Atsargos Logistikoje

Home / Logistika / Atsargos Logistikoje

Untitled

TURINYS

ĮVADAS

Logistika yra dviejų ir daugiau veiklų tarpusavio sąveika, kurių tikslai yra žaliavų, materialinių resursų ir produkcijos planavimas, gamyba, kontrolė ir efektyvaus judėjimo iš gamybos taško į vartojimo tašką, užtikrinimas.

Atsargos – vienas iš įmonės veiksnių jos pelningai veiklai palaikyti. Šiam tikslui pasiekti, įmonės vadybininkai turi tiksliai nustatyti, kada, kiek jų ir kaipdažnai turi būti užsakyta, kad būtų patenkinti klientų poreikiai ir kiek galima sumažintos bendrosios atsargų valdymo išlaidos.

Prekių atsargų optimizavimas yra svarbus logistikos klausimas. Prekių atsargų dydis sąlygoja logistikos išlaidas bei ppirkėjų tenkinimo lygį. Per didelis atsargų kiekis tiesiogiai didina sandėliavimo ir saugojimo išlaidas, mažina įmonės pelningumą. Per mažas atsargų kiekis mažina įmonės konkurencingumą, kelia pavojų, kad nebus patenkinti pirkėjų poreikiai.

Todėl labai svarbu įmonei yra planuoti ir valdyti atsargas.

Darbo objektas — medžiagų — atsargų planavimas ir valdymas.

Darbo tikslas – išsiaiškinti medžiagų – atsargų planavimo ir valdymo svarbą bei metodus šiems tikslams pasiekti.

Uždaviniai:

Apibūdinti atsargas logistikoje;

Apibūdinti atsargų klasifikacija;

Apibūdintu gamybines atsargas;

Apibūdinti atsargų kiekio planavimą ir atsargų kontrolės modelius;

Išanalizuoti atsargų valdymo problemas ir jų sprendimo bbūdus.

1. ATSARGOS LOGISTIKOJE

Logistika vadinama visa veikla, susijusi su žaliavų, prekių pristatymu į vartojimo vietą. Šiuolaikinę modernią logistiką galima apibrėžti kaip strategiškai valdomą procesą, kurio metu žaliavos, dalys ir galutinai pagaminta produkcija yra sandėliuojamos ir pervežamos iš tiekėjų gavėjams.

Logistikos sistemą sudaro ttransportavimas, sandėliavimas ir saugojimas, atsargų įpakavimas bei priežiūra, atsargų kontrolė, užsakymų vykdymas, klientų aptarnavimas, gamyklų ir sandėliųišdėstymas, atsargų paskirstymas, pirkimas, grąžintų prekių valdymas, atliekų surinkimas ir panaudojimas.

Kalbant apie atsargas logistikos sistemoje, neįmanoma jų atsieti nuo logistikos sistemos komponentų, nes jų sąvoka įeina į visas pagrindines logistikos sistemos dalis.

Prognozavimas Užsakymo vykdymas Gatavos produkcijos pervežimas Gatavos produkcijos atsargų kontrolė Sandėliavimas paskirstymo centre Pervežimas iš gamyklos į paskirstymo

centrą

Pakavimas

Produkcijos planavimas

Sandėliavimas gamykloje

Produkcijai reikalingų medžiagų kontrolė

Žaliavų sandėliavimas

Žaliavų pervežimas

Žaliavų kontrolė

Atsargų srautai

Informacijos srautai

Pirkimas

2. ATSARGŲ KLASIFIKACIJA

Atsargos,apie kurias yra aiškinama šiame darbe, pirmiausiai yra skirstomos į žaliavas ir galutinę produkciją. Taip pat jos dar yra analogiškai vadinamos tiekimo ir paskirstymo atsargomis.

Be šių stambaus atsargų klasifikavimo, jos dar yra skirstomos pagal savo funkcijas. Yra išskiriami 4 pagrindiniai funkcijiniai atsargų tipai:

proceso;

ciklo;

patikimumo;

sezono.

Pirmą aatsargų funkcinį tipą, t.y. proceso atsargas, sudaro tokios atsargų rūšys, kurios dalyvauja prieš vykdant gamybinį procesą bei šio proceso metu. Kaip pavyzdį būtų galima išskirti žaliavas, skirtas perdirbimui, bei pusgaminius, kurie būna panaudojami tolesniame gamybiniame procese.

Antras atsargų funkcinis tipas yra ciklinės atsargos arba prekių partijos dydis. Pagaminus tam tikrą prekių partiją, iš karto viskas nebūna panaudota, ir likęs kiekis turėtų būti kuo mažesnis. Todėl yra apskaičiuojama ekonomiška prekių partijos apimtis ar prekių užsakymo dydis. Apskaičiuotas prekių partijos dydis ar užsakymo ddydis yra panaudojamas ar parduodamas per tam tikrą laiką.

Trečias atsargų funkcinis tipas – patikimumo atsargos – yra reikalingos tam, kad apsisaugoti nuo pasikeitimų paskirstytojo ar vartotojo įprastinių ir/arba reguliarių užsakymų plane arba nuo netikėtų įvykių ar nukrypimų logistikos sistemos grandinėje. Patikimumo atsargos užtikrina gerą klientų aptarnavimą bet kokiu metu.

Atsargos, apie kurias yra aiškinama šiame darbe, pirmiausiai yra skirstomos į žaliavas ir galutinę produkciją. Taip pat jos dar yra analogiškai vadinamos tiekimoir paskirstymo atsargomis.

Išanalizavus pagrindinį atsargų skirstymą, plačiau bus nagrinėjama tiekimo atsargos bei paskirstymo atsargos (t.y. galutinis produktas).

2.1. Tiekimo atsargos

Yra 6 pagrindinės priežastys, dėl kurių kaupiamos tiekimo atsargos (žaliavos):

ekonomiškas pirkimo kiekis;

transportavimo nuolaidos;

patikimumo fondas;

išankstinis pirkimas;

sezoninės atsargos;

tiekimo šaltinių išsaugojimas.

