Socialinis darbas su rizikos grupės vaikais

Home / Sociologija / Socialinis darbas su rizikos grupės vaikais

Socialinis darbas su rizikos grupės vaikais

Metodinė medžiaga

Statistiniai duomenys liudija, kad per pastaruosius 5 metus narkomanų skaičius Lietuvoje išaugo beveik 10 kartų. Deja, panaši tendencija stebima ir mokyklose. Pedagogikos institutas dalyvauja Europos mokyklų projekte tiriant rūkymo, alkoholio ir narkotikų vartojimo paplitimą tarp moksleivių. 1995 m. tyrimų duomenimis, 3,2% 15-16 metų moksleivių šalyje jau bandė nelegalių narkotikų. 1999m. šis skaičius išaugo iki 15,5% (21% berniukų ir 9,6% mergaičių). Tyrimai parodė, kad net 96,5% šio amžiaus moksleivių jau yra vartoję alkoholį, o 773,6% bent kartą buvo girti.

Taigi vargu ar rasime nors vieną moksleivį, kuris nebūtų girdėjęs apie narkotikus.* Beveik kiekvienas jau turi ir savo nuomonę šiuo klausimu, paremtą draugų pasakojimais, matytais filmais, skaitytomis knygomis ar pan. O kai kurie, kaip liudija jau minėtų tyrimų duomenys jau turi ir asmeninę patirtį – yra gėrę alkoholį, rūkę „žolės“, bandę ecstasy ar kitų narkotikų.

Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotikus žino daugiau, nei suaugusieji – mokytojai ir tėvai Moksleiviai domisi šiuo klausimu, žino daug narkotinių medžiagų ppavadinimų, turi pažįstamų, vartojančių narkotikus, būna kompanijose, kuriose jie vartojami. Pastaruoju metu narkotikai tapo viena populiariausių moksleivių pokalbių ir diskusijų temų. Deja, jaunimui trūksta tikslios, tikros informacijos. Žinodami apie kai kurias žalingas narkotikų vartojimo pasekmes, jie nesupranta, kas yra fizinė aar psichologinė priklausomybė, abstinencija. Dauguma moksleivių nemano alkoholį ar nikotiną esant narkotikais. Yra paplitę daug mitų, pvz.; „jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi“, „keli kartai tikrai nepakenks“, „žolė visai nekenkia“ ir pan.

Jei mes norime, kad jaunimas suprastų narkotikų vartojimo žalą, pasakytų narkotikams tvirtą „NE“, turime organizuoti prevencinį darbą mokyklose. Lietuvoje yra nemažai įstaigų, organizacijų, kurios dirba alkoholio ir kitų narkotikų prevencijos srityje, yra sukaupę nemažai patirties, išleidę metodinės, mokomosios literatūros, organizuoja įvairius kursus, seminarus šia tema. Narkotikų vartojimo prevencijos klausimai dažniausiai įtraukiami į sveikatos ugdymo programas. Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms yra parengta sveikatos ugdymo programa. Jos tikslas – iškelti sveikatos prioritetą vertybių sistemoje, diegti visuminį sveikatos supratimą, suteikti žinių ir įgūdžių, padedančių ugdyti, stiprinti bei gerinti savo ir kitų žmonių ssveikatą. Vienas iš 10 sveikatos programoje pasiūlytų skyrių – „Blogi įpročiai“. Tačiau kol kas sveikatos ugdymo programa vykdoma tik nedaugelyje respublikos mokyklų. Ji ne visur planuojama, vykdoma epizodiškai. Tuo tarpu jos socialinis poreikis didėja. Nuo 1993m. Lietuva įsitraukė į Europos sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą. Šių mokyklų tikslas – stiprinti moksleivių sveikatą, gilinti sveikatos žinias ir įgūdžius, bendromis mokytojų, medikų, šeimos ir visuomenės pastangomis kurti integruotą, visaapimančią sveikatos stiprinimo ir ugdymo sistemą per vaikų ugdymo institucijas. O kaip įgytas žinias mokytojai ppritaiko praktikoje, ar jiems pakanka informacijos apie narkotikus, prevencinį darbą? 1998 m. apklausus 2 388 šalies mokymo įstaigų pedagogus, dirbančius 211 mokyklų, paaiškėjo, kad narkotinių medžiagų prevencija ugdymo įstaigose yra ribota. Plačiai propaguojamą nerūkymo dieną organizuoja tik 25% mokyklų. 38,6% apklaustų mokytojų buvo dalyvavę tobulinimosi kursuose, kuriuose nagrinėtos sveikatos ugdymo temos. Tik 29,6% iš jų teigė, kad šiuose kursuose buvo nagrinėtos narkotikų prevencijos temos. Alkoholio, tabako ir kitų narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos programas vykdo tik 16,4% mokyklų. Mokytojams trūksta informacijos, kada ir kaip kalbėtis su moksleiviais šia tema, kokią informaciją pateikti.

