Socialinė globa vyresniems žmonėms

Home / Socialinis darbas / Socialinė globa vyresniems žmonėms

 

TURINYS

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS…………………………15

ĮVADAS

Mažėjant gimstamumui, jaunesnio amžiaus kohortos yra nedidelės, lyginant su vyresnėmis, galima pastebėti, kad mažėja jaunesnio amžiaus giminaičių,galinčių pasirūpinti vyresnio amžiaus žmonėmis, skaičius. Statistika teigia, kad šiuo metu vienas vyresnio amžiaus gyventojas, tenka keturiems vidutinio amžiaus asmenims ir šis santykis prognozuojamas taip, kad šio amžiaus viduryje jis bus vienas prie dviejų. Ir niekas negali žinoti, kokios sveikatos būklės bus ateities pagyvenusių ir senyvo amžiaus kartos. Autorės mano, kad ateities vyresnio amžiaus žmonių sveikata gerės nei šiandien (Kanopienė, Mikulionienė, 2006).

Tam įtakos turi sparčiai tobulėjanti medicinos paslaugų sritis. Ir šioms prognozėms įtakos turi, kad jos yra grindžiamos aukštesniu ateities pagyvenusio amžiaus žmonių išsimokslinimo lygiu, kadangi jau yra įrodyta, kad išsimokslinimas yra vienas pagrindinių socialinių faktorių, įtakojančiu vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę. Kadangi išsimokslinimas susijęs su orientacija į sveiką gyvenseną ir tai gali turėti prevencinę reikšmę lėtinėms ligoms. Gautų tyrimų duomenimis, individualios išlaidos sveikatos priežiūrai iki 60 metų nedaug didėja, sulaukus 70 metų jau padvigubėja, o sulaukus 80 metų – išauga iki kketurių kartų. Galima daryti išvadą, kad didėjant pačių seniausių žmonių skaičiui, žymiai daugės asmenų, kuriems reikės gydymo, slaugos ar ilgalaikės priežiūros (Population Ageing: UNFPA). Todėl rengiamos prognozės, kad ateities kartos pagyvenusių žmonių sveikatos būklė bus tokia pati, kaip ir šiandienos. IIr sunku dabar prognozuoti, kaip sparčiai keisis senėjančios visuomenės poreikis ilgalaikės globos, slaugos ir sveikatos priežiūros paslaugoms. Todėl Europos šalyse, kaip ir Lietuvoje, pagrindiniaisįvardinami šie gyventojų senėjimo iššūkiai sveikatos apsaugai: ligų prevencijos, gydymo, ilgalaikės globos ir socialinių paslaugų subalansuotos plėtros visiems gyventojams užtikrinimas.

Tikslas: Išanalizuoti pagyvenusių žmonių globos ir slaugos ypatumus.

Uždaviniai:

Apžvelgti pagyvenusių žmonių amžiaus sampratą, bei kliūtys į ramią senatvę.

Išsiaiškinti globos ir slaugos reikšmę tarp pagyvenusio amžiaus žmonių.

PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ AMŽIAUS SAMPRATOS ANALIZĖ

Anot J. Misiūno (2005), pagyvenę ir seni žmonės yra socialinė grupė, kuriai būdingas savitas

gyvenimo būdas, specifiniai poreikiai.

Senatvė- tai žmogaus amžiaus tarpsnis, gyvenimo ciklo dalis. Senėjimas – procesas, kurio kulminacija – biologinė mirtis, užbaigianti žmogaus raidą. Guščinskienė, Rudzinskienė, Novelskaitė (1999) teigia, kad sąvokos „pagyvenęs“ ir „senas žmogus“ įvairiose mokslo srityse nusakomos įįvairiai, nes apibrėžti senatvę nėra lengva.

Kaip nurodo Kairys (2002) apklausų duomenimis, kad visuomenei labiau priimtini tokie terminai, kaip „vyresnių piliečių“ ar „išėjusių į pensiją“. Mažiausiai patiems vyresnio amžiaus žmonėms patinkantys terminai yra šie „pagyvenę“ ir „seni“.

