Mūsų vaikų bėdos prasideda namuose, todėl ir spręsti jas reikia ten.

Home / Sociologija / Mūsų vaikų bėdos prasideda namuose, todėl ir spręsti jas reikia ten.

Įvadas

Ydos – blogio apraiškos

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne yda apibrėžiama kaip ,,bloga ypatybė, kliauda, trūkumas“. Tai įvairios blogio apraiškos, dorybės priešybė. Ydos būdingos tiek pavieniams žmonėms, tiek grupėms ar kolektyvams. Jos labai gajos. Greitai plinta ir įgyja patvarių asmeninių įpročių jėgą, yra pavojingos, nes demoralizuoja žmogų, stumia jį į blogį, ardo šeimą, sukelia daug skausmo ir išgyvenimų artimiesiems, sunkina darbinę veiklą, stabdo pažangą. Nugalint ydas, tarpsta teigiami charakterio bruožai. Pavyzdžiui, norint įveikti tingėjimą, ugdomas darbštumas, norint nugalėti melą, skiepijamas teisingumas.

Niekas mūsų ttaip nevaržo, kaip mūsų ydos.

H. de Balzakas

Dvasinės žmogaus kultūros ugdymas nėra paprastas, epizodinis dalykas -tai nuoseklus, nuolatinis, kruopštus tėvų dėmesys vaikų auklėjimui. Dabar žengianti į gyvenimą karta mato ir matys dar daug blogio, kurį paliko pusę amžiaus trukęs sovietinis gyvenimas: tingėjimą, nesąžiningumą, emocinį nekultūringumą, estetinį skurdą, egoizmą ir kt. Todėl itin svarbu suvokti konkrečias blogio apraiškas ir pastoti joms kelią. Tai padaryti leidžia geras auklėjimas arba saviaukla.

Dažnai tėvai stebisi, iš kur atsiranda ,,sunkūs“ vaikai. O atsiranda jie šeimose, kuriose tėvai ddaugiau domisi savimi, o rūpintis vaikais neturi jėgų, noro ir laiko. Tokie tėvai stato namus, keičia baldus, perka, parduoda arba girtauja, o vaikų gyvenimas plaukia savo vaga. Tėvai į įvairius vaiko elgesio nukrypimus žiūri atlaidžiai, guodžiasi: ,,Toks amžius – išaugs“, ,,,Kitų irgi ne geresni“ ir pan.

Vaikai mato, kad suaugusieji per daug savimi užimti, neturi laiko pažvelgti į jų vidaus pasaulį, neįstengia ir nesistengia jų suprasti. Jie greitai perpranta tėvų mąstyseną, elgseną ir taikosi prie aplinkybių. Jeigu nori, kad mama ar tėtis nesibartų. nepamokslautų, nebambėtų, – reikia nesipainioti jiems po kojų, kur nors dingti. Taip patogiau ir maloniau, užuot sėdėti prie knygų.

Vaikus, linkusius ,,slysti paviršiumi“, vengti darbo, ieškoti malonumų reikia griežčiau kontroliuoti ir ,,kiečiau“ prižiūrėti. Sunkus vaikas neturėtų tikėtis, kad išsisuks nuo darbo ar pareigos. Tada jis susitaikys su mintimi, kad nėra kur dingti -vis tiek reikės padaryti tai, kas reikia padaryti. Tėvai turi būti akyli, viską pastebėti. nes sunkūs vaikai nusižengdami nori patikrinti, ar tėvai apskritai juo domisi. Kartu reikia uugdyti tokius asmenybės bruožus, kaip atsakomybė, pareiga, sąžiningumas.

Žmogus yra ramiausias ir švenčiausias gyvulys, jeigu jis nenumalšintas tinkamo auklėjimo; be auklėjimo arba blogai išauklėtas, jis yra žiauriausias iš visų žemės gyvūnų.

Platonas

Mūsų vaikų bėdos prasideda namuose, todėl ir spręsti jas reikia ten.

Krikščionių teologijos apibrėžtos ydos, kurios laikomos visų kitų nuodėmių pagrindu, yra puikybė, gobšumas, gašlumas, rūstumas, pavydas, persivalgymas ir tingumas, pyktis, pesimizmas ir puikybe.

Toliau aptarsime būdingesnes ydas ir jų šalinimo būdus.

Melas

Melas yra sąmoningai pasakyta netiesa. Tai labiausiai paplitusi yda. Daugkartinis melas virsta įįpročiu, žmogaus charakterio savybe – melagingumu. Jam artimas veidmainiškumas, klastingumas, dviveidiškumas ir kt.

Melas apnuogina silpną sielą, bejėgį protą, ydingą charakterį.

