Senovės civilizacijų istorija

Home / Istorija / Senovės civilizacijų istorija

TURINYS:

• Įvadas į senovės civilizacijų istoriją – 2

• Egipto civilizacija – 5

• Šumero–Akado civilizacija – 16

• Babilono civilizacija – 21

• Sirijos civilizacija – 25

• Egėjo civilizacija – 31

• Hetitų civilizacija – 34

• Iranas ir jo vieta senovėje – 35

• Indo civilizacija – 38

• Senoji Kinijos civilizacija – 42

• Heleninė civilizacija – 47

• Romėniškasis heleninės civilizacijos laikotarpis – 64

ĮVADAS Į SENOVĖS CIVILIZACIJŲ ISTORIJĄ

Istoriją neretai įprasta laikyti datų ir įvykių, ypač karų, nesibaigiančia virtine. Tokia ji dažnam tik kvaršina galvą ir palieka blogus prisiminimus. Prasmingesnė yra istorija kaip sintezė, kuri tiria bendrą žmonijos ggyvenimo vyksmą, jo evoliuciją ir pagal tai vertina įvairius įvykius. Yra nemaža visuotinės istorijos vyksmo schemų. Viena jų – formacinis pasaulio supratimas ir aiškinimas. Tai marksistinė, istorinio materializmo pažiūrom grįsta teorija, visuomenės raidos pagrindu laikanti ekonomiką (bazę), o raidos varikliu – klasių (socialine) kovą, kuri atmeta praeitį, o pirmenybę teikia ateičiai. Tačiau istorijos raida nėra nuosekli, tolygi. Atvirkščiai, joje netikėtai atsiradusios civilizacijos greitai suklestėdavo ir netrukus žlugdavo. Kuo daugiau mokslininkai sužino apie įvairių civilizacijų, tautų praeitį, tuo labiau įsitikina nuoseklios, nnuolat kylančios istorijos raidos schemos ydingumu. Tik didžiausi užsispyrėliai visus visuotinės istorijos reiškinius stengiasi sutalpinti į vieną schemą, aiškinti objektyviais rutuliojimosi dėsniais bei dėsningumais. Mokslininkai jau seniai diskutuoja apie skirtingus Rytų ir Vakarų raidos kelius, ardo penkianarę visuomenės ekonominių formacijų sschemą. Devinto dešimtmečio pabaigos ir paskutiniojo dešimtmečio pradžios pasaulio įvykiai sukėlė nemaža abejonių ir aukščiausia formacija – komunizmu.

Darnios pasaulio raidos teorija, atrodo, griūva kaip kortų namelis. Darosi vis patrauklesnė civilizacijų teorija, kuri remiasi kiek kitais kriterijais: vertina visuomenių kilmę, jų augimo sąlygas, žlugimo priežastis. Jokios tautos gyvenimas negali būti nagrinėjamas izoliuotai. Daugelio jų praeitis painiai susiraizgiusi. Tų ryšių nebūtinai būta tiesioginių ir nėra reikalo jų ieškoti. Svarbu išryškinti sąlygas, iš kurių vienos formuoja bendrą tautų gyvenimą – dvasinį, ekonominį, politinį, o kitos lemia bendruomenių skirtumus.

Kas yra civilizacija?

Daiktavardis civilitas lotynų kalba reiškia piliečio teigiamų bruožų – išsiauklėjimo, išsimokslinimo ir pan. – visumą. Civilizacinį požiūrį į istorijos procesą formavo N. Danilevskis, O. Špengleris, M. Vėberis, A. Toinbis, P. Sorokinas, M. Zingeris, L. DDiumonas ir daugelis kitų mąstytojų. Ne visi jie vienodai suprato pačią „civilizacijos” sąvoką. Ji skirtingai aiškinama ir šiais laikais. Pirmieji ją įvedė prancūzai — švietėjas Mirabo ir istorikas Gizo. Beje, Gizo civilizacijos idėją taikė tik Europai, todėl žodžiai „civilizuotas”ir „europinis” ilgą laiką buvo iš esmės tapatūs. Pastaraisiais metais žodis „civilizacija” vartojamas dvejopa prasme:

• žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklio („pasaulinė civilizacija”),

• konkrečios kultūros, tautų grupės, tam tikros tautos visuomenės istorinio brandumo rodiklio („Egipto civilizacija”, „heleninė civilizacija”, „krikščioniškoji civilizacija” ir t. t.).

Šios knygos oobjektu bus ribota ir todėl prieinama žmogaus protui tarpusavy susijusių visuomenės reiškinių sistema, kurią ir vadinsime civilizacija.

Vienas žymiausių civilizacijų ir kultūrų tyrėjų buvo anglų istorikas Arnoldas Toinbis (1889—1975). Už nuopelnus istorijos mokslui jam suteiktas Oksfordo, Birmingemo, Prinstono universitetų garbės daktaro vardas. Jis buvo Londono Karališkosios draugijos narys. A. Toinbis ne „kabinetinis” mokslininkas. Jis daug keliavo, 1928 m. lankėsi ir Lietuvoje. Tuo metu mokslininkas vadovavo Didžiosios Britanijos Tarptautinių santykių institutui ir domėjosi demokratijos raida jaunose Europos valstybėse. A. Toinbis buvo vienas iš nedaugelio istorikų, kurie savo darbuose stengėsi aprėpti viso pasaulio istoriją. Jo idėjos yra labai originalios ir aktualios mūsų dienų gyvenimui. Jo manymu, ne valstybė yra istorijos objektas. Ji, anot A. Toinbio, tesanti civilizacijos parapija. Istorijos, ypač senovės istorijos, tema turėtų būti valstybių bendruomenė, kurią jungia viena civilizacija. Anglų istorikui nerūpėjo ir tautos raida. Tauta, pasak jo, dažnai serganti civilizacijai pražūtinga „nacionalizmo” liga.

Lietuviams, kelis šimtmečius kentėjusiems galingesnių kaimynų priespaudą, tokia kosmopolitinė pažiūra iš pirmo žvilgsnio nėra priimtina. Mažos tautos stiprybės šaltinis yra kiek romantizuota tautos ir valstybės istorija, primenanti jos didvyriškus laikus. Tačiau tautos, o konkrečiu atveju lietuvių tautos ar valstybės istorijos nesuprasime neišmanydami jos kaimynų – rusų, lenkų, vokiečių – t. y. Europos istorijos ir kultūros. Nė viena Europos ttauta negali jaustis nepriklausoma nuo Vakarų kultūros. O aiškindamiesi, kaip atsirado Vakarų kultūra, lengvai nustatysime jos ryšį su graikų bei romėnų, arba helenine, civilizacija.

Vakarų kultūra šiais laikais yra išplitusi beveik visame pasaulyje. Tačiau nereikia pasiduoti klaidingai iliuzijai, kad tik Vakarų kultūra reikšminga istorijai, o visos kitos tėra barbarybės apraiškos. Daugelis civilizacijos atributų, ypač technikos metodų,kurie dabar yra paplitę visoje Žemėje, anaiptol neateina iš vieno centro. Tokių centrų yra buvę keli, ir kiekviena civilizacija savo laimėjimais pasidalijo su visa žmonija.

Yra dar vienas argumentas, pateisinantis civilizacinį požiūrį į istoriją. Jeigu į senovę žiūrėtume politinės istorijos specialisto žvilgsniu, tai vien iki Kristaus gimimo buvusių valstybių išvardijimas užimtų keletą šios knygos puslapių. O ką kalbėti apie valdovų dinastijas, tarpusavio konfliktus, karus ir pan.? Juolab kad ne viena teritorija per ilgus šimtmečius keitė ne tik politinę, bet ir etninę priklausomybę. Tik išryškinant vienų kultūros ir religijos tradicijų paisančias šalių ar tautų grupes, nagrinėjant esminius jų politinės raidos etapus, įsisąmoninant dvasinės bei materialinės sferos laimėjimus, galima gauti realių rezultatų, įžvelgti daug ką pamokoma ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai.

Civilizacijų raidos ypatybės

Keli svarbiausi dalykai skiria civilizacijų istoriją nuo visuomenės ekonominių formacijų istorijos:

• Dvasinis veiksnys ir jo pagrindu atsirandantys santykiai, kurie lemia visuomenės gyvenimą.

• Neatmetama ir nepaneigiama praeitis. Ji išlieka, kkaupiasi, perduodama iš kartos į kartą. Visuomenė išlieka, rutuliojasi, išlaikydama atmintį, tradicijas. Joms žlugus, žlunga ir civilizacija.

Civilizacijos nėra statiškos. Jų dinamika, anot A. Toinbio, pasireiškia per tam tikras fazes: genezę, subrendimą, įlūžį, nuosmukį, dezintegraciją.

Civilizacijos pradžią nulemia iššūkis ir reakcija į jį. Iššūkis — tai naujos gamtos arba socialinės sąlygos, kuriose atsiduria tam tikra bendruomenė. Norėdama išlikti, ji turi reaguoti į pasikeitusią aplinką. Bendruomenei tai padarius ir pašalinus raidos kliūtį, susidaro sąlygos naujam iššūkiui. Tada vėl reaguojama į pakitusias sąlygas. Susidaro tam tikras uždaras ratas, arba ciklai. Tačiau negrįžtama atgal į pradžią. Civilizacijos kelią galima palyginti su riedančiu vežimu, kurio ratas apsisukęs grįžta į pradinę padėtį, o pats vežimas atsiduria jau kitoje vietoje.

Bendruomenė yra inertiška, pati pajudėti negali. Reikia, kad ją kas nors išjudintų. Variklio vaidmenį atlieka vadinamoji kūrybinė mažuma – asmenybės. Ji, nenaudodama prievartos, vadovauja „inertiškai daugumai” (mimezės reiškinys). “Įnertiška dauguma” mėgdžioja, seka „kūrybinę mažumą”, priimat ir įgyvendina jos planus. Sudaroma savotiška visuomenės sutartis: gyventojai dalį savo teisių, funkcijų, privilegijų perduoda vienam asmeniui ar asmenų grupei. Šie ir turi užtikrinti tvarką bei normalų visuomenės gyvenimą.

