Bendruomeniškumo požymių analizė socialinės globos institucijose

Home / Socialinis darbas / Bendruomeniškumo požymių analizė socialinės globos institucijose

Bendruomeniškumo požymių analizė socialinės globos institucijose

1 ĮVADAS

Temos aktualumas. Bendruomeninio ugdymo problemos tampa ypač aktualios šių dienų pasaulio visuomenei. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas atvėrė naujas, tautos siekius atliepiančias, ekonominės, socialinės, politinės, kultūrinės bei dvasinės raidos perspektyvas. Šis istorinis tautos raidos posūkis reikalauja visuomenės mentaliteto kaitos: pamatinių demokratijos vertybių įsisąmoninimo, naujo politinio ir ekonominio raštingumo, dorinės kultūros brandos.

Bendrijų organizavimas yra žmonių orumo, savarankiškumo, iniciatyvos ugdymo būdas, interesų bei tikslų įgyvendinimo forma ir pilietiškumo bei demokratijos mokykla. Kur sunkiai formuojasi tokios bendrijos, ten sunkiai prigyja iir demokratiniai institutai. (G. Kvieskienė, 2000).

Pastaruoju metu daug kalbama apie bendruomeniškumą, kuris praktinėje kalboje asocijuojasi su bendruomene, bendruomeniškumo jausmu. Bendruomenė yra labai svarbus visuomenės gyvenimo kokybės socialinis junginys, užtikrinantis daugelio socialinių funkcijų racionalų panaudojimą, gerinant socialinę-psichologinę žmogaus gyvenseną, ji skatina socializacijos procesą. (G. Kvieskienė, 2005).

Bendruomeniškumas laikomas ypatinga vertybe, nusakanti socialinės organizacijos kokybę (S. Nefas, 2007). Kaip teigia A. Aleksandravičius, Jan Žukovskis (2011), bendruomeniškumas žmonių grupėje pasireiškia kaip tam tikras bendrų pastangų ir išteklių suvienijimas. Bendruomeninio judėjimu šalininku laikomas A. EEtzionis (Etzioni, 1993) bendruomenę suvokė kaip būdą vienybei ir sintezei sugrąžinti, bendruomeniškumą apibūdindamas pagal tris požymius: 1) emocinių ryšių, susikertančių ir vienas kitą sustiprinančių, tinklas; 2) ištikimybė bendroms vertybėms, normoms ir prasmei; 3) gana aukštas atsakomybės lygis (V. Pilipavičius, 2008). KKiti bendruomeniškumo tyrėjai (D. W. McMillan, D. M. Chavis (1986) teigia, kad bendruomeniškumas išreiškiamas per tokius požymius kaip narystė, įtaka, poreikių patenkinimas, bendras emocinis ryšys.

Svarbiausias bendruomenės elementas yra žmonės, turintys tą patį interesą. Žmogus yra didžiausia vertybė bendruomenės darbe. Kaip teigia I. Leliūgienė, V. Baršauskienė (2002), bendruomenėje vykstantys socialiniai edukaciniai procesai ir individo aktyvus dalyvavimas juose sudaro bendruomeninio ugdymo pagrindą.

Lietuvoje sukurta socialinių paslaugų sistema, kurios dėka socialinės rizikos grupių asmenims teikiama profesionali socialinė pagalba. Teisės aktuose numatyta, kad bendrąsias socialines paslaugas ir socialinę priežiūrą teikia socialinių paslaugų įstaigos, o jų paslaugos turi atitikti reglamentuotus bendrosioms socialinėms paslaugoms, socialinei priežiūrai keliamus reikalavimus. Socialinės paslaugos gali būti teikiamos tiek socialinių paslaugų įstaigose (socialinės globos namuose, šeimynose, laikino gyvenimo namuose, dienos socialinės globos ccentruose, savarankiško gyvenimo namuose, socialinės priežiūros centruose, bendruomeninėse įstaigose ir kt.), tiek asmens namuose. Tačiau socialinę globą gali teikti įstaigos, turinčios licenciją teikti socialinę globą.

Socialiniame darbe svarbiausia yra žmogaus poreikiai bei santykiai su aplinka, todėl šiame darbe į bendruomenę bus žvelgiama kaip į tam tikrą socialinę sistemą. Asmenys gyvenantys socialinės globos institucijose sudaro tam tikras bendruomenes, kurioms būdingi pagrindiniai bendruomeniniai kriterijai. Pagal įstaigos specifiškumą gali skirtis gyventojų apsigyvenimo priežastys, tačiau juos vienija tas pats interesas – gyvybinių poreikių patenkinimas. SSocialinio darbo tikslas yra sukurti naudingą individų ir visuomenės tarpusavio sąveiką, siekiant pagerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą. Bendruomenė gali būti kaip terpė, priemonė, siekiant sudaryti galimybes, kad visi individai galėtų kuo geriau realizuoti savo potencialą ir troškimus. Socialinio darbuotojo dėmesio centre – žmogaus ir aplinkos tarpusavio sąveika (V. Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001)

Vienas pagrindinių pokyčių, kurį patiria visos Europos Sąjungos šalys – gyventojų senėjimas. Demografinis senėjimas, vykstantis dėl ilgesnės gyvenimo trukmės ir mažėjančio gimstamumo, sukelia gilius gyventojų struktūros pokyčius. Senyvo amžiaus asmenų daugėja ir jie tampa vis svarbesni ekonomikai, žmonių bendruomenėms, auga jų (kaip vartotojų ) poreikiai ir jų (kaip piliečių) lūkesčiai. (V. Gudžinskienė, D. Mačiukaitienė, 2011).

Bendruomeniškumo raiška ypatingai svarbi socialinės globos įstaigose. Socialinės globos įstaigų paskirtis yra tenkinti savarankiškai savimi pasirūpinti nesugebančių žmonių gyvybinius poreikius ir spręsti iškylančias socialines problemas, organizuojant reikalingų paslaugų teikimą ir užtikrinant įstaigų gyventojams nuolatinę priežiūrą ir saugią aplinką. Socialinio darbo paslaugas teikia socialiniai darbuotojai. Socialinio darbo paslaugos tenkina globotinių socialinius ir emocinius poreikius. Taip pat padeda gyventojams prisitaikyti prie ligos, negalios bei gydymo sukelto poveikio, priprasti prie naujos aplinkos, atkurti ir pagerinti socialinio funkcionavimo galimybes.

Socialinės globos įstaigoje socialiniai darbuotojai yra savotiški bendruomeninio ugdymo proceso organizatoriai bei vadybininkai. Siekiant gerinti socialinės globos įstaigų paslaugų kokybe rreikalingos tiek pačių gyventojų, tiek socialinių darbuotojų pastangos. Didelę reikšmę bendruomeniškumo raiškai turi asmens charakterio savybės, mentalitetas, sugebėjimas prisitaikyti prie naujos aplinkos. Pagrindinis vaidmuo, vykdant socialinės globos namų gyventojų sėkminga adaptaciją, tenka socialiniam darbuotojui.

Šiandien bendruomeniškumo tema yra tapusi mokslinių tyrimų objektu. Bendruomeniškumo teorinius aspektus tyrinėjo užsienio autoriai Sutton (1999), Stone (2004), Johnson (1995) ir kt. bei Lietuvos bendruomeniškumo problemų tyrinėtojai: V. Baršauskienė, I. Leliūgienė (2001), R. Grigas (2001), S. Nefas (2007), V. Pilipavičius (2008) ir kt., tačiau bendruomeniškumo požymių analizė socialinės globos įstaigoje yra aktuali, nepakankamai ištyrinėta bei atskleista tema.

