Narkomanija kaip sociokultūrinė problema

Home / Sociologija / Narkomanija kaip sociokultūrinė problema

Turinys

Įvadas …………………………2

1. Narkomanija kaip sociokultūrinė problema…………….. 3

2. Motyvai, skatinantys paauglius vartoti narkotikus………….3

3. Prevencijos priemonės …………………….4

4. Informacijos pateikimo metodai ………………..5

5. Tėvų vaidmuo užkertant kelią paauglių narkomanijai …………5-6

6. Narkomanijos prevencija mokyklose………………7

7. Realios pagalbos būdai ……………………8

Išvados ………………………… 9

Naudota literatūra……………………….10Įvadas

Kasdieniniu supratimu narkomanija yra ydingas, nulemtas vidinių paskatų tam tikrų cheminių priemonių vartojimas įvairiais būdais ( ryjant, įšvirkščiant, įkvepiant ), norint sau sukelti apsvaigimo būseną.

Iš esmės kiekvienas žmogus tam tikromis sąlygomis gali pasidaryti narkomanu. Šios sąlygos – tai įvairios priežastys ir keliai, vedantys prie ydos. Kiekvienu atveju jie vis kiti.

Narkotikų vartojimas Lietuvoje nneturi gilių tradicijų. Aguonos, kanapės nuo seno yra žinomos kaip augalai, dažniausiai vartojami kulinarijoje. Gana dažni šie augalai ir lietuvių tautosakoje.

Šiandien mes jau baigiame tai užmiršti ir, išgirdę kalbant apie aguonas ir kanapes, pirmiausia pagalvojame apie narkotikus. Ir, deja, tenka pripažinti, kad tai nėra vieninteliai narkotikai, paplitę šiuo metu Lietuvoje. Vis dažniau išgirstame minint amfetaminus, LSD, „ ekstazi”, heroiną, kokainą.

Tačiau dažnuose namuose manoma, kad nelaimės kažkur kitur. Narkotikai daugeliui iš mūsų reiškia kažką tolima, svetima, nieko bendra neturintys su mūsų ggyvenimu ir mūsų vaikais. Tuo tarpu žinia, kad paauglys vartoja narkotikus, šiandien gali pasibelsti į kiekvieną šeimą.

Pastaruoju metu narkotikų vartojimas yra opi sociokultūrinė problema .

Ši nacionaliniam saugumui grėsmę pradėjusi kelti problema glaudžiai susijusi su jaunimo kultūra ir laisvalaikiu. Vaikas – ssocialinė būtybė. Jo asmenybės raidai turi įtakos socialiniai ryšiai su šeima, mokykla bei bendraamžiais.

Darbo tikslas: apžvelgti narkomanijos prevenciją kaip sociokultūrinę problemą.

Darbo uždaviniai:

– aptarti paauglių narkomanijos problemą;

– nustatyti tokį paauglių elgesį lemiančius veiksnius;

– panagrinėti paauglių narkomanijos prevencijos priemones;

– aptarti tėvų ir mokyklos vaidmenį apsaugant paauglius nuo narkomanijos;

– aptarti realios pagalbos narkotikus vartojantiems paaugliams ir jų šeimai galimybes.

Metodas: literatūros apžvalga.1. Narkomanija kaip sociokultūrinė problema

Narkomanija sena, kaip ir žmonija. Masiškai narkomanija pradėjo plisti po II–ojo pasaulinio karo. Jos priežasčių pradėta ieškoti dar XIX a. viduryje, tačiau dar ir šiandien nesuformuluota bendra jų koncepcija. Pasaulinėje literatūroje rastume daugybę tapimo narkomanu priežasčių: pavyzdžiui, galimybė “nustumti” realias problemas ir patirti malonumą, emocinis nepasitenkinimas susiklosčiusiu gyvenimu, santykių tarp kartų nutrūkimas, jaunimo protestas prieš egzistuojančias normas, smalsumas, nepalankios šeimyninės aplinkybės, asmenybės disharmonija, nnesugebėjimas įgyvendinti planų, per dideli supančios aplinkos reikalavimai, grupės įtaka, psichopatinės asmens savybės, narkotikų “pasiekiamumo” lygis, kultūrinė tradicija, narkotikų vartojimo pasekmių nežinojimas.