• Pirmoji fazė (civilizacijos genezė) prasideda reakcija į pasikeitusias gamtos arba socialines sąlygas. Ji trunka tol, kol atsiranda nauji iššūkiai, arba nauji kaitos impulsai. Pirmosios fazės metu

susiformuoja pagrindinės civilizacijos tradicijos.

• Civilizacijos subrendimą rodo sugebėjimas atsakyti į vis pasikartojančius naujus iššūkius. Šiame etape civilizacija visiškai prisitaiko prie gamtos sąlygų, „pajungia” gamtą savo reikalams. Galutinai susiformuoja bendro gyvenimo taisyklės, tvarka civilizacijos viduje, nusistovi santykių su kaimynais tipas.

• Civilizacijos įlūžio momentą parodo mimezės nutrūkimas. „Inertiška dauguma” mimezės laikosi tol, kol „kūrybinė mažuma” yra geranoriška, kūrybingai ir be prievartos jai vadovauja. Kai kūrybiškumas išnyksta, o „mažuma” pasiduoda savanaudiškiems tikslams, pradeda remtis prievarta, prasideda laipsniškas nuosmukis.

• Nuosmukis paprastai (bet nebūtinai) sutampa su civilizacijų teritorijos aaugimu. A. Toinbis toli pažengusio civilizacijos nuosmukio požymiu laiko prievartine sąjungą ir universalios valstybės (imperijos) sukūrimą. Įlūžio metu „mažumos” asimiliuojama „dauguma” ima priešintis. Visuomenė susiskaldo į valdančiąją „mažumą” ir vidinį bei išorinį proletariatą. Proletariatui atstovauja tie socialiniai bei etniniai sluoksniai, kurie nebuvo visiškai integravęsi į tos civilizacijos kultūrinę sistemą: vergai, nevisateisiai kitataučiai ir pan.

• Kai įlūžis įvyksta, civilizacija eina savižudybės keliu. Į visuomenės gyvenimą įsiveržia pažiūrų vienodumas, masinės kitatikių ir kitaminčių žudynės, fanatizmas, militarizmas. Tačiau civilizacijos žlugimas nereiškia jos dvasios suirimo. AAtvirkščiai, dvasia iškyla ir dar atlieka daug vertingų žmonijai darbų.

Civilizacija ir gamta

Civilizacijų raidą lemia ne tik anksčiau minėtos vidinės istorijos jėgos. Esama ir išorinių veiksnių. Civilizacija gyvuoja ir rutuliojasi tam tikroje gamtos, klimato aplinkoje. Šios aplinkos procesai įvairiai veikia visuomenės ggyvenimą, nors tas poveikis toli gražu nėra ištirtas. Trūksta duomenų apie geografinius veiksnius, gamtos sąlygas, kosmoso įtaką, tačiau istorikas neturi viso to atmesti kaip bereikšmio dalyko. Tik nereikėtų pulti į kitą kraštutinumą, į geografinį determinizmą, manant, jog vien geografinė aplinka lemia politinius ir socialinius santykius, kultūros tipą. Žmogus ir Žemė susiję su labai sudėtingais ir įvairiais kosminiais procesais. Pavyzdžiui, pasikeitus Saulės aktyvumui, dažniau sergama širdies ligomis, plinta epidemijos. Daugelio kosminių reiškinių, klimato veiksnių poveikis išryškėja per ilgesnį laiko tarpą (šimtus, tūkstančius metų). Jie smarkiau veikia visuomenę, kartu ir civilizacijos raidą, verčia keisti įprastą gamybos technologiją, žmonių pasiskirstymą teritorijoje. Daugelis astronomijos reiškinių – Saulės aktyvumas, Saulės dėmių kiekis, Žemės padėtis ir judėjimas Saulės sistemoje, Saulės sistemos judėjimas Galaktikoje – visuomenės procesus vveikia netiesiogiai. Jie tik sudaro naujas sąlygas, į kurias visuomenė turi reaguoti. Pavyzdžiui, kintant Saulės aktyvumui, keičiasi klimatas, taigi ir žemės ūkio bei kitų veiklos sferų sąlygos. Kai tokiai ekologinei krizei visuomenė esti pasirengusi, kai jai pavyksta pakeisti gamybos technologiją, tai jos raida tik stimuliuojama. Tačiau nesugebanti reaguoti į naujas sąlygas civilizacija dėl ekologinės krizės nusilpsta ir gali tapti kokios nors žemesnio lygio bendruomenės auka. Mat klimato pasikeitimas dažniausiai tik suaktyvina menkiau išsirutuliojusios civilizacijos griaunamąją, užkariaujamąją veiklą. Be to, pasikeitus ssąlygoms, aukštoje civilizacijoje dėl gyvenimo sunkumų kyla ir vidinių prieštaravimų. Pasirodo, visai nesunku atsakyti į klausimą, kodėl viena kuri tauta įgyja pasaulinę reikšmę, o paskui žlunga, nueina nuo pasaulio scenos daugeliui amžių ar net visam laikui.

Mokslininkams ne per seniausiai pavyko sudaryti Saulės dėmių pokyčių schemą per pastaruosius 5 tūkst. metų. Tuo laikotarpiu Saulės dėmių buvo devynis kartus pagausėję ir sumažėję. Amerikiečių mokslininkas A. Idis nubraižė tų pokyčių diagramą ir sulygino ją su radioaktyvios anglies C14 kiekio pokyčiais medienoje tuo pat laiku. Kitas mokslininkas K. Bruksas sudarė klimato pokyčių lentelę. Abi kreives ir lentelę mokslininkai palygino su dideliais žmonijos istorijos pasikeitimais. Paaiškėjo, kad civilizacijų formavimasis ir klestėjimas atitinka klimato ciklų „pavasarį” ir „rudenį” – drėgno ir šalto klimato perėjimą į sausą ir šiltą, bei atvirkščiai. Šis klimato poveikis civilizacijoms buvo dar didesnis, kai sutapdavo su Saulės aktyvumo periodais.

Šios srities tyrimai tęsiami, bet jau dabar aišku, kad žmonija (civilizacijos) rutuliojasi ne vien vidinės jėgos varoma.

Kiek buvo civilizacijų

A. Toinbis kapitaliniame dvylikos tomų veikale „Istorijos studijos” buvo sudaręs civilizacijų rejestrą. Jis užfiksavo 23 civilizacijas ir suskirstė jas į pirmines (Egipto, Šumero – Akado, Egėjo, Indo, Kinijos, Majų), antrines (Sirijos, heleninę, indiškąją), tretines (Vakarų krikščioniškąją, Rytų krikščioniškąją, islamą) bei palydovines (Hetitų, Irano, Misisipės, Rusijos ir tt.t.). Kiti mokslininkai pagal kitokius kriterijus skiria Rytų, Atogrąžų Afrikos, Amerikos, Europos ir kitas civilizacijas.

Šioje knygoje mėginama apibūdinti tas civilizacijas, kurios atvedė žmoniją į keturias didžiąsias dabarties civilizacijas: Vakarų krikščioniškąją, arabų islamiškąją, Indijos budistinę, Kinijos konfucinę. Visos jos vienaip ar kitaip susijusios su religinėmis tradicijomis.

Civilizacija ir religija

Idėja, užvaldžiusi mases, tampa galinga materialine jėga. Su šiuo teiginiu sutinka net ir uoliausi ekonominio determinizmo skelbėjai. Todėl ir protus užvaldžiusi religija yra neabejotinai didžiulė ir labai materiali jėga. Neginčijamas jos poveikis žmogui ir visuomenei, buičiai ir papročiams, istorijai ir kultūrai.

Jau minėta, kad viena pagrindinių civilizacijos funkcijų yra išlaikyti, atminti ir tęsti tradicijas. Religija taip pat remiasi tradicija, daugelio kartų patirtimi, suteikia šios patirties normoms sakralinį pobūdį. Vadinasi, religija, kaip tradicija plačiąja prasme, tarsi sukuria nepramušamą skydą, saugantį civilizaciją nuo išorinių griaunamųjų jėgų poveikio.

Konstatavę, kad religinė bei kultūrinė tradicija lemia civilizacijos ypatybes, galime pasakyti, jog ir Vakarų civilizacija daug ką yra perėmusi iš krikščionybės: nuo Tikėjimo simbolio ir Biblijos pasakojimų iki šeimos, buities, socialinių institucijų organizacijos. Tad Vakarų civilizacija teisėtai gali vadintis krikščioniškąja, lygiai kaip ir Artimųjų Rytų – islamiškąja ir pan.

Šių civilizacijų ištakos, sąlygos, kuriomis jos atsirado, ir nagrinėjamos šioje knygoje.

EGIPTO CIVILIZACIJA

Pirmieji egiptologai

Pasakojama, kad pirmasis Egipto karalius – žmogus buvęs Menas. Jam valdant, vvisas Egiptas, išskyrus Tėbų nomą, buvęs ištisa pelke, ir žemiau Meridės ežero nebuvę nei vienos vandens neapsemtos vietos. Pirmasis karalius Menas pastatęs užtvanką, nusausinęs tą vietovę ir ten įkūręs Memfio miestą. Dar pasakojama, kad Meną jo paties šunys įviję į Meridės ežerą. Jis ten būtų ir žuvęs, jei ne krokodilas. Šis valdovą pernešęs į kitą krantą ir taip jį išgelbėjęs. Savo išsigelbėjimo garbei Menas pastatęs miestą Memfį ir įsakęs garbinti krokodilus.