R.Žukauskienė (2004) teigia, kad žmogaus amžiaus ribų negalime suskirstyti griežtai pagal vienas ar kitas taisykles. Kiekvienas mokslininkas iš savo tyrinėjamos srities siūlo vis kitokius grupavimo metodus. Įvairūs mokslininkai ar jų grupės amžiaus skirstymą pateikia neapibrėžtai. Vieni, ją lygina su istorijos laikotarpiu, psichologiniais pokyčiais, kkultūra ir tradicijomis, kiti su pensiniu amžiumi, gyvybiniu pajėgumu ar vaisingumo baigtimi. Tuo tarpu sociologai tiria žmogaus gyvenimą kaip visumą ar kurį nors gyvenimo etapą keliais požiūriais. Žmogus pereina iš fazės į fazę individualiu tempu, veikiant vidinių (genetinės struktūros, somatinės sistemos, ego) ir išorinių sąlygų (kultūros). Fazių trukmė apytikslė, atitinkanti psichosocialinę individo plėtotę. Individas vystosi epigenetiniu būdu – pagal biologinį augimo ir visiško subrendimo planą. Galimybių grįžti atgal nėra. Kiekviena vystymosi fazė – tai jautrus periodas, tam tikromis vystymosi užduotims atlikti ir gebėjimams išsiugdyti(Beresnevičienė D., 2003).

Įvairūs autoriai senyvo asmens amžių nurodo skirtingai. Todėl tiksliai pasakyti nuo kada prasideda senyvo asmens amžius yra gana sudėtinga. Senų žmonių priskyrimas tam tikrai kategorijai yra susitarimo dalykas. Jungtinių Tautų patvirtintas senatvės kriterijus yra 60 metų, o Pasaulinės sveikatos organizacijos – 65 metai. Tačiau, kai kuriose valstybėse, kur žmonių būsimo gyvenimo trukmė yra pasiekusi gana aukštą lygį, galima išskirti ir kitą – 80 metų gyventojų pogrupį. Pasaulinė sveikatos organizacija išskiria tokius amžiaus tarpsnius:

pagyvenusiu žmogumi yra laikomas 60-74 m.

senu žmogumi yra laikomas 75-89 m.

ilgaamžiu 90 m ir daugiau.

Demografai pagyvenusiais žmonėmis laiko 60 metų ir vyresnius. Lietuvoje senyvo amžiaus asmuo apibrėžiamas kaip sukakęs senatvės pensijos asmuo, kuris dėl amžiaus iš daliesar visiškai yyra netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime” (Socialinių paslaugų įstatymas, 2006).

Kaip teigia, Bikmanienė (1998), senų žmonių socialinės grupės sąvoka dažniausiai sutapatinama su pensinio amžiaus žmonėmis. Tačiau Žalimienė (2005), išskiria trečiojo amžiaus žmones, tai yra 60-65 metų tarpsnis, kurių dauguma jau nebedalyvauja darbo rinkoje, tačiau yra pakankamai veiklūs. Ketvirtojo amžiaus žmonėms priskiriami 80 metų ir vyresni, kurių galimybės savarankiškai garantuoti savo tiek fizinį, psichinį bei socialinį saugumą yra ribotos ir jiems reikalingos įvairios paslaugos.

Lemme (2003) išskiria pirminį ir antrinį senėjimą. Pirminis senėjimas apima savaiminius biologinius senėjimo procesus, kurie yra susiję su amžiumi ir nepriklauso nuo sveikatos būklės. Antrinis senėjimas, reiškia su amžiumi susijusius, bet patologinius požymius, kurie yra nulemti išorinių veiksnių, tai ligos, aplinkos poveikis ir pati elgsena.

Pasak Kairio (2002), perėjimas nuo vieno prie kito senatvės tarpsnio yra ilgai trunkantis procesas, todėl bet koks matavimas yra neapibrėžtas. Dažniau amžiaus ir senėjimo sąvokos siejamos su atskiro žmogaus gyvenimu. Todėl yra labai paplitęs biologinio amžiaus matavimas. Biologinis amžius- tai toks rodiklis laisvai pasirinktas matas, kurio pagalba sužinome kiek žmogus yra senas. Tai biologiniu amžiumi, kuriame prasideda senatvė, dažnai įvardijamas nuo 60 iki 65 metų amžiaus tarpsnis( kai kuriose kitose valstybėse nuo 50-70 metų). Tačiau amžius nėra ppatikimas rodiklis, kadangi amžius ne visada atitinka išore. Kitas labai paplitęsrodiklis yra socialinis amžius. Šis terminas apibrėžia, kokio žmogaus elgesio laukia visuomenė tam tikrame biologinio amžiaus tarpsnyje.

Pats senėjimas, kaip teigia Pivorienė (2008) nuolat vykstantis procesas, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek atveda į senatvę. Ir senatvės suvokimas siejasi ne tik su amžiumi ar fiziniu pajėgumu, bet ir su turėtų vaidmenų praradimu ar jų kaita.