Narkotikai kelia grėsmę mūsų mažos tautos išlikimui.Vis daugiau jaunuolių ir net mokyklinio amžiaus vaikų pradeda vartoti narkotikus. Šiandien narkomanija iš tamsių laiptinių, apskretusių lindynių persikėlė į “normalių” žmonių kasdienybę, į mokyklas, diskotekas, klubus, į jaunų žmonių susibūrimo ir pasilinksminimo vietas. Atliktas epidemiologinis tyrimas parodė, kad diskotekose ir kitose pasilinksminimo vietose narkotikus vartoja net 50 procentų jaunuolių, priklausančių įvairioms socialinėms ggyventojų grupėms. Nauji sintetiniai narkotikai tapo jaunimo mados dalimi, derančia prie atitinkamos aprangos stiliaus, technomuzikos, naktinio gyvenimo būdo .2. Motyvai, skatinantys paauglius vartoti narkotikus

Kas skatina jaunimą pradėti vartoti alkoholį, narkotines ar tiksines medžiagas? Sunku išskirti vieną priežastį, nes paprastai veikia visas kompleksas ptarpusavyje susijusių veiksnių:

· biologiniai veiksniai ( organizmo, medžiagų apykaitos ypatybės, genetinės savybės);

· socialiniai veiksniai ( aplinka, kurioje paauglys gyvena, artimų žmonių pažiūros ir įsitikinimai);

· asmenybės ypatybės bei psichologiniai veiksniai.

Atskirai galima paminėti psichologinius veiksnius, sąlygojančius jaunimo rūkymą, alkoholio, narkotinių bei toksinių medžiagų vartojimą:

– noras neatsilikti nuo draugų;

– noras greičiau tapti suaugusiu, perimti suaugusiųjų elgesio normas;

– smalsumas, noras paeksperimentuoti;

– nuobodulys, neturėjimas kuo užsiimti;

– noras atkreipti į save dėmesį;

– protestas prieš tėvus ir visuomenę;

– atsipalaidavimo siekimas;

– problemų vengimas;

– nepasitikėjimas savimi.3. Prevencijos priemonės

Statistiniai duomenys liudija, kad per pastaruosius 5 metus narkomanų skaičius Lietuvoje išaugo 10 kartų. Tyrimai parodė, kad ne tik narkomanija plinta mokyklose, bet ir tokie žalingi įpročiai kaip alkoholizmas, rūkymas. Nagrinėdami praktines veiklas ir mokslinius patarimus, galima siūlyti 3 pagrindines veikimo strategijas, t.y.:

1. Ankstyvoji prevencija, kai sudaromos sąlygos vaikų užimtumui, šalinamos esminės nusikalstamumo priežastys (skurdas, alkoholizmas), racionaliai naudojamos lėšos vyriausybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, kurios užsiima vaikų ir jaunuolių užimtumu.

Priemonės:

– juridinė sistema ir teisinis švietimas ir pagalba;

– dalinė, laikina ar kita vaikų globa;

– mokymasis;

– papildomas ugdymas;

– bendruomenės veikla;

– informavimas.

2. Pagalbos prevencija – tai specialios programos iir strategijos, padedančios rizikos grupės vaikams. Ypač didelį dėmesį skirti vaikams, kurie patiria fizinę ir seksualinę prievartą, apleistiems vaikams arba turintiems tam tikrų raidos ar elgesio problemų.

3. Socialinė – pedagoginė reintegracija arba socialinė – pedagoginė reabilitacija, t.y. specialios programos ir strategijos kurios padeda nusikaltusį ar patyrusį prievartą, arba gatvės vaiką sugrąžinti į šeimą, ugdymo institucijas ar globos namus .

Todėl , remiantis šiomis strategijomis, galima numatyti, jog svarbiausias narkomanijos prevencijos taikinys – moksleiviai ir jaunimas. Kada ir kaip kalbėtis su moksleiviais apie narkotikus?4. Informacijos pateikimo metodai

Išbandyta daug metodų ir technikų. Šiuolaikinėse profilaktikos programose taikomi šie metodai: informacijos, vertybių ir socialinių įgūdžių. Svarbu ne tik pateikti informaciją apie narkotikus, jų poveikį, bet ir pakeisti moksleivių požiūrį į juos, daryti jų psichiką atsparesnę, puoselėti psichologinę brandą tikintis, kad ateity tai užkirs kelią įvairiems asmenybės sutrikimams, socialinėms disfunkcijoms, tarp jų ir svaiginimusi narkotikais ar alkoholiu. Svarbu formuoti vaikų gebėjimą ir pasirengimą atsispirti socialiniam spaudimui, pažinti ir įveikti psichologinius sunkumus, kurie gali atvesti prie svaigiųjų medžiagų vartojimo. Reikia rūpintis gera savijauta, nuotaika, parodyti sveiko gyvenimo būdo – be cigarečių, alkoholio, narkotikų – privalumus .