Tokį tad pasakojimą apie pirmąjį Egipto valdovą pateikia „istorijos tėvas” Herodotas. Tačiau ne vien legendas užrašinėjo pirmasis istorikas. Jo raštuose yra ir istorinių tiesų, kurias vėlesniais laikais patvirtino rasti rašytiniai šaltiniai bei archeologijos paminklai. Svarbiau tai, kad Herodotas dar aptiko Egipto civilizaciją, nors yrančią, bet gyvą. Ne mažiau nuopelnų tenka ir egiptiečių istorikui žyniui Manetonui (IV – III a. pr. Kr.). Remdamasis senaisiais metraščiais, jis parašė užkariautojams graikams savo tėvynės istoriją, nustatė jos periodizaciją. Manetonas taip pat įvedė chronologiją (metų skaičiavimą) pagal dinastijas, kurių nuo Meno iki savo laikų suskaičiavo 30. Jis pasiūlė ir didesnių laikotarpių pavadinimus – Senoji, Vidurinė ir Naujoji Karalystė. Anot Manetono, kiekvieną Karalystę valdę po 10 valdovų dinastijų.

Egipto istorija turi būti dėkinga ir.Napoleonui Bonapartui. 1798 m. gegužės mėn. Napoleonas pradėjo žygį į Egiptą, kėsinamasis į pasaulinės

Britų imperijos pagrindus. Savo karinių planų jis neįgyvendino. Tačiau šio žygio į Egiptą metu prasidėjo sistemingi moksliniai šio krašto istorijos tyrinėjimai. Su karvedžiu vyko gausus būrys mokslininkų ir menininkų. Per ekspediciją prie arabų gyvenvietės Rozetės, netoli Nilo, vienas kareivis iškasė iš žemės juodo poliruoto bazalto lentą, išmargintą įrašais. Vėliau mokslininkai įvertino didžiulę „Rozetės akmens” reikšmę: rado jame pirmąjį egiptiečių kalbos tekstą kartu su tiksliu vertimu į graikų kalbą. Lygindami abiejų tekstų žodžius ir fonetinius ženklus, specialistai mėgino iššifruoti senovės Egipto rrašto – hieroglifų – prasmę.

Keletą dešimtmečių iššifravimo bandymai kėlė vien nusivylimą, kol pagaliau šio darbo ėmėsi prancūzas Ž. F. Šampoljonas. Jau eidamas tryliktus metus Šampoljonas laisvai kalbėjo lotynų, graikų, žydų, arabų, sirijiečių, koptų, kinų ir sanskrito kalbomis. Mokydamasis rytiečių kalbų, jis stengėsi pažinti Rytų tautų psichologiją bei mąstyseną, priartėti prie senovės egiptiečių mąstymo. Šampoljonas tikėjo tik šiuo nelengvu būdu rasiąs raktą į jų raštą ir kalbą.

1822 m. jis atsidėjo šiam darbui ir pirmasis iššifravo keletą egiptiečių rašmenų, perskaitydamas Aleksandro Makedoniečio iir kelių Romos imperatorių vardus egiptiečių tekstuose. Senovės Egipto raštija atsivėrė skaitytojams.

Civilizacijos pradžia

Egipto civilizacija atsirado pasikeitus gamtos sąlygoms. Patys egiptiečiai savo tėvynę vadino „Kemet” – „Juodąja”. Taip jie skyrė Nilo drėkinamą derlingą žemę, kurioje gyveno, nuo „raudonos”, netinkamos gyventi dykumos. BBet ne visada Nilo slėnis buvo derlingas. Prieš aštuonis ar dešimt tūkstančių metų šiaurės rytų Afrikos klimatas buvo drėgnesnis. Savanose ir stepėse, kurios vėliau virto saulės išdegintomis smėlio dykumomis, dažnai lydavo. Pirmykščių klajoklių gentys vengė pelkėto ir nesveiko gyventi meldais apaugusio Nilo slėnio. Tik kai klimatas pasausėje, jie galėjo į jį nusileisti. Ką čia rado vietinės klajoklių gentys ir iš gretimų Arabijos pusiasalio plotų atsikraustę husitai, berberai, protosemitai? (Jie ir pietuose gyvenę negridai sudarė egiptiečių tautybę.) Atsikėlėlių laukė siauras žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas nederlingos dykumos, bet nuolat tręšiamas dumblo, nusėdančio po kasmetinių Nilo potvynių. Ši aplinkybė ir nulėmė žemdirbystės bei gyvulininkystės pradžią. Apie 3000 m. pr. Kr. siaurame Nilo slėnyje jau klestėjo visų seniausioji žemės civilizacija. Piramidės, kapų ppaminklai, šventyklos rodo jos valdovų galybę, atveria religijos paslaptis bei didžią kultūrą.

Civilizacijų pradžią lėmė miestai. Dauguma istorikų pirmųjų civilizacijų susidarymą dažnai vadina „miestų revoliucija”. Miestas – tai turgus, amatininkų būstai, vado (valdovo) rezidencija, svarbiausiojo Dievo Šventykla, kurioje kai kada laikomi ir lobiai. Prie miesto – gyvenimo centro – šliedavosi gretimos gyvenvietės. Susidarydavo savotiški primityvūs valstybiniai junginiai, Egipte vadinti „nomais”. Manoma, kad iki IV tūkst. pr. Kr. pabaigos Egipte buvę 42 nomai: 20 – šalies šiaurėje ir 22 – pietuose. Irigacijos bbūtinybė skatino jų atsiradimą. Tik visų pastangomis buvo galima išlaikyti per potvynį neužlietas pievas bei sulaikyti vandenį ilgesniam laikui. Užtvankoms statyti, kanalams, damboms kasti būrėsi didesni kolektyvai, kuriems reikėjo vieno valdovo. Susijungimas į nomus buvo atsakas į Nilo mestą „iššūkį”. Bet ar galima teigti, kad tas atsakas sujungė visą Egiptą? Žymus istorikas K. Vitfogelis sukūrė net vadinamąją hidraulinę teoriją didžiuliam Nilo vaidmeniui pagrįsti. Klausimas nėra lengvas, ir vienareikšmiškai į jį neatsakysi.

Valstybė – tai teritorinė organizacija su labai centralizuotu valdymu, profesionaliais valdininkais ir represiniais įstatymais. Tai mechanizmas, verčiantis visus visuomenės narius laikytis įsitvirtinančios socialinės bei ekonominės tvarkos ir garantuojantis gynybą nuo išorės priešų. Valstybės susidarymo momentu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojasi į politinę valdžią, o papročių laikymąsi pamažu pakeičia teisės normos.

Daugelio teigiama, kad pagrindinis Egipto valstybės centralizacijos veiksnys buvo irigacinė sistema. Bet juk Egipte iki pat mūsų šimtmečio antrosios pusės nebuvo tokios irigacinės sistemos, kuri reguliuotų Nilo vandenį viena užtvanka (kaip Asuano dabar). Visos sistemos buvo vietinės ir nepriklausė viena nuo kitos. Be to, nomai, atsiradę paplitus irigacinei žemdirbystei, ir nedidėjo. Jų augimui, tolesnei centralizacijai reikėjo pridedamojo produkto. Tačiau gamybos našumas antrąkart smarkiau pakilo tik ėmus naudoti naują žaliavą – geležį – I tūkstantmetyje pr. Kr. O nagrinėjamuoju llaikotarpiu darbo našumas net krito, nes nusialinus žemei, užkalkėjus dirvoms, mažėjo derlius. Ekstensyviam pridedamojo produkto didinimui irgi neliko sąlygų. Gyventojų prieaugis dėl epidemijų ir didelio vaikų mirtingumo jau nedidėjo, ir nors moterys nuo 14 – 15 metų gimdydavo beveik kasmet, šeimoje išaugdavo tik 2 – 3 vaikai. Tai tik garantavo stabilų gyventojų skaičių, ne daugiau. Taigi nei Nilas su savo potvyniais nebuvo vienintelė Egipto jungimosi priežastis, nei kiti procesai – biologiniai, sociokultūriniai. Nemažai lėmė vidinė pirmykščio žmogaus agresyvumo energija. Ją reikėjo laipsniškai paversti represiniais organais. Vidinis agresyvumas žmogų nuolat skatino dairytis į kaimyno pasėlius, gyvulius. Karuose iškildavo stipresni ir „laimingesni”, jie plėtė savo teritoriją. Kitų žmonių saugumo ir tvarkos interesai reikalavo apgalvotos didesnių kolektyvų bendro gyvenimo organizacijos.

IV tūkst. pr. Kr. antroje pusėje susidarė dvi didelės teritorijos: šiaurėje – Žemutinis Egiptas su sostine Butu, Pietuose – Aukštutinis Egiptas su sostine Hierakonpoliu. Pasak Manetono, šalį baigė vienyti Aukštutinio Egipto valdovas Menas apie 3000 m. pr. Kr. Galimas dalykas, kad Egiptas buvo suvienytas anksčiau, bet Menas laikomas I dinastijos pradininku. Ant abiejų teritorijų ribos jis įkūrė naują sostinę – Memfį. Taip šį miestą vėliau vadino graikai. Egiptiečiai Memfį svarbiausiojo Dievo Pta garbei vadinę Chikupta („Pta dvasios tvirtovė”). Iš šio vardo (graikiškai „Aigiuptos”) atsirado ddabartinis pavadinimas – Egiptas.

Politinė Egipto raida

Rašydami Egipto valstybės istoriją, mokslininkai vadovaujasi dar Manetono pateikta periodizacija. Ji, aišku, papildyta ir patikslinta. Pirmosios dvi dinastijos, valdžiusios apytikriai tarp 3000 – 2800 m. pr. Kr., atitinka Seniausiosios Karalystės laikotarpį. Manetono įvardytoms Senajai ir Vidurinei Karalystei priskiriami 2800 – 2250 ir 2050—1750 m. pr. Kr. Dviejų šimtų metų spraga tarp.jų yra vadinamasis Pirmosios Suirutės laikotarpis. Antroji Suirutė, įsiveržus į Egiptą klajoklių hiksų gentims, truko maždaug tiek, kiek ir pirmoji, – nuo 1750 iki 1580 m. pr. Kr. Bene ilgiausias buvo Naujosios Karalystės laikotarpis (1580 – 1085 m. pr. Kr.). Jis baigėsi kartu su XX dinastija. XXI – XXIV dinastija, valdžiusi 1085 – 712 m. pr. Kr. (Libijos – Saiso laikotarpis), ir XXV – XXVI dinastija (Vėlyvoji Karalystė) užbaigė Egipto savarankiškos valstybės egzistavimo epochą. Po to beveik du šimtus metų truko persų viešpatavimas, kol 332 m. pr. Kr. Egiptą užėmė Aleksandras Makedonietis. Egiptas pateko į helenizmo įtaką. 30 m. pr. Kr. kartu su garsiosios Kleopatros valdymu baigėsi savarankiškų Egipto valdovų viešpatavimas. Egiptas tapo Romos imperijos provincija.