Tyrimo problema. Tyrimui atlikti pasirinkta viena iš socialiai pažeidžiamų grupių-pagyvenę žmonės, kurie atspindi temos aktualumą. Siekiant išsiaiškinti, kaip bendruomeniškumo požymiai reiškiasi dirbant su pagyvenusiais žmonėmis socialinės globos įstaigoje. Nagrinėjamas socialinių paslaugų gerinimas tiriant bendruomeniškumo požymius. Pagal jų raišką atsiskleidžia socialinio darbo reikalingumas, įtakojantis žmonių gyvenimo kokybę. Taigi, bendruomeniškumo požymių analize socialinės globos įstaigoje siekiama paslaugų kokybės gerinimo.

Tyrimo objektas – bendruomeniškumo požymiai socialinės globos įstaigoje.

Tyrimo tikslas – atskleisti bendruomeniškumo požymių raišką pagyvenusių žmonių globos įstaigose .

Tyrimo uždaviniai:

1. Apibūdinti bendruomeniškumo požymius teoriniu lygmeniu.

2. Pagrįsti socialinės globos institucijų vaidmenį bendruomeniškumo požymių raiškai.

3. Ištirti bendruomeniškumo požymių raišką skirtingose socialinės globos įstaigose.

Tyrimo metodai:

1. Mokslinės literatūros, dokumentų analizė;

2. Kiekybinis tyrimo metodas. Anketavimas.

1. Bendruomeniškumo teoriniai pagrindai

1.1. Bendruomenės rraida ir plėtra

Žmogus yra sociali būtybė. Jam būtina bendrauti, priklausyti kokiai nors grupei. Tai nepriklauso nei nuo žmogaus norų, nei nuo jo valios. Gimęs žmogus priklauso šeimai, miesto ar kaimo bendruomenei, vėliau priklauso mokyklos, darbo kolektyvo bendruomenei. Vėliau individas gali įsilieti į religinę ar kitą bendrais interesais paremtą bendruomenę.

Filosofiniu požiūriu žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas su kitais žmonėmis. Kas nesugeba gyventi bendrijoje arba kam ji nereikalinga, tas yra arba laukinis žvėris arba Dievas. Aristotelis išskiria tris bendruomenės plotmes: pagrindą sudaro sudaranti šeima, įvairios bendradarbiavimo atmainos poreikiams patenkinti ir pagaliau valstybė atbaigianti bendruomenę. (Anzenbacher (1992) R. Konig bendruomene laiko tą tarp šeimos ir valstybės esančią sritį, kuri „reiškiasi kaip pats save savyje varantis ir „socialiniu procesu“ vadinamas fenomenas“. (Anzenbacher (1992). Bendruomenė yra socialinio bendradarbiavimo erdvė. Ji formuojasi, remdamasi poreikių sistema. Anot Aristotelio „visos bendrijos yra ne kas kita kaip didžiosios valstybinės bendrijos dalys. Bendrijos nariai veikia kartu, kad įgytų kokią nors naudą ir patenkintų kokius nors gyvenimo poreikius. (.) Visos šios bendrijos yra pajungtos valstybinei bendrijai, nes pastaroji siekia ne laikinos naudos, bet to, kas naudinga visą gyvenimą“ (Aristotelis, 1990).

Bendruomeninis judėjimas prasidėjo 19 amžiaus pabaigoje Anglijoje, kai gyventojai susidūrė su neregėto masto socialinėmis problemomis ir masiniu skurdu, todėl bendruomeninis judėjimas

tapo judėjimu už socialinę lygybę.

Ch. Johnsonas (1995, 15) bendruomenės idėją apibrėžia trimis pagrindiniais teiginiais:

1) Kiekvienas asmuo turi teisę tobulėti ir „naudotis tuo, kas geriausia“;

2) Efektyvūs pokyčiai evuliucionuoja;

3) Tvirta bendruomenė ir pozityvios socialinės reformos priklauso nuo tiesioginio tarpusavio bendradarbiavimo nepaisant socialinio ir ekonominio susiskirstymo.

Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad globaliniai, visą šalį apimantys sprendimai yra brangūs ir neduoda laukiamo efekto. Pastebėta, kad daugelis tiek asmeninių, tiek visą visuomenę liečiančių problemų veiksmingiausiai sprendžiamos ne makro (visos valstybės), bet mikro (bendruomenės) mastu. Todėl kiekviena bendruomenė vienijasi tam, kkad prisitaikytų prie gyvenamojo laikotarpio kultūros ir šalies ypatybių, o svarbiausia, prie savo artimiausios aplinkos ypatybių, išmoktų dirbti su savo žmonėmis, siekiant pagerinti savo, savo šeimos narių ir kaimynų gyvenimo lygį.

Bendruomenės judėjimo istoriją Lietuvoje galima sieti su Kūdikio (1891), Kūdikio gelbėjimo (1922), Vaikelio Jėzaus (1918) draugijų veikla. Šių draugijų pastangomis, padedant vaikams pamestinukams, našlaičiams buvo steigiami bendrabučiai. 1928 metais Kaune veikė Motinoms ir vaikams globoti sąjunga, jungusi 23 socialines organizacijas.

Atkūrus nepriklausomybę, per Lietuvą persirito įvairių nevyriausybinių, pelno nesiekiančių organizacijų – ddraugijų, klubų, bendrijų, centrų, asociacijų steigimo banga. Daugumos šių organizacijų iniciatoriais tapo žmonės senai puoselėję idėjas kultūros, švietimo, socialinėje srityje ir vėliau susibūrę bendrai veiklai.

Bendruomenės sąvokos ištakos labai įvairios bei atspindi tam tikrus bendruomenės aspektus arba apibrėžia bendrumo požymį. AApibūdinant bendruomenės sampratą neretai vartojama panaši sąvoka „bendija“, šios sąvokos laikomos sinonimais, nes nepastebima esminio bendruomenės ir bendrijos sąvokų skirtumo.

Žodis „bendruomenė“ kilo iš lotyniško communis, kuris reiškia „bendras“. Bendrumo sąvoka gali apimti bendrą erdvę, normas, vertybes, papročius, įsitikinimus, taisykles, įsipareigojimus (R. M. Berns, 2009).

Kaip teigia S. Būdvydis (1994) bendrija laikoma teritorija su joje gyvenančiais žmonėmis ir jų tarpusavio ryšiais, o bendruomenė susiformuoja, skatinama aiškaus konkretaus intereso. Bendruomenė socialiniuose moksluose suprantama kaip tapatybės ir bendrumo jausmas, kuris atsiranda priklausant tam tikrai vietai, organizacijai ar socialinei grupei. S. Būdvydis (1994), remdamasis sociologu G. Hillery, teigia, jog įvairiuose šaltiniuose šis amerikietis mokslininkas aptiko per 90 skirtingų apibrėžimų. S. Būdvyčio teigimu, „bendrijos apibrėžimą apsunkina šios aplinkybės:

1) daug reiškinių dažnai pavadinama bendrijomis: miestai, kaimai, įvairios mmažumos, reloginės organizacijos, akcininkų grupės ir kt.)

2) neaiškios ribos ne tik teritorijoje, bet ir konkrečiuose tyrimuose tarp bendrijos sociologijos ir miesto, kaimo vystymo, regioninių studijų ir t.t.