J. Bekonas

Melas – sunki yda, rodanti žmogaus dvasinę menkystę ir žemą savigarbą. Jis pakerta tarpusavio pasitikėjimą, skleidžia įtarumą, trukdo bendrauti, ardo draugystę. Volteras taip rašė apie melą: ,,Mes dėl to melą laikome didžiausia gėda, kad iš visų blogų poelgių jį lengviausia nuslėpti ir paprasčiausia atlikti. Vaikų melas -pats pirmasis susvetimėjimo požymis. .

Melas — aplinkos poveikio ir auklėjimo padarinys, o ne įgimta savybė. Meluodamas vaikas iškreipia tiesą, tačiau ne kiekvienas jos iškreipimas yra smerktinas. Jeigu vaikas tai daro neturėdamas blogų motyvų, tokį melą reikia suprasti ir tinkamai reaguoti.

Melo priežastimi gali būti lengvabūdiškumas arba netgi geraširdiškumas; ne gana to, melu galima siekti ir tikrai gero tikslo, bet pats siekimo būdas vien savo forma yra žmogaus nusikaltimas sau pačiam ir niekšybė, kuri turi padaryti žmogų vertą neapykantos jo paties akyse.

I. Kantas

Už vaiko melo paprastai slypi žiaurūs tėvai. Melas neturėtų jokios prasmės, jei nebūtų jaučiama, kad tiesa pavojinga.

A. Adleris

Kovodami su melo apraiškomis, tėvai turėtų paisyti šių reikalavimų:

1. Kova su vaikų melu pradedama nuo savęs, f. y. nuo tėvų. Tėvai patys turi gerbti tiesą, nemeluoti vaikams, mokytojams. Jeigu jie sąmoningai verčia kaltę kitiems, patys aatlieka už vaikus namų darbus, teisina be priežasties praleidinėjamas pamokas, rašinėja mokytojams fiktyvius raštelius, tai ir vaikai išmoksta meluoti, apgaudinėti. Negalima vaikams žadėti to, ko nebus įmanoma ištesėti. Kai tėvai taip elgiasi, tai ir vaikai ima gudrauti, slėpti, išsisukinėti, vengti viską pasakyti. Tėvai turi žinoti, kad vaikai labai gerai įsimena jų pažadus.

Melas dažniausiai atsiranda iš paprastų kasdieniškų tiesos iškraipymų, neaiškių, dviprasmiškų pasakymų ir pamažėl virsta įpročiu, netgi charakterio bruožu. Todėl tėvai turėtų vengti dviprasmybių, kad vaikai suvoktų aiškią melo ir juokų, tiesos ir netiesos ribą.

2. Kiekvienu atveju reikia nustatyti ir salinti vaikų melo priežastis. Tai ir paprastas, ir kartu sunkus reikalavimas. Nevykdant jo, neįmanomas dorovinis vaiko tobulėjimas, nes iš melo išsirutulioja kitos ydos.

Vienas dalykas yra parodyti žmogui, kad jis klysta, o kitas- įskiepyti jam tiesą

Dž. Lokas

3. Negalima vaikų, ypač mažų, griežtai bausti už prasižengimus. Jeigu tėvai labai griežtai baudžia už kiekvieną smulkmeną, vaikus nuo jų pykčio ir galimų bausmių gelbsti melas. Prisipažinti ir atsiprašyti bijo, nes žino, kad vis tiek bus griežtai nubausti. Taip vaikas per melą patiria savisaugos džiaugsmą.

Vaikas rečiau meluoja, kai tėvai taktiškai reaguoja į pasakytą netiesą. Jeigu jis ką padarė ne taip ir prisipažino, tėvai turi būti atlaidesni – kitaip jis kitą kartą bijos sakyti tiesą. Kartu vvaiko melas gali rodyti ne tik sąmoningą piktavališkumą, bet ir nepatyrimą, nemokėjimą pasirinkti.

4. Reikia padėti vaikams suvokti tiesą. Šis reikalavimas ypač aktualus bendraujant su mažais, trejų šešerių metų, vaikais, nes jiems dar sunku suvokti tiesą. Šiuo amžiaus tarpsniu geriau nesekti fantastinių bei absurdo pasakų. Reikia kantriai ir santūriai aiškinti, kad meluoti negalima. Pavyzdžiui, skaitydami pasaką apie septynis ožiukus, tėvai turėtų paaiškinti, kad vilkas yra negeras, nes jis apgavikas, kalba su ožiukais jų mamos balsu. Taip pat reikia ugdyti vaikų pastabumą, daugiau dėmesio kreipti į aplinkos tikrovės reiškinius, remtis konkrečiomis situacijomis i§ gyvenimo ir knygų.

