Mastymas

Home / Psichologija / Mastymas

Mąstymas yra jutimais nepažystamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei

sudėtingų santykių pažinimo procesas. Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti

atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus

vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius.

Pažindamas daiktų bei reiškinių atsiradimo priežastis ir jų raidos dėsnius

, žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reiškinių ateities perspektyvas.

Iš viso to aišku, kad mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes

ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atranda

nežinomus reiškinius, neišspręstas problemas ir skiria gautos informacijos

patikimumo llygius.

Pasinaudodami žiniomis apie vaikų tėvų pasiekimus, šeimos gyvenimo sąlygas,

gebėjimą mokytis ir kt., mes galime daryti išvadas apie moksleivių

tinkamumą vienai ar kitai profesijai. Tokiu būdu naujus dalykus ir

santykius mąstymu pažįstame tarpininkaujant įvairioms anksčiau įgytoms

žinioms. Šia prasme mastymas yra vadinamas netiesioginio pažinimo procesu

(lyginant su tiesioginiais jutimais).

Mąstymas yra laikomas apibendrinančiu pažinimu. Jutimais negalima

numatyti nei to, kad rytoj po nakties vėl išauš diena. Tokią išvada mes

lengvai darome apibendrindami nuolat besikartojantį patyrimą: po nakties

diena, po dienos naktis ir vėl diena ir t.t. Išsamesnis visatos dėsnių

pažinimas verčia net suabejoti, ar tikrai ir toliau taip bus (gali užgesti

saulė, gali žemė susidurti su kokiu nors kosminiu kūnu ir kt.), nors tokio

pasikeitimo tikimybė ir labai maža.

Mąstymas nėra atsietas nuo jutiminio pažinimo, kuris teikia mastymo

apibendrinimams ir žinioms medžiagą. Žinios išlaikomos atmintyje –

vadinasi, mąstymas glaudžiai susietas su atminties procesais, jų asociacine

prigimtimi (reikiamos žinios atmintyje “surandamos” asociacijų pagrindu).

Be to, mąstymas susijęs ir su kitais procesais. Emocijos skatina spręsti

iškilusias problemas, valia padeda laikytis būtinos mąstymo krypties,

atkakliai ieškoti sprendimo būdų. Mąstant pasireiškia žmogaus sugebėjimas,

temperamento ypatybės, charakterio bruožai, asmenybės nuostatos.

Išskirtinę reikšmę mąstymo procesams turi kalba ir kalbėjimas.

Psichologijoje yra buvę labai skirtingų nuomonių mąstymo ir kalbos ryšių

klausimais. ,,Grynojo mąstymo“ teorijų šalininkai laiko, kad šie procesai

siejasi tik bendraujant – kalba padedanti apsikeisti mintimis. O problemų

sprendimams kalba tik trukdanti (tikras mąstytojas tik tas kurio mąstymas

atsiskyręs nuo konkrečios kalbos). Kai kurie bihevioristinių nuostatų

psichologai nukrypo į kitą kraštutinumą, pavadindami mąstymą “kalbėjimu be

garso”. Šiuo metu dauguma psichologų mano kad minėtos kraštutinės hipotezės

tikrų ryšių neaprašo. Kalbos žodžiai ir sakiniai dalyvauja įtvirtinant

mastymo bendrąsias sąvokas (“žmogus”, “materija”, “grožis”) bei teiginius (

“Everestas yra aukščiausias kalnas žemėje”, “Lenk medelį, kol jaunas”).

Žodinės formuluotės padeda geriau apibrėžti problemas, pasiekti loginės

protavimo tvarkos ir kt. Tačiau žmogus susiduria ir su įvairiais

neverbaliniais uždaviniais, kurie sprendžiami remiantis tikrovės

vaizdiniais, schemomis, emocijų pažadintu apibendrintu intuityvumu ir

patyrimu ir kt. Tokio mąstymo apraiškų yra daug meninės, mokslinės ir

techninės kūrybos veikloje.

Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir

reiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese.