Civilizacijos subrendimas

Civilizacija, atsiradusi Nilo slėnyje, vertinama kiek kitais kriterijais, negu tie, kuriuos atspindi valstybės politinės raidos periodizacija. Vaisingiausias jos laikotarpis baigėsi Pirmosios Suirutės laikais. Kuo tai paaiškinti?

Visų pirma, Senosios Karalystės

metu buvo sukurta tobula tų laikų sąlygomis valdžios sistema. Tai buvo stipri, centralizuota, autoritarinė ir absoliuti valdžia (bene svarbiausias civilizacijos požymis). Egiptas didelių laimėjimų pasiekė todėl, kad faraonai turėjo visišką valdžią šalyje. Disponuodami darbo jėga, jie organizavo viešuosius darbus ir pastatė įžymių paminklų.

Kita vertus, valdžia pasižymėjo kontrolės griežtumu. Biurokratija pančiojo šalį, žlugdė visas naujoves, tačiau buvo reikalinga ir nepakeičiama. Mat Egipto gerovę lėmė ne vien aukso kasyklos, karo grobis, bet ir gerai prižiūrima, kontroliuojama darbo jėga bei žemė.

Valdžios sistemos viršuje bbuvo faraonas. Sis žodis kilo iš eufemizmo „didieji namai”. (Senovės egiptiečių k. apytikriai tariamo „per_ao”.) Tik taip buvo galima minėti valdovą, o ištarti jo vardo buvo nevalia. Graikai egiptiečių „per_ao” vėliau ėmė tarti „Pharao”.

Tie, kurie teigia, kad valstybė visų pirma yra aparatas, verčiantis engiamuosius paklusti, ir patį valdovą apibūdina kaip didžiausią ir svarbiausią išnaudotoją. Senovės egiptiečiai, aišku, į savo valdovą žiūrėjo kiek kitaip. Jis jiems buvo ne žmogiška būtybė, o Dievas, Amono Ra sūnus. Jis niekada nemirdavęs, o tik susijungdavęs ssu savo tėvu Amonu. Žemėje jis kitus globojęs, o ne engęs. Istorikas B. Kolis, tyrinėjęs Egipto valdovų titulus, nustatė, kad faraonai šiame pasaulyje atlikdavo trylika funkcijų. Viena iš jų – religinė. Valdovas buvo tarpininkas tarp tautos ir tų jėgų, kurios vvaldė žmonių likimus. Kita – kūrėjo funkcija: jis tęsė dievų pradėtą kūrybos aktą žemėje. Jis buvo ir gyvenimo aprūpintojas: stengėsi plėsti pasėlių plotus, pateikdavo maisto produktų. Jis ir atpirkėjas: tapdamas valdovu bei kitais svarbesniais atvejais išpirkdavo iš nelaisvės savo tautiečius; taip pat ir gydytojas: rūpinosi sveikatos apsauga; mokytojas: mokė žmones gyvenimo taisyklių; architektas: tik jis žinojo, kokių miestų, šventyklų nori dievai ir pan.

O kokia buvo visa valdžios struktura be faraono?

Vyriausias faraonų valstybės tarnautojas buvo viziris. Jis atlikdavo visas administracines faraono funkcijas, išskyrus religines. Viziris skirdavo patarėjus. Šie vizituodavo vietinius valdytojus, vadinamus nomarchais. Domėdavosi, kaip renkami mokesčiai, apžiūrėdavo žemę, irigacinius įrengimus, inspektuodavo įgulas, tikrindavo, ar vietos valdžia nespaudžia gyventojų. Paskui pateikdavo ataskaitas apie provincijų reikalus viziriui.

Nomuose, be vietinio valdytojo administracijos, vvaldė ir paties faraono paskirti inspektoriai. Per juos buvo kontroliuojami nomarcho skiriami valdininkai.

Visai valstybei bendrą valdžios struktūrą gerai papildė tokia pat bendra kariuomenės organizacijos sistema. Nuo anksčiausio Egipto istorijos laikotarpio žinoma karinė prievolė. Visi egiptiečiai vyrai, vadovaujami vietinio kariuomenės viršininko, tam tikrą laiką tarnaudavo kariuomenėje. Nomai savo ginkluotų pajėgų neturėjo.

Pašauktinių kariuomenė sėkmingai kariavo dėl vario su Sinajaus pusiasalio klajokliais, su kušitų ir libių gentimis pietuose ir vakaruose. Iš šių vietovių buvo atsivaroma vergų, gyvulių, gaunama dramblio kaulo, kvepalų. Po dažnų kkaro žygių šiaurinėje Nubijos dalyje ėmė rastis egiptiečių gyvenviečių. Prekybinės ekspedicijos pargabendavo medienos ir kitų žaliavų iš Sirijos, Palestinos uostų. Egiptas turtėjo. Jo valdovų galybę, aukštą civilizacijos techninį lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Tai vienas svarbiausių civilizacijos požymių.

Egipto piramidės – žinomiausi, be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų Žemės statinių. Pirmosios piramidės pastatytos maždaug prieš 5 tūkst. metų. Nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo joms padaryti. Ir šiandien pasaulis stebisi vienu iš septynių didžiųjų stebuklų – Egipto piramidėmis.

Stebėjosi jomis ir mūsų tautietis, žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549 – 1616). Jis bene pirmasis iš europiečių mokslininkų matavo akmenų blokus, iš kurių sudėtos piramidės. Jo 1582 – 1584 m. kelionės po Palestiną, Siriją bei Egiptą įspūdžiai aprašyti knygoje, kuri per XVII – XX a. buvo išleista lotynų, vokiečių, lenkų, rusų ir lietuvių kalba. Joje pateikiama nemažai Egipto istorijos, etnografijos, geografijos faktų. Tačiau dabar negalime teigti, kad būtent M. K. Radvila Našlaitėlis supažindino lietuvius su Senovės Egiptu. Jo knyga lietuvių kalba pasirodė tik 1990 m. Ir ne tik pirmasis lietuvis, aprašęs piramides, susilaukė tokio nedėkingo likimo. Ilgą laiką buvo primiršti ir kitų mūsų tautiečių – Juozapo Julijono Senkovskio, Ignoto Žiogelio, Mykolo Tiškevičiaus – nuopelnai lietuvių egiptologijai. Visi jie ddar iki XX a. pradžios turėjo progos grožėtis al Gizos piramidėmis. Žymiausia jų, be abejo, apie 2720 m. pr. Kr. statyta Cheopso piramidė. Kadaise ji buvo 146,7 metro aukščio, užėmė 5,4 hektaro plotą. Piramidė sudėta iš 2300000 akmens luitų, kurių kiekvienas sveria ne mažiau kaip dvi tonas. Iki XIX a. pabaigos, iki pastatant Eifelio bokštą, Cheopso piramidė buvo aukščiausias pasaulio statinys. Nedaug mažesnės netoliese stovinčios irgi IV dinastijos valdovų Chefreno ir Mikerino piramidės.

Seniausia Egipto piramidė Sakkaroje pastatyta dar III dinastijos įkūrėjo faraono Džoserio laikais. Tai garsioji laiptuotoji piramidė, kuri taip pavadinta todėl, kad yra sudaryta iš į viršų vis mažėjančių terasų, sukrautų viena ant kitos. Ši piramidė, simbolizuojanti architektūros gimimą, buvo pirmas žmonių bandymas iš akmenų pastatyti monumentalųjį statinį. Jį sumanė ir statybai vadovavo vyriausiasis faraono architektas Imchotepas. Vėlesnės egiptiečių kartos jį garbino kaip didį išminčių, filosofą ir magą.

Pirmųjų dviejų dinastijų faraonai palaidoti iš plytų ar akmenų išmūrytuose kapuose. Tų statinių sienos pasvirusios į vidų, todėl jie vėliau buvo pavadinti mastabomis (arabiškai „suolas”). Laiptuotoji piramidė iš pradžių irgi sumanyta kaip paprasčiausia akmeninė maštabą. Ji statyta penkiais etapais, kol įgavo galutinį pavidalą.

Piramidės – tai faraonų kapai. Visose stovėjo sarkofagai su palaidotų juose faraonų vardų užrašais. Tiesa, daugeliui mokslininkų tokia piramidžių funkcija aatrodo primityvi. Jie piramides sieja su ateiviais iš kosmoso, dievais, astronominėmis observatorijomis. Kitas ginčijamas klausimas – kodėl Senosios Karalystės valdovai savo antkapiams pasirinko piramidės formą? Dauguma mokslininkų mano, jog ši forma išsirutuliojo pamažu: pirmiausia mastabą, paskui laiptuotoji piramidė ir, pagaliau, lygioji piramidė. Bet viena teorija aiškina piramidės formos pasirinkimą religiniais sumetimais. Prielaida, kad piramidės buvusios laiptais faraonams po mirties užkopti į dangų, gana viliojanti. O gal piramidė simbolizavo Saulės dievo ženklą, Saulės spindulius?

