IGNALINOS ATOMINĖ ELEKTRINĖ, JOS POVEIKIS ŽMONĖMS IR APLINKAI

Home / Inžinerija / IGNALINOS ATOMINĖ ELEKTRINĖ, JOS POVEIKIS ŽMONĖMS IR APLINKAI

IGNALINOS ATOMINĖ ELEKTRINĖ,

JOS POVEIKIS ŽMONĖMS IR APLINKAI

1.IGNALINOS ATOMINĖ ELEKTRINĖ

Ignalinos AE veikia kanalinio tipo šiluminių neutronų vandens – grafito branduoliniai reaktoriai RBMK – 1500. Toks energinis reaktorius – vienas iš galingiausių pasaulyje. Šiluminė elektrinės vieno bloko galia – 4800 MW, elektrinė galia – 1500 MW. Pirmasis blokas buvo paleistas 1983, o antrasis 1987m.

Ignalinos AE, kaip ir visose elektrinėse, turinčiose RBMK tipo reaktorius, naudojama vieno kontūro šiluminė schema: į turbinas tiekiamas prisotintas 6,5 MPa slėgio garas, ssusidaro tiesiog reaktoriuje, verdant per jį pratekančiam lengvajam vandeniui, cirkuliuojančiam uždaru kontūru. Pirmoji elektrinės eilė turi tik du energetinius blokus. Vieno reaktoriaus bloke yra dvi turbinos, kurių galia po 750 MW, kiekviename energobloke yra patalpos branduolinio kuro transportavimo sistemoms ir valdymo pultams. Bendra energoblokams – mašinų salė, patalpos dujoms valyti ir vandens paruošimo sistemos.

Jau 1979m., gerokai prieš 1-ojo bloko paleidimą 1983 gruodį, buvo pradėta tyrinėti aplinkinio rajono gamta. Gauti rezultatai ir išvados leido paruošti būtinas priemones ir patobulinti elektrinės aapylinkių kontrolės sistemą dar ruošiant jėgainės projektą. Šios aplinkybės ir nulėmė tai, jog Ignalinos AE daro kuo mažiausią poveikį ją supančiai aplinkai.

Elektrinėje numatyta specialūs elementai ir sistema, kuri garantuoja elektrinės ir aplinkos apsaugą nuo radiacijos esant normaliam elektrinės darbui iir kilus avarinėms situacijoms.

Apsaugą nuo radiacijos užtikrina ir ją kontroliuoja:

• labai patikima, automatizuota valdymo ir apsaugos sistema;

• reaktoriaus avarinio aušinimo sistema;

• avarijų lokalizavimo sistema;

• strypų apvalkalų hermetiškumo kontrolės sistema;

• elektrinės išmetamų dujų – aerozolinių atliekų valymo nuo radioaktyvių medžiagų specializuoti įrenginiai;

• skystų radioaktyvių atliekų pašalinimo, perdirbimo ir saugojimo sistema;

• elektrinės apsaugos nuo radiacijos automatizuota kontrolės sistema;

• išmetamų dujų – aerozolinių ir skystų medžiagų kontrolės automatizuota sistema;

• aplinkos radiacinės kontrolės priemonės ir metodai.

Specialiai reaktoriams RBMK – 1500 sukurta kontrolės sistema, galinti šiuolaikiniais metodais aptikti nehermetiškus šilumą išskiriančius elementus, turinti kompiuterines sistemas, operatyviai seka reaktoriaus aktyviosios zonos radiacijos būvį.

Elektrinės radiacinės apsaugos kontrolės automatizuota sistema ir reaktoriai turi visų elektrinės mazgų ir sistemų radiacinės kontrolės priemones, todėl galima palaikyti saugų radiacijos lygį atliekant tikslingus technologinius darbus (iškrauti nehermetiškas šilumą išskiriančias rinkles, deaktyvuoti, kkeisti ir remontuoti įrenginius).

Kad sumažėtų išmetamų radioaktyvių inertinių dujų, elektrinėje naudojama dvilaipsnė valymo schema dujų aerozolinėms atliekoms, išmetamoms per ventiliacijos vamzdį į atmosferą 150m. aukštyje valyti. Pirmasis laipsnis – išlaikymo kamera, per kurią praeinančių dujų aktyvumas sumažėja natūralaus radiacijos kritimo dėka. Antrasis laipsnis – aktyvumo slopinimo įrenginys – valo inertines dujas ir mažina jų aktyvumą dinaminės sorbcijos metodu. Radioaktyvius išmetamus aerozolius sulaiko specialūs filtrai, esantys elektrinės filtravimo valymo įrenginiuose.

Elektrinėje naudojama grįžtamoji vandens tiekimo schema. Skystos radioaktyvios atliekos specialiai apdorojamos. Pašalinamų įį aplinką dujų aerozolinių ir skystų atliekų radiacinė kontrolė atliekama nuolat, elektrinės apsaugos nuo radiacijos automatizuotos kontrolės sistemos aparatūra. Elektrinės išorinės dozimetrijos tarnyba turi šiuolaikišką aparatūrą aplinkos radionuklidams tirti. Laboratorijoje yra dozimetriniai, radiometriniai, spektrometriniai prietaisai, galintys objektyviai vertinti aplinkos radiacinę situaciją.

Reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistema patikimai kontroliuoja reaktoriaus darbą ir jo saugią eksploataciją. Ji užtikrina reaktoriaus paleidimą, automatinį duoto lygio galios palaikymą, valdo energijos paskirstymą pagal reaktoriaus aktyviosios zonos spindulius ir aukštį, kompensuoja kuro trūkumą, garantuoja reaktoriaus apsaugą avarinių situacijų metu. Reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistemoje naudojama labai patikima aparatūra su integralinėmis schemomis įvairių daviklių signalams priimti ir apdoroti, o taip pat informuoti operatorių reaktoriaus būvį.

Reaktoriaus galia ir jos paskirstymas operatyviai reguliuojamas 211 boro karbido šerdžių, esančių reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistemos kanaluose. Šerdims aušinti naudojamas specialaus kontūro vanduo. 40 šerdžių naudojamos valdyti energijos paskirstymui pagal reaktoriaus aktyviosios zonos aukštį.

24 šerdys atlieka greitos avarinės apsaugos funkciją. Esant avarinei situacijai jos į aktyvią zoną įkišamos per 2,5 sekundės.

Likusios šerdys unifikuotos ir naudojamos avarinei apsaugai, automatiniam reaktoriaus reikiamo lygio galios palaikymui, energijos paskirstymo reaktoriaus aktyviosios zonos spinduliu valdymui.