Šiurkštumas

Tai neigiama žmogaus charakterio savybė, rodanti nepagarbą kitiems žmonėms, pasireiškianti atsikalbinėjimu, užgauliojimu, [žeidinėjimu, storžieviškumu, akiplėšiškumu, cinizmu, chuliganizmu. Šiurkštus vaikas stengiasi prievarta rodyti kitiems savo valią ar norus. Šiurkštumas paprastai atskleidžia žmogaus vidinio pasaulio skurdumą, dorovinį bukumą, nejautrumą.

Šiurkštus elgesys uždaro prieš mus visas duris į visas širdis

S. Smailsas

Šiurkštumas gali būti ir negebėjimo valdytis, kontroliuoti savo elgesį padarinys. Išorinis šiurkštumas dažniausiai reiškiasi nemaloniais žodžiais, įžeidžiančiomis replikomis, atgrasiais gestais. Toks elgesys rodo ir elementarios kultūros stoką.

Kai kurių tėvų manymu, bręsdami vaikai tampa šiurkštūs, įžūlūs ir žiaurūs. Tačiau taip nėra. Psichologai (K. Izardas, V. Kruteckis, N. Lukinas) daugeliu tyrimų įrodė, kad šiurkštumo šaknys glūdi šeimoje, t. y. toje terpėje, kurioje

vaikas auga ir auklėjamas. Vaikystėje patirtas šiurkštumas vėliau trukdo suvokti tikrąsias dvasines vertybes, bendrauti su žmonėmis. Taigi, norėdami pakeisti šiurkščių vaikų elgesį, tėvai turi suprasti savo daromas auklėjimo klaidas ir jas šalinti. Be abejo, reikia atsižvelgti į brendimo laikotarpiu padidėjusį vaikų jautrumą, nervingumą.

Kartais šiurkštumas gali būti ne tik neišsiauklėjimo požymis, bet ir tam tikras švelnumo išgyvenimas. Pajutęs švelnumą, paauglys gali ir susigėsti, o dėl to pasidaryti atžarus.

Vaikai nemandagūs ir įžūlūs būna dėl įvairių priežasčių. Salindami šiurkštumo priežastis, tėvai turėtų:

1. Su vvaiku elgtis taktiškai, neslopinti jo noro būti savarankiškam. Smulkmeniška tėvų globa, diktatoriški reikalavimai, vaiko nuomonės nepaisymas kompromituoja jį draugų akyse ir žadina priešinimąsi įvairiomis šiurkštumo formomis. Ypač griežtą protestą sukelia kategoriški draudimai: ,,Neleisiu!“, ,,Nei-si’“, ,,Negalima!“ Atgrasiai vaikai reaguoja ir tada, kai tėvai neteisingai kaltina, ,,profilaktiškai“ bara, nuolat moralizuoja. Reikia gerbti vaiką, skatinti jo savarankiškumą bei savigarbą, atsisakyti perdėtos globos, kantriai ir taktiškai taisyti jo elgesio klaidas, ugdyti teisingas dorovines pažiūras.

2. Patys tėvai visur ir visada turi elgtis kultūringai, rodyti vaikui ppavyzdį. Vaikas įžūlėja mėgdžiodamas tėvus. Jeigu tėvas šiurkštus su motina ar kitais šeimos nariais. Jei motina dažniausiai tik barasi, visiems priekaištauja, tai ir vaikas tampa storžievis. Labai neigiamai veikia vieno iš tėvų (ypač abiejų) girtavimas, žema dvasinė kultūra, egoizmas, šiurkštumas, ccinizmas, abipusė nepagarba. Konfliktiška aplinka taip pat nepalankiai atsiliepia dar negimusiam kūdikiui.

Kas negali pykti, tas nugali didžiausią priešą.

Publijus

3. Nustatyti vaikui tinkamą darbo ir poilsio tvarką. Jeigu vaikas neprižiūrimas, turi daug laisvo laiko, blogi draugai gali daryti jam neigiamą įtaką

4. Negalima iš vaiko tyčiotis, jo pašiepti. Tėvai neturėtų juoktis iš vaiko nerangumo, nemokėjimo gražiai stovėti, sėdėti, valgyti. Negalima kopijuoti vaiko manierų ir pašiepti vaiką jas demonstruojant. Šiukštu pravardžiuoti tinginiu, avigalviu, apsileidėliu. Nedera lyginti vaiko su kitais, nuolatos jį žeminti ir pan.

5. Teisingai išaiškinti vaikui kai kurias doroves sąvokas. Retkarčiais vaikas jas supranta klaidingai. Antai šiurkštumą ar įžūlumą paaugliai dažnai laiko suaugusių žmonių bruožu, vyriškumo įrodymu, todėl patys gėdijasi būti švelnūs ir jautrūs. Taigi vaikų šiurkštumas neretai būna tik savo nevertingumo, ribotumo aar įžeistos savimeilės kaukė. Tokie vaikai, kad ir labai keista. Jautriai reaguoja į jiems rodomą gerumą, brangina švelnumą. Tėvų gebėjimas skirti tikrą šiurkštumą nuo tariamo leidžia prasiskverbti į vaiko sielą ir ją tinkamai paveikti.