Kiekvienu atveju yra pasiekiamas ekonomiškumas arba išlaidų sumažinimas, kurį firma gali laikyti alternatyva, lyginant su padidėjusiomis sandėliavimo ir saugojimo išlaidomis.

Kiekvienu atskiru atveju žaliavos gali būti kaupiamos ne tik dėl vienos iš šių priežasčių, tačiau ir dėl keleto iš jų kartu.

Pirkimoekonomija

Viena iš priežasčių, kodėl firmai yra naudinga kaupti žaliavų atsargas, yra pirkimo ekonomija. Jeigu firma perka žaliavas dideliais kiekiais, tuomet yra taikomos kainų nuolaidos. Nors firma ir turės sandėliuoti įsigytas žaliavas, padidėjusios sandėliavimo išlaidos nebus tokios didelės, lyginant su gaunama ekonomija perkant dideliais kiekiais. Firmos naudojasi skirtumu tarp pirkimo kainos nuolaidos ir sandėliavimo išlaidų iki tada, kkol sandėliavimo išlaidos yra mažesnės už sutaupymus perkant mažesnėmis kainomis.

Transportavimo nuolaidos

Antra tiekimo atsargų kaupimo priežastimi gali būti transportavimo ekonomija. Dažnai galimybė sutaupyti transportuojant yra susijusi su pirkimo ekonomija. Tais atvejais, kada perkama dideliais kiekiais, atsargų pervežimas atliekamas taip pat didelėmis apimtimis ir išlaidos tokiems pervežimams yra mažesnės.

Teisingai parinkti tam tikram pervežimui atitinkamą transporto rūšį yra labai svarbu, nes priešingu atveju galima susilaukti didelių išlaidų.

Transporto rūšies parinkimas atliekamas atsižvelgiant į kiekvienos transporto rūšies technines – ekonomines savybes, konkrečias pervežimo sąlygas. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį sprendžiama apie tam tikros transporto rūšies parinkimą, yra išlaidų minimalumas pervežimo įvykdymui.

Masinių krovinių pervežimai geležinkelių transportu dideliais nuotoliais yra pigesni negu automobilių ir oro transportu, kartais pigiau negu vandens transportu. Svarbiausias geležinkelių transporto privalumas yra didelė jo pervežamoji galia. Geležinkelių transportas pasižymipervežimų reguliarumu per visus metus, nepriklausomai nuo paros laiko ir klimatinių sąlygų. Tačiau krovinių pristatymas geležinkelių transportu vyksta lėčiau negu oro, automobilių ir jūrų transportu, bet 2 kartus greičiau negu upių transportu.

Automobilių transportas tinka kroviniams vežti mažesniu atstumu. Krovinių pristatymas šia transporto rūšimi atliekamas palyginti greitai, tačiau pervežimo savikaina nėra žema.

Oro transportas turi didelę reikšmę vežant greitai gendančius ir skubius krovinius. Tačiau šiai transporto rūšiai yra būdinga didelė pervežimų savikaina ir priklausomybė nuo meteorologinių sąlygų. Krovinių ppervežimai upių ir jūrų transportu taip pat yra riboti.

Nors atsargų pervežimas tiesiogiai ir nesukuria materialinių vertybių, tačiau pristato jas iš gamintojo vartotojui, t.y. pakeičia jų vietą. Joks gamybos procesas nėra laikomasbaigtu, kol produktai nepristatyti vartotojui. Pristačius produktus vartotojui, pasikeičia jų vertė, t.y. jie pabrangsta.

Transportinės išlaidos yra susijusios su produkto galutine kaina. Augančios transporto išlaidos didina ir produktų galutinę kainą. Jeigu pervežimo kaina už 1 toną būtų net ir labai sumažinta, pervežant didelį krovinių kiekį, tai jau sudarytų nemažą pinigų sumą.

Optimizuotas logistinis procesas žymiai sumažina transportines išlaidas.

Patikimumo fondas

Trečia priežastis, dėl kurios yra kaupiamos tiekimo atsargos, yra bandymas apsisaugoti nuo išleidžiamos produkcijos sustabdymo avarijos ar kritiškos bei nenumatytos padėties atveju.

Firmai reikia turėti tam tikrą kiekį atsargų kaip patikimumo fondą. Pvz.: firma, turinti agregatų surinkimo liniją, dėl to, kad neliko žaliavų fondų, nenorėtų sustabdyti linijos, nes per 1 vai. išlaidos siektų tūkstančius litų.

Patikimumo fondas reikalingas tuomet, kai iškyla iš anksto nenumatytos problemos: vėluoja pervežimas, pritrūksta žaliavų, dėl gedimų linijoje sustoja produkcijos gamyba, susidaro nesklandumų vykdant užsakymus.

Patikimumo fonde laikomų žaliavų kiekis kinta priklausomai nuo įvykių, galinčių uždelsti pristatymą, tikimybės ir sunaudotų žaliavų kiekio. Sudarius patikimumo fondą, yra reikalinga išlaidų analizė: patikimumo fondo atsargų sandėliavimo ir saugojimo išlaidos neturi būti didesnės už

išlaidas, gautas esant žaliavų trūkumui.

Išankstinis pirkimas

Išankstinis pirkimas reikalingas tam, kad sutaupyti padidėjus reikalingų atsargųkainoms, apsisaugoti nenumatytų streikų, pasikeitimų politikoje ir tiekimo poveikių.

Toks pirkimas apsaugotų firmą nuo netikėtumų tiekiant žaliavas. Pvz.: firma importuoja žaliavas iš kitos valstybės. Jeigu ten įvyksta kažkokie tai pasikeitimai politikoje, uždaromos sienos, žaliavų eksportas iŠ tos šalies gali būti nutrauktas.

Atliekant išankstinį pirkimą yra apskaičiuojamos atsargų, kaip patikimumo fondo, laikymo išlaidos ir laukiamos išlaidos dėl būsimo kainų augimo ar streikų bei pasikeitimų politikoje poveikio.

Sezoninės atsargos

Sezoninės atsargos yra kaupiamos ttik tam tikru metų laiku.

Žemės ūkio produktai (grūdai, daržovės) po derliaus nuėmimo yra sukaupiami ir laikomi sandėliuose, kad gyventojų poreikiai būtų tenkinami visus metus.

