Žemė ir jos palydovai

Home / Astronomija / Žemė ir jos palydovai

Žemė

Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų (lent.). Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vid. greičiu; apskrieja ją per metus. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo Saulės (afelyje) – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato jjuostos. Dėl precesijos, nutacijos ir planetų trikdymų Žemės sukimosi ašies posvyrio kampas lėtai kinta. Dėl Žemės susiplojimo per ašigalius ir netolygaus masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas. Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė susideda iš koncentrinių geosferų: atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų geosferų – plutos, mantijos ir branduolio.

Atmosfera susideda iš mol. azoto (78.08% tūrio), mol. deguonies (20.95%), argono (0.93%), vandens garų (0.1-2.8%), anglies dioksido (0.03%); kitų dujų – neono, helio, kriptono, mol. vandenilio, azoto oksido, mmetano, ozono, sieros anhidrido, azoto dioksido, anglies monoksido, ksenono, jodo garų yra 0.01%.

Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto.

Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai, aliumosilikatai). Nuo giliau eesančių mantijos sluoksnių plutą skiria Mochorovičičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35-70 km, po vandenynais 6-10 km gylyje.

Po pluta yra viršutinė mantija: jos viršutinė dalis (substratas) ir pluta sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Viršutinės mantijos apatinę dalį – astenosferą nuo apatinės mantijos skiria vidurinė mantija, arba Golicyno sluoksnis. Astenosferos apatinė riba 250-350 km, Golicyno sluoksnio ~1000 km, mantijos ~2900 km gylyje.

Po mantija yra ~2200 km storio skystas išorinis branduolys (jo medžiagos tankis 8-10 g/cm3, t-ra 2300-4800 K, slėgis 150-200 GPa). Išorinio branduolio viduje yra 1250 km spindulio kietas (arba iš dalies išsilydęs) vidinis branduolys (jo centre t-ra ~6000 K, slėgis ~350 GPa, tankis 12-17 g/cm3).

Mantija susideda iš olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų), kurie, didėjant sslėgiui ir kylant t- rai, keičia kristalinę sandarą.

Branduolį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša. Žemė yra įmagnetėjusi, turi apie save magnetosferą ir radiacijos juostas. Magnetosferos ašis nukrypusi nuo Žemės sukimosi ašies 11.5 kampu. Žemės paviršiaus ir magnetosferos ašies susikirtimo taškai vadinami geomagn. poliais. Magn. lauko indukcija geomagn. pusiaujo juostoje 0.3•10-4 T, prie geomagn. polių 0.6•10-4 T.

Aplink Žemę skrieja vienas didelis gamtinis palydovas – Mėnulis, du nedideli dulkiniai palydovai, skriejantys Mėnulio orbita (Žemės ir Mėnulio libracijos ttaškai, ir keli tūkstančiai dirbtinių palydovų.

Žemės charakteristika

Pusiaujo skersmuo 12 756.28 km

Ašigalinis skersmuo 12 713.51 km

Paplokštumas 0.003 353

Pusiaujo ilgis 40 075.0 km

Masė 5.974•1024 kg

Vid. tankis 5.515 g/cm3

Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus):

pusiaujyje

ašigaliuose

normalusis

9.78049 m/s2

9.83235 m/s2

9.80665 m/s2

I kosm. greitis (prie paviršiaus) 7.91 km/s

Pabėgimo (II kosminis) greitis (prie paviršiaus) 11.19. km/s

Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas (žvaigždinė para) 23.934 h

Pusiaujo plokštumos posvyris į ekliptikosplokštumą (1984) 23.442

Apskriejimo aplink Saulę periodas (žvaigždiniai metai) 365.25636 d

Nuotolis nuo Saulės:

afelyje

perihelyje

vidutinis

152.096 mln. km

147.100 mln. km

149.597 87 mln. km

Orbitos ekscentricitetas 0.0167

Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 0

Amžius 4.6 mlrd.m.

