Lietuvos ekonominės politikos vertinimai

Home / Ekonomika / Lietuvos ekonominės politikos vertinimai

LIETUVOS EKONOMINĖS POLITIKOS VERTINIMAI

LIETUVOS MOKSLININKŲ DARBUOSE

Įvadas

Politikos ir ekonomikos mokslai Lietuvoje negali pasigirti tokia turtinga nenutrūkstama tradicija, kaip daugelyje kitų šalių dėl įvairių objektyvių priežasčių. Lietuvos valstybingumo istorijoje būta gausių, gilių ir ilgų pertrūkių, dėl kurių vystytis savarankiškam mokslui, politikai ir juolab – ekonomikai nebuvo sąlygų, nesimatė ir poreikio. Pirmąsias politikos mokslų užuomazgas Lietuvoje galima rasti XVI a. Andriaus Volano raštuose, tačiau kaip ir daugelyje to meto politinių traktatų, jo tekstuose labiau nagrinėjamos teisinės, negu ekonominės problemos. Traktatas “Apie politinę arba ppilietinę laisvę” išsamumu, argumentacija ir minties gilumu praktiškai nenusileidžia panašaus pavadinimo Dž.Loko (J.Locke) kūriniui “Esė apie pilietinę valdžią”, parašytam šimtmečiu vėliau. Minėtame traktate A.Volanas aprašo ir to meto ekonomines bei socialines problemas, tarp jų – elito išlaidavimą bei prabangą, kas darė didelę žalą šaliai ir visuomenei [1]. Tačiau šių problemų vertinimas – daugiau moralinis, negu ekonominis. Smerkiamas godumas, hedonizmas ir korupcija, tačiau nesiimama nagrinėti ūkio tvarkymo problemų ar pateikti jų sprendimo būdus. Panašūs uždaviniai to meto politinės minties terpėje nebuvo iitin populiarūs: tiek valstybės, tiek atskirų žemių bei dvarų ūkiais rūpinosi specialūs pareigūnai, ir teoriniai modeliai feodalinėje santvarkoje neatrodė reikalingi.

XVI a. Lietuvoje įvyksta žymioji Valakų reforma, iš esmės pakeitusi to meto ekonominius ir socialinius santykius. Tarp 1615 ir 1624 mm. Biržuose išleidžiama Adomo Rasijaus (1560-1627 ar 1628 m.) “Politikos ir teisės traktatas apie kilmingumą ir prekybą”, kurį jau galima laikyti ir ekonominės politikos mokslų užuomina.

Vakarų Europoje tuo metu taipogi brendo pirmosios ekonominės idėjos, siejamos su Hugo Grotu (Huig de Groot 1583-1645) Olandijoje, finansų ministru Žanu Batistu Kolberu (Jean-Baptiste Colbert, 1619-83) Prancūzijoje bei filosofo Adomo Smito (Adam Smith, 1723-90) vardu Anglijoje. Tačiau Lietuva, XVIII a. pabaigoje patekusi į konservatyvios, feodalinės ir agrarinės Rusijos imperijos priklausomybę, atsidūrė tokioje kultūrinėje terpėje, kur autoritetas reiškė daugiau už bet kokias idėjas, ir teoriniai modeliai tiek politikoje, tiek ekonomikoje buvo sutinkami su nepasitikėjimu.

1918.02.16 atsikūrusioje Lietuvos valstybėje šalies ekonomiką ėmė formuoti praktikai – Martynas Yčas, Juozas Tūbelis, Ernestas Galvanauskas, žymių teorinių darbų parašė Domas CCesevičius (1902-86). Apžvelgdamas absoliutizmo, merkantilizmo, liberalizmo, intervencionizmo ir socializmo ekonomines teorijas ir praktikas [2], D.Cesevičius mėgina rasti optimalų modelį to meto Lietuvai, ragindamas griežtai skirti politiką nuo ūkio [3]. Politikoje pripažindamas valstybės primatą ir būdamas ištikimas autoritetinės santvarkos šalininkas, ūkyje D.Cesevičius gina privatumo principą ir gan griežtai kritikuoja socialistinę krikdemų žemės ūkio reformą, įvykdytą 1922 m., nes anot jo, šalies ūkio sistema buvusi labiau pritaikyta stambiems ūkiams, ir išdalinus žemę į mažesnius sklypus, tačiau nesuteikus darbo priemonių, ūkinė padėtis šalyje nne pagerėjusi, o pablogėjusi. D.Cesevičiaus darbuose išsamiai nagrinėjamos tokios temos, kaip dempingas, kreditai, biudžeto problemos – griežtai kritikuojami valstybinio kredito entuziastai, pabrėžiant, kad kredito veikimas turintis ekonomines ribas, iš kurių vienoje pusėje – sutaupytų gėrybių kiekis, o kitoje – ūkio rentabilumas [4].

1940 m. sovietinė okupacija ir aneksija vėl nutraukė savarankišką Lietuvos politinių ir ekonominių mokslų bei praktikos raidą. Šalies ūkis imtas reguliuoti pagal valstybinio planavimo modelį. Privati nuosavybė apribota iki minimumo, į kurį įėjo, praktiškai, tiktai namų apyvokos reikmenys, baldai, kaimuose – vienas kitas žemės lopinėlis ar naminis gyvulys. Visa kita buvo valstybės: jai priklausė ir gamyklos, ir prekyba, ir fermos, ir laukai.

1988-89 m. prasidėjęs “persitvarkymas” grąžino kooperatinę nuosavybės formą ir išplėtė privačiąją. 1990.03 11 atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, gan skubiai pradėtos drastiškos ekonominės reformos privatizacijos ir liberalizacijos linkme.

Ekonominės politikos praktika ir toliau siejosi su politine valdžia. Daugelis ekonomistų buvo baigę mokslus sovietinėje sistemoje. Tačiau persiorientavimas į vakarų ekonomikos struktūras reikalavo naujų politinių teorijų ir naujos praktikos.

Dar 1990 m. įkuriamas Laisvosios rinkos institutas [5], kurio iniciatyva imtos plėtoti liberalizmo idėjos Lietuvos ekonomikoje. Šiandien liberali mintis yra beveik dominuojanti Lietuvos ekonomikos teorijoje: daugiau arba mažiau ekonominį liberalizmą palaiko ekonomikos mokslų atstovai prof.Kęstutis Glaveckas, Elena Leontjeva, Dr.Ramūnas Vilpišauskas, Petras Auštrevičius, doc.Margarita SStarkevičiūtė.

Nagrinėjant šiuolaikinių Lietuvos ekonomistų darbus, tenka išskirti daugiau arba mažiau nepriklausomus mokslininkus iš vienos pusės ir politikus – iš kitos. Daugelis politikų turi ekonomistų diplomus: nuo vyraujančių politikoje lyderių – prof.Kazimieros Prunskienės, prof.Kęstučio Glavecko, Petro Auštrevičiaus, dr.Vyto Navicko, doc.Margaritos Starkevičiūtės, dr.Antano Boso, iki marginalų bei autsaiderių – Juliaus Veselkos, Stanislovo Buškevičiaus ir dr.Vytauto Šerėno (jei pastarąjį galima priskirti prie politikų vien dėl dalyvavimo 2002 m. Prezidento rinkimuose).

Tačiau tie ekonomistai, kurie tiesiogiai dalyvauja politikoje, kaip besiskirtų jų statusas ar politinės pažiūros, turi vieną bendrą bruožą. Jie priklausomi nuo rinkėjų ir todėl, siekdami jiems įtikti, mažiau gali sau leisti atvirumą, be to – jie tiesiogiai susaistyti ir net atsakingi už tam tikrus politinius ir ekonominius sprendimus, todėl jie mažiau gali sau leisti objektyvų, neutralų vertinimą, negu teoretikai, nors pastarieji, be abejo, t.p. gali būti ir dažniausiai būna angažuoti viena arba kita kryptimi. Kita vertus, politikus nuo mokslininkų skiria turima patirtis nagrinėjamoje srityje: viena yra kurti ekonominius modelius, ir visai kas kita – pačiam juos taikyti.

Apžvelgsime keleto skirtingų Lietuvos ekonomistų darbus, palygindami jų nagrinėjamą tematiką ir požiūrius į konkrečias problemas.

ELENA LEONTJEVA: RINKA BE SIENŲ IR BE RIBŲ

E.Leontjeva, aptardama valstybės vaidmenį ekonomikoje, pabrėžia jog valstybei suteikiama teisė kištis į ekonomiką yra ppanaudojama daugelio subjektyvių tikslų įgyvendinimui [6]. Ilgametė Laisvosios rinkos instituto prezidentė čia pat kelia mintį, jog “spontaniška, arba savaiminė, tvarka leidžia visuomenei pasiekti daugiau, nei nusibrėžto tikslo siekimas.” [7] Šiuo atveju akivaizdžiai atsispindi bendra liberalizmo nuostata – ne tik ekonomikos srityje. Tiesa, ši tezė nepaaiškina, kaip įmanomas valstybės ir pačios visuomenės egzistavimas be žmonių elgesį reglamentuojančių normų ir disciplinos, o šalies ekonomika – be mokesčių, jau nekalbant apie filosofinę šios tezės reikšmę, kuri praktiškai nusako stebuklo laukimą – savaiminę gerovę be aiškaus tikslo ir jo siekimo.

Bet kokia kritika laisvosios rinkos atžvilgiu E.Leontjevos yra atmetama ir priskiriama prastam rinkos principų išmanymui ar nekokybiškam taikymui: “Sunkiai išgyvendavau, kai neraštingų, eklektiškų įstatymų vaisius arba teisinės tuštumos padarinius pompastiškai pateikdavo kaip rinkos netobulumo įrodymus ir kviesdavo labiau reglamentuoti, varžyti, skirstyti. Nelengva buvo įrodinėti, kad pagrindiniai ekonominio gyvenimo principai turi būti užfiksuoti dėsnius atitinkančiuose įstatymuose, ir kad tokių įstatymų reikia laikytis. Kad tiek, kiek kitokiais įstatymais ir nurodymais pakreipsi normalų rinkos veikimą kažkieno sumanyta kryptimi, tiek nutolsi nuo rinkos efekto. Iškreipti rinkos dėsniai duos priešingus rezultatus, negu buvo tikėtasi.” [8] Iš šios pratarmės lieka neaišku: ar autorė ekonomiką priskiria socialiniams, ar gamtos mokslams, kur veikiantys objektyvūs dėsniai be išorinio žmogaus

įsikišimo, ar teologijai, kur viską sutvarkanti geroji “nematomoji ranka”.

Kur kas stipresni atrodo autorės pateikiami praktiniai pavyzdžiai – JAV ekonominės depresijos ir jų susiejimas su atitinkamais valstybės veiksmais, Rytų Azijos šalių ekonominė liberalizacija ir ekonomikos kilimas. Tiesa – kritikuojant valstybės kišimąsi, įvardinant ją kaip prielaidą ekonominėms krizėms, nepaaiškinama – kodėl tokių krizių išvengė socialistiškai besitvarkančios Europos Sąjungos šalys, ypač Švedija ir Vokietija.

Kritiškai įvertinamas 1991m. priimtas laikinojo valiutinio fondo sudarymo įstatymas, pagal kurį įmonės privalėjusios pigiai parduoti valstybei 20% valiutinių įįplaukų. Anot autorės, tai grėsė tolesne infliacija, būtinybe dotuoti eksporto gamybą ir pirkti Rusijos aukcionuose valiutą [9]. Pabrėžiama, jog valstybė neturi daugiau, negu pati iš mūsų paima, ir kad už bet kokią kompensaciją, gautą iš valstybės biudžeto, moka patys jos piliečiai – mokesčiais, infliaciniais praradimais ir pan [10]. Išsakoma abejonė, ar pajamų perskirstymas pasitarnaujantis socialiai silpniausiųjų naudai, nes “įvairios dotacijos, valstybiniai užsakymai, lengvatos, kainų kontrolė tampa paklausi prekė valstybės vyrų rankose”, ir iš to pasipelnantys įtakingiausieji.

