Mona Liza

Home / Dailė / Mona Liza

Leonardo da Vinčio paveikslas „Mona Liza“, tapytas aliejiniais dažais ant medžio, dydis 76,8×53 (pradžioje buvo platesnis, kairėje ir dešinėje nutapytos kolonos buvo nupjautos), nėra autoriaus parašo, nėra nurodyta sukūrimo metų, priskiriama renesansui.

Paveikslas „Mona Liza“ („Džokonda“) priskiriamas prie Leonardo da Vinčio gyvenimo paskutiniojo dešimtmečio kūrinių. „Mona Liza“ apgaubta įvairiausių legendų, jai priskiriama burtų galia, ją imituodavo, pagrobdavo, kopijuodavo, naudojo įvairiose reklamose. „Mona Liza“ – Leonardo da Vinčio meno apvainikavimas. Tai milžiniško populiarumo ir garso paveikslas. Dailininkas ir dailės istorikas Vazaris ttvirtina, kad Leonardas da Vinčis paveikslą nutapė apie 1500-1506 metus (kai kur nurodoma 1503-1515 metai, ar 1503-1506 metai) ir drauge su keliais kitais darbais išsivežė į Prancūziją. Tarp kitko, yra nuomonė, kad tai Džordžijo Vazaris pavadino portretą „Mona Liza“. Vis dėlto abejojama, kad tai tikrai šilko pirklio iš Florencijos žmona. Kieno tai portretas bebūtų, užsakovas jo niekada negavo, nes paveikslas buvo pas Leonardą da Vinčį beveik iki pat jo mirties. Meno istorikai netgi abejojo, ar tai aplamai moters portretas, ar ttai negalįs būti Leonardo androgininis (dvilytis) autoportretas, kas tikrai neįtikėtina. Kadangi tik Vazaris naudojo pavadinimą „Mona Liza“, tai ir atsirado pagrindas abejonėms: o gal tai Džulijana de Mediči, o gal Pacificija Brandano, o gal Mantujos markizė Izabelė d‘Estė? Kai kas mmano, kad modelio nebuvo, kad Leonardas nutapė idealią moterį. Kaip ten bebūtų, bet Vazaris rašė, jog dailininkas, kurdamas gražuolės Lizos portretą, pasistengė kad ji būtų geros nuotaikos: jai dainavo dainininkai, ją linksmino pokštininkai. Viso to reikėjo, kad modelis atsipalaiduotų. Meno istorikas Vazaris vėliau nustatė, kad paveikslas, net ir po keturių metų nėra užbaigtas, todėl Leonardas da Vinčis jį pasiliko sau.

1913 metais profesorius Džovanis Podžis, tuometinis Florencijos Uficių paveikslų galerijos direktorius, surado šiokių tokių biografinių duomenų apie paveikslo heroję. Liza di Antonio Gerardini priklausė vienai žymiausių Florencijos šeimų. Ji gimė 1479 metais. Būdama labai jauna ištekėjo už daugiau kaip dvigubai vyresnio žmogaus – Frančesko di Bartolomėjo del Džokondo 1495 metų kovo 5 dieną (buvo jo trečia žmona). 1499 metais šis ppirklys, pasinėręs į savo reikalus, ėjo vieno iš respublikos seniūnų pareigas. Žmonės pasakojo, kad gyvenime jis buvęs menkas žmogelis, bet komercijos reikalai jam sekėsi. Florencijoje niekam nebuvo paslaptis, kad Mona Liza ištekėjo ne iš meilės, o paklususi tėvui, kuriam daugiau rūpėjo tik finansiniai santuokos privalumai ir patogūs ryšiai. Taip pat buvo kalbama, kad žmogus kurį ji mylėjo, žuvo kovos lauke. Naujo namo pirkimo proga ir po sunkaus žmonos gimdymo, pirklys užsakė nutapyti žmonos portretą. Tuo metu, kai Leonardas pradėjo tapyti pportretą, Monai Lizai buvo 24 metai, ir mieste ji buvo žinoma kaip rami, garbinga moteris. Ji mirė jauna. Praslinkus keleriems metams nuo to laiko, kai Leonardas da Vinčis nutapė portretą, Mona Liza Džokonda drauge su vyru išvyko į Kalabriją. Vyras ten turėjo kažkokių reikalų. Keliaudama ji mirė Lagonero miestelyje. Yra keletas versijų apie Monos Lizos ligą. Yra teigiama, jog ji užsikrėtusi pelkių drugiu (maliarija), yra manoma, kad ji mirusi nuo kažkokios kitos ligos.

