Kontrolės metodai ir jų taikymas

Home / Apskaita / Kontrolės metodai ir jų taikymas

TURINYS

TURINYS 2

1. KONTROLĖS SAMPRATA 3

2. KONTROLĖS PROCESO ŽINGSNIAI 3

2.1 Standartų ir metodų sukūrimas veiklos atlikimo lygiui įvertinti 3

2.2 Veiklos atlikimo lygio įvertinimas 3

2.3 Nustatymas, ar veiklos atlikimo lygis atitinka standartus 3

2.4 Koregavimo veiksniai 4

3. KONTROLĖS SISTEMA ĮMONĖJE 4

3.1 Pradinė kontrolė 4

3.2 Tarpinė kontrolė 5

3.3 Galutinė kontrolė 5

4. KONTROLĖS METODAI IR FORMOS 7

IŠVADOS 11

NAUDOTA LITERATŪRA 12

KONTROLĖS SAMPRATA

Kontrolė reikšminga ir sudėtinga vadybos funkcija. Pirmiausia reikia atsižvelgti į vieną iš reikšmingiausių kontrolės savybių – ji turi viską aprėpti. Kiekvienas vadovas, nepaisant jo rango, privalo kontroliuoti, nnes tai įeina į jo pareigas net tada, kai specialiai to jam niekas nepavedė. Todėl kontrolė negali virsti tik kontrolieriumi paskirto vadovo ir jo pavaldinių prerogatyva. Kontrolė yra pagrindinis vadybos elementas: ji lydi planavimą ir organizavimą. Be kontrolės negalima nagrinėti nė vieno vadybos elemento.

Kontrolė yra reikalinga tam, kad viskas būtų daroma pagal planus, instrukcijas ir įsakymus. Jos tikslas pastebėti klaidas ir silpnas vietas norint jas ištaisyti ir vėliau jų nekartoti. Kontroliuoti reikia viską: darbuotojų veiklą ir veiksmus, medžiagas ir įrengimus.

Kontrolę rreikia pradėti tuoj pat, kai suformuluoti tikslai ir paskirstytos užduotys ar įkurta organizacija. Planai ar kuriamos organizacijos struktūra yra tik įsivaizduojamas ateities paveikslas ir daug kas gali sutrukdyti juos įgyvendinti. Norint tam iš anksto pasirengti ir tinkamai reaguoti į išorinės bbei vidaus aplinkos pokyčius, reikia turėti mechanizmą, kuris įvertintų aplinkos įtaką organizacijai. Kontrolė padeda išsiaiškinti problemas ir taip koreguoti organizacijos veiklą, kad problemos neperaugtų į krizę.

Kiekviena organizacija privalo laiku pastebėti savo klaidas ir jas ištaisyti, kad jos nesutrukdytų siekti tikslų. Kontrolė turi remti ir skatinti viską, kas organizacijoje yra gero. Iš kontrolės teikiamos informacijos vadovai mato, kur pasiekta pažangos ir kur patirta nesėkmė. Kontrolė duoda tam tikrą garantiją, kad organizacija savo tikslus pasieks

Pagal vieną iš apibrėžimų, valdymo kontrolė – procesas, užtikrinantis realios ir planuotos veiklos atlikimą. Iš tikro kontrolė įnoringesnė nei planavimas. Kontrolė padeda vadovams stebėti savo planavimo, organizavimo ir vadovavimo efektingumą. Esminė kontrolės dalis – iškilus reikalui – imtis koregavimo veiksmų.

