Verslo socialinė ir moralinė atsakomybė

Home / Etika / Verslo socialinė ir moralinė atsakomybė

VERSLO SOCIALINĖ IR MORALINĖ ATSAKOMYBĖ

Klaipėda, 2004

Turinys

1. Įvadas ………………………. 3

2. Verslo socialinė atsakomybė ………………. 4

3. Verslo socialinės atsakomybės istorinė raida ………….. 5

4. Įmonės socialinės atsakomybės modeliai …………… 6

5. Pagrindiniai požiūriai į socialinę atsakomybę ………….. 8

6. Verslo socialinės atsakomybės argumentai “už” ir “prieš” ……… 9

7. Verslo moralinė atsaomybė ………………… 10

8. Moralinė atsakomybė Lietuvoje ………………11

9. Išvados ……………………….. 12

10. Literatūra ………………………. 13

1. Įvadas

Verslo sąvoką daugelis mokslininkų aiškina labai įvairiai. Vieni sako, kad verslas – tai organizuotos individų pastangos pagaminti ir pateikti tokį produktą ar paslaugą, kurio reikia visuomenei. Kiti verslo sąvoką aiškiną paprasčiau: kaip aktyvią žžmonių veiklą siekiant pelno.

Kai keli individai turi bendrą siekį, atsiranda prielaida sukurti tam tikrą struktūrą, kuri padėtų tą siekį įgyvendinti. Tokia struktūra yra organizacija. Tai sudėtinga žmogiškųjų, finansinių, materialiųjų ir informacinių išteklių kombinacija. Organizaciją sudarantys žmonės be jau minėtų tikslų, turės dar du bendrus požymius – bendradarbiavimą ir komunikavimą. Siekdami gauti pelno ir patenkinti visuomenės poreikius, individai yra veikiami daugelio veiksnių, priversti komunikuoti, bendrauti tarpusavyje, tai lemia vienokį ar kitokį jų elgesį, kurį nagrinėja ir etika.

Etikos ir teisės kategorija, aatspindinti specifinį socialinį ir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene, kuriam būdingas savo moralės ir teisės normų vykdymas vadinama atsakomybe. Atsakomybės kategorija nusako, kiek individas sugeba ir gali būti savo veiksmų subjektas: sąmoningai, apgalvotai ir savo noru vykdyti tam tikrus rreikalavimus ir spręsti jam iškilusius uždavinuis; teisingai pasirinti ir pasiekti tam tikrą rezultatą. Pasak A. Anzenbackerio: atsakomybė implikuoja “atsakymą”. Laikyti žmogų atsakingą už savo poelgius, vadinasi, tikėtis iš jo gauti protingą atsakymą į klausymą, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip.

Taigi šiame darbe plačiau nagrinėsiu socialinę ir moralinę atsakomybę, kurių subjektas – kiekvienas asmuo, kurio veiksmai gali įgauti dorovinę kvalifikaciją, objektas – elgesys, jo būdai.

2. Verslo socialinė atsakomybė

Socialinė atsakomybė – sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, teisinių, dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma; pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus; gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esnt tam tikroms teisingumo arba kaltumo sąlygoms.

Organizacijos socialinė atsakomybė verčia verslo atstovus būti atsakingus už savo veiksmus. Visuomenė iiš organizacijų tikisi socialinės atsakomybės, ir daugelis įmonių, atsižvelgdamos į tai, savo veikloje numato ir socialinius tikslus. Oragnizacija turėtų būti atsakinga už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką. Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama, o padaryta žala turi būti atlyginta.

Socialinė verslo atsakomybė glaudžiai yra susijusi su juridine atsakomybe. Juridinė atsakomybė yra siauresnė, bet ji paprastai kyla kaip moralinės ir socialinės atsakomybės stoka. Archir Carroll išskiria keturias glaudžiai tarpusavyje susijusias socialinės atsakomybės rūšis: ekonominę, jjuridinę, etinę ir filantropinę. Visą tai pavaizduota piramidėje:

FILANTROPINĖ ATSAKOMYBĖ

Įnešti didelį indėlį į bendruomenės gyvenimą,

įrodyti gyvenimo kokybę

ETINĖ ATSAKOMYBĖ

Įsipareigoti daryti tai, kas yra teisinga,

sąžininga ir dora. Vengti žalos

JURIDINĖ ATSAKOMYBĖ

Laikytis įstatymų

EKONOMINĖ ATSAKOMYBĖ

Gauti pelną. Tai visų kitų

atsakomybių pagrindas

Šiuolaikiniame pasaulyje yra du požiūriai į socialinę atsakomybę:

1. Organizacijų veikla turėtų būti nukreipta tik pelnui maksimizuoti (Vienintelės paskirties teorija). Šios teorijos šalininkai teigia, kad korporacija turi vieną vienintelį tikslą – maksimizuoti pelną. Teigiama, kad vykdydamos šią funkciją, organizacijos duos naudos visai visuomenei ir kurs maksimalią socialinę naudą.

2. Gamybos organizacijos turėtų būti socialiai jautrios išorinės aplinkos reikmėms (Daugelio tikslų teorija). Šios teorijos šalininkai apibūdina verslo vaidmenį kaip platesnį nei pelno gavimas. Organizacijos pelnas turi būti socialiai reaguojantis, tai yra užsiimti platesne veikla nei ta, kuri reikalinga pelnui maksimizuoti. Šiuolaikinė organizacija turi padėti visuomenei spręsti problemas: teikti labdarą, plėsti sveikatos draudimo programą ir t.t.

Šiuolaikinį socialinės atsakomybės supratimą atskleidžia du principai: labdaros ir valdymo. Labdaros principą galėtume apibrėžti taip: verslas turėtų suteikti savanorišką, sąmoningą pagalbą visuomenės sukurtiems asmenims ir jų grupėms. Valdymo principas yra apibrėžiamas taip: verslas, kaip visuomenės globėjas, turėtų nagrinėti interesus visų tų, kurie yra veikiami verslo sprendimų ir politikos.

Taigi socialinė atsakomybė yrs būdinga tai organizacijai, kuri, suprasdama ir ppripažindama turinti didelę įtaką makrosocialinei sistemai, tam tikrais veiksmais siekia palaikyti ne tik savo, bet ir tos socialinės sistemos, kurios dalis ji yra, pusiausvyrą. Tokios oganizacijos puoselėjamos vertybės, kaip socialinė atsakomybė, socialinis jautrumas, suformavo naują socioekonominį organizacijos modelį.

3. Verslo socialinės atsakomybės istorinė raida

Verslo socialinės atsakomybės užuomazgų galima rasti jau antikoje. Pavyzdžiui, 3000 m. pr. Kr. Mesopotamijoje gyvenusi senovės tauta šumerai jau turėjo minimalias atlyginimo ir darbo sąlygų įstatymus. Vėliau ilgus amžius žmogiškosios vertybės buvo užmirštos ir tik XIX – XX amžių sandūroje atsirado verslo socialinės koncepcija. Pirmiausia jos paplito tarp amerikiečių inžinierių, pradėjo kurtis darbininkų ekonominių interesų gynimo organizacijos – profesinės sąjungos. Buvo garsiau prabilta apie darbuotojų poreikius. 1835m. Andrew Ura išleistame trakte “Manufaktūros filosofija” šalia įprastų gamybos dalių – mechaninė ir komercinė – pažymima ir trečioji – žmogiškoji. Tačiau šios idėjos buvo sunkiai įgyvendinamos, dažnai išsigimdavo į paternalistines, labdaros idėjas. Tad 1923 m. JAV įkuriama nacionalinė personalo asociacija, kurios tikslas ir paskirtis – puoselėti organizacijos žmogiškąsias vertybes. Taip organizacijų vertybių skalėse atsiranda naujos vertybės: socialinė atsakomybė, socialinis jautrumas. Šiandien organizacijos elgsena grindžiama humanistine filosofija, siekiančia palaikyti ne tik organizacijos, bet ir visos socialinės sistemos pusiausvyrą. Šiuolaikiniam požiūriui į bendrovių socialinę atsakomybę susiformuoto didelę įtaką turėjo amerikiečių ekonomisto G. Boywen’o 11953 m. išleista knyga “Socialinė verslininko atsakomybė”. Joje autorius suformulavo socialinės atsakomybės doktriną kaip įpareigojimą verslininkams vykdyti tokią politiką, priimti tokius sprendimus ir veikti tomis kryptimis, kurios yra visuomenės tikslų ir vertybių požiūrių pageidautinos.

