Bendravimas

Home / Psichologija / Bendravimas

ĮŽANGA

Žmogaus kelias prasideda nuo to, kas arčiausia (nuo artimiausių

žmonių daiktų medžių), nuo tėviškės. Jis veda ir tolyn – į pasaulį, ir

gilyn į tautą, į jos kalbą kultūrą, į pažinimą. Kelias kyla į viršų

(žmogus pasiekia dvasios aukštumas) ir krenta žemyn, kur viešpatauja

galingas laikas ir visagalė mirtis. Kelias nėra tiesus, dažnai jis labai

vingiuotas, žmogus neišvengiamai susiduria su kalte, nuodeme, blogiu,

bausme. Jis pamato ,kad kelyje yra daug užtvarų, kad vieno laisvė susiduria

su kito laisve, kad būtinos sutartys, susitarimai, įstatymai. Tai irgi

kelio ggairės.

BENDRAVIMO REIKŠMĖ ŽMOGAUS GYVENIME

Vertybe vadiname tai, kas, žmogaus manymu, jo gyvenime yra

svarbiausia, jei mes ką nors labai vertiname, tuomet manome, jog verta šito

siekti. Mes dedame daug pastangų, įgydami tai, kas vertinga. Kiekvienas iš

savo patirties žinome, kokie įvairūs, nepanašūs vienas į kitą būna žmonės,

todėl nenuostabu, jog jie gali būti orientuoti į nevienodas vertybes. Vieno

asmens vertybė gali labai skirtis nuo kito asmens vertybių. Tačiau viena

tokių universalių vertybių laikytinas bendravimas. Tai, ką mes laokome

vertybėmis, padeda tenkinti svarbiausius mūsų poreokius. Pirmiausia žmogus

stengiasi patenkinti savo fiziologinius poreikius: miego, kvėpavimo,

maitinimosi ir kt. Paskui siekia aukštesnės pakopos – saugumo poreikių

tenkinimo. Kiekvienas žmogus nori jaustis saugiai. Trečioji pakopa, kurios

galime siekti tada, kai mums niekas nebegresia, yra meilės ir

priklausomybės poreikiai.

Meilė – tai stiprus ir ilgalaikis ryšys tarp žmonių, sąlygotas

abipusės simpatijos, pagarbos ir pasitikėjimo. Mes trokštame mylėti ir būti

mylimi, rasti pasaulyje sau artimą, giminingą sielą. Kaip tik meilė ir

išlaiko žmonių giminės, šeimos visuomenės vienybę. Kai patenkinami meilės

ir priklausomybės poreikiai, įmanoma siekti aukščiausiųjų – savęs vertinimo

ir saviraiškos – poreikių. Kitaip tariant jeigu žmogui nesiseka bendrauti,

jeigu jam sunku patenkinti priklausymo grupei ar grupėms poreikį, mylėti ir

bųti mylimam, jam vargu ar pavyks gerai save vertinti, jis negalės

atskleisti visų savo talentų ir sugebėjimų.

Bendravimas tai tikrai univaersali vertybė – ji būdinga visiems arba

beveik visiems žmonėms. Antra, tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai

įgyvendinami kiti svarbiausi žmogaus poreikiai – poreikis gerai vertinti ir

gerbti save, pasiekti visišką asmenybės saviraišką.

Tenka rinktis, kuri iš bendravimo gijų turi gauti pirmenybę, kuris

priklausomybės ryšys mums pasirodys besąs vertingesnis. Daugelis

psichologinių problemų kyla dėl tokio pasirinkimo sudėtingumo, ypač

paaugliams ir jaunuoliams. Jei įvyksta vidinis konfliktas tarp skirtingo

tipo vertybių, pavyzdžiui, renkantis tarp draugystės ir meilės bei

patogaus, sotaus gyvenimo, dažniau teisingesnis kelias yra atiduoti

pirmenybę bendravimui. Ne veltui liaudies išmintis sako, jog draugystės

nenusipirksi už pinigus.

Dažniausiai kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, turime

galvoje visų pirma bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau

psichologiniai tyrimai parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio metu tarp

dviejų žmonių metu tik apie tredždalį informacijos perduodame ir priimame

žodžiais, o maždaug du tredždalius – kitais būdais. Iš jjų svarbiausi yra:

Asmeninės erdvės valdymas

Akių kontaktas Apranga bei

išvaizda

Veido išraiška Mūsų turimi

daiktai

Gestai

Prisilietimai

Kūno kalba Garsiniai

būdai

Asmeninė erdvė. Erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yra

išorinė vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, ką jaučiame

kitų žmonių atžvilgiu, ir ką, savo ruožtu, jie jaučia mums. Bendraudami su

skirtingų kultūrų atstovais, neturime pamiršti, jog jų asmeninės erdvės

supratimas gali būti labai nevienodas.

