Korekcine kuno kultura

Home / Kūno kultūra / Korekcine kuno kultura

Turinys

1. Įvadas 3

2. Laikysenos įvertinimas 4

3. Svarbiausi korekcinės kūno kultūros principai 6

4. Laikysenos koregavimo pratimai 8

5. Literatūra 13

Įvadas

Kiekvienas privalome rūpintis savo sveikata. Juk ji, kaip ir gera savijauta, žvali nuotaika, daug priklauso nuo mūsų pačių. Deja, toks požiūris nėra populiarus. Savo sveikatai, ligų profilaktikai ir sveikai gyvensenai dėmesio skiriama per mažai. Susigriebiame, kai pajuntame skausmus, o tada dažniausiai būna per vėlu ką nors keisti. Todėl turime išugdyti jaunai asmenybei poreikį siekti dvasinės ir fizinės harmonijos. Kaip kūno kultūros specialistas didelį dėmesį privalau skirti fiziniam kūnui, jjo lavinimui, funkcinių galimybių plėtotei, sveikos gyvensenos saviugdai. Šiuo metu daug moksleivių turi įgimtų ar įgytų ligų, traumų, laikysenos sutrikimų, kojų ir pėdų deformacijų, todėl jiems yra ribojamas fizinis krūvis. Siekiant juos įvesti į pilnavertį fizinį gyvenimą privalome parengti individualias programas ugdyti reikiamus įgūdžius priklausomai nuo medicininės diagnozės. Šiame darbe apžvelgsiu laikysenos sutrikimus nes jų daugiausiai teko sutikti per penkerius darbo metus.

Racionalus, fiziologiškai ir higieniškai pagrįstas fizinis lavinimas negalimas be pagrindinių vaiko organizmo funkcijų pažinimo. Kiekvienam vystymosi etapui yra nustatyti lleistini tam tikri fiziniai krūviai. Neatsakingas kūno kultūros pratybų suvokimas, per didelių krūvių, neatitinkančių vaiko organizmo galių, taikymas mažina pedagoginio proceso efektyvumą, gali padaryti neatitaisomos žalos vaiko organizmui. Svarbiausios morfologinės ir funkcinės vaiko organizmo savybės, gyvybiškai svarbių sistemų būklė, būtinumas fformuoti judėjimo funkcijas lemia pradinio mokymo etapo sveikatingumo kryptį. Šiam amžiui būdingiausiais požymis – vystymosi procesų nebaigtumas, dėl vaiko reakcijos į išorinius veiksnius (dirgiklius) yra specifiška.

Kūno kultūros mokytojas turi gerai suprasti įvairių amžiaus grupių (jaunesniojo 6-11 metų, vidutinio-12-15 metų ir vyresniojo mokyklinio amžiaus -16-18 metų) ypatumus. Labai svarbu nustatyti tam tikroms amžiaus grupėms judriųjų žaidimų turinio ir formos skirtumus, be to, sumaniai juos pritaikyti prie esamų sąlygų.

Laikysenos įvertinimas

Laikysena – individuali įprastinė kūno padėtis judant ir nejudant. Ją lemia fiziologinės kreivės, kurios priklauso nuo įvairių kūno dalių svorio ir raumenų jėgos. Laikysena tai ne tik harmoningas žmogaus išsivystymas, bet gera sveikata, grožis.

Netaisyklinga laikysena, figūra su atsikišusiu pilvu ar pakumpusiais pečiais – patys negražiausi žmogaus išorės bruožai, kuriuos priimta laikyti žemos kultūros ppožymiu ir auklėjimo trūkumu. Kūno kultūra ir įvairūs fiziniai pratimai padeda gerinti organizmo funkcijas, jais tobulinama figūra, tobulinamas judesių grakštumas, plastiškumas, išraiškingumas, ugdoma taisyklinga laikysena.

