Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis

Home / Sociologija / Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis

Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis

Violeta Ivanauskienė,

Laura Varžinskienė

ĮVADAS

Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Todėl labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai būtų įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą ir aktyviai jame dalyvautų. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.

Nuo 1997 metų organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikaciniai mmokymai, o nuo 2002 metų vyksta socialinių darbuotojų atestacija. Tai pirmieji bandymai suteikti socialiniams darbuotojams galimybę tobulėti profesinėje srityje.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų kompetencijos ypatumus ir išanalizuoti jų galimybę tobulinti profesijos žinias kvalifikacinius mokymus organizuojamus, dalyvaujant Vytauto Didžiojo universiteto, Socialinio darbo instituto ir Socialinės rūpybos studijų centro.

Tyrimo metu naudoti šie metodai: literatūros analizė bei anketinė apklausa. Duomenys apdoroti SPSS statistiniu paketu.

Tyrime, kuris buvo atliktas 2002 metais, dalyvavo 56 socialiniai darbuotojai. Anketoje buvo pateikti 4 uždari klausimai su atsakymų vvariantais ir 3 atviri klausimai.

1. SOCIALINIO DARBUOTOJO KOMPETENCIJA

R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip ppat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus.

Kieran O’Hagan (1997) siūlo 6 bendras socialinio darbo užduotis, kurias, jos teigimu, galima vadinti kompetencijos sritimis: 1) bendravimas ir įsipareigojimas; 2) skatinimas ir įgalinimas; 3) įvertinimas ir planavimas; 4) intervencija ir paslaugų pasiūla; 5) darbas organizacijose; 6) profesinės kompetencijos ugdymas.

Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą iir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI).

Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga. (Kieran O’Hagan, 1997).

1 pav. Socialinio darbo kompetencijos kolonos (Kieran O’Hagan, 1997)

Šio darbo autorių nuomone, ši Kieran O’Hagan (1997) pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema yra labai svarbi, ją galima pavadinti pagrindine, stengiantis geriau suprasti socialinio darbuotojo kompetencijas.

1.1. Žinios

Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) tteigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma. Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. Jį taip pat sudaro iš klientų ir kitų profesionalų gauta informacija ir bendros visos visuomenės žinios.

B. R.Comptonas ir B. Galaway (1999) mano, kad socialiniam darbuotojui, kuris yra tarpininkas tarp asmens ir jo aplinkos ir padeda klientui spręsti įvairius sunkumus ir problemas, reikalingos trejopo pobūdžio žinios: 1) žinios apie individo elgesį, adaptacijos būdus ir viską, kas susiję su adaptacija; 2) žinios apie situaciją – bendruomenę, jos institucijas, ir įvairius resursų stipus; 3) kompensacinio pobūdžio žinios, kurios padėtų mums suprasti sandėrius tarp žmonių ir aplinkos, kuri viena vertus skatina arba slopina augimą, plėtrą ir žmogiškojo potencialo realizavimą, o kita vertus skatina arba slopina aplinkos gebėjimą paremti žmogiškojo potencialo įvairovę.

Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti vvisas šias žinias.

Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją. Kaip teigia B. R. Compton ir B. Galaway (1999), plėsti, tikrinti ir perduoti žinias apie socialinio darbo patirtį yra pagrindinė kiekvieno socialinio darbuotojo pareiga. Remiantis Socialinio darbuotojo etikos kodeksu žinių plėtojimas tampa etine pareiga: “Socialinis darbuotojas nuolat kelia savo kvalifikaciją, atnaujina žinias, profesiškai tobulėja”.