Šiuolaikiniai autoriai išskiria 4 socialinės atsakomybės raidos evoliucijos etapus. Jie išdėstyti šioje lentelėje.

ERA LAIKOTARPIS ORGANIZACIJOS ATSAKOMYBĖS IŠRAIŠKA

FilantropinėProblemos suvokimasProblemos sprendimoSodialinio jautrumo Iki 19501953 – 19671968 – 1973Nuo 1974 iki šiol Aukojimas labdaraiAtsakomybės suvokimas. Įtraukimas į visuomenės reikalus.Susirūpinimas aplinkos apsauga. Rasinės diskrimanicijos problemų sprendimas.Organizacijos etikos ir elgesio supratimas. Socialiai atsakinga veikla.

Kiti autoriai (L. N. Rue, L. Byers’as ir kt.) akcentuoja organizacijos vadovų požiūrio į socialinės atsakomybės kaitą. Organizacijų vadovų požiūris yra labai svarbus todėl, kad moralių sprendimų priėmimas, sąlygojantis socialiai atsakingą organizacijos elgesį, daugiausia priklauso nuo organizacijai vadovaujančių asmenų moralinių nuostatų. Vienas iš vadovavimo etikos organizacijos vadovui keliamų reikalavimų yra socialinė atsakomybė.

Kaip teigia Rue ir Byers’as pirmuoju laikotarpiu trukusiu iki 3-ojo šio amžiaus dešimtmečio, vyravo įsitikinimas, kad vienintelis organizacijos tikalas – pelno maksimizavimas. Tuo pačiu mentu atsirado ir socialinės organizacijų atsakomybės užuomazgų (Šumerų vyriausybė dar prieš 5000 m. priėmė minimalaus atlyginimo bei darbo sąlygų įstatymą). Antruoju laikotarpiu – nuo 4-ojo iki 7-ojo šio amžiaus dešimtmečio – būdingas ne tik maksimalaus pelno siekimas, bet ir ryšio tarp organizacijos bei įvairių visuomenės

struktūrų palaikymo svarbos suvokimo. Trečiajam laikotarpiui, kuris tęsiaisi iki šiol, būdingas aktyvus organizacijų ir jų vadovų dalyvavimas sprendžiant visuomenės problemas. Ypač aktyviai pradėtos spręsti tokios problemos kaip lygios įdarbinimo galimybės, aplinkos apsauga, taršos prevencija, vartotojų apsauga ir t.t.

4. Įmonės socialinės atsakomybės modeliai

Vieną iš labiausiai paplitusių socialinės atsakomybės modelių pateikia R. Daftas. R. Dafto įmonės atsakomybės modelį sudaro keturios atsakomybė rūšys, kurios tarpusavyje yra glaudžiai susijusios. Atsakomybės rūšys yra:

1. Ekonominė organizacijos atsakomybė.

Ši atsakomybė R. Drafto organizacios modelyje yra visų kitų atsakomybių pagrindas. KKiekviena pelno siekianti įmonė yra ekonominis visuomenės elementas, kurio pirminis tikslas yra gaminti prekes ar teikti paslaugas, ir už tai gauti pelną. Pagrindiniais ir svarbiausiais laikomi ekonominiai organizacijos interesai. Be ekonominės organizacijos veiklos nebūtų ir socialinės atsakomybės. Didėjant organizacijos atsakomybei, gaunamas pelnas taip pat turi tendenciją augti, nes moralus vadovo elgesys su pavaldiniais, sąžiningas vadovavimas ir moralės normų laikymasis veikia darbuotojų darbo našumą, jie yra skatinami sekti tokiu pavyzdžiu; sąžiningas darbuotojų darbas ir etiškas karjeros siekimas nesukelia įtampos ir konfliktų įįmonėje; geras psichologinis klimatas sukelia pasitenkinimą darbu ir sąlygoja geresnius darbo rezultatus. R. Drafto atliktų tyrimų rezultatai taip pat rodo teigiamą ryšį tarp įmonės finansinės veiklos ir socialinės atsakomybės. Tai rodo, kad išlaidos socialinėms problemoms spręsti nemenkina organizacijos finansinių rezultatų.