Netaisyklingos laikysenos bruožai yra šie:

• Nuo vertikalios kūno ašies (žiūrint iš šono) nuleista ar atlošta galva;

• Atkišti į priekį, pakelti arba asimetriški pečiai, išpūstas pilvas, pernelyg didelis juosmens išlinkimas (lordozė), atsikišęs dubuo;

• Palinkusi nugara ir įdubusi krūtinės ląsta.

Skiriamos šios netaisyklingos laikysenos formos:

Apvali nugara, kuriai būdingas stuburo krūtinės dalies fiziologinio linkio atgal (kifozės) padidėjimas. Vertikalioji kūno ašis šiuo atvėju yra uuž dubens ašies. Galva kiek palinkusi į priekį, pečiai ir krūtinės ląsta nuleisti, pilvo raumenys sutrumpėję, o nugaros persitempę. Dubens pasvirimo kampas padidėjęs, mentės asikišusios. Tarpslankstelinių diskų priekinė dalis labiau suspausta.

Apvaliai įgaubta nugara susiformuoja, padidėjus stuburo krūtinės dalies fiziologiniai kifozei bei juosmens ir kaklo lordozėms. Esant tokiai netaisyklingai laikysenai, normalūs stuburo linkiai darosi ryškesni, jie tarytum padidėja. Apvalia įgaubtos nugaros forma susijusi su dubens pasvirimo kampo padidėjimu. Didėja juosmens išlinkimas į priekį (lordozė), kad būtų subalansuotas kūno svorio centras. Esant apvaliai įgaubtai nugarai, tiesiamieji stuburo raumenys persitempia ir susilpnėja, priekiniai (lenkiamieji) krūtinės ląstos raumenys ir raiščiai sutrumpėja, pečiai palinksta į priekį, padidėja šonkaulių palinkimo kampas. Dar labiau ryškėjant juosmens lordozei, persitempia pilvo raumenys, priekinė pilvo siena išsipučia.

Plokščia nugara yra apvaliai įgaubtos nugaros priešybė. Fiziologiniai stuburo linkiai sumažėja, išsilygina. Sumažėjus dubens pasvirimo kampui, beveik visiškai išnyksta juosmens lordozė. Dėl to sumažėja stuburo elastingumas, jo stangrumas bei lankstumas. Vaikai, kurių plokščia nugara, yra ypatingai linkę į skoliozę. Jų nugaros raumenys silpni, mentė atsikišusios, krūtinės ląsta suplokštėjusi.

Taisyklinga laikysena – tai įprasta kūno padėtis, kai žmogus ypatingai neįtempdamas raumenų, sugeba tiesiai laikyti liemenį ir galvą. Kad vaikščiotume taisyklingai, turime pečius truputį atlošti atgal, kad mentės priartėtų prie stuburo, pilvą įtraukti, ištiesti. Taisyklinga laikysena nebūna įįgimta. Ji priklauso nuo stuburo ir jo linkių. Vaikui gimus, linkiai atsiranda ne iš karto. Kai vaikai išmoksta laikyti galvą, pirmasis linkis formuojasi kaklo srityje. Pradėjus savarankiškai sėdėti, susiformuoja krūtinės linkis. Juosmens dalies linkis susiformuoja, kai vaikas išmoksta stovėti ir vaikščioti. Stuburo linkiai galutinai susifornuoja, vaikui sulaukus septynerių-aštuonerių metų. Svarbiausia stuburo funkcija – atraminė, o jo linkiai formuoja taisyklingą laikyseną, sudaro sąlygas tinkamai vidaus organų – širdies, plaučių, stemplės, bronchų, trachėjos – padėčiai. Stuburas taip pat apsaugo nugaros ir galvos smegenis nuo sutrenkimų, kai kūnas juda.