Ypač žinių svarbą būtina iškelti esant dabartinei Lietuvos socialinio darbo situacijai, kai daugelis žmonių, dirbančių socialinį darbą, turi kitų sričių išsilavinimą (medicinos, pedagogikos, tiksliųjų techninių mokslų) arba tai žmonės, neturintys profesinio išsilavinimo, taigi žmonės negavę reikalingo socialinio darbo žinių pagrindo. Šiems žmonėms ypač svarbu įgyti socialinio darbo žinių. Tačiau nereikėtų nuvertinti ir paneigti šių žmonių pirmojo išsilavinimo svarbos. Nors medicinos, pedagogikos, teisinės ar kitos jų turimos žinios nėra pagrindinės, jos gali būti labai svarbios ir padėti geriau atlikti kai kurias socialinio darbuotojo pareigas.

1.2 Vertybės

R. L. Barker (1995) teigimu vertybės – tai papročiai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas.

B. R. Compton ir B.Galaway (1999) vertybes vadina profesijos neįrodytais ir, matyt, neįrodomais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį. Šie įsitikinimai nurodo darbuotojo kasdienio darbo kryptį. Tačiau, pasak minėtų autorių, profesijos vertybės nėra universalios. Socialinio ddarbuotojo profesija apima gana platų kultūrinį kontekstą, jos atstovai identifikuoja bei iškelia jau susiformavusias visuomenėje vertybines nuostatas. Kadangi mūsų visuomenėje egzistuoja daugybė vertybinių nuostatų, o kai kurios iš jų kertasi ir prieštarauja viena kitai, tai, socialiniam darbui pasirenkamos tos iš jų, kurios padėtų praktinėje veikloje.

Vienas iš galimų vertybinių apmąstymo būdų yra apversto trikampio grafikas (2 pav.). Platusis trikampio galas atspindi bendrąsias, abstrakčias, tolimąsias vertybes, o siaurasis trikampio galas rodo specifines, konkrečias, artimąsias vertybes. Jei vertybės rodytų darbo kryptį, turėtume imti abstrakčias koncepcijas ir pritaikyti jas konkrečiai situacijai. Nuo bendro prie konkretaus mes galime pereiti keldami klausimą “kaip?”. Klausimas “kodėl?”, kuriuo siekiama veiksmų paaiškinimo, pastūmėtų mus nuo konkretaus prie abstraktaus.

2 pav. Abstrakčios ir konkrečios vertybės (B. R. Compton & B. Galaway, 1999)

Socialinio darbo praktika besiremianti vertybių sistema dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. (Johnson, 2001).

Šios ir kitos nustatytos įvairių šalių vertybės Socialinių darbuotojų etikos kodeksuose. Etikos kodeksuose aprašomos vertybės ir pageidaujami elgesio su žmonėmis būdai. Juose rašyta, kas turėtų būti daroma profesinėje praktikoje. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas priimtas 1998 metais.

Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į visuomenės ar kliento, bet ir į savo asmenines vertybes. Jam bus

sunku gerai atlikti savo darbą, jei jis nesilaikys savo asmeninių principų. Toks nesilaikymas gali būti susijęs su prasta emocine ir psichologine socialinio darbuotojo būsena, o tai gali pakenkti atliekant tiesiogines pareigas. Tačiau nepaneikdamos į savo asmeninių vertybių profesionalas turėtų atsižvelgti į vertybių skirtumus ir būti tolerantiškas kitokias asmenines vertybes turintiems žmonėms.

1.3 Įgūdžiai

R. L. Barker (1995) socialinio darbo žodyne įgūdžius vadina mokėjimu tinkamai panaudoti žinias, talentą, asmenines savybes ar resursus. Socialinio darbuotojo įgūdžiai apima mokėjimą komunikuoti, vertinti problemas ir kliento sugebėjimus dderinant esamus resursus su poreikiais, atrandant naujų resursų ir keičiant socialines struktūras.

L. C. Johnson (2001) socialinio darbo įgūdžius suskirsto į keturias atskiras sritis: 1) informacijos kaupimo ir vertinimo; 2) profesionalumo didėjimo ir pritaikymo; 3) praktinės veiklos su individais, grupėmis ar bendruomene; 4) vertinimų.

