Kraujas terpė, kurioje vyksta pernaša

Home / Biologija / Kraujas terpė, kurioje vyksta pernaša

Kraujas terpė, kurioje vyksta pernaša

Įairios žinduolių kraujo funkcijos padeda palaikyti homeostazę. Kraujas 1) perneša medžiagas į kapiliarus ir iš jų, kur įvyksta apsikeitimas su audinių skysčiu; 2) padeda kovoti su mikrobiniu užkratu – bakterijomis ir virusais; 3) padeda reguliuoti kūno temperatūrą ir 4) kreša, apsaugodamas nuo gyvybei pavojingo nukraujavimo.

Žmogaus kraują sudaro dvi pagrindinės dalys: skystoji dalis, vadinama kraujo plazma, ir kraujo forminiai elementai, susidedantys iš įvairių ląstelių ir plokštelių (41.11 pav.). Plazmoje (gr. plasma ~ lipdinys, darinys) yra įvairių molekulių, ttaip pat maisto medžiagų, atliekų, druskų ir baltimų. Druskos ir baltymai labai svarbūs norint išlaikyti kraujo pH 7,4. Jie taip pat palaiko kraujo osmosinį slėgį, kuriam esant vanduo automatiškai skverbiasi į kapiliarus. Keli plazmos baltymai dalyvauja kraujo krešėjime, o kiti kraujyje perneša dideles organines molekules. Gausiausiai plazmoje randamas kraujo baltymas albuminas perneša bilirubiną – hemoglobino skilimo produktą. Globulinų funkcijos yra įvairios; tarp jų yra cholesterolį pernešančių lipoproteinų.

Forminių elementų yra įvairių

Forminiai kraujo elementai yra trijų tipų: raudonieji kraujo

kūneliai, arba eritrocitai (gr. eerythros – raudonas + kytos –

ląstelė); baltieji kraujo kūneliai, arba leukocitai (gr. leucos –

baltas + kytos – ląstelė), bei trombocitai (gr. thrombos – krešu-

lys + kytos – ląstelė), arba kraujo plokštelės.

Raudonieji kraujo kūneliai perneša deguonį

Raudonieji kraujo kūneliai yra maži abipus įįgaubti diskai, subrendę jie yra bebranduoliai ir turi savyje kvėpavimo pigmentą – hemoglobiną. Kiekviename kraujo rnm3 yra po 6mln. raudonųjų kraujo kūnelių, o kiekviename iš jų yra apie 250 mln. hemoglobino molekulių. Hemoglobine (gr, kaimą – kraujas + lot. globus – rutulys) yra keturios baltymo globino grandinės, ir kiekviena jų jungiasi su hemu -geležies turinčia grupe. Geležis laisvai jungiasi su deguonimi, ir taip jis pernešamas kraujyje. Jei raudonųjų kraujo kūnelių skaičius yra nepakankamas, arba jei ląstelėse yra per mažai hemoglobino, žmogus serga mažakraujyste ir jaučiasi pavargęs, išsekęs.

Raudonieji kraujo kūneliai visą laiką gaminasi raudonuosiuose kaulų čiulpuose, esančiuose kaukolėje, šonkauliuose, stuburo slanksteliuose ir ilgųjų kaulų galuose. Raudonųjų kraujo kūnelių gamybą skatina augimo faktorius eritropoetinas, susidarantis inkstuose gaminamam fermentui veikiant kepenyse susidariusį pirmtaką. DDabar jau gaminamas vaistų pavidalu, eritropoetinas padeda sergantiesiems mažakraujyste. Kartais juo piktnaudžiauja sportininkai, norėdami padidinti savo pajėgumą.

Prieš patekdami iš kaulų čiulpų į kraują, raudonieji kraujo kūneliai netenka branduolių ir susintetina hemoglobiną. Išbuvę organizme apie 120 dienų, jie suardomi. Daugiausia tai vyksta kepenyse ir blužnyje, kur juos praryja didelės fa-gocituojančios ląstelės. Suirus raudoniesiems kraujo kūneliams, hemoglobinas atpalaiduojamas. Geležis atstatoma, grąžinama į raudonuosius kaulų čiulpus ir vėl naudojama. Molekulių hemo dalis suskaidoma chemiškai ir kepenų išskiriama kaip tulžyje esantis tulžies pigmentas. Nuo ttulžies pigmento daugiausia priklauso išmatų spalva.