Taisyklinga laikysena priklauso nuo raumenyno, jo harmoningo išsivystymo.Raumenų svoris sudaro apie 24 % viso vaiko svorio. Jei raumenys silpni, greit pavargstama. Negalėdamas ilgai išbūti vienoje padėtyje, vaikas ją keičia kita, dažnai netaisyklinga. Laiku neperspėjus, netaisyklinga laikysena tampa įprastine laikysena.Laikysena ypač pakinta nuo netaisyklingo sėdėjimo, nuo blogo darbo vietos apšvietimo, netaisyklingo stovėjimo, sunkių daiktų nešimo ant vieno peties ar viena ranka, netaisyklingo gulėjimo ir t.t. Nekreipiant į tai dėmesio, krūtinės ląsta susiaurėja, suplokštėja, net įdumba. Menčių kampai atsikiša ir atitolsta nuo stuburi, jų aukštis abiejose pusėse pasidaro nevienodas. Nugara palinksta, pilvas išsipučia, vidaus organai susispaudžia, dėl to skundžiamasi įvairiais negalavimais.

Svarbiausi korekcinės kūno kultūros principai

Sistemingumas. Tai vienas svarbiausių principų. Jo esmė ta, kad įvairios korekcinės kūno kultūros ppriemonės ir formos visą laiką turi būti taikomos be pertraukos ir planingai.tuomet organizme vyksta fiziologiniai poslinkiai, taip pat kompensacinės prisitaikymo reakcijos. Padarius pertraukas, silpnėja sąlyginių refleksų ryšiai, keičiasi prisitaikymo reakcijų eiga. Be to sistemingos kasdieninės pratybos, savarankiški individualūs pratimai ne tik padeda sėkmingam laikysenos gerinimui, bet svarbūs ir auklėjamuoju požiūriu.

Perėjimas nuo paprasto prie sudėtingo principas. Tai svarbu ne tik gydomuoju bet ir auklėjamuoju požiūriu. Pavyzdžiui mokant stovėsenos ant galvos ir rankų, iš pradžių reikia stiprinti nugaros, kaklo raumenis, ugdyti koordinaciją, ir tik paskui mokyti atlikti pratimą.

Nuolatinio reikalavimų didinimo principas. Nuolat didinant reikalavimus, vaiko organizmas geriau adaptuojasi prie didėjančių krūvių. Todėl į užsiėmimus kartkartėmis įtraukiami vis sudėtingesni pratimai, didinamas fizinis krūvis ir jo intensyvumas. Organizmui prisitaikuis prie didėjančių krūvių, bet palikus tuos pačius pratimus, mažėja atstatomųjų procesų intensyvumas. Įprastas didumo ir intensyvumo atžvilgiu krūvis nustoja būti veiksniu, skatinančiu teigiamus organizmo poslinkius. Padidinus krūvį iki tokio, kuris adekvatus padidėjusioms organizmo galimybėms, esti didesnis koreguojančiosios kūno kultūros efektas.

Individualumo principas. Nepamirškite, kad skirtingų vaikų adaptacija prie įvairaus krūvio yra skirtinga, todėl, didinant krūvį ir keičiant pratimus, turi būti laikomasi individualumo principo. Čia reikia atsižvelgti į kiekvieno mokinio fiziologinius rodiklius, sugebėjimą judėti, ligą, jos sindromus, į tai ar yra komplikacijų, ar jų nėra, ir kt.

Šis principas turi atsispindėti rengiant individualią kūno kultūros programą tiek koreguojančiu ir auklėjamuoju požiūriu.

Prieinamumo principas. Korekcinė kūno kultūra, taikoma vienam mokiniui arba jų grupei, turi būti prieinamane tik savo struktūra, bet ir fiziniu krūviu. Todėl fiziniai pratimai, judrieji žaidimai, sportiniai pratimai, jų atlikimo metodika turi atitikti psichomotorinę plėtotę.

Judesių atlikimo amžiaus tarpsniams principas. Korekcinė kūno kultūra turi atitikti vaikų amžiaus tarpsnius. Todėl, parenkant fizinius pratimus, turi būti atsižvelgiama į vaikų amžiaus ypatybes.