2. Įstatyminė ((juridinė) organizacijos atsakomybė.

Šiandien modernioje visuomenėje organizacijoms nustatomos tam tikros taisyklės, leidžiami įstatymai, kurių organizacija privalo laikytis. Įstatymas yra tinkamo ir netinkamo elgesio kodifikacija. Iš organizacijos tikimasi, kad ji įvykdys užbrėžtus ekonominius tikslus, nenusižengadama įstatymams.

3. Moralinė organizacijos atsakomybė.

Ši atsakomybė apima veiklą, kurios paprastai nereguliuoja įstatymai ir kuri nebūtinai tenkina organizacijos ekonominius interesus. Moralinę organizacijos atsaomybę galima apibūdinti kaip organizacijos įsipareigojimą daryti tai, kas yrs teisinga, sąžininga ir dora, vengti žalos.

4. Laisvo pasirinkimo organizacijos atsakomybė.

Ji reiškia savanoriškus organizacijos veiksmus, siekiant padėti bendruomenei, įnešti indėlį į visuomenės gerovę. Laisvo pasirinkimo atsakomybė būdinga filantropinėms organizacijoms, aukojančioms labdarai, remiančioms vaikų, senelių namus ir pan.

Kitą socialinės atsakomybės modelį sukūrė Keith Davis. K. Davis oragnizacijos socialinės atsakomybės modelį sudaro 5 teiginiai, kodėl ir kaip organizacija turėtų laikytis įsipareigojimo ginti iir gerinti organizacijos ir visuomenės gerovę.

1 teiginys: socialinė atsakomybė kyla iš socialinės galios.

K. Davis daro prielaidą, kad įmonė yra pajėgi daryti įtaką tokių socialinių problemų kaip mažumų įdarbinimas ar aplinkos teršimas sprendimui. Tai reiškia, kad visuomenė gali ir privalo laikyti organizaciją socialiai atsakinga už tuos socialinius sprendimus, kurie priklauso nuo organizacijos galios.

2 teiginys: oragnizacija turi veikti kaip dviejų krypčių judėjimo atvira sistema.

Organizacija privalo išklausyti visuomenės atstovus ir siekti visuomenės gerovės. Kita vertus, visuomenė turi išklausyti ir suprasti organizacijos poziciją. K. DDavis siūlo nuolatinę, atvirą ir sąžiningą komunikaciją tarp organizacijos ir visuomenės. Tad visuomenė ir organizacija turi būti partnerė ir bendradarbiauti, siekdmos išspręsti socialines problemas.

3 teiginys: prieš priimant sprendimą, svarbu tiksliai numatyti socialinę šio sprendimo naudą visuomenei.

Prieš priimant sprendimus privalu įvertinti trumpalaikius bei ilgalaikius socialinius padarinius. Įmonė turi siekti išlaikyti pusiausvyrą tarp ekonominių – techninių ir socialinių interesų.

4 teiginys: socialinės prolemos sprendimo kaštus padengia vartotojai.

Negalima tikėtis iš organizacijos, kad šioji finansuos socialinių problemų sprendimus, nes jie ir keltų socialinę visuomenės gerovę. Šie kaštai iš dalies bus perkelti vartotojams, kurie už prekę ar paslaugas mokės didesnę kainą.

5 teiginys: organizacijos, kaip pilietinės institucijos, yra atsakingos ir už tam tikras socialines problemas, iškylančias už jų veiklos ribų.

Tai reiškia, jei organizacija yra pajėgi išspręsi socialinę problemą, ji turėtų būti socialiai atsakinga už tokios problemos sprendimą. Ateityje organizacija, pakilus visuomenės gerovei, gaus didesnį pelną, tad šiandien ji turi išplėsti savo socialinės atsakomybės ribas.