Egoizmas

Žmogaus gyvenimo orientacijos principas, kai pirmenybė teikiama asmeniniams interesams, vadinamas egoizmu (lot. ego – aš). Egoizmas, įsitvirtindamas žmogaus charakteryje, virsta egoistiškumu.

Kasdieniniame gyvenime egoistai dažniausiai būna niurgzliai, pavyduoliai, visada kažkuo skundžiasi. Jie žiūri tik sau naudos, nepaiso kitų, net pačių artimiausių žmonių interesų, bet kokiomis priemonėmis siekia garbės, kkarjeros, apdovanojimų.

Egoistas kitam jautrus tik tiek, kiek iš jo laukia naudos. Siekdamas savanaudiškų tikslų, dažnai nesiskaito su priemonėmis, būna savimyla. Egoistui sunku palaikyti gerus, nuoširdžius ryšius su kitais žmonėmis, paprastai jis įtarus, nepatiklus, kitų poelgiuose nuolat ieško slepiamos prasmės (kurios gali ir nebūti). Tai sąlygoja nedraugiškumą, priešiškumą, piktumą, pagiežingumą, kerštingumą ir pavydumą. Egoistas yra geros nuomonės apie save, jam būdingas neadekvatus savęs vertinimas. Egoizmas iškreipia, žaloja asmenybę, rodo, kad ji ne tik silpna, bet turi ir asocialių bruožų: nemoka bendrauti, padėti kitiems, jų suprasti ir atjausti. Egoistui svetima empatija.

Egoizmas nepakenčiamas, ir tie, kurie jo nenuslopino, o tik pridengia, visuomet verti neapykantos.

B. Paskalis

Egoizmas išugdomas nuo mažens. Pirmi vaiko tariami žodžiai yra ,,noriu“, ,,duok“, ,,man“. Netinkamai auklėjamo vaiko užgaidos didėja, ir tėvams vis sunkiau jas tenkinti. Iš pradžių vaikas reikalauja paimti jį ant rankų, pasupti, paskui — žaisliuko, saldainių ar kitų skanėstų, dar vėliau – džinsų, magnetofono, mašinos, galų gale – baldų, buto, mašinos. Egoistiškas mažylis gąsdina tėvus riksmu, paauglys spekuliuoja savo meile, o jaunuolis pasitelkia šiurkštumą, intrigas, melą.

Jūs duodate vaikui viską, ko jis reikalauja. Ir štai jis pamatė mėnulį ir reikalauja jo. Kaip jūs patenkinsite šį įnorį?

Ž. Ž. Ruso

Polinkis į egoizmą atsiranda tiek dėl vaiko amžiaus ypatumų (silpni slopinimo vyksmai, nnesustiprėjusi valia, padidėjęs emocinis jautrumas), tiek dėl netinkamo auklėjimo (vaikas be saiko mylimas ir lepinamas, tenkinami visi jo norai, keliami nenuoseklūs reikalavimai, šeima neturi vienos nuomonės apie vaiko elgesį ir pan.). Kadangi egoizmui tarpti leidžia netinkamas auklėjimas, tėvai turėtų atkreipti dėmesį į šiuos reikalavimus:

1. Suvokti ribą tarp kūdikio riksmo kaip fiziologinio signalo ir riksmo reikalavimo.

Jeigu vaikas verkia, vadinasi, jisai alkanas. Duokite jam kriaukšlelę juodos duonos. Toliau verkia? Nekreipkite dėmesio.

Dž. Lokas

2. Protingai derinti meilę su reiklumu. Ž. Ž. Ruso sakė: ,,Pirmosios vaikų ašaros – tai jų prašymai, bet jei neapsižiūrėsi. Jos greitai taps įsakymais“. Todėl tėvams nereikia būti pernelyg nuolankiems ir neprotingai geriems “

Egoizmas suveši, kai tėvai per daug gėrisi savo vaiku: koks jis protingas, koks geras, koks gražus, kiek moka eilėraščių ir pan. Pedagogikos teorija nenusistačiusi prieš vaikų gyrimą, tačiau tai daryti reikia saikingai ir tik tada, kai vaikas tikrai nusipelno. Taigi vaiką reikia girti ne už gabumus, gražumą ar kitką, bet už konkretų darbą.

Tas kuris mano, kad gali išsiversti be kitų, labai klysta; bet tas kuris mano, kad kiti negali apsieiti be jo, dar labiau klysta.