2.IGNALINOS ATOMINĖS ELEKTRINĖS POVEIKIS ŽMONĖMS IR APLINKAI

Lietuvos užterštumas radionuklidais

Radioaktyviųjų medžiagų šaltiniai yra dvejopo pobūdžio – gamtiniai ir antropogeniniai. Gamtiniai radioaktyvūs nuklidai patenka įį atmosferą iš viršutinių žemės sluoksnių, taip pat susidaro sąveikaujant kosminiams spinduliams su ore esančių medžiagų atomų branduoliais. Šių radionuklidų koncentracija kinta priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, saulės aktyvumo ir kitų faktorių. Gamta ir žmogus yra prisitaikę prie natūralios kilmės radioaktyviųjų medžiagų poveikio, jei nėra radionuklidų sankaupų tam tikrose vietose.

Plačiausiai paplitę natūralios kilmės radionuklidai yra iš urano-radžio, urano-aktinio ir torio šeimos bei kalis. Vidutinė radono koncentracija grunte būna 3-4 Bq/ kg, urano – apie 26 Bq/kg, o kalio-40 – neturėtų viršyti 600 Bq/kg.

Didžiausią pavojų kelia dirbtiniai radionuklidai. Uždraudus branduolinius bandymus ore ir vandenyje, pagrindinis dirbtinių radionuklidų šaltinis yra branduolinio kuro ciklas: urano rūdos kasimas ir perdirbimas, atominės elektrinės bei branduolinio kuro perdirbimo įmonės. Vienam elektros energijos galios gigavatui, pagamintam atominėse elektrinėse, kasmet tenka apie 360000 Ci radionuklidų aktyvumas, patenkantis į aplinką. Ypač didelis pavojus kyla įvykus branduolinių įrenginių avarijoms.

Lietuvoje taršos radioaktyviomis medžiagomis požiūriu šiuo metu yra dvi svarbiausios problemos: Ignalinos atominės elektrinės poveikis ir Černobylio AE avarijos pasekmės. Šiame skyriuje minėtoms dviems problemoms ir skiriama daugiausia dėmesio.

Eksploatuojant bei remontuojant atominę elektrinę susidaro dideli kiekiai radioaktyviųjų atliekų, kurios kaupiamos elektrinės saugyklose. Elektrinei normaliai dirbant, į aplinką patenka nuo radioaktyviųjų medžiagų apvalytas vanduo ir oras. Tarša sustiprėja remontuojant ar įvykus aavarijai.

Atominės elektrinės tarnybos nuolat matuoja radioaktyviųjų medžiagų emisiją į orą ir vandenį. Kadangi matavimams naudojama nepakankamai tobula įranga, tai gaunami ne visiškai patikimi rezultatai.

Radioaktyviųjų medžiagų kaupimąsi Ignalinos AE poveikio zonoje taip pat stebi pačios elektrinės tarnybos. Be to, pagal Lietuvos monitoringo programą Ignalinos AE aplinką kontroliuoja Centrinė aplinkos tyrimų laboratorija bei Fizikos institutas. 1993 metų pabaigoje, padedant Švedijai, prie elektrinės pradėjo veikti dvi (viena – vyraujančių vėjų kryptimi, kita – priešinga) automatinės gama monitoringo stotys. Jos nuolat matuoja gama spinduliavimo intensyvumą ir reguliariai perduoda duomenis į centrinį kompiuterį Aplinkos apsaugos departamente.

Fizikos instituto bazėje prie Drūkšių ežero veikia automatizuotos dozimetrinių ir meteorologinių stebėjimų sistemos maketas. Čia automatizuotai registruojamas vėjo greitis ir kryptis, oro temperatūra dviejuose aukščiuose, nustatoma oro stabilumo klasė. Stebėjimų rezultatai įgalina vykdyti radionuklidų plitimo ore skaičiavimus realiame laike [20].

Visos elektrinėje susidariusios dujinės radioaktyviosios atliekos išmetamos į atmosferą pro 150 m aukščio ventiliacijos vamzdžius. Aerozolinių radioaktyviųjų medžiagų į aplinką patenka nedaug, nes dujos pakeliui praeina pro išlaikymo kameras ir filtrus.

Didžiausia emisijų į orą aktyvumo dalis tenka radioaktyviosioms inertinėms dujoms (9.1 lentelė). Apie 96-97% iš Ignalinos AE išmetamų radioaktyviųjų dujų sudaro Ar-41, kurio skilimo pusperiodžio trukmė 1.83 val. Jis atsiranda reaktoriuje neutronams aktyvuojant ore ir aušinimo

vandenyje esantį stabilų Ar-40. Iš dalijimosi reakcijos produktų reikšmingiausias yra Xe-133, kurio skilimo pusperiodžio trukmė – 5.2 paros. Jis sudaro apie 3% inertinių dujų aktyvumo. Visiems kitiems ksenono ir kriptono izotopams tenka mažiau kaip 1% bento aktyvumo.

9.1 lentelė

Ignalinos AE radioaktyvioji emisija į orą

Inertinės dujos neįsijungia į biologines grandis ir greitai pasiskirsto atmosferos ore. Šios dujos lemia išorinį švitinimą, todėl ir jų poveikis gyvajai aplinkai ir žmonėms yra nedidelis. Kiti radionuklidai, patekę į organizmą su maistu, vandeniu, ooru gali būti įsisavinti ir išbūti jame ilgą laiką. Itin dideliu radiotoksiškumu pasižymi jodo izotopai, reikšmingiausias J-131 (skilimo pusperiodis – 8.1 paros). Pastaraisiais metais šio nuklido Ignalinos AE išlėkove gerokai sumažėjo (9.1 lentelė).

„Ilgaamžių“ radionuklidų grupėje (9.1 lentelė) didžiausias indėlis tenka Co-60, kurio skilimo pusperiodis 5.3 metai – iki 50% aktyvumo, ir Cs-137 (30 metų) – apie 15%. Mn-54 (312 paros), Cr-51 (28 paros), Nb-95 (45 paros) tenka po 4-9% aktyvumo. Visi minėtieji radionuklidai, išskyrus Cs-137, yra aktyvuoti korozijos produktai. PPastaraisiais metais elektrinei dirbant nepilnu pajėgumu, sumažėjo ir aplinkos teršimas (9.1 lentelė).

Skystos radioaktyviosios atliekos, kurios susikaupia dirbant elektrinei, įvairiais būdais išvalomos nuo radioaktyviųjų medžiagų. Tačiau su nuotekomis į Drūkšių ežerą patenka radioaktyvių teršalų. Nuotekose aptinkama dalijimosi produktų: Cs-137, Cs-134, SSr- 90 ir korozijos produktų Co-60, Mn-54, Fe-59. 1992 metais iš elektrinės nutekėjusių radioaktyviųjų me- džiagų bendras aktyvumas sudarė apie 22.85 GBq, iš jų 2.74 GBq Cs-137, 0.81 GBq Sr-90, 8.10 GBq Co-60, 5.72 GBq Mn-54, 0.80 GBq Fe-59. Panašiai buvo ir 1993 metais: sausio- balandžio mėnesiais nuotekų bendras aktyvumas buvo 1.94 GBq, (iš jų 0.27 GBq Cs-137 ir 1.17 GBq Co-60), o lapkričio mėn. nuotekų bendras aktyvumas 0.278 GBq (0.250 GBq Co- 60).