3) įvairiuose apibrėžimuose išryškinti skirtingi svarbiausi bendrijos elementai arba jų deriniai

Lietuvių kalbos žodyne (2005) nurodyta, jog „bendruomenė – tai istoriškai susiformavusi grupė žmonių, sujungtų tarp savęs gamybiniais santykiais”.

J. Leonavičius (1993) bendruomenę apibūdina kaip kolektyvinio bendravimo formą siekiant bendro tikslo.

Psichologijos žodyne (1993) bendruomenė apibūdinama kaip tarpusavio sąveika, sudėtingi, įvairialypiai žmonių kontaktai, atsirandantys iš bendros veiklos poreikių. JJi apima keitimąsi informacija, bendros sąveikų strategijos parengimą, kito žmogaus suvokimą ir supratimą.

C. Sutton terminą „bendruomenė“ grindžia Oksfordo žodyne rastomis žiniomis: bendruomenė – tai organizuotas politinis, municipalinis ar socialinis darinys; toje pat vietoje gyvenančių žmonių grupė; religinės ar kitokios tapatybės vienijamų žmonių grupė. (C.Sutton, 1999).

Anot I. Leliūgienės, J. Sadausko (2011), bendruomenė susideda iš asmenų, esančių socialinėje sąveikoje tam tikroje geografinėje vietoje ir turinčių vieną ar daugiau bendrų ryšių. Taigi, bendruomenė reiškia ryšį, apimantį bendrus įsitikinimus, tikėjimą, vertybes.

Todėl tikslinga būtų, dažniau vartojamus bendruomenės apibrėžimus apibūdinti pagal požiūrius:

1) struktūrinį, 2) socialinį-psichologinį, 3) žmonių ir teritorijos, 4) veiklos procesų, 5) socialinės sistemos funkcionavimo. (V. Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001,17)

• politiniu-teisiniu, kaip struktūrinę bendruomenę. Jį sudaro nustatyti vaidmenys, atsakomybė rinkėjams, balsavimo organizavimas, mokesčių mokėjimas, paslaugų suteikimas.

• socialiniu-psichologiniu, kaip žmonių, turinčių bendrus interesus, sąjungą. Gali būti keletas socialinių – psichologinių požiūrių į visuomenę. Vienas iš jų – tai žmonių, turinčių bendrų interesų, sąjunga. Jie, siekdami bendrų tikslų, turėdami bendrus poreikius, interesus, vertybes, bendrą veiklą, išgyvena tarpusavio ryšio ir priklausomybės jausmą. Kultūriniu – antropologiniu požiūriu bendruomenė – tai socialinio prasmingumo, tam tikrų santykių normų, tradicijų ir elgesio forma.

• demografiniu, arba ekologiniu, kaip bendruomenės sąveiką su aplinka. Tai demografinis arba ekologinis požiūris į bendruomenę. Demografinis požiūris remiasi sstatistine gyventojų analize (gimstamumas, mirtingumas, migracija). Šiuo požiūriu bendruomenę sudaro žmonių grupė, turinti anksčiau minėtas charakteristikas. Ekologiniu požiūriu kalbant apie bendruomenę analizuojama žmonių sąveika su aplinka, aplinkos įtaka žmonių gyvenimui

• procesiniu-funkciniu, kaip bendruomeninių problemų sprendimą. Funkciniu požiūriu bendruomenė apibrėžiama kaip struktūra, kuri turi išspręsti tam tikras problemas, pasiekti tam tikrus tikslus ir atlikti tam tikras funkcijas. Proceso požiūriu analizuojama įvairi bendruomenės veikla, jos vystymo galimybės.

Išanalizavus bendruomenės sąvokos apibrėžimą, matome, kad ją sunku apibrėžti, šia sąvoka nusakoma labai daug jungčių (laiko, teritorijos, pomėgių, interesų ir t.t), tačiau svarbiausias bendruomenės elementas yra žmonės, turintys tą patį interesą. Žmogus yra didžiausia vertybė bendruomenės darbe (S. Nefas, 1999).

1.2. Bendruomeniškumas ir jo požymiai

Kaip teigia R. M. Berns (2009), bendruomenės ekologija apima žmonių psichologinius ir praktinio pobūdžio santykius, jų socialinę ir fizinę aplinką. Taigi svarbiausia bendruomenės sudedamoji dalis yra žmonių tarpusavio santykiai, priklausymo grupei ir įsipareigojimo jai mastai.

Jonutytės (2007) teigimu, bendruo¬menės susiformuoja vienijamos tam tikrų tikslų, todėl autorė siūlo skirti tikslinius bendruomenės tipus: šeimos, vaikų darželio, mokyklos, religinę ir kitas bendruomenes. Tačiau nepriklausomai nuo to, koks bendruomenės tipas, kiekviena bendruomenė atlieka tam tikras funkcijas. Warren (R. M. Berns, 2009) išskiria penkias bendruomenės funkcijas:

• Gaminimas, paskirstymas, vartojimas. Plėtodama žemės ūkį, pramonę ar paslaugas, bendruomenė aprūpina savo narius reikiamais iištekliais.

• Socializacija. Bendruomenė diegia savo nariams visuotinai priimtas normas ir vertybes: tradicijas, elgesio modelius ir (arba) formalųjį švietimą.

• Socialinė kontrolė. Poreikiu prisitaikyti prie grupės ir (arba) įstatymais bendruomenė priverčia pripažinti visuotinai priimtas vertybes.

• Socialinis dalyvavimas. Kaimynija, bažnyčia, verslo ar kita grupė patenkina priklausymo grupei poreikį.

• Savitarpio pagalba. Bendruomenė suteikia savo nariams galimybes bendradarbiauti siekiant tikslų, kurie yra per dideli, kad juos galėtų pasiekti vienas žmogus arba kuriuos reikia skubiai įgyvendinti.

Kiekvienos bendruomenės funkcijos apibūdinimas yra bendruomeniškumo išraiška. D. W. McMillan, D. M. Chavis (1986) teigia, kad bendruomeniškumas išreiškiamas per tokius požymius kaip narystė, įtaka, poreikių patenkinimas, bendras emocinis ryšys.

Bendruomeninio judėjimu šalininku laikomas A. Etzionis (Etzioni, 1993) bendruomenę suvokė kaip būdą vienybei ir sintezei sugrąžinti, bendruomeniškumą apibūdindamas pagal tris požymius:

• emocinių ryšių, susikertančių ir vienas kitą sustiprinančių, tinklas;

• ištikimybė bendroms vertybėms, normoms ir prasmei;

• gana aukštas atsakomybės lygis. (V. Pilipavičius, 2008).

Svarbiausi bendruomeniškumo bruožai kyla iš bendruomenės narių tarpusavio ryšio (asmeninio ir socialinio) prigimties:

1) Moralinė vienovė (pasitikėjimo sąlyga);

2) Bendravimas, jo intymumas;

3) Giminingumas (pagal kilmę ar kraują, bendrystę);

4) Bendradarbiavimas (bendro tikslo, materialinių ir kultūros vertybių siekimas);

uždarumas (Šlapkauskas V., 2000).

Bendruomeniškumas žmonių grupėje pasireiškia kaip tam tikras bendrų pastangų ir išteklių suvienijimas. (A. Aleksandravičius, J. Žukovskis, 2011).