F. de Larošfuko

Medicinoje vartojama perdozavimo sąvoka reiškia: jei piktnaudžiaujama net geriausiais vaistais, tai jie pradeda organizmą veikti kaip nuodai. Panašiai vaiko sielą vveikia ir, nereikli tėvų meilė.

3. Negalima ugdyti vartotojiško požiūrio ir godumo. Daugelis mamų dirba ir visą dieną nemato vaiko. Norėdamos jį pradžiuginti, parneša saldainių, kitų skanėstų, žaislų. Jeigu tai dažnai kartojasi, vaikas, pasitikdamas mamą, dalykiškai klausia: ,,0 ką tu man parnešei?“. Jis nepasidomi, ar mama pavargo, ar jai nereikia kuo padėti. Dar blogiau, kai mama mažą vaiką klausia: ,,Kam didžiausias meduolis? Tau, sūneli?“; pirmaklasio gaili: ,,Sėdėk, sėdėk, vaikeli, aš pastovėsiu“, o paauglę dukrą ramina: ,,Nesinervink, nupirksiu tau dar geresnius džinsus“. Šitaip skiepijamas vartotojiškas požiūris, godumas.

Šeimoje, kurioje auga keli vaikai, tarp jų dažnai kyla ginčų. Vaikai skundžiasi: ,,Jis paėmė mano mašiną, žaidė mano kaladėlėmis, numetė mano kamuolį“. Jeigu tėvai ramindami lieps žaisti tik savo žaislais, svetimų neimti, o savų niekam neduoti, kaip mat sudygs egoizmo sėklos.

Štai-jūs turite vieną obuolį <.>. Tiktai vieną. Ir jūs puikiai žinote, kad augančio vaiko organizmui jis reikalingesnis negu jums. Ir visgi – neatiduokite vienintelio obuolio viso. Negalima! Atminkite: jūsų vaikelis, be kūno, turi dar ir psichiką, ir besiformuojantį charakterį. Atiduodami vaikui viską, jūs užkrečiate jo sielą baisiu virusu. Nedoros virusu! Įsisąmoninkite tai: suteikdami vaikui privilegijuotą padėtį, atiduodami jam visa, kas geriausia ir skaniausia, jūs ugdote jo egoizmą ir godumą.

Kaip susidoroti su šia liga, kada ji išsivystys,

šito aš, gydytoja, nežinau. Juo labiau baisi si liga: jai išgydyti nėra recepto, nei vaistinės. Ir žinokite: pirmąja išugdyto egoizmo ir savimeiliško beširdiškumo auka tapsite jūs – neįžvalgi motina.

Gydytoja N. Andrejeva

Iš mažumės reikia pratinti vaiką viskuo dalytis, domėtis kitais žmonėmis ir jiems padėti, atsisakyti malonumų kitų labui. Tėvų įsitikinimas, kad jeigu šeimoje auga keletas vaikų, tai egoizmui tarpti nėra sąlygų, yra klaidingas. Viskas priklauso nuo to, ar šeimoje tarp vaikų veši tikra draugystė. Tėvai elgiasi neteisingai mokydami vaiką kitam nieko nneduoti, nesidalyti ir pan.

4. Į šeimos problemų sprendimą reikia įtraukti įvairaus amžiaus vaikus.

Egoizmas neturės pagrindo tarpti, jeigu jau septynmečiai aštuonmečiai vaikai lygiomis teisėmis aptars šeimos reikalus, padės tėvams nuspręsti, ką pirkti, ko labiausiai kam reikia, kur visi vyks poilsio dieną, ir kt. Galimybė pasirinkti, pareikšti savo nuomonę, nusileisti moko vaiką atsakomybės, altruizmo ir yra geras egoizmo priešnuodis.

Tingėjimas

Vengimas dirbti yra tingėjimas. I. Kantas tinginystę apibrėžia labai panašiai:

,,Linkimas ilsėtis prieš tai nieko nedirbus yra tinginystė“. Darbas taurina žmogų, ugdo jo dorovines savybes, oo tingėjimas, priešingai, žlugdo.

Lietuvių tautosakoje yra nepaprastai daug patarlių ir priežodžių apie darbą. Štai keltas jų:

Daug rankų didžią naštą pakelia. Bendrai dirbdami žmonės daug padaro. Neperšokęs per griovį, nesakyk ,,op“. Kol nepadarei darbo – nesigirk. Lašas po laso ir akmenį ppratašo. Atkakliai dirbant, viskas padaroma. Verkia duona tinginio valgoma.

