeičia vietomis. Žmogus į raidę reaguoja pilnaverčiu stuporu (aišku nesąmoningai). Žmogaus smegenys mokosi daug greičiau, nei šuns smegenys, ir todėl jam užtenka vos vieną kartą sutapatinti stuporą su kokiu nors išoriniu įvykiu. Po to smegenys pradeda reaguoti į panašų įvykį stuporu, su kuriuo stuporas ankščiau nebuvo susietas. Ir tas įvykis visai nesukeldavo panikos ir baimės. Stuporas gali būti susietas su bet kokiu įvykiu arba daiktu. Šita sąsaja visiškai neprognozuojama ir atsitiktinė. Todėl mikčiojimo formų ir stilių, ir su juo surištų baimių, milžiniškas skaičius, neįmanoma net suskaičiuoti. Tačiau visos baimės sudarytos iš atsitiktinio reflektorinio nesąmoningo sąryšio (reflekso) – stuporas + įvykis. Ir tai padaro „daugiaveidį ir nepagaunamą“ mikčiojimą išgydomu vienu vieninteliu vaistu – šitos reflektorinės sąsajos Sąmoningu nutraukimu. Centrinės priežasties pašalinimu – pačio stuporo. Kalbant paprasčiau, tai reflekso nutraukimas, kkurį įsisąmonina pats mikčiojantysis. Šis sąsajos nutraukimas įvyksta akimirksniu, jei stuporo mechanizmas aiškiai įsisąmoninamas. Tačiau ne visuomet, įsisąmoninimas ateina iš pirmo karto, todėl daug kas yra įsitikinęs, kad mikčiojimą išgydyti galima tik palaipsniui, kas yra eilinė melaginga nuostata (tikėjimas) – tvirtinimas neparemtas įrodymais. Įsisąmoninama akimirksniu. Ir su juo, iškarto, išnyksta baimė. Tik įsisąmoninant totaliai ir galutinai nutraukiama sąsaja „stuporas – išorinis veiksmas (daiktas, žmogus, raidė, situacija, garsas)“. Toliau tekstas „STUPORAS – X“, Kur iksas (X) – daugiaformiai įvairūs gąsdinantys, iššaukiantys stresą prisirišimai prie stuporo, kalbos dalių arba įvykių sukeliančius stabilią ir nuolatinę mikčiotojo baimę: egzaminai, bendravimas gatvėje, parduotuvėje, kai kurių žodžių ir garsų tarimas ir kt. Pilnai įsisąmoninus pririšimą „įvykis – stuporas“, įvyksta sąsajos nutraukimas. Baimę akimirksniu keičia džiaugsmas ir lengvumas. Tuo momentu mikčiojantysis tiesiog fiziškai jaučia energijos pritekėjimą, džiaugsmą, palengvėjimą, absoliutų pasitikėjimą kalba. Jeigu šių išsilaisvinimo nuo kalbos baimės simptomų nėra, tai stuporo priežastys dar neįsisąmonintos. Jei baimė liko, reiškia stuporas taip pat. Todėl ir kalbos negali būti apie kokį nors pilną stuporo (mikčiojimo) pašalinimą. Kol lieka kalbos baimė negalima kalbėti apie pasveikimą. Parazitinis refleksas nesugriaunamas! Jeigu mikčiojantį gąsdina nors vienas žodis, nors vienas garsas, nors viena situacija, tai kalbėti apie pilną ir galutinį pasveikimą dar per anksti.

Keli

parazitinio reflekso „stuporas –“X“ atsiradimo tipiniai pavydžiai.

Iškart pasitaisysiu, tai tik atskiros iš tūkstančių galimų schemų, pagal kurias formuojasi parazitinis refleksas „stuporas –“X“. Negalvokite, kad čia neradę „jūsų atvejo“, tai mano metodas jums nepadės. Metodas universalus ir jis nedirba su detalėmis, jis pašalina patį stuporą, o likusios pririšimo detalės – baimės „X“, automatiškai dingsta kartu su juo!