KONTROLĖS PROCESO ŽINGSNIAI

Roberto J. Mocklerio apibrėžimas skiria kketuris kontrolės žingsnius (1 paveikslas). Šie žingsniai yra:

Standartų ir metodų sukūrimas veiklos atlikimo lygiui įvertinti – idealiu atveju tikslai ir uždaviniai, sukurti per planavimo procesą, jau būna aiškiai suformuluoti, numatyti konkretūs galutiniai terminai. Tai svarbu dėl daugelio priežasčių. Pirma, neapibrėžtai suformuluoti tikslai, tokie kaip „pagerinti darbuotojo įgūdžius“, yra tik tušti šūkiai tol, kol vadovai nepasako, ką jie turi omenyje sakydami „pagerinti“, kada ir ką ketina daryti, kad pasiektų šį tikslą. Antra, preciziškai suformuluoti tikslai (pvz., „rengti seminarus darbo vietoje ir ppamažu – nuo spalio iki kovo mėnesio – pagerinti darbuotojo įgūdžius“) yra lengviau įvertinami dėl tikslumo ir naudingumo, negu tušti šūkiai. Pagaliau preciziškai suformuluotus išmatuojamus tikslus yra lengva perduoti ir paversti standartais ir metodais, kurie gali būti naudojami veiklos atlikimo lygiui nustatyti. Šie lengvai perduodami preciziškai suformuluoti tikslai ir uždaviniai yra ypač svarbūs kontrolei, kadangi planavimą ir kontrolę paprastai atlieka skirtingi žmonės.

Veiklos atlikimo lygio įvertinimas – kaip ir visi kontrolės aspektai, vertinimas yra nenutrūkstamas pasikartojantis procesas. Vertinimo dažnumas priklauso nuo vertinamos veiklos tipo. Pavyzdžiui, pramonės įmonėje dujų dalelių lygis ore gali būti nuolat stebimas siekiant užtikrinti saugumą, tuo tarpu ilgalaikių išsiplėtimo tikslų pažangą aukščiausio lygio vadovai turėtų pažvelgti vieną ar du kartus per metus. Tačiau geri vadovai vengia ilgų periodų tarp veiklos atlikimo lygio vertinimo.

Nustatymas, ar veiklos atlikimo lygis atitinka standartus – daugelio atveju tai lengviausias kontrolės žingsnis. Pirmųjų dviejų etapu sunkumus jau minėjau. Dabar reikia palyginti veiklos atlikimo lygį su iš anksto numatytais standartais. Jei veiklos atlikimo lygis atitinka standartus, vadovai sako, kad „viskas yra kontroliuojama“, kaip pavaizduota (1 paveiksle), ir jiems nereikia kištis į organizacijos operacijas.

Koregavimo veiksniai – į šį etapą pereinama, jei veiklos rezultatai nukrypsta nuo standartų ir analizė rodo, kad reikalinga pataisa. Koregavimo veiksniai gali apimti vvienos ar kelių organizacijos operacijų arba pradžioje sukurtų standartų pataisas. Pavyzdžiui, vadovas gali pastebėti, kad reikia daugiau darbuotojų, siekiant nepažeisti kliento penkių minučių laukimo standarto, nustatyto „McDonald“ kompanijoje. Kitais atvejais per patikrinimus gali būti atskleidžiami netinkami standartai. Dėl šių aplinkybių koregavimo veiksmai gali apimti standartų pakeitimą.

Paveikslas 1 rodo ir kitą svarbų aspektą, kad kontrolė yra dinamiškas procesas. Jei vadovai nepadaro išvadų apie kontroliuojamą procesą, jie tik stebi veiklą. Prioritetas visada turėtų būti teikiamas kūrimui naujų, konstruktyvių veiklos būdų, užtikrinančių veiklos atlikimo lygio atitikią standartams, o ne praeities klaidų konstatavimui.

1 paveikslas

Pagrindiniai kontrolės proceso žingsniai

KONTROLĖS SISTEMA ĮMONĖJE

Kontrolės sistemą įmonėje sudaro trys jos rūšys:

1. Pradinė kontrolė.

2. Tarpinė (operatyvinė) kontrolė.

3. Galutinė kontrolė.

Visų kontrolės rūšių tikslas yra vienodas: siekti, kad rezultatai būtų kuo artimesni reikalaujamiems. Jos skiriasi tik vykdymo laiku.

