Žmogaus gyvenimas nuo fizinio kūno mirties iki naujo užgimimo

Home / Astronomija / Žmogaus gyvenimas nuo fizinio kūno mirties iki naujo užgimimo

Žmogaus gyvenimas nuo fizinio kūno mirties iki naujo užgimimo

Sakoma: ,,miegas panašus į mirtį“, ,,miegas yra mažoji mirtis“, po kurios prisikeliama, t.y. pabundama. Užmigdamas, žmogus išeina iš kūno laikinai, kelioms valandoms, o mirdamas palieka jį negrįžtamai. Apleisdamas kūną, žmogus tuo pačiu išeina ir iš šio pasaulio, kuris nustoja jam egzistavęs.

Mirdamas, žmogus apžvelgia visą savo žemiškąjį gyvenimą. Prieš jį iškyla vaizdas po vaizdo. Per tas akimirkas žmogui paaiškėja vyraujanti jo gyvenimo prasmė, pagrindinė idėja. Tykiai ir pagarbiai reikia laikytis visiems, kas ssusirinko prie pasitraukiančiojo. Nereikia trikdyti iškilmingos tylos, atitraukti žmogų nuo praėjusio gyvenimo apžvalgos, trukdyti ramią jo mąstymo eigą. Garsus verksmas, raudojimas gali jaudinti mirštantįjį, blaškyti jo sukauptą dėmesį, kas labai kankina.

Skaistaus, šviesaus pasitraukiančio iš gyvenimo be pagiežos ir neapykantos žmogaus, mirties momentas yra didžiausios palaimos ir aukščiausio džiaugsmo momentas, nes išlaisvintas gerumas lekia į šviesos spindesį. Sunkus nuo pykčio egoistiškas žmogus negali pakilti -atsiskyrimas nuo kūno yra skausmingas ir liūdnas.

Pirmąjį mirties momentą žmogus palieka materialinį kūną, išeidamas su energetiniu ((vad. eteriniu), ir nusinešdamas su savimi visas energijas. Tame kūne žmogus tampa neregimas šio pasaulio žmonėms. Tačiau jei jis labai nori, gali pasirodyti artimiesiems debesuotos šmėklos pavidalu. Yra žinoma daug atvejų, kada mirties momentu žmogus šitaip pasirodydavo trumpam – kad iir toli nuo savo mirties vietos.

Maždaug po 36 valandų po mirties žmogus išeina ir iš eterinio kūno, kuris sklando viršum kapo. Šis numestas eterinis lavonas per keletą dienų po laidojimo gali būti kartais matomas kapinėse kaip ,,šmėkla“. Per keletą savaičių jis išsisklaido ore, ir tas nemalonus jausmas, kurį daugelis patiria kapinėse, sukeliamas tų eterinių lavonų. Tačiau jei kūnas ne laidojamas, o deginamas, tai eterinis kūnas išsisklaido labai greitai, todėl lavonus geriau deginti, negu laidoti.

Išsilaisvinęs nuo abiejų fizinių kūnų, žmogus atsiduria astraliniame pasaulyje, kuris jam tampa matomas, realus. Tas pasaulis yra toje pačioje erdvėje, kaip ir fizinis – tarp pastarojo pasaulio atomų yra daug tuštumos, kurioje telpa astralinio pasaulio materija. Tame pasaulyje išoriniu žmogaus kūnu tampa astralinis (jausminis). Turėdamas ttą kūną su jutimo organais, žmogus gali dalyvauti to pasaulio ir jo gyventojų gyvenime -reikšti savo jausmus ir norus. Tik žemėje jis galėjo juos slėpti, o čia jie tampa regimi, kaip kad ten buvo matomas fizinis kūnas.

Astraliniame pasaulyje yra septynios sferos. Žemosios sferos yra grubios ir tamsios, juo aukščiau – juo subtiliau ir šviesiau. Miręs žmogus patenka į tą sferą, iki kurios pakilo jo sąmonės lygis. Tačiau dėl nusiminimo ar pasimetimo mirties momentu galima patekti į žemesnę sferą; todėl rreikia sąmoningai pasiruošti. Šviesi ir aiški sąmonė neša aukščiau. Reikia turėti aiškų veržimąsi į šviesą ir grožį, stengtis, kad paskutinės minutės žemėje būtų džiugios. Taip sąmoningai galima išvengti žemųjų astralinio pasaulio sferų.

Į žemiausias sferas patenka žmonės su visokiomis ydomis -nusikaltėliai ir ištvirkėliai, žemos moralės, gyvenusieji juslingais malonumais. Jie negali patenkinti savo pykčio ir aistrų, nes nebeturi tam reikalingo įrankio – fizinio kūno, ir dėl to labai kenčia. Jie tiesiog dega savo nepatenkinamų aistrų liepsnoje – kaip kad religijos aprašo pragaro kančias. Taip pat baisios yra ir savižudžių kančios, trunkančios iki jų natūraliosios mirties dienos. Savižudybė – didžiulis tamsumas ir baisus nusikaltimas.

