Gamybos organizavimas

Home / Ekonomika / Gamybos organizavimas

Gamybos procesų klasifikavimas

Mūsų svetainėje pratybų atsakymai nemokamai visada.

Gamybos proceso organizavimas-moksliškai pagrįsta sistema, pagal kurią laiko ir vietos atžvilgiu derinamas darbas ir daiktiniai gamybos elementai atsižvelgiant į taikomą techniką ir technologiją, gaminamos produkcijos nomenklatūrą bei gamybos mastą ir siekiant gauti didžiausius rezultatus mažiausiomis sąnaudomis

Ši išsami klasifikacija padės suprasti ir analizuoti gamybą. Gali būti nustatomi penki procesų tipai:

• projektinė (project) gamyba;

• vienetinė (jobbing) gamyba;

• serijinė (batch) gamyba;

• srovinė (line) gamyba;

• nenutrūkstama (continuos flow) gamyba.

Proceso pasirinkimą nulems įmonės finansiniai ištekliai ir laipsnis, kuriuo ji siekia gaminti diferencijuotą (priešingai homogeniniam) produktą (žiūrėti lentelę).

• Projektinė ggamyba yra naudojama didelio masto projektuose, parengtuose pagal vartotojų reikalavimus (tokiuose kaip naftos tanklaivis ar kelių, geležinkelių, tiltų, tunelių, kanalų, dokų ir pan. Statybos projektuose). Produktas yra unikalus ir surenkamas vietoje, naudojant kvalifikuotą darbo darbą ir lanksčius išteklius. Dėl uždavinio dydžio ir sudėtingumo, būtinas žymus planavimas. Kiekybiniai metodai, tokie kaip tinklo analizė, yra būtini sėkmingam projekto valdymui. Paprastai reikalinga išskaidyti visą projektą į atskims uždavinius, daugumai iš kurių yra sudaromos subkontrakto sutartys.

• Vienetinė gamyba yra taip pat susijusi su unikalių, nnestandartizuotų prekių, kurios gaminamos pagal užsakymus, gamyba. Skirtingai nuo projektinės gamybos, gaminiai yra nedideli ir gaminami vienetinės gamybos įmonėse (kaip kad pagaminti pagal užsakymus kostiumai ar burientės). Vienetinės gamybos įmonė yra išdėstoma pagal procesą. Vadinasi, įrengimai, atliekantys tas pačias ar ppanašias operacijas, yra grupuojami kartu ir produktas juda nuo vienos darbo vietos į kitą. Universalūs Įrengimai yra kombinuojami su aukštos kvalifikacijos, lanksčia darbo jėga. Vienetinės produkcijos gamintojai ekonomiškai tvarko atsargų laikymą, kadangi jie neturi užbaigtų gaminių atsargų, tačiau jie susiduria su kitomis problemomis. Trumpi gamybos laikotarpiai pastoviai padidina gaminių savikainą- Specializuoti įrengimai tikriausiai nebus pilnai panaudojami ir uždelsimai tarp operacinių sekų reikš, jog bendra gamybos trukmė bus ilgesnė, negu perdirbimo trukmė.

• Serijinė gamyba Kaip leidžia suprasti pavadinimas, tai to paties pagrindinio produkto skirtingų modifikacijų (versijų) gamyba serijomis arba partijomis (kaip kad įvairių spalvų ar naudojant įvairius dažų tipus, įvairių rūšių kepinių ir pan.). Priešingai nuo ankstesnio proceso, čia yra tam tikras gamybos pasikartojimas gaminant sandėliui, o ne pagal užsakymus. Tačiau ggamyba yra nutrūkstama. Santykinai trumpas gamybos laikotarpis sąlygoja aukštesnę gaminio savikainą, negu nenutrūkstamos gamybos atveju. Įrengimų perderinimai naujai produkcijos partijai gaminti ir tvarkymasis tarp partijų reiškia, jog ištekliai kartais yra nenaudojami.

Dėl šios priežasties, gamybos vadovai turi planuoti gamybos kalendorinius grafikus, siekiant mažinti pertvarkymus. Panaudojami įrengimai bus daugiau specializuoti, negu ankstesniuose procesuose, bet turi išlaikyti tam tikrąumversalumąskirtingoms partijoms.

• Srovinė gamyba yra geriausiai suvokiama surinkimo linijos (konvejerio), gaminančio automašinas ar elektros prekes pavyzdžiu. Specialūs (ar specializuoti) įrengimai bus naudojami procese ir, kadangi rreikalingos didelės kapitalo investicijos, būtina pasiekti aukštą panaudojimo lygį. Tai reikalauja gana standartizuoto produkto, gaminamo sandėliui (o ne pagal užsakymą) aukštų pardavimo lygių. Srovinė gamyba yra susijusi su nediferencijuoto marketingo strategija (tuo tarpu, kai vienetinė ir serijinė gamyba reiškia, kad produktas yra pritaikomas patenkinti tam tikrų vartotojų ar rinkos segmentų poreikius). Darbo jėga yra specializuota, bet žemos kvalifikacijos ir atliekanti pasikartojantį darbą. Gamykla išdėstoma pagal proceso nuoseklumą, siekiant mažinti judėjimo laiką ir išlaidas. Srovinėje gamyboje privaloma daug investuoti į žaliavų atsargas, siekiant išvengti atsargų trūkumo, bet palaikyti nebaigtos gamybos atsargas žemame lygyje. Didelis srovinės gamybos pranašumas yra, kad, esant ilgam gamybos laikotarpiui, gaminio savikaina bus labai žema.

• Nenutrūkstama gamyba vykdoma, kai specializuojamasi gaminti vieną produktą ištisą parą, Tokios gamybos pavyzdžiai yra chemikalų gamyba ar naftos išskaidymas. Vadinasi, jei srovinė gamyba apima atskirų objektų gamybą, nenutrūkstama gamyba gali būti naudojama gaminti skystiems produktams gaminti. Dauguma srovinės gamybos charakteristikų yra tolygiai pritaikomos, bet yra vienas esminis skirtumas. Pagrindinė darbo jėgos užduotis nenutrūkstamoje gamyboje yra vykdyti stebėjimo ir priežiūros procesą, todėl labiau yra reikalinga kvalifikuota darbojėga.

GAMYBOS ORGANIZAVIMAS

I. PRAMONĖS ĮMONĖ

Pramonės Įmonė apibūdinama kaip organizacinė ir technologinė visuma, kuri naudodama įvairaus pobūdžio išteklius gamina tam tikrą produkciją ar teikia paslaugas, skirtas vartotojams. Jas galima klasifikuoti įį žaliavas ir žemės ūkio produktus, gatavas vartotojų prekes, tarpinio vartojimo prekes ir įrengimus.

PAGRINDINIAI ĮMONĖS BRUOŽAI

– organizacinė vienybė, nes įmonė -tam tikru būdu organizuotas kolektyvas, turintis vidinę struktūrą ir valdymo tvarką;

-tam tikras gamybos priemonių kompleksas; įmonėje sujungiami įvairūs ištekliai, gaminant prekes ir paslaugas, siekiant gauti pelną;

-atskiras turtas; įmonė turi nuosavą turtą, kurį savarankiškai naudoja t.t. tikslams;

-turtinė atsakomybė; įmonė visiškai atsako savo turtu už įvairius įsipareigojimus;

-įmonė santykiauja su kitais objektais ir subjektais, turėdama savo pavadinimą;

-operatyvinis ūkinis ir ekonominis savarankiškumas; įmonė pati vykdo įvairius sandorius ir operacijas, pati prisiima riziką, pati gauna pelną (ar patiria nuostolius), naudodama pelną siekia palaikyti stabilią finansinę būklę ir toliau tobulinti, plėsti gamybą.

ĮMONE KADP SISTEMA Pramonės įmonė yra sudėtinga gamybinė, techninė, ekonominė ir socialinė sistema, susidedanti iš daugybės stniktūrmių padalinių. Įmonės turi savo speciflką, kurią lemia gaminamos produkcijos pobūdis, taikomos technikos ir technologijos ypatybės, darbo ir gamybos organizavimo skirtumai.

Nagrinėjant įmonę kaip socialinę ir ekonominę sistemą, pravartu atsiminti sistemos apibrėžimą ir jos savybes. Remiantis sistemų terija, sistemą turi sudaryti daugiau kaip vienas elementas, tam tikrais ryšiais susijęs su kitais elementais; joje turi vykti procesai ir ji turi turėti tokių savybių, kurių neturi atskiri elementai. Todėl sakoma, kad sistemoms būdingas unikalumas. Be to, joms būdingas atvirumas, nes kiekviena reali ssistema yra kurios nors didesnės sistemos dalis-posistemis’Jos veikia viena kitą, keičiasi daiktiniais, energetiniais, uiformaciniais ištekliais. Joms būdingas didžiausio organizuotumo, dažnai originalumo siekimas.

Todėl akcentuotinas įmones visuomenims pobudis. Čia įgyvendinanii ir daugmaž seknungai derinami gana skirtingų grupių (darbdavių, akcininkų, darbuotojų), valstybės interesai, tenkinami jų ūkesčiai. Taigi, įmonė, siekdama savo tikslų, padeda arba trukdo spręsti visuomeninius politinius iždavinius. Su tuo glaudžiai susijęs didesnis ar mažesnis įmonės veiklos reglamentavimas, pasitelkiant skonominius ir teisinius svertus, etikos normas, kurių akcentai priklauso nuo viešpataujančios politinės sistemos. Visuomeninė politinė sistema lemia vieną svarbiausių įmonės požymių-nuosavybės formą.

Uždarą sistemą galima gauti tiktai dirbtiniu būdu, nutraukus jos ryšį su aplinka.Tokioje iistemoje ryški entropijos ir netvarkos tendencija. Dėl įmonę sudarančių elementų bei jų tarpusavio yšių įvairovės į įmonę galima žiūrėti ir kaip į mechaninę, ir kaip į informacmę, socialinę ir net mergetinę sistemą. Paprastai čia skiriamas socialinis, techninis ir ekonoininis posistemis.

Jei įmonė traktuojama kaip socialinė sritis, tai akcentuojami darbuotojų, akcininkų ir savminkų interesai, mėginama juos suderinti, siekiant didžiausio sistemos efektyvumo. Techninis posistemis Įmonė gali būti traktuojama kaip gamybinių veiksnių (darbo objektų, darbo priemonių ir darbo )visuma, leidžianti savininkui pasiekti savo tikslus (maksimizuoti pajamas, pakelti socialinį prestižą, pasiekti ekonominę valdžią). Ekonominis posistemis. Visų įmonėje vykstančių procesų efektyvumas įvertinamas ekonominiame posistemyje, čia vyksta pinigų

apyvarta ir paskirstymas

ĮMONIŲ KLASIFIKAVIMO KRITERIJAI

Savarankiškai rinkos sąlygomis veikianti pramonės įmonė yra pagrmdinė nepriklausomos Lietuvos ekonomikos dalis. Perėjus į rinką, išsiplėtė ne tik įmonės juridinių įr organizacinių formų įvairovė, padidėjojų veiklos savarankiškumas, atsakomybė už veiklos rezultatus. Nepriklausomai nuo įmonės tipo, svarbiausias jos veiklos Įvertmimo kriterijus yra efektyvumas. Nuostolingai arba nepakankamai pelningai dirbanti įmonė bankrutuoja, padarydama žalą ne tik jos savininkams, kolektyvui, bet ir visos tautos ūkiui, visuomenei. Įmonė gali būti gerai organizuota ir valdoma tik tada, kaijos darbuotojai, ypač valdymo personalas yyra gerai susipažinę su vadybos ir GO teorija ir praktika, naujausiais šios srities laimėjimais.

Įmonės gali būti klasifikuojamos pagal veiklos pobūdį dydį, teisinę padėtį, produkto tipą, gamybos vietą ir eilę kitų kintamųjų.

Įmonės veiklos pobūdis: Norint įvertinti šalies ūkio veiklą, planuoti bei palyginti atskirų šalių įmonės, panašias įmones reikia suskirstyti į grupes. Veiklos panašumas nustatomas pagal veiklos paskirtį ir naudojamus išteklius. Veiklos paskirtis gali būti gamybinė ir paslaugų.

Pirmiausia reikėtų aptarti gamybinių ir paslaugų įmonių ypatumus. Gamybinėse jmonėse gaminamos prekės, kurios toliau ppačių gamybinių įmonių arba per paslaugų įmones pateikiamos vartotojams. Paslaugų įmonės pačios materialinių vertybių negamina. Jos aptamauja vartotojus įvainose srityse: mokymo, kvalifikacijos kėlimo, buitmio aptamavimo, prekybos ir kt. Pramonės įmonių vadyba turi savo specifiką. Tačiau pagrindiniai vadybos principai tinka ir kkitoms gamybinėms bei paslaugų įmonėms, skiriasi tik konkrečios priemonės.

Įmonių grupavimas pagal vienącnq kriterijų

Kriterijus Įmonių grupės

Darbo/veiklos pobūdis Gamybinės įmonės

Paslaugų įmonės

Juridinis tipas Individualiosios (personalinės įmonės, tikrosios ūkinės bendnjos, komanditmės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos, akcinės įr uždarosios akcinės bendrovės, investicinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės.

Naudojamos žaliavos Gavybmės pramonės įinonės Apdirbamosios pramonės įmonės

Gatavos produkcijos paskirtis Gamybos priemonių-A grupės Įmonės

Vartojimo reikmių-B grupės įmonės

Technologinis panašumas Mašinų gamybos, baldų, lengvosios pramonės ir kt.įmonės

Dydis Mažos, vidutinės įr stambios įmonės

Specializacijos lygis Technologinės, daiktinės ir detalinės specializacijos lygis

Savarankiškumas Savarankiškos įmonės

Įeinančios į koncemus, konsorciumus, asociacijas ir kitus jungmius įmonės

Labai dažnai įmonę priskirti kokiam nors konkrečiam tipui neįmanoma, išimtis-juridinis tipas, kuris įforminamas teisiškai. Šiandieninė įmonės veikla dažniausiai neapsiriboja vieno tipo gaminių ggamyba, jos veikla diversifikuota-užsiimama įvairiarūše gamyba, prekyba, paslaugomis. Diversifikuotų įmonių padaliniai dažniausiai specializuoti tam tikros produkcijos gamybai ir juos žymiai lengviau priskirti tam tikram įmonių tipui.

Rinkos sąlygomis ypač svarbu išskirti mažas, vidutines ir stambias įmones. Pastaruoju metu ypač padaugėjo mažų įmonių lyginamoji dalis. Pagrindinės jų atsiradimo priežastys-privatizavimo procesas, naujų įmonių kūrimas, rinkos poreikis. Ir kt. Stambios įmonės sunkiau prisitaiko prie nuolat kintančių rinkos situacijų. Šiuo požiūriu lankstesnės mažosios ir vidutiniosios įmonės. Tačiau stambiose įmonėse galima efektyviau panaudoti naujausius technologinius įrengimus, ttechnologijas, jos labiau pajėgios fmansiškai. Mažosios įmonės turi daugiau savarankiškumo, bet yra priklausomos nuo stambių įmonių veiklos.

ĮMONĖS EKONOMINĖ PUSIAUSVYRA

Visi įmonėje atliekami darbai gali būti skirstomi į techninius-produkto gamybos ir rinkos-produkto pardavimo (pripažinimo) darbus. Skiriamos trysjų atlikimo fazės:

1. Aprūpinimas (gamybos paruošimas); čia įmonė aprūpinama reikiama darbo jėga, gamybos priemonėmis (plotu, pastatais, įrengimais) ir gamybos objektais (medžiagomis, žaliavomis, pusgaminiais, energija), sukuriami nauji gaminiai, technologijos.

2. Gamyba siaurąja prasme; čia gamybos objektai perdirbami į gatavus gaminius specialiai organizuotoje gamybos sistemoje.

3. Pardavimai; parduodant įvertinamas įmonėje pagamintų gaminių naudingumas. Paprastai tarp api-ūpinimo ir gamybos ir gamybos-pardavimo yra laukimo-sandėliavimo fazė (Žr. pav.)

Racionali įmonės veikla galima tik pasiekus visų fazių veiklos pusiausvyrą.

Įmonės ekonominė pusiausvyra užtikrinama, kai aprupinimo fazė kiekvienu momentu atitirika gamybos fazę, o gamybos fazė- pardavimų fazę. Tačiau tokio apibendrinto apibrėžimo nepakanka, nes ši pusiausvyra gali būti užtikrinama įvairiai. pasirenkant realų realizavimo variantą, reikia vadovautis ekonomiškumo principu, mažų mažiausia, pajamos turi padengti išlaidas.

Įmonės ekonominę pusiausvyrą veikia:

a) aplinka-jos nuolatinis kitimas, verčiantis be paliovos koreguoti įmonėje vykstantį procesą. Tai dinaminis problemos aspektas;

b) konkreti įmonės procesų (aprūpmimo, gamybos, pardavimų) realizavimo forma įmonėje. Tai svarbus problemos aspektas. Visada galima pasirinkti, ar kurti naują gaminį, parduoti pagamintą patiems ar pavesti tai specializuotai organizacijai.

Tarp būtinumo nuolat keistis, tobulėti ir noro išlaikyti stabilią struktūrą, llaikytis senų tradicijų, visada yra prieštaravimas.

II PRAMONĖS ĮMONĖS VIETOS PASIRINKIMAS

Pagrindinis strateginis sprendimas, priimamas anksčiausiose gamybos planavimo stadijose yra įmonės vietos/ gamybos vietos pasirinkimas. Klaidos, padarytos šiame etape gali būti nuostolingos, nes:

– nuo pasirinktos vietos priklausys statybos kaštai, turintys įtakos būsimo įmonės gaunamo pelno dydžiui;

-simku ir fmansiškai nuostolinga perkelti įmonę prasidėjus gamybai;

– prarandamas konkurencinis pranašumas dėl aukštesnių gamybos įr pateikimo kastų.

Pasirinkimas gali būti subjektyvus (individualios preferencijos, darbuotoju požiūris, vyriausybės poveikis (paskatos ar mokesčiai) ir kt. ir objektyvus, tik atlikus kmopščią analizę, įmonės plėtotės galimybes, rinkos pasikeitimus, žaliavų ir medžiagų išteklius ir kt. Vakarų Europos šalyse, JAV įmonių statybos vietą parenka specialios kompanijos. Pav. JAV viena stambi komparuja yra parengusi įmonės vietos parinkimui vadinamąją „septynių žingsnių“ metodiką. Ja grindžiamas naujos įmonės poreikis: remiantis biznio poreikiais, pasiūloma geriausia įmonės statybos geografinė vieta; numatomi gaminamos produkcijos reikalavimai; reikalingi įrengimai ir pastatai; komunalmiai patamavimai; darbuotojų skaičius; transporto paslaugos įr kt.; parenkamas įmonei statyti miestas; smulkiai analizei pateikiami keli variantai; atliekam optimalaus parinkimo ir pačios įmonės statybos varianto analizė. Mūsų sąlygomis įmonės statybos vietas parenka pačių įmonių vadovai, savininkai, talkinant mokslo, projektavimo organizacijoms bei miestų savivaldybių atstovams.