Gali būti, kad sezoninės atsargos bus sukauptos dėl transportavimosąlygų, t.y. jeigu tam tikros žaliavos įmonei yra pristatomos naudojant vandens transportą, tai jų tiekimas žiemą šiuo transportu nutrūksta. Todėl įmonei yra du pasirinkimo atvejai:

sukaupti atsargas tam tikru metų laiku visiems metams;

užsisakinėti žaliavas ištisus metus.

Tokiu atveju įmonė palygina sukauptų atsargų sandėliavimo išlaidas su išlaidomis pervežant žaliavas kitomis transporto rūšimis iištisus metus ir pasirenka ekonomiškesnį variantą.

Tiekimo šaltinių išsaugojimas

Didelių pramonės įmonių patirtis rodo, kad yra tikslinga panaudoti smulkių gamintojų išleidžiamus pusgaminius, nors tai lengvai gali pagaminti jos pačios. Kai įmonei neužtenka gamybinių pajėgumų pirkinio poreikio patenkinimui, ji perka gaminius iš smulkių ggamintojų.

Tokios veiklos organizavimas reiškia tam tikro kiekio atsargų kaupimą, ir yra pigesnis būdas negu smulkaus gamintojo veiklos atnaujinimas arba jo pakeitimas.

2.2. Paskirstymo atsargos

Paskirstymo atsargos (galutinė produkcija) yra kaupiamos dėl šių priežasčių:

•S transportavimo ekonomija;

S gamybos ekonomija;

S sezoninis poreikis;

S klientų aptarnavimo gerinimas;

S pastovus darbuotojų užimtumas.

Kai kurios iš paskirstymo atsargų laikymo priežasčių gali pasireikšti vienu metu. Tokios priežastys kaip transportavimo ekonomija ir klientų aptarnavimas pasireiškia tuo pat metu.

Tam tikros priežastys, liečiančios žaliavų atsargas, gali paveikti galutinės produkcijos atsargas. Pvz.: greitaigendančios sezoninės atsargos (šviežios daržovės, vaisiai) turėtų būti tučtuojau perdirbtos ir laikomos kaip užbaigtos formos prekės.

Transportavimo ekonomija

Viena iš priežasčių, kodėl firmos kaupia tiek žaliavas, tiek galutinę produkciją, yra transportavimo ekonomija, kuri gaunama parinkus ekonomiškai racionalią transporto rūšį. Konkrečiam pervežimui atlikti transporto rūšis yra parenkama aatsižvelgiant į kiekvienos iš jų technines ir ekonomines savybes. Svarbu yra nustatyti, kokius krovinius vežti viena ar kita transporto rūšimi. Automobilių transportas tinka kroviniams gabenti mažesniu atstumu, o geležinkeliu transportas – kroviniams vežti dideliais kiekiais ir dideliu nuotoliu. Oro transportas tinka greitai gendantiems ir skubiems kroviniams vežti, upių ir jūrų transportu gabenamos didelės krovinių apimtys. Ekonomiškai racionali transporto rūšisparenkama nustačius transportavimo išlaidas kiekviena transporto rūšimi.

Iki tada, kol transportavimo ekonomija yra didesnė negu sandėliavimo išlaidos, firma atlikinės pervežimus didesniais kiekiais.

Gamybos ekonomija

Antra ppriežastis, dėl kurios firmos kaupia paskirstymo atsargas, yra siekimas gauti gamybos ekonomiją. Pramonės įmonė gali sumažinti produkcijos vieneto pagaminimo išlaidas, kai gamybos laikas yra santykinai ilgas, ir gamyba vyksta be jokių sustojimų ir produkcijos pakeitimų.

Tai reiškia, kad įmonė gamins tam tikrą produkciją būsimiems klientų poreikiams patenkinti, t.y. pagaminta produkcija nebus parduodama iš karto.

Tokiu atveju firmos išleidžiamos produkcijos savikaina sumažės ir tai turės įtakos pasiekti geresnę kokybę.

Sezoninis poreikis

Firma kaupia galutinę produkciją dėl to, kad yra tikimasi sezoninių atitinkamos produkcijos poreikių.

Gali būti neefektyvu turėti didelius gamybinius pajėgumus, kad patenkinti pikinį sezoninį poreikį. Firma gali gaminti reguliariai ištisus metus mažesnėmis gamybinėmis apimtimis. Tokiu atveju reikalinga turėti sandėlius, kad būtų galima kaupti prekes, kai jų paklausa dar nėra labai išaugusi, ir taip stabilizuoti gamybą esant žemesnėms išlaidoms.

Klientų aptarnavimo gerinimas

Paskirstymo atsargos gali būti laikomos dėl to, kad pagerinti klientų aptarnavimą arba sumažinti neparduotų prekių sandėliavimo ir saugojimo išlaidas.

Firmos sukaupta galutinė produkcija turi būti ne per dideliame atstume nuo klientų, kad tiekimas vyktų sklandžiai.Kad pagerinti transportinį aptarnavimą, reikalinga: tinkamo transporto priemonių tipo pateikimas; prisilaikymas reikiamo krovimų pristatymo laiko; pervežamų krovinių saugumo didinimas.

Pastovus darbuotojų užimtumas

Viena iš paskirstymo atsargų kaupimo priežasčių yra pastovaus darbuotojų užimtumo išlaikymas. Tai ypač svarbu, kai firma nenori prarasti kvalifikuotų darbuotojų, nes atsirastų tikimybė iišleidžiamos produkcijos bei klientų aptarnavimo kokybės pablogėjimui. Nors ir nėra lengva numatyti pastovaus darbuotojų užimtumo ilgam laikotarpiui, tačiau, vykstant kokiems nors pasikeitimams firmoje, visuomet reikia ieškoti alternatyvų, jog kvalifikuotas personalas būtų išsaugotas.

3.GAMYBINĖS ATSARGOS

Kad būtų užtikrintas tolydinis gamybos procesas, reikia turėti tam tikrų medžiagų atsargų. Gamybinės atsargos – tai žaliavų, medžiagų,pagalbinių medžiagų, pusgaminių bei komplektinių detalių kiekiai įmonės sandėliuose, dar neperduoti į gamybos procesą. Gamybinės atsargos įvairiose pramonės šakose nėra vienodos, nes tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Atsargos kasmet didėja. Tai susiję su gamybos apimties, produkcijos nomenklatūros didėjimu.