Žmogus gali ieškoti atsakymo į globalinį klausimą, kokia yra žmogaus

gyvenimo prasmė, mąstyti apie optimaliausius metodus moksleiviams mokyti,

kaip išsiversti gaunant nedidelį atlyginimą ir t.t. Tačiau koks bebūtų

sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis formomis.

Pagrindinės mąstymo formos yra šios: sąvokos, teiginiai, klausimai ir

protavimai. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių

sąranga.

Sąvoka yra mintis apie bendras ir esmines daiktų ar reiškinių savybes.

Žodžiais sąvokos įtvirtinamos kitiems kalbant. Antai bendrosios sąvokos,

kaip trikampis, medis ir t.t., nėra atstovaujamos realiems daiktams ar

reiškiniams ir negali būti įtvirtinamos vaizdiniais. Čia mąstymui

talkininkauja kalbos žodžiai. Tačiau reikia suprasti, kad žodžiai yra tik

ženklai, asocijuoti atmintyje su mintimis – sąvokomis. Tos pačios sąvokos

gali būti reiškiamos įvairių kalbų žodžiais, viena sąvoka – keliais

žodžiais, kaip garsų ar regimų ženklų kompleksais. Keičiantis išoriniams

sąvokų apvalkalams jų turinys lieka pastovus.

Apie daiktą ar reiškinį mes paprastai mąstome kaip apie tam tikros grupės

(klasės) atstovą, t.y. priskiriame jį atitinkamai sąvokai. Sąvoka – mintis,

kurioje užfiksuoti giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai

požymiai. Kas yra tai, apie ką mes mąstome, koks yra šis mąstymo objektas

visų pirma padeda nustatyti jutiminės žinios, ypač sudėtingiausia jų forma

– vaizdiniai. Vaizdiniai – kartu ir pradinė minties forma. Vaizdiniai ir

sąvokos turi bendrų bruožų: juose apibendrintai atsispindi tikrovės daiktai

ir reiškiniai, dažnai žymimi tuo pačiu žodžiu ir kt. Tarp jų nėra griežtos

ribos. Nelengva nustatyti, pavyzdžiui, kada vaikas turi tik objekto

vaizdinį, kada ir jo sąvoką; tačiau aišku, kad be objekto vaizdinio vaikas

nesusidarytų jo sąvokos. Užfiksuodami išorinį tos pačios rūšies daiktų

panašumą, vaizdiniai padeda išskirti mąstymo objektą: jais remdamiesi,

galime atsakyti į klausimą: ,,kas tai?“ (,,katė”, “skaičius”, “kvadratas”

ir t.t.). Tačiau vaizdinio nepakanka, kad atsakytume į klausimą, kas yra

šis išskirtasis objektas, kokie jo esminiai požymiai. Remiantis tik

vaizdiniais, galima neatpažinti vienarūšių, bet išore labai panašių daiktų.

Vaizdiniuose užfiksuoti bendrieji požymiai ne visada kartu yra ir esminiai,

be to, jie čia dar neatskirti nuo individualių, antraeilių ar visai

atsitiktinių požymių. Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių

apibendrinimu ir organizacija. Esminis sąvokos bruožas – jos ryšiai su

kitomis sąvokomis, yam tikra vieta giminingų sąvokų sistemoje. Viena,

izoliuota nuo kitų, sąvoka neegzistuoja. Jos vieta sąvokų sistemoje

priklauso nuo jos apimties, t.y. šios sąvokos apimamų daiktų ar reiškinių

(jų klasės), nuo turinio, t.y. visiems šios klasės nariams, bendrų ir

esminių požymių (savybių ir santykių). Apimtis ir ,turinys yra sąvokos

esmė, jos “šerdis”. Į. ją neįeina daugelis mažiau svarbių žinių. Tačiau

sąvoka nėra skurdesnė už vaizdinį; ją praturtina ryšiai su kitomis

sąvokomis, su visa jų rūšių ir porūšių įvairove. Stiprūs jos ryšiai ir su

jutiminiais vaizdais. Kai kurie jų įsijungia į sąvokos struktūrą kaip jos

sudėtinė dalis. Žmogus įgyja sąvoką tada, kai žino ne tik jos apimamų

daiktų ar reiškinių bendruosius požymius, bbet ir dalines, individualias jų

savybes. Sąvokos struktūra visada daugiasluoksnė, joje užfiksuota skirtingo

bendrumo – giminės, rūšies ir atskiro objekto – savybės bei santykiai.