Šioje knygelėje mes ir norime aptarti narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos mokykloje problemas. Čia jūs rasite pagrindinius reikalavimus kaip sudaryti prevencines programas mokykloje, praktinių patarimų kada ir kaip kalbėtis su moksleiviais šia tema. Pateikiamas rekomenduojamos literatūros sąrašas. Kaip iliustracija pridedami ir keletas mokomųjų pavyzdžių iš įvairių programų. Tikimės, kad mūsų patarimai bei pasiūlymai padės mokytojams organizuoti prevencinį darbą mokykloje.

TRUMPA NARKOTIKŲ VARTOJIMO PREVENCIJOS ISTORIJA

Priklausomų nuo alkoholio ar kitų narkotikų asmenų gydymas reikalauja daug pastangų, laiko ir ne visada yra sėkmingas. Todėl jau seniai ieškoma šios problemos prevencinių priemonių: kada, kaip ir kokią informaciją pateikti, kokias poveikio priemones naudoti, kad žmonės nepradėtų vartoti svaigiųjų medžiagų. Paskutiniais dešimtmečiais galime išskirti net keletą šios problemos ssprendimo etapų, kuriuose buvo naudojami skirtingi prevencijos būdai:

Gąsdinimas. Naudojant gąsdinimo metodą buvo pateikiama kuo daugiau bauginančios informacijos apie vartojimo pasekmes, rodomos alkoholikų, narkomanų bei pažeistų jų organų nuotraukos. Deja, tai nedavė laukiamų rezultatų. Daugumai ypač jaunų žmonių, tos bauginančios pasekmės atrodė labai tolimos ir nesusiję su jų elgesiu. Kartais tai sukelia baimės jausmą, tačiau jis irgi neskatina keisti savo elgesio. Psichologai yra ištyrę, kaip baimė veikia žmogaus elgesį. Jei baimės jausmas labai stiprus, įsijungia psichologiniai gynybos mechanizmai, iržmogus šios bauginančios informacijos paprasčiausiai nepriima, negirdi, ima juoktis ar pan.

Informacija. Prevencinės priemonės buvo skirtos pateikti kuo tikslesnę ir gausesnę informaciją, statistinius duomenis. Deja jau seniai nustatyta kad vien informacija žmogaus elgesio nepakeičia. Juk visi žinome, kaip kenkia alkoholis, riebus maistas, nejudrumas. Deja.

Formuojami atsisakymo įgūdžiai. Pagrindinė užduotis – išmokinti jaunimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, tvirtai pasakyti ,,NE“. Tačiau nemokėjimas atsisakyti, atsispirti bendraamžių spaudimui – tik viena iš narkotinių medžiagų vartojimo priežasčių. Todėl vien šio įgūdžio formavimas neišsprendžia problemos.

Ugdomi socialiniai įgūdžiai. Ieškodami vis efektyvesnių prevencijos metodų, psichologai pabandė išsiaiškinti, kokie žmonės pradeda vartoti svaigiąsias medžiagas. Buvo nustatyta, kad tai asmenys, kurie menkai save vertina, nepasitiki savo jėgomis, jaučiasi atstumti, nemylimi, nereikalingi. Jie nemoka spręsti konfliktų bei iškylančių psichologinių sunkumų, neturi bendravimo įgūdžių, nnuolat

jaučia nerimą, įtampą. Tai ir paskatino kurti prevencines programas, kuriose į pirmą vietą iškilo socialinių įgūdžių ugdymas.

Šiuolaikinėse prevencinėse programose naudojami visi šie metodai: pateikiama informacija, žinios, formuojamos nuostatos, vertybės ir socialiniai įgūdžiai. Svarbu ne tik pateikti informaciją apie narkotikus, jų poveikį, bet ir pakeisti žmonių nuostatas, didinti jų psichologinį atsparumą, puoselėti psichologinę brandą, tikintis, kad ateity tai užkirs kelią įvairiems asmenybės sutrikimams, socialinėms disfunkcijoms, taip pat ir svaiginimuisi alkoholiu ar kitomis narkotinėmis medžiagomis.

PAGRINDINIAI PREVENCIJOS PRINCIPAI

Jaunų žmonių požiūrį į narkotikus, jų elgesį formuoja tėvai, bendraamžiai, jaunimo kultūra, visuomenė, žiniasklaida. Tačiau tai nesumenkina mokyklos vaidmens sprendžiant narkotikų prevencijos problemą. Mokykla gali ir turi suteikti moksleiviams žinių apie narkotikų vartojimo riziką, pasekmes, formuoti socialinius įgūdžius, padėsiančius atsispirti socialiniam spaudimui vartoti įvairius narkotikus.

Statistiniai duomenys liudija, kad nemažai moksleivių jau yra susipažinę su įvairiomis narkotinėmis medžiagomis ir dažniau ar rečiau jas vartoja. Todėl mes turime ne tik stengtis apsaugoti visus moksleivius nuo narkotinių medžiagų vartojimo, bet ir padėti tiems, kurie jau pabandė šių medžiagų. Planuojant bei organizuojant prevencinį darbą mokykloje labai svarbu turėti omenyje visus asmenybės, psichologinius, kultūrinius, socialinius, šeimos ir kitus veiksnius, kurie turi įtakos jaunimo nuostatoms bei elgesiui.