Baltieji kraujo kūneliai kovoja su infekcija

Nuo raudonųjų kraujo kūnelių baltieji kraujo kūneliai skiriasi tuo,kad turi branduolį, juose nėra hemoglobino ir, kol nenudažyti, jie permatomi. Nudažyti baltieji kraujo kūneliai yra šviesiai mėlyni, nebent juose būtų kitais dažais nusidažančių granulių. Toliau išvardijame granulocitus su skiltėtais branduoliais: neutrofilai, kurių granulės nusidažo truputį rausvai, eozinofilai, kurių granulės dažosi raudonu dažu eozinu, ir bazofilai, kurių granulės dažosi šarminiais dažais ir pasidaro ryškiai mėlynos. Agranulocitai (be granulių, su apvaliu arba rantytu branduoliu) skirstomi į didesnius monocitus, ir mažesnius limfocitus. Baltųjų kraujo kūnelių gamybą gali padidinti neseniai atrastas KeP Tntehinių ląstelių augimo faktorius; taip pat yra specifinių stimuliatorių, kurie gali būti naudojami skatinant specifinių kamieninių ląstelių gamybą. Tokie augimo faktoriai gali padėti imuniniu nepakankamumu sergantiems ligoniams, pvz., AIDS sergantiems pacientams.

Kai dėl sužeidimo į kūną patenka mikroorganizmų, atsiranda uždegiminis procesas, nes pažeista vieta parausta ir patinsta. Pažeistas audinys išskiria kininus, kurie išplečia kraujagysles bei histaminus, padidinančius kapiliarų pralaidumą. Pro kapiliarų sienelę prasiskverbia ir į audinių skystį patenka ameboidiški neutrofilai (lot. neutrum – niekatras + gr. philos – bičiulis), kurie praryja pašalines medžiagas. Pasirodo monocitai, kurie virsta makrofagais (gr. makros ~ didelis, ilgas + phagos – ėdikas). Tai didelės fagocituojančios ląstelės, išskiriančios baltųjų kraujo kkūnelių augimo faktorius. Greitai leukocitų skaičius auga lyg po sprogimo. Pūliais vadinamame tirštame gelsvame skystyje yra didžioji dalis negyvų baltųjų kraujo kūnelių, kurie kovoja su užkratu.

Kovojant su infekcija, svarbus ir limfocitų (lot. lympha – skaidrus skystis + gr. kytos – ląstelė) vaidmuo. Tam tikri T ląstelėmis vadinami limfocitai užpuola pažeistas ląsteles, kuriose yra virusų. Antikūnus gamina kiti limfocitai, vadinami B ląstelėmis. Kiekviena B ląstelė gamina vieno tipo antikūnus, kurie yra specifiški vieno tipo antigenui. Antigenas (gr. anti – prieš + genos – giminė, kilmė) priverčia kūną gaminti antikūnus, nes jis nėra kūno dalis. (Antigenai dažniausiai yra baltymai, nors kartais būna ir polisacharidai.) Antigenų yra išoriniame parazitų apvalkale arba jų išskiriamuose toksinuose. Antikūnams susijungus su antigenais, jų kompleksą dažnai praryja makrofagas. Individo imunitetas yra aktyvus tuomet, kai didelis B ląstelių skaičius gamina tam tikrai infekcijai nugalėti reikalingą specifinį antikūną.

Trombocitai padeda kraujui krešėti

Trombocitai (mažiausios kraujo ląstelės) gaminasi kaulų čiulpuose iš megakariocitų. Per dieną pasigamina apie 200 milijardų trombocitų, kraujyje jų yra 150 000-300 000 mm3. Šie kraujo forminiai elementai dalyvauja kraujo krešėjime (koaguliacijoje).

Kraujo krešulio susidaryme dalyvauja bent jau 12 kraujyje esančių krešėjimo faktorių. Mes aptarsime trombocitus, protrombiną ir fibrinogeną. Fibrinogenas ir protrombinas – tai baltymai, gaminami kepenyse ir kaupiami kraujyje. Protrombino gamybai rreikia vitamino K, kuris randamas žaliose daržovėse ir gaminamas žarnyno bakterijų. Jei to vitamino maiste nėra, atsiranda hemoraginio pobūdžio sutrikimai (hemoragija – kraujavimas).