Socialinių krizių sprendime raginama vvengti vienašališkumo. “Įstatymiškai, minimalaus darbo užmokesčio nustatymas gali būti laikomas pranašiu pasiekimu, bet juk kiekvienas, kuris darbdavio akimis nevertas šio minimumo, apskritai liks be darbo. Žmonės, kurie galėjo save išmaitinti, taps biudžeto išlaikytiniais, o visuomenė neteks jų gaminamo produkto”. Šiedu ppastebėjimai vėl tampa aktualūs šiandien, 2004 m. išrinktajam Seimui ir jo paskirtai Vyriausybei prabilus apie minimalaus atlyginimo pakėlimą. Anot E.Leontjevos, “Net pigi darbo jėga gali būti pozityvi, pritraukiant užsienio investitorius, gaminant konkurencingą produkciją”: šis teiginys, greičiausiai, suformuluotas remiantis tais pačiais R.Azijos ir dalinai – Lotynų Amerikos pavyzdžiais, deja, Lietuvoje šis “dėsnis” suveikė visiškai kitaip – masinės (ypač jaunimo) emigracijos kryptimi, savo pigiąją darbo jėgą parduodant užsienyje, o ne Lietuvoje. Suprantama, valstybės biudžetas nuo to patiria tik nuostolius. Tačiau minėtas straipsnis parašytas 1991 m., kuomet pasiremti sava patirtimi šioje srityje dar buvo sunkiai įmanoma (nebent, pažvelgus į caro laikus, kuomet irgi vyko masinė emigracija).

Gan naiviai skamba ir kitas teiginys: “Turint opias žaliavų problemas, ištisas žmonių sluoksnis galėtų išgyventi, versdamasis prekyba” [[11]. Išties, apie 1992-93 m. prasidėjo tikras smulkesnės ir stambesnės spekuliacijos, kooperatyvų, kontrabandos, mašinų parvarinėjimo iš užsienio, bumas. Neretai šie verslai buvo tampriai surišti su kriminaliniu pasauliu. Tačiau prakuto nedaugelis: kur kas daugiau būta bankrotų ir įvairių kitokių krizių. Kiekvienai prekei reikalingas vartotojas. Rinka buvo užpildyta panašaus pobūdžio prekėmis, kurių suvartoti jau vien dėl kiekio nebebuvo kam, nebekalbant apie vartojimo poreikius ar vartotojų galimybes. Be to, prekyba niekada nepakeis gamybos. Ypač jei ta prekyba remiasi išimtinai (arba pagrinde) importu.

Gan įįdomiai atskleidžiama 1991 m. įvykdyta 20% valiutinių įplaukų “nusavinimo” akcija, paremta Laikinuoju valiutos fondo ir atsiskaitymų konvertuojama valiuta, įstatymu. Pažymėta, jog privalomąja tvarka išskaičiuojant minėtus 20% iš valstybinių ir valstybinių-akcinių įmonių, už 1 $ mok4ti 2 rubliai, kai pagal to meto Lietuvos banko valiutos supirkimo kursą, 1 $ kainavo 32 rublius. Tai būta išties įspūdingos iniciatyvos: E.Leontjeva tai pastabiai įvertina kaip 1,25 % valiutinių įplaukų pirkimą ir likusių 18,75 % priverstinį rekvizavimą [12]. Pažymima, kad minėto įstatymo padarinių pabūgo ne tik mokesčių mokėtojai, bet ir įstatymo autoriai, dėl ko šį įstatymą lydėjo nutarimas dėl įsigaliojimo, nutarimas dėl įgyvendinimo, nuosekli taikymo instrukcija, tačiau tai negelbėję padėties. Viename iš nutarimų buvę numatyta, jog įmonės privalančios pervesti valiutines lėšas į Lietuvos arba užsienio bankus: E.Leontjeva pažymi, kad be oficialaus susitarimo su TSRS, įmonės negalėjusios atlikti šitokio pervedimo, grėsusio net kriminaliniais kaltinimais.

E.Leontjeva kritikuoja Lietuvos banko veiklą 1991 m., pabrėždama, kad komercine veikla besiversdamas ir konkuruodamas su kitais komerciniais bankais, šis bankas negalintis kartu atlikti ir centrinio banko funkcijos, nes dėl pirmiau paminėtos veiklos jam būtų sunku objektyviai reguliuoti pinigų apyvartą. Be to, jis neturintis moralinės teisės leisti arba neleisti steigtis kitiems bankams, reguliuoti ar revizuoti jų veiklą, rengti bankininkystę reglamentuojančius ir jo išskirtines tteises įtvirtinančius įstatymus, pats būdamas konkurencijos dalyviu [13]. Parodoma ir praktinė pusė: bankas naudojantis valstybės kapitalą, per šešerius metus Vyriausybė turinti perduoti Lietuvos bankui 500 mln. rublių, todėl autorė pagrįstai klausia – negi piliečiai mokantys mokesčius, o Vyriausybė šias lėšas skirianti kažkieno daromam bizniui? T.p. nurodoma, jog vengdamas privačių bankų konkurencijos, Lietuvos bankas trukdo jiems steigtis, o teisėtų bankų vietoje atsirandantys nelegalūs. Pabrėžiama, kad šių bankų nepasiekiantis joks valstybės reguliavimas, o valstybės biudžetas – nesulaukiantis iš jų pelno mokesčių. Pateikiamas įdomus faktas, jog Lietuvos bankas, pats nustatęs nuosavų ir skolintų pinigų santykį 1/10, pats viršijo 1/30 santykį [14].

Be to, E.Leontjeva aprašo ir gan griežtai įvertina tokią tuometinę Lietuvos banko veiklą, kaip komercinių bankų revizija (anot autorės – nepaisant komercinių paslapčių ir pagarbos nuosavybės teisėms), nurodymas komerciniams bankams laikyti savo lėšų rezervus Lietuvos banke, tarpininkavimo su sąjunginiais partneriais, perėmimas [15].

Po visos šios Lietuvos banko kritikos, E.Leontjeva pasiūlo gan netikėtą sprendimo būdą: palikti Lietuvos banką komerciniu, atšaukiant jam išimtines teises ir leidžiant konkuruoti su komerciniais bankais kaip lygiam tarp lygių, o prie Vyriausybės įsteigiant Pinigų-bankų komitetą, kuris palaipsniui galėtų transformuotis į centrinį banką.

Tiesa, dėl prastos padėties bankų sistemoje kaltinamas ne vien Lietuvos banko monopolis. Anot E.Leontjevos, didžiulė problema slypinti jjau pačiuose sistemos pamatuose [16], kadangi kreditų poreikis esantis didesnis už jų pasiūlą. Dėl šitokios padėties E.Leontjeva kaltina “nuolatinį ir didžiausią kenkėją” (liberalų požiūriu) – valstybę, apribojusią banko palūkanų normą 25-iais procentais metinių palūkanų, kai metinė infliacija tuo metu siekusi 300%. Tokiu būdu, anot autorės, paneigiama reali palūkanų norma ir bet kuris, gavęs paskolą metams, realiai grąžina bankui 1/3 gautos sumos. Todėl nukenčiantys bankai ir jų skolintojai (anot E.Leontjevos – daugiausia valstybinės įmonės ir viduriniosios klasės atstovai). Šioje vietoje E.Leontjevai stipriai oponuoja kitas ekonomistas – Albertas Šimėnas, pateikdamas argumentą, jog palūkanų normas buvę būtina riboti dėl to, kad atsirasdavę bankų ir kredito įmonių, neatsakingai žadėjusių didesnes palūkanas, nei buvo pajėgūs išmokėti, ir po to daugelis tokių bankų bei įmonių bankrutavę, į nebūtį nusinešdami ir indėlininkų santaupas. Lyginant E.Leontjevos ir A.Šimėno pozicijas, panašu kad abu atstovauja skirtingiems kraštutinumams, bent jau bankų reformos klausimu, ir šis pozicijų skirtumas ne tik leidžia susidaryti visapusiškesnį vaizdą, bet ir potencialiai atspindi būtiną dialogą tarp kapitalo ir valstybės atstovų, kurių pozicijų skirtumas yra neįmanomas, o dialogas – būtinas.

E.Leontjeva kritikuoja mokslininkus, problemų priežastis matančius kadrų kokybės stygiuje arba kontrolės stokoje. Anot jos, nesant galimybių konkuruoti laisvoje rinkoje, jėgos nukreipiamos kitokiai kovai. Užsimenama apie Pasaulio banko pastabas

ir įspėjimus jaunoms demokratijoms dėl pavojų, susijusių su valstybinių paskolų švaistymu ir dėl to, kad valstybiniai bankai labiausiai esą linkę korumpuotis.

Pažymima, jog komercinius bankus kaltindami dėl piktnaudžiavimų, valstybinį kapitalą skolinant privatininkams, patys valstybiniai bankai teikiantys paslaugas privačiam sektoriui. Raginama vietoje slaptos valstybinės bankų “komercializacijos” atlikti viešą privatizaciją. Perspėjama, kad nesiėmus esminių reformų, net ir su geriausiais kadrais nebūsią pasiekta nieko geresnio kaip “antrasis socializmas [17]”. Pabrėžiama, jog visi komercine veikla besiverčiantys bankai turintys veikti pagal vienodus įstatymus.

Kalbėdama apie bbesiformuojantį verslą ir to meto teisines sąlygas jam, E.Leontjeva užsimena apie dar Aukščiausioje taryboje-Atkuriamajame Seime svarstytas mokesčių lengvatas, tame tarpe – galimybę visiškai atleisti mažas įmones nuo juridinių asmenų pelno mokesčio ir nuo fizinių asmenų pajamų mokesčio (jei tai personalinė firma ar ūkinė bendrija). Šitokių projektų vertinimą E.Leontjeva pateikia savo cituojamo verslininko Ž.Kačanausko žodžiais: lengvatos vieniems – tai papildoma našta kitiems.

Kritikuojama mokesčių sistema: anot E.Leontjevos, nėra pagrindo didžiuotis, jog Lietuvoje nėra dvigubo pajamų apmokestinimo kaip Amerikoje ar kituose kraštuose, nnes Lietuvoje galiojanti santvarka, kuomet akcijų savininkų gaunami dividendai nėra apmokestinami, o apmokestinamas tik pelnas. Pasak E.Leontjevos, tokia tvarka remiasi atvirkščia logika ir kur kas naudingiau būtų apmokestinti būtent vartojimui skirtas personalines pajamas (tarp jų ir dividendus), o pelno mokestį –– panaikinti: tokia tvarka, anot autorės, paskatintų kapitalo kaupimą (investicijas), o ne vartojimą [18]. E.Leontjeva t.p. nepripažįsta skirtumo tarp gamybinio ir prekybinio kapitalo: anot jos, nesvarbu ar prekybos, ar žvejybos įmonė uždirbanti lėšas, kurios virsiančios investicijomis, nes prieš investicinį procesą visi turintys būti lygūs. Kartu pabrėžiama, jog verslininkų išlaisvinimas nuo mokesčių padėtų jiems pakilti iš šešėlio ir leistų jiems dorai dirbti, užuot vengus mokesčių ar kitais būdais pažeidinėjant įstatymus.

Valstybės paramą verslui E.Leontjeva sieja su korupcija ir pačių verslininkų parazitavimu, pabrėždama rizikos neišvengiamybę normaliame versle [19].

Nagrinėdama 1992 m. ekonominę krizę, kai iškilus grynųjų rublių stygiui, ėmė masiškai užtrukti atlyginimų išmokėjimas, kas dar labiau destabilizavo socialinę padėtį, E.Leontjeva mėgina ieškoti šios krizės priežasčių. Užsimenama apie Rusijos premjero J.Gaidaro pradėtą liberalizaciją RRusijoje, pabrėžiama, jog rublio infliaciją nulėmusi ne Lietuvos, o Maskvos politika, o dalinai – ir bendra socialistinė praeitis, mat rublio vertė seniai buvusi gan menka, tiktai perėjimas prie rinkos kainų šią problemą “apnuogino”.

E.Leontjeva pastebi prieštaravimą tarp galimybės vykdyti radikalias ekonomines reformas ir čia pat tenkinti nesuderinamus žmonių reikalavimus: mažinti mokesčius ir išlaikyti socialines garantijas [20].

ALBERTAS ŠIMĖNAS: POLITIKO EKONOMINIAI VERTINIMAI

Dr.Albertas Šimėnas, 1991-92 ėjęs Lietuvos Respublikos ekonomikos ministro, o 1991.01.10-13 Vyriausybės premjero pareigas, remdamasis savo paties patirtimi ir ekonomisto kompetencija, nnagrinėja Lietuvos ūkio TSRS sudėtyje bei Nepriklausomybės laikotarpiu pradėtų reformų, problemas. Jo knygoje “Ekonomikos reforma Lietuvoje” pabrėžiama, jog 1990-94 m. laikotarpiu vienu metu vyko valstybės atkūrimas, politinė demokratizacija ir ūkio reforma, pereinant nuo centralizuoto ūkio valdymo prie rinkos ekonomikos. Pažymima, jog svarbiausia Lietuvos ūkio krizės priežastis – ne jos valdžios sprendimai, o sovietinės planinės ūkio sistemos žlugimas. Taip tarsi iš anksto atmetama bet kokia kritika dėl nekompetentingų ir klaidingų politinių žingsnių. Anot dr.A.Šimėno, sovietinė sistema nebuvusi dirbtinai sugriauta, ją sužlugdęs pats planinis svietinio ūkio principas, lėmęs neefektyvų materialinių, finansinių, darbo išteklių naudojimą ir jų švaistymą. Sovietinis planinis ūkis galėjęs gyvuoti ir gyvavęs tik tol, kol užtekę pigių išteklių [21]. Kita vertus – čia pat pripažįstama, jog vykdant ūkio reformą sudėtingomis vidaus ir išorės sąlygomis, neišvengta klaidų ir netikslumų, kas paskatino nomenklatūrinio kapitalizmo tendencijas [22] (apie kurias, nors ir iš kitos pusės, užsimena ir E.Leontjeva, ypač aptardama Lietuvos banko veiklą).

