lietuvos nepriklausomybės paskelbimas

Home / Istorija / lietuvos nepriklausomybės paskelbimas

.

Pirmojo pasaulinio karo baigtis turėjo labai didelę įtaką lietuvių

valstybingumo atkūrimui. Jis iš esmės pakeitė geopolitinę padėtį Rytų

Europoje. Žlugus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, čia gyvenusioms tautoms

susidarė unikali galimybė sukurti savo valstybes. Pirmasis pasaulinis karas

ir ypač vokiškoji Lietuvos okupacija palaipsniui keitė lietuvių veikėjų

požiūrį į autonomijos klausimą. Atsiranda radikalesnis – nepriklausomybės –

siekis. Po 1917m. Vasario ir Spalio revoliucijų Rusijoje lietuviai suprato,

jog atėjo tinkamas laikas siekti Lietuvos nepriklausomybės.

Tuo metu prisijungti Lietuvą pretendavo ne tik Rusija bei Lenkija,

bet ir Vokietija, 1915 m. ookupavusi visą kraštą. Vokietijos vyriausybė ėmė

derėtis su lietuvių politiniais veikėjais, kad Lietuva prisijungtų prie

Vokietijos kultūrinės autonomijos teisėmis. Lietuviai siekė, kad Lietuva

būtų paskelbta nepriklausoma valstybe, kuri sudarytų sąjungą su Vokietija

po to, kai ši Taikos konferencijoje įsipareigos Lietuvą pripažinti ir ginti

jos interesus. Reikalauta, kad Vokietijos valdžia netrukdytų sušaukti

Lietuvių konferenciją ir Tarybą, kuri vykdys konferencijos nutarimus.

1917m. rugpjūčio 1-4d. Vilniuje vokiečiai leido sušaukti negausų

susirinkimą. 1917 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo posėdžiauti Lietuvių

konferencijos organizacinis komitetas. Keletą dienų trukusiuose posėdžiuose

parengta konferencijos darbotvarkė. Konferencijos dalyviai nebuvo renkami.

Organizacinio komiteto dalyviai pateikė apylinkių atstovų sąrašus arba

nuvykę į vietas kartu su valsčių inteligentija paskyrė į konferenciją

vyksiančius atstovus. Vietoj vokiečių siūlomos patikėtinių tarybos

Komitetas sušaukė platesnę krašto atstovų konferenciją. Leidimas tam buvo

duotas tik su sąlyga, jog bus priimta rezoliucija dėl Lietuvos sąjungos su

Vokietija sudarymo.

Organizacinis komitetas pareiškė, jog šį klausimą galutinai galėtų

išspręsti tik Steigiamasis Seimas.

Lietuvių konferencija vyko 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis.

Konferencijos posėdžiai buvo uždari. Konferenciją atidarė organizacinio

komiteto narys A. Smetona. Konferencijos dalyviai nagrinėjo ne tiek

vokiečių pasiūlytos Patikėtinių tarybos sudarymą, kiek Lietuvos ateities

klausimus. Pirmininkavo Jonas Basanavičius, dalyvavo 214 visų luomų,

partijų bei politinių srovių atstovų, atvyko keletas atstovų iš užsienio.

Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atkurti nepriklausomą

demokratinę Lietuvos valstybę etnografinėmis sienomis. Buvo sprendžiamas

klausimas, kaip pasiekti Lietuvos nepriklausomybės, kurios iš didžiųjų

valstybių pagalba remtis. Sąjungai su Lenkija niekas nepritarė, dalis

delegatų buvo linkę derėtis su Rusija, tačiau tiesioginė Vokietijos įtaka

bei viltis, kad vokiečiai pralaimės karą, vertė ieškoti Vokietijos paramos.

Konferencija nutarė, jog Vilniuje turi būti sušauktas Steigiamasis seimas,

kuris priims valstybės konstituciją ir nustatys santykius su kitomis

valstybėmis.

1917 mm. rugsėjo 21 d. konferencijoje išrinktas vykdomasis organas –

Lietuvos Taryba iš 20 narių. Lietuvos Taryba turėjo įgyvendinti

konferencijos nutarimus. Į Tarybą išrinkti 8 Krikščionys demokratai, 2

tautininkai, 2 socialdemokratai, 1 liaudininkas ir 7 nepartiniai asmenys.

Lietuvos Tarybos pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona, pirmuoju

vicepirmininku S. Kairys, nariais – J. Basanavičius, S.Banaitis,

M.Biržiška, K.Bizauskas, P.Dovydaitis, P.Klimas, D.Malinauskas, V. Mironas,

S.Narutavičius, A.Petrulis, J.Smilgevičius, J.Staugaitis, A.Stulginskis,

K.Šaulys, J.Šernas, J.Vailokaitis, J.Vileišis.

