Orientacinis sportas

Home / Kūno kultūra / Orientacinis sportas

Turinys

Turinys 2

Orientavimosi sportas 3

Orientavimasis pėsčiomis 3

Orientavimasis slidėmis 4

Orientavimasis dviračiu 5

Orientavimosi įranga ir technika 6

Sutartiniai ženklai 6

Žemėlapis, jo orientavimas 8

Žemėlapio skaitymo judant metodai 8

Kompasas 8

Azimutas 9

Naudota literatūra: 10Orientavimosi sportas

Orientavimasi galima apibūdinti kaip „bėgimas ir žaidimas šachmatais“ ir „sumanus bėgimas“. Išmokti orientuotis yra labai lengva, tačiau tai sportas pilnas iššūkių. Orientavimasis meta iššūkį protui ir fiziniam pasirengimui.

Orientavimasis tai sportas kiekvienam iš mūsų, nepaisantis amžiaus ir patirties. Tai sportas bet kuriam iš mūsų, ir profesonalui, ir mėgėjui, vyrui ir moteriai, vaikui ir į devintą dešimtį įkopusiam senoliui. Tai sportas visai šeimai!

Tai nėra brangus sportas. Žemėlapis, kkompasas ir sportui tinkanti apranga – tai viskas, ko reikia norint pradėti.

Orientaciniam sportui nereikia ypatingų sąlygų, jis gali būti praktikuojamas beveik visomis sąlygomis bet kur pasaulyje, pradedant parkais ir baigiant dykumomis, pradedant lygiu mišku ir pievomis, baigiant kalnuotu kraštu. Yra kelios šio sporto rūšys:

 Orientavimasis pėsčiomis

 Orientavimasis slidėmis

 Orientavimasis dviračiais

Orientavimosi varžybos apima žemėlapio su kompasu orientavimą, pasirinktu keliu aplankant iš anksto nustatytus kontrolinius punktus, kurie būna oranžinio ir balto įstrižai sujungto audeklo, oficialiose varžybose ir raudonos, ir baltos spalvos popieriniai, ppagrinde naudojami treniruotėse, bei mėgėjų varžybose (priedas NR.1). Varžovai atsižymi jiems duotą kontrolinę kortelę kontroliniuose punktuose esančiu komposteriu. Nugalėtoju skelbiamas tas, kuris aplankė visus kontrolinius punktus eilės tvarka, per trumpiausia laiką. Vien tik greitas bėgimas pergalės neužtikrina, čia pergalę labiausiai llemia ir trumpiausio kelio pasirinkimas, bei kontrolinių punktų radimas neprarandant bereikalingų sekundžių.Orientavimasis pėsčiomis

Orientavimasis pėsčiomis tai protinis ir ištvermės sportas. Čia nėra pažymėto ir vienintelio kelio – orientacininkas pats, pagal žemėlapį ir kompasą, turi nuspręsti kur bėgti. Žemėlapis suteikia visą informaciją apie vietovę, jos reljefą, augmenijos tankumą ir tt. Norint pasiekti gerų rezultatų orientavimesi pėsčiomis, reikalingi geri žemėlapio skaitymo įgūdžiai, koncentracija ir gebėjimas greitai priimti sprendimus greitai bėgant.

Orientacininkas bėga nelygia žeme, visiškai nepritaikytu begiojimui mišku ar kalvomis. Todėl kūno tvirtumas ir ištvermė reikalinga panaši kaip 3000 metrų sprinterio ar maratono bėgiko.

Yra daug orientavimosi rungčių: individualios ir komandinės, ultra trumpos parkų lenktynės ir kalnų maratonas, markiruota trasa. Naktinis orientavimasis taip pat populiari orientavimosi rungtis.

Orientavimasis pėsčiomis pripažintas kaip Olimpinė sporto šaka 1977 metais.

INVENTORIUS:

APRANGA: LLengvi, tvirti, apsaugantys nuo medžių ir krūmų šakų ir nevaržantys judesių, neperšlampami drabužiai.

BATAI: Lengvi, tvirti, neslystantys ir puikiai sukimbantys su bet kokia, įskaitant ir uolas, žeme.