Prevencinėms programoms, priemonėms mokykloje yra keliami tokie reikalavimai:

• Organizuojant prevencinį darbą mokykloje būtina atsižvelgti į realią padėtį

tiek mieste, tiek pačioje mokykloje. Svarbu išsiaiškinti ne tik kokie narkotikai ir kaip plačiai vartojami, bet ir kokios prevencinės programos, priemonės taikomos, koks moksleivių požiūris į jas bei apskritai prevencinio darbo galimybes bei perspektyvas toje mokykloje.

• Prevencinės programos, priemonės turi apimti įvairias svaiginimosi formas – nuo rūkymo, alkoholio gėrimo iki stiprių narkotikų vartojimo.

• Negalima apsiriboti vien informacija apie įvairius narkotikus. Būtina formuoti asmens sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali aatvesti prie alkoholio ar narkotikų vartojimo.

• Prevenciniame darbe būtina akcentuoti gerą savijautą, nuotaiką, parodyti sveiko gyvenimo – be cigarečių, alkoholio, narkotikų – privalumus.

• Prevencinės programos, priemonės turi sustiprinti apsaugančius veiksnius ir sumažinti žinomus rizikos veiksnius.

• Planuojant įvairias priemones būtina atsižvelgti į moksleivių amžių.

• Būtina naudoti įvairius metodus, o ne vien didaktines mokymo priemones. Tai gali būti diskusijos, įvairūs žaidimai, psichologinės technikos, video filmai ir pan. Prevencinės programos, priemonės turi būti ilgalaikės. Vienkartiniai užsiėmimai, paskaitos nėra efektyvu. Prevencijos klausimais galima ne ttik organizuoti specialius renginius, diskusijas, paskaitas ir pan. Labai dažnai narkotikų klausimai yra įtraukiami į sveikatos ugdymo programas, integruojami į atskirų dalykų mokymo programas.

• Būtinas prevencinis darbas ir su moksleivių tėvais. Jiems reikia ne tik suteikti informaciją apie įvairias narkotines mmedžiagas, kuriomis svaiginasi jaunimas, bet ir supažindinti su apsaugančiais veiksniais. Tėvai turi žinoti ir apie „įspėjamuosius signalus“ bei tai, kur

galima kreiptis pagalbos, paramos.

• Labai naudinga į prevencinį darbą įtraukti ir patį jaunimą. Tai vadinamasis „jaunimas-jaunimui“ ar „bendraamžiai-bendraamžiams principas. Narkomanijų prevencijos programos, kuriose naudojamas šis principas, laikomos pačiomis efektyviausiomis.

RIZIKOS IR APSAUGANTYS VEIKSNIAI

Kas skatina jaunimą vartoti narkotines medžiagas? Sunku išskirti vieną priežastį, nes paprastai veikia visas kompleksas tarpusavyje susijusių veiksnių:

• Biologiniai veiksniai (organizmo, medžiagų apykaitos ypatybės, genetinės savybės ir pan.).

• Socialiniai veiksniai (aplinka, kurioje moksleivis gyvena; artimų žmonių pažiūros ir elgesys; draugų, bendraamžių pažiūros bei elgesys ir pan.).

• Asmenybės ypatybės bei psichologiniai veiksniai (menkas savęs vertinimas, nepasitikėjimas savimi, nerimas, depresija ir pan.).

Mokslininkai pripažįsta, kad pradėti vartoti narkotikus skatina psichologiniai ir socialiniai vveiksniai, o biologiniai veiksniai daugiausia nulemia tai, kaip greitai organizmas įpras prie narkotinės medžiagos.

Motyvus, kodėl jauni žmonės vartoja narkotines medžiagas, galima suskirstyti į tris grupes:

1. Įtampai sumažinti ar stresui įveikti. Narkotinės medžiagos vartojamos siekiant euforinės būsenos, norint pamiršti visas problemas, sumažinti įtampą, nemalonias emocijas. Narkotinių medžiagų vartojimas tampa įtampos ar streso įveikimo metodu.

2. Narkotikų efektas. Narkotinės medžiagos vartojamos norint išbandyti jų veikimą, patirti pakitusią sąmonės būseną. Pagrindinis tikslas – siekti malonumo.

3. Bendraamžių įtaka. Svaiginančios medžiagos vartojamos norint kartu praleisti laiką, nneatsilikti nuo draugų.

Žinodami rizikos veiksnius, vartojimo motyvus, mes galime sukurti ir stiprinti apsaugančius nuo narkotikų vartojimo veiksnius.

Apsaugantys veiksniai šeimoje – tai geri tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, pasitikėjimo bei bendradarbiavimo atmosfera šeimoje, tėvų domėjimasis vaikų problemomis, abipusė pagarba.