Be jau minėtų įgūdžių, socialiniam darbuotojui, norinčiam tinkamai atlikti savo darbą, būtina išsiugdyti ir šiuos įgūdžius: savęs suvokimo, empatijos, santykių, ypač požiūrį į santykį su kitos rasės, kultūros, lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos ir neįgaliais asmenimis.

Įgūdžiai nuolat didėja pritaikant ppraktines žinias, naudojant įvairią techniką ir metodiką. Jiems įtakos turi ne tik taikomos žinios, vertybės, bet ir asmeninės socialinio darbuotojo savybės ar jo darbo stilius (Johnson, 2001).

2. SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO KURSAI

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės rūpybos profesinių studijų centras ((šiuo metu Socialinio darbo institutas) kvalifikacijos tobulinimo kursus Kauno apskrities socialiniams darbuotojams organizuoja nuo 1997 metų. 2001 metais pradėta vykdyti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtinta socialinių darbuotojų, dirbančių praktinį socialinį darbą ir neturinčių socialinio darbuotojo išsilavinimo, atestavimui privaloma kvalifikacinio mokymo programa. Rengiant programą remtasi dėstytojų ir absolventų – socialinio darbo magistrų, sukaupta patirtimi. Sudarant programos modulius, parenkant mokymosi metodus ir būdus laikytasi nuostatos apie trejopą programos paskirtį:

· Remiantis perteikiamomis žiniomis ir praktiniais užsiėmimais padėti praktinį darbą atliekantiems darbuotojams plačiau suvokti socialinio darbo paskirtį ir jo kaitą;

· sudaryti sąlygas kursų dalyviams patiems įvertinti savo kompetenciją, žinias bei įgūdžius ir nusistatyti kvalifikacijos tobulinimo tikslus ir uždavinius;

· skatinti požiūrį, kad tęstinis kvalifikacijos tobulinimas yra būtina ir privaloma socialinio darbuotojo profesionalumo sąlyga.

Taigi mokymo programos ttikslas – sudaryti galimybes socialiniams darbuotojams įgyti būtinas bazines žinias ir įgūdžius ir jas taikyti dirbant praktinį darbą.

Programą sudaro keturi pagrindiniai moduliai:

1. Lietuvos socialinės apsaugos sistema

2. Socialinio darbo pagrindai

3. Socialinio bendravimo įgūdžiai ir etika

4. Specializacijos modulis pagal darbo profilį

Specializacijos moduli pasirenka kvalifikacijos tobulinimo kursų klausytojai pagal veiklos sritį, kurioje jie dirba.

Pagrindinis programos įgyvendinimo uždavinys – sudaryti socialiniams darbuotojams praktikams tokias mokymosi galimybes, kad jie galėtų modeliuoti poreikių nustatymo, pokyčių planavimo, organizavimo ir vertinimo situacijas, taip pat lavintų tikslingos informacijos paieškos ir jos eefektyvaus panaudojimo įgūdžius. Programai pasirinkta tęstine užsiėmimų forma, kai derinamas auditorinis ir savarankiškas darbas. Modulių įsisavinimas, vertinamas apibendrinant kursų dalyvių aktyvumą, savarankiškus rašto darbus ir galutinio egzamino rezultatą.