Tiekimo organizacijos atsargų turi mažai, ir jos būna beveik pastovios. Žymiai padidėjo atsargos gamyklose, nes daugiausia medžiagų pristatoma tranzitu, o ne iš sandėlių. Tinkamas atsargų apskaičiavimas užtikrina gamybos ritmingumą.

Atsargų dydžiai gali būti išreikšti absoliutiniais, santykiniais ir piniginiais (vertiniais) rodikliais.

Absoliutinės atsargos – atsargos, apskaičiuotos natūriniais vienetais (tais vienetais, kuriais atitinkama medžiaga ar žaliava matuojama). Tai pagrindas apyvartinėms lėšoms apskaičiuoti.

Santykinės atsargos išreiškiamos dienomis. Dienos rodo medžiagų buvimo kelyje (iškrovimo, perdavimo į sandėlius ir kt.), sandėliuose trukmę.

Pinigine verte atsargos apskaičiuojamos sudarant planus, apskaičiuojant apyvartines

lesąs.

Atsargų dydį lemia:

minimalios normos;

medžiagų pristatymo periodiškumas;

pristatymo budai (transporto rūšys).

Normuojant atsargas, reikia nustatyti medžiagų atsargą dienomis, t.y. santykinę atsargą. Žinant šią atsargą, galima apskaičiuoti ją ir natūriniais vienetais. Nustatant atsargų dydį reikia apskaičiuoti ir maksimalias bbei minimalias atsargas. Tai įgalina reguliuoti atsargas sandėliuose.

Maksimaliaatsarga laikoma didžiausia leistina atsarga. Už ją didesnės atsargos vadinamos viršnormatyvinėmis atsargomis.

Minimali atsarga – tai tokia mažiausia atsarga, kuri gali būti panaudota gamybai, neperžengiant draustinės atsargos.

Tarp maksimalios ir minimalios atsargos, esančios ir gamyboje, naudojamos atsargos sudaro einamąsias atsargas. Gamybinių atsargų grafikas pateiktas žemiau.

Maks.

0x01 graphic

0 10 20 30 mėnesio

dienos

Einamosios atsargos skirtos tam, kad vyktų tolydinis gamybos procesas.

Draustinė atsarga įmonėje turi būti nedidelė. Ji naudojama sutrikus pristatymui arba esant medžiagų pereikvojimui.

Atsargų dydžiams apskaičiuoti dažnai naudojamas normatyvinis metodas.

Medžiagų atsargos laikomossandėliuose. Sandėliai privalo turėti savo paskirtį, ir juose reikia laikyti tik tam tikslui skirtas atsargas.

Gamybinės atsargos pramonės įmonėse laikomos centriniuose sandėliuose, o technologinės – tarpcechiniuose sandėliuose.

4. ATSARGŲ KIEKIO PLANAVIMAS IR ATSARGŲ KONTROLĖS

MODELIAI

Kadangi atsargos logistikos sistemoje turi didelę reikšmę, yra reikalinga jų nuosekli kontrolė, kad nė viena logistikos sistemos grandinės atkarpa nebūtų trukdis visai logistikos sistemai vien dėl atsargų kontrolės nesklandumų.

Bet kokios rūšies atsargoms – tiek tiekimo, tiek paskirstymo – yra reikalinga turėti tam tikrą apskaitos sistemą, kad bet kokiu momentu būtų žinoma, kiek vienos ar kitos rūšies atsargų yra sandėliuose, kiek užsakymų yra gauta, kada juos reikės įvykdyti. O iš tų klausimų seka tai, jog pagal užsakymų apimtis, jų skaičių ir atlikimo terminus yra būtina kontroliuoti situaciją apie sandėliuose turimas a

tsargas bei jų papildymą reikiamu metu ir nustatytu kiekiu.

Vykdant produkcijos gamybą yra labai svarbu kontroliuoti žaliavas, laikomas gamyklos sandėliuose, kad jokiu būdu žaliavų trūkumas ar savalaikis nepapildymas nedarytų negatyvaus poveikio pačiai produkcijos gamybai. Bet kurios firmos, išleidžiančios galutinę produkciją, arba žaliavų bei gaminių tiekimą organizuojančios kompanijos tikslas yra pasiekti aukštą klientų aptarnavimo lygį esant minimalioms išlaidoms. Tokiu atveju yra reikalinga turėti reikiamą rūšį žaliavų ar galutinės produkcijos reikiamoje vietoje tinkamu laiku.

Taigi, patys svarbiausi sprendimai, kuriuos būtina išspręsti,vykdant atsargų kontrolę, yra

šie:

S kkiek reikia turėti atsargų;

S kada jas turėti;

S kur bus laikomos ir kokios jos bus.

Atliekant atsargų kontrolę pirmiausiai reikėtų atsakyti į klausimus „kiek?“ ir „kada?“. Kuo didesnė ir platesne veikla užsiimanti kompanija, tuo sudėtingiau yra atsakyti į šiuos klausimus, kadangi reikia atsižvelgti į daugybę faktorių ir stengtis priimti supaprastinančias prielaidas, galėsiančias palengvinti įvairiasluoksnį tokio tipo firmų darbą

4.1.Atsargų kontrolės modelio parinkimas

Tvarkant atsrgas padaryti sprendimai daro poveikį keturioms išlaidų rūšims:

1 .Gaminio vertei, nes jo kaina priklauso nuo nuolaidų, o nuolaidos daromos dėl užsakymų ddydžio, metų laiko ir t.t.

2.Užsakymo apiforminimo išlaidoms.

Atsargų laikymo išlaidoms.

Atsargų deficitoišlaidoms arba viršvalandiniam darbui ir darbo laiko nuostoliams.