Apsaugantys veiksniai mokykloje – geri santykiai tarp pedagogų ir moksleivių, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera klasėje, mokytojų domėjimasis ne vien pažangumo rodikliais, bet ir moksleivių problemomis, vaikų užimtumas, pagarba ir dėmesys moksleiviams. Psichologai pripažįsta: jei mokinys jaus suaugusiųjų meilę, pagarbą, globą, domėjimąsi savo asmenybe, tikės, kad šie nori jį suprasti, padėti, tai sumažins narkotikų vartojimo tikimybę.

Žinodami visa tai, mokytojai gali laiku pastebėti ir vadinamuosius „įspėjamuosius ženklus“.

Įspėjamieji ženklai:

• Nepastovi nuotaika.

• Nesugebėjimas susikaupti.

• Abejingumas mokyklai, seniems draugams, pomėgiams.

• Nauji ir dažniausiai vyresni draugai.

• Melas ir vagystės.

• Pinigų švaistymas ar skolinimasis.

• Dideli ir staigūs pokyčiai (nuotaikų, elgesio, pažangumo ir pan.).

• Neįprasti kvapai, dėmės ar žymės ant kūno, rūbų.

• Milteliai, kapsulės, tabletės ir pan.

Šie ženklai mus įspėja, kad jaunuolis turi problemų, kurios jį gali paskatinti vartoti alkoholį ar kitus narkotikus, žengti nusikaltimų keliu, nusižudyti. Pastebėję šiuos ženklus, mokytojai gali padėti moksleiviui. Kartais užtenka vien paramos, padrąsinimo, užuojautos, pritarimo ar supratimo, kartais reikia ir rimtesnių žingsnių – psichologinės pagalbos, bendrų mokytojų bei tėvų pastangų. Tačiau jei mes laiku nepastebėsime ššių įspėjamųjų ženklų ir nesiimsime prevencinių priemonių, gali tekti spręsti jau alkoholizmo, narkomanijos, nusikalstamumo problemas.

Kaip jau minėjome, šie įspėjamieji ženklai gali būti susiję ne vien su alkoholio ar kitų narkotikų vartojimu. Jie gali liudyti apie tai, kad jaunuolis turi psichologinių problemų. Taigi neskubėkite daryti išvadų, kad jaunuolis vartoja narkotikus. Net jeigu taip ir yra, daug svarbiau išsiaiškinti, kas vyksta jo viduje – kas jį jaudina, neramina, kelia rūpesčius. Ir padėti išspręsti tas problemas.

KADA IR KOKIĄ INFORMACIJĄ PATEIKTI MOKSLEIVIAMS

Švietimą narkotikų klausimais siūloma pradėti jau pradinėse klasėse. Be abejo, prevencijos tikslai, naudojamos priemonės, metodai labai priklauso nuo amžiaus. Šiame skyrelyje ir aptarsime, kokią informaciją pateikti skirtingo amžiaus moksleiviams.

6-9 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai:šiame amžiuje vaikai yra patenkinti savimi. Jiems patinka mokykla ir galimybės, kurias ji atveria. Vaikai mokosi pirmiausia iš patirties ir jiems sunku suprasti dalykus, kurie įvyks ateityje. Pasaulis atrodo toks, kokį vaikas nori matyti, o ne toks, koks yra iš tikrųjų. Vaikams šiame amžiuje reikia taisyklių, kurios reguliuotų jų elgesį, ir informacijos, kad galėtų teisingai pasirinkti ir nuspręsti.

Kaip pateikti informacijią apie narkotikus: diskusijos apie alkoholizmą ir narkomanija turi vykti pagal principą „čia ir dabar“ – t.y. remtis įvykiais ir žmonėmis, kuriuos vaikas žino ir pažįsta. Dauguma šio amžiaus vaikų labai domisi ssavo kūno sandara, todėl diskusija šiuo klausimu gali būti nukreipta į gerą sveikatą ir dalykus, kurie gali būti žalingi sveikatai. Šiame amžiuje vaikai labai pasitiki suaugusiais. Todėl jiems reikia paaiškinti, kad ne visais suaugusiais galima pasitikėti ir kad ne visa yra gerai, ką suaugusieji liepia daryti.

Vaikas turi sužinoti: kuo skiriasi maisto, vaistų ir narkotikų veikimas; kuo gali būti pavojingi nežinomi vaistai; kodėl vaikams draudžiama vartoti alkoholį ir narkotikus.

10-12 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai: šio amžiaus vaikams patinka faktai. Jie nori sužinoti, kaip, kas ir kodėl veikia. Draugai tampa labai svarbūs. Bendraamžių įtaka nulemia vaikų interesus, norus.

Kaip pateikti informaciją apie narkolikus: šis amžius labai svarbus formuojantis požiūriui į rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą. Vaikai turi gauti faktinę informaciją apie svaigiąsias medžiagas, įgyti motyvaciją pasipriešinti bendraamžių spaudimui pabandyti alkoholio ar kitų narkotikų. Vaikai turi išmokti pasakyti ,,NE“.