Pradinė kontrolė. Kontrolę galima palyginti su ledkalniu, kurio didžiausia dalis slepiasi po vandeniu. Kai kurios kontrolės rūšys gali būti atliekamos vykdant kitas vadybos funkcijas: planavimą, organizavimą ar kitas, kurios tiesiogiai nėra kontrolės procedūros, tačiau sudaro prielaidas atlikti pradinę kontrolę. Ši kontrolė atliekama iki tikrosios darbų pradžios. Pagrindiniai pradinės kontrolės instrumentai yra atitinkamos taisyklės, procedūros, elgsena. Taisyklės yra rengiamos planams įgyvendinti, ir tam, kad būtų griežtai planų laikomasi. Tai būdas įsitikinti, kad darbai vyksta normaliai. Parengus aiškias instrukcijas pareigybėms, pparinkus kvalifikuotus darbuotojus ir juos supažindinus su instrukcijomis, bus didelė tikimybė, kad organizacijos struktūra

funkcionuos kaip sumanyta. Pradinė kontrolė naudojama kontroliuoti personalą, medžiagų išteklius ir lėšas.

Pradinė personalo kontrolė yra kruopšti dalykinių ir procesinių žinių bei įgūdžių analizė parenkant darbuotojus, planuojant jų mokymą ir karjerą tarnyboje.

Geros produkcijos iš blogų medžiagų pagaminti negalima, todėl tikrinamos visos gautos medžiagos, žiūrint, ar jos atitinka standartus ir kontrastais sutartus rodiklius. Taip pat yra tikrinama, ar įmonė turi pakankamai atsargų gamybai.

Svarbiausia pradinės lėšų kontrolės priemonė yra biudžetas (vykdomas finansų planas). Jis garantuoja, kad padaliniai gaus planuotas pinigų sumas ir pinigų bus, kai jų reikės.

Tarpinė kontrolė vykdoma darbo metu. Kontrolės objektas dažniausiai yra pavaldiniai, o pati kontrolė – tiesioginių vadovų prerogatyva. Reguliarus pavaldinių darbo tikrinimas, išlikusių problemų aptarimas padeda nenukrypti nuo planų ir instrukcijų. Tarpinė kontrolė remiasi darbo rezultatų kontrole. Norint atlikti šią kontrolę, administracijai reikalingas grįžtamasis ryšys. Grįžtamasis ryšys yra žynių apie tikruosius rezultatus panaudojimas organizacijos tikslams įgyvendinti ir atsiradusioms problemoms spręsti.

Galutinė kontrolė. Čia grįžtamasis ryšys panaudojamas po to, kai darbas yra atliktas. Gauti rezultatai palyginami su užplanuotais vos baigus kontroliuojamą veiklą arba praėjus iš anksto nustatytam laikui. Ši kontrolė atliekama per vėlai, kad būtų galima reaguoti į problemą tik jai atsiradus. Ji atlieka dvi svarbias

funkcijas:

1. Duoda informacijos, kuri bus reikalinga vėliau, atliekant panašius darbus ar paslaugas.

2. Padeda gerinti motyvavimą.

Kontrolė yra ta vadovo veiklos dalios kuriai pavaldiniai labiausiai priešinasi, todėl stengiasi ją sutalpinti su nepasitikėjimu ar persekiojimu. Labai dažnai darbuotojų ir organizacijos interesai nėra tapatūs ir darbuotojai savo interesų skatinami yra linkę organizacijos interesus pažeisti. Dėl to yra nepatenkinti, aki tikrinant jų veikloje pastebimi nukrypimai nuo organizacijos nustatytų taisyklių ar reglamento. Yra nustatyta, kad dažniausiai kontrolės vengiama šiais būdais:

1. Formaliai vykdant gautas užduotis. Darbuotojas neatsižvelgia į nenumatytas ar nnaujai atsidariusias aplinkybes; neįvertina ilgalaikių atliekamos užduoties pasekmių.

2. Vertinant savo veiklą perspektyviu požiūriu: darbuotojas stengiasi pasiekti tokius rezultatus pagal kuriuos jo veikla bus palankiai įvertinta, nors organizacijos tikslams tai gali būti ir žalinga.