Sąvoka yra pagrindinė turimų ir naujai įgyjamų žinių susiejimo,

organizavimo, struktūrinimo priemonė.

Sudarant naujas sąvokas, ypač didelis vaidmuo tenka kalbai. Sąvokos ir

žodžio sąryšis – būtina sąvokų formavimosi ir raidos sąlyga. Žodžiai savo

išore nepanašūs į tai, ką jie žymi (garsų ar grafinių ženklų kompleksas

“stalas” išoriškai nepalyginamas su daiktu – stalu). Tai teikia neribotas

galimybes apibendrinimui. Pažintinė žodžio paskirtis visų pirma ir yra

apibendrinti daiktus ir reiškinius Tuo pačiu žodžiu vadiname daugelį

daiktų, o tą patį daiktą – skirtingais, siauresnės ar bendresnės reikšmės

žodžiais (pvz., “Botanika”, vadovėlis, knyga). Žodžiai padeda atskirti

bendrąsias ir esmines daiktų savybes bei santykius, juos atsieti nuo kitų,

todėl pagreitina sąvokų įgijimą. Sąvokos, kuriose sukaupta istorinė

visuomenės patirtis, formavosi tūkstantmečiais, o mokantis jas galima įgyti

greitai.

Ne visų sąvokų ryšys su žodžiais vienodas. Priklausomai nuo to, kaip

sąvokos formuojasi, kokie jų vartojimo psichologiniai ypatumai, įprasta

skirti dvi jų rūšis: buitines, ikimokslines, ir mokslines sąvokas.

Pirmosios įgyjamos, kaupiantis praktinei gyvenimo patirčiai, dažnai

susiduriant su panašiais ir panašios paskirties daiktais bei reiškiniais.

Tokių sąvokų turinį paprastai sudaro bendrieji vaizdiniai. Mokslinės

sąvokos, atvirkščiai, pradeda formuotis nuo žodžio – termino – ir jo

reikšmės supratimo: padedant kalbai, čia iš pradžių išskiriami pagrindiniai

sąvokos požymiai, suformuluojamas jos apibrėžimas. Taigi

žodžio vaidmuo

daug didesnis kuriant mokslines sąvokas negu buitines. (Todėl lengviau

apibrėžti pvz., sąvoką “stačiakampis” negu sąvoką “knyga”.) Kita vertus,

norint laisvai operuoti mokslinėmis sąvokomis, reikia turėti žinių ir

praktinės jų vartojimo patirties. (Tai neretai pajunta pradedantis

studijuoti kokį nors dalyką, pvz., psichologiją, kai tenka pradėti operuoti

sąvokomis “pojūtis”, “suvokimas” “abstrahavimas”, “insaitas” ir kt.)

Nors buitinės ir mokslinės sąvokos turi specifinių bruožų, tarp jų nėra

griežtos ribos. Vadindami daiktus tais pačiais žodžiais, gali bendrauti

skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonės, nors jų vartojamo žodžio reikšmės

daug kuo skiriasi. Antai žodis ,,vanduo“ viena reiškia vaikui, kita –

fizikui ar chemikui.

Sąvokos kinta, turtėjant žodžio reikšmei. Pavyzdžiui, ikimokslinę sąvoką

(vaisius – ‘tai, kas auga ant.medžio) vėliau, didėjant patyrimui, pakeičia

platesnė jo sąvoka (vaisius—ta augalo dalis, kurioje yra sėklos), o

pastarąją – teorinio lygio sąvoka (vaisius – tai organas arba organizmas,

kuris išsivysto po apvaisinimo). Tačiau žodžio reikšmė ir sąvoka nesutampa.