ŽEMĖLAPIS: Žemėlapis duodamas organizatorių su pažymėtais kontroliniais punktais, kuriuos reiks aplankyti. Žemėlapis suteikia detalią informaciją apie reljefą, vietovės augmenijos tankumą ir tt.

KOMPASAS: Kompasas svarbiausia orientacininko įrangos dalis, kompasai būna įvairių rūšių, tačiau orientacininkų plačiausiai naudojamas “spiritinis kompasas”.

KONTROLINĖ KORTELĖ: Kaip įrodymas, kad aplankyti visi kontroliniai punktai, naudojama kontrolinė kortelė, kurioje sportininkas atsižymi kiekviename kontroliniame punkte esančiu kkomposteriu.Orientavimasis slidėmis

Orientavimasis slidėmis – tai į slidinėjimą panaši ištvermės sporto šaka, praktikuojama žiemą. Kaip ir vasaros orientavimosi rungtyse, taip ir orientavimęsi slidėmis reikalingas ypatingai geras sportininko fizinis ir protinis parengtumas. Geriausi orientacininkai slidėmis turi įgyti puikių slidinėjimo ir žemėlapio skaitymo įgūdžių bei mokėti juos suderinti. Slystant dideliu greičiu kiekvienose varžybose sportininkui tenka priimti šimtus kelio pasirinkimo sprendimų.

Parengtų vėžių kokybė – skirtinga. Varžybose sportininkas turi spręsti, kokiu keliu atkarpas tarp kontrolinių punktų jis galės įveikti greičiausiai. Įvertinęs vėžių kokybę, nuolydžius ir atstumus, sportininkas pasirenka kelią. Visa ši informacija jam pateikta žemėlapyje.

Orientacininko slidėmis fizinis pasirengimas turi būti panašus į maratono bėgiko ar slidininko.

Norėdamas pasiekti gerų rezultatų, jis privalo valdyti visus slidinėjimo technikos veikmus: slydimo klasikiniu ir laisvu stiliumi, nusileidimo bei posūkių.

Pasaulio orientavimosi slidėmis čempionatas rengiamas kiekvienais lyginiais metais. Pasaulio orientavimosi slidėmis taurės varžybos rengiamos kiekvienais nelyginiais metais. Varžybų programą, kaip vyrams, taip ir moterims, sudaro ilga arba vidutinė distancija, trumpa arba sprinto (super-sprint) distancija ir estafetė.

Orientavimasis slidėmis – nuo 1890 metų tradicijas išsaugojusi sporto šaka. 1949 metais orientavimasis slidėmis tapo pripažinta Olimpine sporto šaka.

INVENTORIUS:

VARŽYBŲ INVENTORIUS: orientacininkai slidėmis naudoja tą patį inventorių, kaip ir slidininkai: slides, slidžių lazdas, aprangą, slidžių batus ir apkaustus.

ŽEMĖLAPIO DĖKLAS: specialų dėklą žžemėlapiui sportininkas prisitvirtina prie krūtinės. Šis dėklas suprojektuotas taip, kad slysdamas dideliu greičiu varžybose, sportininkas matytų žemėlapį.

ŽEMĖLAPIS: varžybų organizatorius įteikia žemėlapį su pažymėtais, privalomais aplankyti kontroliniais punktais. Žemėlapis sudarytas taip, kad suteiktų visą sportininkui greičiausiam keliui pasirinkti reikalingą informaciją, parodytų vėžių kokybę, nuolydžius bei atstumus.

KOMPASAS: kompasą sportininkas prisitvirtina prie žemėlapio dėklo ar rankos.

KONTROLINĖ KORTELĖ: kontrolinę kortelę sportininkas prisitvirtina prie rankos. Kiekviename kontroliniame punkte atsižymima kontrolinėje kortelėje. Taip sportininkas patvirtina apsilankymą kontroliniuose punktuose.Orientavimasis dviračiu

Orientavimasis kalnų dviračiais (MTB-O [mountainbike orienteering]) – tai daug ištvermės reikalaujantis sportas, pritraukiantis kartu greito orientavimosi ir kalnų dviračių entuziastus. Kaip vieni iš pagrindinių orientavimosi įgūdžių čia reikalingas gebėjimas pasirinkti geriausią kelią bei puiki atmintis. Ypatingai geras dviračio valdymas net ir stačiausiuose šlaituose (tiek aukštyn, tiek žemyn) yra tiesiog būtinas aukščiausios klasės atletams.