3. Informacijos iškraipymas arba paprasčiausia apgaulė.

Siekiant išvengti šių neigiamų aspektų, dabartiniu metu, kur tai yra galima, kontrolė pavedama patiems vykdytojams. Žinoma, vykdytojas turi būti pakankamai kvalifikuotas ir atsakingas.

Kiekviena įmonė turi savo kontrolės sistemas, kurios būtų priimtinos įm darbuotojams. Per griežta kontrolė gali moraliai paveikti darbuotojus, kelti jiems nerimą, varyti vadovus įį neviltį, gaišti laiką ir kt. tokiu būdu svarbiausia nustatyti svarbiausias veiklos atlikimo sritis ir strateginius kontrolės taškus.

Pagrindinės veiklos atlikimo sritys apima pagrindines įm. veiklos sritis arba su ta veikla susijusias veiklos grupes.

Taip pat svarbu nustatyti kritinius sistemos taškus, kkuriuos būtina stebėti rinkti informaciją. Svarbiausia sutelkti dėmesį į reikšmingiausias konkrečias operacijas.

Ypatingas dėmesys turi būti skirtas finansinės ataskaitos analizei ir kontrolei. Pagrindas yra įm. balanso, pelno ataskaitos. Su kontrolės organizavimu susijęs AUDITAS, kuris gali būti pritaikomas finansiniams patikrinimams ir vadovų pririmtiems sprendimams įvertinti. Audito yra dvi rūšys; išorinis ir vidinis.

Išorinis auditas yra plataus masto patikrinimas, siekiant įvertinti įmonės finansines ataskaitas ir sąskaitas. Dažniausiai atliekamas pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui ir turint reikiamas ataskaitas.

Vidinį auditą atlieka pačios įmonės specialistai. Tikslas – pateikti pagrįstus įrodymus, jog įmonės turtas saugomas tinkamai, finansiniai įrašai laikomi patikimi ir kt.

Kontrolės organizavimas grindžiamas šiais principais: kontrolė turi būti integruota su visais valdymo proceso elementais; savalaikiška; kompleksinė, pasitikėjimo; atsakomybės; lankstumo; galimybė panaudoti kompiuterinius kontrolės metodus ir kt. <

Visi šie kontrolės principai yra neatsiejami vienas nuo kito ir turi būti taikomi kartu.

Atsižvelgiant į keliamus kontrolės tikslus, konkrečiomis sąlygomis pasirenkamos kontrolės formos gali būti klasifikuojamos pagal įvairius požymius, pavyzdžiui, pagal stadijas, apimtį, atlikimo vietą, mechanizavimo lygį, valdymo proceso pertraukiamumą ir kt.

Valdymo kontrolei nereikia papildomų lėšų, pakanka efektyviau panaudoti turimą informacinę sistemą, kompiuterinę įrangą kiekviename valdymo lygyje ir kiekvienoje organizacijoje. Kai kas kontrolę supranta kaip nuobaudą ar nepasitikėjimą darbuotojais. Toks požiūris yra klaidingas. Kontrolė – tai pagrindinė priemonė ggeram gamybos ir ūkinės veiklos valdymui ir organizavimui užtikrinti, todėl ji reikalinga visuose valdymo etapuose.

2 paveikslas

Kontrolės schema

Paveiksle matyti, kad kontrolė prasideda veiklos planavimo stadijoje, tiksliau sakant, pačių normatyvinių aktų priėmimo etape. Nutarimai ir įsakymai be nuolatinės kontrolės ir priežiūros gali likti neįgyvendinti. Išankstinė jų kontrolė gali padėti pataisyti padėtį atsižvelgiant į susidariusias sąlygas ir aplinkybes. Taip yra daroma, bet, kai pataisų labai daug, galima prarasti kontrolę.

Jau paties plano parengimas, pagrindimas yra kontrolės pradžia ir tampa normatyvu, pagal kurį lyginami veiklos rezultatai. Kontrolė turi būti tikslinga, kryptinga, operatyvi, paprasta, ekologiška ir orientuota į tikslų įgyvendinimą. Taigi kiekviename valdymo lygyje šių tikslų siekiama skirtingai, atsižvelgiant į valdymo sprendimų sudėtingumą, veiklos apimtį, turimą informacinę sistemą, pačių vykdytojų kvalifikaciją ir kompetenciją. Šiaip ar taip visi šie klausimai yra sprendžiami ir kontroliuojami paprastai, taikant visiems suprantamą sistemą.