Galima svarstyti vietos pasirmkimo problemą kaip pritaikomą dviem pagrindinėms situacijoms, t.y. naujo verslo ir esamo verslo atveju. Teoriskai naujas verslas tturi daugybę galimų vietų pasirinkimo altematyvų. Jau veikianti įmonė, augant paklausai, gali pasirinkti tarp šių altematyvų: plėsti esamą įmonę; įkurti įmonės filialus kitose vietose; perkelti įmonę į kitą vietą.

Pasirenkant gamybos vietą atsižvelgiama į šiuos veiksnius: šalies; regiono; konkrečios vietos veiksnius.

Šalies veiksniai, turintys įtakos pasirinkimui: atsižvelgiant į politinį stabilumą, teisinius reguliavimus, industrinį klimatą, kapitalo apribojimus, užsienio įmonių apmokestinimą, užsienio investicijų tendencijas, valiutos apribojimus ir kt

Regioniniai veiksniai yra: Artumas prie rinkų; artumas prie žaliavų ir tiekėjų; transportavimo ir ryšių paslaugos; bendra darbo pasiūla, kvalifikacija ir kaštai; klimatas; įmonės plėtros potencialas ir kt/

Konkrečios vietos veiksniai:

Reikiamos darbo jėgos pasiūla; Vadovų preferencijos; Komunalinės paslaugos (elektra dujos vanduo) ir gyvenimo sąlygos; Transporto paslaugos; Mokesčiai; Tinkamų vietų esamumas; Statybos kaštai; Plėtros perspektyvos; Gyvenimo sąlygos ir kt.

Tikriausiai negalima pagal kokį nors vieną veiksnį priimti sprendimą dėl įmonės statybos vietos.

parinkimo. Praktiškai naudojami du vietos įvertinimo metodai: įvertinimo planai ir kastų analizės.

Sakalas p. 132 Įvertinimo plano metodu kiekvienam veiksniui suteikiama tam tikra svarba.

Svarbiausiems veiksniams suteikiama didžiausia reikšmė, o antraeiliams mažiausia. Šiuo metodu įvertinimo apskaičiavimas pateikiamas 6.3 lentelėje.

Veiksniai Maksimalus galimas įvertinimas Amiestas B miestas C miestas

1. Atstumas nuo žaliavų šaltinio 400 300 250 150

2. Atstumas nuo rinkos 300 150 200 250

3. Darbopasiūla 275 150 225 175

4. Transportavimas 125 125 100 125

5. Vandens tiekimas 200 100 150 175

6. Energija 200 150 150 100

7. Atliekų pašalinimas 100 50 75 75

8. Žemės ir statybos kaštai 70 60 50 50

9. Klimatas 40 35 25 40

10. Mokesčiai ir įstatymai

40 35 25 40

11. Pati vieta 40 40 30 35

Iš viso 1800 1185 1295 1210

Kastų analizės metode kiekvienai altematyviai vietai nustatomi kmtamieji ir tiksuoti kastai analogiškiems veiksniams ir pasirenkama žemiausių kaštų vieta.

Kaštų palyginimo paskaičiavimas trims alternatyviems variantams___

Kaštai A miestas B miestas C miestas

Gamybos kaštai per metus:

Transportavimo kaštai:

Įvežamų medžiagų 100000 90000 85000

Išvežamų medžiagų 160000 165000 170000

Darbas 200000 225 000 250000

Energija 60000 65000 65000

Vanduo 30000 28000 32000

Kuras 60000 70000 65000

Gamybos pridėtmes išlaidos:

Renta įįr išlaikymo kaštai 60000 55000 64000

Mokesčiai 10000 12000 14000

Draudimas 5000 5000 5500

Kitos išlaidos 5000 8000 8500

Iš viso: 690 000 723 000 759 000

Statybos kaštai:

Zemė 100000 50000 75000

Pastatai 1 500 000 1 250 000 1 600 000

Specialūs poreikiai 40000

Iš viso: 1 640 000 1 300 000 1 675 000

Pasirinkus tinkamiausią vietą vykdomi projektavimo ir statybos darbai. Naujos imonės statomos ir veikiančios rekonstruojamos pagal parengtus projektus. Projektų ssprendimai turi užtikrinti:

• Sveikas ir saugias žmonių gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygas;

• Aplinkos apsaugą ir statybos darną su gamta, tautos kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimą;

• Efektyvų investicijų, taupų gamtos, žemės, energetikos, žaliavų ir darbo jėgos resursų naudojimą;

• Pastatų, statinių ir įįrengimų, konstrukcijų ir medžiagų patikimumą bei optimalų ilgaamžiškumą.

III. GAMYBOS ORGANIZAVIMAS

Gamybos procesas Gamybos procesas yra visuma tarpusavyje susijusių darbo ir gamtinių procesų, kurių metu pradinė medžiaga paverčiama gatavais gaminiais. Bet knriame darbo procese darbminkas, naudodamas darbo priemones veikia darbo objektus, paversdamas juos gatavais produktais. Galima išskirti šiuos procesus:

1. Procesus, keičiančius darbo objekto formas, dydžius ir savybes (tokie procesai vadinami technologiniais);

2. Procesus, nekeičiančius darbo objektų (netechnologinius).

Norint, kad vyktų gamyba, būtina įsigyti tam tikrus išteklius, kuriuos įmonė panaudoja kaip sąnaudas prekei ar paslaugai sukurti. Jos gali turėti kapitalinių įrengimų, medžiagų ir žmogiškųjų išteklių formas, nors neturėtume vengti paminėti energiją (suteikiančią galią procesui) ir informaciją (planuojant ir kontroliuojant procesą). Šios sąnaudos yra transformuojamos (arba pakeičiamos) gamybos proceso metu. Procesas gali priimti vieną iš keturių fformų:

• Išgavimas (kaip kalnakasyba);

• Medžiagų išskaidymas;

• Apdirbimas (sujungimas kartu, kaip suvirinimas);

• Sintezė („sukuriant“ naujas medžiagas ar surenkant komponentus į užbaigtą produktą.

Kaip parodoma paveiksle, sąnaudų pakeitimas pateikia produkciją, kuri įgyja prekių, paslaugų ar informacijos formą. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad, nors procesą yra lengviau įsivaizduoti ryšium su prekių gamyba, sąnaudų transformavimo į produkciją koncepcija taip pat gali būti pritaikoma paslaugų sektoriui (kuriaine terminas operacijos gali būti suvokiamas kaip labiau tinkamas, negu žodis gamyba).

Darbuotojai

Įrengimai Ištekliai Produkcija Prekės

Medžiagos (Sąnaudos) Pakeitimo (Rezultatas) ir

Informacija procesas paslaugos

Pinigai

paveikslas GGamybos funkcija

Iš tikrųjų skirtumas tarp prekių gamybos ir paslaugų teikimo nėra toks absoliutus, kaip galėtume manyti. Mes turėtume matyti skirtumą tarp gamybos ir paslaugų teikimo. Tai gah būti paaiškinama nagrmėjant maitinimą restorane ir automobilio aptamavimą. Abiem atvejais vartotojas perka produkto (maisto, arba alyvos ir dalių) ir paslaugos (suteikiamos padavėjo ar automobilių mechaniko) kombinaciją. Taip pat, kai žmonės perka brangius, sudėtingus gaminius, jie perka tiek prekę, tiek paslaugą (patarimą, paslaugą po pardavimo, kreditą). Pagal kitą požiūrį gamybos procese galima išskirti tris sudedamąsias dalis: darbą, darbo priemones ir darbo objektus.

Gamybos proceso schema

Darbo objektus galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes: žaliavas bei pagrindines medžiagas, pagalbines medžiagas, kooperuojamuosius ir komplektuojamuosius gaminius.

Žaliavos ir pagrindinės medžiagos-tai darbo objektai, iš kurių tiesiogiai gaminama produkcija, kurie sudaro gaminių gamtinį turinį (metalas mašinų gamyboje, oda arba jos pakaitalai avalynės gamyboje, mediena baldų gamyboje ir pan.).

Pagalbinės medžiagos-nesudaro gaminio daiktinio turinio, bet jos naudojamos gamybos procese (tepalai staklėms tepti, emulsija pjaunamam metalui ir pjovimo įrankiams aušinti, medžiagos ūkiniams reikalams ir kt.)

Kooperuojamieji dirbiniai??? ūkio požiūriu nėra gatavi gaminai, nors ir įeina į juos gaminusios įmonės prekinę produkciją. Jie gaminami pagal įmonių vartotojų užsakymus, dažniausiai pagal užsakovo brėžinius bei kitokią techninę dokumentaciją. Įmonėje, kuri yra kooperuojamųjų darbų užsakovas, šie dirbiniai gamybos procese ttoliau apdirbami. Prie kooperuojamųjų dirbinių priskiriami pav., iš kitų įmonių gaunami liejiniai, kalti ruošiniai, kartais-ir gatavos detalės.

Komplektuojamieji dirbiniai yra ir tarpinė kooperuojamųjų dirbinių ir gatavų gaminių stadįja. Jie ganunami pramoniniu mastu ir be papildomo apdirbimo naudojami surenkant įvairius gaminius. prie komplektuojamųj’ų dirbmių priskiriami, pav.: elektros varikliai, guoliai, rezistoriai, relės, transfbrmatoriai ir kt.

Visų gamybos procesų pagrinduiis struktūrinis vienetas- operacija. Operacija vadinama elementari gamybos proceso dalis, kurią darbininkas arba darbįnmkų brigada, neperderindami įrenginių, atlieka toje pačioje darbo vietoje, tiems patiems darbo objektams..

Darbo vieta- tai įrengimais ir įrankiais aprūpinta gamybinio ploto dalis, kurioje atliekama operacija.

Operacijos, priklausomai nuojų vaidmens gamybos procese, gali būti

1. gamybinės,

2. transportinės

3. kontrolinės, sandėliavimo.

Gamybos operacija- tai tikslingas darbo objektų fizinių ir cheminių savybių keitimas, siekiant juos paversti gaminiais. Prie gamybinių taip pat priklauso natūralios operacijos, kurios vyksta gamtos (natūralios energijos sąskaita, darbininkui tiesiogiai nedalyvaujant, tik kontroliuojant (džiovininias, liejinių sendinimas ir pan.) Gamybinių operacijų visuma sudaro pagrindinius gamybos procesus.

Transporto operacija- tai bet koks darbo objekto perkėlimas is vienos vietos į kitą (net ir toje pačioje darbo vietoje).

Kontrolės operacija- darbo objektų, pusfabrikačių arba gaminių kokybės ir kiekio kontrolė.

Sandėliavimas ir saugojimas- tai tokia gamybos objektų būklė, kaijų negalima paimti be atitinkamo asmens leidimo arba net be dokumentinio apiforminimo.

Pertrauką taip pat sąlyginai galima laikyti operacija ((„nuline“), kai gamybos sąlygos nereikalauja arba neleidžia tuoj atlikti tolimesnių operacijų. Kartais vienu metu atliekamos dvi skirtingos operacijos, pav., gamybinės operacijos metu gali būti kartu atliekama ir kontrolinė operacija

Gamybos proceso organizavimo samprata

Įmonei gali būti skirta teritorija, pastatai, nupirkti puikūs įrengimai, sandėliai prikrauti darbo objektų, sukomplektuota darbo jėga-ir vis dėlto gamybos procesas nevyks. Dar būtinai reikalinga organizacinė veikla.

Gamybos organizavimas-moksliškai pagrįsta sistema, pagal kurią laiko ir vietos atžvilgiu derinamas darbas ir daiktiniai gamybos elementai atsižvelgiant į taikomą techniką ir technologiją, gaminamos produkcijos nomenklatūrą bei gamybos mastą ir siekiant gauti didžiausius rezultatus mažiausiomis sąnaudomis

Gamybos proceso organizavimas- tai sistema priemonių racionaliausiai derinančių dalinius gamybos procesus su darbo priemonių ir darbo objektų naudojimu. Ši priemonių sistema turi atsakyti į klausimus:kas, ką, kur, kada ir kaip turi daryti, kad būtų Įvykdyti įmonės arba susivienijimo uždaviniai: gautas kuo didesnis pelnas, pasiekti kuo geresni kiti veiklos rodikliai įr kuo geriau patenkinti vartotojų poreikiai.

Taigi gamybos proceso organizavimas plačiąja prasme turi apimti visus įmonės arba susivienijimo veiklos etapus ir visas veiklos sritis.

Sprendžiant visus gamybos proceso organizavimo uždavinius, būtina atsižvelgti į tai, kad gamybos procesas-tai atvira sistema, kuri fiziniais ir informaciniais ryšiais susieta su kitomis sistemomis (įmonėmis, organizacijomis, žinybomis) ir sudaryta iš daugelio atskirų posistemių (tamybų, cechų ir kt.) kurių fiziniai

įr informaciniai tarpusavio ryšiai tiiri būti labai racionaliai organizuoti. Tai būtina gamybos proceso efektyvaus funkcionavimo sąlyga.

GAMYBOS PROCESŲ RŪSYS

Priklausomai nuo paskirties bendrame gamybos procese, skiriamos šios trys procesų rūšys:

1. pagrindiniai

2. pagalbiniai

3. aptarnavimo procesai

Pagrindiniai procesai-tai (technologiniai) procesai, kurių metu keičiamos įvairios darbo objektų savybės: forma ir metmenys (apdirbant metalą arba medį pjovimu, gaunamos detalės), vidine struktūra. fizinės ir cheminės savybės (terminis apdirbimas, rauginimas ir pan.), isvaizda (dažymas, chromavimas) arba atskirų darbo objektų padėtis vienas kito atžvilgiu (surinkimo procesai).

Pagrindinių procesų tiesioginis rezultatas-gatavi gaminiai.

Pagalbiniai pprocesai- sudaro sąlygas normalia, be sutrikimų vykti pagrindiniains procesams.

Pagalbinių procesų produkcija nerealizuojama: ji naudojama įmonės vidaus reikalams, sakysim, įrankių gamyba įmonės reikalams, įrengimų remontas, garo, suspausto oro gamyba ir pan.

Aptarnavimo procesai padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniams ir pagalbiniams procesamsJuos aptamauja.. prie šių procesų priskiriamos, pav., transporto bei sandėliavimo operacijos, kokybės kontrolė, darbo vietų aptamavimas ir pan.

Be abejo, kiekvienoje įmonėje svarbiausią vaidmenį vaidina pagrindiniai procesai. Bet būtų neteisinga menkinti pagalbinių ir aptarnavimo procesų vaidmenį: jų tinkamai neorganizavus, pagrindinis gamybos procesas vykti negalės

GAMYBOS FFAZĖS

Pagrindiniai gamybos procesai paprastai susideda iš trijų fazių:

1. pamosimo,

2. apdirbimo;

3. surinkimo.

Paruosimo fazėje iš medžiagos gaminami ruosiniai, stengiantis, kadjie savo konfigūracija ir metmenimis būtų kuo artimesni būsimų detalių konfigūracijai ir matmenims. Tada vėlyvesniuose procesuose mažiau gaunam atliekų ir mažiau įdedama darbo. pprie paruošimo fazės priklauso liejimas, kalimas ir štampavimas mašinų bei prietaisų gamybos įmonėse, ruošinių gamyba pjovimu mašinų bei baldų pramonėje ir kt.

Apdirbimo fazėje pjovimu, galvaniniais ir terminiais procesais gaminamos detalės, stengiantis užtikrinti jų pakeičiamumą, nes tada surinkimo procesuose mažėja darbo imlumas (nereikalingos skutimo, dildinimo ir panašios operacijos).

Surinkimo fazėje iš gatavų detalių gaminami surinkimo vienetai (mazgai) ir gatavi gaminiai. Surikimo fazei taip pat priklauso sunnkimo vienetų bei gaminių išbandymas, jų dažymas bei kitokia apdaila ir įpakavimas.

Jeigu įmonėje yra visos trys gamybos fazės, sakoma , kad įmonė yra pilnos gamybos struktūros; jei bent vienos fazės nėra-nepilnos.

Nepilnos gamybos struktūros, pav. yra ketaus liejyklos, tvirtinimo detalių gamyklos (čia nėra surinkimo fazės). Pastaruoju metu, vis dažniau taikant daiktinę cechų specializavimo fbrmą, jaučiama tendencija fazes juose ssujungti. Kai knrie pagalbiniai procesai (pav. , technologinės įrangos gamyba) taip pat susideda iš trijų gamybos proceso fazių.

GAMYBOS PROCESO ORGANIZAVIMO PRINCIPAI

Pramonėje sukauptas patyrimas leidžia suformuluoti prmcipus, kurių turėtų būti laikomasi, racionaliai organizuojant gamybos procesą. Tie principai:- tai proporcingumas, nenutrūkstamumas bei ritmingumas, specializavimas, sroviškumas, automatizavimas bei mechanizavimas, gamybos proceso lankstumas, gamybos integravimas ir kt.

Gamybos proporcingumas reikalauja, kad visų įmonės struktūrinių vienetų gamybiniai pajėgumai būtų tarpusavyje suderinti, užtikrintų nepertraukiamą darbą.

Visiškas gamybos nenutrūkstamas pasiekiamas retai, dažniausiai tik aparatiniuose procesuose. Tačiau, jei visiško nenutrūkstamumo ppasiekti negalima, reikia stengtis, kad pertraukos gamybos procese būtų kuo trumpesnės ir kad jų būtų kuo mažiau. Tada sutrumpėja gamybos ciklas, sumažėja nebaigtos gamybos likučiai ir įmonei reikia mažiau apyvartinių lėšų.

Gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas tada, kai maža darbų nomenklatūra, o daug dirbinių. Todėl ankstesniame etape susiformavo orientacija į masinę gamybą. Inžinieriniu organizaciniu požiuriu čia lengviausia pasiekti racionalumą. Tačiau pasikeitusios sąlygos verčia atsisakyti masinės gamybos, ir todėl nenutrūkstamumo užtikrinimas pasiekiamas organizuojant lanksčią gamybą.

Proporcingumas ir nenutrūkstamumas labai glaudžiai susijęs ir sąlygoja gamybos organizavimo principą-gamybos ritmingumą.

Gamybos ritmingumas pasiekiamas tada, kai bet kuriuo laikotarpiu kiekvienoje darbo vietoje, kiekviename padalinyje ir apskntai įmonėje pagaminamas vienodas arba nuolatos didėjantis produkcijos kiekis.

Ritmingas darbas sudaro sąlygas visiškai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, išvengti prastovų mėnesio pradžioje ir šturmavimo mėnesio pabaigoje. Ritmingas darbas sudaro sąlygas gerinti produkcijos kokybę, išvengti broko ir galų gale-pasiekti geresnių techninių ekonominių rodiklių.

Gamybos specializavimas įmonės viduje labai priklauso nuo bendrojo įmonės specializavimo. Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, daliniai procesai ir operacijos pagal atskirus požymius paskirstomi atskiriems įmonės struktūriniams vienetams ir atskiroms darbo vietoms.

Priklausomai nuo požymių, pagal kuriuos visi gamybos objektai paskirstomi atskiriems struktūriniams vienetams, skiriamos įvairios specializavimo formos

Daiktinei specializavimo formai būdinga tai, kad atskiri struktūriniai vienetai specializuojami įvairiais įrengimais ir įvairiais technologijos procesais gaminti ssąlyginai baigtus objektus: gaminius, agregatus, surinkimo vienetus arba detales. Sakykime, staklių įmonėje formuojami korpusinių detalių mechaninio apdirbimo ir kiti padaliniai.