Vokietijos valdžia Lietuvos Tarybą laikė organu, su kuriuo vokiečių

valdžia turėjo tartis dėl Lietuvos likimo. 1917m. Tarybai buvo ypač svarbu

užmegzti santykius ssu užsienyje gyvenančių lietuvių veikėjais ir gauti jų

pritarimą. Lapkričio mėn. lietuvių organizacijos užsienyje pripažino

Lietuvos Tarybai teisę atstovauti Lietuvai, tik lietuvių bendruomenės

Rusijoje priekaištavo už per daug glaudžius ryšius su Vokietija.

Lietuvos Taryba, vykdydama Vilniaus konferencijos nutarimus, mėgino

sušvelninti okupacinio rėžimo sunkumus.1917 m. spalio 20 d. Taryba nusiuntė

Vokietijos kancleriui memorandumą, kuriame reikalavo, kad Lietuvos Tarybai

būtų suteikta teisė siūlyti karinei valdžiai, kaip pašalinti okupacinio

valdymo negeroves – nepakeliamas rekvizicijas, darbo batalionus, žmonių

vežimą į prievartos darbus. Tačiau karinė valdžia Lietuvoje mažai

teatsižvelgė į civilinės Vokietijos valdžios reikalavimus.

1917 m. rugsėjo 6 d. vokiečiai leido lietuviams leisti politinį laikraštį

„Lietuvos aidas“, kuris tapo Lietuvos Tarybos spaudos organu. Lietuvos

Tarybą „vyriausiuoju lietuvių tautos organu kraštui ir valstybei atstatyti“

pripažino ir užsienio lietuviai Stokholmo ir Berno lietuvių konferencijose.

Netrukus susidarė palanki politinė padėtis Lietuvos

nepriklausomybės paskelbimui. 1917 m. spalio pabaigoje Rusijoje į valdžią

atėję bolševikai paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“, kurioje

pripažino Rusijos tautų laisvo apsisprendimo teisę kurti savarankišką

valstybę. 1917 m. gruodžio 2 d. Sovietų Rusija pasirašė paliaubų sutartį su

Vokietija, gruodžio 9 d. tarp šių valstybių prasidėjo taikos derybos.

Derybose Lenkijai buvo pažadėta nepriklausomybė. Derantis dėl Lietuvos,

Vokietijai reikėjo dokumento, nustatančio Vokietijos ir Lietuvos santykius,

rodančio lietuvių norą sudaryti sąjungą su Vokietija. Vokietija sutiko

pripažinti nepriklausomą Lietuvą, jei Lietuvos Taryba pažadės susieiti su

Vokietija tvirta ir amžina sąjunga, pagrįsta keturiomis konvencijomis

(karine, muitų, vvaliutos ir susisiekimo).

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos

nepriklausomybės deklaraciją. Pirmajame deklaracijos punkte Taryba skelbė,

jog atkuriama nepriklausomos Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir

nutraukiami visi Lietuvos ryšiai, kuriuos ji yra turėjusi, su kitomis

tautomis. Antrajame deklaracijos punkte buvo prašoma Vokietijos apsaugos ir

pagalbos bei skelbiama, kad „Lietuvos Taryba stoja už nuolatinį (amžiną)

tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe, kuris turėtų būti įvykdytas

ypač militaristinės ir susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos

bendrumo pamatais.“ Šis nutarimo tekstas aiškiai rodo, kad visiškos

nepriklausomybės Lietuvai Vokietija nemanė suteikti.

Dėl tokio pareiškimo nepasitenkinimas kilo tiek Lietuvoje, tiek tarp

užsienio lietuvių. Buvo teigiama, kad gruodžio11d. pareiškimas yra vokiečių

primestas ir negali būti laikomas Lietuvos sprendimu. Lietuvos Taryba

1918m. sausio 8d. priėmė Petro Klimo parengtas ankstesnio pareiškimo

pataisas. Jų esmė ta, kad buvo faktiškai panaikinta antrasis deklaracijos

punktas. Jame buvo nurodyta, jog reikia sušaukti Steigiamąjį Seimą Lietuvos

santykiams su kaimynais nustatyti. Tuomet Tarybos nariai socialdemokratai

S.Kairys, Mykolas Biržiška ir demokratai Jonas Vileišis, Stanislovas

Narutavičius pradėjo kalbėti apie savarankiškumą be konvencijų. Tačiau

kairieji galutinai nepalenkė į savo pusę dešiniųjų, kurie vis dar tikėjosi

sulaukti pripažinimo. Tada jie protestuodami pasitraukė iš Tarybos

sudėties.

Pasikeitus tarptautinei situacijai – nutrūko Vokietijos ir Sovietų

Rusijos taikos derybos, Vokietija ėmė pulti Rusiją ir užėmė naujas dideles

teritorijas.