Socialinio darbo tikslas yra

sukurti naudingą individų ir visuomenės tarpusavio sąveiką, siekiant pagerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą. Bendruomenė gali būti kaip terpė, priemonė, siekiant sudaryti galimybes, kad visi individai galėtų kuo geriau realizuoti savo potencialą ir troškimus. Socialinio darbuotojo dėmesio centre – žmogaus ir aplinkos tarpusavio sąveika (V. Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001)

Kaip teigia I. Leliūgienė, J. Sadauskas (2011), bendruomenių poreikis dažnai išryškėja susidūrus su negalios atveju, stipria rasine ir etnine segregacija aplinkoje, negailestingu eksploatacijos procesu, plečiantis pilietiniam solidarumui, sumažėjus socialinėms garantijoms senatvėje – visa tai sskatina eiti bendruomenių, klasių ir solidarumo stiprinimo keliu. E. Štuopytės (2002) tyrimo rezultatai rodo, kad bendruomenės dėl savo vidinių savybių išlikdavo visuotinių sukrėtimų metu bei pakildavo naujai kuriamajai veiklai. Vadinasi, bendruomenė sudaro sąlygas nuolatinei socialinei raidai ir mažina žmonių bejėgiškumo jausmą susidūrus su problemomis, kurių gausu tiek atskiro asmens, tiek ir įvairių bendruomenių (šeimos, kolektyvo, tautos ir t. t.) gyvenime. Taigi, bendruomenė reiškia ryšį, apimantį bendrus įsitikinimus, tikėjimą, vertybes ir pajėgumą kovoti su bendruomenės problemomis, sujungiant žmogiškuosius išteklius toms problemoms sspręsti.

Bendruomenės kuriama aplinka ypač svarbi pagyvenusiems ir senyvo amžiaus žmonėms gyvenantiems socialinės globos namuose, nes kaip teigia M. Urmonienė (2004), bene reikšmingiausias bendruomenės privalumas yra tai, kad bendruomenėje žmogus pilniau išgyvena gyvenimo vertę, prasmę, daug dažniau jaučiasi reikalingas, vienintelis, nepakartojamas. <

Visa kas sieja bendruomenę, tiek jos vidiniai ištekliai, tiek išorinė aplinka, apibudinama bendruomeniškumo sąvoka.

2. Bendruomeniškumo požymių raiškos ypatumai socialinės globos įstaigoje

2. 1. Socialinės globos institucijų vaidmuo bendruomenės ugdymo procese

Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį sukurtas nemažas socialinių paslaugų tinklas. LR socialinių paslaugų įstatyme (2006) socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Kaip nurodoma LR socialinių paslaugų įstatyme (2006) ir detalizuojama Socialinių paslaugų kataloge (2006), socialinės paslaugos yra skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias.

Bendrosios socialinės paslaugos yra atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros teikiamos paslaugos. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos socialinių paslaugų įstaigose ir asmens namuose. Bendrosioms ssocialinėms paslaugoms priskiriamas informavimas, konsultavimas, maitinimo organizavimas, aprūpinimas drabužiais, asmeninės higienos paslaugos ir pan.

Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos, kai bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Jos skirstomos į socialinę priežiūrą, kuri yra kompleksinė, bet nuolatinės specialistų priežiūros nereikalaujanti pagalba (pagalba į namus, socialinių įgūdžių ugdymas, laikinas apnakvindinimas ir pan.), ir socialinę globą, kuri yra kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba.

Teisės aktuose numatyta, kad bendrąsias socialines paslaugas ir socialinę priežiūrą teikia socialinių paslaugų įstaigos, o jų paslaugos turi atitikti reglamentuotus bendrosioms socialinėms ppaslaugoms, socialinei priežiūrai keliamus reikalavimus. Socialinės paslaugos gali būti teikiamos tiek socialinių paslaugų įstaigose (socialinės globos namuose, šeimynose, laikino gyvenimo namuose, dienos socialinės globos centruose, savarankiško gyvenimo namuose, socialinės priežiūros centruose, bendruomeninėse įstaigose ir kt.), tiek asmens namuose. Tačiau socialinę globą gali teikti įstaigos, turinčios licenciją teikti socialinę globą.

Taigi, socialinės globos institucijos –tai stacionarios socialinių paslaugų institucijos. Socialinių paslaugų kataloge (2006) nurodoma, šios stacionarios socialinių paslaugų įstaigos:

• vaikų socialinės globos namai

• socialinės globos namai vaikams su negalia

• senų žmonių socialinės globos namai

• specializuoti socialinės globos namai

• specialieji socialinės globos namai

• socialinės globos namai suaugusiems asmenims su negalia

• socialinės globos namai vaikams ir jaunimui su negalia

• grupiniai gyvenimo namai vaikams, likusiems be tėvų globos

• grupiniai gyvenimo namai senyvo amžiaus asmenims

• grupiniai gyvenimo namai suaugusiems asmenims su negalia.

Taigi, atsižvelgiant į poreikį globai, socialinė globa teikiama šioms tikslinėms grupėms: pagyvenusiems, seniems žmonėms; suaugusiems žmonėms, su proto ar fizine negalia; vaikams, turintiems proto ar fizinę negalią; vaikams netekusiems tėvų globos. Taigi, socialinės globos įstaigos tai stacionarios įstaigos seniems, globos įstaigos vaikams ir žmonėms su negalia.

1 lentelė. Socialinės globos paslaugų paskirtis pagal tikslinę grupę

Tikslinė grupė Paslaugų paskirtis

Stacionarios globos paslaugos seniems žmonėms Teikiamos senų žmonių globos įstaigose (senų žmonių globos namuose, pensionatuose, specializuotuose globos ir slaugos namuose ar skyriuose, specialiuose globos nnamuose, savarankiško gyvenimo namuose), skirtose senų žmonių ilgesniam ar nuolatiniam gyvenimui, kai jie patys negali savimi pasirūpinti ir jiems reikalinga nuolatinė globa ir slauga.

Stacionarios globos paslaugos vaikams Tai paslaugos, teikiamos vaikų globos įstaigose: laikinos vaikų globos namuose, šeimynose, vaikų globos namuose, vaikų globos grupėse, skirtose vaikams ilgesniam ar nuolatiniam gyvenimui, kai jie yra našlaičiai, likę be tėvų globos ar dėl susidariusių aplinkybių, negali gyventi namuose. Šiose įstaigose apgyvendinami ir globojami vaikai vyresni negu trejų metų.

Stacionarios globos paslaugos neįgaliesiems Teikiamos neįgaliesiems įstaigose: globos namuose vaikams, turintiems proto negalią, globos namuose neįgaliam jaunimui, globos namuose suaugusiems, turintiems proto negalią, savarankiško gyvenimo namuose ir kt., skirtose laikinai ar nuolat gyventi neįgaliesiems, kuriems būtina priežiūra, slauga ir kurie negali gyventi savo namuose ar savarankiškai.

Socialinės globos paslaugos yra viena iš šiuolaikinės visuomenės socialinių paslaugų rūšių, socialinės apsaugos sistemos sudedamųjų dalių. Jomis siekiama socialiai pažeistus asmenis integruoti į visuomenę, mažinti jų socialinę atskirtį. L. Žalimienė, R. Lazutka (2009) socialinės globos paslaugas apibūdina taip: tai bet kokio amžiaus nepakankamai savarankiškam asmeniui teikiama kasdieniniame gyvenime jam reikalinga pagalba.