Akių kontaktas. Akių kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo

bendrauti su kitu žmogumi požymis. Akių kontaktu parodomas ketinimas

užmegsti bendravimo ryšį, tačiau mes nežinome ką jis reiškia. Pašaliečio

žvilgsnis yra visiškai suprantamas, nėra reikalo jo vengti – tiesiog į jį

vienaip ar kitaip reaguojame. Akių žvilgsnis gali būti banaudotas ir

grasinimui. Agresyvūs ir linkę dominuoti žmonės taip mėgsta žvelgti

atkakliu ir veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę mes nuleidžiame akis.

Veido išraiška. Veido išraiška mums padeda orientuotis, ko reikia

vengti, kam turėtume padėti, su kuo verta užmegsti pokalbį, o ko geriau

nekalbinti. Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo

netikrų? Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, jog pasireiškia iš karto,

nedelsiant. Ne veltui sokoma, kad pirmoji žmogaus reakcija yra pati

tikriausia. Bandydami nuslėpti neigiamus jausmus žmonės naudoja socialinę

šypseną, jos nereikėtų painioti su tikrais jausmais, tačiau, be jos sunku

įsivaizduoti mandagų bendravimą ypač paslaugų, aptarnavimo, informacijos

tiekimo sferose. Be veido išraiško bendravimui reikalingus signalus mums

siunčia ir galvos judesiai: linkčiojimas, krypčiojimas, kraipymas,

purtymas.

Gestai. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti,

perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir pan. Yra

gestų, kuriuos naudojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams pakeisti.

Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais, ką žmogus

galvoja. Žmogus dalyvaudamas svarbiame pokalbyje, gali stengtis atrodyti

ramus, tačiau pagal dažną kaklaraiščio taisymasi, švarko sagos siukiojimą

ar šukuosenos taisymą įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus

nervinasi.

Kūno kalba. Kuno kalba skirstoma į keturias pozas:

Artėjimas – šita.

Pasitraukimas – atšiauri.

Išsiplėtimas – dominuojanti.

Susitraukimas – paklūstanti.

Mėgstamam žmogui stengiamęs pasirodyti palankiai, todėl

kontroliuojame savo kūną tam, kad nebūtume pernelyg atsainūs. Uždaresni,

nenorintys atsiveri žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir sukryžiavę

kojas. Ne veltui sakoma, jog žmogui užsidarius nuo mūsų dvasiškai,

užsisklaidžia ir jo kūnas. Kuno ženklai gali mums padėti ir trukdyti.

Trukdo tais atvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja, ryam

ką sakome.

Apranga bei išvaizda. Drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį,

grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę orientaciją. Vien iš

aprangos atskirsime futbolo sirgalių, valstybės tarnautoją arba sunkiojo

roko gerbėją ir pagal tai spresime, bendrauti su juo ar ne ir koks bus tas

bendravimas. Ypač daug apie bendravimo pobūdį mums pasako uniforma.

Mūsų turimi daiktai. Daiktai gaki suteikti informaciją apie mūsų

fizinę būseną, sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda su

vaikščiojimu susijusius sunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinę

būseną: rankoje laikoma gėlių puokštė – džiaugsmą susitikimo laukimą,

kumštyje sugniaušta nosinė – sielvarto ašaras ir pan.

Prisilietimai. Prisilietimai – tai vienas ankstyviausių ir

papraščiausių noro bendrauti reiškimo būdų.. šiuolaikinėse kultūrose

prisilietimų vengiama: jie savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia

mūsų asmeninę erdvę. Atlikti bandymai rodo, jog prisilietimai ypač stipriai

išryškina kultūros skirtumus. Vieni prisilietimai yra suprantami kaip

artumo arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp

nepažystamų žmonių. Pavyzdžiui prisilietimai, kuriuos patiriame

aerpildytame autobuse, stovėdami eilėje arba patękę į spūstį, dažniausiai

nėra malonūs, tačiau jie toleruojami, priimami kaip neišvengiama būtinybė.

Prisilietimo teisę pripažystame tam tikrų profesijų žmonėms, prisilietimas

laikomas normaliu reiškiniu daugumoje judriųjų žaidimų. Prisilietimai

skirstomi į penkis tipus:

1. Funkcinis/profesinis – tai, pavyzdžiui, gydytojo prisilietimas

prie ligonio per medicinos apžiūrą.

2. Socialinis/mandagumo – rankos paspaudimas pasisveikinant.

3. Draugiškas/šiltas – patašnojimas per petį, apkabinimas.

4. Meilės/intymumo – pabučiavimas.

5. Seksualinis .

Kaip matyti prisilietimais dažniausiai reikiami taeigiami jausmai.