Kontrolės sistemas galima klasifikuoti pagal įvairius požymius. Dažniausiai tradicinė kontrolės sistema yra orientuojama į galutinį nukrypimo rezultatų nustatytą. Dabar plačiau pradėta taikyti modernioji kontrolės sistema – visuotinės kokybės kontrolė, paremta demokratiniais principais. Į ją stengiamasi įtraukti visus darbuotojus.

Pasirinkus sudėtingą sistemą, galima prarasti situacijos kontrolę ir neįgyvendinti siekiamų tikslų. Manyčiau, kad kontrolė, kaip ir planai, gali būti dviejų lygių: strateginė ir operatyvioji. Kiekvienas šių kontrolės lygių turi skirtingus ttikslus ir pasekmes. Strateginės kontrolės tikslas – įsitikinti, ar yra visos reikalingos sąlygos programai įvykdyti, ar tinkami atliekami visi pasiruošimo darbai, ar jie pakankamai koordinuojami ir pan. Ši kontrolė apima komercinius, finansinius ir gamybos klausimus. Pati kontrolės sistema ir jos organizavimas skirstomas į šiuos etapus: standartų ar kriterijų parengimo, gautų patikrinimo rezultatų palyginimo

ir nukrypimų pakoregavimas.

Kontrolės funkcija įeina į kiekvieno vadovo pareigas, net jeigu tai ir nėra jam pavesta. Tačiau ši funkcija negali būti perduota kokiam nors kontrolieriui, išskyrus tuos darbuotojus, pavyzdžiui, revizorius, auditorius, inspektorius ir pan., kuriems kontrolė yra tiesioginės pareigos. Jie dažniausiai kontroliuoja galutinius finansinius, ekonominius, statistinius, ataskaitinius rezultatus. Kontrolė turi būti pagrįsta planavimu ir organizavimu ir apima keletą fazių.

3 paveikslas

Kontrolės procesas

KONTROLĖS METODAI IR FORMOS

Produkcijos kokybės rodikliai nustatomi įvairiais metodais. Pagrindiniai jų būtų šie:

1. Matavimo

2. Registracinis

3. Skaičiavimo

4. Ekspertinis

5. Sociologinis

6. Organoleptinis

Produkcijos kokybės rodiklių reikšmių nustatymas techninėmis matavimo priemonėmis (matavimo įrankiais, prietaisais) vadinamas matavimo metodu. Plačiausiai šis matavimo metodas taikomas mašinų gamybos įmonėse. Registracinis metodas grindžiamas informacija, gauta registruojant ir skaičiuojant tam tikrus įvykius (gedimų skaičius bandant), daiktus (defektinių detalių skaičius partijoje) ir pan. registraciniu metodu galima nustatyti technologiškumo, standartizavimo, unifikavimo rodiklius ir pan. naujus gaminius kuriant, projektuojant, kol jų nėra natūrine išraiška, tinka skaičiavimo metodas. Šiuo metodu atskiros produkcijos kokybės reikšmės nustatomos mmatematiniais modeliais, išreiškiančiais teorinę ir empirinę kokybės rodiklių ir produkcijos parametrų priklausomybę. Skaičiavimo metodais dažniausiai nustatoma gaminio masė, našumas, galingumas, patvarumas ir pan. Norint naudoti ekspertinį metodą, sudaroma specialistų ekspertų komisija, ir kiekvienas jos narys pateikia savo produkcijos kokybės įvertinimą ( priimtais matavimo vienetais, balais), o po to pateikiamas bendras įvertinimas, bendra kokybės rodiklio reikšmė. Kai produkcijos kokybės rodiklių reikšmės išaiškinamos ir nustatomos pagal produkcijos vartotojų nuomonę (žodinę apklausą, iš atitinkamų anketų ir pan.), tai vadinama sociologiniu ekspertiniu produkcijos kokybės nustatymo metodu, arba vartotojų nuomone. Organoleptinis produkcijos kokybės nustatymo metodas grindžiamas žmogaus jutimo organų ( regos, klausos, skonio ir kt.) priimtų signalų reakcijos analize: žmogaus jutimo organai informaciją priima atitinkamais pojūčiais, o kokybės rodiklių reikšmės randamos, analizuojant šiuos pojūčius pagal turimą patirtį, ir vertinama atitinkamais balais. Šiuo metodu paprastai nustatoma maisto produktų, parfumerijos gaminių kokybė. Kokybės kontrolės formų yra daug; jos priklauso nuo išskiriamų požymių.