Vaikas turi sužinoti: apie įvairius narkotikus; apie ilgalaikes ir trumpalaikes svaigiųjų medžiagų vartojimo pasekmes; apie alkoholio ir kitų narkotikų poveikį įvairiems organams ir tai, kodėl alkoholio ir narkotikų vartojimas ypač pavojingas bręstančiam organizmui; apie alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo pasekmes šeimai ir visuomenei.

13-15 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai: tai ankstyvoji paauglystė. Paaugliams kyla tapatumo klausimų. Jie ima domėtis ateitimi. Ima suprasti, kad jų veiksmai turi pasekmes, jų

elgesys veikia ir kitus asmenis. Šiame amžiuje paaugliams kyla daugybė egzistencinių klausimų, dažni konfliktai su suaugusiais, būdingas nepasitenkinimas savimi.

Kaip pateikti informaciją apie narkotikus: labai svarbi emocinė parama ir geras suaugusio žmogaus elgesio modelis. Dauguma jaunuolių šiame amžiuje pabando vartoti alkoholį ir narkotikus, nes jų drangai tai daro.Todėl mes turime suteikti jiems pakankamai informacijos apie narkotikus, įgalinančios padaryti teisingus sprendimus, pasirinkti. Moksleiviai turi įgyti įgūdžių atsispirti bendraamžių spaudimui. Mokytojai ir tėvai turi stengtis stiprinti paauglio motyvaciją vengti alkoholio ir kitų narkotikų. RReikia priešpastatyti suaugusiųjų įtaką bendraamžių įtakai. Kad paaugliai suprastų, jog svaigiųjų medžiagų vartojimas yra draudžiamas, ir ne visi jas vartoja.

Paauglys turi sužinoti: apie narkotikų cheminę sudėtį; įgyti nuodugnesnės informacijos apie alkoholio ir narkotikų poveikį žmogaus nervų sistemai, vidaus organams, lytinei funkcijai ir pan.; apie ilgalaikes narkotikų vartojimo pasekmes; apie fizinę bei psichinę priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų; kaip alkoholio ir narkotikų vartojimas veikia tam tikrą žmogaus elgseną, pvz., vairavimo įgūdžius, sportavimą ir pan.

16-18 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai:šiame amžiuje paaugliai jau ggalvoja apie ateitį, karjerą, kuria planus. Jie jau gali abstrakčiai mąstyti. Paaugliai nori su suaugusiais aptarti rūpimus klausimus, problemas, jų sprendimo būdus. Išlieka ir bendraamžių įtaka.

Kaip pateikti informaciją apie narkotikus: mes turime padėti moksleiviams formuojant jų požiūrį į narkotikų vartojimą vvisuomenėje; suaugusieji neturi vengti diskusijų su paaugliais, išklausyti jų nuomonės, pateikiamų argumentų, turi stengtis padėti jiems įsisąmoninti, kad alkoholis ir narkotikai gali sutrukdyti įgyvendinti ateities planus.Paauglys turi sužinoti: apie alkoholizmą ir narkomaniją kaip ligas; apie svaigiųjų medžiagų poveikį besilaukiančioms kūdikio moterims; apie įstatymus, kovą su alkoholizmu, narkomaniją.Turime pateikti tokią informaciją, kuri būtų ne tik įdomi, bet ir suprantama vaikams ar jaunimui. Šį teiginį pailiustruosime anekdotu:

Norėdama praktiškai pademonstruoti, kaip alkoholis bei nikotinas neigiamai veikia gyvus organizmus, mokytoja atliko tokį eksperimentą. Į vieną stiklinę ji įpylė spirito, o į kitą prileido cigaretės dūmų. Tada į stiklines įmetė po kirminą. Abu kirminai žuvo. Mokytojai paklausus, kokią išvadą galima padaryti iš šio eksperimento, vienas mokinys atsakė: „Kirminai negali nei gerti, nei rūkyti“.