Atsargos daro įtakos įmonės finansams, o finansinė veikla susieta su gaminamo gaminio

paklausa. Paklausa nulemia gamybos planus. Didžiausia problema yra ta, kad paklausa yra nepriklausoma ir ją ssunku prognozuoti. Kai kurie gaminiai gali turėti ir proklausomą ir nepriklausomą paklausą. Nepriklausomos paklausos gaminių užsakymams valdyti naudojamos dvi sistemos:

Fiksuoto gaminių kiekio, skaičiaus sistema.

Fiksuoto laiko sistema.

Fiksuoto kiekio sistemoje atsargų dydis nuolat kontroliuojamas ir kai atsargos sumažėja iki nustatyto lygio, daromi nauji užsakymai atsargoms papildyti. Reguliavimo parametrais šioje sistemoje yra užsakymo taškas ir užsakymo dydis.

Fiksuoto laiko sistemoje atsargoms papildyti daromi užsakymai lygiais periodais. Užsakomas produkto kiekis yra nepastovus dydis ir ši sistema geriau tinka atsargoms sudaryti, kai maža gaminio kaina, o išlaidos atsargoms laikyti didelės. Atsargų su priklausoma paklausa valdymo sistema remiasi gamybos planu. Šio planavimo tikslas yra sudaryti tik dabartiniam gamybos planui reikalingų medžiagų atsargas. Priklausomos paklausos valdymo sistemoje atsargoms planuoti sudaromas detalus gamybos planas, tiksliai apskaičiuojama medžiagų vertė, nustatomos tikslios atsargų nnormos ir laikas, per kurį turi būti atliktas užsakymas. Kad gamyba nuolat turėtų reikiamas atsargas daroma gamybinės ūkinės veiklos analizė. Analizės tikslas – atrasti pačius ekonomiškiausius gamybos aprūpinimo atsargomis būdus. Iš visų išsivysčiusių pasaulio šaliųgamybos atsargų problemos geriausiai sprendžiamos Japonijoje kaip tik remiantis fiksuoto laiko koncepcija. T.y. reikalingas medžiagas, žaliavas, elementus pristatyti laiku, aplenkiant sandėlius, laikymą ir t.t. Tokiam gamybos būdui reikia atlikti daug skaičiavimų, tiksliai organizuoti gamybos procesus, pasitelkiant automatizuotas ir automatines valdymo sistemas.

Operatyvus gamybos planavimas apima dvi funkcijas:

l)gamybos rreguliavimo ir 2)kalendorinio planavimo, darbų paskirstymo ir darbų atlikimo terminų nustatymas.

Čia taip pat nustatomas optimalus gaminamų gaminių partijos dydis, paskyros darbams atlikti ir kt. rodikliai. Paslaugų sferoje operatyvinio planavimo uždavinys yra tiksliai detalizuoti, kokius darbus kurią dieną kokia tvarka ir kas turės atlikti. Paprasčiausias gaminys pradedamas gaminti vienoje gamybos linijoje, bare arba ceche ir užbaigiamas kitame linijos gale, bare ar ceche. Masinėje gamyboje dažniausiaitaikomas srautinis gamybos būdas, naudojant srovines linijas arba lanksčias gamybos sistemas. Operatyviniam gamybos planavimui naudinga įvairios priemonės vaizdumui padidinti: linijiniai grafikai, tinkliniai gamybos planavimo ir valdymo protokolai, plakatai ir pan.

Siekiant optimalaus ir ekonomiško operacijų vyksmo sudaromi gamybos paruošimo projektai, ty. naujų gamybos pajėgumų, naujų technologijų, naujų gaminių projektai. Projektuotojų darbas planuojamas, kontroliuojamas ir valdomas. Projektų valdymas yra pagrindinė planavimo ir kontrolės forma. Kiekvienam projektui paprastai skiriamas atsakingas žmogus. Projektų vadovai atsako už tris jų įgyvendinimo aspektus:

Laikas, terminai.

Išlaidos.

Kokybė.

Efektyviai valdant projektų įgyvendinimą darbai atliekami laiku, o juos uždelsus padidėja išlaidos ir paprastai iškyla kokybės problemų. Dėl to visi pagrindiniai projektų valdymo metodai darbų planavimui, jų atlikimo grafikų sudarymui ir atlikimo kontrolei. Efektyviausias būdas, sukurtas šio amžiaus viduryje, buvo ir yra tinklinio planavimo ir valdymo metodas. Pagal šį metodą projektai nagrinėjami kaip atliktų darbų įvykiai, jų tinklas. Ieškant optimaliausio sprendimo ššiems darbams atlikti, sudaromi trys jų variantai:

labiausiai tikėtinas, optimistinis.

labiausiai neįtikėtinas, pesimistinis.

optimaliausias arba kritinis kelias.

Operatyvinis gamybos valdymas suplanuotus projektinius rezultatus koreguoja priklausomai nuo paklausos pokyčių. Nukrypimų pokyčių kontrolė ir koregavimas daromi sistemingai, nuolatos, siekiant aukštos gaminio kokybės ir minimaliųišlaidų. Gamybos operatyvinis valdymas daugumoje įmonių kompiuterizuotas.

4.1.1. Fiksuoto kiekio modelis

Firma, besinaudojanti fiksuoto kiekio modeliu, kiekvieną kartą duoda užsakymą fiksuoto kiekio atsargoms, remiantis paskaičiuotomis išlaidomis ir paklausa. Naudojant fiksuoto kiekio modelį reikia nustatyti atsargų minimumo lygį, kad žinoti kada vėl reiks daryti naują užsakymą. Šis atsargų minimumo lygis yra vadinamas naujo užsakymo tašku.

Tuo metu, kai atsargos pasiekia iš anksto nustatytą lygį, yra automatiškai užsakomas fiksuotas produkcijos kiekis. Iš anksto nustatytas naujo užsakymo taškas veikia kaip jungtukas kitam užsakymui atlikti, todėl jis kartais dar vadinamas jungtuko principu Fiksuoto kiekio modelis dažniausiai naudojamas dirbant su svarbesnėmis atsargų rūšimis, t.y. su A grupės atsargomis. Atidi priežiūra paprastai yrabrangi, todėl ji yra atliekama tik svarbesnėms atsargų rūšims.