Tingėjimą, t. y. bodėjimąsi darbu, mokymusi, tik labai retai galima paaiškinti bloga sveikata. Dažniausiai vaikai pradeda tingėti. Jei tėvai iš mažens neskatina jų veiklumo, nepratina įveikti kliūčių, nežadina domėjimosi buitiniais šeimos reikalais, neugdo įpročio dirbti, nepratina džiaugtis gerai atliktu darbu. Taigi tinginystė— šeimos auklėjimo vaisius. Autobuse dažnai matome, kaip motinos sodina 6-10 metų vaikus, o pačios stovi. Namie vaizdas panašus: mamos siuva sagas, skalbia kojines, prisiuva rankogalius ir apykakles, ruošia sumuštinius ne tik mažiems, bet ir gerokai paūgėjusiems vaikams. Samprotaudami, kad užaugę vaikai išmoks nugalėti kliūtis, tėvai paprastai klysta. Metai bėga, o įprotis vengti sunkumų, laukti, kad kas kitas padarys, išlieka. Atpalaiduodami vaikus nuo pareigų, namų ruošos ir saviruošos, tėvai skatina tingėjimą.

Taip ppat negalima nepatenkinamo mokymosi teisinti vien gebėjimų stoka. Paprastai vaikui stinga darbštumo, dėl to jis nemoka, o vėliau ir nenori dirbti.

Kad įveiktų vaikų tingėjimą, tėvai turi laikytis šių reikalavimų:

1. Iš mažumės įtraukti vaiką į darbą ir be paliovos žadinti norą dirbti.

Vaikai visada trokšta veiklos, būna aktyvūs ir energingi. Jau dvejų trejų metų mažylis noriai vykdo tėvų prašymus, atneša, paduoda, palaiko, sukelia, perkelia įvairius daiktus. Tačiau vien to neužtenka. Reikia įpratinti vaiką ne tik dirbti įvairius darbus (tvarkyti žaislus, kambarius, pprižiūrėti gėles, skalbti, siūti ir kt.), bet ir atlikti juos sąžiningai. Jausti atsakomybę už pavestą darbą. Rimta veikla – mokymasis, darbas – negali būti grindžiama vien pomėgiu. Todėl augantis vaikas turi gerai įsisąmoninti žodžių ,,reikia“, ,,privalau“, ,,pareiga“ reikšmę.

Ypač daug dėmesio reikia skirti savitarnai. Pusantrų metų vaikas pats turi nusiimti kepurę, nusimauti kojinaites, dvejų – nusivilkti, trejų – apsivilkti. Iki trejų metų reikia įpratinti vaiką susitvarkyti žaislus, susidėti drabužius. Ketverių ar penkerių metų mažylis jau turi mokėti susisegti sagas, kairį batą atskirti nuo dešinio. užsirišti raištelius, šešerių septynerių- savarankiškai nusirengti ir apsirengti. nusiprausti ir išsivalyti dantis, susitvarkyti žaislus, pasikloti lovą, išsiskalbti nosines. kojines ir kt. Dešimties dvylikos metų vaikai jau padeda slaugyti ligonius, pasenusius šeimos narius, globoja jaunesnius broliukus bei sesutes.

Mokydami vaikus savitarnos, tėvai turi taktiškai jiems padėti, pavyzdžiui. tinkamai išdėlioti drabužėlius, kad vaikas juose nesusipainiotų, patarti, pamokyti.

2. Negalima barti ir priekaištauti dėl prastai atlikto darbo. Yra vaikų, kurie dirba darbą, tačiau neįsitraukia į jį, nesidomi, dirba be entuziazmo. Jie dirba ar mokosi tik todėl, kad išvengtų nemalonumų, priekaištų ar barnių, t. y. norėdami apsiginti. Tokių vaikų nereikia barti už prastai išmoktas pamokas ar blogą darbą. Reikia santūriai ir ramiai pasakyti, kad netinkamai atliktas darbas turi būti pataisytas arba padarytas iiš naujo. Negalima tėvams už vaiką dirbti darbų, nebent tą dalį. Kurios jis aiškiai nepajėgia atlikti.

Žodiniai patarimai, barimas, priekaištavimai yra pats nevaisingiausias darbštumo ugdymo metodas. Prancūzų rašytojas Renaras yra sakęs: ,,Kvailas žmogus, suvokęs savo kvailumą, jau ne toks kvailas, bet tinginys gali suvokti savo ydą, sielvartauti dėl jos, bet vis tiek būti tinginys“‘2. Taigi ne žodiniai patarimai, o vaiko gyvenimo sutvarkymas turi būti svarbiausias darbštumo ugdymo būdas.

3. Vaikus reikia išmokyti dirbti, organizuoti savo darbą. Tiek dirbant, tiek mokantis reikia ne tik gabumų, bet ir mokėjimo dirbti, organizuotumo, drausmės. Galima dirbti ar mokytis gana daug, bet nenašiai. Tik organizuoti žmonės moka produktyviai dirbti. Taigi pavargstama ne nuo darbo, o dėl to, kad nemokama dirbti. Mokėti dirbti – tai gebėti per trumpiausią laiką padaryti daugiausia darbo. Tėvai iš mažens turi to mokyti vaikus.

