Audra Azijoje – Aleksandras Didysis nukariauja pasaulį

Home / Istorija / Audra Azijoje – Aleksandras Didysis nukariauja pasaulį

Audra Azijoje – Aleksandras Didysis nukariauja pasaulį

Kovotojas už vienybę

Jeigu antikos laikais jau būtų buvę leidžiami dienraščiai, tai 324 metų prieš Kristų vasarą jų antraštės būtų skelbusios:“Maištas Opėje. Pasakęs jaudinančių kalbą Aleksandras – padėties viešpats. 13 maišto kurstytojų nužudyta“.

Kas atsitiko? Aleksandras baigė karo žygį. Didesnioji tuo metu žinomo pasaulio dalis nukariauta. Po nuveikto darbo karalius paleidžia Makedonijos karo veteranus namo į tėvynę. Tačiau daugelį metų su juo karo žygiuose praleidę vyrai jaučiasi atstumti. Maišto grėsmė galima sakyti, tvyro ore. Aleksandras ssušaukia kariuomenės sueigą. Jo kalba daro įspūdį, bet girdėti ir pašaipių balsų. Aleksandras puola į minią, pačiumpa vieną rėksnį ir įsako čia pat nužudyti 13 maišto kurstytojų. Kitą dieną jis demonstratyviai kreipiasi į jo armijoje kariaujančius persus ir savo kalbą baigia žodžiais: „Visi, kuriems tenka gyventi vieno karaliaus valdomiems, turi turėti vienodas teises“. Makedonas Aleksandras parodė pasitikėjimą nugalėtiesiems persams.

Tik tada makedonai nusileidžia. Aleksandras savo tikslą pasiekia daugiausia žodžiais.

Devyniems tūkstančiams žmonių iškeliama puota. Aukas aukoja graikų ir persų žyniai. Pats Aleksandras kkalba maldą prašydamas visokeriopo gėrio, santarvės ir bendrystės Makedonijos ir Persijos imperijai.

Šie dramatiški įvykiai atskleidžia visus teigiamus ir neigiamus Aleksandro būdo bruožus. Jis didis propagandininkas. Jo kalbos sujaudina kariuomenę iki ašarų. Jis tiki tautų sugyvenimo, Rytų ir Vakarų suvienijimo utopija. TTo, deja, nepavyko pasiekti iki pat mūsų dienų. Jis nusako teisinio valstybingumo principus, skelbia teisingumo idealus. Tačiau jis taip pat nevaldo savo įtūžio, nepakenčia nė menkiausio prieštaravimo. Kalbėdamas apie susitaikymą Aleksandras įsako nužudyti maišto kurstytojus. Jis yra teisingas karalius ir užkariautojas, taip pat gerai valdantis žodį kaip ir ginklą. Jis įkūnija visą valdžios galią ir jos silpnybes. Jo asmenyje susilydo įvairios antikos kultūros, Rytų ir Vakarų priešybės.

Kas buvo tas Aleksandras Makedonietis, vadinamas Didžiuoju, daugiau kaip du tūkstančius metų žadantis istorikų vaizduotę? Ar jis iš tikrųjų siekė suartinti tautas, kaip kalbėjo Opėje, ar jis dėlto buvo tik žiaurus karvedys, sutepęs savo kardą šimtų tūkstančių aukų krauju? O gal ir viena, ir kita kartu – žmogus, plėšomas vidinių prieštaravimų ir todėl iki ppat šių dienų keliantis daugybę ginčų ir nesutarimų?

Dabar klausantis pranešimų apie nesiliaujančius karus mums ne tiek rūpi taktiniai didžiųjų mūšių laimėjimai, kiek neduoda klausymas, kaip vienam karvedžiui su to meto priemonėmis pasisekė nukariauti“pasaulį“. Net kurdami savo filmą, vaizduojantį tik kai kurias Aleksandro karo žygio atkarpas, mes turėjome įveikti didžiulius sunkumus, nes nuotoliai pasirodė milžiniški. O Aleksandrui ir jo kariuomenei įveikti tokią tolybę buvo nepalyginti sunkiau. Todėl savaime kyla klausimas, į kurį atsakymo veltui ieškotume istorijos knygose: kokios buvo to žžygio sąlygos? Kaip jam buvo pasirengta, kokie buvo aprūpinama, kas ją lydėjo? Aleksandro karo žygiai per 13 jo viešpatavimo metų neatpažįstamai pakeitė pasaulį. Jis atnaujino karo techniką ir sukūrė naują armijos struktūrą. Naujausi tyrimai rodo buvus net slaptąją tarnybą.