Technologinei specializavimo formai būdinga tai, kad atskiri struktūriniai vienetai specializuojami apdirbti labai įvairius objektus, kuriuos sieja tam tikros operacijos. Mašinų gamybos įmonėse pagal šią specializavimo formą organizuojamos liejyklos, kalvės, galvaniniai, o dažnai ir mechaniniai ir surinkimo cechai. Specializuojant pagal technologijos principą, pav., mechaninio cecho barus, organizuojami tekinimo, frezavimo, gręžimo, šlifavimo ir panašūs barai

Gamybos sroviškumo principas reikalauja, kad visi darbo objektai gamybos procese judėtų nuosekliai, tmmpiausiu keliu, viena kryptimi. Pageidautina, kad darbo objektų maršrutai jokiame gamybos proceso etape negrįžtų atgal, nedarytų „kilpų“.

Gamybos sroviškumas pasiekiamas deramai planuojant cechus, barus ir atskiras darbo vietas.

Pirmiausia sandėliai ir atskirų gamybos fazių cechai suplanuojami laikantis sroviškumo principo tokiu eiliškumu: medžiaginių vertybių sandėliai-paruošimo fazės cechai-apdirbimo fazės cechai-surinkimo fazės cechai-gatavos produkcijos sandėliai

Gamybos sroviškumas leidžia sumažinti išlaidas transportuojant darbo objektus tarp darbo vietų, tarp barų ir cechų, ir kartu prisideda prie produkcijos savikainos mažinimo. Be to, kai mažiau transportinių operacijų ir jos trumpesnės, tnimpėja gaminio gamybos ciklas, o tai leidžia pasitenkinti mažesne apyvartinių lėšų suma.

Gamybos proceso lankstumas gamybos procesas būti taip organizuotas, techninė bazė turi būti tokia, kad gamybos procesą galima būtų greitai ir be didelių išlaidų pertvarkyti į nnaujų gaminių gamybą.

GAMYBOSTIPAI

Ši išsanū klasifikacija padės suprasti ir analizuoti gamybą. Gali būti nustatomi penki gamybos procesų tipai:

• projektinė (project) gamyba;

• vienetinė (jobbing) gamyba;

• serijinė (batch) gamyba;

• srovinė (line) gamyba;

• nenutrūkstama (continuos flow) gamyba.

Proceso pasirinkimą nulems įmonės finansiniai istekliai ir laipsnis, kuriuo ji siekia gaminti diferencijuotą (priešingai homogeniniam) produktą (žiūrėti lentelę žemiau).

• Projektinė gamyba yra naudojama didelio masto projektuose, parengtuose pagal vartotojų reikalavimus (tokiuose kaip naftos tanklaivis ar kelių, geležinkelių, tiltų, tunelių, kanalų, dokų ir pan. statybos projektuose). Produktas yra unikalus ir surenkamas vietoje, naudojant kvalifikuotą darbo darbą ir lanksčius išteklius. Dėl uždavinio dydžio ir sudėtingumo, būtinas žymus planavimas. Kiekybiniai metodai, tokie kaip tinklo analizė, yra būtini sėkmingam projekto valdymui. Paprastai reikalinga išskaidyti visąprojektą į atskirus uždavinius, daugumai iš kurių yra sudaromos subrangos sutartys.

• Vienetinė gamyba yra taip pat susijusi su unikalių, nestandartizuotų prekių, kurios gaminamos pagal užsakymus, gamyba. Skirtingai nuo projektinės gamybos, gaminiai yra nedideli ir gaminami vienetinės gamybos įmonėse (kaip kad pagaminti pagal užsakymus kostiumai ar burlentės). Vienetinės gamybos įmonė yra išdėstoma pagal procesą. Vadinasi, įrengimai, atliekantys tas pačias ar panašias operacijas, yra grupuojami kartu ir produktas juda nuo vienos darbo vietos į kitą. Universalūs įrengimai yra kombinuojami su aukštos kvalifikacijos, lanksčia darbojėga. Vienetinės produkcijos gamintojai ekonomiškai tvarko atsargų

laikymą, kadangi jie neturi užbaigtų gammių atsargų, tačiau jie susiduria su kitomis problemomis. Trumpi gamybos laikotarpiai pastoviai padidina gaminių savikainą. Specializuoti įrengimai tikriausiai nebus pilnai panaudojami ir uždelsimai tarp operacinių sekų reikš, jog bendra gamybos trukmė bus ilgesnė, negu perdirbimo trukmė.

Serijinė gamyba Kaip leidžia suprasti pavadinimas, tai to paties pagrmdinio produkto skirtingų modifikacijų (versijų) gamyba serijomis arba partijomis (kaip kad įvairių spalvų ar naudojant įvairius dažų tipus, įvairių rūšių kepinių ir pan.). Priešingai nuo ankstesmo proceso, Čia yra tam tikras ggamybos pasikartojimas gaminant sandėhui, o ne pagal užsakymus. Tačiau gamyba yra nutrūkstama. Santykinai trumpas gamybos laikotarpis sąlygoja aukštesnę gaminio savikainą, negu nenutrūkstamos gamybos atveju. Įrengimų perderinimai naujai produkcijos partijai gaminti ir tvarkymasis tarp partijų reiskia, jog istekliai kartais yra nenaudojami. Dėl šios priežasties, gamybos vadovai turi planuoti gamybos kalendorinius grafikus, siekiant mažinti pertvarkymus. Panaudojami įrengimai bus daugiau specializuoti, negu ankstesniuose procesuose, bet turi išlaikyti tam tikrą universalumą skirtingoms partijoms.

Srovinė gamyba yra geriausiai suvokiama suiinkimo linijos (konvejerio), gaminančio automašinas ar elektros pprekes pavyzdžiu. Specialūs (ar specializuoti) įrengimai bus naudojami procese ir, kadangi reikalingos didelės kapitalo investicijos, būtina pasiekti aukštą panaudojimo lygį. Tai reikalauja gana standartizuoto produkto, gaminamo sandėliui (o ne pagal užsakymą) aukštų pardavimo lygių. Srovinė gamyba yra susijusi su nediferencijuoto mmarketmgo strategija (tuo tarpu, kai vienetinė ir serijmė gamyba reiškia, kad produktas yra pritaikomas patenkinti tam tikrų vartotojų ar rinkos segmentų poreikius). Darbo jėga yra specializuota, bet žemos kvalifikacijos ir atliekanti pasikartojantį darbą. Gamykla išdėstoma pagal proceso nuoseklumą, siekiant mažinti judėjimo laiką ir išlaidas. Srovinėje gamyboje privaloma daug investuoti į žaliavų atsargas, siekiant isvengti atsargų trūkumo, bet palaikyti nebaigtos gamybos atsargas žemame lygyje. Didelis srovinės gamybos pranašumas yra, kad, esant ilgam gamybos laikotarpiui, gaminio savikaina bus labai žema.

• Nenutrūkstama gamyba vykdoma, kai specializuojamasi gaminti vieną produktą ištisą parą. Tokios gamybos pavyzdžiai yra chemikalų gamyba ar naftos išskaidymas. Vadinasi, jei srovinė gamyba apima atskirų objektų gamybą, nenutrūkstama gamyba gali būti naudojama gaminti skystiems produktams gaminti. Dauguma srovinės gamybos charakteristikų yra tolygiai ppritaikomos, bet yra vienas esminis skirtuinas. Pagrindinė darbo jėgos užduotis nenutrūkstamoje gamyboje yra vykdyti stebėjimo ir priežiūros procesą, todėl labiau yra reikalinga kvalifikuota darbo jėga.

IŠDĖSTYMAS

Kiekvienos gamyklos ar darbo vietos išdėstymas turėtų būti kruopščiai projektuojamas užtikrinant maksimalų: lankstumą; koordinavimą, patikimumą; saugumą; prieinamumą; matomumą, efektyvumą; minimalų aptamavimą; minimalųjudėjimą.

Planuojant efektyviausią išdėstymą gali būti naudojami analitiniai metodai. Reikėtų pažymėti, kad nėra universaliai pritaikomo idealaus išdėstymo, ir daug kas priklausys nuo gaminamo produkto prigimties ir pasirinkto gamybos proceso. Tačiau mes galime nustatyti eilę paprastai naudojamų ttipų.

• Išdėstymas pagal procesą (operacijų nuoseklumą). Šis išdėstymas charakterizuojamas grupuojant įrengimus, atliekančius panašius uždavinius. Šio išdėstymo, susijusio su serijine gamyba, pranašumai, susiję su larikstumu. Išdėstymas pagal procesą pritaiko daugelio skirtingų produktų maršrutus, užtikrina aukštą įrengimų panaudojimą juos perdermant naujai produkcijos partijai ir leidžia pasinaudoti kitais įrengimais avarijų atveju. Tačiaujis susijęs su didesniu prekių judėjimu, negu esant išdėstymui pagal produktą.

• Isdėstymas pagal produktą Tai sistema, kurioje įrengimai ir užduotys yra išdėstomos pagal žingsnių eiliškumą atskiro produkto gamyboje. Šis išdėstymas yra susijęs su srovine ir nenutrūkstama gamyba. Jo pranašumai yra aptamavimo laiko sumažinamas, darbo supaprastinamas ir išskaidymas į mažesnes užduotis, proceso kontrolės palengvmimas. Tačiau būtina sąlyga išdėstymui pagal produktą yra didelės produkcijos apimtys ir ribota prekių nomenklatūra

• Išdėstymas pagal gamybos ląsteles Jis susijęs su organizavimo metodu, žinomu kaip grupmė technologija (GT). GT apima užduočių, darbų ir produktų formavimą į „šeimas“, reikiamus išteklius suformuojant į šias ląsteles. Įrengimai, reikalingi pagal gamybos nuoseklumą yra grupuojami į šias ląsteles

Grupę sudaro komanda iš 6-15 darbininkų, kurie dirba vien tik grupėje. Jie gamina specifinę, tam tikrą produktų „šeimą“ (ar atlieka specifinių užduočių „šeimą“). Įrengimai yra naudojami vien tik grupės ir talpinami plote (ląstelėje), rezervuotame gmpei. Šiai grupei suteikiama didelė autonomija, siekiant tikslų. GT naudos apima: sumažmtą pasiruošimo llaiką; pagerintą efektyvumą, kaip standartizavimo ir supaprastmimo rezultatą; trumpesnį aptamavimo laiką atsargų sumažinimą; pagermtus socialinius santykius.

Fiksuotos pozicijos išdėstymas Šioje sistemoje, ištekliai yra pristatomi į vietą, kurioje vyksta gamyba. Fiksuotos pozicijos išdėstymas taikomas tiek didelio statybos projekto atžvilgiu, tiek kai prekės prigimtis reikalauja surmkimo vietoje.

REMONTAS

PRAMONĖS REIKŠMĖ

Apibūdinant įmonę užsienio specialistai naudojataipgi ir tokią charakteristiką kaip įmonės priklausomybė vienam iš trijų ekonomikos sektorių. Yra trys pagrindinės ūldo sritys ir visos ekonominės (ūkinės veiklos rūšys, kuriomis užsiima žmonės, pelnydami sau lėšas pragyvenimui, sąlyginai gali būti suskirstytos į tris pagrindines gmpes:

1. Pirminės grupės-susijusios su žemės ūkio produktų bei gamtinių išteklių gavyba, pav., įvairių žemės ūkio kultūrų auginimuįgyvulinmkyste, medžiokle, žuvų gaudymu, medžių kirtimu, anglies, durpių bei mineralų kasimu ir pan.

2. Antrinės grupės-gaminančios daiktus, medžiagas. zaliavas bei pusgaminius, paverčiančiosjuosm gatavais produktais, pav., įvairių materialinių vertybių-maisto, drabužių, baldų, mašinų gamyba, laivų, namų ir tiltų statyba, kelių tiesimas ir pan.

3. Tretinės grupės-teikiančios įvairias paslaugas, pav,, komercines paslaugas, kurios garantuoja prekių pristatymą iš gamintojo vartotojui ir apima transporto, prekybos, bankų ir draudimo paslaugas; profesines paslaugas teisės, apskaitos, gydymo, mokymo, meno ir kitų profesijų atstovai teikia tiesiogiai vartotojui

Pagrindinės gamybos rūšys-tai pramonė ir žemės ūkis, Gali pasirodyti, kad tai labai skirtįngi dalykai, bet iš tikrųjų taip nėra. Labiau įsigilinus pasirodo, kad ššios ūkio šakos glaudžiai susijusios, kad griežtų ribų tarp jų nustatyti negalime (pav., daugelio pramonės šakų gamyba glaudžiai susijusi su žemdirbyste, kuri savo možtu susijusi su pramone). Savo ruožtu pramonė yra sudėtinga šalies ūkio atšaka, susidedanti iš daugelio įvairių gamybų ir sakų.

Pramonė yra didžiausia ir svarbiausia materialinės gamybos sferos dalis. Ji yra sistema susijusių šakų, išgaunančių pramonines bei žemės ūkio žaliavas ir perdirbančių jas į gatavą produkciją. Pagrmdmė pramonės šakos grandis yra pramonės įmonė.

Pramonės kūrimas šalyje yra susijęs su industrializacija. Industrializacija- platus organizuotos ekonomikos kūrimas gamybai. Industrializacijai būdingas pirmiausia žemės ūkio ekonomikos pertvarkymas į specializuotesnę, gausaus kapitalo panaudojimo ekonomiką. Toks pertvarkymas Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje 18 ir 19 amžiuose buvo vadinamas pramonės revoliucija.

Pramonės skirstymas- panašios ekonominės veiklos grupavimas į pramonės šakas arba rinkas.

Sistema, leidžianti šitaip grupuoti, vadinama standartiniu pramonės skirstymu. Taip skirstyti pradedama nuo to, kad pirmiausia nustatomos vienaip ar kitaip tarp savęs susijusios veiklos grupės, po to kiekviena veiklos gmpė yra padalijama į progresyviai mažesnes grupes taip, kad būtų galima panaudoti įvairiems tikslams. Taigi tokia didelė grupė kaip tekstilės grupė, gali būti padalyta visų pirma pagal skirtingas tekstilės žaliavas (vilna, medvilnė, dirbtinis pluoštas), o šios savo ruožtu-į dar smulkesnius veiklos padalmius:-verpimas, audimas, apdaila. Pramonės skirstymas vartojamas makroekonomikos

planavimo ir konkurencijos politikos tikslams pasiekti ir kartu gauti statistikosinformaciją apie produkcijos apimtį ir užimtumą.

Pramonės šaka – bet kokia ekonomikos sritis, apibūdinama pagal gaminamos prekės ar paslaugos tipą (pav., automobilių gamyba, draudimas). Pramonės šakos apibūdinamos atsižvelgiant į pagrindinius jų gaminius.

Europos Ekonominės bendrijos ekonominių veiklų klasifikacijoje (NACE) pramonę sudaro:

-išgaunamoji pramonė Durpių kasimas ir aglomeracija; Žaliavinės naftos įr gamtinių dujų gavyba; Akmens, molio ir smėlio gavyba.

-apdirbamoji pramonė Maisto produktų ir gėrimų pramonė: Tabako produktų pramonė; Tekstilės – pramonė ir kitos.

-elektros, dujų ir vvandens tiekimas

Elektros gamyba ir paskirstymas; Dujų gamyba ir paskirstymas; Garo ir karšto vandens (šilumos) gamyba ir paskirstymas; Vandens rinkimas, valymas įr paskirstymas.

Kiekviena grupė skirstoma į veiklas. Veiklą sudaro įmonės, kurių gaminama pagrindinė produkcija atitinka tos veiklos pavadinimą.

Kiekviena gamybos šaka apibūdinama gaminamos produkcijos nomenklatura, technologinių procesų ypatybėmis, specifinėmis darbo sąlygomis. Todėl gamybmiai procesai yra skirtingi, irjų sudėtingumas pirmiausia priklauso nuo gaminamos produkcijos sudėtingumo. Sudėtingi procesai skirstomi į dalis ir juos atlieka įvairūs gamybiniai padaliniai, Pagrmdiniai gamybiiuai procesai vyksta įmonėse, nes jos yyra savarankiški gamybiniai teclminiai vienetai, galintys gaminti ir realizuoti produkciją arba teikti patamavimus (paslaugas).

Deindustrializacija- ilgas nacionalinės produkcijos apimties kritimas pramonėje. Tai procesas, kurį dažnai lydi žmonių, dirbančių pramonėje, skaičiaus sumažėjimas.

Remonto darbai yra vykdomi siekiant techniškai aptamauti ar rekonstruoti gamybinius pajėgumus ((įrengimus, gamyklą, transporto priemones, įrankius įr pan.). Kaip ir automobilį būtina remontuoti laikas nuo laiko, taip pat yra būtina remontuoti Įmonės gamybinius pajėgumus, siekiant: duoti įmonei galimybę patenkinti vartotojų paklausą; prailgintį naudingą įrengimų gyvemmą;užtikrinti saugumo standartus; mažinti išlaidas“, mažmti operacimų procesų nutraukimą.

Gamybos vadovas susiduria su sprendimu, kuris nesiskiria nuo to, su kuriuo susiduria eiliius automobilistas. Remonto išlaidos didės. kuo dažmau irengimai ‘ous remontuojami. Tačiau avanjų išlaidos bus tuo mažesnes, ioio dažnesni bus remontai. Šios avarijų išlaidos apima; nepagammtą produkcija; prarastus pardavimus“, subkontrakto sutarčių sudarymą; kitų išteklių pereikvojimą; skubų remontą aukšta kama, skubią gamybą aukštonus išlaidomis.

Paveikslas parodo, kad avarinis remontas, atliktas po nesėkmės, gali pasirodyti labai brangus.

Priešingai, jei remontas yra atliekamas per dažnai, jis taip pat gali pasirodyti labai brangus. Optimalus rremontų skaičius yra parodytas susikirtuno taške, kur bendros remonto islaidos yra mažiausios.

Remontas, turintis užkirsti keliąavarijoms, yražinomas kaip profilaktinis remontas. Šiek tiek skiriasi tai, ką mes galime vadinti planiniu remontu. Tai yra remontas, kuris organizuojamas ir vykdomas numatant iš anksto, kontroliuojant ir registruojant. Skirtumas tarp šių dviejų remontų yra tas, kad profilaktinis remontas siekia užkirsti kelią avarijoms bet kuria kaina. Planinis remontas yra racionalus požiūris, kuriuo pripažįstamą, jog susitaikyti su šiek tiek avarijų gali pasirodyti mažiau brangu, negu užkertantjoms kelią. Remonto pplanas tiksliai apibrėš, kada remontas įvyks, išreiškiant:

• laiku (sakykime, kiekvieną mėnesį);

• darbo kiekiu (kaip kad kiekvienam 10 000 gaminių);

• įrengimų stoviu; ar

• palankiomis galimybėmis remontui (pavyzdžiui, darbo nutraukimu atostogų metu).

IV. GAMYBINIO PAJĖGUMO PLANAVEMAS

Gamybinis pajėgumas yra sugebėjimas gaminti. Jis nusako, kiek gamybinis vienetas gali pagaminti per tam tikrą laikotarpį su turimais ištekliais. Todėl galima isskirti du gamybinio pajėgumo lygius: tiesioginį ir efektyvų pajėgumą. Tiesioginjs_paįegumas tai sugebėjimas per tam tikrą laikotarpį pagaminti maksimalų produkcijos kiekį, atitinkantį maksimalų pajėgumą, esamos sąmatos ribose.