3. KLAUSYTOJŲ POŽIŪRIS Į KURSUS

Aptariant respondentų socialinio darbo patirtį, akivaizdu, kad ta jų patirtis labai skirtinga: 45 proc. respondentų dirba socialinį darbą nuo vienerių iki penkerių metų, 34 proc. – nuo 6 iki 10 metų. 5 proc. atsakė, kad dirba socialinį darbą per 10 metų (ilgiausiai – 13). Dar trys respondentai (5 proc.) teigė, kad jų darbo patirtis 19 – 20 metų. 11 proc. respondentų į šį klausimą visai neatsakė. Kadangi socialinio darbo specialybė Lietuvoje egzistuoja 10 metų, o socialinio darbo sąvoka pradėta vartoti tik prieš maždaug 12 – 13 metų, tai galima daryti išvadą, kad šie respondentai socialinį darbą sutapatina su slaugytojo ar kitos panašios profesijos samprata. Tai rodo, kad visuomenėje dar nėra iki galo susiformavusio socialinio darbo identiteto, žmonės vis dar painioja jį su kitomis specialybėmis arba priskiria socialiniam darbui su kitomis specialybėmis susijusią veiklą. Turimas klausytojų socialinio darbo stažas yra palyginti mažas, todėl galima kelti prielaidą, kad ir jų socialinio darbo žinios ir patirtis taip pat nėra didelė.

Dirbant su įvairiais žmonėmis, reikalingos skirtingos socialinio darbo žinios. 1 lentelėje pateikiami duomenys aapie asmenis, su kuriais dažniausiai dirba socialiniai darbuotojai.

1 lentelė. Asmenys, kuriems reikia socialinių darbuotojų paramos

Klientai Respondentų skaičius (proc.)

Neįgalūs žmonės 39

Seni žmonės 25

Vaikai 20

Paaugliai 7

Šeimos 4

Priklausomybės ligomis sergantys žmonės 4

Imigrantai 2

Kadangi socialiniai darbuotojai padeda labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėmis (neįgaliems, seniems žmonėms ir vaikams), todėl profesionali pagalba jiems turi būti ypač svarbi ir atsakinga pareiga (žr. 1 lentelę). Tad galima teigti, kad ir socialinių darbuotojų pasirengimas dirbti su minėtomis asmenų grupėmis turėtų būti labiausiai akcentuojamas.

Siekdami sužinoti socialinių darbuotojų įsitraukimo į nuolatinio mokymosi proceso apimtį, klausėme, ar be Socialinio darbo institute organizuotų socialinių darbuotojų kvalifikavimo kursų jie dar yra kur nors kėlę kvalifikaciją. Pasirodė, kad dauguma respondentų nėra kėlę kvalifikaciją tokiuose kursuose (žr. 3 pav.). SDI rengiami kvalifikaciniai socialinių darbuotojų kursai dažnam iš jų buvo vienintele galimybe kelti savo kvalifikaciją, įgyti ar pagilinti profesines žinias.

3 pav. Respondentų dalyvavimas kursuose

Respondentų buvo prašoma įvertinti kursų eigą ir turinį. Tam skirti 4 anketos klausimai. Buvo klausta, ar, apmąstydami kursuose įgytą patirtį jie jaučia, kad šie kursai padėjo jiems tobulėti profesinėje srityje. Kad minėti kursai nepadėjo arba visai nepadėjo, neatsakė nė vienas respondentas. Kitų atsakymų procentinis pasiskirstymas pateikiamas 2 paveikslėlyje.

4 pav. Respondentų nuomonė apie SRSC kvalifikacijos kėlimo kursus

Dauguma respondentų teigė, kad kursai labai padėjo arba padėjo jiems tobulėti profesinėje srityje. Tokie atsakymai rodo, kkad kursų klausytojai vertina šiuos socialinių darbuotojų kursus dėl galimybės ne tik gauti pažymėjimą, bet ir suteikiamų tam tikrų žinių, kurias vėliau galima naudingai pritaikyti atliekant praktinį darbą.

Galvojant apie kvalifikavimo kursų tobulinimą, svarbi kursų klausytojų nuomonė apie kursų naudingumą. Tam buvo pateikti klausimai apie kursų kokybę. Kai kurie respondentai pateikė kelis skirtingus atsakymus į tą patį klausimą, todėl atsakymų pasiskirstymas pateikiamas ne skaitine išraiška.