Bendrojo ir specialiojo poveikio derinimas. Bendrojo fizinio lavinimo pratimai turi bbūti parenkami pagal amžių, sugebėjimą, reglamentuotą judėjimo aktyvumą ir užsiėmimų rėžimą. Jų poveikis turi būti stimuliuojantis. Taikyti bendrosios kūno kultūros programos pratimus ir specialiuosius, padedančius atstatyti funkcines organizmo galimybes.

Kaitos, arba raumenų krūvio išskirstymo, principas. Šis principas svarbus tuo, kad būtina įspėti nuovargį ir sumažinti fizinių pratimų efektą. Todėl fiziniai pratimai, skirti vieniems raumenims lavinti, turi būti derinami su kitų raumenų darbu. Tuo pačiu metu turi vykti atsistatymo procesai. Keli pratimai, skirti tiems patiems raumenims arba tų pačių grupių raumenims, leistini ttik tuomet, kai raumenys jau yra sustiprėję.

Sąmoningumo ir aktyvumo principas. Kad korekcinė kūno kultūra turėtų teigiamą poveikį ir kad didesnis būyų psichoterapinis efektas, taip pat kad būtų sėkmingai sprendžiami ir gydomieji bei auklėjamieji uždaviniai, mokinys turi sąmoningai ir aktyviai ddalyvauti užsiėmimuose. Tik aktyviai dalyvaudamas, mokiniai susudomi, gaunami teigiami rezultatai ir ugdoma saviugda.

Laikysenos koregavimo pratimai

Mokantis taisyklingos laikysenos, nepakanka tik gražiai laikyti galvą. Reikia įprasti (nepriklausomai nuo emocijų) išdidžiai ją laikyti, todėl reikėtų lavinti raumenų grupes padedančias taisyklingai laikyti kūną. Tokių raumenų žmogus turi pakankamai daug. Vieno arba kelių raumenų „klaida“ sutrikdo laikyseną. Taisyklinga laikysena, kaip ir visi mūsų mokėjimai, įgūdžiai, formuojama vaiką auklėjant, mokant, trniruojant.

Taisyklingos laikysenos ugdymo pratimus galima atlikti su įrankiais (gimnastikos lazdomis, kamuoliais, lankais, šokdynėmis) arba be įrankių, ant gimnastikos suolelio, prie gimnastikos sienelės, su mozika ir be muzikos. Mankštinti galima sporto salėje, lauke ar gerai išvėdintoje patalpoje individualiai, poromis, grupėmis. Atliekant pratimus kvėpuoti normaliai, ritmiškai. Taisyklingą laikyseną ugdo vaikščiojimas su išpjautu iš faneros 20 cm skersmens skrituliu aant galvos. Vietoj skrituliuko galima ant galvos užsidėti sąsiuvinį, knygą ar kokį kitą daiktą. Galima atlikti tokius pratimus: pusiau pritūpti, lenkti, tieti rankas ar atlikti kitus judesius stovint vietoje, judant pirmyn, atgal, į šalis.

Pastaba: p.p. – pradinė padėtis;

p.s. – pagrindinė stovėsena;

t.p. – taip pat.

I. P.p.-p.s.

1. žingsnis kaire koja į šalį, rankos sugniaužtais pirštais ant pečių;

2. pasistiebti, rankos aukštyn, pirštai ištiesti;

3. nusileisti, rankos sugniaužtais pirštais ant pečių;

4. pristatyti kairę koją prie dešinės, nuleisti rankas žemyn.

t.p. į dešinę pusę.

II. P.p – rankos į šalis, sulenktos per aalkūnes, pirštai sugniaužti, kojos suglaustos.

1,2 rankos pirmyn prieš krūtinę, pakelti sulenktą per kairį kelį kairę koją;

3,4, rankos į šalis, sulenktos per alkūnes, pirštai sugniaužti, kairę koją nuleisti.

t.p. dešine koja.