4. Būtina pratinti prie darbo saviauklos. Vaikams reikia dažnai priminti, kad sąžiningas požiūris į mokymąsi bei darbą taurina žmogų. Tikras džiaugsmas visada patiriamas įtemptai padirbėjus ir pasiekus užsibrėžtą tikslą. Gerai atlikta pareiga teikia didelį pasitenkinimą, žadina sveiką išdidumą ir savigarbą. Todėl tėvai turi pratinti vaikus prie darbo saviauklos.

Kad vaikas neišmoktų tingėti, tėvai gali pasinaudoti taisyklėmis;

1. Ką gali padaryti šiandien, neatidėliok rytojui.

2. Vienas darbas, atliktas šiandien. vertingesnis už dešimt, atidėtų rytojui.

3. KKeletas įpusėtų darbų neturi tokios vertės kaip vienas, atliktas iki galo.

4. Savo nutarimus vykdyk skubiai, delsimas – darbo žlugdymas.

5. Tiksliai laikykis dienotvarkės, taupyk laiką.

6. Neeikvok jėgų betiksliams svarstymams, iš karto imkis darbo.

7. Vakare apgalvok, kiek suplanuotų darbų liko nepadaryta ir kodėl.

5. Neskirstyti darbų į vyriškus ir moteriškus. Iš esmės buityje nėra darbų, būdingų tik vyrui arba tik moteriai..

Berniukai privalo mokėti pasikloti lovą, valyti, skalbti, lyginti, adyti drabužius, nupirkti produktų, pasigaminti valgį, sutvarkyti butą, prižiūrėti gėles ir kt. Šie darbai turi tapti savarankiška veikla, o ne vienkartiniais įpareigojimais.

Vaiko savitarna, buities darbai, nuolatinės pareigos yra būtina vystymosi sąlyga. Kartu su darbštumu ugdomas sąžiningumas, rūpestingumas, vaikas įpranta gerbti savo ir kitų darbą, išmoksta savarankiškai tvarkyti šeimos reikalus.

Išugdytas vaiko darbštumas yrą pats didžiausias turtas, kurį tėvai gali palikti vaikui. Tinginys – nelaimė visiems: ir tėvams, ir mokyklai, ir būsimai šeimai, ir darbovietei.

Pavydas

Pavydas – kartėlio jausmas dėl kieno pasisekimo, gerovės. Žmonės gana dažnai pavydi vienas kitam materialių gėrybių, karjeros, gerų vaikų, gražaus sugyvenimo. Vaikai pavydi vienas kitam ,,didesnės“ tėvų meilės, žaislų ir kt. Pavydėdamas vaikas ima klaidingai žiūrėti į pasaulį: jis temato tai, ką kitas turi, ir nepastebi, ką pats gauna. Pavydas daro žmogų nelaimingą

Vaikai yra emocingi, įtaigūs, todėl ypač jautriai išgyvena pavydo jausmą. Gana

dažnai mylimiausias šeimos narys būna jauniausias vaikas. Jam tėvai skiria daugiausia dėmesio: perka daugiau žaislų, duoda gardesnį kąsnelį, labiau pamyluoja. Dažniau jam ir atleidžia, nes ,jis – mažiausias“. Kolektyviai vaikams nusikaltus (ką sudaužė žaisdami, sutepė, išpylė, atidavė.),jauniausias nuo bausmės paprastai atleidžiamas, nes jis ,,mažas, dar nieko nesupranta“. Jei tokios situacijos kartojasi, vyresni vaikai ima jausti skriaudą, pavydą ar net priešiškumą jauniausiam broliukui ar sesutei, kartu ir tėvams. Pasitaiko ir priešingas reiškinys: kai tėvai susipranta ir pradeda vienodai elgtis su visais vvaikais, ima pykti ir pavydėti mažiausias. Pastebėję tokį mažiausiojo ,,sielvartą“, tėvai pradeda nuolaidžiauti, pataikauti ir vėlgi sukelia vyresnių vaikų pavydą. Gali būti ir kita vaikų pavydo forma: pavydima tėvui motinos meilės arba motinai tėvo meilės. Pavydus vaikas neretai tampa agresyvus – įnirtingai priekaištauja, įžeidinėja, mėgdžioja, trypia kojomis, laužo žaislus, arba dedasi esąs silpnas, reikalingas globos, užuojautos ir kt.

Tėvų neobjektyvumas palieka pėdsakų:

Ryškėja vaikų egoizmas, savimeilė, kitos ydos. Vaikai pradeda nepasitikėti žmonėmis, darosi įtarūs, o suaugę sunkiai prisitaiko prie aplinkos.

