Ar aš gyvenu su kauke

Home / Filosofija / Ar aš gyvenu su kauke

AR AŠ GYVENU SU KAUKE

„Kodėl, nepaisant visų veidrodžių, iš tikrųjų mes nežinome, kaip atrodome, todėl negalime savęs įsvaizduoti, kaip, sakysime, įsivaizduojame kiekvieną savo pažystamą? Tai keblumas, su kurio susiduriama žengiant jau pirmuosius (pažink pats save) žingsnius“. (A. Schopenhauer „Parerga ir paralipomena“, 20001. psl.286)

Kiekvienas žmogus yra asmenybė, jis turi savo nuomonę apie tam tikrą jam iškeltą klausimą. Anai bendraudamas aš išreiškiu savo mintis ne tokias, kokias aš noriu, nes išsakyta nuomonė galėtų pakenkti pačiam. Tą dažnai galiu pastebėti ppokalbiuose su darbdaviais ar viršininkais. Kodėl taip yra daroma? Kodėl kartais negaliu pasakyti tą, ką noriu? Kartais aš geriau nutyliu, nei pasakau ar paprieštarauju, nes bijau būti apšmeištas (darbe atleistas ar įspėtas, papeiktas). Norėdamas pritapti prie kompanijos, įsilieti į visumą – dažniausiai aš randu paprasčiausią išeitį – užsidedu „kauke“, tokią, kokią yra užsidėję mano kolegos su kuriais aš bendrauju, praleidžiu daug laiko jų apsuptyje. Tai padeda man pritapti prie tos aplinkos, kurioje aš jaučiuosi nepatogiai, neįprastai, keistai. Bet jei aš tto nepadaryčiau, tai yra, neužsidėčiau „kaukės“, ar aš lengvai galėčiau pritapti prie sau nepažystamos aplinkos? Ar mane taip lengvai priimtų į savo būrį? Ar aš galėčiau lengvai ir nepastebėtai įsilieti niekieno neužkliudytas? Tai padaryti būtų labai sunku ir neįsivaizduojama man. KKaip galima pritapti prie žmonių, kurių pažiūros į gyvenimą, jų pasaulėvoka, visiškai skirtūsi nuo mano. Bendraudamas su tokiomis asmenybėmis, mano pokalbis būtų visai neprasmingas ir kiltų nesutarimų, daug prieštaravimų vienas kitam. Paprasčiausiai aš nerasčiau bendros kalbos, kuria galėčiau palaikyti pokalbį. Taigi, su skirtingų pažiūrų, pomėgių žmonėmis aš dažniausiai bandau pritapti, ieškoti bendrumo tarp pašnekovo, jei jis yra man svarbus, naudingas ar iš jo galėčiau pasipelnyti, ar išgauti sau naudos. Bendraudamas su tokiais žmonėmis aš tarsi pats pasikeičiu, pakeičiu savo nuomonę ar požiūrį ir sutinku beveik su viskuo, ką pašnekovas pasako. Nes jei nori, ką nors gauti, turi ir pats duoti. Taigi reikia tarsi „užsidėti kaukę“ ir tapti tokiu žmogumi, kokiu tave nori pamatyti ta asmenybė, iš kurios aš tikiuosi gauti ssau naudos, pasipelnyti.

„Talentingi ir puikių savybių žmonės nelabai tesistengia savo ydas ir silpnybes pripažinti ar jas slėpti. Jiems atrodo, kad tai dalykai, už kuriuos jie yra jau sumokėję, arba net mano, jog veikiau ne tos silpnybės jiems daro gėdą,o jie silpnybėms teikia garbę. Ypač tai pasakytina apie tas ydas, kurios susijusios su jų puikiosiomis savybėmis kaip ir šis teiginys atitinka anksčiau cituotą Sand mintį: Kiekvienas turi tokių ydų, kurios atitinka jo dorybes“. (A. Schopenhauer „Parerga ir paralipomena“, 20001. psl.286)

Būna kartais tokių dienų, kai man atsibosta ta pati gyvenimo rutina ir norisi ko nors neįprasto, neišbandyto ar nepatirta. Tada aš atsipalaiduoju, atsiriboju nuo mane supančios aplinkos ir išbandau, tai, ko nepadaryčiau ar neišdrysčiau tarp sau gerai pažystamų draugų. Slapčiausias savo svajones ar užgaidas galiu aš įgyvendinti sau nepažystamoje aplinkoje ir tarp nepažystamų žmonių. Tai darydamas aš nesuku sau galvos, ką gali apie mane pagalvoti ar nustebti, pamačius mano poelgį, nes aš įsitikinęs, kad tų žmonių daugiau nebesutiksiu ir jų nuomonė apie mane, mano veiksmus – man visiškai neaktuali ir neįdomi. Bet grįžęs į įprastas gyvenimo vėžes aš dažnai susimastau apie savo poelgius, veiksmus. Dėl ko aš taip pasielgiau, kodėl taip pasakiau ar padariau. Gal todėl, kad norėjau ką nors išbandyti, pajusti kitokį gyvenimo būdą. Bet tie poelgiai vistiek yra nepaaiškinami ir neįsivaizduojami, nes mano manymu, žmogus neišreiškia atvyrai savo nuomonės, ir kada negali paprieštarauti žmogui su kuriuo vienu ar kitu klausimu nesutinka, tai toks asmuo yra nevertas vadintis – stipria asmenybe. Kita vertus, neišreikšdamas savo nuomonės ir nepaprieštaravęs, gali daugiau pasiekti, nei atvirai išsakęs savo nuomonę, pastebėjimus, tam tikra tema. Pasislėpęs po „kauke“ aš net nesusimastau ką darau ir kodėl taip elgiuosi, nes giliai širdyje žinau, kad taip ddarydamas, aš tik noriu išbandyti ką nors naujo.