Bagdonas, Danulevičienė, Lesauskaitė, ir kt. (2009) nurodo, kad kartais pagyvenusiais žmonėmis laikomi ir pensinio amžiaus sulaukę žmonės, tačiau tuo atveju negalima palyginti įvairių šalių statistinių duomenų, nes pensinis amžius skiriasi.

Kaip nurodo Kairys (2002), pagyvenęs amžius gali būti skirstomas:

Pagyvenęs priešpensinis amžius (apie 55 metus ir iki išėjimo į pensiją). Šiame tarpsnyje vyksta pensijos laukimas, vienų suvokiamas kaip galimybė pailsėti, kitų kaipdarbinės veiklos pabaigą.

Išėjimo į pensiją laikotarpis (pirmieji pensijos metai). Seni kontaktai su kolegomis dar lieka, tačiau didžiausias dėmesys lieka bendravimui su vaikais ir anūkais.

Senatvė (po keleto metų išėjus į pensiją iki rimto sveikatos pablogėjimo). Kai yra bendraujama su savo amžiaus žmonėmis ir kai artimieji naudojasi seno žmogaus laiku arba jį globoja.

Apibendrinant galima teigti, kad mokslinėje literatūroje pateikiamos įvairios sąvokos apibūdinančios „pagyvenusį“ ir „seną“ žmogų. Taip pat nėra bendros nuomonės

 

klasifikuojant pagyvenusio ar seno žmogaus amžiaus tarpsnius. Tačiau visi tyrinėtojai sutaria, kad šis laikotarpis sutampa su žmogaus darbinės veiklos pabaiga (išėjimu į pensiją).

1.1. Kliūtys kelyje į ramią senatvę

Pasak K. Kriščiūno (1993), pagyvenę ir seni žmonės jaučiasi laimingi, kai gali tikėtis šeimos paramos ir supratimo, tačiau vienas iš labiausiai bauginančių amžiaus atneštų pasikeitimų yra priklausomybė, arba nepriklausomo suaugusio žmogaus statuso praradimas. Senyvi žmonės bijo tapti priklausomais, nesvarbu – fizinė ar finansinė priklausomybė, ji yra sunkiai priimtina pozicija daugumai žmonių.

Anot R. Rudytės iir R. Sargautytės (1998) atliktų tyrimų duomenimis, seni žmonės, gyvenantys globos namuose, dažniausiai jaučiasi kur kas labiauizoliuoti ir priklausomi, negu tie, kurie gyvena šeimose.

Šią baimę lengva suprasti, pasak C. Sutton (1999), nes nuo gimimo vaikai yra mokomi siekti nepriklausomybės ir gebėjimo pasirūpinti savimi, todėl nieko keisto, kad senižmonės priešiškai nusiteikę minčiai atsisakyti autonomijos ir tapti priklausomais nuo kitų. Be to, priklausomybė atneša pasikeitimus ir kituose vaidmenyse. Pavyzdžiui, kai kurie vyresni žmonės priversti tapti priklausomais nuo savo vaikų. Be to, ppriklausomybę dar apsunkina su tuo susiję lūkesčiai: tikimasi, kad priklausomi žmonės turi nusileisti savo geradariams, būti dėkingais už tai, ką gauna, ir atsisakyti teisės tvarkyti savo gyvenimą. „Pastaruoju metu dauguma pagyvenusių ir senų žmonių Lietuvoje yra priklausomi nuo savo vaikų aar kitų artimųjų. Šios amžiaus grupės žmonės – skurdžiausia visuomenės dalis, nebesugebanti dabartinėmis sąlygomis pragyventi iš savo pajamų, todėl jie priversti ieškoti pagalbos. Priklausomybės nuo kitų didėjimas yra labiausiai gąsdinantis vaidmenų pokytis senatvėje“( N. Večkienė, 2002).

Pasak N. Večkienės (2002), literatūroje išskiriamosketurios asmenų nepriklausomybės nuo kitų rūšys:

Ekonominė

Fizinė

Dvasinė

Socialinė

Ekonominė nepriklausomybė – tai, kai žmogus turi pakankamai lėšų pragyvenimui (maistui, būstui, drabužiams). Fizinė nepriklausomybė – tai gebėjimas laisvai judėti ir pasirūpinti savo fiziologiniais poreikiais. Dvasinė nepriklausomybė – tai, kai asmuo turi budrią sąmonę, leidžiančią naudotis sukauptomis žiniomis, patirtimi ir įgūdžiais, sprendžiant socialines ir fizines aplinkos problemas. Socialinė nepriklausomybė reiškia, kad žmogus turi pakankamai galios reikalauti įvairių savo teisių be būtinybės pasikliauti kitų žmonių valia.