Orientuotis kalnų dviračiais galima įvairaus tipo vietovėse.

Pagrindinis reikalavimas – tai didelis kelių, keliukų bei takų tinklas, kuris būtų tikras sportininko navigacinių sugebėjimų išbandymas. Kai atkarpos tarp KP įveikiamos dideliu greičiu, reikia spėti atpažinti vietovę žemėlapyje, teisingai įvertinti takelių ir keliukų painiavą.

Kadangi aplinkos apsauga yra svarbi, varžybų dalyviams negalima išvažiuoti iš keliukų ar takelių.

Orientavimasis kalnų dviračiais yra naujausia rungtis administruojama IOF. Pradžia buvo padaryta 1980 m. pabaigoje tų šalių klubuose, kur važinėjimasis kalnų dviračiais bbuvo populiarus užsiėmimas. 1997 m jau vyko nacionaliniai čempionatai 12 šalių ir šis skaičius sparčiai auga.

Orientavimosi sporto kalnų dviračiais Pasaulio Čempionatai nuo 2004 m. bus vykdomi kiekvienais metais.

INVENTORIUS:

ŽEMĖLAPIS: varžybų organizatorius gali pateikti specialius orientavimuisi kalnų dviračiais, orientavimuisi slidėmis ar pataisytus orientavimosi bėgte žemėlapius.

KOMPASAS: kompasą sportininkas prisitvirtina prie rankos ar žemėlapio dėklo.

ŽEMĖLAPIO DĖKLAS: specialų dėklą žemėlapiui sportininkas prisitvirtina prie dviračio ar krūtinės. Šis dėklas pritaikytas dviratininkui taip, kad važiuojant dideliu greičiu sportininkas matytų žemėlapį.

ATSIŽYMĖJIMAS KP: SI kortelė ar kita atsižymėjimo priemonė tvirtinama prie dviračio, ir trasoje dalyviui negalima jų atskirti vieną nuo kito.

ŠALMAS: šalmas yra privalomas.

DVIRATIS: varžybų dalyviai važiuoja tvirtais kalnų dviračiais. Saugumo sumetimais dviračio būklę (pvz. stabdžius) organizatoriai tikrina prieš startą.

ĮRANKIAI: varžybų dalyviai gali vežtis įrankius ir atsargines dalis į trasą, bet negali ieškoti ar gauti techninę pagalbą iš šalies.Orientavimosi įranga ir technika

Sutartiniai ženklai

Bene svarbiausia dalis skaitant žemėlapį yra sutartiniai ženklai, juos galime rasti beveik kiekvieno žemėlapio kampe, tačiau tikras orientacininkas juos turėtu žinoti mintinai. Taigi žemiau esančiame pavyzdyje (pav. 2) matome sutartinių ženklų žymėjimą ir reikšmes. Juos taip pat galime pamatyti ir priedo NR.2 kairiąjame apatiniame kampe. Prie žemėlapio varžybose dažnai pateikiama ir “legenda”

(pav 1). Joje nurodomi papildomi duomenys apie tikslius objektus, prie kurių yra kontroliniai punktai,

kadangi žemėlapio masteliai būna pakankamai dideli, tam tikslui pateikiama “legenda”. Pavyzdyje esančioje legendoje mes matome, kad pirmieji du kontroliniai punktai yra ant išsikišusio kalno dalies, trečiasis duobėje, ketvirtasis punktas yra prie akmens, penktasis skirtingos augmenijos vietovių sankirtoje arba kampe. Taip pat legendoje pateikiamas ir atstumas tarp paskutinio kontrolinio punkto ir finišo.

pav 1

Orientaciniai ženklai yra penkių pagrindinių spalvų, kurios nusako objektų prigimtį:

JUODA: naudojama žmogaus rankų sukurtiems objektams žymėti, pvz.: tvorai, keliui, geležinkeliui.

RUDA: naudojama gamtos kūriniams, tame tarpe ir reljefui, aprašyti, ja žžymimos horizontalės, duobutės, duobės, skruzdėlynai.