Sąvokoje atsispindi daikto ar reiškinio esmė, todėl jai apibūdinti nereikia

visų žodžio reikšmių. Kuri iš šių reikšmių sudaro sąvokos turintį,

paaiškėja iš sakinio, kuriuo kas nors teigiama arba neigiama apie sąvokos

objektą, kuriuo formuluojamas sprendinys.

Sąvoka ir sprendinys – glaudžiai susijusios minties formos. Sąvoką žmogus

turi tada, kai gali ją apibūdinti tam tikrais sprendiniais, t.y. teigdamas

tai, kas būdinga, esminga mąstymo objektui ir paneigdamas, kas jam

neesminga. Tai išreiškia sprendinio loginę struktūra: abiejų sprendinio

pusių – subjekto (S) ir predikato (P) ryšys (S – P) žymi ryšį tarp atskira

ir bendra reiškiniuose. Pavyzdžiui, sprendinio “stebėjimas yra planingas,

sistemingas suvokimas” subjektą ”stebėjimas” paaiškina predikatas

“planingas, sistemingas suvokimas”, įjungdamas stebėjimą į suvokimą, t.y.

platesnę reiškinių klasę.

Sąvoka yra pagrindinių sprendinių apie mąstymo objektą sintezė, visuma.

Norint trumpai apibūdinti sąvoką, atskleisti jos pagrindinį turinį

suformuluojamas apibrėžimas. Apibrėžti sąvoką – tai visų pirma įtraukti ją

kitą, platesnę sąvoką arba, logikos terminais tariant, nurodyti artimiausią

giminę, į kurią apibrėžiamoji sąvoka įeina kaip tam tikra, rūšis

(“stebėjimas – suvokimas”; “kvadratas – lygiagretainis” ir pan.). Toliau

apibrėžime nurodomi požymiai, kuriais ši sąvoka skiriasi nuo kitų, tai

pačiai giminei priklausančių, rūšinių sąvokų – vadinamieji rūšiniai

skirtumai (stebėjimą nuo kitų suvokimo rūšių išskiria jo planingumas ir

sistemingumas, kvadratą nuo kitų lygiagretainių – statūs kampai ir lygios

kraštinės).

Toks apibrėžimas nurodant artimiausią giminę ir rūšinius skirtumus, labai

dažnai vartojamas apibūdinant mokslines sąvokas. Jis padeda išvengti

netikslaus – per plataus ar per siauro – sąvokų vartojimo. Tačiau sąvokos

negalima tapatinti su apibrėžimu. Vienas apibrėžimas viso sąvokos turinio

neatskleidžia. Jis apibūdina objektą ribotai: nuo daugelio reikšmingų ir

svarbių kitais atžvilgiais jo charakteristikų atitrūkstama.

Apibrėžimo kaip tam tikros abstrakcijos vaidmuo aiškėja nagrinėjant;

vadinamųjų abstrakčių ir konkrečių sąvokų ryšį pažinime. Negalima iš karto

pereiti nuo jutiminio konkretaus (visybiško jutiminio) vaizdo prie

konkretaus, atkurto mąstymu, t.y. prie konkrečios sąvokos. Iš pradžių tam

reikia paruošti medžiagą -išskirti ir ištyrinėti atskiras reiškinio

ypatybes, mintyse atsiejant jas nuo kitų. Taip susidaro abstrakčios

sąvokos. Jų susidarymas – būtinas tarpinis pažinimo etapas. Abstrakčiose

sąvokose giliau nei vaizdiniuose atsispindi tikrovė, bet jos neleidžia

nagrinėjamą reiškinį pažinti išsamiai. Susiejant daugelį apibūdinimų, kurie

atskirą sąvoką įtraukia į vis sudėtingesnę sąvokų sistemą, kylama nuo

abstraktaus prie konkretaus – prie mintyse atkurto įvairiapusio ir vientiso

objekto. Taip susiformuoja konkrečios sąvokos. Jos apima ir sujungia

priešingas – bendrybės ir atskirybės, esmės ir reiškinio, pastovumo ir

kintamumo – charakteristikas. Tokios sąvokos yra “lanksčios, paslankios,

reliatyvios, susijusios viena su kita, vieningos priešybėse, kad galėtų

apimti pasaulį”. Jos nuolat kinta, vystosi vis adekvatesnio tikrovės

atspindėjimo linkme. Tai būdinga ir istorinei sąvokų raidai, ir atskiro

individo per visą gyvenimą įgyjamoms sąvokoms.