Tiesioginis pajėgumas priklausys nuo: įmonės dydžio; turimų įrengimų; turimos darbo jėgos; finansinių politikų; turimų medžiagų.

Skirtinga yra tai, ką mes vadiname Mektyviu pajėgumu, rodančiu kiek produkcijos buvo faktiškai pagaminta per tam tikrą laikotarpį. Efektyvus pajėgumas dažnai yra žymiai mažesnis, negu tiesioginis pajėgumas- Muhleman ir kiti pateikia skaičius, kad įmonės faktiškas pajėgu’mas dažnai sudaro tik 50% ir mažiau tiesioginio pajėgumo. „Nors vargu ar pajėgumai kada nors sutaps, aišku, kad žymus jo išnaudojimo padidėjimas yra galimas, ypač dėl pagerintos gamybos/operacijų kontrolės“.

Todėl galima padaryti dvi isvadas:

• gamybinio vieneto teormis pajėgumas nėra labai reikšmingas, jei vietinės aplinkybės klostosi, sukurdamos situacijąžemiau teonnio minimumo.

• galima padidinti gamybos apuntis geriau panaudojant esamus išteklius, užuot didinant naujai įsigyjamų išteklių kiekį.

Įmonės ar gamybinio vieneto planmis pajėgumas bus nustatytas atsižvelgiant į: įįmonės marketingo ir bendrus tikslus; ateities paklausos prognozes; esamus finansirdus apribojimus.

GAMINTI AR PIRKTI?

Altematyva gamybinio pajėgumo didinimui yra sudaryti subkontrakto sutartį su kita įmone.

Tai gali būti vykdoma tiek kaip laikina priemonė (pavyzdžiui, siekiant išspręsti laikiną gamybinio pajėgumo trūkumą), ar kaip ilgo laikotarpio politika. Sprendimas pirkti prildausys nuo esamų tiekėjų ir susijusių santykinių išlaidų. Laildnas nesugebėjimas patenkinti vartotojų paklausą įmonės savu pajėgumu, darys būtinu subkontrakto sutartis su kitomis įmonėmis. Is kitos pusės, pasitikėjimo stoka tiekėjų sugebėjimais pateikti patenkmamos kokybės prekes, neskatins įmonės sudaryti subrangos sutartis su kitais tiekėjais.

ĮMONĖS TIKSLŲ SISTEMA

Laivui, nežinanciam kur plaukti, nėra palankaus vėjo“ Seneka

Tikslai nulemia sumanymų realizavimą versle, todėl būtina turėti pagrmdinius, ilgalaikius, sąlygojančius įmonės veiklos vystymąsi, verslo prasmę įr paskirtį, tikslus, kitaip visas elgesys yra pagnstas atsitiktinumais bei prisitailcymais pne aplinkos. Tikslai padeda išskirti svarbiausius uždavimus ir igalina mobilizuoti pagrindiniLis išteklius, lėšas, norimam rezultatui gauti. Gerai žinant tikslus, lengva sutbrmuluoti veiksmų seką. KJaidmga galvoti. kad visų tikslas vienas-didelis pelnas.

Taip, tai iabiausiai domma mvestitorius ir rėmėjus. Jie tikisi naudingai atgauti įdėtus pinigus. Pelnas turėtų būti sėkmingo įmonės darbo rezultatas- pasekmė. Tačiau įmonės paprastai turi ne vieną, o kelis tikslus. Pastaneji dažnai būna persipynę tarpusavyje.

Kiekviena imonė turi pasirinkti pagrmdinius, sąlygojančius įmonės veiklos vystymąsi, verslo prasmę ir paskirtį, tikslus. Tikslai tturi kelias paskirtis: 1) nurodo veiklos kryptį; 2) vienija ir suburia kolektyvą; 3) taupo laiką ir išteklius; 4) reikalingi procesų valdymui ir kontrolei.

Bendra veiklos kryptis -įgalina koncentmoti pastangas ir nesiblaškyti, nuosekliai, žingsnis po žingsnio artėti tikslo link. Tokiu būdu jau iš anksto galima parengti t.t. etapus, parinkti žmones, vietą, laiką, numatyti būtinus atlikti darbus.

Suvienyti kolektyvą- vienminčių grupė padaro daugiau, negu vienas žmogus. Atsiranda sinergmis efektas, kai skirtingų profesijų, pažiūrų, sugebėjimų žmonės kartu atlieka sudėtingus darbus.

Dažniausiai kitus baimina ne didžiulės apimtys, o neapibrėžtumas. Turmt programą, nesunku net ir sudėtingiausius uždavinius suskirstyti į eilę paprastesnių

Taupyti išteklius Uždavmiai sprendžiami skirtmgais būdais. Visus būdus galima sąlygiškai apjungti į tris grupes:

Atsitiktinumais pagrįstas uždavinių sprendimo būdas. Gerai žinomas ir visuotinai paplitęs, taip vadinamas „klaidų ir bandymų būdas“ Jis labai paprastas, bet ne itin veiksmingas

Sisteminis būdas (sisteminiai paieškos būdai) kai nuosekliai nagrmėjamas visas galimas sprendimų sąrašas.Šis budas reikalauja daug laiko ir kruopštaus kiekvieno sprendimo nagrmėjimo. Lėta ir brangu.

Idealus galutinis rezultatas- tarsi prožektoriumi nušviestas kelias. Reikia eiti geriausio sprendimo link.

Visi kiti klaidingi ir menkaverčiai sprendimai atmetami. negaištama laiko tiems, kurie mankai naudingi. Toks kelias sunkus, sudėtingas, bet galutiniu požiūriu paprastas ir veiksmingas, nes pasiekiama tikslą minimaliomis sąnaudomis.

Valdymui ir kontrolei bet kurioje tikslingoje veikloje istekliai turi būti skirti

tikslui pasiekti. Tuo atveju, „kai peržengiamos išteklių panaudojimo ribos“ kas nesuderinama su tikslais, pastarieji išnyksta.

Procesai valdomi iš anksto nubrėžus t.t. ribas, kurių peržengti nevalia.

Iš esmės didesnę įmonės tikslų dalį galima apibūdmti keliomis sąyokomis.

Pagrindinės įmonės tikslų grupės

1. Pagal rezultatus Būtmi/pageidautini/ tikėtini Galimybes išplečiantys/ apribojantys /susiaurinantys; Galimybė pasiekti/ kontroliuoti/ keisti Valdomi/nevaldomi. 2. Pagal išraišką Kokybiniai/kiekybmiai/pinigais Sisteimniai/dalmiai Nuoseklūs /padriki 3. Pagal laiką

Ilgalaikiai/trumpalaikiai Nuolatinia/besikartoj antys/atsitik tiniai Nurodantys darbų pradžią/ trukmę. pabaigą

4. Pagal vietą ir aplinkybes Lokahiuai/sisteminiai Palankias/blogas/konfrontacija

7. Pagal suderinamumą

Su kitais ttikslais:aukštesnio/to paties/žemesnio lygmens; Planai/veiksmai/ištekliai; Vieta/laiku/aplinkybėmis; Su vykdytojais: kas, ką, kaip ir kodėl turi padaryti? Koncentruoti/Išsklaidyti 5. Pagal interesus Asmenuuai/grupimai/kolektyvini ai Atskiri/bendri 6. Pagal orientaciją

Įmonės mteresai/kitų,

Vidmiai/išoriniai; Esminiai/detalės/papildymai;

Strategmiai/taktiiuai/ momentiniai (operatyviniai); ,Praeities/dabarties/ateities; Prisitaikymo/keitimo/kūrimo.

Kokia jūsų verslo prasmė?

Vis daugiau pradėjusių savo verslą žmomų ieško trumpiausių kelių į sėkmę. deja, tenka eiti ilgai, sunkiai, klystant. Norint procesą valdyti, reikia žmoti ‘Ko siekiame? Kodėl būtent to? Kokia viso to prasmė: kam bus naudinga? Kaip pavyks realizuoti? Kuo rytdiena skirsis nuo praeities? Savo verslo analizę pradėkite ttirdami esamą padėtį.

Įmonės tikslai skirstomi į dvi grupes: ekonominius ir socialinius.

Socialiniai Įmonės tikslai:

Ūkiniuose procesuose socialiniai tikslai turi padėti:

– teisingai atlyginti už įmonės interesus atitinkantį darbą;

– garantuoti geras darbo sąlygas;

-suinteresuoti darbuotojus pelno didimmu, suteikiant jiems teisę į pelno dalį;

-įtraukti darbuotojus į įįmonės tikslų formavimą ir jų įgyvendinimą.

Šie reikalavimai yra susieti su įmonės ekonominiais tikslais-jų realizavimo išlaidomis ir pasiektais rezultatais. Socialinių tikslų akcentavimas reiškia, kad žmogus traktuojamas ne tik kaip gamybos subjektas, bet ir kaip subjektas, turintis individualų ir grupinį tikslą, išemantį už siaurų gamybos rėmų.

Taigi, tarp ekonominių ir socialmių tikslų esama prieštaravimo, todėl gamybinėse įmonėse prioritetas teikiamas ekonominiams tikslams. Tačiau ir šiuo atveju ekonominius ir socialinius tikslus galima derinti, nes: 1) materialinis darbuotojų skatinimas gerai dirbančiose įmonėse yra labai svarbi, o gal net svarbiausia (ypač esant blogam materialiniam aprūpmimui) socialinė funkcija; 2) tik ekonomiskai gerai dirbančiose įmonėse sukuriamos puikios darbo ir poilsio sąlygos, daugiau lėšų skiriama socialinėms reikmėms.

Socialinius tikslus ne visada galima išreikšti konkrečiais dydžiais, jie dažnai nepakankamai iš reiškia socialinio pprogreso esmę, nors tokie rodikliai, kaip vidutinis darbo užmokestis, darbuotojams skiriama pelno suma, lėšos labdarai, kenksmingų darbo vietų skaičius ir kt., kartu yra ir socialiniai rodikliai. Daug svarbiau yra turėti socialines politikos nuostatas ir nenukrypstamai jas įgyvendinti, formuojarit ekononu-nius įmonės tikslus.

Ekonominiai įmonės tikslai

Nors ūkminkavimo filosofijoje akcentuojami etiniai ir moraliniai prmcipai, t.y. socialinis aspektas, negalima užnuršti, kad įmonė pirmiausia siekia ekonominių tikslų

Ekonominių Įmonės tikslų sistemą sudaro gamybos, finansavimo ir pasisekimo tikslai

Gamybos ir finansavimo tikslai-tai daiktiniai tikslai. Pasisekimo tikslai aprašomi fbrmaliais vertiniais ddydžiais. Tačiau kaip tik šie formalizuoti rodikliai padeda vertmti bendruosius įmonės tikslus. Šių rodiklių padidėjimas ar sumažėjimas rodo, kad daiktiniai tikslaijau pasiekti

Ekonominių įmonės tikslų sistema

Gamybos tikslai Pasisekimo tikslai Finansioiai tikslai

Optimali gamybos apimtis ir struktūra Optimali rinkos dalis Realizavimo apimties didinimas Mokumas

Gamybos ir sandėliavimo, gamybinių pajėgumų ir gamybos apimties sutapimas Gamybos kaštų mažinimas Likvidumo rezervų dydis ir struktūra

Realizavimo būdų optimizavimas Pelno ir rentabilumo didinimas Pelno rezervavimas

Dividendų normos didinimas Finansų struktūra

Investicijų bei fmansavimo programų apimtis ir struktūra

Svarbiausi įmonės veiklos efektyvumo rodikliai yra šie:

1. Likvidumas-įmonės moknmas bet kuriuo laiku;

2. Rentabilumas-įmonės sugebėjimas efektyviai panaudoti išteklius, t.y. gauti ne mažesnė kaip vidutinę pelno normą sunaudotų išteklių sumai;

3. Augimas-nusako gamybos apinuies, pelno, rinkos segmento didėjimą. Didėjimas yra likvidumo ir rentabilumo iižtiknnimo prielaida

Produkcijos gamybos ekonominiai rezultatai (pelnas, rentabilumas ir kt) pasiekianu optunaliai organizuojanc darbo objektų (žaliavų, medžiagų), darbo pnemomų įpastatų, statmių) ir darbo subjektų (darbininkų, tarnautojų) sąveiką.

Pelnas gali būti didmamas didinant gamybos ir realizavimo apimtį, bendrąsias įplaukas arba mažinant gamybos ir reaiizavimo kastus. Tačiau pelno dydis neparodo įmonės darbo efektyvumo. Jis nustatomas tik pelno sumą palyginus su jam pasiekti įdėta kapitalo suma, ty. apskaičiavus kapitalo rentabilumą:

Rb = Pb/Kb,

Čia Rb -bendrojo ar nuosavo kapitalo rentabilumas; Pb- balansinis, apmokestinamas ar llikutinis pelnas,

Kb- bendrojo ar savo kapitalo suma.

Augimas-nusako gamybos apimties, pelno, rinkos segmento didejimą. Didėjimas yra likvidumo ir rentabilumo užtikrinimo prielaida.

Kalbant apie ekonominius įmonės tikslus pažymėtina, kad pelno siekimas gali ir nebūti pagrindims įmonės tikslas. Yra pelno nesiekiančių įmonių, kurių tikslas-efektyviai (su mažiausiais kaštais) tamauti visuomenei. Tai labdaros, religinės bendruomenės, kultūros įstaigos, kartais gyventojų aptamavimo ar net gamybinės įmonės, kurių savirdnkai tenkinasi pakankamu darbo užmokesčiu ir įdomiu darbu. Augant įmonės atsakomybės visuomenei laipsniui, dėmesiui ekologijai, vis dažniau kalbama ne apie pelno maksimizavimą, bet apie pelno optimizavimą.

Įmonės tikslai yra jos veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus. Tikslai fbrmuojami derinant individualius ir grupmius interesus. Tai konfliktmis procesas, nes tenkinant vienos grupės interesus, kitos grupės nariai turi savanoriškai arba priverstmai perimti vyraujančios grupės interesus. Tikslų fonnavimą sąlygoja ir išorės veiksniai. Įmonės tikslus sąlygoja ir rinkos partneriai (tiekėjai, pirkėjai), socialinės grupės), visuomenė. Vieni reikalauja laiku tiekti, kiti-geros kokybės gaminių, treti-dėmesio gamtos apsaugai, ketvirti-labdarai ir pan. Labai svarbų vaidmenį vaidina dalyvių interesų motyvacija.

Vienintelis gamybos tikslas ir rezultatas-tai vartojimas; į gammtojo interesą reilda atsižvelgti tiek, kiek to reikia vartotojo interesui skatinti. Adamas Smitas, Tautų turtas, 1776 m.

Gamybos vadovų tikslai:

1. vartotojų aptarnavimas. Įmonės pagnndmis tikslas paversti iSteklius į prekes ir paslaugas, tenkinančias vartotojų poreikius. Todėl vartotojų aptarnavimas yra gamybos vvadovų vienas iš pagrindimų tikslų. Klasikinė marketingo frazė- tinkama prekė, tinkama kaina ir tinkamu laiku. Todėl vartotojų poreikius tenkinimą galima apibūdinti

1. patenkinti vartotojus patiekiant reikiamus produktus

2. pateikiant prekes ir paslaugas atitinkančias vartotojų poreildus minimaliais kaštais

3.pateikiantproduktus reikiamu laiku

Vartotojai turi norėti operacijos sistemose gaminamų prekių ir paslaugų-tai yra pagrindinė sąlyga

jiems tapti vartotojais

2. efektyvus išteklių panaudojimas

Tikslų konfliktas

Pagermimas viename pablogina kitą. Gamybos vadovai turi subalansuoti šiuos du tikslus. Tai priklauso nuo reikšmės, kurią vadovai teikia kiekvienam tikslui. Vieno pagermimas sukelia kito pabloginimą.

Abu kartu negali būti maksimizuoti. Gamybos vadovų visa veilda turi būti vykdoma atsižvelgiant į šiuos du tikslus vienu metu.

GAMYBOS PLANAVIMAS IR KONTROLĖ (GPK)

Gamyba, kaip ir kiti verslo operacijų aspektai, turi būti planuojama. Kaip ir visuose planuose, mes pradedame nuo tikslų, prieš pasinnkdami strategijas, taktikas ir kontrolės mechanizmus. Pagrindinis GPK tikslas yra planuoti išteklių, kurie bus reikalingi transformuojant vartotojų reikalavimus į priimtinas prekes, įsigijimą, panaudojimą ir kalendorinių grafikų sudarymą. Harding’ apibūdina GPK tikslą kaip pristatymo terminų vartotojams įvykdymą ininimaliomis bendromis išlaidomis, planuojant gamybos veiklų seką. Tai.apims išteklių tiekimo planavimą siekiant, kadjie bus vienu metu pristatytos reikiamu laiku, į reikiamą vietą ir reikiamais kiekiais.

Svarbiu veiksniu planuojant produkcijos lygius, bus pardavimų ir marketingo skyriuose sudaromos pardavimų prognozės. Kontakto tarp skyrių esmė gali būti vadinama tarpusavio sąveika.

Gamybos-pardavimų tarpusavio sąveika yra susijusi su kalendorinių grafikų sudarymu, siekiant tenkinti vartotojų paklausą. Prognozavimo problemos paveiks gamybos skyriaus galimybes patenkinti vartotojų poreįkius kaip galint pigiau. Pavyzdžiui, ateities pardavimų nepakankamas įvertinimas sąlygos neatitinkančias reikalavimų atsargas, todėl, siekiant istaisyti klaidą atsiras poreikis skubiems užsakymams. Skubi gamyba beveik visuomet, didina gamybos išlaidas (papildomą darbo užmokestį už virsvalandžius, medžiagų įsigijima nepalankiomis sąlygomis).

Kita problema gamybos-pardavimų tarpusavio sąveikoje yra susijusi , su paklausos sezoniškumu. Pardavimų ezotiškumo pobūdis nera apribotas akivaizdžiais pavyzdžiais (sakysime, velykmiai kiaušimai). Dauguma produktų ppasižymi tam tikru pardavimų sezoniškumu –slepečių pardavimai yra sezoaiški, nepaisantjų vartojimo per visus metus. Gamybos skyrius gali pasinnkti tarp šių paprastų altematyvų :

• Horizontalus požiūris į gamybos planą, pagal kurį įmonė gamina su pertekliumi didžiąją metų dalį, siekiant laiku sukaupti atsargas sezoniniam paklausos padidėjimui. Tai reikalauja didelių investicijų į atsargas ir sandėlių erdvę.

• Prisitaikymas prie paklausos, pagal kurį įmonė padidina gamybą tiesiogiai prieš sezoninį paklausos padidėjimą. Tai reiškia, kad įmonė turi pajėgumų padidinti produkciją (pajėgumai yra pertekliniai kitu metu). Tačiau ssusiduriama su kita problema, didelėmis išlaidomis, susijusiomis su skubia gamyba.

• Mišrus požiūris į gamybos planą, apimantis tam tikrų atsargų sudarymą, bet taip tam tikrus prisitaikymus prie gamybos lygio

Nustačius gamybos apimčių lygius, planas turi būti įgyvendintas. Tai sąlygos:

• Apkrovimą darbų priskyrimą aatskiroms darbo vietoms;

• Sekos nustatymą- eiliskumo, kuriuo darbai bus užbaigti, nustatymą;

• Kalendorinio grafiko sudarymą darbo pradžios ir pabaigos laiko nustatymą (sudarant kalendormius grafikus reikia atsižvelgti į turimas medžiagas ir poreikį mažinti prastovas -kaip kad tvarkymąsi tarp partijų- -ir didinti tiek įrengimų, tiek darbojėgos panaudojimą.