Anot G. Navaičio (2002), priklausomybės nuo kitų didėjimas yra vvienas iš aplinkos veiksnių, galinčių įtakoti stresą ir įtampą. Žmonės ima jaustis bejėgiai, sumažėja jų savigarba, pasitikėjimas savimi. Ligos, skausmai, nusivylimai, šeimyninių ir žmogiškųjų santykių irimas, mažėjanti energija veda į priklausomybę. Nemaža dalis pagyvenusių ir senų žmonių nenori tapti priklausomais nuo savo vaikų, tačiau daugeliui tai yra neišvengiama. Dažnai pagyvenę ir seni žmonės nori gyventi arčiau vaikų, bet ne su jais. Viena priežasčių, kodėl šio amžiaus žmonės renkasi gyvenimą atskirai, yra ta, kad persikėlimas pas savo vaikus daugiau ar mažiau rreiškia autoriteto netekimą ir priklausomybę nuo vaikų. Tėvai dažniausiai nenori, kad taip atsitiktų. Šiuo atveju kai kurie žmonės pasirenka valstybės teikiamas socialines paslaugas. Kai kurie žmonės ima jaustis bejėgiai, sumažėja jų savigarba, pasitikėjimas savimi. Ligos, skausmai, nusivylimai,šeimyninių ir žmogiškųjų santykių irimas, mažėjanti energija veda į priklausomybę.

Apibendrinant galima teigti, kad pagyvenę ir seni žmonės dažnai susiduria su ekonomine, dvasine, socialine, bei fizine priklausomybe nuo kitų. Priklausomybės nuo kitų didėjimas yra vienas iš aplinkos veiksnių, galinčių įtakoti stresą ir įtampą. Ligos, skausmai, nusivylimai, šeimyninių ir žmogiškųjų santykių irimas, silpnėjanti žmogaus energija veda į priklausomybę. Svarbu pastebėti, kad mūsų visuomenėje – ryškus pagyvenusių ir senų žmonių priklausomybės, sąlygotos sunkios materialinės padėties, augimas.

PAGIVENUSIŲ ŽMONIŲ SLAUGAIR GLOBA

Natūralaus senėjimo beisunkių ligų paveikti asmenys praranda fizinius gebėjimus judėti ir atlikti kai kuriuos veiksmus, jie negali patys savarankiškai patenkinti savo fizinių poreikių, todėl jiems reikalinga slauga.

Slaugos samprata kiekvienoje šalyje yra skirtinga, nes priklauso nuo tautos kultūros, socialinės santvarkos, ekonominės padėties ir kt. veiksnių.

PSO organizacija slaugą apibūdina taip:

Slauga – tai veiksmai, padedantys sergančiajam ar sveikam individui išsaugoti savo sveikatą arba ją grąžinti taip, kad galėtų savarankiškai gyventi ir apsitarnauti, būtų kuo mažiau priklausomas nuo kitų.

Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymas (2001) slaugą traktuoja kaip asmens sveikatos priežiūros dalį, aapimančią sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą.

Pagyvenusiam žmogui juk ypač reikia, kad jo sveikata būtų stiprinama. Jam reikia kitų žmonių pagalbos norint atsigauti po ligos, traumų. Natūralaus senėjimo bei sunkių ligų paveikti asmenys praranda fizinius gebėjimus judėti ir atlikti kai kuriuos veiksmus, jie negali patys savarankiškai patenkinti savo fizinių poreikių, todėl jiems reikalinga kitų žmonių pagalba. Todėl slauga senstančiame amžiuje tampa labai aktuali.

Slaugos mokslo sritis, kurios objektas yra pagyvenusių žmonių slauga, vadinama geriatrijos slauga. Medicinoje ji skirstoma į keturis etapus:

Sveikatos poreikių bei problemų (užduočių) nustatymas bei įvertinimas. Surenkami duomenys iš paciento, įvertinama jo sveikatos būklė, analizuojami jo poreikiai (fiziniai, psichologiniaiir socialiniai).