Respondentų nuomone, naudingiausios buvo žinios arba naujos žinios. Kiti respondentai sukonkretino savo atsakymus. Jie teigė, kad naudingiausios jiems buvo praktinės žinios, taip pat teorinės žinios apie socialinių darbuotojų veiklą apskritai, socialinio darbo metodus, psichologines žinias. Keletas respondentų savo atsakymuose įvardijo jiems atrodžiusį naudingiausią modulį. Kursų klausytojai išskyrė socialinio bendravimo įgūdžių ir etikos modulį ir žinių apie kilusių konfliktų sprendimą modulį, taip pat socialinės politikos modulį ir socialinio darbo pagrindų modulį.

Keli respondentai nurodė konkrečias kursų metu įgytas žinias apie socialinių darbuotojų etikos kodeksą, “naujoviškus paslaugų teikimo būdus”. Prie šios atsakymų grupės būtų galima priskirti ir atsakymą, kad naudingiausia buvo situacijų analizė ir patirties su kolegomis pasidalijimas.

Kai kurie respondentai, atsakydami į šį klausimą, įvardijo ir pačią kursų atmosferą: draugiška aplinka, dėstytojų socialinės vertybės, etika ir bendravimo menas.

Dalis respondentų atsakė, kad kursai buvo naudingi

visais aspektais, o 5 respondentai į šį klausimą neatsakė.

Didelė atsakymų įvairovė ir nedidelis neatsakiusiųjų į klausimą skaičius rodo, kad klausytojai laiko kursus ir jų metu įgytas žinias naudingomis ir vertina gerą kursų atmosferą. Šiuo požiūriu abejingų šiems kursams buvo mažai. Iš atsakymų matyti, kad respondentai labiausiai vertina praktinio pobūdžio žinias, kurias galima tiesiogiai panaudoti socialinio darbo praktikoje.

Į klausimą, kas kursų metu buvo mažiausiai naudinga dažniausiai atsakyta, kad naudinga buvo viskas. Kiti respondentai išskyrė keletą sričių, kurios jiems šiuose kursuose ppasirodė mažiausiai naudingos. Tai politika, “administravimo dalykai, kurie buvo pateikti epizodiškai”, testai. Keletas respondentų teigė, kad nežino, kurie dalykai jiems buvo naudingi. 35 respondentai į šį klausimą neatsakė.

Atsakymai į šį klausimą parodė, kad aiškiai išskirtų, praktiškai nenaudingų sričių respondentams buvo nedaug. Kursų klausytojai prasčiau vertina atsiskaitymo formas. Didelis neatsakiusiųjų skaičius rodo, kad respondentams sunkoka kritiškai vertinti šiuos kursus. Sunkoka dėl keleto priežasčių. Jie gali būti įdėję pernelyg daug pastangų, kad kursus užbaigtų, todėl nepajėgia jų kritiškai vertinti. Taip pat gali nnedrįsti rašyti neigiamus dalykus tiems žmonėms, kurie tuos kursus organizuoja.

Norint geriau suprasti, kokių žinių dar trūksta kursų klausytojams, teirautasi, kokio pobūdžio informacija jiems būtų svarbi, jei būtų organizuojamas ir antras kvalifikacijos kėlimo etapas. Respondentai dažniausiai atsakė, kad jie pageidautų konkrečių mmokslo sričių žinių: psichologijos, teisės, sociologijos, socialinio darbo, socialinės politikos. Galima išskirti atsakymų grupę apie konkrečias socialinio darbo žinias. Čia minimi bendravimo įgūdžiai, žinios apie grupinį socialinį darbą, senų žmonių elgseną. Buvo paminėta ir ligonių slauga. Kadangi ligonių slaugymas nėra tiesioginė socialinių darbuotojų veiklos sfera, tai atsakymai dar kartą parodė, kad yra painiojama socialinio darbo ir kitų profesijų samprata.

Dirbančių praktinį socialinį darbą atsakymai apie tai, kokių žinių jiems trūksta atskleidė socialinio darbo daugiakryptį pobūdį. Praktikai, tiesiogiai dirbdami socialinį darbą, įvardija daugelio sričių, o ne vien socialinio darbo žinias, be kurių jie negali tinkamai padėti savo klientams.