Ignalinos atominė elekrinė atlieka aplinkos užterštumo radioaktyviosiomis medžiagomis matavimus 30 km spinduliu aplink elektrinę, vadinamojoje „stebimoje“ teritorijoje. Vidutinė 1990-1992 metų radionuklidų koncentracija pažemio ore šioje teritorijoje pateikta 9.2 lentelėje. Ore aptinkami ne tik globaliniai radionuklidai (Cs-137, Cs-134, Sr-90), bet ir būdingi atominėms jėgainėms – Mn-54, Co-60, ZZr-95, Nb-95, Fe-59. 9.2 lentelėje taip pat pateiktos didžiausios leistinos koncentracijos. 1993 m. Fizikos instituto stotyje, esančioje 3.5 km į rytus nuo elektrinės, buvo taip pat fiksuojama Zr-95, Nb-95 (iki 0.04-0.05 mBq/kubiniame metre) ir Mn-54, Co-60 (atitinkamai 0.006 ir 0.005 mBq/kubiniame metre).

9.2 lentelė

Dirbtinių radionuklidų vidutinis koncentracijos Ignalinos AE „stebimoje“ teritorijos ore, mikroBq/kubiniame metre

Metai Cs-137 Cs-134 Mn-54 Co-60 Nb-95 Fe-59

1990 5.18 0.333 mažiau 0.4 mažiau 0.4 mažiau 0.4

1991 2.29 0.148 0.104 0.055 mažiau 0.4 mažiau 0.4

1992 2.11 0.140 0.122 0.137 – –

DLK 18000000 16000000 44000000 11000000 120000000 66000000

Kaip matyti iš 9.2 lentelėje pateiktų duomenų, radionuklidų koncentracijos ore Ignalinos poveikio zonoje yra gerokai mažesnės už didžiausias leistinas koncentracijas. Į orą patekę teršalai palaipsniui nusėda ant žemės paviršiaus. Matuojant iškritų radioaktyvumą, įvertinamas radioaktyviųjų medžiagų kaupimosi intensyvumas. Duomenys apie radioaktyvias atmosferos iškritas Ignalinos AE stebimoje teritorijoje pateikti 9.3 lentelėje.

9.3 lentelė

Radionuklidų aktyvumas atmosferos iškritose per parą mBq/kvadratiniame metre

Metai Cs-137 Cs-134 Sr-90 Mn-54 Co-60

1986 6 734 3 515

1987 15 1.5

1988 111 49

1989 18 33

1990 15 3.7

1991 44 – 2.2 4.1

1992 7 0.3 1.1 0.4 –

1993* 18 0.3 6.5 0.3 0.3

* – matuota Fizikos instituto bazėje.

Labai dideli Cs-137 ir Cs-134 tankiai 1986 m. buvo sąlygoti Černobylio avarijos. Šiuo metu globalinių radionuklidų Cs-137,134, Sr-90 koncentracijos ore (9.2 lentelė) ir krituliuose atitinka fonines vertes, ir galima manyti, kad tai nėra elektrinės veiklos produktai. Tuo tarpu Mn-54 ir Co-60 pėdsakai – akivaizdi elektrinės veiklos pasekmė.

Tiriant dirvas Ignalinos AE poveikio zonoje, iš dirbtinių nuklidų aptikti tik Cs-137, Cs-134 ir Sr- 90. Vidutinė Cs-137 koncentracija yra 7 Bq/kg, kitų radionuklidų dar mažiau.

Šios vertės atitinka fonines vertes ir, reikia manyti, yra branduolinio ginklo bandymų ir Černobylio AE avarijos produktai. Ignalinos AE teršalų dirvoje neaptikta.

Drūkšių ežeras yra natūralus Ignalinos atominės elektrinės aušintuvas. Į ežerą patenka panaudotas vanduo iš atominės elektrinės ir iš Visagino miesto kanalizacijos. Ignalinos AE atlieka reguliarius Drūkšių ežero ekosistemos stebėjimus. Ežero vandens vidutinis bbendras beta aktyvumas 1992 m. buvo 0.178 Bq/l. Daug didesni radioaktyvių medžiagų kiekiai susikaupė ežero dugno nuosėdose (nuosėdos imamos „foninėse“ stotyse). 1992 metų dugno nuosėdų analizės rezultatai pateikti 9.4 lentelėje.

Beveik visame ežere dugno nuosėdose aptinkama ne tik globalinių Cs-137, Cs-134 (foninės koncentracijos), bet ir elektrinės teršalų – Mn-54 ir Co-60.

9.4 lentelė

Dirbtinių radionuklidų vidutinės koncentracijos dugno nuosėdose ir dumbliuose 1992 m., Bq/kg drėgnos masės

Cs-137 Cs-134 Mn-54 Co-60 Fe-59 Co-58 Cr-51

Drūkšių

ežero dugno

nuosėdos 5.07 0.52 0.44 1.18 0.22 0.037

Dumbliai

prie išlei-

dimo kanalo 2.1 – 18.2 11.2 38.6 5.3 61.4

Itin intensyviai radionuklidus kaupia dumbliai. Ežero dumblių izotopinė sudėtis artima dugno nuosėdų sudėčiai. Tačiau labai dideliu aktyvumu pasižymi dumbliai, surinkti šalia išleidimo kanalo. Pastebėta, kad šios ežero dalies dumblių aktyvumas didėja (9.4, 9.5 lentelės).

9.5 lentelė

Drūkšių ežero dumblių bendras aktyvumas (visų radionuklidų be K-40 ir Be-7 suma), Bq/kg drėgnos masės

Metai Minima- Maksimali vertė Vidutinė vertė

li vertė prie išleidimo prie išleidimo

kanalo kanalo

1990 0.15 3.9

1991 0.18 27.2

1992 0.92 532 139

Kaip ir ankstesniais metais, Drūkšių ežero žuvyse aptinkama tik Černobylio AE avarijos produktų – Cs-137, Sr-90, Cs-134. Šių nuklidų palaipsniui mažėja. Vidutinė Cs-137 koncentracija žuvyse sudaro 2.7 Bq/kg. Lietuvos higienos normos leidžia šitokius didžiausius žuvies užterštumus: 370 Bq/kg Cs-137 ir 37 Bq/kg Sr-90.