Džokondos paveiksle labai giliai perteikti žmogiškosios prigimties prieštaravimai ir sudėtingumas. Apie patį paveikslą yra įvairiausių samprotavimų, aiškinimų, vos ne kiekvienas perša savąją interpretaciją. Aišku yra viena: šis paveikslas pavergė, pavergia ir pavergs milijonus širdžių. Mona Liza žvelgia į kiekvieną ir paslaptingai šypsosi. Nuo jos ramaus, tyro veido negalima atitraukti akių. Ta šypsena tarytum prasiskverbia į kiekvieno žmogaus sielos gelmes. Monos Lizos laikysena tiesi ir išdidi. Jos rankos su ilgais laibais pirštais labai gražios. Jos nutapytos labai kruopščiai, natūraliai ir laisvai, o tas laisvumas ir buvo vienas to meto atradimų. Monos Lizos apdaras kuklus ir paprastas. Subtiliausias šviesos ir šešėlių žaidimas – vos matomi perėjimai sukuria darnią formų plastiką ir švelnius bruožus, o tai kažkada irgi buvo vienas principinių meno atradimų. Išorinio veiksmo čia nėra, tačiau viešpatauja giluminis jjudėjimas – minties judėjimas. Siaurokos akys truputį pašaipios. Kai kas įžiūri, kad rusvų akių žvilgsnis truputį maldaujantis. Kaštoniniai plaukai, perskirti sklastymo ir perrišti siauru raišteliu, ilgomis garbanomis krenta ant pečių. Ji sėdi verandoje, krėsle, tarp dviejų nematomų kolonų.

Už jos nugaros matosi kalnų siluetai, primenantys Alpes, skendinčias miglose. Tai drauge ir kažkoks fantastiškas reginys: tolumoje ramiai teka upės, rusvai mėlynų kalnų siluetai. Platybės, beribė erdvė, erdvė mintims ir jausmams. Didysis menininkas čia kalba žmogui apie žmogų. Tai nuostabiai realus, išbaigtas, labai apibendrintas, gyvas paveikslas. Kad tokį paveikslą sukurti reikėjo žinių apie žmogaus kūno sandarą, odos struktūrą, šviesos ir šešėlių žaidimą, kompoziciją.

Pasakojama, kad beveik prieš mirtį Leonardas da Vinčis portretą pardavė karaliui Pranciškui I už 4000 skudų, arba 12 000 frankų. Anuo metu tai buvo maždaug 12 000 kilogramų sidabro vertė. Apie 1584 metais italas Lomacas matė portretą Fontenblo. Fontenblo „Auksinio salono“ sienas puošė portretas ir 1642 metais. Maždaug po pusės šimtmečio paveikslas buvo atgabentas į Luvrą, į to meto karalių rūmus. Tvirtinama, kad kurį laiką paveikslas kabojo Napoleono miegamajame. Po Napoleono ištrėmimo paveikslas pateko į Luvrą.1911 metų rugpjūčio 21 dieną paveikslas buvo iš Luvro pavogtas. Toje vietoje, kur kabojo paveikslas, styrojo keturi kabliai. Buvo pažadėta didžiulė viena premija, paskui kkita. Dvejus metus ir tris mėnesius apie pagrobtą paveikslą nebuvo jokios žinios. Paaiškėjo, jog paveikslą pavogęs italas Vinčenco Perudžija vylėsi kūrinį „sugrąžinti“ į jo tėvynę. 1913 metais gruodžio 21 dieną jis buvo iškilmingai perduotas prancūzų pasiuntiniui. Po to paveikslas buvo išsiųstas į Milaną, o iš ten naujasis generalinis Luvro direktorius Kalėdų vakarą jį parvežė į Paryžių. 1956 metais buvo pasikėsinta į paveikslą, apatinė jo pusė apgadinta rūgštimi. 1956 m. gruodžio 30 dieną vienas vyriškis metė akmenį į Mona Lizą.

Tiems, kurie mielai praleidžia laisvalaikį prie knygos, rekomenduoju Vinfrido Lešburgo „Monos Lizos pagrobimas“. Tai knyga apie meno kūrinių vagystes, kurios sukrėtė pasaulį.

Related Posts