Iš daugybės tyrinėjimų aiškėja, jog Aleksandras buvo karštas romantikas, bet kartu puikios savitvardos, ūmus, bet išmintingas, lakios vaizduotės ir viską gerai apskaičiuojantis, tūžmus, bet turintis teisingumo jausmą. Nenumaldomas grobimo troškulys ir stiprus nepasitikėjimas savimi, kad net kildavo minčių nusižudyti, keičia vienas kitą – tai psichiškai nepastovaus, galbūt net nesveiko žmogaus požymiai.

Dievo gimimas

Savo kelionę į praeitį pradėkime Graikijoje, tiksliau – Makedonijoje. Tuometinėje Makedonijos sostinėje Peloje, maždaug 40 kilometrų nuo dabartinių Salonikų, viešpatavo Pilypas II. 356 m. Kr. Liepos 20-oji jam buvo itin džiaugsminga diena. Jo karvedys Parmenionas lemiamame mūšyje nugalėjo ilyrus, valdovo lenktynių žirgas laimėjo olimpines lenktynes, o karalienė Olimpija pagimdė jam sosto įpėdinį. Kūdikį pavadino Aleksandru.

Makedonija laiko save Graikijos dalimi, tačiau graikai niekina makedonus vadindami juos barbarais. Tokį požiūrį iš dalies lemia šiurkštus jų kalbos dialektas, tačiau tas kraštas iš tiesų yra smarkiai atsilikęs. Graikijoje jau įsitvirtino demokratija. Miestuose valstybėse – Atėnuose, Spartoje, Tėbuose – valdžia priklauso jų piliečiams. Jie netik rūpinasi visuotine gerove, bet taip pat skatina kultūros ir filosofijos pplėtrą. O makedonų tautą – daugiausia žemdirbius ir piemenis – valdo negausus kilmingųjų sluoksnis, savo galią įtvirtinantis karais ir papirkinėjimais.

Aleksandro tėvas Pilypas II taip pat nėra išimtis. Tačiau jis – blaiviai mastantis valdovas, sumaniai derinantis karinę galią ir diplomatiją. Siekdamas įtirtinti savi valdžią jis apsukriai išnaudoja nuolatinius graikų miestų nesutarimus. 338 m. pr. Kr. laimėjęs lemiamas kautynes prie Cheronėjos jis pripažįstamas vyriausiuoju graikų kariuomenės vadu (hegemonu). Šį titulą paveldi jo sūnus Aleksandras.

Aristotelio mokinys

Apie Aleksandro vaikyst3 žinoma visai mažai. Pirmą kartą jis viešai pasirodė būdamas maždaug 10 metų. Pilypo dvare viešintiems Atėnų pasiuntiniams jis arfa pagrojo dainą. Atėnieti Demostenas, amžinas Makedonijos priešas, pasišaipė, esą šio žioploko mamytės sūnelio Graikijai tikrai nėra ko bijoti.

Pilypas pasirūpina, kad jo sūnus būtų auklėjamas graikų dvasia. Didžiausią įtaką jam padaro žmogus, iki pat mūsų dienų laikomas žymiausiu filosofu – Aristotelis kuris gimė 384 – 322 m. pr. Kr. Dvidešimt metų Aristotelis priklausė Platono akademijai. Tačiau po šio mirties pateko Atėnuose nemalonėn. 343 m. pr. Kr. Pilypas jį pakvietė būti Aleksandro mokytoju. Miezoje, nedidelėje gyvenvietėje netoli karaliaus rezidencijos Pelos, Aristotelis aiškina Aleksandrui Homero „Iliadą“. Ilgų pasivaikščiojimų metu jis pasakoja savo mokiniui kovų dėl Trojos istoriją. Tų laikų žmonės šių legendų neskyrė nuo tikrovės. Mitų didvyriai, tokie kaip AAchilas, Aleksandrui buvo gyvi pavyzdžiai, o dievų sūnus kaip Heraklis – kažkada gynę protėvis. Kokia svarbi karaliaus sūnui buvo ši knyga, galima spręsti vien tik iš to, jog jis visą gyvenimą ją laikė auksinėje dėžutėje po savo pagalve.