Dviejų dėžių sistema. Fiksuoto kiekio modelis dar yra vadinamas dviejų dėžių sistema. Kai pirma dėžė tuščia, pateikiamas antras užsakymas. Atsargų kiekis antroje dėžėje parodo kiek atsargų reikės, kol bus įvykdytas užsakymas. Abi sąvokos – jungtuko ir dėžės – reiškia, kad atsargos bus užsakomos tada, kai jos pasieks iš anksto nustatytą lygį.

Užsakomų atsargų kkiekis priklauso nuo išlaidų ir/arba nuo paklausos. Atsargų lygis, kuriam esant pateikiamas naujas užsakymas, priklauso nuo laiko per kurį šis užsakymas įvykdomas, nuo gaminių paklausos bei pardavimo dydžio per tą laiką, t.y. kiek vienetų parduodama per dieną, savaitę ar kitą laiko tarpą.

Pvz.: jeigu naujas užsakymas įvykdomas per dvi savaites, o per dieną parduodama 10 vienetu, tai naujo užsakymo taškas bus 140 vienetų (14 dienų -10 vienetų per dieną).

Naujo užsakymo taško nustatymo tikslas yra duoti signalą, kai reikia vėl užsakyti fiksuotą kiekį. Pvz.: dauguma žmonių žino naujo užsakymo taškus tam tikriems pirkiniams. Keliaujant galima sustoti prisipilti benzino tuomet, kai rodyklė rodo, kad benzino bake liko tik viena aštuntoji bako dalis. Perkantys cigaretes blokais gali nuspręsti pirkti naują bloką tada, kai iš seno bloko išimamas paskutinis pakelis.

4.1.2. Fiksuoto intervalo modelis

Naudojant fiksuoto intervalo modelį atsargos yra užsakomos fiksuotais arba reguliariais intervalais. Užsakomas atsargų kiekis kinta priklausomai nuo to, kiek patikrinimo metu yra atsargų vienetų. Dažnai atsargos yra suskaičiuojamos baigiantislaikotarpiui ir užsakoma remiantis suskaičiuotų atsargų kiekiu.

Fiksuoto intervalo modelio pranašumas yra tame, kad jis pigesnis stebėti. Nėra būtina atidi priežiūra. Mažavertės atsargos gali būti užsakomos nedažnai ir dideliais kiekiais, retai tikrinant jų lygį. Todėl efektyvu šį būdą naudoti C grupės atsargoms kontroliuoti. Kai kuriais atvejais f

iksuoto intervalo modelis yra reikalingas pristatymo grafikams sudaryti. Tai būdinga mažmeninėms maisto parduotuvėms, į kurias vienos prekės yra pristatomos kasdieną, kitos – kartą į savaitę, trečios – kartą į mėnesį. Yra nustatomas tam tikras atsargų kiekis, kurio užtektų iki to laiko, kol bus atliktas naujas užsakymas.

Patikimumo atsargos

Dauguma firmų, susidurdamos su atsargų trūkumo galimybe, sukaupia tam tikrą kiekį patikimumo ar saugumo atsargų. Yra svarbu teisingai nustatyti patikimumo atsargų kiekį, nes nustačiusper didelį kiekį, bus atsargų perteklius, o antraip bus atsargų trūkumas, kkuris sąlygos prekybos nuostolius.

Atitinkamos informacijos, reikalingos patikimumo atsargų lygiui nustatyti, tobulinimas yra nelengvas uždavinys.

Atsargų sandėliavimas

Sandėliavimas skirstomas į:

gamybos aprūpinimo sandėliai

produktų jungimo sandėliai

produktų vienijimo sandėliai

iškrovimo sandėliai

Sandėlių vieta logistikos sistemoje:

pasiekti transporto ekonomiją,

pasiekti gamybos ekonomiją,

gauti naudos iš pirkimų kiekio nuolaidų ir pagreitinti pirkimus,

palaikyti aprūpinimo šaltinį,

sustiprinti firmos klientų aptarnavimo politiką,

sutikti besikeičiančias rinkos sąlygas,

įveikti laiko ir nuostolių skirtumus,

suteikti reikiamo lygio pirkėjų aptarnavimą,

aprūpinti tiekėjus „just in time“ paslaugomis.

Pagal sandėliuojamus produktus sandėliai gali būti skirstomi į:

bendro naudojimo prekių sandėlius,

sandėliai-šaldytuvai,

specializuoti ar muitinės sandėliai,

namų apyvokos daiktų sandėliai,

specialios paskirties plataus vartojimo pproduktų sandėliai,

didelių gabaritų įrangos sandėliai.

5. MEDŽIAGŲ-ATSARGŲ VALDYMAS

Atsargos sudaro pagrindinę firmos apyvartinio kapitalo dalį. Svarbiausias atsargų valdymo tikslas – keičiant atsargų lygius ir mažinant bendrąsias logistikos sąnaudas, padidinti firmos pelningumą.

5.1. Atsargų valdymo efektyvumo įvertinimas

Suatsargomis susijusios išlaidos gali būti sumažintos tokiais būdais:

šalinant ppasenusias ir nenaudojamas atsargas;

tobulinant prognozavimą.

Procentinis santykis tarp esamo atsargų kiekio ir kiekio, kurio pageidauja klientas, vadinamas užsakymo įvykdymo procentu. Pavyzdžiui, 96 proc. reiškia, kad užsakymo metu trūko 4 proc. atsargų visiškai įvykdyti užsakymo. Kuo žemesnis atsargų lygis (ir tuo pačiu mažesnės laikymo sąnaudos), tuo mažesnis įvykdymo procentas. Mažesnis įvykdymo procentas savo ruožtu gali sumažinti pardavimų apimtis.

5.1.2. Atsargų valdymas turi atsižvelgti į paklausos tipą.

„Stūmimo“ ir „traukimo“ sistemos. Kompanija gali pasirinkti laukimo taktiką – kol nėra paklausos negaminti prekės. Šiuo atveju paklausa sukuria atsargų poreikį ir paskirstymo kanalu „traukia“ atsargas vartotojo link. Ir atvirkščiai,kompanija, „užbėgdama už akių“ paklausai, aprūpina rinką atsargomis ir jas „stumia“ link vartotojo.