4 paveikslas

Kontrolės formų klasifikavimas

Produkcijos kūrimo kontrolė atliekama projektuojant, gamybos kontrolė – produkciją gaminant ir eksploatavimo kontrolė – produkcija eksploatuojama.

Jei kontroliuojami ne tik daiktai, galima skirti būklės ir eigos kontrolę. Kontroliuojant būklę, kontroliuojama vertė, kiekis, kokybė. Pavyzdžiui, galima kontroliuoti pirkinių vertę, kiekį, kokybę. Gaminių gamybos eigos kontrolė pradedama nuo naudojimo kontrolės, kai žiūrima, ar medžiagų, mašinų

valandų ir pan. sunaudota daugiau negu planuota. Gamybos kontrolės metodais tikrinama, ar laikomasi nustatytų gamybos metodų. Pabaigoje atliekama rezultatų kontrolė – nustatoma, ar tikrai pasiekiamas norimas rezultatas.

Pradinė kontrolė atliekama gamybos proceso pradžioje, siekiant išaiškinti galinčius pasitaikyti gaunamų medžiagų, pusfabrikačių defektus ir broką. Operacinė kontrolė atliekama detales apdirbant, norint patikrinti atliktos operacijos kokybę. Ji galima po kiekvienos technologijos operacijos ar kelių, priklausomai nuo technologijos proceso patikimumo ir broko pasirodymo tikimybės. Priėmimo kontrolė atliekama baigus gaminti detalę, mazgą, gaminį. Tai gana svarbi kkontrolės rūšis. Nes čia įmonės techninės kontrolės skyriaus darbuotojai privalo užkirsti kelią nekokybiškos produkcijos išsiuntimui vartotojui.

Jei norime kontroliuoti darbininkus, reikia įvertinti jų darbo rezultatus ir elgseną, vadinasi, kalbama apie darbo rezultatų ir elgsenos kontrolę. Žmogaus darbo rezultatai išreiškiami kiekiu, kokybe ir nustatyta terminų laikymusi. Kontroliuojamos visos trys sudedamosios dalys. Žmogaus elgseną galima apibūdinti disciplina, darbo ir socialiniais santykiais. Disciplina – tai darbo laiko, pertraukų ir darbo tvarkos laikymasis. Darbo santykiai apima rūpestingumą, atidumą, medžiagų ir įrankių naudojimą. Socialiniai santykiai rodo ddarbuotojo santykius su kitais asmenimis: kolegomis, viršininkais, klientais ir pan. Dabar ypač akcentuojama socialinių santykių reikšmė, o ankščiau labiausiai buvo vertinami tik bendradarbių disciplininiai santykiai.

Nepertraukiama (ištisinė) kontrolė – tai visų vietos srities procesų arba objektų kontrolė. Ši kontrolės forma tinka aautomatinei kontrolei (pvz., kokybės kontrolė techniniais prietaisais). Ji naudotina ten, kur to reikalauja proceso svarba arba įvykių skaičius yra sąlyginai mažas. Kasos ir tiekėjų sąskaitų kontrolė paprastai yra nepertraukiama kontrolė. Nepertraukiama (ištisinė) kontrolė ( tikrinamos produkcijos apimties atžvilgiu) – tai praktiškai visų detalių partijos kiekvienos detalės gaminio kontrolė. Ši kontrolės forma taip pat tinkama tada, kai nepastovi gamybos technologija, po operacijų, kurios turi lemiamos įtakos tolesnei apdirbimo kokybei, dažnai sąlygoja broką ir pan.