Svarbus kylančios civilizacijos požymis buvo raštas. (Pirmieji du – tvirta valdžia ir monumentalioji architektūra.) Raštą sąlygojo egiptiečių praktiškumas. Raštingas žmogus galėjo bendrauti su kitais per atstumą erdvėje ir laike – tiesiogiai nesusitikdamas. Jau pirmykščiai žmonės naudojosi piktogramomis – piešinių raštu. Egiptiečiai dar pirmosios dinastijos laikais turėjo gana tobulą hieroglifų raštą. Apskritai, Senovės Egipte būta trijų rašto variantų: hieroglifinio, hieratinio, demotinio. Šiuos rašmenis vėliau įvardijo graikai (hieroglyphoi – šventi raštai, hieratikos – žynių, demotikos – liaudies). Jau Ž. F. Šampoljonas žinojo, kad Egipto raštas perėjo tris raidos fazes. Seniausiose savo istorijos epochose egiptiečiai vartojo hieroglifus, t. y. ženklus, realistiškai vaizduojančius gyvas būtybes, daiktus, procesus. Tokia rašto sistema gana sudėtinga, ji reikalauja nemažo piešimo talento, todėl po kiek laiko ženklai buvo suprastinti, palikti tik būtiniausi vaizduojamų daiktų kontūrai. Šį –

hieratinį – raštą vartojo Egipto žyniai. Pagaliau paskutinioji egiptiečių rašmenų raidos fazė – demotinis raštas – kursyvas, suredukuotas į brūkšnelius, lankelius ir ratukus, lengvai parašomas. Jame sunku atpažinti pirmykščius simbolius.

Egiptiečių rašto plėtotę skatino specialios rašomosios medžiagos – papiruso – išradimas. Šią medžiagą jie gamino iš papirusų – meldų, augančių Nilo pakrantėse. Nuo augalo stiebo nulupę luobelę, supjaustydavo jį ilgomis juostelėmis. Juosteles sudėliodavo lygiagrečiai, ant jų skersai dėdavo kitas. Paskui tokį dvisluoksnį lakštą pakišdavo po presu. Taip buvo galima padaryti bet kkokio ilgio papiruso „knygą” ar ritinį. Yra išlikę ilgesnių kaip 100 pėdų rankraščių.

Norėdami paskaityti papiruso įrašų, nebūtinai turime keliauti į Egiptą ar garsiuosius Vakarų Europos muziejus. Ir Lietuvos muziejuose, visų pirma M. K. Čiurlionio galerijoje, yra ant papiruso parašytų hieroglifų, hieratikos, demotikos tekstų fragmentų. Už juos turime būti dėkingi pirmajai profesionaliai Lietuvos egiptologei Marijai Rudzinskaitei– Arcimavičienei (1885 – 1941). Kitų mūsų tautiečių gyvenime Egiptas buvo tik vienas, nors ir labai svarbus, fragmentas, o M. Rudzinskaitė –Arcimavičienė jo istorinio palikimo tyrimui ppaskyrė visą gyvenimą. Susidomėti egiptologija ją mokantis Maskvoje paskatino pažintis su garsiu rusų orientalistu B. Turajevu. Kelis kartus mokslininkė lankėsi Egipte, kasinėjo al Gizoje, dalyvavo pasauliniuose orientalistų kongresuose. M. Rudzinskaitė – Arcimavičienė ypač domėjosi senovės Egipto rašto, literatūros paminklais. Ji ppirmoji ėmėsi išsamiau supažindinti tėvynainius su Egipto hieroglifais – 1932 m. išleido žodynėlį „Egipto ieroglifai”. Jame paaiškinta simbolinė ir fonetinė svarbiausių hieroglifų reikšmė. Mokslininkė išvertė keletą himnų, apysaką, parašė ir išleido Egipto istorijos vadovėlį.

Atsiradusi civilizacija iš aplinkos tuoj pat išsiskyrė ir mokslu. Egiptiečiai buvo praktiški žmonės. Vien utilitariniai tikslai lėmė didžiulius jų matematikos, astronomijos, medicinos laimėjimus. Herodotas rašė:

„Girdėjau, kad tas karalius (Sesostris) egiptiečiams padalijęs visą Egipto žemę: kiekvienam jis davęs po vienodo dydžio keturkampi sklypą. Iš tų sklypų jis gaudavęs ir pajamų, nes buvo įsakęs kasmet duoti jam duoklę”.

Žinoma, kad jau Senosios Karalystės epochoje darbingiems gyventojams buvo nustatytos reguliarios, griežtai kontroliuojamos prievolės ne tik faraonui, bet ir šventykloms, valdininkams išlaikyti. Dėl to kartkarčiais, paprastai kas dvejus metus, buvo surašinėjami gyventojai bbei gyvuliai. Surašinėtojams reikėjo bent minimalių aritmetikos žinių, t. y. mokėti visus keturis aritmetinius veiksmus. Toliau Herodotas teigia:

„Jeigu išsiliejusi upė atplėšdavo dalį kurio nors sklypo, tai jo valdytojas, nuėjęs pas karalių, pranešdavęs, kas atsitiko, tada karalius nusiųsdavęs savo žmones apžiūrėti ir išmatuoti, kiek sumažėjo sklypas, kad mokestis būtų atitinkamai sumažintas. Aš manau, kad iš to atsirado žemės matavimo menas, kurį vėliau perėmė Helenai”.

Senosios Karalystės epochoje aukštą geometrijos mokslo lygį rodo ir piramidžių statymo menas. Iš jo matyti, kad toli pažengusi bbuvo ir astronomija. Iki šiol stebina Didžiosios piramidės tobulas orientavimas pasaulio šalių atžvilgiu. Keturi jos šonai atsukti tiesiai į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, be to, taip tiksliai, kad pagal juos galima tikrinti kompasą. Didžiausia orientavimo klaida – kiek daugiau kaip dvyliktoji laipsnio dalis, mažiausia – trisdešimtoji laipsnio dalis. O juk egiptiečiai magnetinio kompaso neturėjo! Du veiksniai – ūkinis ir religinis – turėjo įtakos astronomijos raidai Egipte. Egiptiečiai buvo priversti stebėti gamtą ir reguliariai pasikartojančius jos reiškinius. Tik taip jie galėjo apsisaugoti nuo Nilo potvynių baisių padarinių, pasėlių išnaikinimo. Kita vertus, reguliariai pasikartojančių gamtos reiškinių registravimas siejant juos su dangaus kūnų pokyčiais padėjo prognozuoti, nusakyti ateitį. Egipte sugebėjimas nuspėti ateities įvykius buvo didžiai vertinamas. Labai viliojamai atrodė perspektyva paskelbti pranašyste, kuri ateity pasitvirtintų. Visi spėjimai, kuriais didžiavosi žyniai, rėmėsi sistemingu gamtos reiškinių stebėjimu, jų registravimu, ryšių tarp jų nustatymu.

Kažin ar lietuvį Ignotą Žiogelį, praėjusio šimtmečio antroje pusėje buvusį Egipto valdovo asmeniniu gydytoju, galima lyginti su Senosios Karalystės gydytojais egiptiečiais? Juos skyrė daugiau nei 4 tūkstantmečiai. Bet tarp amžininkų egiptiečiai neturėjo sau lygių. Anatomiją jie išmanė idealiai, nes paprotys balzamuoti ir mumifikuoti lavonus buvo labai paplitęs. Herodotas aprašė tris jų naudojamus balzamavimo būdus.

Ne visi Egipto medikų įsitikinimai buvo teisingi. Pavyzdžiui, širdį jjie laikė proto ir jausmų centru ir daug mažesnę reikšme skyrė galvos smegenims. Kai kurių ligų priežastis aiškindavo piktų demonų valia ir į pagalbą kviesdavosi magiją. Kita vertus, daugelį ligų Senosios Karalystės daktarai gydydavo žemiškomis priemonėmis – pavyzdžiui, galvos sutrenkimus, stuburo sužalojimus. Rasta nemaža kaukolių su trepanavimo žymėmis. Geliant dantis senovės egiptiečiai kreipdavosi į kvalifikuotus dantų gydytojus. Būta, to meto Egipte ir okulistų, ir terapeutų.

Civilizacijos irimo pradžia

Anot A. Toinbio, tai laikotarpis tarp 2400 – 2060 m. pr. Kr. Kas gi atsitiko tuo metu? Apie 2200 m. pr. Kr. Saulės dėmių kiekis pasiekė maksimumą ir jau nedidėjo. Labai sausą klimatą pakeitė lietingas.

Egipte apie 2250 m. pr. Kr. baigėsi ilgametis (teigiama, kad 94 metų) paskutinio VI dinastijos valdovo Piopio II valdymas. Prasidėjo Pirmosios Suirutės laikotarpis. Pasikeitė valstybės valdymo sistema, buvo apleisti drėkinimo įrengimai, sustojo statybos, nusmuko amatai ir menas. Nomarchai jautėsi esą nepriklausomi savo žemių valdovai.

Vieną kitą užuominą apie krizę galima rasti Herodoto „Istorijoje”.

„Paskui valdė Cheopsas, kuris pradėjo kaip įmanydamas savavaliauti. Pirmiausia jis uždarė visas šventyklas ir uždraudė aukoti aukas, paskui įsakė visiems egiptiečiams dirbti tik jo labui. 10 metų truko, kol buvo nutiestas kelias, kuriuo vilko akmenis piramidės statybai. Piramidei pastatyti prireikė 20 metų. Visą tą laiką dirbo 100000 žmonių, keisdamiesi kkas trys mėnesiai. Pagaliau Cheopsas pasidarė toks niekšas, kad, stokodamas pinigų, atidavė dukterį į viešuosius namus ir įsakė uždirbti pinigų”.

Gal šias žinias galima suprasti kaip valdovo atsisakymą rūpintis visų interesais, norą žiūrėti tik savo naudos? Beje, ir vėlesni Senosios Karalystės valdovai buvo linkę demonstruoti savo galybę piramidžių statybomis. O gal savanaudiška ir nekūrybinga tapo didžioji „kūrybinės mažumos” dalis – ne tik valdovas, bet ir nomarchai. Vardan garbės, šlovės ir materialinės naudos jie ėmė vaidytis tarpusavyje, nebeklausyti centrinės valdžios.