5. Pagrindiniai požiūriai į socialinę atsakomybę

Egzistuoja keturi požiūriai į verlo organizacijos socialinę atsakomybę:

1. Verslo atsakomybės rinkos požiūriu.

Šio požiūro veiksmingumas yra tas, kad jis užtikrina gatavą bendrovės veiklos reguliavimo formą, ir panaikina biurokratinio valstybės įsikišimo. Rinkos požiūriu, vartotojas visada užima naudingesnę padėtį tokioje visuomenėje, kur įmonės vadovaujasi tik pelno didinimo principu laisvos rinkos sąlygomis. Šio požiūrio ttrūkumas – jis neapima socialinių problemų, kurios iš esmės sukelia vadinamosios rinkos “nesėkmės” ar rinkos pasekmės.

2. Verslo atsakomybė valstybinio reguliavimo požiūriu.

Daugelis šio požiūrio šalininkų valstybinėms struktūroms pripažįsta teisę prižiūrėti dalykinį verslo gyvenimą, nors ir supranta, kad valstybinis reguliavimas niekada nėra tobulas. Jie laikosi požiūrio, kad žmonės savo prigimties ypatumų paprastai trokšta turėti gana stiprių atgrasančių priemonių, padedančių atsispirti nuodėmei. Tokiam požiūriui pagrįsti pateikiamas toks argumentas, esą įstatymas dažnai naudojamas kaip pagrindas priimant etinius sprendimus, nepaisant to, kad jis nepritaikytas tokiems tikslams.

3. Socialinė atsakomybė verslo sąžinės požiūriu.

Šio požiūrio pranašumas yra tas, kad jo kriterijus yra moralinė atsakomybė, gimusi įmonės viduje, o ne koks nors išorinis veiksnys, turintis įtakos tai atsakomybei. Būtent čia yra savireguliacijos, o ne reguliavimo, kurį siūlo valstybės struktūros galimybė. Toks požiūris orientuotas į sveiką, etišką organizacijos verslo kultūrą.

4. Socialinė atsakomybė “suinteresuotų asmenų” (interesų grupės) požiūriu.

Versle vyraujantis klasikinis požiūris teigia, kad bendrovės turi šventų ir neginčijamų įsipareigojimų akcininkams, akcijų turėtojams. Yra laikomasi požiūrio, kad santykiai tarp vadovybės ir akcininkų turėtų būti tokie kaip globėjo ir globotinio. Neseniai atsirado naujas požiūris į firmos valdymą, suvokiant ją kaip visuomenės socialinės struktūros dalį, kuri taip pat atsakinga ir visuomenei.

6. Verslo socialinės atsakomybės argumentai “už” ir “prieš”

Ginčai apie verslo vaidmenį visuomenėje sukėlė daugybę aargumentų “už” ir “prieš” socialiai atsakingą bendrovių elgesį. Socialinė atsakomybė parodo organizacijos įsipareigojimą maksimizuoti teigiamą poveikį visuomenei ir minimizuoti neigiamą įtaką.

Argumentai “už”:

1. Sukuriamos palankios verslui ilgalaikės perspektyvos. Socialiniai organizacijų veiksmai gerina bendruomenių gyvenimą ir mažina valstybės dalyvavimo būtinumą. Socialiai sėkmingoje visuomenėje ir verslui yra geresnės sąlygos.

2. Visuomenės porekių ir lūkesčių pasikeitimas. Socialiniai lūkesčiai susiję su verslu pradėjo keistis XX a. šeštajame dešimtmetyje. Siekiant sumažinti skirtumų tarp naujų visuomenės lūkesčių ir realaus firmų atsako, imta jas vis labiau įtraukti į socialinių problemų sprendimą, ir šis įtraukimas pasirodė ne tik laukiamas, bet ir būtinas. Tapo aišku, kad daugelio socialinių problemų be verslo pagalbos išspręsti negalima.

3. Išteklių turėjimas ir jų skirimas sprendžiant socialines problemas. Kadangi verslas disponuoja dideliais žmonių ir finansiniais ištekliais, tai dalį jų reikėtų perduoti socialinėms reikmėms tenkinti.

4. Moralinis įsipareigojimas vykdyti socialiai atsakingą veiklą. Įmonė yra visuomenės narys, tad savo veiklą ir elgesį turėtų grįsti egzistuojančiomis moralės normomis. Kaip ir individualūs asmenys, taip ir kompanijos turi veikti socialiai atsakingai ir tąja veikla stiprinti visuomenės moralumo pagrindus.