KAIP KALBĖTIS SU MMOKSLEIVIAIS

Kalbėti apie svaiginančias medžiagas paskaitų forma nėra tinkamiausias metodas. Kaip rodo moksleivių apklausos, jie nori aktyviai dalyvauti nagrinėjant narkotikų vartojimo problemas. Todėl siūlomos aktyvios mokymo bei ugdymo formos, pvz., diskusijos, įvairūs žaidimai. Pradėti nagrinėti šias problemas siūlome nuo diskusijos. Jos metu sužinosime vaikų nuomonę šiuo klausimu, jų žinių lygį, abejones, mitus. Diskusija turi nemažai privalumų. Ji sudomina ir praturtina adekvačia patirtimi tiek mokinius, tick mokytojus, anksčiau „uždrausta“ tema tampa diskusijos objektu. Diskusijos pobūdis praktiškai atitinka moksleivių amžių, žinių lygį. Diskusijoje vvaikai skatinami užimti tam tikrą poziciją žvelgiant į alkoholį bei kitus narkotikus. Be didelių pastangų pavyksta pasiekti vieningos nuomonės rimtais klausimais dėl svaigiųjų medžiagų vartojimo. Pvz., darbingumo sumažėjimas, fiziniai ir psichiniai sutrikimai, nelaimingi atsitikimai ir pan. Diskusijai klasė padalinama į 3-4 grupeles (maždaug po 6-10 mokinių). Grupelėse išrenkamas vyresnysis ir sekretorius (pastarasis užrašys pagrindines mintis). Kiekviena grupelė aptaria tą patį klausimą, pvz., „Kodėl tiek daug suaugusiųjų pripranta prie cigarečių ir alkoholio?“, „Kodėl kai kurie paaugliai ima vartoti narkotikus?“, „Ką daryti, kad narkomanija neplistų?“ ir pan. Mokiniai diskutuoja labai noriai ir aktyviai. Nepastebėsite abejingų ir nuobodžiaujančių, kurių dažniausiai gausiau klasėje, kai skaitoma paskaita panašiomis temomis. Surinktos informacijos pagrindu jau galima planuoti kitus pokalbius, paskaitas ar kitokius renginius. Pokalbių, diskusijų tikslas – paskatinti moksleivius kalbėti, išsakyti savo bei išklausyti kitų nuomonę pasiūlyta tema. Mokytojas neturi atlikti žinovo ar teisėjo vaidmens, „sudėdamas visus taškus ant i“, pasakydamas, kurie moksleiviai teisūs, o kurie ne. Pateiksime keletą praktinių pasiūlymų:

• Prieš pradėdami kalbėti apie svaiginančias medžiagas, surinkite informaciją iš moksleivių, ką jie jaužino apie tai.

• Su moksleiviais reikia kalbėti apie tuos narkotikus, apie kuriuos jiežino, kurie paplitę tame rajone, mieste, mokykloje.

• Moksleivius reikia supažindinti su būdais, kuriais jie gali būti įtraukti į narkomaniją, ir kaip tam ppasipriešinti.

• Negalima nutylėti apie malonius pojūčius, kuriuos sukelia svaiginančios medžiagos.

• Stenkitės nesukurti nepakantumo išgeriantiems, vartojantiems narkotikus atmosferos. Juk prevencijos tikslas, kaip jau minėjome, pašalinti iš mokyklos narkotikus, alkoholį, o ne juos vartojančius. Nepamirškite, kad kiekvienoje klasėje gali būti alkoholikų ar narkomanų vaikų.

• Alkoholizmas, narkomanija – ligos, ir apie šiuos reiškinius reikia kalbėti kaip apie ligas.

• Jei rūkote, piktnaudžiaujate alkoholiu ar vartojate narkotikus, nepatartina su moksleiviais kalbėti prevencijos klausimais. Pirmiausia išspręskite savo problemas.

• Rūpinkitės, kad informacija, kurią pateikiate moksleiviams, būtų tikra. Alkoholizmas, narkomanija – sudėtingos problemos, todėl visai natūralu, jei nežinote, kaip atsakyti į vieną ar kitą klausimą.

SOCIALINIAI ĮGŪDŽIAI

Kadangi alkoholio bei narkotikų vartojimą sąlygoja daugelis priežasčių, prevenciniame darbe apsiriboti vien informacija nepakanka.

Labai dažnai, kaip jau minėjome, jaunimas ima vartoti narkotikus bendraamžių įtakoje arba norėdami nusiraminti, sumažinti stresą, įtampą. Todėl svarbu formuoti jaunimo sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie alkoholio ar narkotikų vartojimo. Socialiniai įgūdžiai įgalina mus pakeisti žinias -„Ką aš žinau“ ir nuostatas bei vertybes – „Ką aš galvoju,jaučiu,tikiu“ į veiksmus – „Ką daryti ir kaip daryti“.

Narkotikų vartojimo prevencijos programose yra akcentuojamišie socialiniai įgūdžiai:

• Problemų sprendimas. Šis įgūdis įgalina konstruktyviai spręsti problemas. Moksleiviai turi įsisavinti keturis problemų sprendimo žingsnius: problemos apibrėžimas; įįvairių sprendimo būdų ieškojimas,šių sprendimo būdų įvertinimas (teigiamų ir neigiamų ypatumų); vieno sprendimo pasirinkimas ir veiksmų suplanavimas.

• Sprendimų priėmimas. šis įgūdis padeda priimti konstruktyvius sprendimus. Moksleivis turi mokėti pats pasirinkti, nuspręsti ir „savo kailiu“ pajusti tokio sprendimo ar pasirinkimo pasekmes. Tada, prieš pasielgdamas vienaip ar kitaip, jis pirmiausia pagalvos.

• Kūrybinis mąstymas. Kūrybinis mąstymas leidžia surasti ir įvertinti įvairius sprendimo būdus, alternatyvas, mūsų veiklos ar neveiklumo pasekmes.

• Kritinis mąstymas. Tai sugebėjimas analizuoti informaciją ir patyrimą.