Aristotelis yra laikomas empirinių, pažinimų paremtų mokslų pagrindėju.jis sukūrė zoologijos, botanikos ir mineralogijos pagrindus.iš visų mokslo sričių jį labiausiai taukė geografija ir istorija. Šiuo požiūriu Aleksandras buvo tikras savo mokytojo pasekėjas. Ilguose karo žygiuose jį visada lydėdavo mokslininkai. Jie padarė daug atradimų, juo aprašė ir susistemino. Pats Aleksandras išsamiuose laiškuose Aristoteliui aprašydavo viską, ką patirdavo. Nors vėliau mokinio ir mokytojo keliai išsiskyrė, Aleksandras niekada nesiliovė gerbęs savo mokytojo. Vėliau jis rašė: „Tėvui esu dėkingas už gyvenimą, o Aristoteliui – už išmanymą, kaip jį tvarkyti.

Kai Aleksandras sulauk4 16 metų, Pilypas nusprendė baigti jo mokymą. Sūnų jis paskyrė savo vietininku ir neilgai trukus išsiuntė į karą. Aleksandras iškovoja savo pirmąją pergalę numalšindamas sukilusius maidus ir kartu pasirodydamas kaip miklus diplomatas.

Vienas įvykis, nutikęs Aleksandro vaikystėje, vaizdžiai rodo, kokie buvo sūnaus ir tėvo santykiai. Pilypui pirkliai siūlė pirkti puikų tesališką eržilą. Tačiau žirgas pasirodė esąs pernelyg nartus, ir Pilypas padėkojęs atsisakė. Jis būtų nutrenkęs žemėn net visų geriausią karaliaus raitelį. Kai Pilypas paketino grąžinti žirgą pirkliui, jaunasis

Aleksandras pareiškė: „Leiskite man prajodyti žirgą. Aš jį sutramdysiu.“. Pačiupęs žirgą už pavadžių jis atgręžė jį priešais saulę ir užšokęs ant jo nušuoliavo. Mat Aleksandras jau buvo pastebėjęs, jog žirgas baidosi savo paties šešėlio. Pilypas tada šuktelėjo: „Pasiieškok sau vertos karalystės. Makedonija tau per maža“. Žirgą Aleksandras pavadino Bacefalu ir nesiskyrė su juo beveik visą savo gyvenimą.

Karaliaus nužudymas

Vos aštuoniolikos metų sulaukusiam Aleksandrui jau tenka pirmas didelis išbandymas. Atėnų vadovaujama helėnų sąjunga dar kartą mėgina nusikratyti makedonų viešpatavimo. Rengiamos lemiamos rungtynės. 3338 m. pr. Kr.rugpjūčio 2 dieną makedonų ir jungtinė jiems priešiškų graikų kariuomenės susitinka prie Cheronėjos. Makedonai imasi „kreivojo mūšio“ taktikos. Užuot puolę visus frontu, jie viename sparne tik ginasi, tuo tarpu kitas sparnas puola visu smarkumu megindamas prasiveržti į priešų užnugarį. Aleksandras vadovauja puolančiam sparnui ir pats kovodamas priešakinėse linijose daug prisideda prie savo karių pergalės.

Galutinai įtvirtinęs savo valdžią Graikijoje Pilypas gali siekti savo svarbiausio tikslo – rengtis karui su Persija. Ši šalis, nusidriekusi nuo Mažosios Azijos iki pačios IIndijos ir apimanti Viduržiemio jūros pakrantes ir Egiptą, jau keli šimtmečiai nesutaria su Graikija. Per ilgą kruvinų susirėmimų su graikais istoriją Kserkso vadovaujami persai prieš 150 metų sudegino net graikų akropolio šventyklas. Be to, graikų gyvenvietėse Mažojoje Azijoje turėjo persams mmokėti duoklę.