Norėdami išauklėti dorą, ttiesų, atvirą, nepavydų žmogų, tėvai turi paisyti šių reikalavimų:

1. Negalima išskirti vieno kurio šeimos nario. Išskirdami vieną iš kitų ir sudarydami jam privilegijuotą padėtį, tėvai skatina artimų žmonių pavydą,. Todėl tėvai turi sudaryti sąlygas vyresniems vaikams pajusti, kad jie yra aatsakingi už jaunesnių broliukų ir sesučių auklėjimą.

2. Vaikams išaiškinti pavydo žalingumą.. Pavyduolis dažniausiai esti ir nelaimingas, nes kitų laimėjimai jam kelia susierzinimą, nerimą, nemalonius išgyvenimus. Vaikai turi tai žinoti.

3. Iš mažens ugdyti savigarbos ir orumo jausmus.. Orus žmogus yra nuoširdus ir tiesus, paprastas ir kuklus, adekvačiai vertinantis savo ir kitų laimėjimus. Orumas drausmina žmogų, gerina tarpusavio santykius, neleidžia elgtis nedorai.

Proto tingumas

Viena iš blogo mokymosi priežasčių yra proto tingumas. Tokią savybę turintys vaikai linkę bet kokias mokomąsias užduotis supaprastinti, šabloninti, atlikti mechaniškai ir kaldami, jie nenori ir nemoka aktyviai galvoti ir pan.

Kovodami su proto tingumu, tėvai turėtų:

1. Kuo daugiau bendrauti su vaiku. Būtina atsakyti į visus jo klausimus, mokyti jį lyginti, gretinti, analizuoti, savarankiškai daryti išvadas, apibendrinti, skatinti domėtis aplinka, atidžiai aapžiūrėti kiekvieną daiktą, dažniau klausti ,kodėl?“

2. Pratinti vaikus rūpestingai dirbti, nevengti sunkumų ir juos įveikti. Posakis ,,Dirbk ir baiki“ turi būti vaikui privaloma taisyklė.

3. Rekomenduoti vaikams ir juos skatinti skaityti knygas apie įžymių žmonių gyvenimą. Pratinti skaityti dėmesingai ir atidžiai, užsirašyti įdomesnes mintis.

4. Žinoti, kad kuo anksčiau bus pradėta dirbti individualiai, tuo lengviau bus įveiktas vaiko proto tingumas.

Agresyvumas

Agresyvumas – tai priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlumas ar net jėgos vartojimas kito žmogaus ar žmonių grupės atžvilgiu. Agresyvus elgesys – tai priešiškas, ššiurkštus, įžūlus elgesys. Tokio elgesio priežastys gali būti įvairios: bejėgiškumas, kai reikia įveikti kliūtis; siekimas išspręsti prieštaravimus, noras būtinai laimėti (ginčą, varžybas), asmeninis priešiškumas kitam, pyktis, konfliktai ir kt.

Taigi, ką reikėtų daryti mažinant vaikų agresyvumą?

1. Tėvai turi žinoti, kad vaikams reikia ne tik maisto, šilumos, miego, bet ir meilės, tėviškos globos. Jeigu vaiką iš mažens sies menki jausminiai ryšiai su tėvais, tai tokioje šeimoje vaikas augs agresyvus. Taigi tik labai artimas bendravimas gali šalinti agresyvumą.

2. Jeigu maži vaikai žaisdami smogs kumšteliu motinai per veidą ar žaislu vienmečiui, atėmusiam iš jo žaislą, per galvų, o šiek tiek vyresni įnirtingai ginčysis, tai tėvai turi tarti griežtą ,,negalima“. Kaip tai pasakyti, priklausys nuo konkrečios situacijos, tačiau vaikas turi gerai suvokti žodžio negalima prasmę. Laiku nesudrausminus vaiko, nejučiomis bus skatinamas jo agresyvumas.

3. Agresyvumą žadina šeimos, naudojančios žiaurias fizines bausmes. Mušantis tėvas ar motina patys tampa agresyvumo simboliais. Dažniausiai jų vaikai į jėgą bando atsakyti jėga: spardosi, kandžiojasi, grasina ir pan. Nepajėgdami įveikti stipresniųjų, tokie vaikai skriaudžia silpnesniuosius, laužo medelius, kankina gyvūnėlius ir pan.

Agresyvumas dažniausiai yra neišsiauklėjimo, nesusivaldymo, primityvios elgesio kultūros padarinys

V. Žemaitis

Tėvai turi gerai suvokti, kad prieš imantis formuoti žmogų, pirmiausia patiems reikia pasidaryti žmonėmis, reikia tapti pavyzdžiu, kuriuo siektų vaikai.

Related Posts