Planavimas. Slaugos proceso aprašymas vadinamas slaugos planu. Jame turi atsispindėti visi slaugos proceso etapai. Gerai, kai pacientas pats gali dalyvauti slaugos procese.

Planas aptariamas su komandos nariais – socialiniu darbuotoju, slaugytoju, užimtumo terapeutu, psichiatru, pagalbiniais darbuotojais ir kt.

Planuojant slaugą, slaugytojos ir paciento norai bei poreikiai gali nesutapti. Slaugytojos profesionalumas gali padėti šiuos skirtumus išlyginti. Tuomet atsiras abipusis pasitikėjimas, sustiprės ryšys su pacientu.

Slaugos planas yra reikšminga slaugytojos darbo dalis. Jis parodo jos intelektą, sumanumą, sąžiningumą, pareigingumą, įgytos kompetencijos lygį.

Įgyvendinimas (atlikimas). Šioje fazėje slaugytoja stengiasi įgyvendinti numatytus tikslus. TTai pareikalauja iš slaugytojos daug žinių, pastabumo, išradingumo.Pasikeitus slaugomo asmens būklei, situacijai, slaugos veiksmus galima keisti. Slaugos planas gali būti pakoreguotas, aptariamas su kitais komandos nariais.

Vertinimas. Vertinami pasiekti slaugos proceso eigoje numatyti tikslai. Jie gali būti teigiami, bet gali baigtis ir nesėkme. Išsiaiškinama, kokius užsibrėžtus trumpalaikius ir ilgalaikius rezultatus pavyko arba nepavyko pasiekti. Kartu su komandos nariais išnagrinėjamos priežastys, dėl kurių nepavyko pasiekti numatytų tikslų.

Slaugytojas slaugos procese užima labai svarbią poziciją. Jis dalyvauja visuose slaugos etapuose. „Slaugytojas – tai asmuo, įgijęs slaugos studijų baigimo diplomą ir įgijęs bendrosios praktikos ir (ar) atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją (LR slaugos praktikos įstatymas, 2001).

Slaugytojas, kuris padeda senstantiems žmonėms, yra geriatrijos slaugytojas. Jo veikla neapsiriboja vien tik slaugymu. Geriatrijos slaugytojas sprendžia ne tik slaugos klausimus. Jis yra ir mokytojas, nes moko higienos įgūdžių, racionalios mitybos principų, suteikia žinių apie fizinį aktyvumą, poilsį, stresų išvengimą, ligų ir traumų profilaktiką ir gydimą, ir patarėjas, nes seni žmonės turi daug rūpesčių: išėjimas į pensiją, ligonio slaugymas namuose, artimo žmogaus netektis, anūkų priežiūra, ir agentas, nes seni žmonės negali patys atlikti tam tikrų darbų, todėl slaugytojai šiek tiek ar visiškai juos pakeičia. Tačiau reikia stengtis, kad pagyvenę žmonės patys kuo daugiau išnaudotų savo galimybes.

Kartais slaugytojui tenka

pabūti ir advokatu. Todėl jis turi išmanyti įstatymus, ginančius senatvę ir socialinę senų žmoniųrūpybą. Atsižvelgiant į aplinkybes, geriatrijos slaugytojas gali būti administratorius, konsultantas, praktikas ir t. t. Galima teigti, kad slaugytojas turi mokėti būti lankstus, atsižvelgti į situaciją ir įsigilinti į vaidmenį, kuris yra tinkamiausias susidariusioje situacijoje ar iškilusioje problemoje.

Slaugant senstantį žmogų iškyla įvairių problemų. Didžiausią sunkumą sukelia darbuotojų ir aptarnaujamų klientų bendravimas. „Žmogui senstant keičiasi jo fiziniai ir protiniai gebėjimai. Daugelis slaugomų vyresnio amžiaus žmonių serga įvairiomis ligomis. Keičiasi iir vyresnio amžiaus žmonių požiūris į išorinį pasaulį bei jo vertinimas. Didelį poveikį tam daro ir vaistų vartojimas. Į pagyvenusio ir ligoto žmogaus namus atėjęs slaugytojas lyg įsibrauna į daugybę metų nusistovėjusį jį supantį pasaulį. Vyresnio amžiaus žmonės ne iš karto priima į savo gyvenimą kitą žmogų,energingą ir jaunatvišką“ Todėl svarbu, kad slaugytojas turėtu žinių apie senstančių žmonių psichologiją, bendravimo su jais ypatumus. (Bagdonas, Buožienė, 2001).