Iki šiol egzistuoja nemažai prieštaringų nuomonių antinarkomaninės propagandos klausimais. Praktika liudija, kad netinkamai pateikta informacija gali sužadinti jų smalsumą ir paskatinti pabandyti. PPlati, išsami informacija apie atskirus narkotikus, jų poveikį bei vartojimo būdus irgi gali netinkamai sudominti moksleivius. Būtina jausti didelę atsakomybę , apsvarstyti kiekvieną žodį kalbant šia tema su paaugliais.

5. Tėvų vaidmuo užkertant kelią paauglių narkomanijai

Žinoma, ne tik ugdymo institucijos formuoja sveikos gyvensenos įgūdžius. Ne tik pedagogams,socialiniams darbuotojams, sveikatos apsaugos specialistams, bet ir tėvams yra labai svarbu:

· patiems gerai išmanyti apie narkotines medžiagas;

· būti sektinais elgesio modeliais;

· pradėti priklausomybių prevenciją jau nuo vaikystės: ugdyti vaikų ir paauglių vidinę motyvaciją ir socialinius įgūdžius, įgalinančius veiksmingai pasipriešinti neigiamai įtakai.

Pastebėta, jog menkai save vertinantys paaugliai labiau linkę pasitikėti aplinkinių sprendimais, vertinti kitų nuomonę, todėl neretai imama pasitikėti ne suaugusiųjų nuomone, bet bendraamžių nuomone, paklūstama jai, stengiamasi “neatsilikti” nuo bendraamžių. Todėl tėvams ir pedagogams rekomenduotina turėti omenyje savos vertės pajautimo svarbą vaikui ir paauglių asmeniniams sprendimams. Savo vertės pajautimą padeda puoselėti nuoseklus auklėjimas, reikalavimų atitikimas vaiko sugebėjimus ir ypač dėmesio koncentraciją į vaiko pasiekimus, o ne į nesėkmes. Vaikams svarbu pagrįsti konkrečiai, tiksliai nurodant už ką giriama.

Suaugusieji, norėdami padėti paaugliams išsiugdyti jausmų išgyvenimo įgūdžius, visų pirma turėtų stengtis patys būti tinkamu pavyzdžiu. Psichologų teigimu, jeigu šeimoje buvo alkoholikų, nuo pražūtingos aistros vaiką galima apsaugoti tik laikantis trijų sąlygų. Pima, jis turi matyti teigiamą suaugusio žmogaus pavyzdį ir

sveikus tarpusavio santykius. Antra , vaikas turi patikti pas sau ir pasitikėti savimi. Trečia, reikia rasti įdomią veiklą. Tai aktualu ir narkomanijos profilaktikai, jeigu vaikas su ja susiduria ne namuose, o klasėje ar tarp draugų. Labai nelengva vaikui parodyti, jog pasaulis puikus ir be narkotikų. Svarbu nenutraukti tarpusavio ryšių, domėtis, kas jam rūpi, gerbti jo asmenybę. Šiuo atveju tik nuo suaugusiųjų priklauso, ar pavyks išsaugoti gerą šeimos atmosferą, kuri vėliau padės vaikui atlaikyti bet kokius išmėginimus. Geranoriškumas – pagrindinė bendravimo ššeimoje sąlyga. Ugdant vaikų gebėjimą išgyventi jausmus, itin svarbu suaugusiems mokėti būti dėmesingais ir empatiškais, nevertinti ir nesmerkti, bet būti drauge, suprasti.

Priklausomybių atsiradimo prevencijai labai svarbu nuo vaikystės ugdyti atsakomybės jausmą. Nuo mažų dienų tėvai ir pedagogai turi išmokyti ne tik atsakingumo (pvz. namų ruošoje, mokykloje ir kt.), bet ir išmokyti bendravimo įgūdžių, ypač daug jų išmokstama šeimoje. Todėl tėvai ir pedagogai, norėdami išmokyti vaikus bendravimo, visų pirma turi pradėti nuo saviugdos ir savianalizės, nuo asmeninių bendravimo ir konfliktinių ssituacijų sprendimo įgūdžių lavinimo. Labai svarbu išmokyti saviraiškos – sugebėjimo įsisąmoninti savo mintis, jausmus, norus ir elgesį, o taip pat visa tai išreikšti žodžiu, jausmai.s.