1.2. Bendruomeniškumo požymius įtakojantys veiksniai socialinės globos namuose

Pagrindinis socialinės globos įstaigos uždavinys yra asmens poreikių patenkinimas. Galutinis socialinių paslaugų tikslas – atkurti žmogaus gebėjimą funkcionuoti visuomenėje, kad jis pats galėtų savimi toliau savarankiškai rrūpintis. Tai paslaugos, orientuotos į visišką ir visapusišką poreikių patenkinimą. (Žalimienė, 2003).

Globa būtina tam, kad individas galėtų patenkinti savo poreikius. Poreikis yra tai, ko reikia žmogui arba jo socialinei sistemai pagrįstai funkcionuoti tam tikroje situacijoje. Poreikis – tai nėra noras kažką gauti ar turėti, bet trūkumas, kuris kliudo žmogui ar sistemai vystytis arba tobulėti. (Johnson L. C., 2001). Išskiriami šie bendrieji žmogaus poreikiai:

• fizinė gerovė: maistas, pastogė, sveikatos priežiūra;

• galimybė vystytis emocionaliai ir protiškai;

• santykiai su kitais žmonėmis;

• dvasinių poreikių patenkinimas (Johnson ,2001).

Poreikio tam tikroms socialinėms paslaugoms analizė apima kelis etapus. Įvairūs autoriai skirtingai įvardija etapų pavadinimus. Jackas Mc Killipas (R. Jurkuvienė, S. Audrinytė, 2007) nurodo šiuos poreikių nustatymo etapus:

1. Asmenų, kuriems reikia paslaugos, identifikavimas.

2. Socialinių aplinkybių, kuriose yra šie asmenys, aprašymas.

3. Poreikių identifikavimas.

4. Poreikių įvertinimas.

5. Komunikacijos etapas.

Žmogus ir aplinka sudaro nedalomą visumą ir įtakoja vienas kitą. Pokyčiai, prie kurių tenka prisitaikyti, vyksta arba žmogaus viduje, arba aplinkoje, taigi adaptacija apima veiksmus, kuriais siekiama daryti pokyčius pačiame žmoguje. Greene (2000) išskiria šiuos adaptacijai reikšmingus kompleksinius sugebėjimus:

• palaikyti asmeninius ryšius ir teikti emocinę paramą;

• aktyviai ir tikslingai veikti savo aplinkoje;

• jausti savivertę, jaustis reikšmingu;

• tikslingai veikti ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus bei veikos padarinius.

Kitas labai svarbus bendruomeniškumo požymis yra bendras emocinis ryšys. Kaip teigia D. W. McMillan, D.

M. Chavis (1986) tarpusavio emocinis ryšys yra pats geriausias tikros bendruomenės elementas.

Žmogaus ryšys su žmogumi – viena iš didžiausių socialinių vertybių. Be jo neįmanoma jokia visuomenė nei praeityje, nei dabar, nei ateityje. Žmonių tarpusavio bendravimo pobūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos, charakterių, skonio, interesų.

Bendrauti skatina socialiniai poreikiai. Įvairūs tyrinėtojai skirtingai apibrėžia, kas yra svarbiausi socialiniai poreikiai. Vieni linkę pabrėžti destruktyviuosius – agresiją, valdžios troškimą (S.Freud, A.Holler), kiti mano, kad didesnę įtaką elgesiui turi pozityvūs poreikiai – budrumo, prieraišumo, mmeilės (A.Maslow, C.Kogers). tačiau aišku viena – žmogaus tikslas yra patenkinti įgimtą bendrumo poreikį (D. Gailienė ir kt., 2002).

Pasak Almonaitienės ( 2006), bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio suvokimą, keitimąsi informaciją, sąveiką ir santykius. Kai prasideda ryšys tarp dviejų žmonių, prasideda komunikacijos procesai, kuriems būdinga keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą. Bendraudami žmonės daro vienas kitam tam tikrą poveikį, kuris vadinamas tarpusavio sąveika. Bendraujant tarp žmonių susiklosto tarpusavio santykiai, kuriems būdingi ilgalaikiai emociniai ryšiai, įsipareigojimai.

Bendravimas gali būti :

• Žodinis ((verbalinis). Verbalinio bendravimo formos yra dvi: informacija perduodama žodžiu ir informacija perduodama raštu.

• Nežodinis ( neverbalinis). Tai kūno komunikacijos forma, išreikšta nesąmoningais gestais ir pozomis ( Matulienė, 2006).

Kaip teigia Almonaitienė (2006), bendravimas suteikia galimybę tenkinti daugelį svarbiausių savo poreikių. Bendraujama dėl tto, kad:

1. Bendraujant keičiamasi informacija.

2. Bendravimas suteikia galimybę save palyginti su kitais, padaryti išvadas ir veda į gilesnį savęs pažinimą.

3. Bendraudami dalinamės savo mintimis ir jausmais, atskleidžiame kitiems savo individualybę, darome įtaką aplinkiniams.

Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė, todėl nepatenkinus bendravimo poreikio, yra sunkiai pasiekiami savigarbos, savo vertės, bendrumo ( priklausymo), saugumo, poreikis palaikyti kontaktą, afiliacijos ir kiti poreikiai.

Taigi galima sakyti, kad poreikis bendrauti yra įvairių žmogaus socialinių poreikių išraiška. Socialiniai poreikiai veikiausiai yra įgyjami gyvenant tarp kitų ir įsisavinant įvairias visuomeninio gyvenimo normas.

Vietinės bendruomenės telkimu, ugdymu, individo įgalinimu jo artimiausioje aplinkoje paprastai rūpinasi socialiniai darbuotojai. Socialinis darbuotojas – specialistas, kurio darbo patirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant pilnavertiškesnį žžmogaus socialinį funkcionavimą (Leliūgienė I., 2003).

Socialinio darbuotojo funkcijos priklauso nuo darbo vietos bei nuo to, ar dirbama komandoje ar individualiai. Socialinių globos namų socialinio darbuotojo veikla laikoma pagrindine komandinio darbo ašim.

Su bendruomene dirbantis socialinis darbuotojas sutelkia žmones ir juos įtraukia į veiklą, o vėliau padeda šią veiklą įgyvendinti.

Organizuojant socialinį darbą bendruomenėje yra svarbu:

• Bendruomenės pripažinimas. Kiekviena bendruomenė išsiskiria savitais bruožais, todėl svarbu su ja susipažinti ir stengtis, kad darbuotoją visi pažintų, juo pasitikėtų. Siekdamas veiksmingos veiklos, socialinis darbuotojas turėtų užmegzti iindividualius ir pasitikėjimu grįstus santykius su vyresnio amžiaus bendruomenės gerbiamais žmonėmis, bendruomenės vadovais ar kitais įtakingais asmenimis. Siekiant nustatyti bendruomenės reikmes, galima naudoti įvairius tyrimo metodus (pokalbius, anketas ir pan.) (C. Sutton, 1999).

• Bendruomenės organizavimas. Tai individualių ar grupinių santykių ir interesų stimuliavimas organizuojant socialinius projektus, savipagalbos grupes, šviečiant ir aktyvinant bendruomenę. Šis darbo modelis naudojamas, kai norima skatinti bendruomenės sąveiką, bendradarbiavimą ir tarpusavio paramą socialinio švietimo, sveikatos ir saugumo klausimais (V. Indrašienė, 2004).