• Pagaminimą arba instrukcijų, kaip turi būti atliekamas darbas, sudarymą.

• Išsiuntimą arba pagamintos produkcijos išvežimo grafikų sudarymą;

• Pažangą arba judėjimą į priekį, kuris apima tris veiklas: pasiektos pažangos nustatymą ankstesniems užsakymams; silpnų vietų nustatymą ir pašalinimą; ir skubių užsakymų gamybos paspartinimą (pastaroji veikla, žinoma kaip operatyvus atlikimas nebus būtina, jei kitos pažangą rodančios veiklos yra efektyvios).

Pažanga yra viena iš GPK funkcijų aspektų. Kontrolė apima grįztamojo ryšio taikymą siekiant užtikrinti plano laikymąsi ir plano atnaujinimą, prisitaikant prie pasikeitimų. KKadangi tiJsslas yra patenkinti vartotojus ekonomiškiausiu ir efektyviausiu būdu, GPK nesėkmė pasireiškia arba vartotojų užsakymų neatlikimu, arba pemelyg didelėmis ir nebūtinomis išlaidomis. Ypač mes galime nustatyti šiuos GPK nesėkmės požymius; užsakymų nepristatymas laiku; skubi gamyba; dažnas poreikis „atimti“ vieną užsakymą, vykdant kitą užsakymą; trumpi gamybos laikotarpiai, (todėl aukšta vieneto savikaina); didelės derinimo išlaidos;dideli virsvalandžiai; nesubalansuoti medžiagų srautai.

Lentelėje pateikiamos kai kurios gamybos problemos irjų sprendimai.

Lentelė kai kurių gamybos problemų sprendimas.

Problema Priemonė

Įrengimų avarijos Planims profilaktmis remontas

Žemas produktyvumas Premijmių schemų ssistemų taikymas

Nenumatyti pasikeitimai Alteraatyvių medžiagų naudojimas

Tiekėjų streikai Altematyvių tiekėjų pasiriūldmas Draustinės atsargos

Transporto avarijos Altematyvių krovinių pervežimo metodų naudojimas

Pravaikštos Darbo santykių germimas

VirSvalandžių uždraudimai Darbuotcįų priėmimas laikinai.

V. GAMYBOS MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ VALDYMAS.

ATSARGŲ KONTROLĖ

Atsargos yra viena iš organizacijos investicijų formų. Pinigai yra įšaldomi prekėse, už kurias galutinis apmokėjimas gali būti uždelstas mėnesius ar netgi metus. Tačiau įmonės sutinka pątirti atsargų laikymo išlaidas, siekdamos užti.krmti operacijų nepertraukiamumą. Todėl atsargų kontrolės tikslas yra palaikyti gamybos nepertraukiamumą, tuo pačiu metu mažmant atsargų laikymo išlaidas

Pirkimas

Kadangi gamybos metu istekliai pakeičiami į produkciją, būtina įsigyti žaliavas ir/ar komponentus. Rcikalingos ištekliai įsigyjami arba juos gaminant įmonėje, arba perkant iš tiekejų. „Gaminti ar pirkti“ sprendimas bus paveikiamas esamų tiekėjų patikimumo, pristatymo trukmės, santykinių išlaidų ir kvalifikuotos ekspertizės bei specializuotų, reikalingų komponentų gamyboje, įrengimų kiekio. Jei priimamas sprendimas pirkti išteklius iš tiekėjų įmomų, pirkimų skyrius turi nuspręsti, kaip ir iš ko igyti prekes.

Pagrindinis pirkimo tikslas yra įsigyti išteklių reikiamą kiekį, reikiamu laiku, reikiamos kokybės, iš tmkamo Šaltinio ir tmkama kaina. Pirkimų skynus siekia: aprūpinti verslą sąnaudų srautu, tenkinant jo poreikius; išlaikyti tiekimo nepertraukiamumą, palaikant gerus santykius su esamais

tiekėjais, tuo tarpu tiriant altematyvius tiekimo šaltinius; įsigytį geriausią vertę už pinigus, atsižvelgiant į patikimumą ir kokybę bei kainą.

Vienas iš aatsargų kontrolės politikos sprendimų, kurį reikia priimti yra ar susijęs su pasirinkimu; ar dideli kiekiai turėtų būti užsakomi ir gaunanii retai, ar maži kiekiai turėtų būti užsakomi ir gaunami dažnai. Argumentai kiekvienam sprendimui yra apibendrmami lentelėje. Sis sprendimas yra integraliai susijęs su atsargų kontrole.

lentelė Dideli, reti užsakymai ir maži, dažni užsakymai

Naudos iš mažų, dažnų užsakymų Naudos is retų, didesnių užsakymų

• Mažesnė senėjimo ir gedimų rizika • Pirkimo ir pristatymo ekonomijos

• Draudimo išlaidų taupymas • Pelnas, išaugus atsargų kainoms

• Mažesni kapitalo poreikiai • Tiekimo saugumas

• Erdvės taupymas

Galima identifikuoti tris galimas pirkimo politikas:

• pirkimas pagal kontraktą. Tai ypač svarbu, esant nenutrūkstamam gamybos procesui. Kontraktas užtikrins, kad gamyba nenutrūks, nes abi pusės įsipareigoja dirbti specifinėmis kontrakto sąlygomis. Kontrakte bus susitariama dėl kainų, kurias reikės mokėti už būsimus pristatymus. Kontraktas gali priimti vieną iš keturių formų:

– fiksuotos kainos kontraktas, kuriame kaina yra sudermama kontrakto pasirašymo metu:

– fiksuota kaina, objektas sureguliavimui reiškia, kad flksuota kaina gali būti keičiama sutartu pagrindu, padengiant pasikeitimus specifmėse išlaidose;

– Kaina plius kontraktas, kuris apima pirkėjo sutikimą apmokėti tiekėjų išlaidas plius procentą;

– Persvarstomas kontraktas kuris leidžia bet kuriai šaliai is naujo apsvarstyti kainąvėlesnių įvykių šviesoje.

Prekių kainų nepastovumas daro ypač naudinga pasirašyti ateities kontraktą (futures contract).

Tai yra kontraktas pirkti prekes aateityje šiandien suderinta kaina, verčiau negu kaina, apmokant grynaisiais neatidėliotino pristatymo metu. Be to, opcionas pirkimui yra ne tik naudingas apsidraudimas prieš ateities tiekimo problemas, jis taip pat gali būti pats pelningai parduodamas.

• Spekuliacinis pirldmas Jis apima pirkimus didesniais kiekiais negu neatidėliotini poreikiai, siekiant pasinaudoti numatomu kainų kilimu. Be to, prekių kainų nepastovumas paskatina šios pirkimo politikos tipą.

• Neatidėliotinas pirkimas perkant tik tada, kai prekės yra reikalingos reiškia, jog mažiau kapitalo yra įšaldoma ir mažesnį poreikį sandėlių pajėgumui. Iš kitos pusės, pirkimas mažais kiekiais padidina savikainą ir pirkėjas gali būti verčiamas pirkti aukštomis, apmokant grynaisiais, neatidėliotino pirkimo kainomis. Papildomos problemos atsiranda, jei sąnaudos yra perkamos iš užsienio. Valiutų kurso kitimai pakeis užsienio išteklių kainas sterlingais. Rizika dėl valiutų kitimų nuostolio, kurį gali patirti įmonė, gali būti sumažinta laikant banko sąskaitose skirtingas valiutas arba perkant valiutą „fonvard“ sandorio būdu. Tai reiškia sutikimą pirkti valiutas ateityje kaina, nustatyta šiandien. Šis įmonės veiklos, siekiant sumažinti nežmomybę tipas vadmama hedžingu.

Pasirinkus bet kurią pirkimo politiką, pirkėjas gali tikėtis tam tikros nuolaidos arba už neatidėliotmą apmokėjimą (atsikaitymams grynaisiais nuolaida) arba didelio masto užsakymą (kiekio nuolaida).

Didelė organizacija taip pat turi priimti politikos sprendimus apie centralizavimo laipsnį, kuris turėtų būti taikomas pirkimuose. Centralizuotas pirkimas reiškia, jog užsakymai yra

pateikiami ir sprendimai priimami viename, centralizuotame pirkimų skyriuje. Centralizuotas pirkimas turi eilę pranasumų: standartizuotas procedūras, ekspertizės panaudojimą perkant, sumažmtas admirdstracmes išlaidas ir geresnę išlaidų kontrolę. Is kitos pusės, tai gali vesti prie nelankstumo, ilgo užsakymo įvykdymo laiko (uždelsimo įsigyjant atsargas) ir atskirų skyrių ar gamyklos lygio poreikių supratimo stokos. Altematyvi sistema yra decentralizuotas pirkimas, kuriame žymi veiksmų laisvė suteikiama skyriams.

Galutinė sritis, priimant pirkimo sprendimus, yra kurio (ir kiek) tiekėjų pasirmkimas.

Vienintelis tieldmo šaltinis yra palankus, atsižvelgiant į užsakymų masta, papildomą poveikį ttiekėjuį ir pasitikėjimo bei palankumo santykių vystymą. Iš kitos pusės, vienintelis tiekimo saltmis padidina įmones pažeidžiamumą.

Dėl šios priežasties gali būti laikoma tmkamesniu dviejų ar netgi daugelio tiekimo saltinių pasirinkimas. Žymiu mastu sprendįmas hus paveikiamas imonės irjos užsakymų dydžio.

Kritenjai pasirenkant nekeją n.u-etų apimti: tunmus -iugebejimus ir pajėgumus, kamą; pristatymo greitumą; pnstatymo pad-kimumą, lankstumą; kokybę; ankstesmo laikotarpio atlikimą.

Objektyvus metodas, pasirenkant tiekėjus, yra tiekėjų reitingo nustatymas. Jis apima tiekėjų įvertinimą, atsižveigiant į:

• Kokybę atmestų partijų stebėjimą ir kontrolę;

• Pristatymą pristatymo greitumą;

• Paslaugas

– techninį kknow-how;

– techninio lygio palaikymą;

– teikiamų paslaugų lygį;

– esamą bendradarbiavimo laipsnį;

– tyrimų ir plėtros (T+P) pajėgumą;

– naujų produktų vystymo lygį;

– sutikimą prisiimti atsakomybę;

– konsultacijas, sprendžiant galimas problemas;

– teikiamų garantijų rūšis ir formas;

– greitumą, kuriuo pakeičiami gaminiai yra pristatomi.

Įvertinimai bus suteikiami tiekėjams ppagal kiekvieną iš šių kategorijų ir tik tada galima objektyviai pasirinkti tiekėją.

KODĖL YRA LAIKOMOS ATSARGOS

Norint suprasti atsargų kontrolės modelį, pirmiausia būtina ištirti, kodėl įmonės sutinka investuoti į atsargas. Atsargos gali priimti tris formas:

• žaliavų atsargos, laukiančios, kol bus perdirbtos;

• nebaigta gamyba, arba prekės, kuriosjau buvo dalinai apdirbtos;

• užbaigtos prekės, laukiančios pardavimo ir/ar išsiuntimo.

Žaliavų atsargos laikomos atsižvelgiant į galimus tiekimo sutrikimus ir siekiant pasinaudoti pirkimo urmu nuolaidomis bei laukiamais kamų augimais. Pagrindinė priežastis nebaigtos gamybos atsargų turėjimui yra „atjungti“ gamybos procesą, tuo sudarant sąlygas didesniam lankstumui ir geresniam įrengimų panaudojimui. Užbaigtų prekių atsargos laikomos tam, kad įmonė galėtų pajėgti susidoroti su paklausos svyravimais (kaip kad sezonmėms prekėms) ar laukiamu paklausos padidėjimu.

Norint susidoroti su aukšta paklausa, gali prireikti sukaupti atsargas iš anksto.

Be ssių atsargų, kurios yra kruopščių sprendimų rezultatas, įmonės taip pat gali saugoti laikyti neplanuotas atsargas ar nepageidaujamų prekių atsargas. Šios atsargos atsiranda dėl nesugebėjimo parduoti prekes, planavimo klaidų, patenkinamos atsargų kontrolės procedūrų stokos ir blogo bendravimo tarp įvairių įmonės skyrių. Mūsų atsargų kontrolės tyrimas bus sutelktas į atsargas, kurios yra planuojamos (žiūrėti lentelę).

lentelė Atsargų kontrolės vaidmuo

Pagrindmis tikslas: mažinti atsargų išlaidas, palaikant pakankamus atsargų lygius:

• užtikrinti pakankamus žaliavų tiekimus gamybos tiJkslams;

• užtikrinti, kad užbaigtos prekės yra turimos išsiuntimui; –

• Įvertinimo tikslams;

• kkontroliuoti grynus pinigus, įsaldytus atsargose;

• kontroliuoti nuostolius įr vagiliavimą.

ATSARGŲ KONTROLĖS GRAFIKAI

Atsargų kontrolės grafikas yra pateikiamas paveiksle- Kiekviena vertikali linija reiškia naują pristatymą (arba iš išormių saltinių arba pagaimntą vidiniam vartojimui įmonėje). Atsargų išsekimas, kaip vartojimo ar pardavimų rezultatas, yra atvaizduotas pasvirusiomis linijomis. Išsekimo tempas gali būti tiksliai įvertinamas pagal Imijų nuolydį: kuo statesnis nuolydis, tuo greitesnis išsekimas. Kai atsargos krinta iki pakartotinio užsakymo lygio, užsakoma nauja partija, tačiau, kadangi egzistuoja laiko tarpas tarp užsakymo pateikimo ir atsargų pristatymo, atsargos toliau mažėja. Šis laiko tarpas yra žinomas kaip užsakymo įvykdymo laikas Tikmmo sąlygomis nėra jokio poreikio latkyti atsargas rezerve. Vadinasi, atsargų lygiai gali kristi iki nulio, žmant, kad naujas pristatymas bus gautas laiku, tuo išvengiant atsargų trūkumo (visiško atsargų išsekimo). Jei išsekimo tempas ir užsakymo įvykdymo laikas skiriasi, svarbu laikyti rezervą, kuris yra žinomas kaip draustinė atsarga.

Šis įvertinimas leidžia suprasti, jog egzistuoja keli tarpusavyje susiję sprendimai, kuriu’

priimti apie laikomas atsargas:

• draustinės, arba rezervinės atsargos dydis;

• maksimalus atsargų, kunas reikia laikyti, lygis;

• partijos, kurią reikia užsakyti dydis (pakartotįnio užsakymo kiekis);

• pakartotinio užsakvmo Iveis dvais. kuris iššauks oakartotini atsareų užsakvma).

Draustinė atsarga

Kuo žemesnis yra draustinių atsargų lygis, tuo didesnė yra atsargų trūkumo tikimybė. Atsargų trūkumas sąlygos išlaidas, susijusias su: nepagaminta produkcija; prarastomis pajamomis dėl pprarastų pardavimų; vartotojų palankumo ir, dėl to, ateities pardavimų netekimu; aukšta savikaina, susijusia su skubiais, mažomis partijomis, neatidėliotmais pirkimais; pirkimo urmu nuolaidų praradimu.

Atsargoms, kurių trūkumo išlaidos yra didelės, įmonės bus ypač sumteresuotos turėti aukštus draustinių atsargų lygius. Mes galime pasinaudoti eile matematinių metodų, fonnuluojant draustinių atsargų politiką.

Pirma, statistinės analizės supratimas, leis įmonei nustatyti minimalų atsargų lygį, būtiną sumažinant ar netgi pašalinant galimybę išsekti atsargoms (atsargų trūkumui). Antras metodas, žinomas kaip Pareto taisyklė, leidžia planuotojams nustatyti atsargų tipus, kuriems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.

Viena iš problemų sudėtingų, surenkamų prekių, kaip automobiliai, gamintojams yra, kad turi būti laikoma tūkstančiai atskirų atsargų tipų. Ar įmonė turėtų pasirinkti tas pačias, sudėtingas atsargų kontrolės procedūras visiems atsargų tipams? Žemos vertės komponentai neturės aukštų atsargų laikymo išlaidų, bet atsargų trūkumo pasekmės gali būti svarbios. Pareto taisyklė suskirsto atsargų tipus į tris klases:

• A klasė sudaro 20 procentų visų atsargų tipų, bet 80 procentų vertės;

• B klasė sudaro 30 procentų visų atsargų tipų, bet 15 procentų vertės;

• C klasė sudaro 50 procentų visų atsargų tipų, bet 5 procentų vertės.

Pareto taisyklės logika yra, kad A klasės atsargų tipai yra verti ypatmgo dėmesio, kadangi juose bus įšaldytos didelės fmansinės sumos. C klasės atsargų tipai, kaip kad veržlės ir vaiztai, yyra nebrangūs, todėl jų atsargų lygis gali būti aukstas, atsižvelgiant į jų mažą kainą.

MAKSIMALŪS ATSARGŲ LYGIAI

Aukšti atsargų lygiai reiškia, jog perteklinis kapitalas yra įšaldytas neproduktyviu būda Be to, sandėliavimas yra labai brangus, ypač jei:

• turi būti kontroliuojama temperatūra ar drėgmė;

• prekės yra didelės apimties ir užima žymią sandėlio erdvę:

• prekės yra vertingos ir turi būti apsaugomos.

Sandėliuojant susiduriama su rizika, susijusia su prekių gedimu ir senejimu, vagiliavimu ar paklausos prekėms pasikeitimu. Atsižvelgiant į šias išlaidas, bus norima sumažinti atsargų lygius, nustatant maksimalią ribą.

Paprastas būdas apskaičiuoti maksimalius atsargų lygius yra apskaičiuoti optimalų pakartotmio užsakymo kiekį ir po to pridėti prie pasirinktų draustinių atsargų lygių.

Pakartotinio užsakymo kiekis

Vadovai sieks nustatyti pakartotinio užsakymo kiekį, kuris sumažina bendras atsargų išlaidas. Jei atsargos yra perkamos iš išorinių tiekėjų, optimalus lygis yra žuiomas kaip ekonomiškai pagrįstas užsakymo kiekis (EPUK) Jei atsargos yra įsigyjamos iš vidimų tiekimų, ekvivalentas yra žinomas kaip ekonomiskai pagrįstas partijos kiekis (EPPK).

EPUK yra apibūdamas kaip užsakymo kiekis, kuris sumažina atsargų išlaidų pusiausvyrą tarp atsargų laikymo išlaidų ir pakartotinio užsakymo išlaidų.

Atsargų laikymo išlaidos gali būti išvardijamos kaip:

• investuoto kapitalo palūkanos;

• sandėliavimo išlaidos;

• aptamavimo išlaidos;

• draudimo islaidos;

• išlaidos, susijusios su švaistymu.

Užsakymo pristatymo išlaidos gali būti isvardijamos kaip:

• kanceliarinės išlaidos,

• transportavimo išlaidos.

Ekonomiškai pagrįsto partijos dydžio iš vidinio gamybos

proceso atveju, mes galime pakeisti derinimo ir mechanmio apdorojirno išlaidas, susijusias su procesu, vietoje kanceliarinių u- transportavimo išlaidų, susijusių su išoriniu pirkimu.