Argumentai “prieš”:

1. Pelno didinimo principo paneigimas. Dalis pelno lėšų skirimas socialinėms reikmėms mažintų pelno didinimo principo veiksmingumą. Bendrovė vykdo tik ekonomines funkcijas, ką jai ir dera daryti.

2. Įsitraukimo į socialinę sritį išlaidos. Lėšos, skiriamos socialinėms reikmėms tenkinti, organizacijai reiškia papildomas

išlaidas. Galiausiai šios išlaidos, perkeliamos ant vartotojų pečių, padidintų kainų už teikiamas prekes ir paslaugas.

3. Nepakankamas atiskaitomybės visuomenei lygis. Kadangi valdytojų niekas nerenka, tai jie nėra tiesiogiai atsakingi plačiajai visuomenei. Kol visuomenė nesukurs firmos tiesioginės atsiskaitomybės jai tvarkos, tol firma nedalyvaus socialiniuose veiksmuose, už kuriuos ji nesijaučia atsakinga.

4. Stygius gebėjimo spręti socialines problemas. Organizacijų personalas neturi patirties leidžiančios jį užsiimti socialinių problemų sprendimu. Visuomenės tobulinimu turėtu užsiimti specialistai, dirbantys atitinkamose valstybės institucijose ir labdaros organizacijose.

7. Verslo moralinė atsakomybė

Kasdieninėje kalboje sąvokos “etiška” iir “moralu” dažniausiai yra vartojamos pakaitomis, nediferencijuojant: kalbame apie moralų ir etišką asmenį ar veiksmą. Kita vertus, dažnai kalbame apie etiką ar jos kodeksus, tačiau tik retkarčiais užsiminame apie pačią moralę. Kai kas sąvoką moralu ar nemoralu laiko tik seksualumo sričiai (pvz.: pornografija, obsceniškumo standartai: pornografija demoralizuoja visuomenę), o etišką taiko aptarinėdami verslo ir profesinių bendruomenių elgesį savo narių bei klientūrų atžvilgiu. Tačiau etimologiniu požiūriu, etika galioja individualaus asmens ar atskirų asmenų charakterio sričiai, o moralė – žmonių tarpusavio santykių ssričiai. Taigi moralę galime apibrėžti kaip vieną iš visuomenės sąmonės formų, socialinį institutą, reguliuojančių žmogaus elgesį visose be išimties visuomenės gyvenimo srityse.

Iš moralės kyla moralinė atsakomybė. Moralinė atsakomybė – tai tam tikras žmogaus santykis su pasauliu, veiklos ir elgesio bbūdas; viena iš pagrindinių dorovės sąvokų, nusakanti asmenybės santykį su jai kelemais doroviniais reikalavimais, laisvu apsisprendimu.

Pats moralinio pasirinkimo aktas toks pats senas kaip ir visuomenės moralė. Moralinis prieštaravimas – tai situacija, kurioje asmenybės moralinė sąmonė konstatuoja, kad vieno iš galimų poelgių pasirinkimas dėl tam tikros moralinės vertybės griauna kitą svarbią asmenybei vertybę. Kilus konfliktui, asmenybė turi pasirinkti vieną iš vertybių ir kartu atsisakyti kitos.

Moralinio pasirinkimo konfliktiškumą būtina skirti nuo principų susidūrimo ir normų prieštaringumo, kuris yra nesąlygiško formulavimo ir taikymo ne jų veikimo srityje pasekmė. Tad tikslinga skirti dorovinį konfliktą nuo tariamo normų konfliktiškumo ir moralinio sprendimo kultūros klausymą vertinti, vadovaujantis vertybių, o ne principų prieštaros aspektu.

Moralinė atsakomybė verslo organizacijoje gali būti tiek individuali, tiek kolektyvinė. Organizacijos vidaus moralinę aatsakomybę reikia suvokti, kad ją sudaro jos narių moralinė atsakomybė. Nėra tokios organizacijos, kuri pati būti morali ar amorali. Organizacijoje yra individai, kurie elgesia jausdami moralinę atsakomybę kitiems arba ne. Įmonės veikla gali būti grindžiama vien tiesiogine veikla – pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ar konkurenciniu pirmavimu. Tačiau moralinis vertinimas yra svarbus norint ateityje sėkmingai plėtoti savo veiklą.