A.Šimėnas pažymi, jog Lietuvos ūkis okupacijos metais buvęs integruotas į TSRS ūkio valdymo, produkcijos realizavimo rinkų, ūkio aprūpinimo materialiniais ištekliais, gamybos infrastruktūros, bankų ir finansų srityse [23]. Vietos valdžios struktūros – politiniame, ekonominiame, teisiniame ir finansų lygmenyse – tapo centrinės sovietinės vadovybės kontroliuojamais filialais, vykdžiusiais iš viršaus diktuojamus planus. A.Šimėno nuomone, jjau pats Lietuvos ūkio atsilikimas stiprinęs jos politinę ir ekonominę integraciją, nes dėl prastos gaminių kokybės ir nedidelio išteklių panaudojimo efektyvumo, vietinę produkciją buvę galima realizuoti tik sovietinėje bei atsilikusių šalių rinkose [24]. Žinoma, išvada kad sovietinė valdžia tyčia mažinusi Lietuvos ūkio efektyvumą dėl politinių tikslų, atrodo kiek per griežta ir skubota, nes nei viena valdžia nėra suinteresuota skurdu savoje šalyje, kuris tik paskatintų gyventojų nepasitenkinimą. Greičiau reikėtų vertinti ekonomines problemas kaip tuometinės politinės sistemos pašalinį efektą, kuomet užsibrėžti planai ne visais atvejais atitikdavę realias galimybes, o bet kokia valdžios (vadinasi – ir jos planų bei sprendimų) kritika buvo sunkiai įmanoma dėl politinių priežasčių – valdžios vertikalės, nubrėžtos ne iš apačios į viršų, bet atvirkščiai.

A.Šimėnas t.p. pabrėžia, jog ypač glaudžiai buvusios integruotos tokios ūkio infrastruktūros šakos kaip energetika, transportas ir ryšiai, kurių plėtra Lietuvoje tiesiogiai priklausė nuo TSRS strateginių karinių interesų [25]. Anot A.Šimėno, būtent ši priežastis nulėmusi geresnę Lietuvos kelių kokybę, lyginant su kt. sovietinėmis respublikomis. Geležinkelio, vandens ir oro transporto planavimas buvusi grynai centrinės, o ne respublikinės valdžios kompetencija. Pabrėžiama vieninga sovietinė monetarinė sistema, dėl ko atsikurianti valstybė t.p. turėjusi problemų, kai reikėjo iš naujo kurti savo finansinę bazę. Tiesa – Lietuva turėjusi savo biudžetą, tačiau jo ppajamų ir išlaidų dydį bei struktūrą lėmę TSRS finansų ministerijos sprendimai. A.Šimėnas pabrėžia ir kultūrinį, mentalinį faktorių, pažymėdamas jog centralizuotas valdymas suformavęs atitinkamus valdininkų, darbininkų ir tarnautojų įgūdžius [26], dėl kurių buvę sunku prisitaikyti prie vėliau besikeitusių sąlygų.

Direktyvų vykdymas ir geresnių sąlygų “išsikovojimas” centrinėse valdžios institucijose sudarė vietinės valdžios funkcijų bei jų kokybės esmę, o daugelis konkrečių administravimo sričių, kurios priklausė centrinės valdžios kompetencijai (mokesčių, muitų politika, jų surinkimas, prekybos balanso, vidaus ir užsienio skolų, banko palūkanų, infliacijos problemos, o tuo labiau – būdai ir mechanizmai joms spręsti) vietinės valdžios struktūroms buvo, paprasčiausiai, nežinoma. Kadangi daug lėmę asmeniniai ryšiai ir pažintys, susiformavę įgūdžiai ir įpročiai lobizmui, korupcijai ir protekcionizmui. Produkcijos realizavimo problemos, bankroto grėsmė ar konkurencija buvo nepažįstamos sritys. Produkcijos kokybė, poreikis atnaujinti asortimentą ar reklamuoti produkciją įmonių vadovams – mažai terūpėję. Pagrindiniu gamybą ribojančiu veiksniu laikytas materialinių išteklių stygius, o ne produkcijos paklausa [27].

Kalbėdamas apie “persitvarkymo” laikais prasidėjusias pirmąsias ekonomines reformas rinkos ir privačios nuosavybės išplėtimo link, A.Šimėnas pripažįsta, kad privataus sektoriaus užuomazgas Lietuvoje sudarę buvusių valstybinių įmonių, bankų, kolūkių vadovai, partinės ir valstybinės nomenklatūros atstovai bei nelegalūs verslininkai [28]. Paminimos ir politinės respublikinės valdžios iniciatyvos ekonominės reformos linkme: 1988 m. ėmusi kurtis reformos parengimo

grupė iš ekonomikos specialistų, kurių dalis buvo susipažinusi su prieškarinės Lietuvos ekonomika ir kritiškai vertino sovietinės ekonomikos principus; t.p. 1989 m. Aukščiausios tarybos (AT) priimtas LTSR ekonominio savarankiškumo pagrindų įstatymo projektas [29].

1988-89 m. pradėtas naujasis politinis Lietuvos TSR kursas to meto realijomis buvęs ne kas kita, kaip deklaratyviai išsakytų konstitucinių principų praktinis įgyvendinimas. 1988 m. viduryje prof.K.Antanavičiaus suburta ekonomistų grupė (A.Dobrovolskis, K.Glaveckas, E.Vilkas, K.Prunskienė, A.Šimėnas, G.Vagnorius ir kt.) parengę Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepciją. Joje, visų pirma, pažymima jog ekonominiam ssuverenitetui reikalingos deramos politinės, tesinės ir ūkinės sąlygos. Respublikos valdymo klausimai nurodyti respublikinės, o ne sąjunginės valdžios kompetencija. Visa respublikos teritorijoje esanti nuosavybė ir ištekliai paskelbti išimtinai respublikos nuosavybe. Ekonominiai ryšiai su kt. sąjunginėmis respublikomis užsienio šalimis, anot šios koncepcijos, turintys būti grindžiami išimtinai prekiniais piniginiais santykiais bei komercine nauda. Galiausiai – įmonės ir organizacijos (valstybinės, kooperatinės ir akcinės), esančios LTSR teritorijoje, pripažįstamos ekonomiškai savarankiškomis, jų veikla grindžiama ekonominiu tikslingumu, ūkiskaitiniu naudingumu. Valstybinė, kooperatinė ir individuali nuosavybės formos pripažįstamos lygiateisėmis [[30]. Be to, pripažįstant bendros sąjunginės valiutos privalumus, pabrėžiama, jog ekonomiškai savarankiška respublika naudotis sąjungine valiuta – rubliu – galėtų tik tuo atveju, jeigu jis taptų laisva konvertuojama valiuta ir jeigu būtų normalizuota pinigų apyvarta, jei biudžeto deficitas nebūtų dengiamas ppinigų emisija, o kadangi visos šios sąlygos nėra vykdomos, pasiūloma Lietuvos TSR įsivesti savo piniginį vienetą, kaip būtiną sąlygą savarankiškai vidinei, sąjunginei ir tarptautinei ekonomikai, prekiniams piniginiams santykiams ir rinkos efektyvumui. Paskelbiama apie LTSR valstybinio banko įkūrimą. Visi mokesčiai renkami į vietos bei respublikinį biudžetą, nors numatoma dalį respublikinio biudžeto atskaityti į TSRS biudžetą pagal sąjunginius normatyvus.

Nepaisant daugelio kompromisų ir išlygų, ši koncepcija tuo metu buvo išties drąsus projektas – ypač kalbos apie išimtines respublikos teises į visą joje esančią nuosavybę ir planai sukurti savarankišką valiutą. Koncepcijoje nekalbama apie TSRS panaikinimą ar kapitalizmo įvedimą – netgi terminų lygyje: vietoje “privačios” nuosavybės įvardijama “individuali”, vyraujančiomis ūkyje ir toliau paliekamos valstybinės įmonės, tiktai pagal šią koncepciją jas jau turėtų valdyti ne vvaldžios institucijos, bet įmonių “darbo kolektyvai” [31] (taigi, beveik sugrįžtama prie komunistinės santvarkos kūrimo pradmenų). Toks kompromisinis variantas iš esmės atitiko “persitvarkymo” nuostatas.

Šios koncepcijos pagrindu 1989 m. viduryje LTSR AT priėmė Lietuvos ekonominio savarankiškumo pagrindų įstatymo projektą [32]. Tiesa, TSRS centrinės valdžios struktūros panašioms tendencijoms – nepritarė. Tačiau tai tiktai sustiprinę savarankiškumo siekiančias jėgas pačioje Lietuvoje, nes rinkdami naują AT, gyventojai jau žinoję, kad iš TSRS laukti didesnių nuolaidų nėra prasmės.

Aprašant tolesnę įvykių evoliuciją, pažymima jog daugelis Lietuvoje politinę Nepriklausomybę ssiejo su greitu ekonominiu suklestėjimu, o tuo pačiu – ir žmonių gerovės augimu [33]. Prasidėjusi ekonominė krizė paskatinusi visuomenėje reakciją, kurios pasėkoje nemaža rinkėjų dalis parėmė nuverstųjų sovietinio režimo jėgų restauraciją, o padėčiai toliau blogėjant daugelis tiesiog “depolitizavosi”.

Visame veikale A.Šimėnas čia vienur, čia kitur susitelkia tiek politiniu ekonominės Lietuvos raidos aspektu, iš kitos pusės – pabrėždamas ekonominių veiksnių įtaką pačiai politinei situacijai. Ištisi skyriai pašvenčiami politiniams įvykiams ir jų aptarimui, aplenkiant arba minimaliai paliečiant ekonominę problematiką (44-56 ir kai kuriuose kt. puslapiuose ekonominio aspekto beveik nematyti).

Ūkio reformos vykdyme išskiriami trys etapai: 1990.03.11-1991.01.10 laikotarpis, kuris pavadintas dvivaldystės laikotarpiu (dėl skirtingų jėgų vyravimo parlamente ir Vyriausybėje) ir kuriam priskiriamas pagrindinis rūpestis – ekonominė blokada, kurią 1990 m. balandį Lietuvai paskelbusi TSRS; 1991.01.10-1992.10.25 laikotarpis, apibūdintas kaip demokratinių jėgų triumfo laikotarpis, kuriuo, anot autoriaus, įvykdytas Lietuvos ūkio savarankiškumas nuo TSRS ir vidinė ūkio liberalizacija bei santykių su užsieniu užmezgimas; 1992-95 laikotarpis, įvardintas nomenklatūros valdymo laikotarpiu, kuriuo labiausiai buvę rūpinamasi vadovaujančiųjų kadrų politika, valstybinio turto privatizavimu, eksporto ir importo reguliavimu, valstybinio ūkio sektoriaus rėmimu, užsienio kreditų gavimu ir jų paskirstymu [34]. Valstybinio turto privatizavimas buvęs sustabdytas ir pertvarkytas taip, kad palankesnes sąlygas turėtų privatizuojamųjų įmonių vadovai – tiesa, santykis tarp “sustabdymo” ir “pertvarkymo” pplačiau nekomentuojamas, dėl ko ir pats teiginys atrodo prieštaringas ir sunkiai tikėtinas, lengviau priskirtinas autoriaus politiniam angažuotumui, nei mokslinei analizei.

Lito susiejimą su doleriu A.Šimėnas įvardino prielaida infliacijos mažėjimui ir drauge – bankų sistemos reformos stabdymu, kuris, savo ruožtu, suteikęs pagrindą vėlesnei bankų krizei [35]. Keletą sykių pabrėžiamos tuomet valdžiusios nomenklatūros pastangos ekonominius svertus perduoti savo šalininkams [36], tačiau nepateikiant nei vieno konkretaus pavyzdžio, be papildomų studijų šis teiginys liktų nepagrįstas, vertintinas kaip subjektyvi autoriaus nuomonė ir gan vienpusiškas, politizuotas vertinimas.