Mėnulis

Gamtinis Žemės palydovas. Artimiausias Žemei kosm. kūnas. Antras (po Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis -12.7) kosm. kūnas. Aplink Žemę skrieja elipsine orbita (lent.) 1.023 km/s vid. greičiu. Mėnulio orbitos ir ekliptikos susikirtimo taškai vadinami mazgais. Prie to paties mazgo Mėnulis sugrįžta per laiko tarpą, vadinamą drakoniškuoju mėnesiu (27.212220 d). Kai Mėnulis yra arti mazgų, gali vykti jo arba Saulės užtemimai. Danguje Mėnulis pateka ir nusileidžia skirtingu paros laiku. Per 1 parą paslenka iš v. į r. žvaigždžių atžvilgiu 13.2 , dėl to kiekvieną tolesnę parą kulminuoja 53 min vėliau. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių atžvilgiu, kinta ir jo matomo skritulio vaizdas (Mėnulio fazės). Mėnulio sukimosi apie ašį periodas lygus jo skriejimo aplink Žemę periodui, dėl to Mėnulis ppasisukęs į Žemę ta pačia puse. Dėl libracijos iš Žemės matoma daugiau nei pusė (~59%) Mėnulio paviršiaus. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje. Mėnulio reljefą sukūrė krintantys meteoritai ir aktyvi vulkanų veikla prieš 4 mlrd. m. Mėnulis beveik neturi atmosferos, dėl to jo paviršiaus t-ra per parą labai kinta. Per Mėnulio dieną, kuri ~15 kartų ilgesnė už Žemės dieną, Mėnulio paviršiaus gruntas ties pusiauju įkaista iki 130 C, o per naktį atvėsta iki minus 160-170 C. Pasak Mėnulio sandaros teorinių modelių, Mėnulio bazaltų plutos storis ~60 km, silikatų mantijos storis ~1000 km, geležies ir nikelio branduolio skersmuo ~700 km, branduolio t-ra ~1500 K, Mėnulio uolienų liktinis įmagnetėjimas lemia magn. lauką, kurio indukcija paviršiuje yra 1000-100 000 kartų silpnesnė negu Žemėje). Mėnulio paviršių dengia purus dulkių ir nuotrupų kelių cm storio sluoksnis regolitas. Yra 3 akmenų tipai – tamsūs bazaltai (magnio ir geležies silikatai), šviesūs anartozitai (aliuminio ir kalcio silikatai) ir brekčijos (sulipę įvairių mineralų gabaliukai). Mėnulio uolienų amžius svyruoja nuo 3.9 iki 4.5 mmlrd. m. Mėnulio vid. geometrinis albedas 7%. Nuo 1959 Mėnulis tyrinėjamas tarpplanetinių stočių ir erdvėlaivių pagalba.

Mėnulio charakteristika

Skersmuo 3476 km

Masė 7.348•1022 kg

Vid. tankis 3.34 g/cm3

Laisvojo kritimo pagreitis

(prie paviršiaus) 1.623 m/s2

Pabėgimo (II kosminis) greitis

(prie paviršiaus) 2.375 km/s

Pirmasis kosminis greitis

(prie paviršiaus) 1.680 km/s

Apsisukimo apie ašį ir apskriejimo aplink

Žemę žvaigždinis periodas 27.321661 d

Vienodų fazių kartojimosi

vid. periodas (sinodinis periodas) 29.530 d

Nuotolis nuo Žemės centro:

apogėjuje

perigėjuje

vidutinis

405 500 km

363 300 km

384 400 km

Orbitos vid. ekscentricitetas 0.0549

Orbitos plokštumos vid. posvyris

į ekliptikos plokštumą 5.145

Pusiaujo plokštumos vid. posvyris

į orbitos plokštumą 6.68

Matomasis kampinis skersmuo:

didžiausias

mažiausias

0.559

0.489

Dulkiniai Žemės palydovai

Du dulkių telkiniai, skriejantys aplink Žemę Mėnulio orbita Žemės ir Mėnulio libracijos taškuose. Kiekvieno jų skersmuo ~10 000 km, masė ~108 kg. 1961 atrado K. Kordilevskis.