EPUK gali būti apskaičiuojamas pagal formulę:

formulė. Kvadratinė šaknis iš 2pd/c

kar p yra isigijimo išiaidos vienai partijai;

d yra medžiagų sunaudojimas per metus;

c yra laikymo ar saugojimo išlaidos per metus.

Pavyzdys

Įmonė kiekvienais metais sunaudoja 500 medžiagos vienetų. Kiekvienos partijos įsigįjimo išlaidos yra 600 eurų ir kiekvieno vieneto laikymo išlaidos yra 300 eurų.

Pagal formulę gauname, kad medžiaga turėtų būti užsakoma 44.7 vienetų kiekiais. KKadangi sunaudojimas per metus sudaro iki 500 vienetų, mes galime padaryti išvadą, nuspręsti, kad kiekvienais metais įmonė pakartotinai užsakys:

500

44.7 -11.2 kartus per metus.

Pakartotinio užsakymo lygis, kuris iššauks užsakymą, bus sąlygotas atsargų išsekimo tempo ir užsakymo įvykdymo laiko.

TIKSLIAI LAIKU (TL)(JUST-IN-TIME)

TL yra atsargų kontrolės sistema, susijusi su japonų vadybos praktikomis. Pagal TL medžiagos yra operatyviai suplanuojamos pristatyti tik tada, kai jos yra reikalingos gamybos procese. Tiekėjai pristato medžiagas tiksliai reikalaujamu laiku, tuo sumažindami medžiagų atsargas iki nulio. Nebaigtos gamybos atsargos yra minimalios, kkadangi prekės yra pagaminamos tik tada, kai jos yra reikalingos sekančiam gamybos etapui. Galų gale, užbaigtų prekių atsargos yra sumažinamos, gamybai atitmkant pardavimų paklausą. JIT pranašumai yra tie, kad sumažinamas apyvartinio kapitalo poreikis ir cechų grindys yra mažiau užgriozdintos nebaigta ggamyba.

Tačiau jei norima, kad JIT būtų sėkminga, būtina isvystyti gerai koordinuotą gamybos sistemą. Mes galime palyginti JIT paklausos traukimo sistemą su tradicine partijų stūmimo sistema. Pastarojoje prekės yra gaminamos atitmkamomis partijomis sandėliui, laukiant perdirbimo sekančioje darbo vietoje. Esant paklausos traukimo sistemai, kiekviena darbo vieta išimtinai gamina prekes, tik kai jos yra reikalingos sekančiai darbo vietai. Tradicinis metodas įtraukia apsaugines priemones į sistemą. TL sistema daro būtinu tikslų kalendorinių grafikų sudarymą, bendrai koordinuojant veiklą, tuo siekiant išvengti atsargų trūkumo.

Išorinių tiekimų atveju būtina vystyti glaudžius santykius su tiekėjais, siekiant užtikrmti greitą, lanksčią ir patikimą paslaugą. Kita būtina sąlyga sėkmingoms TL operacijoms yra darbuotojų motyvavimas u- bendradarbiavimas. Be nuoširdaus darbuotojų palaikymo, nulis atsargų (gamybos be atsargų) sistema gaU pasibaigti labai nuostolmgais atsargų trūkumais.

VI. DDARBO ORGANIZAVIMAS

Gamybos vadyba yra susijusi su efektyviu isteklių panaudojimu, siekiant gamybinių tikslų.

Rezultatyvumas ir efektyvumas

Šie du žodžiai nėra smonimai. Galima būti rezultatyviu atliekant uždavinį ir, vis dėlto, tuo pačiu metu būti neefektyviu, bereikalingai naudojant išteklius. Todėl mums reikia aiškiai suprasti šių dviejų žodžių prasmes.

Rezultatyvumas (Effectiveness) yra susijęs su tikslų pasiekimu- pasiekimu to, ką Jūs susiruošėte daryti. Jis gali būti išmatuojamas naudojant šią formulę:

Dabartinės produkcijos mastas

————————————-xl00

Planuotos produkcijos mastas

Kuo gauta reikšmė artimesnė 100 procentų, tuo didesnis įmonės rezultatyvumas. Be to, rezultatyvumą, išreiškiantjį pagamintos pprodukcijos kiekiu, mes taip pat galime išmatuoti, išreiksdami savalaikiškumu ar kokybe. Kiekvienu atveju, mes domimės tuo, kas buvo pasiekta, užuot išteklių kiekiu, panaudotujįpasiekti.

Efektyvumas (efficiency) yra susijęs su išteklių sanaudomis ir gali būti isreikštas skaičiais, kaip:

Faktiskai panaudoti ištekliai

Faktiskai panaudoti ištekliai

———————————X 100

Planuoti panaudojimui ištekliai

————————————–X 100

Planuoti panaudojimui ištekliai

Gamybos efektyvumas gali būti išreiškiamas proceso metu susidariusių atliekų procentine dalimi.

Tačiau galima būti efektyviu ir vis dėlto. nebūti rezultatyviu- ištekliai galejo būti naudojanu taupiai, tačiau tiksias nebuvo pasiektas.

Jei rezultatyvumas sutelkia dėmesį į produkciją ir efektyvumas sutelkia dėmesį į sąnaudas, mums reikalingas matas, nustatantis ryšį tarp abiejų rodiklių.

Produktyvumas/našumas (productivity)

Produktyvumas yra efektyvumo matas, kuriuo įmonė paverčia sąnaudas (darbą, kapitalą, medžiagas ir kt.) Į produkciją. Iš esmės, produktyvumas yra produkcijos kiekis sanaudų vienetui. Produktyvumui didėjant, jis įgauna šias formas;

• gaminant daugiau su tuo pačiu sąnaudų kiekiu;

• gaminant tą patį kiekį su mažiau sąnaudų;

• produkcijai augant greičiau negu sąnaudoms, ar produkcijai mažėjant lėčiau, negu sąnaudoms.

Darbo našumas (darbojėgos produktyvumas) yra pagrindmis efektyvumo matas, atsižvelgiant į didelę darbo išlaidų daU, susijusią su darbo užmokesčio dalimi bendrose gamybos islaidose.

Jis gali būti matuojamas dviem būdais:

Produkcija, tenkanti Bendra produkcija______

darbuotojui Bendras darbuotojų skaičius

Produkcija, tenkanti ____Bendra produkcija_____

darbuotojui per Bendras darbo valandų skaičms

valandą

Antras rodiklis įveikia išaugusios gamybos ir produktyvumo problemą per darbo savaitės prailginimą, nagrinėjant realią tendenciją produktyvume.

Jei ddarbas yra naudojamas gaminti nestandartinius produktus, tada produktyvumas gali būti išreiskiamas piiugine išraiška

Produkcijos Produkcijos vertė_____

vertė darbuotojui Bendras darbuotojų skaičius

Įmonės pridėtinė vertė vienam darbuotojui Pridėtinė vertė vienam darbuotojui-

Bendras darbuotojų skaičius

Šie vertės matai atspindi vidutinį darbuotojo indėlį įmonės pajamose (įplaukose), bet yra iškraipomi kainų pasikeitimų. Matuojant produktyvumą kiekine išraiška, būtina sutelkti dėmesį į produkcijos kiekį.

Darbo našumas (darbojėgos produktyvimias) atspindi:

• darbo jėgos (kurią ekonomistai vadina žmogiškuoju kapitalu) išsilavmimą, apmokymą ir kvalifikaciją;

• kapitalo fondą, esantį darbminlcų dispozicijoje;

• darbojėgossveikatosbūklęu-amžiausstruktūrą;

• orgamzacijos efektyvumą (tai yra laipsnį, kuriuo vadovai vykdo geriausią žmogiškųjų isteklių panaudojimą);

• darbo sąlygas, gamybos santykius ir darbuotojų motyvavimą.

Kapitalo produktyvumas taip pat gali būti matuojamas, bet, kadangi termmas „kapitalas“ apima platų įrengimų kaip ilgalaikio turto, skirto panaudojimui gamyboje diapazoną, jis prasmingas tik tada, jei mes naudojame fiksuotų aktyvų piniginę vertę. Įrengimų produktyvumas yra apskaičiuojamas dalinant pagammtą produkcijos kiekį iš pagrindmio kapitalo (pavyzdžiui, produkcijos kiekis, tenkantis 1000 svarų pagrindmio kapitalo). Altematyviai, įrengimų produktyvumas gali būti išreiškiamas kaip pagamintos produkcijos kiekis vertme išraiška, tenkantis pagrindmio kapitalo vertei. Įrengimų produktyvumas atspindės:

• technologiją, kuri atsispindi kapitalo vertėje;

• pagrindinio kapitalo amžių;

• darbo jėgos kvali fikaciją;

• gamybos planavimą;

• atsargų valdymą (pavyzdžiui, atsargų išsekimas pasibaigs priverstiiuu darbo nutraukimu);

• produktų įvairovę, ir, dėl to, „prastovų“ kiekį;

• procesą ir išdėstymą.

Vienos Įmones yra imlios pagrindiniam kapitalui, ttuo tarpu kai kitos yra imlios darbui. Pirmosiose didelę ialaidų dalį judaro pagnndinio kapitalo išlaidos, tuo tarpu darbui imliose įmonėse didelę dalį audaro išlaidos darbui.. Automatizuota gamykla, ekstensyviai naudojanti robotus ir naftos produktų išskaidymo gamykla yra imlios pagrindiniam kapitalui, tuo metu, kai tekstilės ar drabužių siuvimo gamyklos, naudojančios paprastą technologiją, bet daugybę darbo jėgos, yra įmiios darbui. Skirtingų įmonių palyginimas yra beprasmiškas, jei mes koncentruojamės į atskiro veiksnio produktyvumą. Nonnt įveikti šią problemą, mes galime naudoti bendrą veiksnių produktyvumo matą, kuris yra apskaičiuojamas kaip:

Bendras produkcijos mastas

———————————-

Visų gamybos veiksnių sąnaudos

Produktyvumo duomenų mformacijos rinkimo tikslas yra atskleisti, viršvalandžių lygio priežastis, palyginti dabartmį produktyvumą su planuojamu, ir palyginti su kitų, panašaus profilio, gamyklų produktyvumu. Kiekvienu atveju bandoma surasti ir išsiaiškinti egzistuojančias problemas.

Žemas produktyvumas rodo prastą darbų atlikimą, kuris sietinas su : planavimu; vadyba; darbuotojų motyvavimu; kvalifikacijos kėlimu; svaistymu; procesais ar darbo sistemomis.

Kas gali būti daroma, siekiant padidinti efektyvumą ir produktyvumą?

Kaip ir kiekvienu atveju, pirmas dalykas, kurį reikia atlikti, yra esamos situacijos analizė. Šis skyrius baigiasi įvairių analizės metodų trumpu reziumė, bet, prieš atkreipiant dėmesį į analizės metodus, mes galime identifikuoti būdingus sprendimus, kurie, turbūt, iškyla kiekvieno panašaus tyrinėj imo metu.

• Darbo supaprastinimas nebūtinų operacijų, judėjimų ir kanceliarimo darbo pašalinimas.

• Racionalizavimas organizacijos dydžio ir

veiklos srities kritmė apžvalga ir sumažmimas.

• Kapitalo investicijos kapitalo panaudojimas pirkti naujiems įrengimams ir modemizuoti seniems.

• Medžiagų panaudojimas pagerinta medžiagų kontrolė.

• Pagerintas planavimas gamyklos ir įrengimų panaudojimo padidinimas

• Pakeitimai žmogiškųjų išteklių komplekse, pavyzdžiui, priimant mažiau, bet aukštesnės kvalifikacijos darbinmkų.

• Darbo sąlygų pagerinimas kaip kad darbo aplinkos pagerinimas efektyvesniais išdėstymais.

• Organizacinis pakeitimas pavyzdžiui, keičiant struktūrą į plokščią ar žemą,

• Dizaino supaprastinimas ir standartizavimas pavyzdžiui, sumažinant įvairovę ar supaprastinant dizainą, siekiant mažinti nuostolius.

• Borinių tiekimo šaltinių parinkimas tai yra komponentų užpirkimas iš iišormių saltinių, verčiau negu gammantjuos įmonėje Kriterijai ganunimo ir pirkimo pasirinkimui yra pateikiami lentelėje.

38.1 lentelė Gaminti ar pirkti

Aplinkybės, palankios gaminimui Aplinkybės, palankios pirkimui

Pigiau pagammti Pigiau pirkti

Mažas pasitikėjimas tiekėjais išreiškiant pristatymo laiku. ir kokybe Pasitikejimas tiekėju

Perteklmis pajėgumas įmonėje Gaminimas pareikalautų papildomų mvesticijų

Komponentas yra strateginis įmonei- pavyzdžiui, baimė, kad dizaino paslaptys bus atskleistos Pirkimas galėtų pagerinti grynųjų pinigų srautus

Nerimas dėl suokalbio tarp tiekėjų smarkiai padidinti kainas Komponentas yra nesudėtingas ir jo gammimas įmonėje pridėtų labai mažai vertės ooperacijai

DARBO TYRIMAS

Darbo tyrimas- tai bendras terminas eilei analitinių metodų, naudojamų nustatyti efektyviausiam darbo jėgos panaudojimui, ryšium su kitomis sąnaudomis gamybos procese. Jis išsivystė iš Tailor ir Gilbrecht darbu mąstymo mokykloje, kuri žinoma kaip mokslinis valdymas Taylor argumentavo, kad sistemingas ddarbo operacijų tyrimas turėtų pasibaigti „geriausių“, efektyviausių ir produktyviausių iižduočių atlLkimo metodų nustatymu ir įdiegimu.

Darbo tyrimas siekia:

• pagennti darbo srautus, siekiant išvengti silpnų vietų gamybos procesuose;

• pagennti darbuot.oj ų atlikimą;

• pagerinti erdvės, įrengimų ir medžiagų panaudojimą;

• padidinti efektyvumą, produktyvumą ir, galiausiai, pelningumą;

• numatyti pagrindą paskatų mokėjimo schemoms, kaip kad atskirai vykdomų darbų tarifmiams atlygiams, kurie atlygma darbininkams už pagaminamus produkcijos kiekius, o ne už laiką, praleistą darbe.

• pagerinti planavimą, nustatant laiko normas ir procedūras;

• planuoti tolygesnį darbo paskirstymą tarp darbuotojų;

• suteikti pagrindą darbų apmokėjimui ateityje.

Darbo tyrimas turi du aspektus: metodo tyrimą ir darbo matavimą (taip pat žinomą kaip laiko tyrimas). Skirtumas tarp jų yra, kad metodo tyrimas siekia sukurti ir įdiegti pagerintus metodus siekiant efektyvumo pagerinimo, o darbo matavimas, skiriamas įį Tiesiogmį darbo matavimą (egzistuojančiam darbui) ir netiesioginį darbo matavimą skirtas planavimui, kontrolei ir išlaidų apskaitai.

Metodo tyrimas yra sistemingas darbo (tiek egzistuojančio, tiek ketmamo) atlikimo būdų registravimas ir vertinimas, kaip priemonė sukurti lengvesnius, efektyvesnius metodus ir tuo būdu mažinti išlaidas. Numanoma reiksmė yra ta, jog egzistuoja geriausias metodas atlikti darbą, kuris gali būti atskleistas mokslinio ar metodologmio metodo priemonėmis. Pagrindiniai žingsniai metodo tycime yra:

• išrinkti darbą, kuris bus tiriamas;

• stebėti ir registruoti infonnaciją apie darbą ir naudojamus metodus, registravimo būdams ppriimant šias formas:

– proceso ar srauto schema;

– judėjimo schema;

– isdėstymo modeliai ir šablonai;

– stygos schema;

– filmavimas/video;

• ištirti ir analizuoti informaciją;

• nustatyti metodo pagerinimo būdus, kurie gali priimti šias formas:

– operacijų pašalinimas;

– operacijų kombinavimas;

– kitokių fiziniųjudesių suradimas;

– mašinų, staklių ar įrankių keitimas;

– operacijų eilės tvarkos keitimas;

– bet kokių analogiškų operacijų pašalinimas;

• sukurti pakeistus/pagerintus metodus;

• įgyvendinti naujus metodus;

• registruoti ir įvertmti naują metodą, pritaikant pakeitimus, kur būtina.

Darbo matavimas yra metodų pritaikymas, siekiant nustatyti laiką, reikalingą kvalifikuotam darbminkui atlikti tam tikrą darbą. Laiko, reikalingo užbaigti darbą, matavimo tikslas yra pateikti duomenis kalendoriniams gamybos grafikams, personalo poreikiams, išlaidų apskaitai, paskatų mokėjimams ir įvykdymo stebėjimui ir kontrolei. Pagrindiniai tarpusavyje susiję etapai yra:

• pasirinkti darbą, kuris bus matuojamas;

• nustatyti pagrindą matavimui;

• pradėti matavimą;

• surinkti infonnaciją apie darbą, atsižvelgiant į kintamuosius veiksnius (kaip kad pertraukos) ir personalo reikmės;

• įvertinti individualų įvykdymą, ryšium su vidutiniu ar norma

• nustatyti laiko normą ir išdirbio nonną. Laiko norma yra bendras laikas, per kurį tam tikros kvalifikacijos darbuotojas normaliomis aplinkybėmis atlieka tam tikrą darbų apimtį. Šis apibrėžimas pripažįsta, kad egzistuoja nedideli pakitimai tiek individualiame atlikime, tiek aplinkybėse, kuriomis darbas vyksta. Išdirbio norma. iš kitos pusės, yra produkcijos apimtys, kurias kvalifikuoti darbuotojai paprastai (nepersitempdami) pagamins per vidutinę darbo dieną ar pamainą. Tačiau yra ddvi išlygos: išdirbio norma bus pasiekta su sąlyga, tikjei darbuotojai laikysis tiksliai griežtai apibrėžtų metodų irjie bus motyvuojami pritaikyti juos savo darbe.

Šiame darbo matavime įvertimme tanama, kad darbas ar užduotis yra jau atliekami r yra pasikartoJantys. Kaip gali būti darbo matavimas pritaikomas menamam darbui- tai yra darbui, kuris dar turi būti atliekamas. Čia nėra pagrindo tiesiogiruam laiko tyrinejimui, vadįnasi, gali būti naudojamas vienas iš Lrijų netiesioginio laiko tynnėjimo metodų:

• sintetinis laiko apskaičiavimas pritaikomas darbui, kuris tik nunimaliai skiriasi nuo darbo, kuriam buvo atliktas tiesioginis darbo tyrimas;

• iš anksto numatytų judesių laiko tyrimas reikalauja nustatyti pagrmdmius žmogaus judesius, kuriems priskiriamas laikas formuojant sudėtinį laiką

• Analitinis įvertinimas, kuris yra subjektyvesnis, naudojamas vienkartiniams darbams ir apima apytikrį laiko apskaičiavimą, pagrįstąpatirtimi.

LYGIO NUSTATYMAS

Lygio nustatymas tai standartas arba atramos taškas. „Lygio nustatymo“ vadybos procesas tapo žinomas 1980-aisias metais, kaip geriausios praktikos analizavimo metodas, siekiant palengvinti pagerinimus organizacijoje. Davis Keams (Xeroks vadovaujantis darbuotojas) apibūdino jį kaip „nuolatinį prekių, paslaugų ir praktikų įvertmimo procesą, palyginus su stipriausiais konkurentais, ar konkurentais, laikomais šakos/ekonominės veiklos lyderiais“. Lygio nustatymo panaudojimo tikslas yra padėti organizacijai pagerintijos atlikimą ir pasiekti konkurenciių pranašumą.