Autorius atskirai aptaria reformas konkrečiose srityse: nuosavybės teises, įmonių ir bendrovių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, mokesčių, kainų, kredito, pinigų ir bankų veiklos srityse. Gan plačiai aprašoma, kaip buvo kuriamas teisinis pagrindas privačiai nuosavybei, individualioms įmonėms ir akcinėms bendrovėms. Tiesa – didesnioji ekonominių reformų evoliuciją nupasakojančio teksto dalis yra daugiau aprašomojo, negu vertinamojo pobūdžio, o protarpiais pateikiami vertinimai – daugiau politiniai, negu ekonominiai. Iš ekonominės pusės ypač kritikuojamas 1990.09.25 priimtas valstybinių įmonių įstatymas, numatęs naują, mišrią nuosavybės teisę: valstybines-akcines įmones. Pagal šį įstatymą, netgi 99% įmonės akcijų įsigijęs asmuo į Stebėtojų tarybą tegalėjęs paskirti 2/3 jos narių, ir tokia sąlyga netenkinusi užsienio investuotojų, pageidavusių kontroliuoti įmonių veiklą [37] – pažymi A.Šimėnas. be to, šitokios sąlygos sudariusios palankesnes galimybes pačioms įmonių vadovybėms ppalaipsniui perimti (pasisavinti) tokių “mišrių” įmonių turtą, palaipsniui pereinant rie autoriaus minimo nomenklatūrinio kapitalizmo.

Aprašydamas kainų reformą, A.Šimėnas aiškina, jog staigiu šuoliu pereiti nuo centralizuotų prie rinkos kainų buvę neįmanoma dėl to, kad privataus sektoriaus lyginamasis svoris buvęs pernelyg mažas, o ūkyje vyravusios ministerijoms pavaldžios didelės valstybinės įmonės su savais specifiniais interesais. Tiktai po to A.Šimėnas pamini gerokai akivaizdesnę priežastį – jog Lietuvos ūkio struktūra tuo metu buvusi pritaikyta prie pagrindinio ekonominio partnerio – TSRS – deformuoto kainų lygio ir struktūros [38]. Toks priežasčių pirmenybių išdėstymas A.Šimėno tekste leidžia manyti, kad dėl politinių priežasčių jis yra suinteresuotas kažkiek nuvertinti išorinį veiksnį, dėl kurio apskritai turėjo vykti kainų reforma, ir dėl kurio ji turėjo vykti ne iš karto, o palaipsniui (atsiskiriant nuo TSRS, formuojantis savarankiškai ekonominei politikai ir pereinant prie Vakarų rinkų), tuo tarpu – pagrindinis problemos akcentas perkeliamas būtent į vidinę ekonominę struktūrą. Tikėtina, jog tokiu būdu mėginama pateisinti gan skubota ir ne visais atžvilgiais kvalifikuota šios struktūros kaita, nes kai kuriose iniciatyvose šia linkme asmeniškai dalyvavo ir pats A.Šimėnas.

Pagrįsdamas kainų kaitos laipsniškumą, A.Šimėnas pateikia konkretų ir įtikinamą pavyzdį – energetinių išteklių kainą, kuri reformos išvakarėse buvusi tokia maža, lyginant su vakarų kainomis, kad staigus šių išteklių kainos padidinimas

iki Vakarų lygio galėjo grėsti ne tik įmonių, gaminančių energijai imlią produkciją, bankrotą, bet ir bendrą ūkio, o kartu ir socialinę krizę. [39] Jai sušvelninti reikėjo laiko struktūriniams įmonių pertvarkymams įvykdyti ir naujiems ekonominiams ryšiams užmegzti. Toliau A.Šimėnas poreikį įvykdyti kainų reformą susieja su būtinybe išspręsti šiuos uždavinius:

– – centralizuotai valdomų valstybinių įmonių sistemą pakeisti ekonomiškai savarankiškų, galinčių konkuruoti tarpusavyje ūkio subjektų sistema;

– – parengti ekonomines priemones neigiamiems socialiniams kainų reformos padariniams sušvelninti, t.y. parengti ir vykdyti aktyvią valstybės darbo užmokesčio ir ssocialinės paramos gyventojams, politiką;

– – parengti priemones, ribojančias monopoliškai dideles kainas;

– – valstybės kontroliuojamas kuro, energetikos išteklių, komunalinių paslaugų gyventojams kainas liberalizuoti kruopščiai įvertinant galimus ekonominius ir socialinius padarinius;

– – pamažu atsisakyti dotavimo sistemos, sukeliančios žalingas kainų struktūros deformacijas;

– – kainų reformos procesą suderinti su Lietuvos ūkio atsiskyrimo nuo TSRS eiga;

– – įvykus pagrindiniams kainų struktūros pokyčiams, kuo greičiau sustabdyti kainų absoliutinio lygio augimą, t.y. sumažinti infliaciją iki racionalaus lygio (~15-20%).

Pirmiausia – 1994.07.26 priimtu kainų įstatymu buvo išskirtos valdžios reguliuojamos ir rinkos kainos [40], taigi –– nebuvo išsyk pereita prie laisvos rinkos, bet palaipsniui. 1991.01.31 Vyriausybė priėmė nutarimą, kad prekybos organizacijos, parduodančios prekes komercinėmis kainomis, gautą skirtumą Vyriausybės nustatytomis proporcijomis perduotų Lietuvos finansinių išteklių fondui, savivaldybės biudžetams, prekes pateikusiai įmonei (kai prekės pagamintos Lietuvoje) ir 110% pasiliktų sau [41]. Prekybos įmonės įgijo teisę parduoti prekes ne tik valstybės nustatytomis mažmeninėmis, bet ir savo pačių nustatytomis rinkos kainomis. Tačiau A.Šimėnas pripažįsta buvus komplikacijų, nes prekybos įmonės deklaruodavusios, jog parduodančios prekes mažmeninėmis kainomis, o parduodavusios komercinėmis. Šiuos A.Šimėno pastebėtus faktus galima sieti ne tik su tuometine ekonomine, bet ir su teisine bei politine padėtimi: rinkos ekonomika dar tiktai formavosi, daugelis dalykų dar nebuvo reglamentuoti, nebuvo kontroliuojančių institucijų arba nebuvo nustatytos aiškios jų funkcijos (šie veiksniai tarsi pagrindžia, jog valstybinis reglamentavimas, kurį taip neigiamai vertina E.Leontjeva, yra neišvengiamai būtinas netgi laisviausios rinkos ekonomikoje).

A.Šimėnas prisimena 1991 m. pradžioje kilusią įtampą dėl maisto produktų, kai matydami kainų skirtumus tarp oficialių maisto produktų kainų TSRS ir daug didesnių kainų valstybės nnekontroliuojamoje rinkoje, vietiniai gamintojai vengė parduoti žemės ūkio produkciją Lietuvoje, laukdami supirkimo kainų padidinimo, o kai kurie – masiškai vežė produktus iš Lietuvos [42]. A.Šimėnas kaip prevencinę priemonę tokiai padėčiai spręsti nurodo 1991. m. kovo mėn. Vyriausybės nutarimą mažmenines maisto produktų kainas padidinti vidutiniškai 2.8 karto, matyt tuo tikintis paskatinti gamintojus parduoti savo produkciją. 1991.03.25 priimtas sprendimas, jog už 200 rb vertės ŽŪ produkciją, parduotą valstybei, leidžiama nusipirkti 70 rb vertės paklausių prekių (mat gyventojai turėję daug laisvų pinigų, o pparduotuvės buvusios pustuštės). Įvedamos licencijos maisto ir kt. ŽŪ produktų išvežimui. Imtos dalinti kortelės įsigyti maisto produktų mažiausiomis kainomis.

Pažymimas Rusijos kainų liberalizavimas, anot autoriaus – apsunkinęs Lietuvos įmonių galimybes konkuruoti jos rinkoje [43]. Iš kitos pusės – nurodoma, jog Rusijai tiekiamos, o t.p. – iš jos gaunamos produkcijos (išskyrus kuro ir energetikos išteklius) kainos buvusios fiksuotos, ir infliacijos pasėkoje tapusios daug mažesnės negu rinkos, ir gyventojai nebuvę suinteresuoti parduoti produkciją mažomis kainomis. Maisto produktų savikaina ėmusi viršyti jos kainą, todėl Vyriausybė buvusi priversta dotuoti Rusijon tiekiamus maisto produktus. Didėjanti infliacija, smunkanti perkamojo rublio galia, didelis apyvartoje buvusių rublių perteklius sąlygojęs prekių deficito Lietuvoje augimą.

A.Šimėnas 1991.07.17 priimtą Vyriausybės sprendimą įvesti bendruosius talonus (“vagnorkas”) motyvuoja siekiu apriboti prekių išvežimą iš Lietuvos [44]. Įvedus šį dalinį pinigų pakaitalą, kuriuo – greta rublių – imti mokėti atlyginimai, pensijos, stipendijos ir kt. socialinės išmokos, buvo sudarytas atskiras fondas prekėms, kurias įsigyti reikėjo ir rubliais, ir bendraisiais talonais. Tačiau pažymima, jog ši priemonė vidaus rinkai apsaugoti ilgainiui nepasiteisino, mat talonų radęsi daugiau, nei prekių. A.Šimėnas pripažįsta, jog infliacija, kurią dar labiau padidinęs talonų įvedimas, buvusi sąmoningai sukelta, taikant ją kaip priemonę papildomam efektui prekyboje su Rusija, gauti [45]. 192.10.06 AT priimtu įstatymu talonai visiškai pakeitė rrublius, tapdami laikinaisiais Lietuvos pinigais.

Be to, anot A.Šimėno, Vyriausybės skatinamas kainų augimas sukėlęs “tik nedidelius struktūrinius kainų pokyčius”, o gyventojai ir ūkio subjektai “prisitaikę” prie nuolatinio kainų kilimo [46]. Akivaizdu, jog ekonominės padėties vertinimai iš tiesiogiai tą padėtį įtakojusių politikų pusės ir iš – bent formaliai – neutralių mokslininkų pusės neišvengiamai skiriasi.

Pažymima jog 1991 m. surinkti mokesčiai leidę padidinti atlyginimus, pensijas, kt. socialines išmokas, tačiau realus gyvenimo lygis dėl nuvertėjusių santaupų – smukęs. 1991.11.13 Vyriausybė, priimdama nutarimą liberalizuoti kainas ir tarifus, pasiliko teisę:

– – nustatyti prekių ir paslaugų, kurių kainas reguliuoja Vyriausybė, nomenklatūrą;

– – įpareigoti ūkio subjektus deklaruoti kainas;

– – nustatyti prekybos antkainį (valstybės kontroliuojamoms kainoms);

– – nustatyti visiems ūkio subjektams privalomas gamybos, apyvartos ir realizavimo kaštų kalkuliavimo taisykles ir atskaitomybės tvarką

Kalbant apie tolesnę kainų reformą, autoriaus pabrėžiama jog 1993 m. įvedus litą, kainų kilimas sulėtėjęs, tačiau socialiniai padariniai buvę skaudesni, mat esant stabiliam lito kurso, darbo užmokestis įmonėse keitėsi pagal faktinius veiklos rezultatus, ir nebebuvę galimybių didinti atlyginimus ar socialines išmokas adekvačiai kainų kilimui [47].

Aptardamas bankų ir pinigų reformą, A.Šimėnas nurodo tokius uždavinius: atskirti Lietuvos bankus nuo TSRS bankų sistemos, sukurti savarankišką dvipakopę Lietuvos bankų sistemą su centriniu banku priešakyje, laiduoti komercinių bankų veiklos stabilumą ir patikimumą (būtent tai, dėl kko stokos nerimavo E.Leontjeva!), įvesti nacionalinius pinigus ir vykdyti nuoseklią, ūkio interesus atitinkančią pinigų politiką. Pažymėtina, jog A.Šimėnas, minėdamas 1990 m. kovo-liepos mėn. laikotarpį, kaip tiktai komercinius bankus kaltina priešinimusi bet kokioms reformoms, dėl ko pirmoji Lietuvos banko valdyba su A.Povilaičiu priešakyje negalėjusi pasiekti geresnių rezultatų [48]. Taigi, atsakovas nurodomas visai kitoje pusėje, nei E.Leontjevos raštuose, nors pastaroji mini 1991 m. A.Šimėnas pripažįsta Lietuvos banką vykdžius vienu metu ir komercinę, ir centrinio banko funkcijas, ir toliau kaltina komercinius bankus, kam šie nepaklusę Lietuvos banko sprendimams [49], be to – apgailestauja, kad Lietuvos bankas 1990 m. neturėjęs ne tik Statute numatyto įstatinio kapitalo, bet ir tinkamų darbo patalpų. A.Šimėnas t.p. nurodo 1990.10.02 AT priimtą įstatymą, pagal kurį visi Lietuvos teritorijoje esantys TSRS bankai iki 1990.12.31 turėję būti reorganizuoti ir įtraukti į Lietuvos banko struktūrą.