Mėnulio užtemimai

Kai Mėnulis pakliūva į Žemės šešėlį ir pusšešėlį, įvyksta Mėnulio užtemimas. Tai gali atsitikti tik esant pilnaties fazei. Mėnulio orbitos nuotolyje Žemės šešėlio skersmuo yra apie 9100 km, taigi jis 2.8 karto didesnis už Mėnulio skersmenį. Dėl to Mėnulio užtemimai trunka gerokai ilgiau negu Saulės: visiškas Mėnulio užtemimas – iki 1h40m, o dalinis – 2h ilgiau. Kai į Žemės šešėlį patenka ne visas Mėnulis, jo užtemimas būna dalinis. Kai Mėnulis atsiduria Žemės pusšešėlyje, Mėnulio spindesys sumažėja nežymiai. Netgi visiškojo užtemimo metu Mėnulio diskas matomas, tik pasidaro tamsiai raudonas. Tada rausva šviesa jį

apšviečia Žemės atmosferoje lūžę raudonieji Saulės spinduliai.

Saulės užtemimai

Reiškiniai, kai Mėnulio diskas uždengia Saulės diską. Skiriami visiškieji ir daliniai.

Visiškasis Saulės užtemimas įvyksta tada, kai Mėnulis yra arti perigėjaus ir abiejų diskų centrai beveik sutampa. Tada ant Žemės krinta apskritas Mėnulio šešėlis, kuris nebūna didesnis kaip 270 km. Šešėlį supa apskritas pusšešėlis, kurio skersmuo 3000-4500 km. Ten matomas dalinis Saulės užtemimas. Kadangi Mėnulis skrieja aplink Žemę, jo šešėlis slenka iš vakarų į rytus maždaug 3360 km/h greičiu. Dėl Žemės sukimosi į ttą pačią pusę Mėnulio šešėlio greitis sumažėja iki 1700 km/h ties pusiauju. Ilgiausia visiškojo Saulės užtemimo trukmė – 7m40s.

Jei Mėnulis yra arti apogėjaus, jo kampinis skersmuo mažesnis už Saulės kampinį skersmenį. Jei tada abiejų diskų centrai sutampa, įvyksta žiedinis Saulės užtemimas.

Dažniausiai Saulės ir Mėnulio diskų centrai nesutampa ir Mėnulis uždengia tik dalį Saulės disko – tada įvyksta dalinis Saulės užtemimas.

Toje pačioje Žemės vietoje visiški Saulės užtemimai kartojasi kas 300-400 m. Daliniai Saulės užtemimai kartojasi kas 2-3 m. PPer metus įvairiose Žemės vietose būna 2-5 Saulės užtemimai. Paskutinysis visiškas Saulės užtemimas Lietuvoje įvyko 1954.06.30. Jų nebus stebima Lietuvoje visą XXI amžių. Artimiausias visiškas Saulės užtemimas Europoje bus 1999.08.11. Užtemimo zona praeis per Britaniją, Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją, Vengriją iir Rumuniją.

Mėnulio fazės

Saulės apšviestos Mėnulio dalies kontūrai, matomi iš Žemės. Susidaro dėl Mėnulio skriejimo aplink Žemę ir jo padėties Saulės atžvilgiu kitimo. Mėnulio fazių dydį nusako plačiausios matomos Mėnulio pjautuvo dalies ir Mėnulio skritulio skersmens santykis; jis kinta nuo 0 iki 1. Skiriamos 4 pagrindinės Mėnulio fazės:

jaunatis (Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, kulminuoja vidurdienį, nematomas – fazė lygi nuliui),

priešpilnis (Mėnulis yra 90 į r. nuo Saulės, kulminuoja 18 h vietiniu laiku, matyti jo dešinysis pusskritulis – fazė lygi 0.5),

pilnatis (Mėnulis yra priešingoje Žemės pusėje negu Saulė, kulminuoja vidurnaktį, matyti visas jo skritulys – fazė lygi 1),

delčia (Mėnulis yra 90 į v. nuo Saulės, kulminuoja 6 h vietiniu laiku, matyti jo kairysis pusskritulis – fazė lygi 00.5).

Jaunatis – Mėnulio fazė nuo konjunkcijos su Saule iki priešpilnio, kada Saulė apšviečia 0.5 Mėnulio disko. Jauno Mėnulio pjautuvas, apšviestas iš vakarų, pasirodo maždaug po 3 dienų po konjunkcijos.

Priešpilnis – Mėnulio fazė tarp jaunaties iki pilnaties. Priešpilnis prasideda tada, kai Saulė iš vakarų apšviečia 0.5 Mėnulio disko (kvadratūra).