Kai kurių respondentų nuomone, jiems būtinos specifinės socialinio darbo žinios dirbant su atskiromis asmenų grupėmis: paaugliais, senais žmonėmis, kurčiaisiais ir kurčnebyliais, priklausomybes, ligomis sergančiais, psichinę nnegalią turinčiais žmonėmis bei suaugusiųjų nelydimais užsieniečiais vaikais.

Kiti respondentai pabrėžė, kad reikėtų daugiau specializuotų praktinių žinių, konkrečių situacijų analizės. Prie šios grupės galima priskirti ir atsakymą, kad respondentai norėtų lankytis į praktinio darbo vietose, ir pamatyti, kaip dirba socialiniai darbuotojai.

Atskirą grupę sudaro atsakymai, kur respondentai nėra konkrečiai apsisprendę, ko jiems labiausiai reikia ir kokių žinių trūksta. Jie nurodo, kad jiems reikalingos naudingos žinios, jie nori sužinoti ką nors naujo, bet jie pasitiki kursų organizatorių kompetencija dėl reikalingiausių žinių. 14 respondentų įį šį klausimą visai neatsakė.

Didelė atsakymų įvairovė rodo, kad dar yra daugybė sričių, kurių žinias socialiniai darbuotojai galėtų ir turėtų tobulinti, pradedami nuo įvairių mokslo bendro pobūdžio šakų teorinių studijų ir prie konkrečių, specifinių praktinių įgūdžių tobulinimo.

Didelis neatsakiusiųjų į klausimą skaičius leidžia kelti prielaidą, kad kai kurie respondentai, turėdami palyginti mažą teorinio pobūdžio socialinio darbo žinių ir nedidelę praktinę patirtį gali tiesiog nežinoti, kokių žinių jiems dar trūksta.

IŠVADOS

1. Socialinių darbuotojų kompetencija turi būti pagrįsta atitinkamomis vertybėmis, paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, o praktinis darbas atliekamas taikant turimus įgūdžius bei plėtojant naujus gebėjimus.

2. Socialinio darbo profesijai būdingas kompleksiškumas ir daugialypiškumas rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina patiems dalyvauti nuolatinio mokymosi procese.

3. Visuomenėje dar nėra susiformavusi socialinio darbo specialybės samprata, žmonės jį dažnai painioja su kitomis specialybėmis.

4. Atliktas tyrimas parodė, kad 62 proc. respondentų dalyvavimas Socialinės rūpybos studijų centro (VDU, SDI) organizuotuose socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursuose buvo pirmasis bandymas juos įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą.

5. Dar yra sričių, kurių socialiniai darbuotojai praktikai galėtų ir turėtų tobulinti, siekdami gerinti paslaugų kokybę.

LITERATŪRA

1. Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. Bendras požiūris. Vilnius, 2001.

2. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas. Esu. 1998. Nr.6 (155).

3. Barker R. L. The Social Work Dictionary. Washington DC: Nasw Press, 1995.

4. Compton B. R., Galaway B. Social Work Processes, 11999.

5. O’ Hagan K. Social Work Competence. An Historical Perspective in Competence.

Social Work Practice. London and Bristol, Pennsylvania, 1997.

SANTRAUKA

Pagrindinės sąvokos: kompetencija, žinios, vertybės, įgūdžiai, kvalifikacijos kėlimo kursai.

Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų. Tai daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką. Socialinių darbuotojų pareiga – nuosekliai plėtoti savo profesines žinias, ugdytis naujus įgūdžius ir laikantis socialinio darbo vertybių, įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą. Viena iš galimybių socialiniams darbuotojams nuolat mokytis – Socialinės rūpybos studijų centro (VDU, SDI) organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo keturių modulių kursai. Straipsnyje aptariama minėtų kursų patirtis.

Related Posts