Ypač įdomus politinis konfliktas ir pozicijų disonansas atsispindi tolesniuose A.Šimėno teiginiuose, lyginant juos su aukščiau pateiktais E.Leontjevos straipsniais. A.Šimėnas kritikuoja Vyriausybę atsisakius vykdyti AT priimtą bankų įstatymą ir šio atsisakymo motyvaciją, kuri – visiškai sutampa su E.Leontjevos pateikiama pozicija netgi terminų lygyje. Cituojant A.Šimėną – “Vyriausybė savo sprendimą motyvavo tuo, kad Lietuvos banko siūlomo sprendimo priėmimas reikštų buvusios SSRS valstybės banko sistemos keitimą į Lietuvos valstybinę bankų sistemą,

kurioje vyrauja administracinis monstras – Lietuvos bankas, uzurpuojantis komercinių bankų teises. Tai esą prieštarautų ūkio reformos, orientuotos į rinkos ekonomiką, strategijai, pagal kurią bankų sistemoje turi vyrauti laisvai tarpusavyje konkuruojantys privatūs bankai” – plg. E.Leontjevą: 1991 m. gegužės 22-25 d. “Respublikoje” publikuotas straipsnių ciklas pradedamas straipsniu “Kas už banko-monstro sienų?”, toliau eina straipsnis “Mirties pranašas virš komercinių bankų”, šiuose straipsniuose pateikiami aukščiau minėti teiginiai ir faktai, jog Lietuvos bankas vienu metu vykdantis ir centrinio, ir komercinio banko funkcijas, neleidžiantis komerciniams bbankams laisvai konkuruoti, negalintis objektyviai reguliuoti pinigų apyvartos [50]. A.Šimėnas šių faktų ir argumentų tarsi nepastebi, užtat ekonominių argumentų vietoje žeria politinius kaltinimus, jog tuometinė Lietuvos Vyriausybė vykdžiusi TSRS valdžios valią, nors tai [51] – netgi jeigu tam tikrais atvejais ir atitiko tiesą, yra visai kita tema, neturinti nieko bendro su komercinių bankų veikla ar Lietuvos banko funkcijomis.

Išraiškingas A.Šimėno teiginys: “Komerciniai bankai, matydami Vyriausybės poziciją, savo ruožtu ignoravo Lietuvos banko sprendimus ir nesutiko perduoti savo turto teisėtam šeimininkui – LLietuvos bankui” – aiškiai parodo autoriaus nuostatas laisvosios rinkos atžvilgiu. Toliau pateikiamas faktas, jog “Lietuvoje esantys SSRS bankų filialai kaip ir anksčiau tęsė savo veiklą”, iš esmės galėtų būti argumentu, grindžiančiu tuometines AT pastangas centralizuoti Lietuvos bankų sistemą, tačiau autorius nnesileidžia į gilesnę analizę šia kryptimi ir pagrindinį savo puolimą nukreipia prieš komercinius bankus, o ne TSRS bankų filialus. Tiesa – toliau pažymima, jog ėmę steigtis valstybės beveik nekontroliuojami bankai ir kreditines operacijas vykdžiusios įmonės pridariusios nemaža nuostolių gyventojams, nes daugelis panašių banko įstaigų nebuvusios pakankamai reiklios kreditus gaunantiems ūkio subjektams ir gyventojams, o pastarieji, iki tol pratę pasitikėti oficialiomis įstaigomis, noriai patikėdavę savo santaupas bankams, laukdami žadėtų didžiulių palūkanų. Tuo tarpu, kai kurie naujieji bankai, neatsakingai žadėdami nerealius dividendus, be pakankamų garantijų, anot A.Šimėno, teikę kreditus bankų savininkų artimiesiems ir naudoję sukauptas lėšas savo reikmėms finansuoti. Iki 1995 m. daugelis smulkių bankų ir kreditinių įmonių bankrutavo, padarydami didžiulius nuostolius indėlininkams [52]. Šie autoriaus pateikiami faktai – neginčijami, tačiau kitas kklausimas, ar tinkama prevencinė priemonė prieš tai buvo pastangos įvesti Lietuvos banko monopolį, ar tiesiog reikėjo atidžiau pasirūpinti teisiniu komercinių bankų veiklos reglamentavimu: būtent aiškaus teisinio mechanizmo stoka sudarė prielaidas nekvalifikuotai veiklai ir netgi grobstymui ne tik bankuose, bet ir kiruose ekonominiuose sektoriuose.

Autorius, aprašydamas lito įvedimą, susiejant jį su doleriu, Lietuvos įstojimą į Pasaulio banką ir Tarptautinį valiutos fondą, teigia jog “Vyriausybės sprendimai ūkio reformos srityje dažniausiai rėmėsi Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijomis” ir apgailestauja, jog “vienpusiškas orientavimasis į šias rrekomendacijas beveik iki 1994 m. į antrąjį planą nukėlė integracijos į Europos Sąjungą, su kuria Lietuva siejo savo strateginius interesus, problemų sprendimą” [53].

Pagrindiniais bankų ir pinigų reformos trūkumais A.Šimėnas įvardina vėlavimą įvesti litą, komercinių bankų priežiūros nepakankamumą, gyventojų indėlių nuvertėjimą ir faktinį jų praradimą. Tačiau kartu su tuo autorius teigia, jog iki savų pinigų įvedimo, kol Lietuva buvo visapusiškai integruota nuvertėjusio rublio zonos dalyvė, riboti infliaciją buvę netikslinga. Šis teiginys argumentuojamas prielaida, jog priešingu atveju pigesnės prekės ir paslaugos iš Lietuvos būtų išvežtos ir parduotos didesnėmis kainomis, o kainų skirtumą pasisavintų tarpininkai, tuo tarpi, Lietuvos ūkio subjektų ir daugumos gyventojų perkamoji galia būtų buvusi nepagrįstai sumažinta, palyginus su kitais rublio zonos dalyviais.

Aptardamas privataus sektoriaus kūrimą, A.Šimėnas nurodo dvi pagrindines valstybinio turto perdavimo formas: išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimą jos savininkams ir valstybinio turto privatizavimą [54]. Pripažįstama, jog pastaroji forma turėjusi lemiamą vaidmenį (išlikusių tiesioginių savininkų, neskaitant palikuonių, buvo jau ne tiek ir daug). A.Šimėnas nurodo tuometinius būgštavimus dėl tokių galimų pavojų kaip TSRS ekonominių struktūrų dalyvavimas privatizavime (dėl kontroliuojamos sienos su TSRS nebuvimo) bei valdininkijos interesas turėti privilegijų, privatizuojant valstybinį turtą, kas galėjo pakenkti privatizavimo skaidrumui, demokratiškumui ir nacionaliniams interesams. Autorius pažymi tokias privatizavimo sistemos nuostatas, kaip privatizavimo spartumas (numatant pper 2-3 metus privatizuoti 2/3 valstybinio turto), masiškumas (sudarant sąlygas procese dalyvauti gyventojų daugumai ir sumažinti socialinę diferenciaciją), viešumas (taikant viešą akcijų pirkimą bei turto pardavimą aukcionuose), veiksmingos apyskaitos ir kontrolės sistemos sukūrimas. Pagrindine mokėjimo už privatizuojamą turtą priemone nustatyti investiciniai čekiai, privatizuojamų įmonių darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis skirta parduoti 10% įmonės akcijų, taip paskatinant jų suinteresuotumą sklandžiu įmonės privatizavimu. Nustatyta, jog įsigyti investicinius čekius galėtų privatūs asmenys bei visi privatūs Lietuvos ūkio subjektai [55]. Be investicinių čekių leista pirkti butus, žemės nuosavybę. Pagal įstatymą Vyriausybė turėjo nustatyti, kiek laiko investiciniai čekiai būsią naudojami valstybiniam turtui įsigyti, o po to nepanaudotus čekius turėjo pakeisti valstybės paskolos obligacijos. Investicinių čekių apyvarta ir panaudojimas nutrauktas 1995 m. pabaigoje.

A.Šimėnas pagrindine privatizavimo proceso komplikacijų priežastimi įvardina informacijos stygių, dėl kurio gyventojai mažai tesidomėję privatizacijos galimybėmis ir dažnai pardavinėdavo investicinius čekius už mažiausią kainą. Pažymima, kad rinkoje investicinių čekių kainos visąlaik buvusios labai mažos. Tačiau nepaminima tokia gan aktuali to meto problema, kaip dažnas kriminalinis investicinių čekių “išmušinėjimas”, grąsinimais verčiant parduoti juos įmonės vadovui ar kitam suinteresuotam asmeniui už minimalią kainą. Tik probrėkšmais užsimenama apie to meto valdininkijos piktnaudžiavimą privatizavimo proceso teikiamomis galimybėmis. Aprašomas visuomenės nepasitikėjimas privatizacija, tačiau menkai analizuojamos šio nepasitikėjimo priežastys. Užsimenama apie kkriminalinių struktūrų įtaką privatizavimo procese, tačiau nepaminimi konkretūs jų veiklos metodai bei konkretūs atvejai, kas žymiai padėtų skaitytojui susidaryti adekvatesnį įspūdį apie konkrečias šiandieninio verslo struktūras.

Pripažįstama, jog privatizavimo sistema buvusi deformuota ir susilpninta, kai naujai išrinktas pirmasis Seimas įvedė papildomas privilegijas įmonių darbuotojams, kuriomis daugiausia pasinaudojo įmonių vadovybės. Nurodomos to priežastys – uždarų aukcionų bei akcijų pasirašymo įvedimas, ribojimai akcinėms bendrovėms įsigyti kontrolinį įmonės akcijų paketą, skirtumai tarp laisvai parduodamų įmonės akcijų kainos ir jų nominalo, pagal kurį akcijas pirko privatizuojamų įmonių darbuotojai [56]. Paminimos ir įstatymo spragos – kadangi įmonių turto vertė nuo 1992 m. nebuvusi indeksuojama, tai įstatymo nuostata, leidžianti didinti valstybinių įmonių įstatinį kapitalą iš įmonės darbuotojams priklausančio pelno rezervų sudarė palankias sąlygas faktiškai privatizuoti valstybinį turtą didinant lyginamąjį privataus kapitalo svorį [57]. Valdininkų įtakos išaugimas ribojo konkurenciją, mažino sąlygas kurtis viduriniajam sluoksniui ir vieningai ekonominei struktūrai, o valstybė neteko pajamų, kurios galėjo būti gautos parduodant valstybinį kapitalą rinkos kaina ir panaudotos prarastų indėlių kompensavimui, socialinėms išmokoms, naujų darbo vietų kūrimui. Pažymima, jog valstybei prarandant gamybos priemonių monopolį, atitinkamai mažėjo ir jai tenkančių pajamų dalis, todėl reikėjo įvesti naujus mechanizmus bei priemones socialinei rūpybai vykdyti. Įvestos pensijos ir socialinės lengvatos neįgaliesiems, pensinio amžiaus piliečiams, daugiavaikėms motinoms,

be to – buvusiems politiniams kaliniams, tremtiniais ir rezistentams [58]. Leista, greta valstybinės, veikti ir privačioms socialinio aprūpinimo institucijoms. Įvestas privalomasis draudimas. Įsigyjant būstą, numatytos šios galimybės:

– – gauti lengvatinėmis sąlygomis tikslinį kreditą gyvenamajam būstui įsigyti (valstybinės paramos dydis kiekvienam remiamos šeimos nariui buvo lygus 18 kvadratinių metrų buto statybos vidutinei kainai);

– – išsinuomoti savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas;

– – pirkti išsimokėtinai iš savivaldybės nuomojamas patalpas.

Socialinių garantijų reforma, kaip pažymi A.Šimėnas, buvusi savalaikė ir padėjusi sušvelninti ūkio krizės padarinius, nors tuo metu dar ssunku buvo numatyti jos mastus. Anot jo, įmonių ir organizacijų panaikinimas suteikęs sąlygas darbuotojams laisviau pasirinkti darbo vietą, kas buvę aktualu rinkos sąlygomis. Tačiau neišvengta turtinės diferenciacijos, kurios nepateisina ir pats A.Šimėnas, siedamas ją su ūkio krize ir indėlių praradimu.