Tiesą sakant, makedonas Pilypas galėjo tiesiog nepaisyti persų ir graikų tarpusavio priešiškumo. Tačiau jis tikėjosi išnaudoti progą ir tapęs žygio prieš Persiją vadu būti pripažintas tikru graiku. Kita vertus, Makedonijos iždas buvo tuščias, o tokie žygiai žadėjo gerokai papildyti išsekusius finansus. Todėl Pilypas visomis pajėgomis ir galiomis stengėsi įgyvendinti savo grobiškus siekius, rengiamą karą vadindamas išvaduotoju.

Tačiau Pilypui dar nesuskubus pradėti savo garbėtroškiškų užmojų atsitiko nepataisoma nelaimė. 336 metų vasarą netikra Aleksandro sesuo Kleopatra senojoje sostinėje Aigajuje buvo tekinama už Epyro karaliaus, Olimpijos brolio Aleksandro. Pilypas tikėjosi, kad šeimoje ilgai laukta taika pagaliau įsigalės. Šventė truko kelias dienas, vynas liejosi upeliais. Stadione turėjo vykti svarbiausia iškilmių dalis – statomos dievų statulos, o su jomis – ir Pilypas biustas. Makedonų karalius –– tarp dievų! Graikams atrodė tai tarsi iššūkis, tirono užgaida. Taigi Pilypas nenorėdamas pasirodyti tironu, kokiu jį laiko graikai, pilnutėliame stadione pasirodė be apsaugos. Minia džiūgauja. Staiga Pausanijas, vienas iš jo asmens sargybinių, puola jį iš nugaros su durklu. Mirtinai sužeistas karalius suklumpa ir krenta ant žemės. Žudikas sprunka, bet persekiotojai jį pasiveja. Pausanijas nužudomas vietoje. Jo nusikaltimo priežastys lieka nepaaiškintos.

Sklido gandai,kad Pausanijas norėjęs atkeršyti. Mat jis buvo Pilypo numilėtinis

– tokie vyrų santykiai tais laikais buvo kone įprasti. Karaliaus aatstumas, jaunuolis patekęs į jo palydos rankas. Tačiau kur kas daugiau pagrindo yra įtarti, kad Pausanijas tik vykdė paskirtą užduotį, kitaip sakant, buvo samdytas žudikas. Bet kas galėjo jį pasamdyti? Galbūt Olimpija? Šiai ar taip, Aleksandro motina pasirūpino, kad būtų pastatytas įspūdingas paminklas – ne nenužudytam vyrui, o jo žudikui. Toks demonstratyvus, visuomenei akis badantis poelgis prikišamai rodo, kad Olimpija žinojo apie pasikėsinimą.

Aleksandras, jautęs, kaip kalbama, neleistiną prieraišumą motinai, taip pat buvo įtariamas bendrininkavęs. Tačiau kad ir kokia paslaptis gaubtų šį nusikaltimą, jis staiga atvėrė Aleksandrui kelią į sostą. Dvidešimties metų būdamas jis perėmė valdžią į savo rankas.

Valdžios paėmimas

Aleksandro kelias į sostą, nenukrypstant nuo Makedonijos tradicijų, nužymė-

tas kruvinų pėdsakų. Amyntas – vietoj jo kaip globėjas Pilypas įžengė į sostą – gali-

mas varžovas. Aleksandras įsako nuteisti ir nubausti savo regentystės priešininkus prisidengęs dingstimi, neva jie prisidėję prie Pilypo nužudymo. Kad įtvirtintų valdžią, Aleksandras sunaikina tiek žmonių, kiek iki jo niekas nebuvo nužudęs net ir žiaurumu pagarsėjusioje Makedonijoje.

Aleksandras tęsia Pilypo užsienio politiką. Jis pasirūpina, kad būtų patvirtintas hegemonu, ir toliau rengiasi žygiui į Persiją. Mat šis karas jam yra kur kas svarbesnis, negu kad buvo jo tėvui. Priešingai negu Pilypas, Aleksandras iš tiesų nori išlaisvinti tas žemes, kurios, byloja mitai, priklausė ggraikų kultūros sritims.