Labai svarbu išmokyti asertyvaus elgesio įgūdžių, čia taip pat labai svarbu suaugusiųjų, ypač tėvų, pavyzdys. JJei suaugusieji nesugeba atsisakyti, kai jiems siūlomas alkoholis (narkotikai), vargu šio įgūdžio išmoks vaikai. Siekiant išmokyti vaikus asertyviai pasipriešinti bendraamžių spaudimui, rekomenduotina lavinti tokius įgūdžius:

· žiūrėti pašnekovui į akis;

· kalbėti ramiai, tvirtai, neužgauliai, bet ir neatsiprašinėjant;

· pasakyti “NE” ir nurodyti priežastį, kodėl sakote “NE” (pvz.nes aš nenoriu);

· pasiūlyti veikti ką nors kita;

· pakartoti viską iš naujo, jei pašnekovas vis dar nesupranta;

· jei pašnekovas nesiklauso, pasakyti dar kartą “NE” ir pasitraukti;

· pačiam sau mintyse pasakyti gerų žodžių – apdovanoti už pastangas.

Tyrimai rodo, kad į priklausomybes nuo narkotinių medžiagų mažiau linkę dvasingi, religinių tradicijų besilaikantys paaugliai. Todėl dvasingumo ugdymas, religinių vertybių sklaida, taip pat yra vienas iš efektyviausių prevencijos būdų.6. Narkomanijos prevencija mokyklose

Mokykla be narkotikų – tai būklė, kai mokykla aiškiai suvokia problemą, ją įvertina ir kontroliuoja. Žalingų įįpročių prevencijos programos įvertinimo metodai labai skiriasi: mokinių ir jų tėvų apklausos, konsultacijos su vykdomaisiais valdžios atstovais, mokyklų ataskaitų analizė, mokyklos personalo įtraukimas į moksleivių stebėjimą, o ypatingas dėmesys atkreipiamas į vietos bendruomenės supažindinimą su žalingų įpročių prevencijos programos įvertinimo išvadomis, nes bendruomenės yra neatsiejamos nuo pačios problemos ir nuo jos sprendimo. Kiekviena mokykla į prevencijos programas įtraukia ugdymo programas, mokyklų administracijos, mokytojai, socialiniai darbuotojai ir kitas personalas pasirengęs kurti ir diegti mokiniams teigiamus vaidmens pavyzdžius. Į prevencinę veiklą įtraukiami iir moksleiviai. Reikia rasti pakaitalų toksinėms ir narkotinėms medžiagoms. Daugelis mokyklų organizuoja popamokinę veiklą, užkertančią kelią žalingų įpročių plitimui. Siekti, kad tokios veiklos būtų kuo daugiau, bendradarbiauti su vietos bendruomene. Tokiose mokyklose tėvai ne tik skatinami aktyviai dalyvauti mokyklos veikloje, čia organizuojamas ir jų švietimas. Atlikus apklausą, daugelis mokymosi įstaigų skundėsi, kad visai nėra literatūros dirbti narkomanijos klausimais su tėvais. O ir tėvams nėra jokios literatūros kaip apsaugoti vaikus nuo žalingų įpročių. Prieinama literatūra daugiau orientuota į teorines žinias. Tėvai apie žalingų medžiagų vartojimą bei padarinius turi žinoti dar iki tada, kai jų vaikai pradeda vartoti narkotines medžiagas. Jie turi dalyvauti kuriant žalingų įpročių prevencijos mokyklose strategiją ir padėti ją įgyvendinti.

Mokyklose plėtojant prevenciją reikėtų:

– formuoti mokyklos gebėjimą inicijuoti ir įdiegti naujoves;

– išaiškinti ir perteikti elgsenos normas – nustatant mokyklos taisykles, reikalaujant nuolatos jų laikytis arba diegiant normas per mokyklos masto kampanijas (arba ceremonijas);

– ugdyti gyvenimo įgūdžius – gebėjimą prisitaikyti visuomenėje ir pozityviai elgtis. Tai savęs pažinimo, savikontrolės ugdymas, bendravimas ir bendradarbiavimas, atsakingas sprendimų priėmimas bei problemų sprendimas, kritinis ir kūrybinis mąstymas, emocijų valdymas bei susidorojimas su stresais.

Svarbu skatinti gerus santykius mokykloje su mokytojais, bendraamžiais, socialinėje aplinkoje – draugais, neturinčiais žalingų įpročių .7. Realios pagalbos būdai

Iš tiesų nėra paprasto ir vienareikšmio aatsakymo, kodėl vaikas ar paauglys pradeda vartoti narkotikus ar alkoholį.