Prasidėjęs Egipto civilizacijos nuosmukis anaiptol nereiškė, kad susilpnėjo valstybės ekonominės bei politinės galios. Atvirkščiai, Egipto karinė šlovė dar buvo priekyje. Tačiau neliko harmonijos tarp valdančios (nebe kūrybinės) mažumos ir valdomos daugumos. Jau stokojo vienybės ir pačios valdančiųjų viršūnės. Tolesnė Egipto raida buvo susijusi su centralizacijos ir decentralizacijos tendencijų kova. Dauguma nomarchų ir aukštų valdininkų pradėjo laikyti save „išrinktaisiais”, galinčiais valdyti šalį. Jau Vidurinės Karalystės laikais provincijų valdytojams buvo leidžiama turėti savo kariuomenę. Tai rodė centrinės valdžios silpnėjimą ir suteikė daugiau drąsos, ambicijų nomarchams. Antai Pirmosios Suirutės metu vienukart valdė VII – VIII bei IX – X dinastija. Iš Pietų Egipto centro Tėbų kilo XI dinastija. Jos atstovas Mentuchotepas nugalėjo pagrindinį priešininką – Herakleopolio miestą. Apie 2050 m. pr. Kr. jam pavyko suvienyti Egiptą.

Prasidėjo naujas valstybės pakilimo laikotarpis. Kartu išryškėjo ir pražūtingi civilizuotai visuomenei reiškiniai. Vienas jų – valdžios uzurpacija. Apie 2000 m. pr. Kr. pasikeitė dinastijos. Naujos, XII dinastijos pradininku tapo Amenemchetas, buvęs paskutinio XI dinastijos faraono viziriu. Jis įvykdė perversmą. Amenemcheto veiksmai tik padidino separatizmą Egipte. Nomarchai ėmė žiūrėti į sostinės nomo valdovus kaip į sau lygius, neturinčius dieviškos kilmės šaknų. Todėl faraonams teko skubiai kurti profesionalią kariuomenę, pertvarkyti administracinę sistemą. Senosios Karalystės laikais faraonai rėmėsi tik siauru sostinės diduomenės sluoksniu; oo Vidurinės Karalystės valdovai jau buvo priversti ieškoti platesnės atramos. Jie įtraukė į valstybės valdymą vidutinius sluoksnius. Egiptas demokratizavosi. Šis reiškinys turėjo ir neigiamą aspektą: sumažėjo valdininkų kompetencija, tarp jų vis daugėjo savanaudžių nekūrybingų žmonių. Todėl nesunkiai galima paaiškinti gana stiprius sukrėtimus, kurie sudrebino Vidurinę Karalystę. Apie juos sužinome iš vadinamųjų „Ipusero posakių” – savotiškų pranašysčių. Jose nieko konkretaus nepasakyta apie pačius įvykius. Drąsiai tvirtinti, jog tai buvęs liaudies sukilimas, negalime. Aiškūs tik rezultatai – šalis vėl suskilo. Jos dalis vvienu metu valdė XIII ir XIV dinastija. Tuo pat metu, apie XVIII amžiaus pr. Kr. vidurį, iš Rytų į Egiptą atslinko karingos hiksų gentys (hiksais – „kalnuotos šalies valdovais” jas pavadino patys egiptiečiai). Dviejų krizių – vidinės ir išorinės – dderinys privedė Egiptą prie Antrosios Suirutės (1750 – 1580 m. pr. Kr.).

Hiksai užėmė didžiąją šalies dalį. Iš jų kilo XV ir XVI dinastija. Hiksų valdymo metu Egipto istorijoje nebuvo jokių kataklizmų. XVIII dinastijos pradininkui Jachmui juos išvijus, nereikėjo atstatyti irigacinės sistemos, pertvarkyti ekonominių ryšių, kaip po Pirmosios Suirutės.

XVIII – XX dinastijos užsienio politika rodo toli pažengusį civilizacijos nuosmukį. Egiptas pasiekė karinės šlovės zenitą. Po šimtmečius trukusių sėkmingų karo žygių išaugo „imperija”, kuriai priklausė didelė dalis Viduržemio jūros šiaurės rytų pakrantės ir Kušas iki Nilo ketvirtojo slenksčio. Egipto laimėjimus užtikrino didelė profesionali kariuomenė. Į ją buvo šaukiama apie 1% šalies gyventojų – vyrų. Tarp valstybės apginkluotų pėstininkų ėmė rastis ir svetimšalių samdinių. Tačiau kariuomenės pagrindą sudarė kovos vežimai. Šią kariuomenės rūšį eegiptiečiai perėmė iš nesenų užkariautojų hiksų. Karo žygiai aprūpindavo Tėbus Kušo auksu, Azijos sidabru, variu, Kretos, Kipro, Sirijos amatininkų dirbiniais. Svarbiausiu grobiu tapo vergai. Karai keleriopai padidino vergų skaičių Egipte, o tai dar labiau sustiprino disharmoniją ir taip jau vienybe nepasižyminčioje visuomenėje.

Kariauti labiausiai sekėsi Tutmoziui III. Jis net 17 kartų žygiavo į Aziją ir pasiekė Karchemyšą prie Eufrato. Valdant jo proanūkiui Amenchotepui III, Egipto galybė pasiekė apogėjų. Gretimų šalių valdovai į Tėbus siųsdavo meilikaujamus laiškus, nusižeminę girdavo faraoną ir kaulydavo iišmaldos. Tačiau išorinė gerovė buvo apgaulinga. Civilizacijai teko patirti dar vieną likimo siųstą smūgį – Echnatono religinę reformą.

Echnatono religinė reforma

Religija kasdieniame egiptiečių gyvenime vaidino kur kas didesni vaidmenį, negu šiandien galime įsivaizduoti. Jos būta gana sudėtingos: senovės egiptiečių dievų panteone mokslininkai suskaičiavo du tūkstančius įvairių dievų.

Senosios Karalystės epochoje vyriausiu tapdavo dievas to miesto, provincijos, iš kurio buvo kilusi valdovo šeima. Iš Memfio miesto kilusių valdovų valstybės dievu buvo Saulės dievas Ra. Kai ėmė valdyti Tėbų dinastija, jų dievas Amonas iš dalies išstūmė Ra. Dvi dievybės susiliejo į vieną, vadinamą Amonu Ra. Bet tai nereiškė, kad šimtai vietinių dievybių buvo panaikinta. Jos ir toliau viešpatavo egiptiečių kasdieniame gyvenime, užimdamos prideramą vietą žynių sukurtoje sudėtingoje teologijos sistemoje.

Vidurinės Karalystės epochoje svarbiausiu religiniu įvykiu tapo Ozyrio kultas. Bet Naujosios Karalystės pradžioje vėl įsigalėjo Amono kulto žyniai. Faraonai po pergalingų žygių juos gausiai apdovanodavo. Šimtai vergų ir šventyklose kraunami lobiai kulto tarnams garantuodavo lemiamą politinę įtaką.

Manoma, kad Amenchotepas III, nepatenkintas Amono žynių įtakos augimu, ėmė globoti Heliopolio žynius ir jų Saulės dievo Atono kultą. Amenchotepas III mėgdavo su žmona Tija plaukioti ežere valtimi, kuri vadinosi „Atono šviesybė”. Daugelis egiptologų mano, kad Atono išaukštinimo priežastis buvusi grynai politinė. Norėdamas susilpninti Tėbų žynių politinę ir ekonomine įtaką, AAmenchotepas III stengėsi apriboti jų ideologijos poveikį. Pasak kitos teorijos, senoji religija tapo nebetinkama faraonų sukurtai naujai imperijai. Senoji religinė ideologija buvo grynai egiptietiška, svetima užkariautų šalių gyventojams. Naujasis kultas turėjęs be karinės jėgos laikyti paklusnias užkariautas tautas. Be to, Amenchotepas III – vienintelis iš Egipto faraonų, troškęs dar gyvas būti garbinamas kaip dievas. Jis jau statydinosi šventyklas savo garbei. Amono kulto žyniai prieštaravo šioms galingiausio valdovo ambicijoms.

Tokios objektyvios prielaidos subrandino reformą. O ją vykdyti ėmėsi Amenchotepo III sūnus Amenchotepas IV (XV a. pr. Kr. pabaiga). Sulaukęs dvidešimt šešerių metų, jis tapo savo tėvo bendravaldžiu. Pirmus ketverius bendro valdymo metus jaunasis faraonas gyveno Tėbuose. Paskui ėmė statyti naują sostinę visiškai tuščioje vietoje – 450 km į šiaurę nuo Tėbų. Šeštaisiais vaidymo metais išvyko iš Tėbų ir įsikūrė naujame, Achetatonu pavadintame mieste (Achetatonas – „Atono horizontas”). Taip pat pasikeitė vardą ir ėmė vadintis Echnatonu, t. y. „Nuolankiu Atonui”. Echnatonas įsakė visuose šalies kapuose, šventyklose ir kitur ištrinti Amono vardą. Neaplenkė šis įsakymas net ir tėvopaminklų. Atonas buvo paskelbtas vieninteliu dievu, o visų kitų dievų kultai – uždrausti. Energingiausia Echnatono šalininkė buvo jo žmona, puikioji Nefertitė. Ši valdovė, apie kuriosgrožį visas pasaulis sužinojo iš skulptūros, rastos Tel al Amarnoje, buvo Amenchotepo III dduktė, vadinasi, tikra Echnatono sesuo. Kai kas net mano, kad ji buvusi reformos iniciatorė. Kitaip sunku paaiškinti, kodėl vėliau ji pateko į Echnatono nemalonę. Mat keturioliktais valdymo metais Echnatonas nusileido seniesiems Amono žyniams, o Nefertitė liko ištikima naujam kultui. Mirus Echnatonui, ji dar iškėlė į sostą mažametį Tutanchatoną, deja, sis mirė jau kaip Tutanchamonas. Reforma žlugo. Visur buvo nutrintas, išdaužytas faraono eretiko vardas, Achetatonas ištuštėjo, Atono šventyklos sugriuvo, Echnatono mumija dingo be pėdsakų.