Senstančių žmonių problemos glaudžiai susijusios su šiuolaikinės šeimos problemomis, todėl reikia stengtis, kad pagyvenę žmonės kkuo ilgiau galėtų savarankiškai gyventi savo namuose. (Kalibatienė, 2004).

„Rūpintis savo pagyvenusiais žmonėmis turi šeima, o visuomenė, valstybė tik turi padėti šeimai. Tik tuo atveju, jei vyresnio amžiaus žmogus yra vienišas, juo rūpintis turėtų visuomenė. Pagalba pagyvenusiam žmogui turi būti teikiama ttaip, kad būtų išsaugojamas jo savarankiškumas, autonomija, o ne dirbtinai kuriama priklausomybė“ Kaikuriose šalyse net vyrauja nuomonė, jog pagyvenusio žmogaus guldymas į slaugos ligoninę tik pablogina jo būklę, kadangi jis atsiduria jam svetimoje aplinkoje tarp nepažystamų žmonių. Tad galima padaryti išvadą, jog senstančiam žmogui geriausia yra savo paties namuose.

2.1. Socialinė globa, pagyvenusiems žmonėms, socialinės globos įstaigose

Socialinės globos įstaigose yra teikiamos socialinės paslaugos. Socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę.

Globa – tai visuma paslaugų, kuriomis visiškai nesavarankiškam asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės priežiūros reikalaujanti pagalba.

Socialinėspaslaugos – tai paslaugos, kurios yra suteikiamos asmenims dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam ar praradusiam gebėjimus ar ggalimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinių paslaugų tikslas (LR Socialinių paslaugų įstatymas, 2006):

patenkinti asmens gyvybinius poreikius

sudaryti žmogaus orumą nežeminančias gyvenimo sąlygas

grąžinti asmens gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į gyvenimą.

Socialinės paslaugos klasifikuojamos pagal LR Socialinių paslaugų įstatymą, 5 straipsnį:

Bendrosios socialinės paslaugos.

Specialiosios socialinės paslaugos.

Žalimienės (2005) teigimu, bendrosios paslaugos teikiamos asmenims padedant išgyventi savo namuose, kuriems dar nereikia specialiųjų socialinių paslaugų. Bendrosios socialinėspaslaugos yra šios:

Informacijos teikimas ir konsultavimas,

Pagalba namuose, slauga namuose,

Maitinimo organizavimas,

Aprūpinimas būtinaisiais daiktais,

Asmens higienos,

Aprūpinimas kompensacine technika ir k.t.

Kaip nurodo Žalimienė (2005), kai bendrosios socialinės paslaugos tampa nebe veiksmingomis, tada prireikia specialiųjų socialinių paslaugų. Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos nestacionariose ir stacionariose globos įstaigose. Nestacionarios globos įstaigos: laikino gyvenimo namai, dienos socialinės globos centrai, savarankiško gyvenimo namai, socialinės priežiūros centrai, bendruomenės įstaigos.

Skiriamos šios stacionariosios globos įstaigos:

Senų žmonių namai ( senelių globos namai).

Senų žmonių globos namai – tai socialinė globos įstaiga, skirta žmonėms, kuriems reikalinga nuolatinė globa ir slauga ir kurie dėl senatvės ir negalios negali savarankiškai gyventi savo namuose, o jų vaikai ar kiti artimieji negali jų prižiūrėti. (Socialinė politika, 2008).

Specializuoti globos ir slaugos namai. „Slaugos namai – įstaigos, pagal patalpų struktūrą, gyvenimo tvarką, paslaugų pobūdį artimiausios sveikatos priežiūros įstaigoms“ (Bikmanienė, 2002).

Pagal socialinių paslaugų katalogą (2006), socialinės paslaugos skirstomos: socialinė priežiūra, socialinė globa. Socialiniai priežiūrai priskiriama: pagalba į namus, socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas, apgyvendinimas savarankiško gyvenimo namuose, intensyvi krizių įveikimo pagalba.

Socialiniai globai priskiriama:

Dienos socialinėgloba

Trumpalaikė socialinė globa

ilgalaikė socialinė globa

Stacionariose globos įstaigose teikiamos šios paslaugos: informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, apgyvendinimas, kasdieninių įgūdžių palaikymas, darbinių įgūdžių ugdymas, laisvalaikio organizavimas, pagalba rengiantis, maitinantis ir prausiantis, asmens higienos paslaugų organizavimas, sveikatos priežiūros (slaugos) ppaslaugos ir kitos paslaugos reikalingos asmeniui pagal jo savarankiškumo lygį (Socialinių paslaugų katalogas, 2006).