Galima identifikuoti keturis lygio nustatymo tipus:

• Konkurencinio lygio nustatymas apima organizacijos produktų u- procesų atlikimo palyginimą su pagnndmių konkurentų produktų ir procesų aatlikimu.

• Vidinio lygio nustatymas apima palyginimus tarp vienos organizacijos dalies, su tos pačios organizacijos kitos dalies panašiomis praktikomis.

• Funkcinio lygio nustatymas yra tiesioginis tam tikros funkcijos (pavyzdžiui važtaraščių išrasymo) palyginimas dviejose ar daugiau organizacijų, kurios nebūtmai gali būti toje pačioje gamybos šakoje.

• Bendro lygio nustatyroas (taip pat žmomas kaip geriausia praktika arba pasaulinio lygio nustatymas) apima palyginimą tarp pasaulinio lygio organizacijų.

Apsisprendus, kurį iš lygio nustatymo tipų naudoti, po to yra būtina pasirinkti panaudojimo sritį. Tai greičiausiai apims tas veiklas, kuriose galima pasiekti žymiausius pagerinimus santykiuose su vartotojais įr, pagaliau, geriausius galutinius rezultatus.

Todėl daugelis lygio nustatymo panaudojimų sutelkiami į vartotojų aptamavimą, produkto paslaugas, pagrindinius verslo procesus, palaikymo procesus, darbuotojų atlikimą, technologiją ir naujų produktų plėtrą. Lygio nustatymo planavimas taip pat apima sprendimus apie duomenų rinkimo metodus. Duomenys po to bus analizuojami, siekiant identifikuoti „atlikimo tarpus“ tarp organizacijos ir pripažintų lyderių. Po to yra sudaromi veiksmų planai, siekiant padidinti atlikimą iki naujų nustatytų standartų. Įgyvendinus, rezultatai bus stebimi ir kontroliuojami, esant nuolatiniam, o ne statiškam procesui. Kai pramonės šakos/ekonommės veiklos geriausias standartas pagerėja, seks tolesnis lygio nustatymo ir pagerinimų ciklas.

Lygio nustatymo naudos yra, kadjis:

• Identifikuoja “ geriausią praktiką“;

• Palengvina atlikimo uždavinių nustatymą;

• Nustato atlikimo pagerinimo būdus;

• Yra proaktyvus pageriiumų procesas, apimantis mokymąsi

iš kitų;

• Verčia organizacijas žiūrėti išorėn, užuot su pasitenkinimu žiūrėti vidun;

• Motyvuojapersonalą, parodantjam, kas yra įmanoma;

• Anksti įspėjaapie konkurencinius trūkumus;

• Gali sąlygoti nuolatinį atlikimo pagerinimą.

Lygio nustatymas reikalauja išteklių ir gali apvilti, jei nėra aukščiausio lygio vadovų įsipareigojimų įgyvendinti pakeitimus, kylančius iš lygio nustatymo panaudojimo. Vienintelis rimtas proceso trūkumas yra kadjis gali pasibaigti kitų kopijavimu, užuot buvus movacmgais.

VERSLO PROCESO REINŽINERIJA (VPR)

VPR yra filosofija, kuri tapo žinoma 1990-aisias metais, paskelbus Michael Hammer ir James Champy (Nicolas Bradley, 1993) publikaciją -„Re-engineering the Corporatian“. ((Korporacijos re-inžinerija). Ji apima esminių verslo procesų perprojektavimą, siekiant racionalizuoti operacijas ir pašalinti išlaidžius, nepridedančius etapus. VPR reikalauja radikalaus procesų pen/ertinimo holistmiu požiūriu, atsižvelgiant į technologijas, strategiją, procesus įr žmogiškuosius išteklius visoje organizacijoje. VPR sutelkia pastangas ne į individuahas funkcijas, bet į procesus (apibrėžtus kaip eilę veiklų, kurių visuma pateikia vertės rezultatąvartotojui).

Reinžinenja turi siek tiek panasumų su VKV (visuotine kokybės vadyba), kadangiji:

• laiko būtinu aukščiausios vadovybės palaikymą;

• užakcentuoja komandų ir įgaliojimu svarba;

• siekia sumažinti islaidas, pagerinti kokybę u“ pakeisti kultūrą.

Ji ttaip pat žymiai skiriasi nuo VKV, nes ji:

• Siekia radikalių ar stulbinančių pasikeitimų, negu pastovių pagerinimų

• Priima kraštutirų požiCirį, pimuausia įvertinant veiklos pašalinimo galimybę;

VPR priskmami sie pranašumai:

• nuolatinis vartotojų reikmių įvertinimas, padedantis kryptingai vystyti verslą;

• organizacijos konkurencįngumo padidinimas, dėl VPR ssąlygoto išlaidų sumažinimo;

• strategmio požiūrio į naudojamus operacinius procesus skatinimas;

• trumparegiškumo problemos, atsirandančios dėl koncentravimosi į funkcines ribas, įveikimas;

• nebūtinų veiklų pašalinimo galimybė;

• kūrybiškumą ir inovacingumą grupėse skatmimas;

Reinžinerijos kritika apima tai, kad ji:

• reikalauja didelio įsipareigojimo;

• yra neteisingai suprantama kaip vienkartinis išlaidų sumažmimo panaudojimas, tuo sukeldama priešiškumą;

• didelės išlaidos gali pakenkti įmonėms, esančioms sunkioje flnansinėje situacįjoje;

• reikalauja aukšto ekspertizės lygio ir gero grupimo darbo.

VII. GAMYBA MINIMALIAIS IŠTEKLIAIS

Gamyba minimaliais ištekliais yra bendras terminas eilei japonų mspimotų priemonių, sumanytų siekiant išvengti švaistymo (waste) operacijose.

ŠVAISTYMAS m METODAI, KURIE SIEKIA JĮ PAŠALINTI

Gamyba minimaliais ištekliais yra mtegruotas požiūris į dizainą, technologiją, komponentus bei medžiagas ir reikalauja naujos įmonės kultūros. Gamybos minimaliais ištekliais elementai apima žinomus metodus, kaip kad „tiksliai laiku“ atsargų kontrolės traktavimas ir mažiau žžinomus metodus, kaip kad konkurencija, pagrįsta laiku ir gamyba gamybinės ląstelėse. Prieš išsamiai nagrinėjant šiuos metodus, reikia išsiaiškinti, kas tai yra švaistymas. Japonų gamybos mmimaliais ištekliais šalininkai nustato septynis svaistymo tipus:

• Švaistymas dėl perprodukcijos Perteklinė, lyginant su paklausa, gamyba yra neabejotinas išteklių svaistymas.

• Laukimo laiko švaistymas Nebaigtos gamybos atsargos, kurios guli, laukdamos sekančio operacijos etapo, apima §vaistymą tame, kad laukimo laiko metu vertė nepridedama prie produkcijos. Gamybos minimaliais ištekliais metodai koncentruojasi į laiko, naudojamo vertę pridedančiose veiklose, padidinimą.

• Transportavimo paslaugų ššvaistymas Prekių transportavimas iš vienos gamyklos dalies į kitą apima aptamavimo išlaidas, ir, antravertus, neprideda vertės produkcijai.

• Gamybos metu atsirandantis svaistymas Perdirbimo metodai neišvengiamai yra kokio nors švaistymo priežastimi, tačiau gamyba minimaliais ištekliais reikalauja, kad jis būtų minimalns.

• Atsargų švaistymas Pemelyg didelių atsargų laikymas didina produkto savikainą, reikalaudamas papildomo aptamavimo, papildomos erdvės, papildomo kanceliarimo darbo ir papildomų palūkanų išlaidų. • Judesių Svaistymas Judejimas nebūtmai reiškia, kad vyksta daibas. Judėjimas, kuris neprideda vertės produktui, turėtų būti sumažintas iki minimumo

• Švaistymas dėl produktų defektų Produktus su defektais reikia perdirbti arba išmesti kaip atliekas. Tai yra laiko ir išteklių švaistymas. Be to, tai didina garantijų išlaidas/kaštus ir sukelia riziką verslo ateičiai.

Naudojant tradicinius europietiškus ir amerikietiškus metodus (didelio masto gamyba, „dėl visa ko“ požiūris į atsargas, ilgas užsakymų įvykdymo laikas ir taip toliau), šios problemos buvo“ nagrinėjamos. Tačiau gamybos minimaliais ištekliais prmcipų įsisavinimas jas vėl atskleidė

Sprendžiant šias problemas ypatinga reikšmė teildama:

• problemų nustatymui;

• problemų išsprendimui;

• geresniam darbuotojų, erdvės, kapitalo ir atsargų panaudojimui.

Tai daroma priimant šiuos gamybos minimahais ištekliais metodus:

• „tiksliai lai-ku“ gamyba [r atsargų laikymas;

• konkurencija, pagrįsta laiku;

• darbas gamybos ląstelėse;

• darbo metodų iankstumas;

• komandinis darbas

• nuolatiruai pagerinimai, arba Saizen;

• kokybes bureliai;

• Visuotinė Kokybės Vadyba

Prieš išsamiai tirdami kiekvieną metodą, išnagrinėkite lentelę, kuri iliustruoja sskirtumus tarp tradicimų ir gamybos minimaliais ištekliais metodų.

lentelė. Tradicinių u- gamybos minimaliais ištekliais metodų palygmimas,

Tradicinė gamyba Gamyba minimaliais istekliais

• Detalus darbo pasidalijimas • Komandinis darbas

• Aukšti barjerai manevringumui tarp darbų • Lanksti darbojėga

• „Dėl visa ko“ atsargų laikymas, siekiant • „Tiksliai laiku“ atsargų laikymas

išvengti atsargų trūkumo

• Dideli partijų dydžiai • Maži partijų dydžiai

• Oficialūs santykiai su subtiekėjais ir tiekėjais • Partnerystė su subtiekėjais ir tiekėjais

• Reti, dideli, pristatymai • Daug mažų pristatymų

• Atskleistiprekessudefektais • Įdiegta kokybė

• Dideli, reti pagerinimai • Nuolatiniai pagerinimai

• Standartizuotas produktas • Auganti produktų įvairovė

• Apsidraudimai visur • Jokių apsaugos priemonių

• Bendravimas žemyn • Sudėtingas bendravimas

• Ribotos konsultacijos • Ekstensyvios konsultacijos

„Tiksliai laiku“ (TL)

TL apima tiek gamybos, tiek atsargų kontrolės sistemas, kuriose darbo srautai yra operatyviai suplanuojanu taip tiksliai, kad laikomas tik mažiausias nebaigtos gamybos atsargų kiekis. Tai tapo galimu sanaudas is ankstesnio gamybos proceso etapo pristatant „tiksliai laiku“. Šios sąnaudos iš ankstesnio etapo gali būti iš išorinių ar vidinių šaltinių (pastaruoju atveju priimantis skyrius turėtų būti laikomas tiekiančio skyriaus vidmiu vartotoju).

TL gamyba iš pagrindų pakeičia tradicinius požiūrius į gamybą.

• „Iš pradžių parduok, po to pagamink“. Gamyba vyksta tiktai tada, kai egzistupja faktiška vartotojų paklausa produkcijai.

• Gamyba yra planuojama aatgal vietoj pirmyn;

• Tai yra greičiau traukimo negu stūmimo gamybos sistema. Kiekvienas procesas „traukia“ daugiau detalių iš ankstyvesnio proceso(ų), naudojant kortelę ar signalą (žinomą Japonijoje kaip Kanban). Kanban (kortelės) yra priemonės, kurių pagalba vartotojas (ar sekanti operacija) duoda nurodymą tiekėjui (ar ankstesnei operacijai) siųsti daugiau detalių. Naudojant dvi talpas komponentui, tuščia talpa yra pristatoma į komponentų gamybos poskyrį su savo Kanban užsakymo kortele. Tai iššaukia komponento gamybą, kuris turi būti užbaigtas savalaikiai prieš pasibaigiant kiti talpai.

Reikalavimai sėkmingai TL gamybai yra:

• darbuotojų lankstumas;

• darbuotojų atsidavimas;

• visuotinė kokybė ir nulis defektų;

• profilaktinis remontas;

• darbas gamybos ląstelėse;

• nuolatiniai pagermimai, siekiant pašalinti silpnas vietas.

TL pirkimai iš išorinių tiekėjų apima mažų, dažnų pristatymų naudojimą verčiau negu didelius kontraktus. Tai reikalauja glaudaus tiekėjų integravimosi į įmonės gamybos procesą. Dviejų pirkimo sistemų ypatumai parodomi 39.2 lenteleje.

39.2 lentelė Tradicinis ir TL pirkimas

Tradicinis pirkimas Tiksliai laiku pirkimas

• Dideli pnstatomų pamjų dydžiai. Pristatymai yra reti. • Maži partijų dydžiai, pagųsti neatidėhotmais poreikiais gamybiniam naudojimui • Dažni atsargų pristatvmai

• Pristatymams paskinamas laikas pagal pirkėjų paraiškose nurodytą termina. • Pristatymai yra sudennti ju pirkejų gamybos kalendoriniais gratįkais

• Daug tiekėjų, siekiant išlaikyti atitmkamą kokybę ir nustatyti konkurencingas kainas • Mažai tiekėjų kiekvienai detalei

• Laikomos detalių atsargos • Nedidelės

atsargos, kadangi tikimasi dažnų, savalaikių, aukštos kokybės pristatymų.

• Pirkimo sutartys yra sudaromos trumpam periodui. Spaudimas tiekėjams grasmant nutraukti santykius. • Pirkimo sutartys ilgalaikės. Spaudimas tiekėjams, siekiantjų įsipareigojimų įvykdymo

• Produktai yra projektuojami su mažai apribojimų įvairių perkamų komponentų naudojimui • Produktai projektuojami stengiantis naudoti tik šiuo metu perkamas detales

• Minimalus pasikeitimas įnformacija tarp tiekejo ir pirkejo • Ekstensyvus pasikeitimas informacija apie gamybos grafikus, gamybos procesus įr t.t.,

• Kainos nustatomos tiekėjų • Pirkėjas dirba su tiekeju, siekdamas sumažinti tiekejo išlaidas iir, tuo budu, sumažmti kainas

• Tiekejo geografinis artimumas nėra svarbus tiekėjo pasirinkimo sprendimui • Tiekėjo geografmis artimumas yra laikomas labai svarbiu

Pranašumai, priskiriami TL gamyboje ir atsargų laikyme yra:

• reikianū kiekiai yra perkami ar gaminami reikiamu laiku;

• aukštesnė kokybė;

• pagerintas vartotojų aptamavimas;

• nebaigtos gamybos ir prekių atsargų bei švaistymo mažmimas;

• mažesni erdvės poreikiai;

• užsakymų įvykdymo laiko gamyboj e sumažmimas;

• geresnis įrengimų panaudojimas;

• paprastesnės planavimo sistemos;

• aktyvesnis darbo jėgos dalyvavimas;

• nuolatinis dėmesys pagerinimams ir problemų sprendimams;

• sumažėjusios išlaidos.

Tačiau yra taip pat eeilė kliūčių ar mažiausiai problemų sėkmingai TL veiklai, kurios turi būti įveiktos:

• TL reikalauja aukšto įgaliojimų laipsnio;

• TL reikalauja verslo filosofijos ir kulturos pakeitimo;

• prarandanu pirkimo urmu pranašumai;

• verslas yra pažeidžiamas tiekimo pertrūkių bei įrengimų avarijų;

• TL netinkamas nereguliariai naudojamų dalių ar specialiai užsakomų medžiagų aatveju;

• TL pirkimai reikalauja patikimų ir lanksčių tiekėjų;

• TL reikalauja glaudaus bendradarbiavimo ir abipusiško pasitikėjimo tarp darbuotojų ir vadovų.

DARBAS GAMYBOS LĄSTELĖSE

Išdėstymas pagal gamybos ląsteles (cell layout) grupuoja kartu eilę skirtingų įrengimų ir procesų pagal produkto, kuris bus gaminamas, dizainą arba pagal operacijas, reikalingas jo gamybai.

Šiuo atžvilgiu tai turi panašumų su išdėstymu pagal produktą, tačiau:

• operacijų seka gali būti keičiama;

• srauto kryptis gali būti keičiama;

• darbuotojai ląstelėje yra universalūs;

• darbuotojai dirba komandoje (ląstelėje) po 6-15 ;

• kiekviena grupė naudojasi žymia autonomija.

Šias atžvilgiais, darbas gamybos ląstelėje kombinuoja kuriuos išdėstymo pagal produktą ypatumus su fiksuotos pozicijos išdėstymo ypatumais.

Darbas gamybos ląstelėje aupaprastina gamybos kontrolę ir yra gerai tinkamas „tiksliai laiku“ gamybos poreikiams, naudojant Kanban sistemą.

Šiam darbo metodui priskiriamos naudos yra:

• sumažintas medžiagų aptamavimas;

• sumažintas perdenmmo laikas;

• ssumažintos nebaigtos gamybos atsargos;

• sumažintos mechaninio apdorojimo islaidos;

• didelis lankstumas;

• komandinio darbo naudos;

• palengvmama kokybės ratelių veikla.

KAIZEN (NUOLATINIS PAGERINIMAS)

Kaizen yra japoniškas pavadinimas nuolatiniam pagerinimui ir, kaip toks, yra Visuotinės Kokybės Vadybos esminė dalis. Kaizen orientacija į vartotojus pasireiškia tuo, jog kokybė prasideda nuo vartotojų- kadangi vartotojų poreikiai nuolatos keičiasi ir gyvenimo lygis auga, vadinasi, reikalingi nuolatiniai pagerinimai. Reiksminga, jog skirtingai nuo pagerinimų vakarietiškame modelyje, Kaizen apima mažus, laipsniškus, tačiau nuolatinius pakeitimus (žiūrėti paveikslą). Laimėjimai yra nežymūs trumpu laikotarpiu, bet esminiai pper ilgesnį laiko tarpą. Be to, akcentuojamas ne vien tik stiprėjimas, bet ir rėmimasis laimėjimais.

Produkciios kiekis dirbančiaiam

paveikslas Kaizen prieš novatoriškumą

Kaizen struktūriniame metode, kuris prasideda nuo pagerinimo srities pasirinkimo, toliau logiškai seka problemų priežasčių analizė. Klausimas „Kodėl?“ yra užduodamas mažiausiai penkis kartus, siekiant atrasti pagrindines problemos priežastis. Tai leidžia išvengti paviršutiniško problemos sprendimo. 5M kontrolinis sąrašas yra skirtas užtikrinti, jog atsižvelgiama į penkis pagrindinius veiksnius pagermimo arba problemos sprendimo procese.Šie penki veiksniai yra darbojėga, įrengimai, medžiagos, metodai ir pinigai. (Manpower, Machinery, Materials, Methods, Money). Kaip matysime sekančiame poskyryje, šie veiksniai, parodomi žuvies skeleto diagramoje, taip pat žinomoje kaip priežasties ir pasekmės diagrama.

Papildomai prie 5M, Kaizen reikalauja tvarkos u- drausmės darbo vietoje. 5S nurodo šiuos žeiniau išvardintus reikalavimus, kurie visi prasideda raide Sjaponų kalboje:

• švarumas, darbuotojams esant atsakingiems nž savo darbo vietos švarą;

• tikslumas, išdėstant įrangą reikiamose vietose;

• tvarkingumas, viskam esant savo vietose;

• darbo vietos (ergonomims) organizavimas;

• kasdienmė, o ne periodinė drausmė.