• Bendruomenės veiksmas. Tai viešų socialinių akcijų ir visuomeninių kampanijų, skirtų pakeisti esamą įstatymų ir organizacinę patirtį, kliudančią įgyvendinti pagrindines pilietines pažeidžiamų gyventojų grupių teises, organizavimas (Socialinis darbas, 2007). L.C. Jonhson (2001) siūlo naudoti tokią taktiką: suformuoti problemas ir veikti prieš priešiškus tikslus, konfrontuoti, konfliktuoti arba varžytis, derėtis, manipuliuoti masinėmis organizacijomis ir politiniais procesais.

2.3. Bendruomeniškumo raiškos svarba pagyvenusių ir senų žmonių gyvenimo kokybei socialinės globos namuose

Lietuvoje demografinis senėjimas tampa viena svarbiausių socialinių ir ekonominių iššūkių. Vyresnio amžiaus asmenų skaičiaus didėjimas yra pasaulyje pripažintas reiškinys. Keičiasi Lietuvos gyventojų sudėtis pagal amžių t. y. mažėja vaikų, daugėja senyvo amžiaus žmonių, kuriems reikia daugiau sveikatos priežiūros paslaugų. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 2011 metais Lietuvoje gyveno 650 934 pensinio amžiaus žmonių, kas sudaro 21,4 proc. visų Lietuvos gyventojų. Pensinio amžiaus moterų gerokai daugiau nnei vyrų. 2011 m. šalyje buvo 435 216 pensinio amžiaus moterų (26,5 proc.) ir 215 718 vyrų (15,4 proc.) (Lietuvos gyventojai 2011 metais).

Prognozuojama, kad iki 2025 m. apytikriai trečdalis Europos gyventojų bus 60 metų ir vyresni; ypač padidės aštuoniasdešimtmečių ir vyresnių žmonių skaičius. Tai turės didelę ekonominę įtaką Europos visuomenei. (Sveikas senėjimas. Europos siekis, 2007). Lietuvai, kaip ir visoms ES šalims, prognozuojamas spartus gyventojų senėjimas, įvardijamas net „senelių bumu“ (EUROSTAT, 2011). Sparčiausiai demografinis gyventojų senėjimas Lietuvoje vyks trečiame–ketvirtame šio šimtmečio dešimtmetyje. Vėliau senėjimo tempai lėtės, o demografinės senatvės lygis pradės mažėti. 65 metų ir vyresnių gyventojų dalis po penkiasdešimties metų Lietuvoje turėtų sudaryti arti trečdalio (31,2 proc. ), o 80 metų ir vyresnių – daugiau nei dešimtadalį (10,8 proc.) visų gyventojų. Pagal demografinius gyventojų senatvės rodiklius Lietuva tarp ES šalių išliks vidurio pozicijoje (Stankūnienė, 2011) .

Senyvo amžiaus žmonės yra viena iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių dėl daugelio priežasčių: prastėjančios sveikatos, sumažėjusių pajamų, susidūrimo su naujais rinkos ekonomikos ir kintančios kultūros reiškiniais, taip pat dėl akivaizdžiai sumažėjusio visuomenės solidarumo ir šeimų integracijos lygio.(V Dauderys, R. Bandzevičienė, 2008).

Lietuvos gyventojų demografinis senėjimas – dėsningas visuomenės demografinės raidos etapas, sietinas su naujais iššūkiais ne tik sveikatos, bet ir socialinės apsaugos politikai bei socialinių ppaslaugų ir socialinės globos praktikai. Todėl „sveiko“, „aktyvaus senėjimo“ koncepcijoje išryškėja ne tik sveikatos išlaikymo klausimai, bet ir pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės, visuomeninio aktyvumo, tobulėjimo ir savarankiškumo problemos. Aktyvus senėjimas – tai pusiausvyros tarp žmogaus gebėjimų ir tikslų išlaikymas, „galimybių užtikrinti fizinę, socialinę ir psichologinę sveikatą optimizavimo procesas, kuriuo siekiama įgalinti pagyvenusius žmones aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime nepatiriant diskriminacijos ir džiaugtis savarankiškumu bei gyvenimo kokybe (V. Dauderys, R. Bandzevičienė, 2008).

Socialinės globos paslaugos vyresnio amžiaus žmonėms yra viena šiuolaikinės socialinių paslaugų sistemos sudėtinių dalių, kuri visuotinio Europos gyventojų senėjimo kontekste tampa vis reikalingesnė ir svarbi (Žalimienė, 2007; Žalimienė, Lazutka, 2009). Apskaičiuota, kad šiuolaikinėse visuomenėse 5,9–7,4 procentams senyvo amžiaus žmonių reikia didesnės ar mažesnės pagalbos jų kasdienėje veikloje (Hussein, Manthorpe, 2005).

Didėjant senyvo amžiaus žmonių skaičiui nuolat didėja socialinių paslaugų poreikis. Senyvo amžiaus žmonėms valstybė teikia paramą įvairiomis formomis. Labiausiai mūsų šalyje paplitusių socialinių paslaugų forma – stacionari socialinė globa. Stacionarios globos įstaigos suprantamos kaip ilgalaikę, kompleksinę, nuolatinę priežiūrą užtikrinančios įstaigos, kuriose gyvena senyvo amžiaus žmonės (L. Žalimienė, L. Lazutka R. 2009). Socialinių paslaugų katalogas patvirtintas 2006m., kuriame yra apibrėžta senyvo amžiaus žmonių globa stacionarioje globos įstaigoje. Socialinės globos įstaigos paskirtis yra tenkinti senyvo amžiaus žmonių gyvybinius poreikius ir spręsti iškylančias socialines

problemas, organizuojant reikalingų paslaugų teikimą ir užtikrinant įstaigų gyventojams nuolatinę priežiūrą ir saugią aplinką (Socialinių paslaugų katalogas, 2006).

2011 metų pabaigoje veikė 100 globos įstaigų seniems žmonėms, kuriose buvo 4695 tūkstančiai vietų. Per metus senelių globos namuose apsigyveno 1,1 tūkstančiai žmonių, tai dešimtadaliu daugiau nei 2010 m. Daugiau nei pusė asmenų į senelių namus atvyko iš savų arba giminių namų. Gyventi pas artimuosius ar gimines išvyko 91 senelių namų gyventojas. 2011 m. pabaigoje senelių globos namuose gyveno 4414 gyventojų.

Informacija apie ssenų žmonių globos įstaigas 2011 m.

Valstybės pavaldumo senų žmonių globos įstaigos Savivaldybinės senų žmonių globos įstaigos Visuomeninių organizacijų, parapijų, privačios senų žmonių globos įstaigos Kitos senų žmonių globos įstaigos*

Įstaigų skaičius 2 55 41 2

Vietų skaičius 125 3009 1238 323

Gyventojų skaičius 2011m. pabaigoje 212 2846 1141 315

Senų žmonių globos įstaigų užimtumas (%) 89 94 92 97

*Gerontologijos ir reabilitacijos centro socialinės globos padalinys

Senelių globos namai „Senevita“

Analizuojant 2011 metų Statistikos departamento atliktus tyrimus, galima teigti, kad valstybės sukurta socialinės apsaugos sistema, teikiant pagalba senyvo amžiaus asmenims, reikalinga ir paklausi. Nes daugelis senų žmonių Lietuvoje atsisako savarankiško gyvenimo ir siekia apsigyventi globos iinstitucijose, kuriose nepakanka vietų ir tik apie 60% norinčiųjų poreikiai tenkinami (R. Adomaitienė ir kt., 2007).