Pagal LR Socialinių paslaugų įstatymą (2006), socialinės paslaugos valdomos, skiriamos ir teikiamos šiais principais:

Bendradarbiavimo. Paslaugos skiriamos remiantis asmens šeimos, interesais ir teisėmis bendradarbiaujant su socialinių paslaugų, savivaldybių ir valstybinėmis institucijomis.

Dalyvavimo. Socialinės paslaugos skiriamosdalyvaujant socialinių paslaugų gavėjui ar jo atstovui.

Kompleksiškumo. Socialinės paslaugos yra derinamos su socialinių paslaugų teikimu jo šeimai.

Prieinamumo. Socialinės paslaugos teikiamos asmeniui kuo arčiau jo gyvenamosios vietos.

Socialinio teisingumo. Asmens finansinės galimybės mokėti už socialines paslaugas neturi įtakos galimybėms gauti socialines paslaugas.

Tinkamumo. Asmeniui ar šeimai skiriamos tik tokios socialinės paslaugos kurios atitinka nustatytus poreikius.

Veiksmingumo. Socialinės paslaugos skiriamos siekiant gerų rezultatų pagal turimus išteklius.

Visapusiškumo. Socialinės paslaugos teikiamos derinant su pinigine socialine parama, vaikių teisių apsauga, užimtumu, sveikatos, švietimu, socialinio būsto suteikimu, specialiosiomis pagalbos priemonėmis.

Socialinių paslaugų gavėjai gali būti įvairaus amžiaus, skirtingų socialinių grupių asmenys. LR socialinių paslaugų įstatymas (2006) nurodo, kad pagyvenęs asmuo – sulaukęs senatvės pensijos amžiaus asmuo, kuris dėl amžiaus iš dalies ar visiškai yra netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

Pasak Dromantienės (2008), šiuo įstatymu reglamentuojama įvairių įstaigų atsakomybė organizuojant socialinių paslaugų teikimą, paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius bei atsakomybę, finansavimo šaltinius.

Šiandien pagyvenusių žmonių socialinėje politikoje stengiamasi įgyvendinti modernaus senyvo amžiaus koncepsiją kurioje akcentuojami pačio asmens vidinius išteklius, o ne ligą, negalią ar netektį.Ši koncepcija orientuota į patį individą, ir svarbiausia laikoma asmens iniciatyva, gyvenimo patirtis, organizuojant gyvenimą senatvėje. Socialinė politika turi apimti: darbinį gyvenimą, sveikatos ir savarankiškumo galimybes, kasdieninę veiklą, išsilavinimą, sveikatos apsaugą. Informacinės visuomenės sukūrimas turi garantuoti galimybę mokytis visą gyvenimą. Šiandieninės technologijos padeda seniems žmonėms kuo ilgiau gyventi nepriklausomai, užtikrina reabilitacijos ir globos paslaugų plėtimą.

Senų žmonių globos įstaigose apgyvendinami vieniši seneliai negalintys savimi pasirūpinti ir neturintys artimųjų, kurie galėtų jais rūpintis.

Vadovaujantis Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. pabaigoje beveik trečdalis senelių namų gyventojų buvo vieniši – neturėjo vaikų ir artimųjų arba buvo jų nelankomi, globos įstaigose suaugusiems neįgaliesiems tokių gyventojų- mažiau nei pusė. Apie du trečdalius senelių globos namų gyventojų buvo moterys, trys asmenys iš keturių – 70 metų ir vyresnio amžiaus. Globos įstaigose gyveno šiek tiek daugiau vyrų nei moterų, beveik du trečdaliai gyventojų buvo iki pensinio amžiaus.

Socialinės globos įstaigos senyvo amžiaus žmonėms yra skirstomos pagal įstaigos tipus: Valstybės (apskričių) globos namai; Savivaldybių globos įstaigos; Kitos globos įstaigos; Visuomeninių organizacijų, parapijų ir privatūs globos namai; Tokią globos įstaigų klasifikaciją lemia įstaigų finansavimo šaltiniai, steigėjai.