POSOVIETINĖS TRANSFORMACIJOS LYGINIMAS:

VALDAS SAMONIS IR VAIDIEVUTIS GERALAVIČIUS

Valdas Samonis, kalbėdamas apie politines ir ekonomines reformas, įžiūri klaidą iš kitų tyrinėtojų pusės, kuomet mėginama įsivaizduoti Lietuvoje Ameriką [59]. Todėl V.Samonis siūlo lyginti Lietuvą, jos galimybes ir nueitą kelią ne išsivysčiusių Vakarų ššalių, bet kitų posovietinių ir šiaip – pokomunistinių valstybių, kontekste. Anot jo, tik palyginus Lietuvos atvejį su kitų šalių pažanga ir trūkumais, galima pasakyti: ar Lietuva atsilieka, ar jai daug ką reikia pakeisti ir pasiekti, ar jau viskas pasiekta.

Aptardamas LLietuvos kelio pradžią, žengiant į rinkos ekonomiką, V.Samonis itin taikliai pažymi, jog tuo metu buvę sunku remtis ar taikyti vienokį ar kitokį pavyzdį, nes tokių pavyzdžių – kaip ir nebuvę: net iškiliausi ekonomikos žinovai iš Vakarų, puikiai išmanydami rinkos dėsnius, neturėjo patirties – kaip į rinkos ekonomiką pereiti iš komunizmo? [60] Netgi perėjimas iš feodalizmo į kapitalizmą – labai sąlyginis precedentas, ir tiesioginių paralelių čia būta ne kažin kiek.

Tokiu būdu, klaidų tikimybė žengiant visiškai nauju keliu, neturint aiškaus išankstinio recepto bei mechanizmo, buvo kur kas didesnė, o galima kaltė už tas klaidas – kur kas mažesnė, negu tuo atveju, jei būtų buvę aiškiai žinoma, ką ir kaip reikėjo daryti.

Pokomunistinę ekonominę transformaciją V.Samonis suskirsto į tris elementus: liberalizaciją, makroekonominę sstabilizaciją ir sisteminę transformaciją (ypač – kalbant apie privatizaciją). Liberalizaciją autorius apibrėžia kaip kainų paleidimą ir ūkinės veiklos laisvės suteikimą, kitaip tariant – šių sričių reglamentavimo atsisakymą ar bent sumažinimą. Išorine liberalizacija įvardinamas ekonomikos atvėrimas pasauliui (pabrėžiant, kad komunistinės šalys ekonomiškai buvusios autarkinės).

V.Samonis pabrėžia, jog pokomunistinio pasaulio transformacijai nebuvo galima visais atžvilgiais taikyti trečiojo pasaulio šalių patirties, nors aiškiai nenurodo konkrečių skirtumų. Gali būti, jog turėti mintyje šie veiksniai:

1) 1) Daugelyje trečiojo pasaulio šalių, kuriose buvo įsitvirtinusios vienokios ar kitokios ddiktatūros formos, o vėliau prasidėjo režimo liberalizacija ir demokratizacija, ekonomika diktatūros valdymo metais nebuvo suvalstybinta. Priešingai – daugelis trečiojo pasaulio autoritarinių režimų taikė liberalų ar bent korporatyvistinį rinkos ekonomikos modelį (grynoji socializmo forma XX a. II-oje pusėje besidemokratizuojančiose trečiojo pasaulio šalyse buvo gana retas reiškinys, kaip ir absoliutinės monarchijos). Todėl politinė demokratizacija čia nebūtinai siejosi su ekonomikos transformacija.

2) 2) Daugelis sovietinių šalių ir neabejotinai visos TSRS sudėtinės respublikos buvo susietos į vientisą ekonominę sistemą, ir šalims vaduojantis iš sovietinės priklausomybės, teko ne tik liberalizuoti savo vidaus ekonomiką, bet ir atrasti galimybę kompensuoti tuos paradimus, kuriuos nulėmė bendri sisteminiai procesai bei nutrūkstantys ryšiai. Teko perorientuoti savo rinkas, atrasti savarankiškus ekonominius svertus ten, kur anksčiau teko (ar pakako) vykdyti tolimos metropolijos direktyvas.

V.Samonis pateikia Lenkijos šoko terapijos pavyzdį, inicijuotą rof.Lešeko Balcerovičiaus (Leszek Balcerowicz). Anot jo, labai greitas ir staigus ūkio veiklos kūrimo varžtų atleidimas padėjęs Lenkijoje sparčiai augti privačiajam sektoriui. Lygindamas kainų liberalizaciją, V.Samonis pabrėžia Lietuvoje šį procesą vykus gerokai lėčiau (ir su pertrūkiais), nei Lenkijoje, tačiau ir Lietuvą priskiria prie šoko terapiją (staigią liberalizaciją) vykdžiusių šalių. Priešingu pavyzdžiu autorius nurodo Ukrainą, o tarp liberalizacijos pirmūnų – Estiją. Pabrėžiamas išorinės liberalizacijos veiksnys: pasak autoriaus, 2/3 Lietuvos ekonomikos aprašomuoju metu (2000 m. ) glaudžiai kontaktuoja ssu pasauliu ir plėtojasi jo veikiama. Pažymimos ir su liberalizacija susijusios komplikacijos, kurias autorius – kaip ir daugelis kitų (A.Šimėnas, E.Leontjeva) sieja su sovietmečiu sukauptais procesais: tarp tokių komplikacijų pažymima didelė ir staigi infliacija, kurią V.Samonis sulygina su ligonio karščiavimu, t.p. pažymi kad infliacijos sąlygomis investicijos esančios labai ribotos, o ekonomikos augimas – neįmanomas. Kaip vienas iš receptų nugalėti infliaciją nurodoma dar Tarptautinio valiutos fondo (TVF) nurodyta priemonė – sugriežtinti monetarinę ir fiskalinę politiką. V.Samonis nurodo talonų įvedimą Lietuvoje kaip gana prastą, priverstinę išeitį, ir teigia jog kur kas geresnis kelias būtų buvęs lito įvedimas iškart po Maskvos pučo (1991 m. rugsėjį). Tačiau čia pat pažymima, jog tai buvęs ne tik Lietuvos klystkelis: pasirodo, TVF irgi kurį laiką tikėjo “rublio zonos” galimybėmis ir visas posovietines šalis ragino neskubėti iš šios zonos trauktis. Pažymima, jog 1992 m. birželį Estija įsivedė kronas prieš TVF valią, nors po to TVF tam neprieštaravo ir netgi šiek tiek padėjo, nenorėdamas prarasti savo kliento ir įtakos [61].

V.Samonis nurodo 1993 m. (kuomet buvo įvestas litas) kaip spartaus infliacijos mažėjimo pradžią ir pažymi 1997 m. infliaciją Lietuvoje buvus mažesnę nei 10% (čia pat pažymėdamas Lenkiją tokį lygį pasiekus tik 1999 m.).

Makroekonomine stabilizacija autorius įvardina kovą su tta korekcine stabilizacija, kurią išlaisvinusi pirminė liberalizacija, ir tolesnio augimo sąlygų sudarymą. Pabrėžiama, jog kilusios komplikacijos (infliacija, nacionalinio produkto kritimas) buvusios gyventojų klaidingai interpretuojamos, mat pastarieji nebuvę tinkamai supažindinti su transformacijos mechanizmais ir procesais, dėl ko kilusios krizės sukėlusios jų nepasitenkinimą pačia liberalizacija (žinoma – ir tą liberalizaciją vykdžiusia valdžia). Autorius nurodo dėl šios priežasties visame pokomunistiniame pasaulyje vykus politinių jėgų pasikeitimą, gyventojams nusivylus dėl minėtų komplikacijų, ir alternatyvių – dažniausiai, ekskomunistinių – jėgų atėjimą. Tokiu būdu pabrėžiama, jog šie įvykiai su jų rezultatais – nebuvusi išimtinė Lietuvos problema.

Privatizavimą V.Samonis įvardina kertiniu transformacijos akmeniu. Pažymima, jog Lenkijoje pasikliauta tradiciniais M.Tečer (M.Thacher) pavyzdžiais ir patirtimi – taikant klasikinius modelius, parduodant įmones vieną po kitos. Čia pat pabrėžiama, jog dėl sovietinės santvarkos sukeltų ekonomikos iškraipymų šalyje nebuvę pakankamai perkamosios galios, institucijos t.p. buvusios gan neišvystytos, tad privatizavimas ėjęsis gana vangiai. T.p. pabrėžiama, jog Lenkijai buvusios geresnės sąlygos ją vykdyti, nes kaip šio proceso pioniere, ja susidomėjęs D.Britanijos Know How fondas, suteikęs didžiulę paramą. V.Samonis tarsi pamiršta dar vieną svarbų faktorių: Lenkijoje – skirtingai nuo visų sąjunginių sovietinių respublikų ir labiau, nei daugumoje satelitinių “liaudies demokratijų”, net sovietiniais laikais buvo išlaikytas privatusis ekonomikos sektorius: jis buvo apribotas, tačiau nebuvo visiškai

sunaikintas.

Pažymima Vakarų teoretikų įtaka privatizacijos procesams posovietinėse šalyse: V.Samonis nurodo Miltoną Frydmaną (Friedman), kuris 1977 m. diskusijos apie D.Britanijos problemas pasiūlęs gamybinio kapitalo išdalinimą investiciniais čekiai (“vaučeriais”) [62]. Lietuva, pasirinkusi šį kelią, buvusi tarptautinių ekspertų ir pasaulinių finansų organizacijų apibūdinta kaip pralenkianti Vidurio Europą 1991-92 m. Nurodomos ir šioje srityje padarytos klaidos: pvz., netinkamas žemės ūkio (ŽŪ) objektų surašymas, tačiau teisėtvarkos pažeidimai čia pat įvardinami kiekvienai revoliucijai būdingais reiškiniais ir kaip papildomas veiksnys čia nurodoma dvivaldystė tarp Sąjūdžio ir sovietinės nnomenklatūros. Pasidžiaugiama, jog neklaidžiota klystkeliais, kuriais klaidžiojusios Lenkija, Vengrija ir kitos šalys [63], tačiau aiškiau nenurodoma – kas būtent įvardinama tų šalių “klystkeliais” šiuo atveju. Užtat pateikiamas “klystkelio” pavyzdys iš Čilės patirties: privatizuojamų objektų siūlymas skolon (nors nepaaiškinama – kuo šis kelias blogas). Dar vienu klaidingu projektu autorius įvardina pirmenybės įmonių privatizavime suteikimą įmonių darbo kolektyvams, arba kitiems pasižadėjusiems “labiau už kitus subjektus maksimizuoti darbo vietas”. Autorius pažymi, kad panašūs pažadai nėra pakankamas rodiklis, nes pažadėti gali bet kas. Panašūs pprojektai įvardinami utopiniais ir populistiniais, tiesa – šiuo atveju, nepažymint, kur koks buvo naudojamas (išskyrus Lietuvą).

Pripažindamas, kad vyko teisės pažeidimų, net grobstymų (ypač ŽŪ, o kažkiek – ir pramonės privatizavime), autorius klausia: ar buvusi alternatyva? Čia pat atsako neigiamai, taip iir nepateikdamas aiškių argumentų (išskyrus pasikartojantį teiginį, kad klasikinės privatizacijos metodai – netinkantys pokomunistinėms šalims, nors taip ir nepaaiškindamas, kodėl vienintele alternatyva šiems metodams turėjęs būti jo paties pripažintas grobstymas). Kaip didžiulis laimėjimas pateikiamas faktas, jog Lietuvoje ~60% iki 1995 m. atiduota privačiam sektoriui, kuo gerokai pranokta Lenkija [64], nors nepaaiškinta, kodėl privati nuosavybė visais atvejais turėtų būti laikoma geresne už valstybinę (daugelyje demokratinių Europos valstybių veikia valstybinės arba pusiau valstybinės įmonės – “Renault” Prancūzijoje, “Statoil” Norvegijoje, “Nokia” Suomijoje suklestėjo būdamos būtent šioje nuosavybės formų kategorijoje). Autorius t.p. pernelyg nesirūpina dėl paties privačiojo kapitalo kokybės, kilmės ir perėmimo metodų Lietuvoje (nors pats pripažįsta, kad privatizavimu pasinaudojusi nomenklat9ra ir net mafija) [65].