„Tikrovės karalystėje, kad ir kokia graži, laiminga ir patraukli toji tikrovė būtų, mes judame sunkio, kurį privalome be paliovos įveikti, sąlygomis, o minčių karalystėje esame nekūniškos dvasios, be sunkio ir be rūpesčių. Todėl jokia laimė žemėje neprilygsta tai, kurią gražus ir kūribingas protas įstabią valandą atranda savyje“. (A. Schopenhauer „Parerga ir paralipomena“, 20001. psl.286).

Yra tokia žmonių grupių, kurie visą savo gyvenimą praleidžia mūvėdami kaukes ir tik retkarčiais parodo savo tirąjį veidą, tai – aktoriai. Ar iš tiesų vaidindami jie įsilieja į savo personažą ir pasijunta tuo kuo nėra? Ar tai tik jų darbo dalis? Vieni mano, kad tai tik darbas , kiti, kad tai yra menas, kurį išlavinti yra be galo sunku. Juk vaidindamas turi pamiršti savo ambicijas, požiūri, mąstymo būdą ir elgtis taip, kaip tavo vaidinamas personažas. Bet kodėl aktoriai noriai vaidina įvairių žmonių tipus? Kodėl jie slepiasi po „kauke“? Gal todėl, kad jų gyvenime neužtenka vien savo charakterio bruožų? Gal jie nori išbandyti save įvairiuose gyvenimo situacijose? Nors save įvairiuose situacijose žmogus grūdina, stiprina save kaip asmenybę, kuri turi būti pasirengusi gyvenimo netikėtumams ar išbandymams.

Aš vaidindamas spektaklyje bandyčiau suprasti vaidinamo personažo charakterį, kokie yra jo jausmai. TTarsi įsiliečiau į jo vidų ir bandyčiau mąstyti ne taip, kaip aš, bet mano mąstymas būtų pagrystas personažo charakterio bruožais, jo jausmais. Vaidindamas jausčiausi neįprastai, keistai ir tarsi klausčiau pats savęs, – „kodėl aš taip darau ir kam man to reikia“? Juk galėčiau to nesiimti ir gyventi savo natūralų gyvenimą. Bet ši patirtis gali juk kartais išgelbėti mane iš keblios situacijos, iš kurios negalėčiau išsisukti, jei nepatirtis scenoje. Bet juk gyvenime ir mokomės iš klaidų, kurių pridarome savo trumpame gyvenime. Mano manymu, vaidyba padeda atsiriboti nuo realaus gyvenimo ir padeda pasinerti i fantazijos gelmes. Padeda pasiruošti įvairiems netikėtumams ar gelbsti nemaloniuose situacijose. Vaidybos pagalba gali lengviau bendrauti su tau nepatinkančiu asmeniu. Bet kodėl aš šiame gyvenime vaidinu? Kodėl negaliu gyventi be „kaukės“? Gal todėl, kad gyvenimas mano yra ilgas spektaklis, kurio pagrindinis veikėjas esu aš ir visas veiksmas rutuliojasi aplink mane.

Rašydamas esė „Ar aš gyvenu su kauke“, pirmą kartą savo gyvenime pažiūrėjau į save iš šalies. Supratau, kad „įvairios kaukės“ padeda lengviau gyventi, pritapti prie įvairios aplinkos, siekti sau naudos. Mano manymu – „gyvenimas su kauke“ yra neišvengiama būtinybė, nes ką tu bedarytum, kaip besielgtum ar bendrautum, nors ir tu nepastebi, tu visada „mūvi kauke“ priklausomai nuo aplinkybių

ar situacijos. Nes tiesiog būdamas savimi, neįstengčiau susitvarkyti su man iškelta užduotim (darbe, mokykloje, tarp draugų), juk kiekviena gyvenimo situacija reikalauja tam tirų tavo veiksmų. Beto, šioje esėje man iškilo ir klausimų, kuriuos bandžiau aiškintis ir suprasti. Kodėl vienoje situacijoje elgiuosi ne taip, kaip turiu, o atvikščiai – prieštaraujant savo įsitikinimams. Iš dalies galima paaiškinti savo poelgius tam tikrose situacijose, kuriose aš taip nesielgčiau, nes tai prieštarautų mano įsitikinimams, mano gyvenimo kredo. Taigi parašęs esė „Ar aš gyvenu su kauke“ ssuvokiau, kad gyvenimas mano yra ilgas spektaklis, kurio pagrindinis veikėjas esu aš ir visas veiksmas vyksta aplink mane.

LITERATŪRA

Schopenhauer A. Parenga ir paralipomena. Vilnius: Pradai, 2001.

Related Posts