Sveikatos finansavimas

Home / Medicina / Sveikatos finansavimas

LIETUVOS SVEIKATOS PROGRAMA

Lietuvos sveikatos priežiūros finansavimas

Finansavimo mastas

Lietuvos nacionalinė sveikatos koncepcija ir Sveikatos sistemos įstatymas apibrėžė, jog pereinamojo į rinkos santykius periodo ekonominių sunkumų laikotarpiu išlaidos sveikatos priežiūrai neturi būti mažinamos, o visuomeninis finansavimas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 5 proc. bendrojo vidinio produkto (BVP). 19921995 m. statistikos duomenys rodo, jog ekonominio nuosmukio Lietuvoje sąlygomis 19921993 m. realus sveikatos sistemos finansavimas pastebimai sumažėjo, o 19941995 m. pradėjo didėti, nors 5 proc. BVP norma ir nebuvo pasiekta.

Lietuvos Respublikos nacionalinio ir Valstybinio socialinio ddraudimo fondo biudžeto lėšos

Ekonomikos lygio kilimas Lietuvoje (1 proc. 1994 m., 4 proc. 1995 m., 4,7 proc. 1996 m., 5,7 proc. 1997 m.) pagal Ekonomikos ministerijos ir tarptautinių organizacijų (Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo) duomenis turėtų tęstis, 19982005 m. gamyba didės 35 proc. per metus. Jei valstybė siektų, kad 2000 m. sveikatos priežiūrai būtų užtikrinti 5 proc. BVP, realus (skaičiuojamas pastoviomis kainomis) sveikatos priežiūros finansavimas turėtų 19972000 m. didėti maždaug 8 proc. per metus, o vėliau finansavimo didėjimas turėtų sutapti ssu BVP augimu.

Be visuomeninio finansavimo (susideda iš valstybinio ir socialinio draudimo fondo finansavimo), sveikatos sektorius yra finansuojamas ir gyventojams mokant tiesiogiai. Namų ūkių tyrimai rodo, kad privatus finansavimas sudaro apie 20 proc. bendrojo finansavimo masto, arba 1997 m. jis ssudarė apie 530 mln. litų. Bendras sveikatos priežiūros finansavimo mastas (visuomeninio ir privataus) dabartiniu metu sudaro apie 6 proc. BVP bei atitinka Rytų ir Centrinės Europos šalių standartus. Europos Sąjungos šalių praktiką ateityje atitiktų bendrųjų išlaidų svyravimas 6-8 proc. BVP ribose.

Apibendrinant išdėstytas mintis, galima padaryti išvadą, jog iki 2005 metų išlaidų sveikatos priežiūrai lyginamojo svorio didėjimas lems realaus finansavimo šiems tikslams padidėjimą maždaug 17 proc. (pastaroji galimybė atsižvelgiant į santykinai mažą sveikatos priežiūros prioritetą laikytina optimistine), o ekonomikos augimas apie 30 proc. Pagal optimistinį sveikatos priežiūros plėtros scenarijų bendras tikėtinaslėšų, skirtų sveikatos priežiūrai, padidėjimas 19962005 m. sudarytų apie 50 proc.

Išlaidų struktūra

Ankstesniame skyrelyje prognozuotas lėšų padidėjimas nereiškia, jog galima atitinkamai padidinti natūrinių išteklių, naudojamų sveikatos sektoriuje, mastus. 1996 m. kovo mėn. dduomenimis, sveikatos priežiūros darbuotojų darbo užmokestis siekia 72 proc. šalies vidurkio. 1997 m. medicinos darbuotojų atlyginimai buvo padidinti 30 proc. Gerėjant ekonominei situacijai ir sutvarkius valstybės bei savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą, medikų algos turi pasiekti šalies vidurkį.

Kita vertus, iki 2005 m. vidutinės sveikatos priežiūros paslaugų kainos Lietuvoje, nors ir litas susietas su doleriu, palyginti su išsivysčiusiomis pasaulio šalimis, išaugs maždaug dvigubai. Atitinkamai padidės indeksuojamo sveikatos biudžeto pajėgumas mokėti už importuojamą aparatūrą bei vaistus. Tai reiškia, kad ateityje natūrinis vvartojamų vaistų, aparatūros ir orgtechninės įrangos kiekis greičiausiai padidės daugiau nei 50 proc. Tikėtina, jog itin padidės lėšų poreikis atnaujinant veikiančias sveikatos priežiūros įstaigas bei norint išlaikyti pastatus. Šis padidėjimas nesuteiks galimybių statyti naujų gydymo įstaigų.