• Bendravimo įgūdžiai. Jie įgalina užmegzti ir išlaikyti draugiškus ryšius su aplinkiniais.

• Savęs pažinimas. Tai sugebėjimas pažinti ir įvertinti savo asmenybės ypatumus, stipriąsias ir silpnąsias puses. Tuomet lengviau bendrauti, prognozuoti savo elgesį stresinėse situacijose.

• Streso įveikimas. Tai streso šaltinių mūsų gyvenime atskleidimas ir žinojimas, kaip jie mus veikia. Galima pabandyti jų išvengti arba konstruktyviai išspręsti situaciją.

• Atsisakymo įgūdžiai. Jie įgalina pasipriešinti bendraamžių ar kitokiam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pasakyti ,,NE“. Išmokę pasakyti ,,NE“, moksleiviai apsaugos save, savo interesus, vertybes. Sugebėjimas pasakyti tvirtą ,,NE“ rodo ne silpnumą, o stiprybę.

Formuodamišiuos socialinius įgūdžius, mes galime padėti vaikams tapti psichologiškai atspariems ir ateity išvengti daugelio problemų.

PREVENCINIŲ PROGRAMŲ, PRIEMONIŲ KŪRIMAS

Alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo prevencinės programos ir priemonės bus efektyvios tik tada, kai jos bus kruopščiai suplanuotos numatant visus žingsnius – nuo

tikslų iškėlimo iki įvertinimo.

Planuojant įvairias prevencines programas, priemones siūlomi šie etapai:

1. Situacijos įvertinimas.

Siūloma išsiaiškinti, kokios narkotinės medžiagos vartojamos (klasėje, mokykloje, rajone ar pan.); ar skiriasi vartojimas įvairiose amžiaus grupėse; koks moksleivių žinių apie narkotines medžiagas lygis. Reikėtų surinkti informaciją apie jau taikomas įvairias prevencines priemones, projektus, jų efektyvumą. Įvertinus situaciją, būtina pasirinkti poveikio grupę (tikslinę grupę), t.y. nuspręsti, ar programa skirta visiems moksleiviams ar tik tam tikrai amžiaus grupei, o gal „rizikos grupės“ moksleiviams? Problemos įvertinimas padės atskleisti poreikius ir nnumatyti kitą etapą – tikslus.

2. Tikslai.

Šiame etape būtina suformuluoti tikslus ir uždavinius. Tiesiog atsakykite į klausimą – ko siekiame šiuo projektu ar programa? Tai gali būti noras suteikti moksleiviams tikslią informaciją apie narkotines medžiagas; suformuluoti sveiko gyvenimo įgūdžius, nuostatas; ar sumažinti narkotikų vartojimą. Suformulavę tikslą, numatykite konkrečius uždavinius, kurių sprendimas padės nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo. Į programos tikslų, uždavinių svarstymą rekomenduojama įtraukti tiek mokytojus, tiek mokyklos psichologą, tėvų komiteto narius bei pačius moksleivius. Tai padės užsitikrinti jų paramą vykdant programą.

3. RResursų nustatymas.

Žinant programos tikslus būtina įvertinti, kokių resursų reikia jiems pasiekti. Resursai – tai ne vien pinigai, bet ir mokomosios priemonės (tai gali būti video filmai, lankstinukai, plakatai ir pan.), specialistai (galintys skaityti paskaitas, organizuoti diskusijas ir pan.). Jau planuojant pprogramą būtina numatyti galimus finansavimo šaltinius (tai gali būti įvairių fondų, draugijų parama, valstybinės programos ir pan.), užsitikrinti paramą.

4. Turinio apibrėžimas bei metodų, technikų pasirinkimas.

Tai, be abejo, priklauso nuo programos tikslo. Būtina aptarti kiekvieną priemonės ar programos etapą bei jo turinį – ką ir kaip darysime, kada ir kiek laiko.

5. Įdiegimas.

Įdiegimas bus sėkmingesnis, jei programą kurs visas kolektyvas. Jei programa „nuleista iš viršaus“, „užgriūva tarsi perkūnas iš giedro dangaus“, – tiek vaikai, tiek suaugusieji nenoriai ją priima. Taigi prieš įdiegimą būtinas paruošiamasis darbas, kurio metu mokyklos bendruomenė supažindinama su programos tikslais, numatomais rezultatais ir pan. Tai lyg programos reklama.

6. Įvertinimas.