Ypatingą problemą sudaro tritis (skilimo pusperiodis 12.3 metų). Dėl netobulos aparatūros ir metodinių sunkumų Ignalinos AE tričio emisijos į aplinką nematuoja. Tričio koncentracijos matavimus elektrinės aikštelės ggręžiniuose bei aplinkos objektuose atlieka Geologijos ir Fizikos institutai. Nustatyta, kad 1993 metais H-3 koncentracija Drūkšių ežero vandenyje buvo 6-8 Bq/l, o tai viršija globaliai pasiskirsčiusio H-3 foninę koncentraciją (3.6-4.8 Bq/l). Liepos mėnesį Vosyliškių upelyje, kuriuo į Drūkšių ežerą nuteka vanduo po valymo, buvo apie 61.4 Bq/l H-3. Dar didesnės H-3 koncentracijos aptinkamos gruntiniame vandenyje. Daugiausia tričio 1993 metais aptikta radioaktyviųjų atliekų saugyklų aplinkoje esančių gręžinių vandenyje. Didžiausia koncentracija – apie 2.6 kBq/l. Didžiausia leistina tričio koncentracija 148 kBq/l. Remiantis modeliniais skaičiavimais galima tvirtinti, kad per 1993 metus į Drūkšių ežerą turėjo nutekėti apie 1000 GBq tričio.

Iš pateiktų duomenų matyti, kad pastaraisiais metais radiacinė situacija Ignalinos AE aplinkoje buvo normali. Ignalinos AE dirbant nepilnu pajėgumu, sumažėjo į orą išmetamų radioaktyviųjų medžiagų, tačiau stabdant ir remontuojant reaktorius tarša šiek tiek suintensyvėja. Išmatuotos radionuklidų koncentracijos buvo gerokai mažesnės už didžiausius leistinus užterštumo lygius. Ignalinos teršalų aplinkos objektuose buvo daug mažiau negu gamtinių radionuklidų ir branduolinio ginklo bandymų bei Černobylio avarijos produktų.

9.2. Černobylio avarijos pasekmės Lietuvoje

Černobylio AE ketvirtojo reaktoriaus avarija, įvykusi 1986 metų balandžio 26 dienq, yra pati didžiausia iš visų iki šiol pasaulyje įvykusių branduolinių avarijų.

Černobylio avarijos įvyko 1986 m. balandžio 26 d. apie antrą valandą nakties. Bendras

patekusių į atmosferą radionuklidų skilimų skaičius buvo apie 1019 skilimų per sekundę (Bq).

Meteorologiniai ir sinoptiniai parametrai taip lėmė, kad Lietuva atsidūrė tiesioginiame oro masių kelyje iš Černobylio, o balandžio 28-30 dienomis Lietuvą teršė ir oro masės, „grąžinančios“ teršalus iš Šiaurės bei Vakarų šalių. 9.1 pav. parodytos oro masių, sklidusių 850 hPa/a aukštyje, trajektorijos pirmosiomis dienomis po Černobylio AE avarijos

9.1 pav. Oro masių trajektorijos 1984 m. balandžio mėn. 26-30 d.: 1 – balandžio 26-27 d., 2 – balandžio 27-28 dd., 3 – balandžio 28-29 d., 4 – balandžio 29-30 d.

Lietuvoje, kaip ir visose to meto sovietinėse respublikose, nebuvo automatizuotos dozimetrinės kontrolės sistemos, ir visi tyrimai buvo vykdomi tiktai nešiojamais dozimetrais, matuojant gama spinduliavimo intensyvumą.

Netoli nuo Ignalinos AE esančioje Fizikos instituto stotyje tam laikui veikęs vienintelis Lietuvoje ir Baltarusijoje jonizuojančio spinduliavimo dozimetras su automatiniu rezultatų užrašymu balandžio mėn. 29 d. 23 val. užregistravo debesies užteršto radionuklidais atėjimą [18]. Gama spinduliavimo dozės galia nuo 10 mikroR/val pakilo iki 50 mmikroR/val. Oro pavyzdyje – filtre, buvo užregistruotas apie dešimties radionuklidų – urano dalijimosi produktų spinduliavimas: teluras-132 pusiausvyroje su jodu-132, jodas-131, rutenis-103, cezis-134, baris-140 su lantanu-140, cezis-137 ir cirkonis-95 su dukteriniu niobiu-95 ir kiti. Apie 90( gama spindulių skleidė jodo radioisotopai ((Pav.).

9.2 pav. Jodo radioizotopų koncentracijos ore Rytų Lietuvoje po Černobylio avarijos

Maksimalios koncentracijos ore atidėtos vertikalioje ašyje – 100 Bqkub.m tai kada kubiniame metre oro per sekundę suskyla 100 radionuklidų. Minimalios – kada vienas radionuklidas per sekundę suskyla milijone kubinių metrų oro. Jodo-132 koncentracijos ore gegužės mėn. pavyzdžiuose mažėjo po 10 kartų ir po 10 dienos tapo neišmatuojamos. Jodo-131 koncentracijų ore mažėjimas buvo lėtesnis. Jos padidėjo gegužės 7-8 d. pavyzdyje, atėjus naujai užteršto oro porcijai per Baltarusiją, ir visą gegužės mėn. buvo stebimos padidintos jo koncentracijos. Normalaus Ignalinos AE darbo metu aplinkoje beveik niekada nesusidaro minimalaus lygio jodo radioizotopų koncentracijos. Atėjus debesiui po Černobylio avarijos šių radionuklidų koncentracijos ore padidėjo milijoną kartų. Gegužės mėn. patalpose Vilniuje buvo užregistruotas jodo rradioizotopų spinduliavimas [19].

Dozimetrinių stebėjimų, vykdytų 1986 m. balandžio-gegužės mėn. Vilniuje, rezultatai pateikti 9.2 pav. Radioaktyviųjų medžiagų kiekis ore, vadinasi, ir ekspozicinės dozės galia keitėsi pagal procesų Černobylio AE IV bloko reaktoriuje vyksmą ir meteorologinių sąlygų ypatybes. Matyti, kad didelė ekspozicinės dozės galia užfiksuota daugiausia balandžio 28-30 dienomis.

9.3 pav. Gama spinduliuotės intensyvumo kitimas ore Vilniuje 1986 m. balandžio-gegužės mėn. (punktyrinėmis linijomis pažymėtas foninis lygis – 12 mikroR/h ir leistinas šaltinio lygis – 30 mikroR/h)

Išryškėjo ir kai kurie radioaktyvaus uužteršimo ypatumai. Ore, taip pat ant augalų, ant žemės, ant žmonių drabužių buvo aptiktos vadinamosios „karštosios“ dalelės (mažesnės už 0.2 mikrometro dydžio aerozoliai, turintys didelį radioaktyviųjų spindulių intensyvumą). Pirmosios „karštosios“ beta dalelės ore Vilniuje buvo aptiktos 1986 m. balandžio 25-28 dienomis eksponuotuose oro filtruose, o daugiausia – balandžio 28-29 dienomis, kai jų koncentracija ore siekė 10 000 kubiniame metre. Žinant, kad suaugusio žmogaus plaučiai „perpumpuoja“ per parą apie 20 kubinių metrų oro, į žmonių organizmus pateko nemažai tokių dalelių.

Dozimetriniais žemės paviršiaus tyrimais nustatyta, kad dirvožemis užterštas ne tolygiai, o dėmėmis, kurių dydis įvairus – nuo kelių kvadratinių metrų iki kelių kvadratinių kilometrų. Pirmosios ir aktyviausios dėmės aptiktos Pietų Lietuvos ežerų pakrantėse.