Priklausoma ir nepriklausoma paklausa. Nepriklausoma yra gatavų prekių paklausa, o priklausoma – žaliavų arba komponentų. Priklausoma paklausa yyra išskaičiuojama pagal gatavų prekių paklausą (pvz., pagal tai, kiek nupirks batų sprendžiama, kiek reikės odos jiems pagaminti.)

Atsargų valdymas, kai sąlygos nekinta. Pagrindinis uždavinys – rasti kompromisą, tarp užsakymo sąnaudų ir atsargų laikymo sąnaudų (kai transportavimo išlaidas apmoka tiekėjas).

Užsakymo sąnaudas, kai perkame iš nepriklausomo tiekėjo, sudaro:

užsakymo perdavimo sąnaudos;

produkto gavimo sąnaudos;

patalpinimo į saugojimo vietą sąnaudos;

dokumentų tvarkymo sąnaudos.

Jeigu kompanija turi savo sandėlius ir juose saugo savo produkciją atsiranda:

užsakymo perdavimo ir atsargų atsigabenimo sąnaudos;

jei atsargų netrūksta – atsargų aptarnavimo sąnaudos, jei yra atsargų ttrūkumas – pasiruošimo produkto gamybai sąnaudos;

pergabenimo į vietinį sandėlį sąnaudos;

dokumentų tvarkymo sąnaudos.

5.1.3. Ekonomiškiausias užsakymų kiekis (EUK).

Tai užsakomų atsargų kiekis, optimizuotas pagal užsakymo ir atsargų laikymo sąnaudas. Būtent tik pagal užsakymo ir atsargų laikymo sąnaudas, ne pagal bendrąsias logistikos sąnaudas.

EUK metodą galima taikyti tik tada, kai patenkinamos šios sąlygos:

Paklausa yra pastovi ir jos dydis yra iš anksto žinomas.

Atsargospapildomos periodiškai tuo pat metu.

Atsargų įsigijimo kaina nepriklauso nei nuo užsakymo dydžio, nei nuo laiko.

Transportavimo sąnaudos nepriklauso nei nuo užsakymo dydžio, nei nuo laiko.

Visiškai patenkinama paklausa.

Nėra atsargų, esančių kelyje į užsakymo vietą.

Kiekvieno produkto atsarga nesusijusi su kito produkto atsarga.

Galima planuoti veiklą kiek nori laiko į priekį.

Kapitalo dydis neribojamas.

5.1.4. Atsargų įtaka klientų aptarnavimo kokybei

Kiek reikia rezervinių atsargų ir koks turi būti kliento aptarnavimo lygis, sprendžia patys vadybininkai. Priimant sprendimą, reikia atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip santykiai su klientais, kliento poreikiai, kokį aptarnavimo lygį siūlo konkurentai ir pan.

Daugelis kompanijų siekdamos pagerinti klientų aptarnavimą eina paprasčiausiu keliu – didina rezervinįatsargų kiekį. Atsargų laikymo sąnaudos paprastai yra nustatomos neskaičiuojant visu sąnaudų ir todėl jos pasidaro labai mažos.

Vien tik didinant atsargų kiekį neįmanoma pagerinti klientų aptarnavimo. Vienas iš būdų – informacija apie pardavimus gaunama tiesiai iš pardavimo vietų (skanuojant brūkšninius kodus) ir atitinkamai papildomos atsargos.

Vadybininkai dažnai visus produktus laiko llygiaverčiais. Taikant ABC analizę, galima išskirstyti atsargas pagal tai, kaip greitai jos realizuojamos. Greičiausiai parduodamas reiktų laikyti mažmeninio pardavimo vietose, o lėčiau parduodamas – regioniniuose sandėliuose arba net gamintojo sandėliuose.

Kompanijos investicijos į atsargas dažnai sudaro didžiąją investuojamo kapitalo dalį. Pavyzdžiui, 20 proc. gamybos įmonių ir 50 proc. didmenininkų kapitalo yra investuota į atsargas.

Klientu poreikiai ir reikalavimai didėja, todėl kompanijos priverstos laikyti žymiai daugiau atsargų. Pristatymo reikiamu laiku (angl. just-in-time), užsakymų ciklo trumpinimo koncepcijos leidžia sumažinti atsargų kiekius ir kartu išlaikyti gana aukštą klientų aptarnavimo lygį.

Atsargos yra dalis kompanijos turto, kuris laikomas žaliavų nebaigtos gamybos ir pagamintų prekių forma. Kompanija investuoja į atsargas tam tikrą kiekį savo lėšų. Šios lėšos yra užšaldomos iki produkcijos realizacijos momento. Todėl prieš priimant sprendimus reikia įvertinti logistikos sistemos struktūrą, kliento aptarnavimo lygius, paskirstymo centrų išsidėstymą, atsargų lygius, atsargų laikymo bei transportavimo būdus. Gali būti taip, kad atsargų laikymo sąnaudų sumažinimas padidinakitas sąnaudas (pvz., transportavimo).

Atsargų įtaka kompanijos pelningumui

Atsargos gali sudaryti didelę kompanijos turto dalį. Per didelis atsargų kiekis mažina kompanijos pelningumą, nes:

dėl išlaidų aptarnavimui, draudimui, mokesčiams, sandėliavimui, palūkanoms ir pan. gali sumažėti grynasis pelnas;

atsargų vertė yra įskaičiuojama į turtą, todėl sumažėja turto apyvarta, taip pat yra įšaldomos lėšos.

Atsargų valdymo sistemos

Teorijoje yra išskiriamos trys atsargų valdymo sistemos:

Fiksuoto aatsargų užsakymo dydžio, kuri gali būti naudojama, jei: atsargų valdymo išlaidos yra labai didelės ir jas galima apskaičiuoti; atsargų poreikis ir realizavimo apimtys įmonėje yra pastovūs; nėra kintamųjų atsargų užsakymo išlaidų.