MĖLYNA: naudojama vandeniui žymėti, ja žymimi upeliai, ežerai, kiti vandens telkiniai, taip pat pusiau brukšniuotom mėlynom linijom žymimos pelkės.

ŽALIA: naudojama augmenijai ir jos intensyvumui žymėti, kuo ryškesnė žalia spalva, tuo tankesnė augmenija pažymėtoje teritorijoje, balta spalva žymi retą ir gerai praeinamą augmeniją.

GELTONA: naudojama plynoms vietoms žymėti, ja žymimos laukymės, laukai, taškuota geltona spalva žymima pusiau atvira vietovė, tai gali būti laukymė apaugusi nedideliais krūmynais.

pav 2Žemėlapis, jo orientavimas

Apžvelgę sutartinius ženklus, mes jau esame pasiruošę skaityti žemėlapį ((priedas NR.2). Svarbiausia žemėlapio charakteristika yra mastelis, t.y. proporcija tarp žemėlapio ir vietovės atstumų. Mastelis paprastai žymimas M raide. Pvz. M 1:10000 reiškia, kad vienas centimetras žemėlapyje atitinka 10000 cm (100 m) vietovėje. Antroji, ne ka mažiau svarbi žemėlapio charakteristika, yyra horizontalės, kurios parodo vietovės reljefą. Jos žymimos H raide ir nurodo, kaip kinta vietovės reljefas, pvz. H 2,5 m reiškia, kad tarp dviejų rudų linijų žemėlapyje vietovės reljefas pakyla arba nusileidžia 2,5 m. Pagal šias dvi žemėlapio charakteristikas orientacininkas ir susidaro vietovės erdvinį planą, tai ypač svarbu kuomet reikia pasirinkti kelia, pvz. kartais tolimesnis kelias, lyguma daug optimalesnis jėgų požiūriu, negu artimesnis kelias per statų kalną. Pažymėtina, kad žemėlapyje šiaurė yra visada viršuje, tai ypač svarbu žinoti, kad teisingai suderinti kompasą su žemėlapiu. Keičiant judėjimo kryptį žemėlapis pasukamas taip, kad linijos, rodančios šiaurę, sutaptų su kompaso parodymais.

Raudona spalva žymimi startas, kontroliniai punktai bei finišas. Startas žymimas raudonu trikampiu, kontroliniai punktai raudonais apsritimais, kurių centras žymi vietą, kurioje yra kontrolinis ppunktas; finišas žymimas apskritimu, esančiu didesniame apskritime. Kontroliniai punktai sujungti raudona linija pagal eiliškumą, kuriuo juos reikia aplankyti.Žemėlapio skaitymo judant metodai

Išskirsime du žemėlapio skaitymo judant metodus: tai prognozavimo ir atstatymo metodai.

S. B. Elachovskis, didelio patyrimo turistas, buv. TSRS orientavimosi sporto čempionas, savo knygoje „Sportivnoje orientirovanijie na lyžach“, taip aprašo šiuos metodus orientuojantis markiruotoje trasoje (šiuo atveju orientacininkams duodamas tuščias žemėlapis, jie bėgdami veliavėlėmis sužymėta trasa ir radę kontrolinį punktą turi ji pažymėti žemėlapyje). Prognozavimo metodo esmė yra tokia: žinomame taške ssportininkas apžiūri žemėlapyje numatomo judėjimo kryptimi atkarpą kelio, atsimena pagrindinius laukiamus orientyrus, ir po to judėdamas trasa, žvilgsniu ir mintimis registruoja šiuos orientyrus nelėtindamas tempo, ir nežiūrėdamas į žemėlapį. Pasiekęs įsimintos atkarpos pabaigą (iki 400 m), sportininkas žemėlapyje fiksuoja žinomą tašką, kuris atitinka jo buvimo vietą tuo momentu ir iš naujo prognozuoja laukiamus orientyrus.

Atstatymo metodo esmė yra ta, kad judant trasa, nesinaudojant žemėlapiu, įdėmiai stebima vietovė ir įsimenami orientyrai.