Kraujo krešėjimas vyksta etapais. Kai kūne pažeidžiama

kraujagyslė, trombocitai susikaupia pažeistoje vietoje ir iš dalies užkemša nutekėjimą. Jie kartu su pažeistais audiniais išskiria krešėjimo faktorių, vadinamą protrombino aktyvatoriumi, kuris protrombiną paverčia trombinu. Šiai reakcijai reikia kalcio (Ca2+) jonų. Savo ruožtu trombinas veikia kaip fermentas, kuris nuo kiekvienos fibrinogeno molekulės atskiria dvi trumpas aminorūgŠties grandinėles. Šie suaktyvinti fragmentai ima jungtis galais, sudarydami ilgus fibrino siūlus. Fibrino siūlai vyniojasi apie pažeistoje kraujagyslės vietoje esantį trombocitų kamštį ir sudaro krešuliui reikalingą pagrindą. Raudonieji kraujo kūneliai irgi patenka tarp fibrino siūlų; dėl jų kraujo krešulys būna raudonas (41.12 pa v.). Fibrino krešulys yra tik laikinas. Kai tik prasideda kraujagyslės atstatymas, plazminas suardo fibrino tinklą ir plazma vėl gali tekėti.

Jei kraujui leidžiama sukrešėti mėgintuvėlyje, tai virš sukrešėjusios dalies susidaro gelsvas skystis. Sis skystis vadinamas kraujo serumu; jame yra visi plazmos komponentai, išskyrus fibrinogeną. Įvairūs terminai, kuriuos naudojome su krauju susijusiems kūno skysčiams aprašyti, pateikti 41.1 lentelėje.

Apykaita tarp kraujo ir audinių skysčio

Skysčio judėjimą per kapiliaro sienelę daugiausia valdo dvi jėgos: osmosinis slėgis, kuris verčia vandenį judėti iš audinių skysčio į kraują, ir kraujospūdis, kuris

verčia vandenį judėti atvirkščia kryptimi. Arteriniame kapiliaro gale kraujospūdis (40 mm Hg) yra didesnis už kraujo osmosinį slėgį (25 mm Hg; 41.13 pav.). Osmosinį slėgį palaiko druskų ir kraujo baltymų buvimas. Kadangi arteriniame kapiliaro gale kraujospūdis yra didesnis už kraujo osmosinį slėgį, vanduo šioje kapiliaro dalyje teka iŠ jo.

Kapiliaro vidurinėje dalyje, kur kraujospūdis yra mažesnis, abi jėgos iš esmės atsveria viena kitą, ir todėl vanduo neteka. Ištirpusios medžiagos difunduoja pagal savų koncentracijų gradientus: maisto medžiagos (gliukozė ir deguonis) vykstant difuzijai iišeina iš kapiliarų, o atliekos (anglies dioksidas) patenka į juos. Iš kapiliarų išėjusios medžiagos papildo audinių skystį, esantį tarp ląstelių. Kadangi plazmos baltymai yra per dideli, kad lengvai išeitų iš kapiliaro, audinių skystyje yra visi plazmos komponentai, bet baltymų daug mažiau.

Prie venulės esančiame kapiliaro gale, kur kraujospūdis dar labiau sumažėja, osmosinis slėgis tampa didesnis už kraujospūdį, ir vanduo ima skverbtis į kapiliarą. Į kapiliarą sugrįžta beveik toks pat vandens kiekis, koks ištekėjo, nors audinių skysčio perteklių visada surenka limfiniai kapiliarai ((41.14 pav). Audinių skystis, esantis limfagyslėse, vadinamas limfa. Limfa grįžta į didžiojo kraujotakos rato veninį kraują, kai didžiosios limfagyslės įsilieja į paraktines venas pečių srityje.

1. Biologija 2 dalis

2. Biologijos pagrindai išleidimo data 2001m. Leidykla „Šviesa“

3. Interneto portalas www.google.lt

Related Posts