Metodas idealiai pašalina bet kurio tipo mikčiojimą kartą ir visam laikui. Garantija visam gyvenimui.

1 Pavyzdys (vizualinis stuporas)

Vizualinis stuporas – tai dėmesio atitraukimas kalbos mmetu į vizualinį suvokimą.

Ant vaiko loja šuo. Vaikas stipriai išsigandęs, baimė paralyžiuoja visus jo raumenys. Tai taip pat liečia ir raumenis, kurie valdo kalbą. Tipinis stuporas, kuomet vaikas prikausto dėmesį prie baimės objekto – šuns. Dėmesys atitrauktas nuo vidinio balso (audialinės atminties) – kalbos šaltinio. Tuo pat metu vaikas bando pakviesti pagalbą. Bet žmogus negali tuo pačiu metu Sąmoningai stebėti ir kalbėti. Todėl bandymas pakviesti pagalbą lieka nesėkmingas arba sukelia stiprią būsena, kuriai būdingi traukuliai spazmai. Šuo ne visuomet kelią rrealią grėsmę – stuporas visuomet realus. Du tuo pačiu metu vykstantys procesai, sudvejinantys dėmesį, ir,akivaizdu, sukelia kalbos stuporą. Situacija „stuporas – X”, kur X –prikaustytas prie šuns žvilgsnis. Bet gali būti prikaustytas prie bet kokio kito objekto, tai antraeilis dalykas. TTuo metu „širdgėlingas gimdytojas“ su baisiu išgąsčiu veide sustiprina stuporą. Prikausto vaiko dėmesį prie savęs, taip situacija tampa dar labiau patologinė. Pats tapdamas dėmesio prikaustymo šaltiniu, kaip ir šuo! Sustiprina kalbos stuporą. Ir štai kaip jis atitraukia vaiko dėmesį nuo jo kalbos centro (audialės atminties): griebia (kinetinės sistemos poveikis), krato savo nustėrusį iš baimės vaiką, ir žiūrėdamas jam į akis (fiksuojamas dėmesys į vizualinę sistemą) ištaria lemtingą įtaigą, maždaug tokio pobūdžio: „Netylėk, pasakyk ką nors! Kas atsitiko? Kas su tavimi? Kas, pakartok greičiau (taip kokių 10-15 kartų)“. Iš vienos pusės vaikas, aišku, bando kažką pasakyti, bet negali dėl tėvų prikaustyto žvilgsnio į akis, ir tuo pačiu metu atmintyje peržiūrimo „baisaus šuns“ atvaizdo. Po minutės tokio „amo netekimo“ gimdytojas ištaria lemiamą įįtaigą, galutinai įtvirtinančią sąryšį „stuporas – X“, kaip faktą: „Tu pradėjai mikčioti! Dieve mano“. Nuo to laiko, toks elgesio bendravime ciklas gimdytojas-vaikas kartojasi vis dažniau ir dažniau. Ir palaipsniui pereina į „normalų“ bendravimo (komunikacijos) būdą. Tokiu būdu, įprotis netekti amo, kuomet į tave žiūri autoritetas, įsišaknija visam gyvenimui. Ir po to, nuolat papildomas vis naujais ir naujais vizualinio stuporo pasikartojimais, susitinkant su „svarbiais žmonėmis“. Vaiką pradeda sustiprintai tampyti pas SVARBIUS „specialistus“, kur jo tikėjimas, kad yra „nepagydomas“ auga kartu su sstuporu. Masiniai gandai apie genus, kliedesiai apie smegenų pažeidimus ir nekompetentingi gydantys specialistai stiprina tikėjimą, kad mikčiojimas yra nepagydomas. Visą tą „kalbos gydymą“, mikčiojantys priima kaip galutinę ir neginčijamą tiesą. Kas gi netiki gydytojo diagnoze ir paskyrimais? Tik vienetai iš šimtų tūkstančių. Būtent jiems „nepagydomas“ mikčiojimas dažnokai ir praeina pats savaime. Didžioji suaugusiųjų dauguma elgiasi prieš gydytoją kaip vaikai – negali suabejoti. Reaguoją į gydytojo baltą chalatą ir logopedo diplomą, kaip bulius į rankšluostį. Bėgant laikui refleksas (prikaustytas žvilgsnis prie „x” ir bandymas tuo pačiu metu kalbėti) tampa instinktu – nesąmoningo automatinio elgesio įpročiu. Ir štai, visi aplinkiniai jau absoliučiai tiki, kad naujai iškeptas mikčiojantysis nepagydomas. Šitas absoliutus tikėjimas yra garantas, kad pasveikimas nuo „nepagydomos ir klastingos negalios“ neįmanomas.