Oro masės, nešusios radionuklidus iš Černobylio AE, virš Lietuvos teritorijos pasklido pietine, pietvakarine ir Vakarų Lietuvos dalimi. Dėl to šiose teritorijose didžiausias ir grunto užterštumas radioaktyviosiomis medžiagomis. Tai patvirtino 1987 metais iš lėktuvo atlikti Lietuvos teritorijos gama spekrometriniai matavimai. Gautasis Cs -137 užterštumo tankio (Bq/kvadratiniame metre) pasiskirstymas parodytas 9.4 pav. Nustatyta, kad Cs-137 užterštumo tankis kito nuo 7.4.102 iki 3.0.104 Bq/kvadratiniame metre). Ceziu-137 labiausiai užterštos tos respublikos vietos, virš kurių sklido radioaktyvios oro masės. Iš oro masių judėjimo trajektorijų (9.1 pav.) galima spręsti, kad intensyviausios radioaktyvios iškritos 1986 mm. buvo balandžio 27- 29 dienomis vakariniuose ir pietvakariniuose Lietuvos rajonuose, o 29-30 dienomis – pietrytiniuose, pietiniuose ir rytiniuose rajonuose. 9.3 pav. pateiktoje aerogama nuotraukoje matyti nevienodo dydžio skirtingų konfigūracijų ir aktyvumo dėmės Varėnos, Merkinės, Marijampolės, Jurbarko, Šilutės, Kretingos, Klaipėdos, Palangos, Plungės ir kt. rajonuose.

9.4 pav.

Lėktuvinių gama spektrometrinių tyrimų rezultatai. Kiekvienos dėmės užterštumo ceziu-137 minimalaus tankio izolinijos yra 3700 Bq/kvadratinime metre, žingsnis tarp izolinijų 1100 Bq/kvadratiniame metre

9.6 lentelė

Radionuklidai, gama spinduliuotojai, užfiksuoti 1986 metais Lietuvoje ore ir žemės paviršiuje

Radionuklidas Skilimo Spinduliavimo

pusperiodis energija, MeV

Ru-103 39.8 d. 0.495

Te -132 78.2 h 0.228

J-132 2.3 h 0.773

J-131 8.04 d. 0.364

Ba-140 13 d. 1.596

La-140 40.3 h 0.496

Zr-95 65 d. 0.752

Nb-95 35 d. 0.766

Ce-144 284.5 d. 0.133

Cs-136 12.9 d. 1.048

Cs-137 30 m. 0.660

Po branduolinio įrenginio avarijos trunkančius laikotarpius priimta skirstyti į 2 periodus: 1. jodo periodas, 2. Cs -137 periodas.

Jodo periodas trunka pirmuosius 2-3 mėnesius. Tuo metu aplinkoje vyrauja trumpaamžiai radionuklidai, iš kurių biologiškai pavojingiausias ir labiausiai paplitęs yra jodas (J-131, J-132). Jis egzistuoja aerozolinėje, molekulinėje ir dujinėje būsenose, jodą įsisavina augalai, jis kaupiasi skydliaukėse. Tai palyginti trumpas, bet kenksmingas laikotarpis. J-131 koncentracija ore labai kito, o 1986 m. balandžio 28-30 dienomis viršijo leistinas normas (9.4 pav.). Šiaurės rytų ir centrinėje LLietuvos dalyje šis radionuklidas buvo pasiskirstęs beveik tolygiai ir neviršijo 2 kBq/ kg. Didžiausios J-131 koncentracijos buvo Pietų, Pietvakarių ir Vakarų regionuose, kur atskirose vietose 131J koncentracija viršijo net 35 kBq/kg. Užterštame jodu piene jodo koncentracijų buvo galima aptikti nuo 400 iki 4000 Bq/l.

Radioaktyvūs jodo izotopai kvėpuojant, geriant ir valgant pateko į organizmą. Užpildydami jodo trūkumą jie kaupėsi skydliaukėje. Čia daugiausiai nukentėjo 2-5 metų vaikai. Norime atkreipti dėmesį į šį, vieną iš svarbiausių faktorių dėl kurio yra pakenktos dabartinių Lietuvos moksleivių skydliaukės.

9.5 pav. Jodo-131 aerozolinės formos kitimas ore Vilniuje

Skylant J-131, per tą laiką suskyla ir daugelis kitų, 9.6 lentelėje išvardytų radionuklidų. Lieka ilgaamžiai radionuklidai. Iš ilgaamžių radionuklidų – gama spinduliuotojų – vyrauja cezis-137. Jis suskyla maždaug per 300 metų, todėl ilgą laiką migruoja įvairiose geosferose bei biologinėse grandyse.

Radionuklidai daugiausia išlieka viršutiniuose žemės sluoksniuose. Jų prasiskverbimas gilyn proporcingas kritulių kiekiui. Radionuklidai lėtai skverbiasi su lietaus vandeniu gilyn,todėl net tose vietose, kur kritulių daug, didesniame gylyje jie kaupiasi keletą metų. Apie 80% atominių bombų sprogimo metu iškritusių Sr -90 ir Cs-137 dar ir dabar yra aptinkami 5-10 cm gylio žemės sluoksnyje ir tik nedidelis kiekis prasiskverbia 15 cm ir giliau.

1991 m. Cs-137

pasiskirstymas grunte labiausiai užterštuose Lietuvos regionuose buvo tirtas tiesiogiai matuojant žemės bandinius spektrometrais. Užterštumo ceziu-137 tankis kito nuo 740 iki 5200 Bq/kvadratiniame metre. Antžeminiais spektrometriniais tyrimais nustatytos naujos dėmės, o anksčiau nustatytųjų spektrometrinių tyrimų iš lėktuvų metu gautos kitos konfigūracijos. Be to, šiuo atveju nustatytas mažesnis dirvožemio aktyvumas. Iš lėktuvų ir tiesioginių spektrometrinių matavimų rezultatų nesutapimo priežastys tikriausiai yra šios:

1. Aerogama spektrometriniais tyrimais gautų rezultatų tikslumas yra mažesnis negu tiesiogiai spektrometrais tiriant grunto bandinius.