Kodėl reforma nepavyko? Echnatonas pakėlė ranką prieš švenčiausią Egipto civilizacijos pagrindą – tradiciją. Per ilgus amžius egiptiečiai įprato prie savų dievų, ir jokie įsakai negalėjo jų priverst atsisakyti protėvių tikėjimo. Egipto visuomenė dar sugebėjo atsispirti į pragaištį vedančiam pažiūrų vienodinimui, kitaminčių persekiojimui, fanatizmui. Tačiau reforma atliko savo „juodą” darbą. Civilizacija priartėjo prie visiškos dezintegracijos.

Egipto civilizacijos dezintegracija

Echnatono pertvarkymų sukelti vaidai susilpnino Egipto galią. Į jo Azijos valdas įsiveržė chabirių gentys, šiaurėje ėmė pulti hetitai. Šalies viduje vėl atgijo intrigos, sąmokslai bei mėginimai uzurpuoti valdžią.

XIV a. pr. Kr. pradžioje, Amono žynių padedamas, sostą užgrobė karo vadas Choremchebas. Jis sūnaus neturėjo, todėl po joi mirties valdžią perėmė kitas karo vadas – Ramzis. Prasidėjo Ramzių epocha Egipto istorijoje. Vienas po kito, su nedidelėmis pertraukomis, valdė dvylika Ramzių. Ypač pasižymėjo Ramzis

II, kuris pirmasis susilpnino galingą Hetitų imperiją. 1296 m. pr. Kr. prie Kadešo susirėmė dviejų didžių to meto valstybių – Egipto ir Hetitų – kariuomenės. Nesantaikos priežastis buvo Sirija. Nė viena iš kariaujančių šalių negalėjo pasigirti nugalėjusi. Todėl praėjus šešiolikai metų, teko griebtis naujos taktikos: Sirija pasidalyta taikiai. Taip į pasaulinę diplomatijos praktiką įėjo trečiųjų valstybių dalijimasis įtakos sferomis.

Ramzių valdymo pabaigoje vėl sustiprėjo žyniai. Sustiprėjo tiek, kad paskutinįjį Ramzį žynys Herichoras nušalino nuo valdžios ir pats tapo faraonu.

Jau nuo XXI ddinastijos pradžios (apie 1085 m. pr. Kr.) Egiptas vis dažniau tampa savo kaimynų ekspansijos objektu. Į vakarus nuo Nilo deltos gyvenę libiai jau Naujosios Karalystės laikais tarnaudavo Egipto kariuomenėje ir už tai gaudavo žemių. X a. pr. Kr. viduryje libiams pavyko įsitvirtinti faraono soste. Tai padarė Šešonkas. Jo dinastija valdė daugiau kaip 200 metų. Nomai vėl pradėjo nebepriklausyti nuo centrinės valdžios. Kartu su XXII atsirado ir XXIII dinastija, tačiau nei viena, nei kita realios valdžios neturėjo. Anksčiau Egipto valdytos Nubijos kkaralius Pianchis irgi pasiskelbė tiesioginiu Egipto faraonų įpėdiniu. Kovodamas su libių valdovais, jis 716 m. pr. Kr. įkūrė XXV (etiopų) dinastiją. Pianchio įpėdiniai kurį laiką gynė Egiptą nuo naujų agresorių asirų. Jų valdovai Asarchadonas, Ašurbanipalas, nors ir surengė keletą žygių įį Egiptą, tačiau ten neįsitvirtino. Ašurbanipalui pavyko tik į Egipto sostą pasodinti savo statytinį libietį Psametichą (664 m. pr. Kr.). Šio faraono pradėta XXVI dinastija paskutinį kartą bandė suvienyti Egiptą. Valdovai atkūrė nutrūkusius prekybinius ryšius su rytinėmis Afrikos šalimis, su graikais Mažojoje Azijoje. Šie Nilo deltoje pastatė keletą savo gyvenviečių – faktorijų, iš kurių išsiskyrė Naukratis. Graikai ilgainiui sudarė Egipto samdinių kariuomenės pagrindą. Jie nuolat keldavo įvairias sąlygas valdovams, grasindami pereit tarnauti priešininkams. Tokiomis sąlygomis Egiptas negalėjo netapti iškilusios pasaulinės Persijos imperijos auka. 525 m. pr. Kr. persų valdovas Kambizas mūšyje prie Pelusijaus sutriuškino Psamticho III kariuomenę. Egiptas tapo Persijos satrapija.

Gana prieštaringas buvo du šimtmečius trukęs persų viešpatavimo laikotarpis. Viena vertus, susidarė palankios sąlygos ekonominiams ryšiams su visais Artimaisiais Rytais, kkita vertus – egiptiečiai taip ir nesusitaikė su nepriklausomybės praradimu. Žinoma daugybė sukilimų prieš persus V – IV a. pr. Kr. Priešiškumo persams dvasia padėjo Egiptą gana lengvai užimti naujam užkariautojui Aleksandrui Makedoniečiui. Egiptas pateko į naujos – heleninės – civilizacijos orbitą.

Civilizacijos dvasia ir tradicijos

Religija. Įprasta, kad kiekviena religija turi savo „šventąją” knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai. To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją. Ji skelbė keletą doktrinų, kurios net neigė viena kitą. Štai viename himne kalbama, kad dievas Ra ppagimdė pats save, o kartu ir visus dievus, visą pasaulį. Kitas himnas jau šlovina Ra kaip deivės Nut sūnų. Pagal vieną himną žmogų iš molio nulipdęs dievas Chnumas, pagal kitą jis atsirado dievui Pta ištarus magišką žodį. Patys egiptiečiai nieko nuostabaus šioje prieštaravimų grandinėje nematė. Jie tikėjimo tiesą suprato kitaip, nei mes. Kiekvienas aiškinimas turėjo savo taktinių sumetimų, todėl nebuvo reikalo visko suvesti į vieną vienintelį aiškinimą. Svarbiausi religinės minties centrai Memfyje, Heliopolyje, Tėbuose pateikė skirtingus pasaulio ir žmogaus kūrimo aiškinimus, iškeldami savo vyriausiuosius dievus. Egiptiečiams jie neatrodė prieštaringi. Sumaištį sukėlė tik Echnatonas.

Šiais laikais mus stebina kitas faktas. Egiptiečiai laikomi išminčių tauta, tai pripažino net senovės graikai. Ir kartu tie patys išminčiai garbino kates ir gyvates, mumifikavo jas, o vyriausiajam dievui suteikė jaučio pavidalą. Egiptiečių dievais buvo krokodilas, karvė, moteris su liūto galva. Dievas nebuvo įasmenintas. Šiuo požiūriu egiptiečiai buvo artimesni primityviems žmonėms negu mums. Todėl ieškoti sąsajų tarp egiptiečių Ozyrio kulto ir krikščionybės reiktų labai atsargiai. Iš pirmo žvilgsnio panašumų yra daug. Ozyris – dievas, prisikėlęs iš numirusiųjų. Deivė motina (jo žmona) Izidė dažnai vaizduojama su Horu ant rankų, taip, kaip Marija su Kristumi. Visa tai palyginus, mums kyla noras mitą apie Ozyrį aiškinti mums suprantamu požiūriu, kai blogis nnubaudžiamas, o gėris triumfuoja. Egiptiečių mąstymas buvo kiek kitoks. Jų manymu, jokių permainų, jokių raidos tendencijų pasaulyje nėra ir būti negali. Pasaulis visada toks, kokį jį sukūrė dievai. Ozyrio prisikėlimas iš numirusiųjų – tai tas pats, kaip metų laikų keitimasis, kaip Nilo potvyniai ir atoslūgiai. Taipaprastas, dievų nustatytas gyvenimo ritmas, ir ne žmogui jį pakeisti, pasukti į vieną ar kitą pusę.

Etika. Senovės egiptiečiai vartojo žodį „Maat”. Mokslininkai linkę manyti, kad šis žodis reiškė pirmapradę tvarką. Nėra tikslaus jo vertimo. Rusų egiptologas M. Korostovcevas teigia: „Maat – visais atžvilgiais simbolizuoja dievo įstatymą, gyvenimo nuostatų ir dorovės principų teisingumą”. Senovės egiptiečiai „Maat” koncepcijos pagrindu sudarė ištisą etikos sistemą. Ją perteikė ne tiek religinėje literatūroje, kiek vadinamuosiuose posakiuose, pamokymuose.

Pagrindinė „pamokymų” mintis yra ta, kad žmogus turi siekti harmonijos su kartą visam laikui nustatyta tvarka Žemėje, o tinkamo gyvenimo galima išmokti. „Pamokymuose” pateikiami patarimai, kaip įsilieti į visuomenę ir gamtą. Sėkmės laidu laikomi sąžiningumas ir teisingumas bet kokiomis sąlygomis. Labai propaguojama kantrybė, „širdies audrų” slopinimas.

Iš išlikusių didaktinės ir grožinės literatūros pavyzdžių galima daryti ir kitą išvadą. Išsilavinusioji senovės egiptiečių dalis manė, kad dievai nesikiša į žmonių gyvenimą. Todėl sukūrė amžinos, darnios tvarkos sistemą – „Maat”, o žmonės savo valia turėjo jos laikytis.

Menas. Žemiškos tvarkos aamžinumas bei nekintamumas atsispindėjo ir senovės Egipto mene. Viskas buvo statoma amžinam naudojimui. Šventyklos, piramidės, statulos, bareljefai turėjo, be abejo, religinę prasmę. Kartu jie atspindėjo šalies ir tautos didybę, talentą. Tiksliau pasakius, šias sąvokas egiptiečiai suliejo į vieną.