Tačiau dar nesuspėjęs su armija patraukti į armija į Persiją Aleksandras turi pasirūpinti savo paties šalies sienų apsauga. Jis išžygiuoja malšinti šiaurėje sukilusių trakų ir pats kovodamas mūšio kamšatyje nugali juos ir prie Šipkos perėjos dabartinėje Bulgarijoje. Tai vadinamasis pirmasis Aleksandro mūšis. Su armija jis žygiuoja toliau ir pasiekia Dunojų. Toli numatydamas į priekį jis buvo čia pasiuntęs laivus ir nenurimo tol, kol kariuomenė nepersikėlė per upę, kurią graikai tais laikais vaizdavosi kaip „pasaulio pabaigą“.

Mes dar ne kartą gausime įsitikinti, jog vienas iš skiriamųjų Aleksandro būdo bruožų buvo nepaisyti iki tol pripažintų ribų. Taip ir lieka neaišku, kaip jis sugebėdavo įtikinti savo kariuomenę veržtis į nežinomybę. Kilmingiems vasalams, o juo labiau pašauktiems į karą paprastiems kaimiečiams ir miestiečiams turėjo būti baisu nuolatos pažeidinėti tas nusistovėjusias sienas. Niekas nežinojo kas laukia jų anapus tų sienų ir ribų. Dievų ir piktų dvasių pasaulyje gyvenantiems žmonėms Aleksandro žygis į neaprėpiamas tolumas buvo tikras iššūkis protui ir jausmams. Vargu ar kareiviai laisva valia peržengdavo jiems pažystamo pasaulio slenkstį. Tačiau jaunas karo vadas galėjo pasikliauti savo karvedžiais, besąlygiškai jam atsidavusiais ir tuo palenkiančiais jo pusę ir pavaldinius.

Korinte Makedonietis tikriausiai ir susitiko, kaip byloja legendose, su filosofu Diogenu. Aleksandras aplankė kiniką, gyvenusį, kaip žinome, sstatinėje ir taip rodžiusį panieką žemiškiems patogumams, ir pasiūlė išpildyti norą, kokį filosofas jam pareikšiąs. Diogeno žodžiai – „Pasitrauk, neužstok saulės“ – tapo sparnuotu posakiu. Į tai Aleksandras atsakė nemažiau šmaikščiai ir prasmingai: „Jeigu nebūčiau Aleksandras, norėčiau būti Diogenas“.

Kai Aleksandras įsitraukia į karą su trakais, kai kurie miestai nusprendžia pasinaudoti proga ir atsikratyti valdovo. Pirmieji pabando sukilti ilyrai,paskui – tėbiečiai. Išgirdę gandus, neva Aleksandras žuvęs mūšiuose su ilyrais, Tėbai nusikra-

to makedonų įgulos. Gavę piniginę paramą iš Persijos karaliaus ir aprūpinti ginklais

nuolat svyruojančių ir neryžtingų atėniečių, Tėbai pasiskelbia esą nepriklausomi. Kas kartu su Persijos karaliumi ir tėbiečiais nori išlaisvinti graikus ir nuversti Graikijos tironą, turi žygiuoti į Tėbus ir jungtis prie jų, – skelbė šaukliai visoje Eladoje. Tik tada ilgai svarstęs Aleksandras įsako pulti. Išdidus Tėbų miestas, Dioniso ir Heraklio gimtinė, Antigonės ir Edipo tėvynė, sugriaunama iki pamatų. Šeši tūkstančiai tėbiečių žūva kovose, o maždaug 30 tūkstančių likusių gyvų, graikų daliniams sutikus , parduodami Aleksandro kariuomenei kaip vergai. Sveikas paliekamas tik dainiaus Pindaro namams, jo šeimynykščiai neliečiami.

Į Aziją

Pagaliau pasirengta didžiausiam ir neįtikėčiausių nuotykių kupunam karo žygiui, kokių daugiau nėra buvę pasaulio istorijoje. Jo sumanymas ir kariuomenės aprūpinimas dar ir šiandien kelia visuotinę nuostabą.