Kaip masinės privatizacijos padarinys Lietuvoje nurodoma susikūrusi nepalanki įmonių vvaldymo struktūra, mat nuosavybė išskaidyta daugeliui savininkų. Tačiau pažymima, jog ši transformacijos dalis nebuvusi tinkamai atlikta beveik niekur: netgi pavyzdine demokratizacijos atžvilgiu laikomoje Čekijoje, kur po dviejų sėkmingai užbaigtų privatizacijos etapų valstybės vadovai, anot autoriaus, “užmigę ant laurų”. Didžiausia Čekijos prezidento V.Klauso klaida įvardinama tai, kad užuot tęsus transformaciją, kūrus sąlygas investiciniams fondams ir kt.institucijoms, kurios būtų padėjusios kristalizuotis strateginiams investuotojams ir akcininkams, buvusi paskelbta transformacijos pabaiga ir V.Klausas ėmęs mokyti vakariečius, kaip valdyti rinkos ekonomiką [66] (tiesa, autorius nepažymi, aar blogas esantis pats valdomos rinkos principas, ar V.Klausas buvęs nekuklus, nutaręs jog iš vakariečių galima ne tik mokytis, bet ir mokyti juos). Autorius t.p. pabrėžia, jog privatizacija tik parengianti pagrindą rinkos ekonomikai, o po to turintis sekti kitas etapas: įmonių vadybos ir finansų reforma bei finansų sistemos kūrimas. Nuo tolesnių žingsnių transformacijos linkme priklausantis ir tolesnio ekonomikos augimo stabilumas: kaip vienas iš nestabilumo pavyzdžių nurodoma Rusija. Institucijų ugdymą V.Samonis nurodo esant nauju valstybės vaidmeniu ekonomikos srityje, pereinant į tolesnę transformaciją. Kaip vienas svarbiausių veiksnių nurodomas ir strategijos parengimas.

Autorius pristato ir palygina du rinkos ekonomikos modelius: liberalųjį ir korporatyvistinį. Pastarąjį apibūdina kaip valstybinės biurokratijos bendradarbiavimą su verslo struktūromis, kaip vieną iš šios sistemos bruožų įvardina konkrečių įmonių ryšius su atskirais valdininkais (tokiu būdu – lyg ir užsimindamas apie lobizmą ir protekcionizmą ar net korupciją). Anot autoriaus, konkurencija grįstas daugelio Vakarų šalių kapitalizmas esantis ne tik demokratiškesnis, bet ir efektyvesnis: duodantis geresnių rezultatų ekonomikos ir gerovės augimo srityse (pamirštama dar viena liberalios konkurencijos apologetų mėgiama detalė: produkcijos kokybė). Korporatyvizmo pavyzdžiais autorius nurodo Lotynų Amerikos šalis, o iš posovietinių šalių – Rusiją. Pastarosios problema įvardinamos septynios didžiosios pramoninės-finansinės grupės, siekiančios išpešti iš valstybės kuo didesnę naudą kuo mažesne kaina, kas nebūtų įįmanoma esant skaidriai konkurencijai ir rinkos ekonomikai [67].

V.Samonis pabrėžia Lietuvą pasirinkus vakarietišką rinkos ekonomiką, tačiau teigia, jog tai nėra visiškai valstybinės kontrolės atsisakantis, “Gariūnų lygio” kapitalizmas [68]. Anot V.Samonio, šiandien valstybė turinti ne tiesiogiai planuoti įmonių veiklą ar skirstyti joms teikiamus išteklius bei jų pagamintą produkciją, bet rengti ir leisti įstatymus, reglamentuojančius įmonių veiklą, sudaryti teisines sąlygas tos veiklos efektyvumui. Pabrėžiama, jog kai kuriuose R.Azijos šalyse įsitvirtinę glaudūs ryšiai tarp valstybės administracijos ir konkrečių įmonių trukdė tiek užsienio, tiek vietiniams investuotojams numatyti tų įmonių veiklos efektyvumą, mat buvo nemaža (ir tam tikrais atvejais – pasitvirtindavusi) tikimybė, jog kai kurių įmonių problemos būdavo dirbtinai užglaistomos valstybės. R.Azijos šalių pavyzdys – mažesnė socialinė nelygybė, didesnis solidarumas ir kartu – įmonių plėtra bei stiprėjimas, V.Samonio nuomone, tebuvęs tik muilo burbulas (nors kažin, ar iš kelių,net neįvardintų, pavyzdžių galima daryti tokius plačius ir kategoriškus apibendrinimus).

Kaip vienas iš galimų pavojų Lietuvai nurodomos etatistinės ir socialistinės programos, kuriomis, anot autoriaus, siekiama pertvarkyti ūkio struktūrą pokomunistinės transformacijos ribose, kitaip tariant – struktūrinė arba industrinė politika [69]. V.Samonio nuomone, valstybinės biurokratijos sprendimai beveik visada esantys blogesni už rinkos nustatytas tendencijas (ta pati “nematomosios rankos” vizija, kaip E.Leontjevos raštuose). Kaip viena iš didžiausių blogybių nurodomas 1997 m. ppriimtas įstatymas dėl algų minimumo: anot V.Samonio, valstybė neturinti nurodinėti įmonėms, kiek jos turinčios mokėti savo darbuotojams (netgi jei įmonės skiriamos algos netenkintų daugelio darbuotojų). Valstybinio reguliavimo pasekmėmis V.Samonis nurodo infliaciją, korupciją ir pranašauja didžiulę žalą šalies gyventojams tuo atveju, jei būtų iškrypta iš teisingojo rinkos kelio [70]. Tiesa, valstybė raginama remti smulkųjį verslą, nors aiškiai nepasakoma – kaip tai daryti, juolab kad pasak paties autoriaus, valstybinė biurokratija ekonomikos klausimais ne kažin ką teišmananti ir net negalinti išmanyti.

Kitas tyrinėtojas Vaidievutis Geralavičius savo straipsnyje “Lietuvos ekonomika: pastarųjų metų pamokos” t.p. pabrėžia po sovietinės sistemos žlugimo jai priklausiusiose valstybėse vykusių pokyčių panašumą. V.Geralavičius įvardina panašius bruožus kaip ir V.Samonis, tačiau labiau juos struktūruoja, konkretizuoja ir argumentuoja, iš kitos pusės – nesileisdamas į tokią akivaizdžią didaktiką bei skubius apibendrinimus. V.Geralavičius pateikia šias bendras posovietinių šalių ekonominės transformacijos problemas bei pasiekimus:

1) 1) Didelę infliaciją ir kainų struktūros pasikeitimą, sąlygotą kainų konvergavimo į pusiausvyrą ir išteklių sumažėjimą;

2) 2) Stiprų BVP sumažėjimą, nulemtą ekonomikos valdymo sistemos pokyčių, susiklosčiusių ekonominių ryšių praradimo ir šių aplinkybių sąlygotą ūkio restruktūrizaciją;

3) 3) Biudžeto deficito didėjimą, sumažėjus pajamoms dėl BVP smukimo, tačiau nemažėjant socialiniams poreikiams;

4) 4) Mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitą (ESD) kaip didėjančio vartojimo ir didesnių užsienio kapitalo įplaukų išdavą;

5) 5) Realaus efektyvaus nacionalinės

valiutos kurso augimą, sąlygotą daugumoje šalių pasirinkto fiksuoto ar kvazifiksuoto kurso bei skirtumo tarp infliacijos šalies viduje ir užsienyje;

6) 6) Nuosavybės struktūros pokyčius dėl stambaus masto privatizacijos;

7) 7) Spekuliacinio kapitalo srautus, sąlygotus skirtumų tarp nacionalinės ir tarptautinių finansinių rinkų palūkanų bei fiksuoto kurso, didinančius tų šalių finansų sistemų pažeidžiamumą;

8) 8) Teisinės ekonomikos reguliavimo bazės formavimą.

Pabrėžiama problemas satelitinėse valstybėse nebuvus tokias aštrias kaip sąjunginėse sovietinėse respublikose, mat pirmosios turėjo sąlyginai nepriklausomos ekonomikos patirtį (būtent atskirų sričių administravimo patirties stygių Lietuvoje pabrėžė ir A.Šimėnas). todėl VV.Geralavičius visiškai natūraliu vadina Pabaltijo respublikų atotrūkį ne tik nuo išsivysčiusių ES šalių, bet ir nuo kai kurių Rytų bei Vidurio Europos (RVE) valstybių [71]. Kita vertus, laimėjimu įvardinama tai, kad šis atotrūkis esantis ne toks jau ir didelis, o kai kuriais atžvilgiais Pabaltijo šalys net lenkiančios savo “laisvesniąsias” kaimynes.

BVP struktūros pokyčiuose persilaužimu įvardinami 1995 m., kai pirmąsyk po Nepriklausomybės atkūrimo buvęs užregistruotas 3,3% augimas (nuo 1990 m. BVP vis mažėjęs). Pažymima, jog augimu Lietuvoje 1996-98 m. išsiskyrusios trys vveiklos rūšys: a) restoranai ir viešbučiai, b) statyba, c) žemės ūkis ir miškininkystė. Kitos šakos besivysčiusios maždaug vienodai. Prekyba – didėjusi. Didžiausią BVP prieaugį, anot autoriaus, užtikrinusios lėčiausiai augusios, tačiau didelį lyginamąjį svorį turėjusios ūkio šakos: pramonė, prekyba, pagrindinės paslaugos –– mokslas, švietimas, sveikatos apsauga, valstybės valdymas. 1996 m. paslaugos sudariusios 46,8 % viso BVP prieaugio, 1997 – 60,3%, 1998 m. – 65,9%. Tokia BVP raida vykusi daugelyje RVE šalių [72]. Užtat įvardinamas neatitikimas tarp ŽŪ ir pramonės dalių: 1998 m. Lietuvoje atitinkamai 9% ir 21,2%, o 1997 m. ES – 3,2% ir 2,9%, tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje ŽŪ dalis 1998 m. sudariusi atitinkamai 3,9% ir 5,8%. Pagrindiniais Lietuvos ekonomikos augimo rodikliais V.Geralavičius įvardina namų ūkio vartojimą ir bendrąsias vidaus investicijas. Anot jo, tai paskatinęs po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjęs infliacijos šuolis: gyventojams nebuvę intereso taupyti ir daugelis pajamų perėjo į vartojimą, kurį dar papildomai skatinusios sulig sienų atsivėrimu padidėjusios importo galimybės [73].

Rusijos krizę autorius vertina kaip nemalonią Lietuvai ppatirtį su teigiamais rezultatais: atsiradusi proga pašlijusią NVS šalių rinką pakeisti į ES rinką [74]. Bankų sistemos problemos įvardinamos kaip paskata Lietuvos bankui sugrąžinti šiuolaikinio centrinio banko funkcijas [75]. V.Geralavičius, tarsi oponuodamas E.Leontjevos teiginiams, pabrėžia jog būdamas pasyvus pinigų rinkos stebėtojas, centrinis bankas valiutų valdymo sąlygomis negalintis daryti jokios įtakos rinkos palūkanoms, ir įvardina tai kaip vieną iš valiutų valdymo trūkumų [76].

Defliacijos problemą 1998 m. Lietuvoje V.Geralavičius sieja su $ kilimu daugumos pagrindinių valiutų atžvilgiu, kas atpiginę importą į Lietuvą. KKita to meto defliacijos priežastimi įvardinamas pagrindinių žaliavų (naftos, pagrindinių metalų) nominalaus kainų lygio mažėjimas. Nurodoma, jog 1998 m. pirmą pusmetį 100 didžiausių Lietuvos įmonių pelnas padidėjęs 27 %, o realus darbo užmokestis – 18%, tuo tarpu per antrąjį pusmetį šių įmonių rentabilumas nuo 5,7. % nukritęs iki 2,9 %. Tik pabrėžiama, jog pelno ir mišrių pajamų dalis BVP Lietuvoje aprašomuoju laikotarpiu (2000 m.) buvusi gerokai didesnė negu ES šalių, kai tuo tarpu darbo užmokesčio dalis tose šalyse – kur kas didesnė, negu Lietuvoje. Pelno mažėjimo tendenciją didėjant darbo apmokėjimui V.Geralavičius apibūdina kaip laipsniško darbo jėgos kainos artėjimo prie tarptautinio lygio, pasekmę [77].