Kontrolės kaštus ir darbo imlumą visuomet reikia lyginti su jos rezultatais. Daugeliu atvejų visiškai nebūtina kontroliuoti visus objektus, norint gauti gerus rezultatus. Galima pasitenkinti atrankine kontrole.

Atrankinės kontrolės yra du pagrindiniai metodai: sąmoningai atranka ir atsitiktinė atranka.

Sąmoningos atrankos metodas – toks, kai kontrolierius, vadovaudamasis savo žiniomis, patyrimu ir kkilusiais įtarimais, pasirenka kontroliuojamus elementus, manydamas, kad greičiausiai ten ras klaidų. Parinkimo kriterijai yra atitinkami užsakymai, pirkėjai, tiekėjai, verčių dydžiai, laiko tarpas arba bendradarbiai. Sąmoninga atranka tinka tada, kai esama tam tikrų priežasčių nukrypimams atsirasti.

Atsitiktinėje atrankoje kiekvienas kontroliuojamosios visumos elementas turi vienodas galimybes patekti į kontroliuojamųjų elementų skaičių. Atsitiktinė atranka reikalauja didesnių planavimo sąnaudų, tačiau padidiną kontrolės ekonomiškumą. Atsitiktinės atrankos pavyzdys gali būti pagamintų prekių atrankų planas (pvz., elektros lempučių siunta gali būti grąžinama tiekėjui, jei, iš 1000 lempučių ppatikrinus 100, bus rastos 6 blokas).

Atrankinė kontrolė tinka, kai yra nusistovėjusi stabili technologija, gaminant daug vieno pavadinimo detalių, gaminių; tikrinama tiktai jų dalis, atsitiktinai. Atrankinę kontrolę sujungus su statistinės analizės metodu, gauta vadinamoji statistinė kontrolė, kuri šiuo metu plačiai paplitusi.

Ištisinė kontrolė laiko atžvilgiu tinkamiausia nestabiliems technologijos procesams tikrinti automatizuotomis kontrolės priemonėmis.

Atsitiktinė kontrolė dažniausiai eiti profilaktinio pobūdžio. Atsitiktinė kontrolė atliekama atsitiktiniais laiko momentais, intervalais tiesiogiai darbo vietose, sandėliuose ir pan., siekiant laiku išaiškinti ir imtis priemonių, kad nebūtų pažeidžiamos techninės sąlygos, užkertamas kelias galimiems defektams ir pan. Čia įeina ir išeinančių iš darbo darbuotojų kontrolė, kurios tikslas – užkirsti kelią grobstymams. Jei pastebimas grobstymų daugėjimas, derėtų įvesti reguliarią kontrolę.

Jei gaminio kokybė labai svarbi įmonės realizacijai, rekomenduotina reguliari kontrolė. Reguliariai (periodiškai) kontroliuojama tam tikrais laiko intervalais. Taip tikrinami tiekėjų atsiskaitymai, kasos, banko pervedimai, medžiagų išdavimas, atėjimas į darbą ir kt. Ji tinka ir produkcijos, ir technologinių procesų kokybei tikrinti nusistovėjusios galimos sąlygomis, kai technologijos procesas stabilus.

Statybose (pvz., tiltų) kai kurių konstrukcijų atliekama vienkartinė kontrolė.

Tiesioginė kontrolinė – tai planinių ir faktiškų rodiklių tiesioginis palyginimas. Taip kontroliuojama, pavyzdžiui, medžiagų buhalterinė būklė: nustatoma pradinė būklė, gavimas ir išdavimas.

Gaminamos produkcijos medžiagų naudojimas gali būti analizuojamas globaliai, apibendrintai, apskaičiuojant jų sunaudojimą pagal išdavimo lapus, kuriuose nurodomi iir medžiagų nuostoliai. Netiesioginė kontrolė neteikia tikslių duomenų, tačiau orientuoja, koks yra apytikslis rezultatas.