2 pavyzdys (kopijavimo stuporas)

Kopijavimo stuporas – nesąmoningas aplinkinių žmonių kalbos kopijavimas.

Vaikas, gyvendamas mikčiojančio aplinkoje, palaipsniui įpranta pakartoti mikčiotojo kalbos manierą. Kalbėti reikia mokytis. O pas ką mokytis? Kas vaikystėje turi pasirinkimą? Ar supratimą, iš ko reikia mokytis? Ir vaikas palaipsniui kopijuoja patologinę tėvų kalbą. Nes labiausiai prie jų prisirišęs. Niekas negimsta turėdamas įgūdžius. Visi jie, gyvenimo procese įgyjami kopijuojant sąmoningai ar nesąmoningai. Sąmoningas kopijavimas – tai sąmoningas mokymasis. Nesąmoningas kopijavimas – nesąmoningas mokymasis. Ir neverta šiam procesui leisti vykti bet kkaip. Tėvai suprasti pradeda pernelyg vėlai. Pavėluota paniška reakcija į jau įvykusi faktą, tik dar labiau apsunkina reikalą. Absoliučiai visi mažyliai girdi savo artimuosius ir diena dienon bando kopijuoti jų garsus, toną, ritmą ir kabos NUOSEKLUMĄ. Ypatingai greitai įprotis kartotis ir darkyti savo kalbą, vaikui „prilimpa“, kuomet jis kontaktuoja su pakankamai stipriai mikčiojančiu autoritetu – tėvu, motina, draugu. Žmogui įprasta mokytis kopijuojant kitus. Dažnai atsitinka, kad vaikas įgydamas teigiamus įpročius ir įgūdžius, nesąmoningai (per nesąmoningo ryšio kanalą) įgyja ir neigiamus. Šie įpročiai ir įgūdžiai, yra beverčiai ir nepraktiški. Sąmoningo supratimo apie kopijavimą – mokymąsi, vaikai visiškai neturi. Todėl neturi galimybės aktyviai valingai priešintis tokiam mokymui. Šito proceso kenksmingumo įsisąmoninimą vaikas negali kontroliuoti. O dažnokai ir suaugę, gerai išsilavinę žmonės negali šito. Tartais sutinkama ir suaugusiems išsivysčiusi patologinė kalba. Mano kalbos mokymo praktikoje buvo du atvejai, kuomet mikčiojimas išsivystė žmonėms virš 30! Jau apie rūkymą ir aistrą alkoholiui ir kitoms aistroms net neužsimenu. Vaikas, tiesiog, kaip veidrodis kopijuoja į savo smegenis visą patologiją, iš žmonių, į kuriuos dienos bėgyje labiausiai nukrypsta jo dėmesys.

3 Pavyzdys (apmokymo stuporas)

Apmokymo stuporas –tikėjimu paremta, vaikams į smegenis įrašyta aiškiai neadekvati informacija.