Antroji atsargų valdymo sistema yra fiksuotolaiko tarp atsargų užsakymų sistema. Anot Aleknevičienės V., ši sistema gali būti naudojama, esant nedidelėms atsargų valdymo išlaidoms, kuomet egzistuoja apribojimai, susiję su transporto priemonių keliamąja galia bei tuomet, kai atsargos tiekiamos nustatytais (pastoviais) terminais.

Trečioji atsargų valdymo sistema – modifikuota fiksuoto laiko tarp užsakymų atsargų valdymo sistema. Ji naudotina, kai reikia ypač greitai reaguoti į realizavimo apimčių pasikeitimus ir kai yra nustatytas minimalus atsargų užsakymo dydis.

Prieš pasirinkdama tinkamiausią atsargų valdymo metodą, įmonė turi įvertinti, kuri sistema jai yra geriausia, tai yra, visi jos priimami sprendimai turi būti susiję su mažiausių bendrųjų atsargų valdymo išlaidų mažinimo tikslu ir geros logistinės sistemos sukūrimu įmonėje.

Kiekviena iš minėtų sistemų įmonei turi padėti atsakyti į tris svarbiausius klausimus:

Kokio dydžio visų pardavimų atsargos natūrine išraiška turi būti įmonės sandėlyje;

Kokia atsargų apimtis natūrine išraiška turi būti užsakyta ar pagaminta duotu

momentu;

3. Kokiu momentu reikia užsakyti ar pagaminti atsargas.

Aleknevičienė V. pastebi, kad per didelės atsargos finansiškai nėra naudingos, lygiai taip pat kaip ir per mažos. Svarbu yra turėti tokio dydžio atsargas, kad jų nauda b

ūtų didesnė nei laikymo išlaidos. Be to, svarbu yra teisingai prognozuoti pardavimų apimtį prieš atsargų poreikio lygio nustatymą. Jei duota pardavimų apimtis pasiekiama mažesnėmis investicijomis į atsargas, tai firmos pelningumas didės. Todėl, radusitinkamus atsakymus į nagrinėtus klausimus, įmonė atsargų kaups tiek, kad išliktų išlaidų ir naudos pusiausvyra.

5.1.5 Atsargų valdymo problemos ir jų sprendimo būdai

Tinkamai valdyti atsargas – sudėtingas procesas, kurį lydi įvairios problemos, tokios kaip: klientų netekimas, didėjantis atidėtų užsakymų skaičius, periodinis sandėliavimo plotų trūkumas ir kitos.

Šias problemas išspręsti ar bbent jau minimizuoti, įmonė turi imtis priemonių. Su atsargų valdymu susijusios išlaidos gali būti sumažinamos įvairiais būdais:

šalinant pasenusias ir nenaudojamas atsargas;

nustatant reikiamą laikomų atsargų kiekį įmonėje;

tobulinant prognozavimą.

Prekių atsargų valdymas, prognozavimo tobulinamo aspektu, gali būti vykdomas naudojant atsargų ABC analizės metodą,, diegiant prekių išankstinių užsakymųsistemą.

Išsprendus atsargų valdymo problemas, įmonė pagerina pelningumo rodiklius, dėl tos pačios priežasties pagerėja ir įmonės turto grąžos rodikliai ir atsargų apyvartumo koeficientas.

IŠVADOS

Įmonės, ypač gamybinės ar prekybinės, nemažas pinigų sumas įšaldo atsargose bei nebaigtose vykdyti sutartyse. Dalies šių llėšų „išlaisvinimas“ padidintų įmonės pinigų srautus, kas leistų juos panaudoti verslo plėtrai ar veiklos procesų efektyvumui gerinti. To pasiekti įmonėms gali padėti žemiau pateikiami keli praktiniai atsargų valdymo žingsniai:

kiek galima tiksliau planuoti pagamintos produkcijos, medžiagų ar žaliavų poreikį artimiausiam laikotarpiui. TTai padeda išvengti papildomų (nenumatytų) žaliavų užsakymų, gamybos stabdymo ar atsargų pertekliaus. Efektyvus planavimas leistų ne tik palaikyti optimalų atsargų lygį, bet ir sumažinti sąnaudas, susijusias su papildomais užsakymais ar perteklinių atsargų sandėliavimu;

palaikyti skirtingus atsargų lygius skirtingiems produktams, priklausomai nuo to, kaip greitai jos gali būti papildytos ir kiek jos yra svarbios vykdomai veiklai;

ieškoti galimybių padidinti pardavimų skyriaus darbo lankstumą, kas leistų laiku reaguoti į kliento poreikius, palaikant įmanomai žemą atsargų lygį mažiausiais kaštais;

detaliau išanalizuoti patiriamas sandėliavimo, atsargų valdymo ir kitas susijusias sąnaudas. Gali paaiškėti, kad, pavyzdžiui, dalies komponentų surinkimas pačioje įmonėje yra brangesnis negu jų įsigijimas iš tiekėjų. Tokiu būdu didelę atsargų dalį ir jų valdymąbūtų galima perkelti šių komponentų surinkėjui;

atsargų valdymui apjungti žinias iš įvairių veiklos sričių, apimant ppardavimus, gamybą, paskirstymą, marketingą ir net pagrindinius klientus, tai padės identifikuoti problemines vietas bei palengvins atsargų poreikio prognozavimą.

LITERATŪRA

Mingaila R. Logistika. – Vilnius. 2001.- ISBN 9986-824-83-4

Mingaila R. Tarptautine logistika. – Vilnius. 2004. – ISBN 9955-449-69-1

Urbonas J. A. Tarptautinelogistika. – Kaunas. 2004. – ISBN 9955-09-724-8

Garalis A. Logistika bendrieji pagrindai. – Šiauliai. 2003. ISBN 9986-38-376-5

Olfert K., Rahn HJ. Einfuhrung die Betriebswirtschaftschafslehre. 4 Auflage. – Liudwigshafen – Rhein, 1997

Palšaitis, R. 2006. Logistikos vadybos pagrindai. Vilnius:

Martinkus, B., Vaičiūnas, G., Venskus, R. 2000. Gamybos vadyba.

Aleknevičienė V. 22004. Įmoniųfinansų valdymas. Vilnius.

Minalga, R. 2001. Logistika. Vilnius.

Logistika: paskaitų konspektas.

Related Posts