Pagyvenę asmenys apsisprendžia apsigyventi ilgalaikės globos namuose tada, kai bendruomenės neformalūs ir formalūs ištekliai yra išnaudoti arba nepatenkina kompleksinių pagyvenusio žmogaus priežiūros poreikių, arba reikia pprofesionalios pagalbos ir priežiūros dvidešimt keturias valandas per parą (Ray, Bernard, Phillips, 2009). L. Vaškevičiūtės, R. Naujanienės (2011) atlikto tyrimo duomenimis, sveikatos praradimas visais atvejais atsiskleidė kaip gyvenimo situaciją sunkinanti sąlyga, kuri nenulemia sprendimo gyventi ilgalaikės globos namuose priėmimo. Sprendimo socialinį konstravimą veikia vyresnio amžiaus asmens prasta ekonominė situacija, t. y. mažos pajamos, nuosavo būsto nepritaikymas, giminaičių negalėjimas ar nenoras juo pasirūpinti. Taigi seni žmonės turi specifinių poreikių, į kuriuos būtina atsižvelgti. Paslaugos senyvo amžiaus žmonėms apima fiziologinių bei psichosocialinių poreikių patenkinimą. Tiek slaugos, tiek socialinių paslaugų poreikis priklauso nuo asmens fizinio savarankiškumo bei kognityvinio sutrikimo laipsnio. Kuo labiau fiziškai priklausomi, kuo didesnį kognityvinio sutrikimo laipsnį asmenys turi, tuo labiau jiems reikalingos slaugos bei socialinės paslaugos. Kad poreikiai būtų patenkinti, kkomandos veiklos metu nustatomi bendri tikslai, gerai suprantamos ir gerbiamos kiekvieno asmens funkcijos ir vaidmuo. Kiekvienas komandos narys tūri būti atsakingas už paskirtus žmonių ir fizinius išteklius, teikti paramą, bendradarbiauti ir abipusiai pasitikėti, užtikrinti efektingą vadovavimą, atvirą, sąžiningą ir nuovokų bendravimą, sudaryti sąlygas savo darbo įvertinimui (L. Gualtherie, 2002).

Senyvo amžiaus žmonės apsigyvenę socialinės globos namuose dėl patirtų permainų susiduria su socialinėmis problemomis. Kaip teigia Gudžinskienė V. Mačiuikienė D. (2011), jog tai susiję ne tik su gyvenamosios vietos pakeitimu, bet iir asmeninės laisvės praradimu, nauja dienotvarke, naujų santykių kūrimu su bendruomenės nariais bei įstaigos darbuotojais, atitolimu nuo savo šeimos bei kitų artimųjų, asmeninės erdvės sumažėjimu. Adaptavimasis prie radikaliai pasikeitusios gyvenamosios aplinkos yra nelengvas ir ilgai trunkantis procesas, kuriame labai svarbų vaidmenį atlieka socialiniai darbuotojai. Senyvo amžiaus žmonės gyvenantys socialinės globos namuose susiduria su materialinių lėšų tvarkymo problema. Jie negali savarankiškai disponuoti savo materialinėmis lėšomis, tad tuo užsiima atitinkami įstaigos darbuotojai.

V. Gudžinskienės, Mačiuikienės D. (2011) teigimu, senyvo amžiaus asmenys, gyvenantys socialinės globos namuose, susiduria su psichologinėmis problemomis. Minėtos autorės psichologines problemas sieja su vietos, gyvenimo būdo pokyčiais. Tiems gyventojams, kurie prie naujų gyvenimo sąlygų socialinės globos namuose pripranta vidutiniškai arba sunkiai, dažniau kyla psichologinių, bendravimo problemų, kamuoja vienišumo jausmas. Senyvo amžiaus žmonės yra gana konservatyvūs, jie mėgsta laikytis senų įpročių, todėl dažnai ilgai delsia ir svarsto priimdami naujoves. Seną žmogų kamuoja nepastovi nuotaika, dirglumas, įtarumas, piktumas, nepasitikėjimas kitais. Tačiau gali būti ir kitaip – senas žmogus tarsi nurimsta, nebesiblaško, į viską ima žiūrėti filosofiškai. Įgyjamos tokios vertybės kaip išmintis, patirtis, nuovokumas, pasitikėjimas savimi (Sargautytė R. 2000).

Pasak Žalimienės, L. (2007), kad senų ir pagyvenusių žmonių adaptacija globos namuose būtų sėkminga, reikia užtikrinti:

• orumą – gyventojui turi būti pagarba, supratimas, jautrumas;

• privatumą, kai nnėra nereikalingo pašalinio kišimosi, kai sudaroma galimybė pačiam tvarkytis pagal sugebėjimus, kada užtikrinama ir pripažįstama teisė turėti privačią erdvę;

• nepriklausomumą – pagalba siūloma pirmiausia savipagalbos vystymui, kad žmogus galėtų būti kuo labiau nepriklausomas bet kurioje gyvenimo srityje;

• dalyvavimą – galimybė gyventojui išsakyti savo nuomonę individualiai ir per gyventojų tarybą;

• pasirinkimo laisvę – kai pripažįstama teisė rinktis ir yra galimybė nors minimaliai rinktis bet kurioje gyvenimo ar veiklos srityje;

• teisių užtikrinimą;

• saviraišką- kai yra sudaryta galimybė užsiimti mėgstama veikla;

• saugumą – galimybė jaustis saugiai visose situacijose, bet nebūti pernelyg priklausomam;

• aprūpinimą – kai patinkinti visi fiziologiniai poreikiai.

Adaptacinė programa skirta padėti atvykusiam gyventojui prisitaikyti prie naujos aplinkos ir integruotis į globos skyriaus bendruomenę, ypatingai tiems, kurie susiduria su nežinomybe, ją ignoruoja. Reikia supažindinti gyventoją su gyvenama aplinka; siekti atstatyti psichosocialinę pusiausvyrą; padėti ir skatinti pasijusti savam tarp svetimų, siekti savarankiškumo.

Socialinės globos namuose gyvena senyvo amžiaus gyventojai turintys įvairias demencijas, tad dažniausiai jie skundžiasi fiziologinėmis problemomis (Naujanienė R. 2002). Su amžiumi išryškėja fiziniai pakitimai: sutrinka klausa, rega, judesiai, sergama įvairiomis ligomis, kamuoja įvairaus pobūdžio skausmai, kurie gali sukelti pyktį, net bejėgiškumą (Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai, 2010).

Apibendrintai galima teigti, kad vienas iš pagrindinių bendruomeniškumo požymių socialinės globos namuose yra specifinių pagyvenusio žmogaus poreikių patenkinimas.

Senų žmonių ppriklausymo, dalyvavimo, kontrolės poreikiai gyvenant institucijoje tenkinami ir per bendravimą, kuris pasižymi dviem kryptimis: bendravimas su kitais gyventojais bei bendravimas su aptarnaujančiu personalu.

Pagyvenusių žmonių prisitaikymas globos namuose priklauso nuo jį supančios aplinkos, žmonių, su kuriais tenka bendrauti. Blogi santykiai sukuria nepalankią pretenzijų, pykčio, kaltinimų, tarpusavio nesusipratimų atmosferą.

Bendruomenės kuriama aplinka ypač svarbi pagyvenusiems ir senyvo amžiaus žmonėms gyvenantiems socialinės globos namuose, nes kaip teigia M. Urmonienė (2004), bene reikšmingiausias bendruomenės privalumas yra tai, kad bendruomenėje žmogus pilniau išgyvena gyvenimo vertę, prasmę, daug dažniau jaučiasi reikalingas, vienintelis, nepakartojamas.