Herodotas taip aprašo Labirintą – Vidurinės Karalystės valdovo Sesostrio III laikais statytą didingiausią Egipto šventyklą:

,,.Visos graikų šventyklos yra pigesnės, nei ši viena. Labirintas pralenkia Cheopso piramidę. Labirinte yra dvylika dengtų salių. vieni kambariai yra po žeme, kiti virš jų, iš viso yra 3000, po 1500 kiekvienoje pusėje”.

„Istorijos tėvo” negalėjo nestebinti ši milžiniško ploto (75000 m2) šventykla, apsupta kolonų ir turinti daugybę įvairiausios paskirties salių, maldos kambarių, koridorių, saugyklų.

Naujosios Karalystės gigantas buvo Tėbų šventyklų kompleksas Karnakas. Jį pradėjo statyti XVIII, o baigė – XX dinastijos, valdovai. Iš esmės tai buvo ne viena šventykla, o daugelio šventyklų miestas.

Antrasis pagal dydį klasikinio tipo šventyklos šedevras – Liuksoro maldos namai. Juos pastatė Amenchotepas III. Didžiausią įspūdį darė šventyklos kolonos, kurių buvo 151. Jos vaizdavo papirusų giraite.

Nekintamo pasaulio samprata sąlygojo neturintį pavyzdžio konservatyvųjį oficialiosios skulptūros stilių. Žmogaus figūros vaizdavimas toks pat ir pirmuose išlikusiuose reljefuose, ir paskutiniuosiuose, darytuose jau valdant romėnams: galva statmena pečiams, žvilgsnis tiesus. Pagrindiniai šio stiliaus bruožai – statiškumas ir frontalumas. Frontalumo dėsniu pagrįstas egiptiečių

rimties bei garbingumo supratimas. Jų manymu, dievus ar garbingus mirusiuosius dera vaizduoti tik frontaliai, be to, tik stačius arba sėdinčius. Kūno dalims taip pat buvo nustatyta tam tikra nekintama padėtis.

Skulptūra atitiko egiptiečių žmogaus idealo sampratą. Dievai ir žmonės vaizduojami liekni, laiko nepaliesti, amžinai jauni ir žavūs. Kuriant dievų atvaizdus, šį stiliaus reikalavimą buvo nesunku išlaikyti. Vaizduojant amžinai jauną žmogų, susidarydavo keblumų dėl antrojo principo, kuris reikalavo, kad statulos būtų panašios į vaizduojamąjį. Tarp gryno idealizmo ir bent minimalaus natūralizmo kraštutinumų EEgipto skulptūra balansavo visais istorijos laikais.

Per amžius viešpatavusioje konservatyvioje tradicijoje atsirado viena properša. Ji susijusi su faraono „eretiko” Echnatono vardu. Jis žlugdė ne tik religijos ir politikos tradicijas, bet ir preferavo meninės kūrybos dvasingumą. Susikvietęs viso Egipto dailininkus, ėmė juos globoti. Jaunieji dailininkai, išsivadavę iš kanono varžtų, savo kūriniuose siekė tiesos ir tauraus paprastumo. Echnatonas rėmė naująją meno kryptį ir leido net save vaizduoti kaip gyvą, kasdienį žmogų, be dieviškos didybės.

Taip atsirado nauja Tel al Amarnos dailė.

Šeima. Žiūrint iš laiko pperspektyvos, šeimos santykiais egiptiečiai nuo pirmykštės bendruomenės gyventojų skyrėsi mažiau negu nuo šių laikų žmonių. Konservatyvizmo elementai šeimoje buvo labai įsitvirtinę.

Nuosavybę moteriškąja linija paveldėdavo duktė iš motinos. Vedęs paveldėtoją vyras valdydavo nuosavybę, kol žmona būdavo gyva. Po jos mirties turtas aatitekdavo dukteriai arba dukters vyrui. Tai buvo griežtai privaloma ir valdovo šeimai, todėl daugelis faraonų vesdavo seseris (Echnatonas – Nefertitę) ir net dukteris (tas pats Echnatonas – Anchesenpatonę). Išliko šis paprotys ir helenizavus Egiptą, antraip sunkiai būtų paaiškinami Kleopatros VII gyvenimo vingiai. Pirmą kartą ji ištekėjo už savo jaunesniojo brolio. Sis įžengė į sostą. Jam mirus, Kleopatra ištekėjouž sūnaus, taip pat tapusio valdovu. Julijus Cezaris, užkariavęs Egiptą ir norėdamas įteisinti savo įžengimą į sostą egiptiečių akyse, turėjo vesti Kleopatrą. Po jo Markas Antonijus, vedęs Kleopatrą, taip pat gavo teisę į sostą. Oktavianui nebuvo skirta tapti faraonės vyru: ji pasirinko mirtį.

Egipte gyvavo dar vienas pirmykštis paprotys – poligamija. Nors vyras turėjo būti ištikimas ir nuolaidus sutuoktinis, tačiau santuoka retai būdavo monogaminė. VVyras galėjo turėti kelias žmonas. Valdovai ir didžiūnai laikydavo didelius haremus. Dauguma jų moterų, matyt, būdavo vergės ir savo padėties nelaikė žeminančia. Jos net manė, kad garbinga „skaityti palankumą savo viešpaties akyse”. Tokių moterų vaikai buvo auklėjami hareme. Vyriausiosios žmonos vaikai augo privilegijuoti.

Amžiai, dešimtmečiai, metai atskleidžia vis ką nors nauja senosios Egipto civilizacijos istorijoje. Sužinoma apie nuostabą keliančius konservatyvių egiptiečių laimėjimus, kurie kaskart praturtina mūsų susidarytą senovės žmogaus vaizdinį, parodo jo veiklos rezultatų įtaką ne tik savai aplinkai, bet ir mmūsų gyvenimui. Teisus tad pirmosios profesionalios lietuvių egiptologės mokytojas B. Turajevas, teigęs: „Kad ir kokį paimtume mūsų gyvenimo aspektą, tirdami jo istoriją galų gale prieisime Egiptą, šalį, kuri buvo europietiško valstybingumo, europietiško meno, daugelio religinio gyvenimo ir buities reiškinių motina”.

ŠUMERO – AKADO CIVILIZACIJA

Nuo senų laikų keliautojus ir mokslininkus viliojo Mesopotamija, teritorija, kurią tarsi apglėbusios laiko Tigro ir Eufrato upės. Niūrus ir nejaukus tas kraštas, o vis dėlto jis tapo antrosios seniausios civilizacijos buveine. Ilgą laiką apie šį paslaptingą kraštą buvo žinoma tik tiek, kiek apie jį pasakojo Biblija, ką apie jį rašė Antikos autoriai. Čia pagal biblijinį mitą buvęs Abraomo giminės lopšys, čia, norėdami pasiekti dangų, darbštuoliai statę Babelio bokštą, bet Dievas sumaišęs jiems kalbas; čia dunksojo galingi persų valdovo Darijaus I Persepolio mūrai, o Aleksandras Makedonietis šį miestą pergalės orgijų metu sudegino. Ilgą laiką tik šios skurdžios žinios apie slėpiningą kraštą tenkino smalsuolius.

Nuodugnesni Mesopotamijos tyrimai pradėti Neapolio pirklio Pjetro de la Valės. Dvylika metų jis buvo susižadėjęs su dailia mergina, turtingo pirklio dukra, tačiau tėvai ją išleido už kito. Paniekintas ir skaudžiai įžeistas, jaunuolis ryžosi ieškoti nusiraminimo kelionėse. Pirmiausia jis nukeliavo į Jeruzalę. Vėliau jaunasis pirklys aplankė Konstantinopolį, Kairą, išvaikščiojo skersai ir išilgai Mesopotamiją. 1660—1663 m. buvo išleisti P. dde la Valės „Kelionių aprašymai”, kuriuos sudarė jo laiškai ir pranešimai. Jis pirmasis į Europą parvežė dantiraščio pavyzdžių ir, priešingai daugelio mokslininkų nuomonei, spėjo, kad brūkšneliai yra ne ornamentas, bet senovinis raštas.

XIX a. pradžioje mokslininkai jau turėjo pakankamai dantiraščio pavyzdžių, todėl buvo galima bandyti iššifruoti paslaptingąjį raštą. Tai, ko nesugebėjo padaryti daugybė mokslininkų, pavyko Vokietijos Getingeno miesto licėjaus antikinių kalbų mokytojui Georgui Frydrichui Grotefendui. Žmonės jį laikė keistuoliu, nes jis mėgo spręsti galvosūkius. 1802 m. į G. F. Grotefendo rankas pakliuvo vienas tekstas iš Persepolio, kurį iššifruoti stengėsi daugelis mokslininkų, tačiau veltui suko galvas. G. F. Grotefendas vieną vakarą aludėje susilažino, jog jis perskaitysiąsšiuos paslaptingus ženklus. Remiantis loginiais samprotavimais jam pavyko iššifruoti devynis senovės persų dantiraščio ženklus. Tik po kelių dešimtmečių, 1836 m. norvegas Kristianas Lasenas ir prancūzas Eženas Biurnufas surado ekvivalentus visiems dantiraščio ženklams. Tuo pat metu savarankiškai molines lenteles „prašnekino” ir anglų diplomatas Persijoje Henris Roulinsonas. Praėjo dar keletas dešimtmečių, ir 1869 m. prancūzų lingvistai pasauliui paskelbė: daugelio Mesopotamijoje atkastų lentelių tekstai parašyti šumerų kalba. Užmirštasis Šumeras buvo tarytum naujai atrastas. Vėlesni archeologiniai radiniai įrodė, kad prieš tris tūkstančius metų pr. Kr. Šumero civilizacija buvo pasiekusi gana aukštą lygį.

„Juodagalvių” įsitvirtinimas Mesopotamijoje

Nėra abejonių, kad jau VI tūkstantmetyje pr. Kr. MMesopotamijoje būta sėslių žmonių gyvenviečių. Yra žinoma, kad IV tūkstantmečio pirmoje pusėje Pietų Mesopotamijoje apsigyveno šumerai, tauta, vadinu

Related Posts