Finansavimo prioritetų nustatymas

Įgyvendinant sveikatos draudimą, tolesnį išteklių pasiskirstymo strategiją lemia du principai:

1) tolygus gyventojų finansavimas. Tokiu būdu galėtų būti sprendžiamos problemos, susijusios su gyventojų sveikatos būklės gerėjimo užtikrinimu. Būtina didesnę lėšų dalį nukreipti į gyventojus kaip į potencialius pacientus. Visuomenės sveikatos priežiūros, PSP plėtra (ypač prevencijos bei prieinamumo aspektais) kartu su sveikatos priežiūros integravimu į socialinių paslaugų plėtros programą – tai prielaida, kad potencialūs pacientai netaps realiais pacientais. Toks problemos sprendimas užtikrina santykinį išlaidų minimizavimą, mažėjant pacientų, gydomų stacionaruose, srautui;

2) sveikatos priežiūros paslaugų finansavimas atsižvelgiant į naudingumą. Prioritetiškai turi būti finansuojamos sveikatos priežiūros paslaugos ir atitinkamos medicinos technologijos, kurios užtikrina kuo didesnę naudą pacientams. Priimant sprendimus dėl prioritetų, vertėtų analizuoti, kiek papildomų paciento kokybiško gyvenimo metų užtikrina alternatyvios sveikatos priežiūros technologijos.

Tolygus gyventojų finansavimas turi būti užtikrintas privalomojo sveikatos draudimo lėšas skirstant teritorinėms ligonių kasoms pagal jų aptarnaujamą gyventojų skaičių.

Privalomojo sveikatos draudimo diegimas

Privalomasis sveikatos draudimas Lietuvoje pradėtas diegti 1991 m. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas buvo priimtas 1991 m. gegužės 21 d. o šio įstatymo III sskyrius reglamentuoja išmokas, susijusias su išlaidų medikamentams bei sanatoriniam gydymui, kompensavimu. Sveikatos draudimo (valstybinio socialinio draudimo rėmuose) vaidmens visuomeniniame sveikatos paslaugų finansavime kitimas yra parodytas 5 lentelėje.

Visuomeninio sveikatos priežiūros finansavimo šaltiniai (procentais)

Pagrindinė socialinio draudimo išlaidų dalies didėjimo priežastis yra esminiai pokyčiai farmacijos sektoriuje. Gyventojai bei medikai pastaraisiais metais persiorientuoja nuo santykinai pigių vaistų, pagamintų buvusioje Sovietų Sąjungos šalyje, į brangių, pagamintų išsivysčiusiose šalyse, vartojimą.

1997 m. liepos 1 d. pradeda funkcionuoti privalomojo sveikatos draudimo sistema, apimanti daugumos sveikatos priežiūros paslaugų finansavimą, pradeda naują sveikatos priežiūros finansavimo reformos etapą. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas atskiriamas nuo valstybės biudžeto ir formuojamas iš 3 proc. darbo užmokesčio įmokų už asmenis, gaunančius atlyginimą už darbą, ne mažiau 30 proc. fizinių asmenų pajamų mokesčio sumos įmokos už asmenis, gaunančius pajamas, susijusias su darbo santykiais, bei kitų Sveikatos draudimo įstatyme numatytų įmokų.

Sukurta ligonių kasų sistema (Valstybinė ligonių kasa ir 10 teritorinių ligonių kasų) perėmė išlaidų medikamentams bei sanatorinio gydymo išlaidų kompensavimą iš SODROS. Be to, ligonių kasos turi užtikrinti ambulatorinės ir stacionarinės sveikatos priežiūros paprastųjų išlaidų finansavimą sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų pagrindu pagal pastarųjų teikiamų paslaugų mastą. Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos teritorinėms ligonių kasoms turi būti paskirstomos proporcingai atitinkamoje apskrityje esančiam ggyventojų skaičiui. Privalomasis sveikatos draudimas turi užtikrinti 70-80 proc. sveikatos priežiūros finansavimo, likusioji dalis (visuomenės sveikatos priežiūra, investicijos, valstybinės ir savivaldybių programos) turi būti finansuojama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Sveikatos draudimo įstatymas numato privalomojo draudimo lėšas naudoti ne tik valstybinių, bet ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų paslaugoms apmokėti (sudaryti prielaidas plėtoti privačią praktiką).

Related Posts