Garsiniai būdai. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais vadinamas

paralingvistiniu bendravimu. Tai – juokas, varksmas, kosėjimas, žiovavimas

ir kt. Prie šio bendravimo priskiriamos ir pauzės tačiau ne tarp žodžių ar

sakinių, o klbos pauzės, t, y. tylėjimas. Paralingvistinis bendravimas yra

labai svarbus užmezgantir palaikant kontaktą su kūdikiais, dar nemokančiais

kalbėti. Vieniems žmonėms pauzė yra kaip priemonė savo žodžių reikšmingumui

pabrėžti, kitiems, priešingai, rodo

abejonę tuo, kas sakoma. Daug ką sako

kallbėjimo garsumas. Garsiau šneka drąsesni, labiau savimi pasitikintys

žmonės. Garsiau taip pat kalbama norint stipriau išreikšti jausmus – baimę,

pyktį ir kt. Tyliau kalba ramesni, drovažesni žmonės. Tylesniu balsu

reiškiamos subtilesnės emocijos. Kada balso variacijų negirdime, t. y. kai

žmogus viską sako vienodu, monotonišku balsu, galime manyti, jog jis

jaučiasi prislėgtas, apimtas depresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai, kai

pašnekovas vartoją intensyvią ir variacijų gausią šneką, galime spėti, jog

– tai aktyvaus ir dominuojančio žmogaus tipas.

Žmonių bendravimas kalbos ženklais vadinamas kalbėjimu.

Bendraujantys žmonės tturi kalbėti abiems suprantama kalba. Bendraujantiems

reikia žinoti, kokiais žodžiais viena ar kita kalba yra įvardijami žmonės,

daiktai ar reiškiniai. Kalbėjimas gali būti ne tik išorinis bet ir vidinis.

Galima kalbėti su pačiu savimi. Išorinis kalbėjimas skirstomas į sakytinį

ir rašytinį. Rašytinis kalbėjimas yra sudėtungesnis. Rašto kalbos sakiniai

paprastai esti ilgesni ir gramatiškai sudėtingesni negu sakytinės kalbos.

Jo nevaržo tempas, kurio reikia laikytis kalbant. Kita vertus sakytinis

kalbėjimas yra kur kas išraiškingesnis. Monologinis kalbėjimas esti tada,

kai šneka vienas žmogus, o kiti, tik būdami klausytojais tik priima žodinę

informaciją. DDialoginio bendravimo metu partneriai vienas kitam perdavinėja

pokalbio giją – ir patys kalba ir kitų kalausosi. Bendarujant derinamasi ne

tik prie pokalbio stiliaus. Palaikomas ir jo turinys: mes linkčiojame

galva, parodydami, kadsuprantame pašnekovą, juokiamės iš komiškos

pasakojimo dalies, nutaisome susirūpinusį veidą, girdėdami liūdnas

naujienas. Pokalbį ddažnai lydi gestai. Pagal pasirengimo laipsnį pokalbiai

skirstomi į tri grupes:

1.Pokalbis vyksta spontaniškai, t. y. nei vienas iš pašnekovų jam iš

anksto nesiruošė.

2.Vienas iš pašnekovų yra iš anksto apgalvojęs pokalbį, o kitas ne.

3.Abu pašnekovai yra iš anksto pasirengę pokalbiui.

Jei pokalbio planai labai skiriasi, bendravimas gali nutrūkti. Kai

susitinka priešingi nesuderinamų pažiūrų žmonės, gali kilti konfliktas.

Tačiau jis gali kilti tarp geriausiai sutariančių žmonių. Galimi keli

konflikto baigmės variantai:

1.Viena pusė laimi, kita – pralaimi.

2.Pralaimi abi pusės.

3.Abi pusės laimi.

Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai, pavyzdžiui,

pokalbis nuolat nuslysta į smulkias detales ir aplinkiniams sekti pokalbio

giją gali tapti varginančiu užsiemimu. Bendravimo nesėkmės gali kilti ir

dėl nemokėjimo pasirodyti, tinkamai pateikti save. Kartais žmonės rengiasi

ne taip, kaip jiems derėtų, arba apsimeta ne tais kkuo iš tikrųjų nėra, visa

tai erzina aplinkinius ir trukdo bendrauti.

Taigi bendravimas – abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi

pusės. Turi būti informacijos pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir

klausytojas. Jei bent viena iš pusių blogai funkcionuos bendravimas

sutriks.

Literatūra, kuria naudojomės:

Rimantas Želvys – “Bendravimo psichologija”.

Viktorija Daujotytė, Arvydas Šliogeris “Gairės”.

Igoris Konas – “Draugystė”.

Related Posts