Narkomanija susirgęs vaikas, paauglys ar jaunuolis paprastai neturi tiek valios, jėgų, noro ir nuovokos, kad pats kreiptųsi pagalbos. Tėvų pareiga ne slėpti ir dangstyti nelaimę, o tuoj pat subruzti padėti jam vaduotis iš klastingos ligos pinklių.

Į pagalbą šeimai, pačiam paaugliui sprendžiant šią problemą gali ateiti socialinis darbuotojas. Jis gali padėti tėvams išsiaiškinti priežastis, paskatinusias jų vaiką vartoti kvaišalus, patarti jiems koks elgesys tinkamas, kad problema netaptų dar didesnė, kokių priemonių imtis ir į kokius specialistus ar tarnybas kreiptis pagalbos.

Jei vaikas auga asocialioje šeimoje ir tėvams jis visiškai nerūpi, socialinis darbuotojas gali ieškoti pagalbos pasitelkdamas pedagogus, Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojus bei kitų institucijų specialistus.

Kad pagalba šeimai, paaugliui būtų veiksminga ir tinkama, socialinis darbuotojas privalo būti kompetetingas šiuo klausimu, domėtis šia problema ir žinoti galimus jos sprendimo būdus.

Šiuo metu daugelyje miestų veikia narkomanų detoksikacijos centrai, narkomanų reabilitacijos bendruomenės, konsultaciją ir tinkamą gydymą galima gauti pas gydytojus specialistus.

Jei šeima nenori, kad problema taptų žinoma kitiems, Lietuvoje yra nemažai psichologinių tarnybų, paskambinęs į kurias žmogus gali gauti kvalifikuotą specialisto – psichologo ar psichoteraputo- pagalbą. Šiuo metu Lietuvoje plinta ir tampa vis populiaresnės savanoriškos telefono tarnybos, kur konsultuoja įvairaus amžiaus savanoriai.

Lietuvos vyriausybinės ir nnebyriausybinės organizacijos stengiasi apjungti savo jėgas, ieško bendrų sprendimų šiai problemai įveikti. Lietuvos specialistai – vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, rengia projektus, aktyviai dalyvauja tarptautinėse programose bei ieško lėšų narkomanijos prevencijos gydymo, narkotikų kontrolės priemonių tobulinimui.

Kad pasiekti teigiamų rezultatų sprendžiant paauglių narkomanijos problemą , pirmiausia neturime būti abejingi paauglio problemoms, stengtis jį suprasti, mylėti jį tokį, koks jis yra. Supratimas ir nuoširdi parama – galimybė paaugliui lengviau praeitį tą sunkų gyvenimo tarpsnį, atsikratyti žalingų įpročių.Išvados

1. Narkomanais dažniausiai tampa nesugebantys išspręsti problemų, nelaimingi, atstumti, bendraamžių įtakon pakliuvę paaugliai.

2. Narkomanijos prevencijos programų įgyvendinimas šeimoje ir mokykloje – pats svarbiausias ir tikslingiausias žingsnis, užkertantis kelią šiai socialiniai problemai.

3. Narkomanijos prevencijos tikslas – pašalinti iš mokyklų narkotikus, o ne iš visuomenės pašalinti narkomanus, išmokyti vaikus pasalyti “NE” kvaišalų vartojimui, šviesti tėvus bei mokyti juos rodyti tinkamą pavyzdį savo vaikams.

4. Kad būtų išspręsta paauglių narkomanijos problema savo jėgas turi apjungti vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos, visuomenė ir kiekvienas iš mūsų.Naudota literatūra

1. Bulotaitė L., Socialinis darbas mokykloje, K, 1997.

2. Brasaitė A., Narkomanija/Dialogas – Nr.41, 1999.

3. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturienė N., Aš myliu kiekvieną vaiką, V, 1996.

4. Gurskis S., Narkomanijos pinklės, V, 1990.

5. Klusas P., Mylėk ir nežudysi , V, 1981.

6. Kvieskienė G., Palankių elgsenos prielaidų žalingoms priklausomybėms susiformavimo analizė: Narkomanijos prevencija Lietuvos mokyklose , V ,

2001.

7. LR VRM , Narkotikai, Leidykla „ Trys žvaigždės”, 1996.

8. Selmistraitienė D., Paauglių socialiniai įgūdžiai. Priklausomybių nuo narkotinių medžiagų prevencijos gairės ir narkomanijos prevencija Lietuvos mokyklose, V, 2001.

9. Šimaitis A., Mokykla be narkotikų. Narkomanijos prevencija Lietuvos mokyklose, V, 2001.

Related Posts