Elachovskis skaito prognozavimo metodą žymiai tikslesniu nei atstatymo metodas, dėl dviejų priežasčių. Blogai vietovėje matomi objektai lengviau pastebi, kai jų laukiama. Žemėlapis atsimenamas geriau nei vietovė, kadangi atmintyje žemėlapio vaizdas aiškus ir stabilus, kadangi formuojamas žiūrint į vieną ir tą patį plokščią vaizdą, o vietovės vaizdas atmintyje yra nestabilus, formuojamas daugelio trumpų žvilgsnių į vietovę skirtingais kampais ir skirtingose vietose.Kompasas

Kompasas svarbi kiekvieno orientacininko įrangos dalis, pagal jį nustatoma žemėlapio laikymo krypties. Taipogi jo pagalba nustatomas azimutas, kuriuo orientacininkų terminologija “kertama” vietovė, t.y. vietovė įveikiama ne keliuku, o tiesiog mišku, natūralu, kad šiuo atveju žemėlapis nedaug ką nurodo, todėl tenka pasikliauti kompaso parodymais.

Kompasų yra kelios rūšys, tačiau orientacininkų naudojamas “spiritinis” kompasas. Tai daroma dėl kelių priežasčių: skystyje, šiuo atveju spirite, plaukiojanti rodyklė nestringa net ir bėgant purtoma, taip pat žiemą spiritas uužšąla ypač žemoje temperatūroje, tai padidina kompaso patikimumą.Azimutas

Duomenys judėjimui (azimuto kampai) nustatomi pagal žemėlapį arba orientyro, esančio judėjimo tikslu vizavimą vietovėje. Skiriamas grubus judėjimas naudojant dangaus šviesulius, vietinius požymius arba kompaso strėlytę (pagal strėlytę, statmenai jai) ir tikslus judėjimas pagal azimutą. Grubų judėjimą naudoja palyginus trumpose atkarpose, išeinant į linijinį orientyrą, esantį statmenai ar 60° kampu į judėjimo kryptį, arba į didelį plokštuminį orientyrą.

Jeigu reikia didelį atstumą eiti link palyginus mažą plokštuminį arba linijinį orientyrą, esantį nedideliu kampu į judėjimo kryptį, naudojamas tikslus judėjimas pagal azimutą. Tikslumas susidaro iš azimuto nustatymo tikslumo (sportiniam kompasui ±1°) ir azimuto išlaikymo tikslumo judėjimo metu (±2° vidutinei kvalifikacijai). Aukštos kvalifikacijos sportininko orientacininko išėjimo į tašką bėgant tikslumas 100 m ±8m, 800 m ±25m. Pakankamu išėjimo tikslumu turistinio žygio pėsčiomis arba slidėmis metu, naudojant sportinį kompasą arba kombinuotą planšetę-kompasą, galima laikyti: 1 km- ±50m, 3 km – ±200m.

Judėjimas pagal azimutą atliekamas sekančiu būdu. Ant sportinio kompaso nustatomas reikalingas azimutas. Atsistojama veidu į judėjimo kryptį, orientuoja kompasą taip, kad strėlytė rodytų į šiaurę ir patalpiname ją į kompaso ratuko šiaurės pusę ir kompaso planšetės rodyklę orientuojame pagal nustatytą azimutą. Tada judėjimo kryptyje surandamas kuo tolimesnis, gerai pastebimas objektas (pavyzdžiui, beržas spygliuočių miške, pasviręs arba ssausas medis, akmuo ir pan.). Pradedama eiti link šio objekto, visą laiką nepametant jo iš akių. Judant, mintimis pratęsiant judėjimo kryptį, randamas naujas, gerai matomas objektas, ir judama link jo. Kas 100 – 400m, priklausomai nuo matomumo, reikia tikrinti judėjimą pagal kompasą. Nesant objektų arba esant blogam matomumui, reikia judėti pagal kompaso planšetės kraštą, laikant strėlytę „varteliuose“. Žiemos žygyje pagal kompasą tikrinama slidžių vėžių kryptis.Naudota literatūra:

http://www.orienteering.org/

http://www.losf.lt/

http://www.mtb.lt/mtbo/index.html

http://www.britishorienteering.org.uk/asp/makepage.asp?PID=NEW2O

http://www.vgtu.lt/turistas/teo/os/tur_os.htm

Related Posts