Kaip ir kiti gamybos minimaliais ištekhais aspektai, Kaizen paveikia žmogiškųjų išteklių vadybą. Jis reikalauja visuotinio dalyvavimo, o ne tik keleto pasikeitimų nugalėtojų išrmkimo.

Darbuotojams turi būti motyvuojami ir įgaliojami spręsti problemas. Tai reikalauja komandinio požiūrio į darbą, ir, priešmgai vakarietiškam modeliui, tai nereikalauja didelių investicijų, bet nuolatinių pastangų. 39.3 lentelė reziumuoja pagrindinius KKaizen ypatumus, palyginus su vakarietišku požiūriu į novatoriškumą.

lentelė Kaizen iru- Vakarų požiūrio į novatoriSkumą palygmimas

Ypatumai Kaizen Novatoriškumas

Pasekmė Ugalaikės bet nekrmtančios į akis pasekmės Trumpalaikės bet stulbinančios pasekmės

Tempas Maži žmgsniai Dideli žingsniai

Eiga Nuolatinis ir didėjantis Nutrūkstantis ir nedidėjantis

Įtraukimas Kiekvienas Išrinkti keletą „čempionų“

Metodas Grupinės pastangos Individualios idėjos ir pastangos

Būdas Remontas įr pagerinimas Atliekos ir rekonstravimas

Praktiniai reikalavimai Reikalauja mažai investiciju, bet didelių pastangų palaikvmui Reikalauja didelių investicijų, bet mažai pastangų palaikymui

Pastangų orientacija Žmonės Technologija

ŽUVIES SKELETO DIAGRAMOS

Paveiksle demonstruojama žuvies skeleto diagrama (taip pat žinoma kaip priežasties ir pasekmės diagrama, arba kaip Isikawa diagrama). Žuvies skeleto diagrama yra naudojama kokybės būreliuose (ziūrėti žemiau) kaip pagnndinė diskusijų tema. Problema yra identifikuojama ir formuluoJama, nurodant pasekmę dešinėje paveikslo pusėje. Problemos pnežastys gali būti priskiriamos vienam ar keliems 5M veiksniams: įrengimams, darbojėgai (žmogiškiesiems ištekliams), medžiagoms, metodams ir pinigams. Grupmių diskusijų metu iškeliamos galimos priežastys, kurias galima priskirti vienam iš šių penkių veiksnių. Bet kas galintis pasibaigti nagrmėjama pasekme, įvardinama potencialia priežastimi. Identifikavus potencialias priežastis, gali būti pasiūlomi sprendimai.

39.3 paveikslas Žuvies skeleto, arba priežasties ir pasekmė,diagrama

Įrengimai; įrengimų prastas funkcionavimas;Darbo jėga Medžiagos- detalės su defektais; Metodai

Neaiškūs reikalavimai Pinigai Grynųjų pinigų srautų problemos

Žuvies skeleto diagramos yra ypač naudingos:

• sutelkiant dėmesį į priežastis, oo ne simptomus;

• pasinaudojant kolektyvinėmis žiniomis ir grupės patirtimi;

• vaizdmgai parodant pasekmės priežastis;

• padedant pagrindą tolesniam duomenų rinldmui ir veiklai.

KOKYBĖS BŪRELIAI (KB)

Kokybės būreliai yra savanoriška grupė, sudaryta iš 6-8 tos pačios darbo srities darbuotojų. Jie susitinka kas savaitę, ar kas dvi savaites darbo laiku, apsvarstyti įr spręsti problemas, susijusias su jų darbu. Tipiški kokybės ratelių bruožai yra:

• savanoriska narystė;

• narių parmkimas iš vieno skyriaus, arba is atliekančių panašų darbą;

• nevaižoma narių laisvė pasirinkti problemas, kuriomis jie nori užsiimti;

• kokybės kontrolės priemonių, bendravimo įgūdžių, komandmio darbo, projektų valdymo ir prezentacijų metodų ir priemonių apmokymas.

• trumpi, bet dažni susitikimai;

• konsultanto pagalba KB;

• Sprendimų įvertinimas, išreiškiant juos išlaidų efektyvumu;

• Gautų duomenų pristatymas vadovybei;

• Pasirinktų sprendimų įvykdymas bei stebėjimas ir kontrolė.

Tikslo pasiekimui, KB laiko būtinu :

• Auksčiausios vadovybės atsidavimą įsipareigojimą ir palaikymą

• Išsamias konsultacijas su personalu;

• Vadovybės dalyvavimą ir tinkamas vadybinio stiliaus sistemas;

• Įgaliojimąpriimtisprendimą;

• Visapusišką pasitikėjimą ir palankumą;

• Efektyvią paramos konsultacijoms ir deryboms struktūrą;

• Profsąjungų ir/ar personalo atstovų paramą;

• Efektyvią apmokymo programą, apimančią kokybinio mąstymo vystymui,

• Nuolatinį rezultatų stebėjimą ir kontrolę bei apžvalgą.

Sėkmingai veikiantis KB sąlygos:

• Didėjanti produktyvumą;

• Gerėjančią kokybę“,

• Pagerintą motyvavimą ir moralinę būklę;

• Darbo praturtinimą;

• Geresrn supratimą apie vidines problemas.

KONKURENCIJA, PAGRĮSTA LADCU (KPL)

Sakoma, kad laikas tai pinigai, bet iš tLkrųjų,

tai žymiai daugiau negu pinigai. Laikas yra vadybininko pagrindinis išteklius ir jo teisėtas konkurencmis ginklas. KPL yra pagrįsta teiginiu, jog laiko, nuo produkto koncepcijos iki vartotojo bei prekių ir paslaugų pateikimo į rinką trukmė, gali būti raktu konkurenciniam pranašumui.

Bendra laiko, reikalingo produkto sukūrimui, trukmė, suformuojama produktui nuosekliai judant per jo vidinių ir išorinių vartotojų grandinę. Deja, laikas bus švaistomas šiame procese. KPL siekia pašalinti švaistymą, susijusį su neproduktyviu laiku, kurio saltinis gali būti:

• pasiruošimas;

• laukimo laikas;

• nebūtinasjudėjimas;

• perprodukcija;

• brokas

• perderinimo llaikas;

• technologinio proceso laikas;

• administracija;

• netvarkingumas;

• silpnos vietos.

Šios „problemos“ padidina kainą, bet ne vertę. Neproduktyvaus laiko pašalinimas sumažina išlaidas u“ pagerina įmonės konkurencinį pranašumą. Klasikinis KPL pavyzdys buvo Honda sugebėjimas gaminti naujus motociklus tokiu tempu, kuris žymiai viršijo jos pagrindmio konkurento-Yamaha tempą. Mes taip pat galime suprasti šią sąvoką ryšium su „gaminti pagal užsakymą“ akinius pavyzdžiu. Tradicmiai optikos specialistai pagamina akinius per savaitę ar dvi savaites, bet mes visi žinome, kad akiniai nebuvo nuolatos apdirbami savaitės eigoj e-užsakymas laukė eilėje ddidžiąją dalį šio laiko. Nauji „per valandą“ optikos specialistai (kaip Vision Express) dirba pašalmdami neproduktyvų laiką akinių gamyboje.

George Stalk ir Thomas M Hout publikacijoje „In Competing Against Time: How Time based competition is reshaping global markets“ „Varžantis su laiku: kaip kkonkurencija, pagrįsta laiku, performuoja globalias rinkas“’ pasiūlė eilę taisyklių reagavimui:

• 0,05 – 5 taisyklė, kuri akcentuoja faktą, kad, vidutiniškai, laiko, kurio vertė yra pridedama prie produkto ar paslaugos dalis yra tarp 0,05 ir 5 procentų bendro laiko, sunaudoto sistemoje. proporcija, santykis,

• 3/3 taisyklė, kuri tvirtma, kad nuo 95 iki 99.95 procentų laiko, kurį produktas praleidžia tarp operacijų, skirstomas išskiriamas į tris sudedamąsias sudėtines dalis/ į kurių kiekviena užima trečdalį laiko. Šios trys sudėtinės dalys yra partijos, kurios dalimi yra produktas, sukomplektavimas; fizmis ir intelektualims perdirbunas; ir vadovų sprendimų laikas. Todėl darbas, įdedant daugiau pasiangtangų, turi mažą poveikį, tuo tarpu kai išradingesnis darbas ir tinkamose veiklose, gali turėti stulbinantį poveikį laikui ir išlaidoms..

• 1/4-2-20 taisyklė, kuri tvirtina, kad kiekvienas laiko, reikalmgo ppagaminti prekę ar suteikti paslaugą sutrumpinimas ketvirtadaliu padvigubins produktyvumą ir galima pasiekti 20 procentų išlaidų snmažinimą.

• 3 x 2 taisyklė, kuri išreiskia konkurencijos, pagrįstos laiku metodą naudojančių vaižovų pranašumą: augimo tempas yra tris kartus didesnis nei vidutmis u- dukart didesnė pelno norma.

Taip pat teigiama, kad KPL, naudojanti gamybos minimaliais ištekl’iais principus, suteikia galimybę įmonėms padidinti įvairovę ir kokybę žemesnėmis išlaidomis. Tai iš pagrindų pakeičia tradicinį mastymą, kuris suvokė produktų Įvairovę, Lr aukstą kokybę kaip veiksnius, kurie turėtų padidinti išlaidas. NNoriūt pasiekti įvairovę, būtma naudoti „tiksliai laiku“ metodus, darbą gamybos ląstelėse ir lankstų kapitalą.

Apibendrinant, KPL naudos yra:

• paspartindamos naujo produkto plėtrą, įmonės gali pasiekti konkurencinį pranašumą;

• gamybos procesų paspartinimas sąlygoja taupymą atsargų ir apyvartinio kapitalo atžvilgiu;

• įmonės gali elgtis oportunistiškai tuo metu, kai iškyla naujų produktų idėjos ir atsiranda nauji rinkos segmentai;

• KPL gali padidinti vartotojų pasitenkinimą;

• KPL skatina didesnį lankstumą.

VII. KRITINTO KELIO ANALIZĖ

Kritinio kelio analizė yra metodas, daugiausia susijęs su didelio masto projektu planavimu, norsjo principai yra vienodai pritaikomi bet kokiam projektui, sudarytam iš atskirų dalių. Analizuojant darbus įr identiflkuojant kritiių kelią, galima priimti racionalesnius išteklių paskirstymo sprendimus.

TINKLO ANALIZĖ

Tinklo analizė yra bendras tenninas, kuris apima gropę metodų, naudojamų padedant planuoti ir kontroliuoti sudėtingus projektus, kaip pastato ar tilto statyba, kompiuterinės sistemos instaliacija, ar naujo produkto įdiegimas.

Bendras tokių projektų bruožas yra tas, kad jie yra sudaryti iš eilės smulkesnių uždavinių, kurie turi būti vykdomi vienas po kito. Tinkliiiis grafikas yra sudaromas, siekiant parodyti nuoseklius ryšius tarp atskirų komponentų. Tai planuotojams leidžia apskaičiuoti minimalų laiką, reikalingą projekto užbaigimui, ir identifikuoti kritinius darbus, kurių uždelsimas gali sutrukdyti viso projekto užbaigimui minimalaus, tiksliai apibrėžto laiko, ribose. Identifikuodami šiuos kritinius darbus, vadybininkai gali racionaliau vykdyti išteklių planavimą.

Tinklo analizės tikslai yra:

• Palengvinti didelių projektų planavimą iir koordinavimą;

• Identifikuoti kritinius darbus, kurie nulemia bendrąprojekto trukmę;

• Identiflkuoti darbus, kurie yra ar galėtų būti silpnų vietų ir vėlavimų priežastiini;

• Nustatyti, kada yra reikalingi ištekliai ir komponentai;

• Planuoti išteklių naudojimą;

• Sumažinti ar pašalinti prastovas;

• Identifikuoti svarbius ryšius ir nuoseklius, priklausomus santykius;

• Sumažinti išlaidas, mažinant švaistymą;

• Palengvinti koreguojančios priemonės pasinnkimą, jei įvykdymo lygis yra žemesms, negu tiksliai apibrėžtame plane.

PAPRASTAS TINKLAS

Prieš susipažįstant su tinklo analizės „taisyklėmis“, išnagrmėkime paprastą pavyzdį:

Darbas Eiliškumas

A –

B turi sekti A

C turi sekti A

D turi sekti B

E turi sekti C

F turi sekti E

G turi sekti D ir F

Linijos žymi darbus (A, B, C ir t. t.): ratukai (žinomi kaip mazgai) žymi įvykį, rodantį, kur vienas darbas baigiasi u- kitas prasideda. [Pats Įvykis trukmės neturi]. Atkreipkite dėmesį, kad B ir C seka po A, tačiau B ir C gali vykti vienu metu. D įr E yra nepriklausomi vienas nuo kito, tačiau G negali prasidėti, kol tiek D, tiek F nebus atlikti. Norint užbaigti visą projektą, turi būti atlikti visi septyni darbai.

Jei mes žinome kiekvieno darbo atlikimo trukmę, galime apskaičiuoti bendrą projekto trukmę, ir identifikuoti kritinius darbus.

Darbas Trukmė (valandomis)

A 1

B 2

C 1

D 3

E 1

F 1

G 2

Minimali projekto užbaigimo trukmė yra astuonios valandos (1+2+3+2). Tariant, jog ištekliai yra turimi, C, E iir F darbai gali būti atlikti per tris valandas vienu metu su darbais B ir D, kurie kartu trunka penkias valandas. Pastarieji du darbai, kartu su A ir G, yra kritmiai darbai – jei nors vienas iš sių darbų bus uždelstas, tada projektas nebus užbaigtas per aštuonias valandas. C, E ir F yra nekritįniai darbai ta prasme, kad jiems yra galimybė uždelsimui (žmomam kaip laiko rezervas (float)), neatidėliojant bendro projekto užbaigimo. Identifikuodama kritinį kelią, vadovybė gali užtikrinti, kad Siems darbams bus skiriama pakankamai išteklių.

Dabar mes galime pateikti tinklo sudarymo taisyklių sąrašą.

TINKLŲ SUDARYMO TAISYKLĖS

Kadangi tinklai yra susiję su logiška darbų seka, būtinajuos sudaryti vadovaujantis taisyklių ir susitarimų rinkmiu.

• Tinkle yra tik vienas įėjimo u- tik vienas išėjimo taškas. Kitaip tariant, yra pradims ir galinis įvykiai.

• Tinklai yra sudaromi iš kairės į dešinę, bet nebūtmai laikantis mastelio. Todėl darbo trukmė neatsispindi linijos ilgyje.

• Darbai (projekto dalys, naudojančios laiką ir išteklins) žymimi tiesia linija.

• Įvykiai (perėjimai tarp darbų) žyinimi ratukais.

• Darbai identifikuojami raidėmis arba skaičiais iš kairės į dešinę.

• Kiekvienas darbas privalo turėti ankstesnį įvykį (žinomą kaip uodega) ir sekantį įvykį (žinomą kaip galva).

• Joks darbas negali prasidėti, kol nebus pasiektas jo uodegos įvykis.

• Įvykis nėra užbaigtas, kol nebus atlikti visi įjį vedantys

darbai.

• Visi darbai turi būti sujungti į tmklą- arba jie prisideda prie progresavimo arba jų turi būti atsisakoma kaip „dykinėtojų“.

• Tinkle negali būti kilpų-tinklo esmė yra darbų progresavimas laiku.

Pagrindiniai savitarpio santykiai tarp darbų yra pavaizduoti paveiksle, kuriame parodyti du darbai, išeinantys iš uodegos, jie gali vykti vienu metu, bet nei vienas iš jų negali prasidėti, kol ankstesnis darbas nebus atliktas. Kur du darbai įeina į galvos įvykį, po jo sekantis darbas negali prasidėti, kol abu ankstesni darbai nebus atlikti.

paveikslas Pagrindinės ttinklo ypatybės,

Nei B nei C negali prasidėti, kol A nebus atliktas. B ir C gali būti vykdomi vienu metu.

FIKTYVŪS DARBAI

Į kai kuriuos tmklinius grafikus gali būti įtraukta punktyrinė linija. Ji yra žinoma kaip fiktyvus darbas, apibūdinamas kaip darbas, nenaudojantis nei laiko, nei išteklių. Kitaip tariant, tai yra menamas darbas, skirtas parodyti aiskų, logiską priklausomumą tarp darbų tam, kad, vis dėlto, nebūtų grubiai pažeista kita tinklo sudarymo taisyklė. Pagal šią taisyklę darbas negali turėti bendrų uodegos įvykio ir galvos įvykio su kkokiu nors kitu darbu.

NEKRITINIAI DARBAI IR LAIKO REZERVAS

Nesudėtingą tinkliių grafiką galima papildyti laiko trukme (dienomis)

Tai mums leidžia nustatyti darbų seką, apibrėžiančią minimalų laiką, reikalingą užbaigti projektą – tai yra, pasiekti 11 mazgą. Kritinis kelias išryškėja kaip veiklos Ą, G, H, KK, M, ir N. Judėjimas nuo 2 iki 10 mazgo užima 1+4+7+1=13 dienų žemesnėje darbų sekoje. Tai užtrunka žymiai ilgiau, negu 1+1+1+2=5 dienos viršutinėje darbų sekoje. Kelias, kuriame randasi K darbas, taip pat yra ilgesnis, negu lankstas per J ir L, kadangi pastarasis užima dvi dienas, palyginus su septyniomis dienomis K darbui. Todėl A, G, H, K, M ir N neabejotinai yra kritinis kelias. Projektas negali būti užbaigtas per mažiau kaip 16 dienų. Jei bet kuris iš kritinių darbų uždelsiamas pradėti ar užtnmka ilgiau, negu tikėtasi, projektas nebus užbaigtas nustatytu laiku.

Uždelsimai galinu nekritiniuose darbuose, neatidedant bendro užbaigimo laiko. Pavyzdžiui, K užima septynias dienas, kai, tuo tarpu, J ir L užima tik dvi dienas. Vadinasi, J arba L galima uždelsti ne ddaugiau kaip penkias dienas ir vis dar turėti pakankamai laiko užbaigti L darbą vienu metu su K.

Galimybė uždelsti darbo pradžios laiką, neprailginant viso projekto trukmės, yra žinoma kaip laiko rezervas Laiko rezervas galimas tik nekritiniams darbams, tuo tarpu krituiio kelio darbai neturi darbo laiko rezervo.

TINKLO ANALIZĖS PRITAIKYMAI

Tinklo analizė gali būti naudojama planuojant ir kontroliuojant didelius projektus tokiose srityse, kaip statyba, tyrimų ir plėtros veikla (RD) ir kompiuterizacija. Planuojant tokiu būdu:

• galima apskaičiuoti projekto trukmę;

• galima stebėti užbaigimo laiką tarpimams darbams;

• galima suteikti prioritetus ištekliams;

• galima apskaiČiuoti gamybos išlaidas.

Be to, gali būti įvertinamos galimybės ir islaidos sutrumpinti laiko trukmei, reikalingai atlikti tam tikram darbui kritimame kelyje, paskiriant papildomą darbo jėgą ir/ar yengimus.

Mūsų svetainėje taip pat yra pratybų atsakymai

 

Related Posts