Pilnatis – Mėnulio fazė nuo opozicijos iki delčios, kada Saulė apšviečia nuo 1.0 iki 0.5 Mėnulio disko.

Delčia – Mėnulio fazė tarp pilnaties ir jaunaties. Delčia prasideda tada, kai Saulė iš rrytų apšviečia 0.5 Mėnulio disko (kvadratūra).Tęsiasi iki Mėnulio konjunkcijos su Saule (jauno Mėnulio fazės pradžia).

Tarpplanetinės stotys

Luna – SSRS automatinių stočių serija Mėnuliui tirti 1959-1976. Stotys Luna 1, 4 ir 6 pralėkė pro Mėnulį, stotys Luna 2, 5, 7, 8, 15, 18 nestabdomai trenkėsi į Mėnulį, stotis Luna 3 pirmą kartą perdavė nematomosios Mėnulio pusės nuotraukas (1959), stotys Luna 9 (1966), Luna 13 (1966) ir Luna 23 (1979) švelniai nutūpė ir perdavė nuotraukas iš Mėnulio paviršiaus, stotys Luna 16 (1970), Luna 20 (1972) ir Luna 24 (1976) atgabeno į Žemę Mėnulio grunto pavyzdžius, Luna 17 (1970) ir Luna 21 (1973) švelniai nutūpė ir pristatė į Mėnulį lunomobilius (Lunochod), Luna 10, 11, 12, 14, 19 ir 22 vykdė tyrimus iš Mėnulio orbitos.

Zond – SSRS kosminių automatinių stočių serija Mėnuliui tirti 1965-1970. Stotys apskriedavo Mėnulį ir landeris grįždavo į Žemę, atgabendamas Mėnulio nuotraukas. Vienas iš Zond stočių tikslų buvo paruošiamieji darbai pilotuojamo erdvėlaivio skrydžiui į Mėnulį.

Ranger – JAV automatinių stočių į Mėnulį serija (1961-1965), kurių tikslas buvo perduoti kuo daugiau Mėnulio paviršiaus nuotraukų iš arti, prieš sudūžtant. Viso buvo paleistos 9 stotys. Pirmosios 5 stotys buvo nesėkmingos. Ranger 6, 7, 8, ir 9 perdavė tūkstančius Mėnulio fotografijų prieš susiduriant su paviršiumi. <

Surveyor – JAV kosminių automatinių stočių serija Mėnuliui tirti (1966-1968). 5 stotys švelniai nutūpė ant paviršiaus ir perdavė dešimtis tūkstančių televizinių nuotraukų ir kitą mokslinę informaciją

Lunar Orbiter – Penkių JAV automatinių stočių serija 1966-1967, skirta Mėnulio fotografavimui iš orbitos. Paruošiamoji stadija prieš pilotuojamus Apollo erdvėlaivių skrydžius į Mėnulį.

Clementina – NASA tarpplanetinė stotis, paleista 1994.01.25. Per 70 d., skriedama Mėnulio orbita, sudarė labai detalų jo nuotaukų atlasą (1.8 mln. vaizdų). Po to išėjo į orbitą aplink Saulę, kurioje turėjo susitikti su asteroidu Geografu. Dėl variklio gedimo stotis prarado orientaciją ir valdymą, susitikimas su asteroidu neįvyko.

Lunar Prospector – NASA tarpplanetinė stotis, paleista 1998.01.06 į Mėnulį. 1998.01.11 išėjo į polinę orbitą aplink Mėnulį 72 km aukštyje. Numatytas detalus Mėnulio kartografavimas, gravitacinio ir magnetinio lauko tyrimas.

Apollo – JAV pilotuojamų erdvėlaivių serija, paleista 1967-1972 Mėnuliui tirti. Erdvėlaiviai buvo paleidžiami trijų pakopų raketa Saturn 5, ekipažas – 3 astronautai.

Pilotuojami Apollo serijos skrydžiai:

1968.10.11-22 Apollo 7 orbita aplink Žemę

1968.12.21-27 Apollo 8 orbita aplink Mėnulį

1969.03.3-13 Apollo 9 orbita aplink Žemę.

1969.05.18-26 Apollo 10 orbita aplink Mėnulį.