Apibendrinus galima teigti, kad socialinės paslaugos teikiamos pagyvenusiems ir seniems žmonėms, kai jie dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturi, neįgiję ar praradę gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

IŠVADOS

Dauguma autorių teigia jog pagyvenę ir seni žmonės yra socialinė grupė, kuriai būdingas savitas gyvenimo būdas, specifiniai poreikiai. Mokslinėje literatūroje pateikiamos įvairios sąvokos apibūdinančios „pagyvenusį“ ir „seną“ žmogų. Taip pat nėra bendros nuomonės klasifikuojant pagyvenusio ar seno žmogaus amžiaus tarpsnius. Tačiau visi tyrinėtojai sutaria, kad šis llaikotarpis sutampasu žmogaus darbinės veiklos pabaiga. Bendraujant su pagyvenusiais ir senais žmonėmis svarbu nepamiršti, kad pirmiausia pats žmogus pasirinks su kuo jam palaikyti socialinius ryšius, pasitars su artimaisiais šeimos nariais, jeigu tokie yra, ir tik tada priims socialinio darbuotojo pasiūlymą socialinėms paslaugoms teikti, kad pagerinti socialinių ryšių įvairovę.

Slauga – tai veiksmai, padedantys sergančiajam ar sveikam individui išsaugoti savo sveikatą arba ją grąžinti taip, kad galėtų savarankiškai gyventi ir apsitarnauti, būtų kuo mažiau priklausomas nuo kitų. Pagyvenusiam žmogui ypač reikia, reikia kkitų žmonių pagalbos norint atsigauti po ligos, traumų. Natūralaus senėjimo bei sunkių ligų paveikti asmenys praranda fizinius gebėjimus judėti ir atlikti kai kuriuos veiksmus, jie negali patys savarankiškai patenkinti savo fizinių poreikių, todėl jiems reikalinga kitų žmoniųpagalba. Todėl slauga senstančiame aamžiuje tampa labai aktuali. Globa – tai visuma paslaugų, kuriomis visiškai nesavarankiškam asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės priežiūros reikalaujanti pagalba. Senų žmonių globos įstaigose apgyvendinami vieniši seneliai negalintys savimi pasirūpinti ir neturintys artimųjų, kurie galėtų jais rūpintis.

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

Bagdonas, Danulevičienė, Lesauskaitė, Macijauskienė, Valius, Venskutonis, Visokinskas (2009). Pagyvenusių žmonių sveikatos priežiūra. Kaunas.Vitae Litera

Bagdonas, G., Čygaitė-Buožienė, I., Gumbrevičius, G., Lesauskaitė, V., Macijauskienė, J.,Visokinskas, A. Pagyvenusių žmonių slauga. – Kaunas: KMU Spaudos ir leidybos centro l-kla, 2001.

Beresnevičienė D. (2003) Jauno suaugusiojo psichologija.Vilnius: Presvika

Bikmanienė, R.(1998). Senų žmonių grupė – socialinės paramos objektas //Socialinės grupės: raiška ir ypatumai, red. A.Vosyliūtė / Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, Lietuvos sociologų draugija. -Vilnius: “Mokslo aidai”,P. 374-386 (395).

Dromantienė, L. (2008). Socialinės Europos kūrimas. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidybos ccentras.

Gruščinkienė I., Rudzinskienė E. Senatvė, kurios nelaukiame, Kaunas, 1999

Kalibatienė, D. Slaugos standartai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004.

Kairys J., Senatvės psichologija, Kintava, 2002

Kanopkienė, V., Mikulionienė,S. (2006). Gyventojų senėjimas ir jo iššūkiai sveikatos apsaugos sistemai. Gerontologija, 7 (4), 188-200.

Kriščiūnas, A., Švedienė, L., Žulys, G. (1993). Pagyvenusių ir senų žmonių reabilitacija.

Lemme, B.H. (2003). Suaugusiojo raida. Kaunas. Poligrafija ir informatika

Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymas, 2001 06 28.

LR paslaugų įstatymas. 2006 (Valstybės žinios, Nr.17-589).

LRpaslaugų katalogas 2006 (Valstybės žinios, Nr.31-1092).

Pivorienė, J. ((2008). Pagyvenusių ir senų žmonių vaidmenų kaita šeimoje. Socialinis darbas Nr.7(1) p 41-44.

Population Ageing: Background Review. Technical and Policy Division. UNPFA. prieiga internete: http://www.unpfa.org/pds/ageing.html.

Sutton, C. (1999). Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija.Vilnius,VU specialiosios psichologijos laboratorija.

Žalimienė, L. (2005). Socialinės globos pagyvenusiems asmenims kokybė ir jos vertinimas. Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Žukauskienė R. (2004). Raidos psichologija. Vilnius.

Related Posts