Sąvokų yra daug rūšių. Detaliau jas (kaip ir kitas mąstymo formas)

tyrinėja logikos mokslas. Apsiribosime išskirdami dvi psichologiniu

požiūriu skirtingas – gyvenimiškų ir mokslinių – sąvokų rūšis.

Gyvenimiškomis (kai kas vadina “buitinėmis”) laikomos sąvokos,

susiformavusios kaupiantis gyvenimo patyrimui. Mokslinės sąvokos

formuojamos apibendrinant mokslinius tyrimus. Gyvenimiškos sąvokos

priklauso kiekvieno individo patirties, todėl jų turinys dažnai būna

subjektyvus. Pavyzdžiui, dažnai aptinkant įvairiuose kontekstuose žodį

kibernetika vienam ji asocijuojasi su kompiuterių gamyba, kitam su darbo

procesų modernizacija ir automatizacija. Mokslinis šios sąvokos apibrėžimas

yra toks: “Kibernetika yra mokslas, tiriantis įvairių sistemų bendruosius

vvaldymo procesus, kurie vyksta renkant, perduodant, laikant ir perdirbant

informaciją.

Sudėtingesnė mąstymo forma yra teiginiai. Teiginys yra mintis, kuri ką

nors teigia arba neigia. Teiginius sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Kalboje

teiginiai įtvirtinami ir reiškiami sakiniais. Turint mintyse tai, kad

sakiniai yra tik žodinis teiginių apvalkalas. Klausimai yra teiginiui ar

neiginiui parengti mąstymo forma. Protavimas yra mąstymo forma, kai iš

vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai. Sprendžiant įvairias

problemas, mąstymo procese vyksta protavimų grandinės.

Mąstymo įvairovė yra labai didelė, dėl to jis klasifikuojamas pagal

įvairius požymius.

Pirmiausiai mąstymas skirstomas rūšimis pagal atramos objektus, su

kuriais atliekamos mąstymo operacijos. Veiksminis mąstymas vyksta atliekant

fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti.

Pavyzdžiui, negalėdamas užvesti automobilio, vairuotojas tikrina

kuro,elektros ir kitas sistemas, kol randa gedimo priežastį. Vaizdinis

mąstymas operuoja atmintyje turimais vaizdiniais. Pavyzdžiui, buriuotojas

iš anksto numato atsirasti su savo jachta optimaliausioje vietoje prie

linijos prieš patį starto signalą. Abstraktus sąvokinis mąstymas operuoja

mintimis, žodžiais ar kitais ženklais (pvz., matematikoje). Abstraktus

mąstymas sudaro galimybes spręsti tokius uždavimus, kurių turinys nėra

prieinamas nei praktiniams veiksmams, nei vaizdams. Abstrakčiu mąstymu

kuriamos fizikos teorijos, nustatomi logikos dėsniai, visatos kilmė bei

sprendžiamos kitos, jutimais nepažįstamos problemos.

Žmogus rinkdamasis studijuoti aplinkos inžinerijos fakultete ar kitame

inžineriniame fakultete turėtų apsispręsti ar jam tikslieji mokslai yra

suprantami, nes jei esi linkęs daugiau prie humanitarinių mokslų čia

studijuoti bus sunku.

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

VADYBOS KATEDRA

REFERATAS

MĄSTYMAS

Atliko: tomas.cc

Priėmė: vyr. asist.

Vilnius 2000

Naudota literatūra:

1. Siela mokslas gyvensena. Psichologijos įvadas studijų pradžiai.

Aleksandras Jacikevičius. Vilnius “Žodynas” 1994

2. Bendroji psichologija. Vilnius “Mokslas” 1986

Related Posts