Taigi moralinę atsakomybę organizacijos viduje reikia nagrinėti dviem aspektais:

· Kaip tam tikros grupės narių tarpusavio moralinę atsakomybę;

· Organizacijos, kaip subjekto, vidinę atsakomybę jos nariams.

Kiekviena įįmonė yra tarsi mažas visos visuomenės modelis, atspindintis jos siekius, vertybes ir tradicijas. Įmonė – tai svarbus tarpinis elementas tarp individo ir visuomenės. Tad būtinai reikia analizuoti individų, grupės narių moralines vertybes, atsakomybę vienų kitiems ir įmonei kaip vienetui.

Organizacijos nariai – tai pagrindinis vadovas ar direktorius, ir padalinių vadovai, ir darbuotojai, ir iš dalies akcininkai. Todėl tenka gilintis į konkrečių kategorijų moralinę atsakomybę. Kiekvienu atveju tenka susidurti su kasdieniniais santykiais ir netradiciniais įvykiais, kurių metu pasireiškia moralinė atsakomybė arba jos nebuvimas.

8. Moralinė atsakomybė Lietuvoje

Lietuvoje pagrindiniai akcinės gamybinės organizacijos veiklą reglamentuojantys nuostatai išdėstyti LR akcinių bendrovių įstatyme. Jame apibrėžiami sprendimus priimantys organizacijos struktūros valdymo organai, kiekvieno jų teisės, pareigos bei jų turimi įgaliojimai.

Gamybinės organizacijos visuomenei turi tokius moralinius įsipareigojimus:

· Nedaryti žalos.

· Mažinti žalą dėl galimo gamyklos atidarymo ar uždarymo.

· Nepakeisti aplinkos (neteršti oro ir vandens, kontroliuoti keliamo triukšmo lygį ir t.t).

· Nepažeisti saugumo tų, kurie yra įmonės veiklos zonoje.

· Nesumažinti ekonominių veiksnių laisvės.

· Būti sąžiningam savo sandoriuose bei remtis sudarytais kontraktais.

Kiekviena organizacija per savo vidinių struktūrų veklą turi skatinti moralų darbuotojų elgesį ir visų jos grandžių atsakomybę:

· Bendrovės direktorių taryba turi aktyviai ir sąžiningai valdyti bendrovę.

· Daugiau kaip pusė stebėtojų tarybos narių, taip pat ir jos pirmininkas, negali būti iš valdybos.

· Atsakomybė už bendrovės politiką turi būti paskirstyta, remiantis 55 metų laikotarpio patirtimi.

· Atsakomybė reikalauja papildomos informacijos apie tai, kaip buvo priimami sprendimai. Informacija yra labai svarbi, tačiau versle yra tokių sričių, kur paslaptis reikia saugoti.

9. Išvados

Apibendrinant šį darbą galima teigti, kad socialinės ir moralinės atsakomybių buvimas versle (organizacijos viduje) yra būtinas norint sukurti teigiamą organizacijos aplinką.

Socialinė atsakomybė versle yra sąmoningai kuriamų ekonominių, politinių, teisinių, dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, o moralinė atsakomybė versle nusako asmenybės santykį su pasauliu, su jai keliamais moraliniais reikalavimais. Taigi galima teigti kad ir socialinės ir moralinės atsakomybės yra viena nuo kitos neatsiejamos ir beveik visais atvejais “socialinės atsakomybės” sąvoka suprantama ir kaip moralinė verslo atsakomybė. Šių atsakomybių įgyvendinimą organizacijoje galime vadinti etišku elgesiu.

Literatūra

1. Vyšniauskienė D. Kundrotas V. Verslo etika. Kaunas. Technologija,1999.

2. Pruskus V. Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės., 2003-2004 m.

3. Baršauskienė V., Janulevičiūtė B. Žmogiškieji santykiai. Kaunas. Technologija, 1999.

4. Žurnalas „Vadovo pasaulis“ 2002/2.0,

Related Posts