Taigi 1918m. sausio pab. Taryboje pasireiškė 2 srovės: keturių asmenų

radikali, ir nnuosaikioji, raginanti laukti palankesnių aplinkybių. Tarybos

nariams, pasisakiusiems už nuolaidas vokiečiams, buvo smūgis, jog vokiečiai

ne tik neliko patenkinti Tarybos skilimu, bet ir kad nesiruošia pripažinti

net ir ribotos Lietuvos nepriklausomybės. Tuomet Lietuvos Taryba pati

nutarė skelbti nepriklausomybę. Buvo pakviesti grįžti pasitraukę keturi

radikalai, tačiau jie, kaip kompromiso, reikalavo perrinkti Tarybos

pirmininką. A. Smetona atsistatydino iš Tarybos pirmininko pareigų. Juo,

kaip Lietuvos atgimimo pradininkas ir aušrininkas, buvo išrinktas J.

Basanavičius.

1918 m. vasario 16 d. 12 val. 30 min. visi 20 Tarybos narių susirinko

Vilniaus Didžiosios gatvės 30 name (Lietuvių komiteto patalpos). Čia

pasirašė naują, Vasario 16 d. nutarimą, kuris skelbė:

„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu

nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo

pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovė,

remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus

konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia

atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos

valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskiriant nuo visų valstybinių

ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba

pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis

valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas

Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai [.] vyriausybei, prašo pripažinti

nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.“

Vasario 16 d. aktas buvo

nugabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstago

partijų frakcijų vadovams. Vasario 18 d. jo tekstas buvo išspausdintas

vokiečių laikraščiuose. Vokiečių okupantai bematant suprato Vasario 16 d.

akto prasmę. Lietuvoje jį uždraudė skelbti. Vasario 19 d. „Lietuvos Aido“

22 numeris su atspausdintu akto tekstu okupacinės valdžios buvo

konfiskuotas. Tai nujausdamas laikraščio redaktorius P. Klimas nedidelį

kiekį (apie 60) laikraščio egzempliorių spėjo paslėpti. Daugiausia Vasario

16d. aktas po Lietuvą sklido slaptai spausdintais lapeliais.

Lietuvos Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės akto

realizavimo. 1918 m. vasario 16 d. deklaruotą Lietuvos valstybės sukūrimą

reikėjo įkūnyti. Akto gimimo data skiria dvi Lietuvas. Iki jo Lietuva

egzistavo tik idėjų pasaulyje, o po jo pasirašymo Lietuva tampa jau ne vien

geografine sąvoka.

Pagaliau 1918m. kovo 23d. kaizeris Vilhelmas II specialiuoju aktu

pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet 1917m. gruodžio 11d. pareiškimo

pagrindu.

Akto signatarai, Lietuvos Tarybos nariai, šiuo dokumentu išreiškė

lietuvių tautos troškimą nutraukti „amžinus ryšius“ su Vokietija. Vasario

16 d. aktas buvo didelis žingsnis į priekį lyginant su gruodžio 11 d.

dokumentu. Akto formuluotė „. ir tą valstybę atskiriant nuo visų

valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“ reiškė, kad

Lietuva atsisako nuo unijinių Lenkijos pretenzijų ir nenori kurti bendrą

federacinę ar kitokios formos Lenkijos–Lietuvos valstybę. Nepageidavo ji

vienokia ar kitokia forma likti ir Rusijos valstybėje.

Akto paskelbimas buvo tikrai didžiulis žingsnis į savarankišką

valstybės formavimą, tačiau ttai buvo tik pradžia sunkaus ir varginančio

darbo statant valstybės pamatus.

Steigiamajam seimui ir demokratiniams rinkimams iškelti uždaviniai

Lietuvos gyventojams suteikė viltį, kad jie patys galės nustatyti tikrai

demokratišką santvarką.

Vasario 16-osios aktas išreiškė tikruosius lietuvių interesus,

aušrininkų, varpininkų, knygnešių ir visos lietuvių tautos kovos tikslą.

Pakėlė ir Tarybos autoritetą visuomenėje. Vasario 16-oji – tai Lietuvos

idėjos diena, Lietuvos nuolatinio atgimimo diena.

Literatūros sąrašas

1. A.Gečas. Lietuva ir pasaulis 12kl. Kaunas.:Šviesa, 2001

2. B.Makauskas. Lietuvos istorija. Kaunas.: Šviesa, 2000

3. N.Letukienė. Istorija – politologija. Vilnius.: Alma littera, 2004

4. Gimtoji istorija 7-12kl. (CD)

]

Lietuvos nepriklausomybės

paskelbimas

Agneta Sinickaitė 12h

2004m

Related Posts