1969.07.16-24 Apollo 11 nusileidimas ant Mėnulio Ramybės jūroje (N. Armstrong, E. Aldrin, M. Collins)

1969.11.14-24 Apollo 12 nusileidimas ant Mėnulio Audrų vandenyne (Ch. Conrad, R. Gordon, A. Bean).

1970.04.11-17 Apollo 13 Mėnulio apskridimas ir avarinis grįžimas į Žemę (J. Lowell, J. Sweigart, F. Haise).

1971.02.01-19 Apollo 14 nusileidimas ant MMėnulio Audrų vandenyne prie Fra Mauro kraterio (E. Mitchell, A. Shepard, S. Roosa).

1971.07.26-08.07 Apollo 15 nusileidimas ant Mėnulio prie Apeninų kalnų (D. Scott, J. Ervin, A. Worden).

1972.04.16-27 Apollo 16 nusileidimas ant Mėnulio prie Dekarto kraterio (J. Young, Ch. Duke, T. Mattingly).

1972.12.7-9 Apollo 17 nusileidimas ant Mėnulio prie Litrovo kraterio Tauro kalnuose (E. Cernan, H. Schmitt, R. Evans).

1975.07.15-25 Apollo 18 susijungimas Žemės orbitoje su SSRS erdvėlaiviu Sojuz 19.

Žemės atmosfera

Žemę gaubiantis dujų sluoksnis, kurį veikia Žemės trauka ir kuris sukasi kartu su Žeme. Oro tankis jūros lygyje +15 C temperatūroje yra 2.55•1019 atomų ir molekulių arba 1.22•10-3 g/cm3. Kylant aukštyn, atmosferos tankis mažėja pagal barometrinę formulę. Vertikalia kryptimi dalijama į sluoksnius, arba sferas: troposferą, stratosferą, mezosferą, termosferą, egzosferą; šie sluoksniai pereina vienas į kitą, juos skiria tropopauzė, stratopauzė, mezopauzė, termopauzė (lent.). Troposferos masė lygi ~80% visos atmosferos masės, joje yra beveik visi atmosferos vandens garai. Didžiausia ozono koncentracija yra stratosferos 20-25 km aukščio sluoksnyje, kuris vadinamas ozonosfera. Mezosferoje susidaro sidabriškieji debesys. Aukštesnieji mezosferos sluoksniai ir termosfera yra Saulės spindulių jonizuoti, dėl to dar vadinami jonosfera. Termosferoje sukeliamos polinės pašvaistės. Termosfera laipsniškai pereina į egzosferą, kurią galima priskirti magnetosferai. 100 000 km aukštyje atmosferos tankis priartėja prie tarpplanetinės erdvės tankio.

Žemės atmosferos suskirstymas vertikalia kryptimi

Sfera Aukštis(km) T-ra (K) Slėgis (Pa)

Paviršius 0 200-320 100 000

Troposfera 0

iki 12-18 280-220 100 000-2600

Stratosfera 12-18 iki 50-55 220-270 2600-300

Mezosfera 50-55 iki 80-85 270-190 300-7

Termosfera 80-85 iki 1000 190-1700 7-10-9

Egzosfera 1000 iki 100 000 1700-. .

Troposfera – Žemės atmosferos žemutinis sluoksnis. Prasideda ties paviršiumi ir tęsiasi iki 8 km aukščio ties ašigaliais ir 18 km aukščio ties pusiauju. Talpina 3/4 atmosferos masės. Joje yra beveik visi atmosferos vandens garai. Troposferoje vyksta beveik visi meteorologiniai reiškiniai. Temperatūra krinta kylant aukštyn ir pasiekia minimumą tropopauzėje: -55 C vidutinėse platumose ir ties ašigaliais ir -80 C ties pusiauju. Oro tankis jūros lygyje yra 2.55•1019 atomų ir molekulių 11 cm3 (1.22•10-3 g/cm3).

Stratosfera – Žemės atmosferos sluoksnis tarp troposferos ir mezosferos, esantis tarp 12-18 ir 50 km aukščio. Temperatūra stratosferoje kylant aukštyn iki 20 km lieka pastovi (apie -55 C), o po to didėja ir ties 50 km aukščiu pasiekia ~0 C.

Mezosfera – Žemės atmosferos sluoksnis, esantis tarp 50 ir 85 km aukščio, tarp stratosferos ir termosferos. Temperatūra krinta didėjant aukščiui ir pasiekia minimumą -90 C ties mezopauze (85 km aukštyje).