Ar programa buvo efektyvi, pasiekė savo tikslą? Programos kūrėjus visada dominašis klausimas, nes tai – jų darbo rezultatas. Tačiau įvertinti programą bbūtina ir dėl kitų priežasčių – dažnai reikia pateikti atliktų darbų arba finansines ataskaitas. Nuo to gali priklausyti ar ateity, kitoms programoms, vėl gausite finansinę ar kitokią paramą. Programas įvertinti galima įvairiais būdais. Dažnai sunku pasakyti ar pasiektas numatytas tikslas. Pvz., jei tikslas buvo sumažinti narkotikų vartojimą, pakeisti nuostatas, rezultatai gali paaiškėti tik po 10 metų. Labai naudinga programą vertinti etapais, pvz., kiekvieną numatytą uždavinį. Tai leidžia anksti pamatyti stipriąsias bei silpnąsias programos puses, padarytas klaidas ir pakoreguoti sekančius programos vvykdymo etapus. Vienas iš įvertinimo būdų – dalyvių apklausa. Tiek prieš programą, tiek po jos mokiniai gali užpildyti anketas. Jas palyginę pamatysime, ar pasikeitė jų žinių lygis, informuotumas. Programą gali įvertinti ir mokytojai,tėvai. Vienas efektyvumo rodiklių yra ir dalyvių aktyvumas.

PREVENCINIŲ PROGRAMŲ KŪRIMAS

Yra parašyta daug prevencinių projektų ir programų, kurios sulaukė palankių recenzijų, specialistų pritarimo. Kai kuriosšių programų buvo įgyvendintos, kitos išliko tik kaip teorijos, nuomonės.

Net jeigu prevencinei programai išleista daug pinigų, įtraukti žymūs specialistai, atspausdinta medžiaga, išlieka klausimas – ar žmonės dalyvaus šioje programoje. Atsakymas ne visada teigiamas. Piešinėliai gali jums padėti geriau suprasti programų kūrimo problemą.

REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA

1. Alkoholis ir kiti narkotikai. Atviros Lietuvos fondas. V., 1992.

2. Bulotaitė L. Moksleiviai ir narkotikai (tyrimų medžiaga). V., 1998.

3. Davidavičicnė A.G. Sveikos gyvensenos įtvirtinimas mokyklose. V., 1996.

4. Faktine medžiaga apie alkoholį ir kitus narkotikus. Lietuvos mėlynojo kryžiaus organizacijos leidinys. V., 1997.

5. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. V.,1996.

6. Ganeri A. Narkotikai. Specialistes patarimai. V., 1999.

7. Rūkymas Lietuvoje ,Goštautas A., Pilkauskienė I.,,Mokslas ir Lietuva. 1992, Nr.2-3, p.77.

8. Goštautas A., Pilkauskienc I. „Sniego gniūžtės“ mokykla. K., 1996.

9. Kaip jveikti alkoholio ir narkotikų problemas. Vilniaus narkologijos centras. V., 1994.

10. Kolstadas Helgė. IOGT žinynas. Tarptautinė gerųjų tamplierių organizacija. V., 1992.

11. Marytės dienoraštis. Mokymo ppriemone apie gyvenimą, meilę ir alkoholį 7-8 klasėms. V., 1998.

12. Narkotikai. Atmintinė jaunimui ir tėvams. LR VRM. V., 1996.

13. Nissen J.F. Nemalomas dramblys. Alkoholis, alkoholizmas, alternatyvos. V., 1997.

14. Rūkymas. Atviros Lietuvos fondas. V.,1992.

15. Svaigalų profilaktikos programa „Sniego gniūžtė“ , Goštautas A.,Gustainienė L.,

Pilkauskienė I., ,Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. V., 1996, p. 119-122.

16. Sveikatos ugdymas , Lietuvos Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios progra-

mos. V., 1994, p. 527-550.

PAGRINDINIAI UŽDAVINIAI MOKYKLOMS, ĮGYVENDINANČIOMS SVEIKATĄ

STIPRINANČIOS MOKYKLOS KŪRIMO NUOSTATAS

1. Kiekvienoje mokykloje sukurti sveikatos ugdymo struktūras.

2. Sudaryti sveikas, saugias darbo ir mokymosi sąlygas (tinkamai įrengiant mokymosi ir pagalbines patalpas, valgyklas, žaidimų aikšteles).

3. Padėti kiekvienam moksleiviui, jošeimai ir visuomenei išsiugdyti sveikatos poreikį ir atsakomybę už ją.

4. Padėti moksleiviams ir visam mokyklos personalui išsiugdyti sveikos gyvensenos įpročius, padedančius išsaugoti ir stiprinti sveikatą, sveiką aplinką bei pasirinkti teisingą sprendimą.

5. Integruoti sveikatos sampratą į bendrąsias ir dalykines mokymo programas (planus) įvairiose mokymo pakopose.

6. Sudaryti moksleiviams sąlygas realizuoti savo fizinius, psichinius ir socialinius sugebėjimus.

7. Suformuluoti visam mokyklos kolektyvui konkrečias sveikatos stiprinimo, saugios ir sveikos aplinkos kūrimo užduotis.

8. Sukurti gerus tarpusavio santykius tarp mokinių, mokinių-pedagogų, taip pat mokyklos, šeimos ir visuomenės.

9. Turimus resursus nukreipti ir efektyviau naudoti sveikatai stiprinti.

10. Skatinti sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimą ugdant ir įtvirtinant sveiką gyvenseną, kartu formuojant platesnį požiūrį į sveikatą.

Sveikatą sstiprinanti mokykla

Related Posts