Mikčiojimą (stuporą) gali išsivystyti nekompetentingi dėstytojai, ir darželyje, ir mokykloje. Dažniausiai tai atsitinka lavinant sskaitymo įgūdį. Žmogui yra įteigimą, kad jis turi per minutę perskaityti tam tikrą kiekį žodžių. Tačiau neatkreipia dėmesio į individo individualius smegenų ir atminties ypatumus. Vargu ar suaugęs žmogus be trukdžių galės raiškiai ir aiškiai garsiai ištarti daugiau kaip 60 žodžių, kurie sudaryti iš 5 – 7 garsų! Netikite – pabandykite. Bet tokias greitąsias užduotis duoda vaikams mokykloje. Grasina palikti antriems metams, viešai žemina, lygina jo greičio galimybes vienodai su visais. Tačiau, kiekvienas vaikas turi savo atminties apimtį. Mokytojo skatinamas, moksleivis bando kalbėti vis greičiau ir greičiau, nekreipdamas dėmesio į užsikirtimus. Ir palaipsniui pradeda vis dažniau užsikirsti. Nes galvoje nuolat sukamos nesavalaikės mintys: „Reikia greičiau, reikia kaip visi, aš ne toks, aš negaliu, . . ir kt,“. Atsilikėlio kompleksas yra pagrindinis potencialaus mikčiotojo simptomas. Noras būti pačiu greičiausiu, 100 procentų atvejų, atveda moksleivį prie stabilaus mikčiojimo. Sutrinka žmogaus kalbos raumenų greičio galimybės ribos. Nes, net suaugęs negali greitinti savo kalbos be ribos.

Kuo dažniau moksleivio galvoje sukasi greičio-rungtyninės mintys, tuo dažniau jis užsikerta. Ir kartą, per kažkokį atsakingą renginį, dėl per didelio jaudinimosi, kalba nusimuša. Čia visos priežastys susikerta ir sukelia stuporą – tai yra mikčiojimą. Stresas (parazitinės mintys), išorinis dirgiklis (x) ir iš anksto aiškiai neįvykdoma užduotis (nerealus kalbos greitis).

Esant tuo pačiu metu šiems trims faktoriams gimsta naujai iškeptas mikčiojantysis. Šiuo atveju mikčiojantis pats konstatuoja savo diagnozę. Panašiai kaip medicinos universiteto pirmakursis studentas, pas save randa visas ligas, kurių simptomus jis SAVARANKIŠKAI mokosi. Kaip pasekmė – greičio stuporas, kuris reguliariai ir stabiliai pasireiškia (x) metu. Moksleivis – mikčiojantis išauga į suaugusį mikčiojantį. Anksčiau neįvykdoma greitakalbės užduotis, jau seniai tapo įvykdoma. Bet jis nesusimąsto apie tai, ir toliau greitina savo kalbą, peržengdamas realias greičio ribas. Ir senu įpročiu užsikerta situacijoje ((x). Kurioje, jo manymu, kalba turi būti pati greičiausia. Net nebandydamas realiai suvokti, iš pat pradžių bergždžias ir bevertes pastangas greitinti; įvertinti savo galimybes blaiviai ir realiai, ir pakeisti savivertę. Tiems, kuriems gimsta „blaivi“ mintis, iš naujo savarankiškai įvertinti kalbos ir mentalinio modelio veikimą – patys nustoja mikčioti. Bet tokių, vienetai iš tūkstančių. Likusieji „išdidžiai neša“ vaikiškas baimes ir įpročius į suaugusiųjų gyvenimą be pakeitimų!

Lygiai taip, kaip aukščiau aprašyta blokuojanti informacija, mokantis, į vaiko smegenis įrašomos ir tokios blokuojančios nuostatos –– programos:

– Kaip matom, taip ir rašom. Tarsi raidės griežtai atitinka garsus rusų kalboje.

– Priebalsiniai garsai nesitempia.

– Minkštasis ženklas negirdimas.

– Я, Е, Ю, Ё, И – raidės tariamos vienu balsiniu garsu, nors realybėje, tai dviejų garsų sąskambis.

– KKuo greičiau kalbam, tuo daugiau pašnekovas gauna informacijos.

– Skaityti reikia greičiau, kad daugiau suprastum ir žinotum. Skaityti ir kalbėti greičiau už visus yra prestižo reikalas.