Šviesios sąmonės žmonių buvimas astraliniame pasaulyje gali apsiriboti keliomis savaitėmis, tamsios sąmonės – nusitęsti per daugelį šimtmečių. Šiaip ar taip, ateina laikas, kada žmogus turi mirti ir čia, t.y. išeiti iš šio pasaulio, nusimesdamas sudėvėtą astralinį kūną, kuris, tapęs lavonu, susiskaido tuo greičiau, kuo jis skaistesnis.

Baigdamas savo gyvenimą astraliniame pasaulyje, žmogus trumpam užmiega, o paskui pabunda su taikos ir ramybės, džiaugsmo ir palaimos jausmu. Taip jis pereina į naują pasaulį – minties arba proto pasaulį. Čia išoriniu žmogaus kūnu tampa jo mentalinis kūnas su savo jutimo organais. Minties pasaulio materija yra žymiai subtilesnė už astralinio pasaulio materiją, ttodėl čia viskas, ką žmogus galvoja, įgauna minties formas.

Minties pasaulyje žmogus nėra atsiskyręs nuo savo artimųjų – jis visą laiką bendrauja su tais, kuriuos mylėjo ir gerbė žemiškojo gyvenimo metu, kaip su išėjusiais anksčiau, taip ir su tebegyvenančiais žemėje. Jie visi matomi čia pat, tokie pat laimingi, tokiu pačiu pavidalu, atsimenant visus buvusius santykius.

Viskas, kas žemiškajame žmogaus gyvenime buvo gero, gražaus, vertingo, čia perdirbama į atitinkamas protines ir moralines savybes, kurias jis nusineš į kitą įsikūnijimą. Medžiaga, tinkama perdirbti, – tai praeito gyvenimo tyros mintys ir emocijos, protiniai bei moraliniai siekimai ir pastangos, nesavanaudiški darbai artimųjų labui.

Minties pasaulyje buvimo trukmė priklauso nuo žmogaus atsineštų dvasinių atsargų kiekio. Ir kai jos perdirbamos { savybes ir sugebėjimus, įdiegiamos į žmogaus charakterį – tąsyk jis nusimeta ir paskutinį savo laikinąjį apvalkalą – mentalinį kūną.

Taip žmogus pasiekia savo tėvynę – Ugnies pasaulį. Čia jis iš tiesų yra namie, čia grįžta po kelionės į ,,ašarų pakalnę“, kur buvo nuvykęs tarsi į mokyklą, kad pasimokytų, kad baigtų vieną klasę per įsikūnijimo ,,mokslo metus“. Ugnies pasaulyje pats nemarusis žmogus, niekuo neapsunkintas, nevaržomas apvalkalų, gyvena tikrąjį dvasios gyvenimą – to žinojimo ir tos sąmonės lygiu, kurį iki šiol pasiekė.

Išėjimo iš fizinio pasaulio procesas, žžmonių vadinamas mirtimi, nesudaro dvasiai jokio skirtumo: numetus visus apvalkalus, ji lieka pati savimi – juk iš tiesų ji ir nebuvo apleidusi savo būstinės. Tariamoji mirtis veikiau yra gimimas platesniam gyvenimui, išėjimas iš ,,ašarų pakalnės“ kalėjimo į kalnų erdvės laisvę. Toji ,,mirtis“ yra didžiausia iš žemės iliuzijų: mirties nėra – yra tik gyvenimo sąlygų keitimas!

Dangiškasis dvasios gyvenimas gali tęstis tūkstančius metų, bet ir jis turi pabaigą. Atėjus laikui, dvasia pradeda jausti trauką { naują įsikūnijimą. Juk tiktai žemėje, tik fiziniame pasaulyje, dvasia gali mokytis, augti, įgyti naują patyrimą, kaupti naujas energijas. Ir ji pradeda kurti sau naują sielą, su kuria leisis į naują gyvenimą žemėje. Mintiniame pasaulyje ji kuria mentalinį kūną iš to pasaulio materijos, paskui astraliniame pasaulyje – astralinį kūną, pagaliau fiziniame pasaulyje – eterinį kūną. Pastarasis bus panaudotas, kaip etalonas būsimam materialiam kūnui, kurį suteiks fiziniai gimdytojai.

Aukštos sąmonės, labai dvasingas žmogus pats pasirenka gimimo sąlygas – epochą, šalį, tautą, aplinką, gimdytojus ir t.t. Kitiems tą klausimą sprendžia Karmos Viešpačiai, kurie parenka visas tas sąlygas pagal to įsikūnijimo tikslus.

Related Posts