2. Pasikeitė cezio-137 pasiskirstymas grunte. <

3. Dalis cezio-137 suskilo.

Nagrinėjant priežastis, sąlygojančias dėmių susidarymą, atkreiptas dėmesys į teritorijų, virš kurių praslinko radioaktyvūs debesys, miškingumą. 1986 m. pavasario pabaigoje miškai buvo mažiau įšilę negu aplinkinės dirvos. Be to, miškai, lyginant su lygia dirva, apie 100 kartų keičia žemės paviršiaus mikroreljefą (šiurkštumą). Todėl intensyviau vyksta oro turbulentinis maišymasis, taigi ir radioaktyvios medžiagos intensyviau patenka į žemės paviršių. Antžeminių spektrometrinių tyrimų rezultatai pateikti 9.5 pav. Tais tyrimais patikslintas piečiausių Lietuvos regionų užterštumas. Tai Marcinkonių ir Druskininkų apylinkės, į ppietus nuo Druskininkų esantis aktyvus ruožas. Be to, Varėnos, Trakų ir Merkinės apylinkės, Klaipėdos – Palangos ruožas, Plungės bei Natėnų regionai. Didele dalimi sutampa užterštos vietos (dėmės), gautos aerogama ir antžeminiais spektro-metriniais tyrimais. Užteršimo dėme vadinamas regionas, kuriame Cs-137 koncentracijos vviršija fonines gretimų regionų užterštumo ceziu-137 koncentracijas. Tokioje dėmėje yra viena ar kelios vietos, kuriose cezio-137 koncentracija žymiai viršija vidutinę koncentracijos reikšmę, nustatytą visai dėmei.

9.6 pav.

Tiesioginių grunto spektrometrinių tyrimų rezultatai. Minimalaus užterštumo ceziu-137 tankio izolinija yra 370 Bq/kdratiniame metre. Žingsnis tarp izolinijų 740 Bq/kvadratiniame metre

Pajūrio ruožas tirtas nuo Nidos iki Šventosios. Vienoje vietovėje buvo imami trys bandiniai: 10-20 m nuo jūros, 50-100 m nuo jūros-kopose ir 150-200 m nuo jūros – pakrantės pušynuose. Gauti matavimo rezultatai pateikti 9.6 pav. Paveiksle matyti, kad labiausiai užteršti yra pajūrio pušynų dirvožemiai.

9. 7pav.

Cezio-137 pasiskirstymas grunte pajūryje

Radioaktyviosios medžiagos, patekusios ant žemės, migruoja joje tiek horizontaliai, tiek vertikaliai, be to, pereina į augalus. Horizontalų radionuklidų judėjimą skatina lietaus vandenys. Šis pprocesas ryškesnis molingose dirvose. Vertikalią radionuklidų migraciją sąlygoja radionuklidų ir dirvos savybės. Duomenys apie vertikalų cezio-137 pasiskirstymą labiausiai užterštuose Lietuvos regionuose pateikti 9.7 lentelėje.

9.7 lentelė

Cezio-137 vertikalus pasiskirstymas grunte

Bandinio Koncentracijos pasiskirstymas,%

gylis,com vid.reikšmė max min

0-5 85-7 96 74

5-10 11-7 22 3

10-12 4-1 8 0.2

Iš 9.7 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad cezis-137 daugiausia susikaupęs paviršiniame 5 cm sluoksnyje.

Užliejamose vietose ir lengvose žemėse cezis-137 sutinkamas 15-20 cm gylyje. Pavyzdžiui, Juodkrantėje, užliejamoje durpingoje pievoje, 10-15 cm gylyje, cezio-137 rasta 44%.

Kadangi cezis-137 „išplaunamas“ į gilesnius žemės sluoksnius, nuplaunamas vvandenimis ir pereina į augalus, tai kuo daugiau laiko praeina nuo iškritimo ant žemės momento, tuo sunkiau jį registruoti spektrometrais iš lėktuvų. 9.7 pav. parodytas cezio-137 pasiskirstymas grunte, gautas 1992 m. aerogama nuotraukos metodu. Čia išryškėjo tik pačios aktyviausios dėmės pietinėje ir vakarinėje Lietuvos dalyje. Bendras užterštumo ceziu-137 tankis – 2.85 kBq/kvadratiniame metre.

9.8 pav. Cs-137 pasiskirstymas grunte, nustatytas lėktuviniu spektrometru.

Be ilgaamžių gama spindulių šaltinių, aplinkoje yra ir beta bei alfa ilgaamžiai radionuklidai, iš beta spindulių šaltinių vyrauja stroncis-90 , o iš alfa spindulių šaltinių paminėtinas plutonis-239,240. Cezio-137 dėmėse nustatyta vidutinė stroncio-90 koncentracija sudaro 6.1 Bq/kg ir kinta nuo 0.5 iki 37.5 Bq/kg, o plutonio -239,240 koncentracija rasta 0.3 Bq/kg ir neviršija 0.6 Bq/kg. Radioekologiniu požiūriu tai svarbūs radionuklidai, tik apie juos trūksta duomenų, ypač apie plutonį-239,240.

9.8 lentelė

Cezio-137 koncentracija (Bq/kg) žemės ūkio produktuose prieš Černobylio AE avariją ir vėliau

Rajonas Objektas 1985 1987 1988 1989

Vilniaus Šienas 2.7 12.6 8.4 2.9

Žolė 0.9 7.4 2.1 0.7

Pienas 0.2 1.0 0.5 0.4

Mėsa 1.0 19.6 0.6 1.6

Klaipėdos Šienas 3.5 24.7 6.0 5.8

Žolė 1.2 14.6 3.0 0.5

Pienas 0.2 11.0 1.0 0.5

Mėsa 0.5 19.4 3.0 1.1

Šiaulių Šienas 3.0 14.5 5.4 3.0

Žolė 1.2 4.9 0.4 0.5

Pienas 0.1 0.7 0.5 0.3

Mėsa 0.5 3.8 1.8 1.1

Ignalinos Šienas 2.9 17.2 7.3 3.0

Žolė 1.4 6.7 2.1 0.8

Pienas 0.1 1.4 0.6 0.3

9.9 pav. Vidutinių cezio-137 koncentracijų kitimas pagrindiniuose maisto produktuose Lietuvoje 1965-1993 m.

Radionuklidų perėjimas iš vienos biologinės grandies į kitą buvo stebimas jau pirmosiomis dienomis po Černobylio AE avarijos, nagrinėjant Lietuvoje užterštumo jodu problemas. Jodo-131 perėjimo iš žolės į pieną koeficientas priklauso nuo šio radionuklido koncentracijos pašare ir vidutiniškai buvo (0.19 plius -minus 0.05) kvadratinis metras/l; tai rreiškia, kad jei pievoje jodo užterštumo tankis buvo 3000 Bq/kvadratiniame metre, tai piene – 570 Bq/l, ir daugelyje Lietuvos rajonų viršijo leistiną normą.

Apie cezio-137 koncentracijos kitimą šiene, žolėje ir piene Lietuvoje iki Černobylio AE avarijos ir po jos galima spręsti iš duomenų, pateiktų 9.8 lentelėje.

Kaip matyti iš 9.8 lentelės duomenų, cezio-137 koncentracija žemės ūkio produktuose, kelis kartus padidėjusi po Černobylio AE avarijos, vėliau sumažėjo, bet 1989 metais daugelyje vietų dar viršijo 1985 metų lygį. Ypač šiuo požiūriu išsiskiria pajūrio (Klaipėdos) rajonas.