– Reikia be kalbų tikėti dėstytoju ir neuždavinėti nereikalingų klausymų.

– Jeigu nesigauna, reikia užsispyrusiai tęsti toliau ir neuždavinėti papildomų klausimų ir neabejoti dėstytojo objektyvumu.

. . . ir daugelis kitų blokuojančių (melagingų) nuostatų, žalojančių vaikų smegenis ir psichiką. Būtinai sukeliantys stuporą. Visų jų man čia neišvardinti.

4 pavyzdys (įtaigos stuporas)

Įtaigos stuporas – stuporą sukelia bandymas atlikti neįvykdomą terapeuto įsakymą. Šitas stuporas išsivysto ir sustiprėja, gydant mikčiojimą pas logopedus ir gydytojus, kurie nesupranta, kad kalba – įgūdis. Ir todėl negali būti išgydytas neadekvačiais pratimais, neva vystančiais ir treniruojančiais kalbą. Šitie pratimai sudvejina dėmesio fokusavimą, tuo ppačiu, atitraukia žmogų nuo jo audialinės atminties. Šitas atitraukimas akimirksniu sukelia stuporą, kuris, sustiprintomis treniruotėmis sustiprinamas, dar labiau atitraukdamas dėmesį nuo žmogaus kalbos šaltinio – audialinės atminties. „Treniruojantys kalbą“ pratimai, faktiškai išblaško dėmesį, iššaukia užsikirtimą, silpnaprotystę, bevališkumą ir neviltį.

Štai kai kurios, plačiai paplitusios blokuojančios terapeuto įtaigos, sustiprinančios ir generuojančios stuporą:

– Kalbėk sulietai, nedaryk pauzių.

– Kalbėk, mintyse įsivaizduodamas užrašytus žodžius.

– Sek kvėpavimą, diafragmą.

– Sek kalbos greitį, kalbėk lėčiau.

– Tu turi daug ir užsispyrusiai treniruotis, kad kalbėtum kaip vvisi.

– Reikia temti garsus, kalbėti dainuojant, mušti ritmą.

– Kalbos metu sek pašnekovą.

– Nebijok pašnekovo, susiimk, giliau įkvėpk, atsipalaiduok, nusiramink.

Yra tūkstančiai kitų „x”, čia neišvardintų. Kiekvienas mikčiojantysis turi savo nepakartojamą ir vienintelę mikčiojimo istoriją – faktorių „x”. Tačiau stuporas visiems vienodas. Ir būtent jis sukelia visų rūšių mikčiojimą ir su juo surištą baimę. Nesiruošiu nieko įtikinėti, gadinti popierių ir laiką. Ir to visiškai nereikia, nes šalinimo proceso esmė niekaip nesusijusi su „x” ir jūsų mikčiojimo istorija. Mano metodas pašalina absoliučiai bet kokio tipo mikčiojimą, pašalinant stuporą. Nepriklausomai nuo jo pradžios, vystymosi ir eigos! Paprasčiausiai patikrinkite patys ir įsitikinsite. Mano šūkis: „Mažiau kalbų – daugiau darbų“. Mano sukurtas stuporo šalinimo metodas vienintelis realus. Nes kiti metodai gydo „x”, o „x” visiškai nesvarbus – tai tolima stuporo pasekmė. Mikčiojime, koks be būtų „x”, svarbiausias nekintantis ir nuolatinis – stuporas. Bet koks „x” remiasi stuporu. Be jo jis išnyksta panašiai, kaip sniegas be minusinės temperatūros. O stuporą gydyti tradiciniu būdų, absoliučiai neįmanomą! Galima išmokti nesukelti jo savo kalbos aparate. Ir padaryti tai lengvai ir paprastai, įsisavinus mano pilnos normalizacijos metodą.

(Draudžiama cituoti ir skelbti Internete, bet kokias ištraukas iš Snežko R. A. knygų, šito straipsnio, be nuorodos į autoriaus puslapį hhttp://zaikanie-forum.ru.)

Related Posts