Savikontrolė paprastai atlieka pats darbuotojas, o baigtą darbą priima ir jo kokybę įvertina tiesioginis to darbuotojo vadovas.

Pastaruoju metu, automatizuojant gamybą, vis plačiau diegiant lanksčius gamybos modulius (LGM), atsirado ir nauja produkcijos gamybos kontrolės formos atmaina – vadinamoji operatyvinė kontrolė. Ji aprėpia: įėjimo kontrolę (ruošinių, įrankių ir programų, tiekiamų į stakles kiekvienai konkrečiai detaliai, gaminiui apdirbti, kontrolę); funkcinę kontrolę(apdirbimo, pjovimo proceso kontrolę, staklių ir įrankių, įrangos, įeinančios į automatinį detalės gamybos ciklą, būklės kontrolę) ir išėjimo kontrolę (gatavos detalės, gaminio kontrolę). Įgyvendinant operatyvinę kontrolę, LGM rekomenduojama diegti kontrolės posistemį. Jo pagrindas – matavimo įrenginys, kuris susideda iš daviklio (D) ir pirminio signalo apdorojimo modulio (PSAM). Šis modulis siunčia normalizuotą (t.y. nustatytos formos) signalą, kuris toliau patenka į informacijos surinkimo ir apdorojimo įrenginį. Šis įrenginys priima visus išėjimo signalus iš įvairių matavimo įrenginių. Informacija apie aptiktą nukrypimą patenka į sprendimų priėmimo įrenginį, kuris, įvertinęs jam priklausančią papildomą informaciją, priima atitinkamus realizavimo įrenginio vykdomus sprendinius.

5 paveikslas

Kontrolės posistemės struktūra lanksčiuose gamybos moduliuose

Kiekviena kontrolė turi atitikti kontroliuojamą objektą. Todėl visada pasirenkami kontrolės metodai ir formos, atitinkančios objekto reikšmę ir dažnumą.

IŠVADOS

Sukaupus ir su konspektyvus literatūra galiu padaryti tokias išvadas:

Kontrolė yra procesas, kuriuo rremdamiesi vadovai įsitikina, kad konkreti veikla atliekama pagal jų planus. Todėl ji yra naudinga planavimo, organizavimo ir vadovavimo efektingumui vertinti.

Kontrolės procesą sudaro: 1) veiklos atlikimo lygio vertinimo standartų ir metodų sukūrimas; 2) veiklos atlikimo lygio vertinimas; 3) nustatymas, ar veiklos atlikimo lygis atitinka standartus; ir, jei prireikia, 4) koregavimo veiksmų priėmimas.

Sukurti efektingas kontrolės sistemas gali būti sudėtinga. Jei vadovai bandys kontroliuoti per daug elementų ir per griežtai, tikriausiai nukentės moralė, bus gaištamas brangus laikas, švaistomi pinigai ir energija. Tų problemų gali sumažėti, jeigu vadovai sutelks dėmesį į pagrindinių veiklos atlikimo sričių ir strateginių kontrolės taškų kontrolę.

Neturi prasmės kokia kontrolės sistema, kuri nepadeda šalinti rimtų pažeidimų ir leidžia jiems peraugti į sudėtingas problemas. Kiekvienu atveju, pradedant veikti, reikia nustatyti pažeidimų priežastis ir pasiekti, kad organizacija grįžtų į normalią veiklą. Visus veiksmus reikia išsamiai apsvarstyti, nes įgyvendintos priemonės gali sukelti naujų rintų problemų. Tai gali įvykti todėl, kad visi organizacijos padaliniai yra susiję – padarius pakeitimą vienoje vietoje, reikia keisti ir kitur.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. A. Sakalas, P. Vanagas ir kt. „Pramonės įmonių vadyba“ Kaunas 2000

2. K. Lukoševičius, Bronislovas Martinkus „Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba“ Kauno technologijos universitetas 2001.

3. J. Stoneris „Vadyba“ Kaunas 2001.

4. B. Neverauskas, J. Rastinis „Vadybos pagrindai“ Kaunas 2001

Related Posts