III. P.p – rankos į šalis, kojos suglaustos.

1,2, tūpti, rankos už galvos, nugara tiesi;

3,4 stoti, rankos į šalis.

IV. P.p.- rankos sunertos prieš krūtinę, delnai įišorę, kojos suglaustos.

1. žingsnis kaire koja į šalį, rankos pirmyn;

2. rankos sunertos prieš krūtinę, delnai į išorę, pristatyti dešinę koją;

3. rankos į šalis, pritūpti;

4. p.p.

t.p. į dešinę pusę

V. P.p. – rankos prie šlaunų, kojos per pečių plotį.

1. sunertas rankas kelti aukštyn;

2. pasilenkti pirmyn, pasitempti tiesia nugara;

3. rankas į šalis;

4. p.p.

VI. P.p. rankos į šalis, kojos suglaustos.

1,2 lenkiant rankas per alkūnes, ratukai į vidų, rankos delnais žemyn į šalis;

3,4 lenkiant rankas per alkūnes, raukai į išorę, delnai į viršų.

VII. P.p. – kojos žergtai, rankos nuleistos.

1,2 sukantis kairėn, įtūpstas pirmyn, sunertos rankos keliamos aukštyn;

3 sukantis dešinėn, rankos į šalis;

4 p.p.

t.p. į dešinę pusę.

VIII. Kvėpavimo pratimas.

P.p. – p.s.

1,2 keliant rankas aukštyn, įkvėpt;

3,4 leidžiant rankas žemyn, iškvėpt.

Pratimai prie gimnastikos sienelės, atramos ar kėdės atlošo

Stovint dešinio šonu į gimnastikos sienelę, pratimai daromi kaire koja. Baigus pratimą, apsisukti aplink.

Kojų pozicijos

I pozicija: kulnai suglausti, pirštai pasukti į šalis.

II pozicija: kojos žergtai, pirštai pasukti į šalis.

III pozicija: vienos pėdos kulnas prispaustas prie kitos pėdos vvidurio, pirštai pasukti į šalis.

I. P.p. – dešinė ranka ant sienelės liemens aukštyje, kairė ranka ant klubo, kojų pozicija – III.

1. kairė koja pirmyn ant pirštų;

2. p.p.;

3. kairė koja į šalį ant pirštų;

4. kairė koja už dešinės kojos kulno;

5. kairė koja atgal ant pirštų;

6. kairė koja už dešinės kojos kulno;

7. kairė koja į šalį ant pirštų;

8. p.p.

T.p. į kitą pusę dešine koja.

II. P.p. – stovint veidu į gimnastikos sienelę, rankos ant sienelės liemens aukštyje, kojų pozicija – II.

1,2,3,4, tūpti tiesia nugara;

5,6,7,8, grįžti į p.p.

III P.p. – stovint veidu į sienelę ir atsitraukus toliau, kojos žergtai rankos nuleistos.

1,2 rankas kelti per šalis aukštyn, pasitempti, įkvėpti;

3,4,5,6 pasilenkti pirmyn, rankas padėti ant sienelės, pasitempti, iškvėpti;

7,8 p.p.

IV. P.p. – stovint nugara į gimnastikos sienelę, rankos nuleistos, kojos suglaustos.

1,2,3,4 tūpti tiesia nugara;

5,6,7,8 grįžti į p.p.

V. P.p. – stovint ant gimnastikos sienelės, rankos pečių aukštyje, kojos suglaustos.

1,2,3,4 įtūpstas kaire koja atgal – žemyn, rankos sulenktos per alkūnes;

5,6 grįžti į p.p.

T.p. dešine koja.

VI. Kvėpavimo pratimas.

P.p. – stovint dešiniu šonu į gimnastikos sienelę, dešinė ranka ant sienelės liemens aukštyje, kairė ranka nuleista, kojos suglaustos.

1,2,3,4 keliant per šalį kairę ranką aukštyn pasistiebti, įkvėpti;

5,6 leidžiant kairę ranką žemyn per šalį, nusileidžiant ant visos pėdos, iškvėpti.