335 – 334 metų sandūroje Aleksandras suburia kariuomenę,

kuri turi pirmoji traukti link Azijos. Ją sudaro 30 tūkstančiu pėstininkų ir 5 tūkstančiai raitelių. Beveik puse kareivių yra makedonai, kiti – samdiniai ir sąjungininkai. Aleksandras yra vyriausias Graikijos karo vadas, tad turi teisę pasitelkti dalinių ir iš kitų miestų. Pėstininkai skirstomi į lengvuosius(hipaspistus) ir sunkiuosius(pechetaitus). Lengvieji pėstininkai, buvo ginkluoti tik trumpomis ietimis, galėjo greitai judėti ir tiko puolimui. O sunkieji pėstininkai buvo ginkluoti kardais, keturių metrų ilgio ietimis, juos saugojo šarvai, turėjo skydus ir užėmė daugiausia gynybines pozicijas. Tačiau kkariuomenės branduolį sudarė raiteliai, vadinamieji hetairai – „karaliaus palyda“. Jie buvo kilę iš Makedonijos kilmingųjų šeimų ir klausė tik paties karaliaus tiesioginių įsakymų. Prie Makedonijos raitininkų šliejosi tūkstantis garsiųjų Tesalijos raitelių. Be to, buvo dar Kretos lankininkų, sunkiai ir lengvai ginkluotų kariuomenės dalinių iš nukariautų sričių. Kovoms jūroje ir aprūpinimui Aleksandras tūrėjo 160 trijerų – graikų karo laivų.

Tačiau pati kariuomenė buvo tik dalis tos daugybės žmonių, kurie nuo tol trauks vis tolyn ir tolyn ir kurių pakaktų apgyvendinti milžiniškam miestui. KKariuomenę lydi akimis neaprėpiamos gurguolės. Mat žygiuojanti armija kartu yra ir vyriausybės rezidencija. Jos palydą sudaro taip pat ir metraštininkai, planuotojai, valdininkai, valstybės kanceliarijos darbuotojai, inžinieriai, topografai ir t. t. Vadinamieji „žingsnių skaičiuotojai“ turi išmatuoti kiekvieno maršo nueitą kelią.

Propagandininkas

Nepaisant to, kkad žygis buvo puikiai planuojamas ir organizuojamas, Aleksandras labai pasitikėjo savo aiškiaregių pranašystėm. Tiesą sakant, antikos laikais daugybei orakulų buvo teikiama išskirtinė reikšmė. Jie klausėjams pateikdavo mįslingų sentencijų. Jas būdavo galima aiškinti įvairiai, tačiau jų prasmingumu niekas nė neketino abejoti. Jau Aleksandro tėvas kreipėsi į Delfus norėdamas sužinoti jo planuojamo žygio į Persiją likimą. Pitija jam atsakė: „Pažvelk, jau jautis vainikuotas, baigta. Pasirengęs ir tas. Kuris jį paaukos“. Pilypas išsiaiškino, kad „vainikuotas jautis“ esąs persų karalius, o jam pačiam skirta „paaukoti auką“, kitaip tariant, užgrobti Persiją. Bet iš tikrųjų Pilypui teko jaučio likimas. Neilgai trukus Pausanijas jį nužudė.

334 metų pavasarį fanfaros paskelbia žygio pradžią. Milžiniška kariuomenė greitai pasiekia pajūrį ir ten laukusiais laivais jie persikelia per Helespontą. Keliantis per sąsiaurį AAleksandras įsako aukoti aukas dievams. Karaliaus laivas plaukia armados priekyje. Dar iš laivo Aleksandras sviedžia savo ietį Azijos žemėn. Toks buvo puikiai suprantamas tų laikų žmonėms „ietimi įgytų žemių“ paprotys. Tas,kuris savo ietį įsmeigia svetimoje žemėje, pasiskelbia ketinąs tapti tos šalie valdovu.

Visus dabartinės Turkijos pajūrio pakraščius užimdamas miestą po miesto Aleksandras užvaldo Mažosios Azijos graikų kolonas. Persijos provincijų valdovai beveik nesipriešina. Mat Persija yra milžiniška imperija. Ją iš centro valdo karalius. Nuo 336 metų joje viešpatauja Achemenidų dinastijos valdovas Darijus IIII. Imperija

susideda iš satrapijų – provincijų. Jas valdo ir gina tik tos provincijos karaliaus vietininkas – satrapas. Nėra stiprios centrinės valdžios, taigi nėra ir galingos valstybinės kariuomenės, įstengiančios sustabdyti makedonų puolimą.

Jungtinės persų pajėgos, 334 metų gegužės mėnesį prie Granuko upės, į pietus nuo dabartinio turkų miesto Bursos, pirmą kartą pamėginusios pasipriešinti graikų užpuolikams, yra paliginti didelės, tačiau blogai organizuotos. Aleksandras pasinaudoja taktine apgaule ir laimi pirmą savo didelį mūšį.