Stacionari globos įstaiga, organizuodama socialines paslaugas, turi pritaikyti jas pagyvenusiojo žmogaus teigiamiems socialiniams pokyčiams, siekiant užtikrinti gyvenimo kokybę.

Nagrinėjant gyvenimo kokybės apibrėžimą aptarsime įvairių mokslininkų požiūrius į šios sąvokos sampratą.

Sociologai gyvenimo kokybės sąvoką apibūdina kaip žmonių materialinių bei kultūrinių gyvenimo sąlygų ypatybes ir savybes, lyginant jas su standartu arba tam tikru lygiu, šių sąlygų tinkamą patenkinimą; šiuolaikinėje sociologijoje apima tas visuomenės ir asmens gyvenimo sritis, kurių negalima išreikšti kiekybiniais rodikliais (Leonavičius, 1993). Ekonomikoje apie gyvenimo kokybę kalbama (welfare state or welfare economy) remiantis valstybės gerovės samprata, akcentuojant redistribucinius valstybės veiksmus, siekiant garantuoti optimaliausią visų socialinių grupių poreikių (socialinių ir ekonominių) patenkinimą (Ivanov, 2001).

S. Ventegodt (2003) gyvenimo kokybės filosofiją aiškina įvesdamas tokias sąvokas: egzistencija (gyvenimas,

mirtis, protas, jausmai, meilė, gėris ir blogis, visuma, dvasia ir kt.), būtis (egzistencija, gerovė, pasitenkinimas, laimė, poreikiai), kasdienis gyvenimas (saugumas, viltis, pagarba), sveikata (funkcinės galimybės, psichosomatinė būklė), asmenybė (gyvenimo filosofija, kančia, savęs išreiškimas, apmastymas, perspektyva, asmenybės vystymasis) (Luneckaitė, Skorupskienė, Šeškevičius, 2007).

Medicinoje terminas „gyvenimo kokybė“ siejamas su žmogaus būkle, remiantis klinikiniais simptomais, organizmo funkcijomis, psichologine paciento gerove ir pasitenkinimu, tačiau didesnis dėmesys skiriamas klinikiniams tyrimams, žmogaus fiziologinėms funkcijoms. (Luneckaitė, Skorupskienė, Šeškevičius, 2007).

Leliūgienė (2003) teigia, kad gyvenimo kokybė – tai ssociologinė kategorija, išreiškianti materialinių ir kultūrinių poreikių (maisto, apsaugos, gyvenamojo ploto, sveikatos apsaugos, švietimo, aptarnavimo sferos, aplinkos, laisvalaikio leidimo, bendravimo, žinių, kūrybos ir kt.) patenkinimo kokybę.

Gyvenimo kokybės esmė – nematerialūs ištekliai ir poreikiai (visuomenės narių tarpusavio santykiai, ryšys su aplinka ir t.t.), šių veiksnių suvokimas ir įgyvendinimas (Vaitkaitienė, Makari, Zaborskis, 2007).

Nagrinėjant pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės aspektus socialinės globos įstaigoje, galima teigti, kad gyvenimo kokybę pirmiausia lemia bendrųjų žmogaus poreikių patenkinimas.

LITERATŪRA

1. Anzenbacher, A. (1992) Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis.

2. Bagdonas A. ((2001). Socialinis darbas Lietuvoje: raidos, praktikos ir akademinis aspektai. STEPP: Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika, Nr. 1

3. Baršauskienė V.(2004). Bendruomenės socioedukacinio vystymo teoriniai pagrindai. Kaunas: KTU

4. Baršauskienė V., Leliūgienė I. (2001). Sociokultūrinis darbas bendruomenėje: užsienio šalių patirtis. Kaunas: KTU

5. Berns R.M. (2009). VVaiko socializacija, Kaunas: Poligrafija ir informatika

6. Būdvydis, S. Bendrijos kaip sociologinis objektas (1994) Filosofija, sociologija, Nr. 1, p. 24–34

7. Gaigalienė B, Filipavičiūtė R, Alekna V, Čeremych E. (2004). Vilniaus miesto ilgaamžių socialinės ir medicininės pagalbos tyrimas. Visuomenės sveikata, Nr. 3(26).

8. Gudžinskienė V. Mačiuikienė D.(2011). Senyvo amžiaus asmenų, gyvenančių socialinės globos namuose, socialinių darbuotojų teikiamos pagalbos vertinimas.//Socialinis ugdymas, Nr.15

9. Gualtherie L. (2002). Vadovavimas ir socialinis darbas kaitos sąlygomis. Kaunas: Kauno apskrities specialiųjų pedagogų ir tėvų draugija

10. Gvaldaitė L., Švedaitė B.(2005). Socialinio darbo metodai. Vilnius:VU

11. Indrašienė V. (2004). Socialinio ugdymo technologijos. Vilnius:VPU

12. Johnson L. C. (2001). Socialinio darbo praktika, Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija.

13. Johnsonas CH. (1995). Bendruomenė – jėga. Tarptautinio bendruomeninio judėjimo apžvalga. Vilnius.

14. Jonutytė, I.(2007). Savanorystė socialinio ugdymo sistemoje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla

15. Jurkuvienė R. Audronytė S. (2007).Lėtinėmis ligomis sergančių ssenų ir pagyvenusių žmonių integruotų ilgalaikių paslaugų namuose poreikis // Sveikatos mokslai,Nr. 5

16. Leliūgienė I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas:

17. Leliūgiene I. , Baršauskienė V. (2002). Bendruomeninio ugdymo metodai ir principai: užsienio šalių mokslininkų požiūris. // Specialusis ugdymas Nr.2

18. Leliūgienė I.Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas.(2003). Kaunas:Technologija

19. Leonavičius J. (1993).Sociologijos žodynas. Vilnius: Academia

20. Lietuvių kalbos žodynas, 2005. Prieiga per <http://www.lkz.lt/startas.htm

21. LR socialinių paslaugų įstatymas, patvirtintas 2006 m. sausio 19 d., Nr. X-493, Žin., 2006, Nr. 17-589

22. Nefas, S. (2000). Bendruomeniškumo suvokimas rajoninėse savivaldybėse. Bendruomeniškumas ir savivalda. Teminis sstraipsnių rinkinys, parengtas pagal 1999 m.spalio 14 – 15 d. Druskininkuose vykusio seminaro „Bendruomeniškumas ir savivalda“ pranešimus ir diskusijas (Ats. red. R. Grigas). Kaunas.

23. Pilipavičius V. (2008). Bendruomenė ir organizacinės bendruomeninės veiklos formos.// Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai. Mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys. Akademija

24. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius:Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

25. Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai. (2010). Vilnius: Mykolo Romerio universitetas

26. Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas (2007). Vilnius:VU

27. Socialinių paslaugų katalogas 2000// Valstybės žinios. 2006

28. Sutton C. (1999). Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius

29. Šinkūnienė J. R. (2005). Laisvalaikio studijos ir rekreacijos administravimas// Socialinis darbas, Nr.4 (1)

30. Žalimienė L. (2003). Socialinės paslaugos. Vilnius: Mokslo aidai

31. Žalimienė L., Lazutka R. (2009).Socialinės globos paslaugos Lietuvoje: nuo hierarchinio prie mišrios globos ekonomikos modelio.//Pinigų studijos, Nr.2

Related Posts