T.p. į kitą pusę.

Pratimai ant kimštinių kamuolių

I. P.p. – p.s.

1. kelti aukštyn sunertas rankas;

2,3,4 tempti aukštyn, įkvėpti;

5,6 lleisti rankas per šalis žemyn, iškvėpti.

II. P.p. – rankos ant liemens, kojos suglaustos.

1,2 tūpti tiesia nugara, rankos ant liemens;

3,4 p.p.

III. P.p. – rankos sunertais pirštais prieš krūtinę, alkūnės į šalis.

1. rankos pirmyn sunertais pirštais, tūptelėti;

2. p.p.

3. rankos į šalis sugniaužtais pirštais;

4. p.p.

IV. P.p – rankos ant pečių.

1,2,3,4 tupiant tiesia nugara, alkūnėmis sukti ratukus atgal;

5,6,7,8 stijant tiesia nugara, alkūnėmis sukti ratukus atgal.

V. P.p. – kairė ranka už galvos, dešinė į šalis.

1,2 dešinė ranka už galvos, kairė ranka į šalį;

3,4 p.p.

VI. Kvėpavimo pratimas.

1,2,3,4 keliant rankas per šalis, įkvėpti;

5,6, leidžiant rankas per šalis žemyn, iškvėpti.

Pratimai ant apversto gimnastikos suolelio

I. Ėjimas pasistiebus, rankos į šalis.

II. P.p. – rankos į šalis, kairė koja atgal ant pirštų.

1,2, rankos aukštyn, delnai į vidų, kairė koja per kelį sulenkta stačiu kampu;

3,4, rankos į šalis, žingsnis kaire koja pirmyn.

T.p. dešine koja.

III. Eiti pasistiebus iki suolelio vidurio, rankas į šalis, tūpti, rankas pirmyn, už galvos arba į šalis, toliau eiti pasistiebus, rankas į šalis.

IV. Įtūpstai pirmyn arba atgal, rankos sunertais pirštais aukštyn.

V. Šliaužimas ant plataus suolelio (neapversto):

1. padėto horizontaliai;

2. pakabinto.

Jogos pratimai taisyklingai laikysenai ugdyti

I. Pasėdėti „turkiškai“: rankos į šalis, sulenktos per alkūnes, delnai į viršų, nugara tiesi, ritmiškai kvėpuoti.

II. P.p. – sėdima „turkiškai“, rankos ant kelių, nugara tiesi.

1,2,3,4 suspaudus rankų delnus vieną prie kito, kelti rankas per priekį aukštyn virš galvos;

5,6,7,8 leidžiant

rankas per šalis žemyn, iškvėpti.

III Sėdint ant kulnų, pakelti dešinę ranką virš galvos, o kairę nuleist prie šono. Abi alkūnes lenkti taip, kad už nugaros rankos susikabintų sulenktais smiliais. Užsimerkti ir giliai kvėpuoti, keisti rankų padėtį.

IV. Pasėdėti „turkiškai“, kai nugara palinkusi, už nugaros laikyti lazdelę arba rankas už galvos. Ritmiškai kvėpuoti.

VI. Pasėdėti „ turkiškai“ ar „siuvėjo“ poza: rankos ant kelių, nugara tiesi, ritmiškai kvėpuoti.

Literatūra

1. Jankus J. Gydomoji kūno kultūra., – Mokslo, 1990.

2. Balčiūnienė S. Netaisyklingos laikysenos ir stuburo iškrypimų korekcija., – Šiaulių universitetas, 1997.

3. Mažeika J. ŽŽaidimai ir estafetės – Lietuvos sporto informacinis centras., 1997.

4. Dineika K. Judėjimas, kvėpavimas, psichofizinė treniruotė., Mokslas, 1984.

5. Agadžanianas N., Katkovas A. Mūsų organizmo rezervai., Mokslas, 1984

Related Posts