Cezio-137, kaip ir kitų radionuklidų, perėjimas iš grunto į augalus vyksta nevienodai sparčiai, ir augalai nevienodai akumuliuoja tuos pačius radionuklidus. 9.9 lentelėje pateikiami 1992 ir 1993 metais gauti duomenys apie cezio-137 perėjimo iš grunto į įvairius augalus koeficientai. Perėjimo koeficientas čia yra bedimensinis dydis ir rodo, kokią dalį cezio-137 įsisavina 1 kg augalų iš kvadratinio metro grunto.

9.9 lentelė

Cezio-137 perėjimo iš grunto į augalus koeficientai

Iš pateiktųjų duomenų aišku, kad daugiausia radionuklidų akumuliuoja samanos ir grybai.

9.9 pav. parodytas cezio-137 vidutinės koncentracijos kitimas Lietuvos gautuose produktuose – piene, mėsoje, žuvyje ir daržovėse. Pastebėtina, kad cezio-137 koncentracijos visuose minėtuose maisto produktuose nuo 1965 m. mažėjo – mat buvo uždrausti branduolinio ginklo bandymai atmosferoje ir vandenyse.

Po ČČernobylio avarijos pasklidusi radioaktyvioji tarša pakenkė ir pagrindiniams maisto produktams. Cezio-137 koncentracija, ją lyginant su 1985 metais, padidėjo daržovėse beveik 500 kartų, mėsoje apie 180 kartų, piene virš 50 kartų (9.9 pav). Žuvyse didžiausias cezio-137 koncentracijos padidėjimas užfiksuotas 1988 metais. Tai sudėtingų geofizikinių procesų rezultatas: vandens telkiniai teršiami ne tik radioaktyviosiomis iškritomis, bet ir į jų ekvatorijas įtekančiais užterštais vandenimis, sudėtinga radionuklidų migracija vandenyse, radioaktyviųjų medžiagų kaupimosi žuvyse ypatybės. Kaip matyti iš 9.9 pav., 1988 m. Lietuvoje cezio-137 koncentracija buvo gana didelė maisto produktuose, bet ji neviršijo leistinų normų.

9.10 pav. pateikiami duomenys apie stroncio-90 koncentracijos kitimą maisto produktuose nuo 1965 iki 1993 metų. Matyti, kad stroncio-90 koncentracijos maisto produktuose padidėjimas po Černobylio AE avarijos nėra toks ryškus kaip cezio-137.

9.10 pav. Vidutinių stroncio-90 koncentracijų kitimas pagrindiniuose maisto produktuose Lietuvoje 1965-1993 m.

Iš 9.9 ir 9.10 pav. duomenų matyti, kad cezio-137 ir stroncio-90 koncentracija maisto produktuose mažėja, bet tai nėra absoliutus procesas. Šie radionuklidai visą laiką keliauja apie žemės rutulį ir vėl nusėda ant žemės paviršiaus. 9.11 pav. parodyta cezio-137 koncentracijos krituliuose kitimo tendencija per pastaruosius 6 metus.

Černobylio AE avarijos pasekmės ilgai bus jaučiamos Lietuvoje. Tai ne tiktai 1986 m. atneštos radioaktyviosios medžiagos. Jos „keliauja“ ir

dabar – su įvežamais gaminiais, maisto produktais ir kt. Be to, ryškus vadinamasis antrinis komponentas – tai vėjo pakeliamos užterštos žemės dulkės ir nešamos pavėjui iš užterštų rajonų.

Operatyvi informacija apie radiacinę aplinkos būklę gaunama dozimetriniais tyrimais, nustatant ekspozicinės dozės galią.

9.11 pav. Cezio-137 koncentracija (beta suminis aktyvumas) krituliuose

Ekspozicinės dozės galią lemia radioaktyviųjų medžiagų koncentracijos ore ir žemės paviršiuje, o šių teršalų kitimas priklauso nuo šaltinių galingumo ir išsidėstymo, meteorologinių parametrų ir sinoptinių situacijų.

Šiuo metu, be tiesioginio (rankinio) sstebėjimo postų, Hidrometeorologijos valdybos stotyse įrengta 17 automatizuotų ekspozicinės dozės galios registratorių (AGIR). Įrenginiai išdėstyti visoje respublikos teritorijoje, siekiant, kad radioaktyvūs debesys būtų registruojami iš visų Lietuvos pusių ir būtų stebimas jų judėjimas po šalies teritoriją.

9.12 pav. Ekspozicinės dozės galios vidutinių reikšmių pasiskirstymas Lietuvoje 1990-1991 m.

Prietaiso ekspozicinės dozės galios rezultatai suapvalinami 13 valandų laikotarpiui automatiškai atspausdinami ir teletaipo ryšio kanalais perduodami į Vilnių. Vidutinės metinės ekspozicinės dozės galios vertės atskiruose postuose nedaug skiriasi. Tačiau išryškėja atskiriems regionams būdingos ffoninės reikšmės. Iš 9.12 pav. matyti, kad jos yra didžiausios Kybartų- Panevėžio ruože, o Šiaurės ir Rytų Lietuvoje aukštesnės negu vakariniuose ir pačiuose piečiausiuose Lietuvos rajonuose.

Gama spinduliavimo intensyvumas ore per parą kinta. Jei neatnešamos užterštos oro masės, tai spinduliavimo iintensyvumo maksimumas būna apie 6 h Grinvičo laiku (GMT), o minimumas – apie 15 h GMT. Taip yra todėl, kad naktį ir ankstų rytą mažiau vyksta vertikalus oro maišymasis.

Stebint ekspozicinės dozės galios metinę kaitą, aiškus jos sumažėjimas vasario mėnesį ir padidėjimas nuo liepos mėnesio iki rugsėjo-spalio mėn. Tai sąlygoja daugelis parametrų, iš kurių paminėtini: dujinių medžiagų ekshaliacijos iš žemės gelmių aktyvumo kitimas, oro masių pernašų tendencijos, lietaus periodų kitimas ir pan. Ekspozicinės dozės galios metinė eiga parodyta 9.13 pav.

Didelę įtaką ekspozicinės dozės galiai turi įvairios oro masių pernašos. 1988 m. lapkričio 22 d. Kupiškyje matuota 3 kartus padidėjusi reikšmė – intensyviai snigo, esant tiesioginei pernašai iš Naujosios Žemės, 1990 m. spalio 29-31 dienomis ekspozicinės dozės galia beveik 2 kkartus buvo padidėjusi visoje Lietuvoje – ištisai lyjant vyravo pernaša iš Vakarų Europos, 1991 m. balandžio mėn. padidėjimas beveik visuose postuose siejamas su oro masių pernašomis iš Ukrainos. Nors pastaraisiais metais stebimos ekspozicinės dozės galios reikšmės nėra didelės, tačiau tokie stebėjimai yra labai svarbūs galimų AE avarijų ar kitų branduolinių incidentų atvejais.