Nuo tada dauguma miestų skuba nusilenkti naujajam valdovui. Išlaisvinti graikų miestai atgauna autonomiją, vėl atkuriama demokratinė santvarka. Duoklės Aleksandras reikalauja tik graikų šventovėms statyti. Taip jis pelno naujų pavadinių paramą ir užsitikrina labai reikalingą taiką užnugaryje.

Pasipriešina tik Miletas. Miestas tikėjosi pagalbon plaukusio persų laivyno paramos. Tačiau Aleksandro laivai laiku užtvėrė kelią į prieplauką. Sausumos kariuomenės būriai iš milžiniškų apgulties mašinų apšaudę ir pralaužę sienas užėmė miestą. Nugalėtame mieste Aleksandras elgėsi visai kitaip negu Tėbuose. Nors Mileto piliečiai nesiskubino rodyti jam savo prielankumo, jis vis dėlto pripažino jiems graikų teises ir laisves. Miestą gynusių samdinių helėnų buvo pasigailėta ir jie priimami į Aleksandro kariuomenę.

Organizavimas ir planavimas

Naujausiais tyrimais buvo nustatyta, kad Aleksandras begalo tiksliai numty-

davo ir kruopščiai apskaičiuodavo menkiausią kiekvieno planuojamo žygio žingsnį. Tai ir turėję pagrįsti ir lemti jo pergales. Kad įstengtume ssuvokti, kaip puikiai buvo sumanytos ir veikė valdymo ir aprūpinimo grandys, turime nepamiršti tos milžiniškos kariuomenės mastų. Jeigu paskaičiuosime, kad kariuomenę, neskaitant ją aptarnaujančios gurguolės, sudaro 48 tūkstančiai vyrų, ir kiekvienas kareivių trejetas turi po jiems paskirtą tarną, tai pamatysime, jog Aleksandro vadovaujami žygiuoja maždaug 64 tūkstančiai žmonių. Tokiomis sąlygomis žmogui per dieną vidutiniškai reikia maždaug 1,5 kg grūdų ir nemažiau kaip dviejų litrų vandens. Taigi vien tik kariuomenei reikia 90 tūkstančių kg grūdų ir 130 tūkstančių litrų vandens. Tokiems kiekiams maito ir vandens gabenti reikia maždaug 1100 arklių. Dar 1300 arklių traukia vežimus su kitais reikmenimis – palapinėmis, antklodėmis, indais ir kitkuo. Prie šių 2400 arklių dar pridėkime 6100kavalerijos žirgų ir iš viso jau turėsime 8500 gyvulių. Tokiomis sunkiomis sąlygomis arkliams kasdien reikia ne mažiau kaip 4,5 kg šieno arba šiaudų ir tiek pat grūdų. Žodžiu, iš viso – 38250 kg pašarų.arklys kas-

dien išgeria maždaug 32 litrus vandens. Taigi per dieną jiems visiems reikia 272 tūkstančių litrų. Sudėję visus skaičius gausime tiesiog astronomines sumas – 400 tūkstančių litrų vandens ir 130 tūkstančių kg grūdų! Be abejo, sutvarkyti tolygų kariuomenės aprūpinimą ir laiku papildyti atsargas yra nemažiau svarbu kaip ir pasiekti ginklo pergalę. Šiuos istoriko Donaldo Engelso apskaičiavimus derėtų prisiminti vvisada, kai žemėlapyje pirštu seksime Aleksandro kariuomenės kelią.

Planuojant žygį buvo atsižvelgiama į metų lakus. Jis neatsitiktinai pradeda-

mas pavasarį, o miestus už Helesponto Aleksandras grobia tada, kai derlius jau nuim-

tas ir darbai baigti. Kariuomenė kasdien suvartoja tiek maisto, kiek jo išauginama maždaug 10 kvadratinių kilometrų dirbamos žemės plote. Žiemos stovyklos visada įkuriamos prie upių ir derlingų laukų. Jeigu to padaryti neįmanoma, Aleksandras išskirsto kariuomenę ir atskiros jos dalys žiemoja kiekviena atskirai turtingose išteklių vietovėse.

Related Posts