Iš visų atliktų tyrimų, pateikiamų atskirose lentelėse, V.Geralavičius daro išvadas, jog nepaisant objektyvių priežasčių nulemto Baltijos šalių atsilikimo nuo ES šalių, pastarųjų devynerių metų raida rodanti, jog Baltijos šalys sugebančios savarankiškai ir sėkmingai vystytis. Spartus BVP paslaugų dalies augimas Lietuvoje įvardijamas kaip santykinės paslaugų dalies Lietuvoje ir ES šalyse skirtumo mažėjimas. Tačiau pripažįstamas didelis skirtumas tarp Lietuvos ir ES pagal BVP vienam gyventojui: Lietuvos BVP ilgalaikėje perspektyvoje didėjant 5%, o ES – 2% kasmet, Lietuva ES vidurkį pasiektų per 37,9 metų, o silpniausios ES šalies Graikijos vidurkį – per 23,8 metų. Iš to V.Geralavičius daro išvadą, kad LLietuvos ekonominis išsivystymas negalintis būti pakankama stojimo į ES sąlyga. Rusijos krizės padaryti nuostoliai Lietuvai įvardinami 920 mln. Lt, tačiau jos ilgalaikiai padariniai (ypač transporto, statybos, ŽŪ srityse) galintys būti kur kas rimtesni. Išliekanti didelė (viršijanti ES vidurkį) pelno dalis Lietuvoje įvardijama įrodymu, jog Lietuvos ekonominis pelningumas išliekantis pakankamai geras, nepaisant tam tikro pelno dalies mažėjimo darbo užmokesčio sąskaita. Darydamas prielaidą, jog esant fiksuotam kursui, dėl defliacijos turintis didėti Lietuvos ekonominis tarptautinis konkurencingumas, V.Geralavičius čia pat pažymi, jog dėl ribotų kapitalo srautų į besivystančias rinkas ir mažo tų šalių produkcijos tarptautinėse rinkose paklausos elastingumo, minėta tendencija – sunkiai įgyvendinama, o defliacijai tęsiantis, galintis kilti ir ekonomikos nuosmukio pavojus.

EUROPINĖ INTEGRACIJA: RAMŪNAS VILPIŠAUSKAS

Savo knygoje “Europos Sąjungos vidaus rinka ir Lietuva” Ramūnas Vilpišauskas nagrinėja Lietuvos integracijos į ES ekonomines perspektyvas. Pirmiausia aptariama pati ekonominė integracija, jos formos ir priemonės – Pasaulio prekybos organizacija, Laisvosios prekybos erdvė, muitų sąjunga, bendroji rinka, ekonominė ir pinigų sąjunga. Nagrinėdamas teisinius ir politinius ES struktūros aspektus, R.Vilpišauskas teigia, jog ES nesanti federacinė valstybė kaip JAV, tačiau jau nėra tiktai tarptautinė organizacija, o kažkas tarpinio [78]. ES ekonominės integracijos bruožais nurodomos 4 laisvės: laisvas prekių judėjimas, laisvas paslaugų judėjimas, laisvas kapitalo judėjimas ir laisvas asmenų judėjimas.

Lietuvos ir Es diplomatinių ssantykių pradžia įvardijamas 1991.08.27, kuomet Europos Bendrija (1992.02.07 Mastrichto sutartimi virtusi Europos Sąjunga) pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę [79]. Pažymima, jog tais pačiais metais EB nusprendusi skirti Lietuvai (t.p. Latvijai ir Estijai) finansinę ir techninę paramą iš PHARE programos, kuri tuo metu buvo taikoma Vidurio Europos šalims, kai tuo tarpu kitos buvusios TSRS šalys gaudavusios paramą pagal kitą – TACIS programą. Taigi, jau čia buvęs apibrėžtas kitoks Baltijos šalių statusas – artimesnis Vidurio Europai, bet ne buvusiai TSRS (ir jos pagrindu sukurtai NVS).

Pažymima 1992.05.11 pasirašyta Lietuvos ir ES Prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo sutartis, įsigaliojusi 1993.01.01: pagal šią sutartį, Lietuvai nebebuvo taikomi specifiniai (taikyti valstybinio planavimo šalims) importo į ES ribojimai, sumažinti muitai ir numatytos plačios ekonominio bendradarbiavimo perspektyvos. Tolesniam bendradarbiavimui skatinti ir galimiems nesutarimams spręsti įsteigtas Jungtinis komitetas.

R.Vilpišauskas pabrėžia, jog Lietuvos ekonominė integracija į pasaulinę (ne vien europinę) ekonominę sistemą vykusi kartu su ekonominėmis reformomis šalies viduje [80], kurios tapo būtina prielaida ir pačiai integracijai.

Dar svarbesne už 1992.02.11 sutartį įvardijama 1994.07.18 Laisvosios prekybos ir su prekyba susijusių dalykų sutartis, įsigaliojusi 1995.01.01, kurioje numatyta laipsniškai sukurti Laisvąją ekonominę zoną tarp pasirašiusiųjų šalių. Laisvai prekybai pramoninėmis prekėmis tarp Lietuvos ir ES įgyvendinti numatytas šešerių metų pereinamasis laikotarpis, per

kurį laipsniškai turėjo būti panaikinti muitai (po trijų metų nuo sutarties įsigaliojimo – 50%, o po šešerių – galutinai). R.Vilpišauskas pabrėžia, jog laipsniško liberalizavimo nuostata buvo taikoma Lietuvai, o ES įsipareigojusi panaikinti ribojimus iš Lietuvos įvežamoms pramoninėms prekėms nuo sutarties įsigaliojimo dienos [81]. Pereinamasis laikotarpis Lietuvai buvęs reikalingas, norint apsaugoti ypač jautrias pramonės šakas, suteikiant galimybę palaipsniui didinti savo darbo efektyvumą, gaminių kokybę ir konkurencingumą. Autorius pažymi sutarties nuostatas, draudžiančias įmonių susitarimus ar valstybės pagalbą tais atvejais, jeigu tai stabdo, rriboja ar žlugdo konkurenciją. T.p. pabrėžiama, jog prekybai tekstilės gaminiais ir maisto produktais taikytos atskiros nuostatos: panaikinus kai kuriuos ribojimus, galutinis liberalizavimas atidėtas vėlesniam laikui.

Aptariant derybas dėl pačios Lietuvos narystės ES, pažymima jog ŽŪ yra pagrindinė iš ES biudžeto remiama ekonominės veiklos sritis, be to – būtent ŽŪ Lietuva išsiderėjusi daugiausia pereiamųjų laikotarpių, siekiant priartėti prie ES nustatytų standartų šioje srityje [82]. Tarp ES sąlygų Lietuvai paminimas nurodymas uždaryti Ingalinos AE ir sugriežtinti sieną su Rusijos administruojamu Karaliaučiaus kraštu, įįskaitant ir tranzitą tarp šio krašto ir pačios Rusijos. Pažymima Lietyvą išsiderėjus 22 pereinamuosius laikotarpius ir 3 technines išimtis dėl specifinių savo vidaus sąlygų: tai buvę laisvo prekių, paslaugų, kapitalo judėjimo, ŽŪ, transporto politikos, mokesčių, energetikos, aplinkos apsaugos skyriai. Nurodomi EES finansiniai įsipareigojimai dėl paramos Lietuvai: ŽŪ – 2,502 mln.Lt (721 Lt vienam gyventojui), struktūriniams fondams – 2,480 mln. Lt (819 Lt vienam asmeniui), vidaus politikos srityje – 1,860 mln.Lt (537 vienam žmogui) ir t.t [83].

Kalbėdamas apie konkurencijos padidėjimą ir iš to galintį kilti dalies Lietuvos įmonių bankrutavimo pavojų įstojus į ES, R.Vilpišauskas nuramina, kad Lietuvos ekonomika jau iki stojimo buvusi pakankamai atvira užsienio prekybai ir konkurencijai, o Lietuvos taikytas importo muitų vidurkis buvęs netgi šiek tiek mažesnis, negu ES taikomas importo muitų vidurkis. Tiesa, autorius šiuo atveju neima domėn to, kad įstojus į ES, galutinai pranyksta galimybė taikyti muitus ES šalims, tame tarpe – ir kitoms naujai įstojusioms valstybėms, kurioms iki tol negaliojo pasirašytos sutartys tarp Lietuvos ir EES (pvz., Lenkijai). Pabrėžiama, kad konkurencijos didėjimas, kurį R.Vilpišauskas pripažįsta tikėtinu, vyksiąs laipsniškai, įmonėms turint galimybes prisitaikyti prie naujų sąlygų [84].

Pažymima, jog Lietuvos integracija į ES, prasidėjusi prekybos pramonės gaminiais liberalizacija, toliau buvo tęsiama reguliavimo normų derinimu, sudariusiu sąlygas dalyvauti ES vidaus rinkoje, o įstodama į ES, Lietuva tampa ir muitų sąjungos dalimi, taigi nuo šiol nebegalės vykdyti savarankiškos muitų politikos trečiųjų (ES nepriklausančių) šalių atžvilgiu.

Aptariant integracijos svarbą atskiroms įmonėms, išskiriami keli svarbos kriterijai. Pirmiausia – kiek svarbūs kkonkrečiai įmonei užsienio ekonominiai ryšiai. Pripažįstama, kad su trečiosiomis šalimis prekiaujančios įmonės gali patirti papildomų sunkumų. Kitu svarbiu kriterijumi nurodoma įmonės veiklos sritis: kiek ji yra reglamentuojama ES. Tarp itin reglamentuojamų pažymimos tokios sritys kaip maisto produktų kokybės standartai, elektronikos gaminių kokybės normos, aplinkosaugos normos, chemijos produktų kokybės standartai, finansinių paslaugų normatyvai ir t.t. įmonė, tiekianti rinkai panašaus pobūdžio produktus ar paslaugas, tiesiogiai susidursianti su ES reguliavimo normomis, o jei įmonė jau eksportuojanti savo produktus į ES iki stojimo, vadinasi – ji jau laikosi ten galiojančių normų. Trečiu kriterijumi, kalbant apie integracijos poveikį, nurodomas įmonės modernumas: kuo įmonė modernesnė, tuo jai būsią lengviau prisitaikyti prie naujų standartų ir normų, tad galimas neigiamas integracijos poveikis būsiąs mažesnis.

Anot R.Vilpišausko, integracija į bendrą ES vidaus rinką lemsianti darbo jėgos pabrangimą ir kapitalo atpigimą [85]. Kaip vienas didžiausių privalumų nevienąsyk nurodomi ES paramos fondai (knyga parašyta iki stojimo – 2003 m., tad neatsitiktinai joje esama daugiau ar mažiau agitacinio elemento).

IŠVADOS:

1) 1) Lietuvos ekonomistų tarpe tenka išskirti tiesiogiai dalyvaujančius valstybės valdyme politikus ir sąlyginai neutralius mokslininkus: pastarieji gali būti ir dažniausiai būna angažuoti vienos kurios teorijos ar ideologijos kryptimi, tačiau turi didesnes galimybes objektyvumui, negu politikai (kurie, prisidėdami prie valstybės valdymo, yra tiesiogiai atsakingi už kkai kuriuose politinius, tame tarpe – ir ekonominius, sprendimus), be to – politikai mažiau gali sau leisti atvirumą (kadangi yra tiesiogiai priklausomi nuo rinkėjų, kuriems natūraliai stengiasi įtikti).

2) 2) Lietuvos ekonomistų darbuose nagrinėjamų temų spektras išties gana platus: nuo konkrečių problemų ir jų sprendimo iki šalies bei tarptautinio masto procesų, aprėžiant Lietuvos ūkio transformaciją nuo sovietmečio, per visą atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį iki integracijos į ES.

3) 3) Lietuvos ekonomistų tarpe daugiau arba mažiau vyrauja liberalusis, laisvosios rinkos modelis, nors kai kurie linksta į tam tikras išlygas, ir dėsninga, jog tai būna būtent praktinę patirtį turintys politikai (A.Šimėnas, V.Geralavičius), o ne daugiau teoriniame lygyje samprotaujantys mokslininkai (E.Leontjeva, R.Vilpišauskas, V.Samonis)

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA:

1. Domas Cesevičius. Parengė V.Lukoševičius ir M.Treinys. V. – 1998

2. V.Geralavičius. Lietuvos ekonomika: pastarųjų metų pamokos // Ekonomika, 2000, Nr. 50. – P.95-113.

3. V.Jankauskas. Infrastruktūros šakų pertvarka, konkurencijos įgyvendinimas // Ekonomika, 2000, Nr. 50.

4. E.Leontjeva. Tarpuvaldis. Straipsnių rinkinys. V. – 1995

5. Lietuvos laisvosios rinkos institutas: straipsniai ir komentarai http://www.lrinka.lt/Straipsn/index.phtml

6. V.Samonis. Lietuvos reformų dešimtmetis: keliai, klystkeliai, problemos, perspektyvios // Ekonomika, V. – 2000, P.33-45

7. M.Starkevičiūtė. ES įtaka Lietuvos ekonomikai. http://www.tourism.lt/lt/stat/integracija.ppt

8. A.Šimėnas. Ekonomikos reforma Lietuvoje. V. – 1996

9. R.Vilpišauskas. Europos Sąjungos vidaus rinka ir Lietuva. Integracija ir jos ekonominis poveikis. V. – 2003

10. AA.Volanas. Rinktiniai raštai. V. – 1996

Nemokami pratybų atsakymai pasiekiami ranka.

Related Posts