9.13 pav. Ekspozicinės dozės galios reikšmių metinė eiga Lietuvoje 1989, 1990 ir 1991 m.: 1 – 1989, 2 – 1990 m., 3 – 1991 m.

Lietuva nebuvo ttaip užteršta po Černobylio AE avarijos kaip užteršta Baltarusija, Ukraina, kai kurie Rusijos rajonai. Bet Pietų ir Vakarų Lietuvos rajonų suaugę gyventojai dėl jodo- 131 spinduliavimo 1986 m. gavo 11.6 mSv, o vaikai 78.7 mSv dozes. Jau dabar žinoma, kad skydliaukių patologija Lietuvoje padažnėjo.

Radiacinę Lietuvos būklę formuoja ne tik dirbtiniai radionuklidai, bet ir natūralūs. Kai kuriose vietose rastos padidėjusios radono-222 ir kalio-40 koncentracijos.

Aplinkos teršimas radioaktyviomis medžiagomis yra specifinis užteršimas: beveik nejuntamas išoriniais pojūčiais, keičia savo prigimtį ir fizines bei chemines formas (vieni radionuklidai virsta kitais), migruoja įvairiose biologinėse grandyse, kai kuriose vietose kaupiasi, įvairiapusiškai veikia gyvus organizmus. Dėl to radiologinis monitoringas turi teikti informaciją, pagal kurią būtų vertinama esama ir prognozuojama būsima radiacinė būsena.

Išvada:

Čia pateikti duomenys apie Lietuvos gamtinės aplinkos būklę ir pagrindines jos kitimo tendencijas akivaizdžiai rodo, kad per pastaruosius dvejus trejus metus aplinka teršiama žymiai mažiau. Palyginus su gana stabiliu teršimo lygiu sovietinio periodo pabaigoje (1985-1989 m.), 1992 metais teršiančių medžiagų emisija į orą tiek iš stacionarių taršos šaltinių (pramonė, energetika), tiek iš transporto sumažėjo apie 40 %. 1993 metais emisija iš stacionarių šaltinių sumažėjo dar 25 % palyginti su 1992 metais, tačiau transporto teršalų emisija stabilizavosi ir netgi buvo šiek tiek didesnė, negu 1992 metais. <

Lietuva šiuo metu realiai tenkina, netgi su geroka atsarga, 1979 metų Ženevos konvencijos dėl “Tolimų tarpvalstybinių užteršto oro masių pernašų” ir vėliau (1985-1991 m.) pasirašytų papildomų protokolų dėl sieros dioksido, azoto oksidų ir lakiųjų organinių junginių emisijos į orą sumažinimo reikalavimus. Taip pat tenkinami ir 1985 metų Vienos konvencijos dėl ozono sluoksnio apsaugos ir vėliau (1987 m.) pasirašytų Monrealio protokolo reikalavimai. Ozono sluoksnį ardančių medžiagų (freonų) 1993 metais sunaudota beveik penkis kartus mažiau negu 1988-1989 metais.

Gaila, kad šie labai palankūs aplinkai poslinkiai įvyko ne tiek dėl kryptingų aplinkosaugos priemonių diegimo, kiek dėl bendro ekonomikos nuosmukio pastaraisiais metais.

Panašiai pastaraisiais metais mažėjo ir vandens vartojimas bei teršimas. Palyginus su minėtojo sovietinio laikotarpio pabaiga, 1992 metais vandens suvartota apie 40 %, o 1993 metais – 50 % mažiau. Todėl gerokai sumažėjo ir užteršto vandens nuotekų kiekis. 1985-1989 metų laikotarpiu kasmet susidarydavo beveik 500 mln.kubinių metrų užteršto vandens nuotekų, o 1992 metais jų kiekis sumažėjo iki 390 mln., 1993 m. – 360 mln. kubinių metrų . Be to, vandens tarša gerokai sumažėjo dar ir dėl kelis kartus sumažėjusio chemikalų vartojimo žemės ūkyje. Tačiau vandens tarša ir toliau lieka opiausia Lietuvos aplinkosaugos problema. Valymo įrenginiuose iki normatyvų lygio išvaloma tik 25 % bendro nnuotekų kiekio, beveik pusė užteršto vandens išleidžiama į paviršinius vandens telkinius nepakankamai išvalytų (tik po mechaninio valymo arba išvalyti nepakankamo našumo biologinio valymo įrenginiuose). Apie penktadalį visų nuotekų, kurių didžiausią dalį (virš 90 %) sudaro Kauno nutekamieji vandenys, išleidžiama iš viso nevalytų. Esminio, o ne laikino padėties pagerėjimo, koks yra dabar sumažėjus gamybos apimčiai, galima tikėtis tik pabaigus statyti Kauno miesto valymo įrenginius ir pradėjus eksploatuoti Vilniaus, Šiaulių bei Klaipėdos valymo įrenginių biologinę dalį. Tai jau būtų esminis problemos sprendimas, sudarantis galimybę įvykdyti ir mūsų tarptautinius įsipareigojimus dėl Baltijos jūros apsaugos. Pažymėtina, kad sumažėjus oro taršai, pagerėjo ir daugumos Lietuvos miestų bei pramonės centrų oro kokybė. Tačiau sumažėjus vandens taršai, dėl antrinių vandens teršimo procesų iš dugno nuosėdų ir dirvožemio, esminio paviršinio ir gruntinio vandens kokybės pagerėjimo kol kas nepastebėta.

Per pastaruosius dešimtmečius intensyviai numelioruotame agrokraštovaizdyje buvo suformuoti dideli, gamtiniu požiūriu nevienalyčiai žemės ūkio naudmenų plotai. Sumažinus daugiametės natūralios žolinės augalijos plotus ir iškirtus daugelį nedidelių agromiškelių, šių didelių atvirų plotų ekologinis stabilumas buvo pažeistas, suaktyvėjo erozijos ir defliacijos procesai. Vykstant dabartinei žemės ūkio reformai dirbamų laukų plotai vėl smulkėja, prasidėjo kraštovaizdžio renatūralizacijos procesai. Artimiausiais metais galima tikėtis gana žymaus daugiametės žolinės augalijos ir miškų ploto padidėjimo. Tada bus atstatytas

kolektyvizacijos laikotarpiu gerokai nuniokotas kaimiškojo kraštovaizdžio stabilumas, sumažės erozijos pavojus ir iš esmės pagerės nuskurdintos žemės ūkio teritorijų gyvūnijos egzistavimo ir veisimosi sąlygos. Labai svarbu, kad pasibaigus ekonominiam nuosmukiui ir atsigavus pramonei bei žemės ūkiui, poveikio aplinkai bei gamtos išteklių naudojimo mastai būtų griežtai kontroliuojami bei normuojami. Parenkant svarbiausias ūkio vystymosi kryptis, būtina įvertinti jų galimą poveikį aplinkai bei žmogui ir orientuotis į pažangias, aplinkosaugos požiūriu priimtinas technologijas.

Related Posts