Termosfera – Žemės atmosferos sluoksnis nuo 80-85 km iki 11000 km aukščio. Temperatūra kyla nuo -80 C iki +1400 C dėl to, kad Saulės tolimuosius ultravioletinius spindulius sugeria atmosferos deguonies ir azoto atomai ir molekulės. Termosferos apačioje, termopauzėje, susidaro sidabriškieji debesys, aukščiau būna polinės pašvaistės ir meteorai.

Egzosfera – ŽŽemės atmosferos išorinis sluoksnis, esantis virš 1000 km aukščio. Šiame sluoksnyje oro tankis toks mažas, kad molekulės beveik nesusiduria ir, esant pakankamam greičiui, gali išlėkti iš Žemės gravitacijos lauko. 100 000 km aukštyje atmosferos tankis priartėja prie tarpplanetinės erdvės dujų tankio.

Jonosfera – Žemės atmosferos sluoksnis, prasidedantis ~60 km aukštyje ir apimantis mezosferą, termosferą ir egzosferą. Susideda iš jonizuotų atmosferos dujų. Jas jonizuoja Saulės ultravioletiniai ir rentgeno spinduliai, kosm. spindulių dalelės. Jonų ir elektronų koncentracija įv. aukštyje nevienoda, dėl to jonosfera sąlygiškai skirstoma į 4 sluoksnius: D, E, F1 ir F2 (lent.). Jonosfera įgalina pasinaudoti tolimu radijo ryšiu; Saulės chromosferos žybsniai sukelia joje magn. audras, polines pašvaistes.

Žemės jonosferos sluoksniai

Sluoksnis Aukštis Elektronų kiekis 1 cm3 Susidarymo sąlygos Jonizuojami molekulės, atomai

dieną naktį

D 60-85 102-104 – Tik po chromosferinių erupcijų ir tik ddieną N, O2

E 85-140 105 102-103 Priklauso nuo Saulės būsenos; naktį silpnas O2

F1 40-200 105 102-103 Kaip ir E sluoksnio, bet žiemą silpnas O, N2

F2 200-350 105-106 103 O, N2

Magnetosfera – Erdvė, kurioje kosm. kūno magn. laukas kontroliuoja kosminių elektringųjų dalelių judėjimą. Žemės magnetosfera yra už jonosferos. Prasideda ~1000 km aukštyje virš Žemės; į Saulę atsisukusioje Žemės pusėje magnetosfera nutolusi per 60-70 tūkst. km nuo paviršiaus, nuo Saulės nusisukusioje pusėje susidaro >5 mln. km ilgio magnetosferos uodega.

Polinės pašvaistės – Aukštutinės atmosferos sluoksnių švytėjimas, matomas Žemės š. ir p. pusrutulių geomagn. polių srityje (dažniausiai 23 spinduliu aapie polius). Ją sukelia Saulės vėjo dalelės, susidurdamos su atmosferos dujų atomais ir molekulėmis. Daugiausia pašvaisčių būna didžiausio Saulės aktyvumo metais. Polinės pašvaistės švyti 80-300 km aukštyje. Didelio Saulės aktyvumo laikotarpiais gali būti matomos ir vidutinėse platumose, t. p. Lietuvoje.

Potvyniai – Planetos, žvaigždės ar kito kūno deformacija veikiant kito kosm. kūno gravitacijos laukui. Saulės ir Mėnulio gravitacija sukelia potvynines bangas Žemės vandenynuose. Viena potvynio banga yra Mėnulio pusėje, o antroji – priešingoje Žemės pusėje. Dėl Žemės sukimosi apie ašį ir lėtesnio Mėnulio skriejimo orbita aplink Žemę, per 24h50m būna du potvyniai ir du atoslūgiai. Saulės sukeliami potvyniai yra du kart sipnesni, bet Mėnulio pilnatyje ir jaunatyje abu potvyniai susideda ir būna stipriausi. Dar stipresni potvyniai būna tada, kai Mėnulis būna perigėjuje, o Žemė – perihelyje. Potvyniai vyksta taip pat Žemės atmosferoje ir plutoje, bet jie beveik nejuntami.

Related Posts