kiaulininkystes kursinis darbas

Home / Žemės ūkis / kiaulininkystes kursinis darbas

1. ĮVADAS

Kiaulininkystė- viena iš prioritetinių šakų Lietuvos žemės ūkyje. Šios šakos vystymui palankios gamtinės sąlygos, yra susiklosčiusios senos gyvulių auginimo tradicijos, sukaupta didelė patirtis. Šalyje pagamintos mėsos balanse kiauliena sudaro didžiausią dalį. Kiaulienos suvartojimas, skaičiuojant vienam gyventojui, Lietuvoje išlieka beveik pastovus- apie 21-26 kg.(8)

Lietuvoje yra gilios tradicijos auginti ir skersti kiaules savo reikmėms, todėl labai sunku tiksliai nustatyti, kiek iš viso buvo paskersta kiaulių ir kiek pagaminta bei suvartota kiaulienos. Per metus paskerdžiama apie 870 tūkst. kiaulių. Manoma, kad dar aapie 250 tūkst. kiaulių gyventojai gali paskersti savo reikmėms. Kiaulių auginimo verslo sėkmingumą stabdo menkaverčių mėsos ir jos produktų, subproduktų, mėsos ir lašinių bei pigios subsidijuojamos kiaulienos arba gatavų gaminių importas. Kiaulių augintojai yra neapsaugoti nuo nepalankių rinkos pokyčių.

Tradiciškai Lietuvoje vyrauja universali įvairių mėsos produktų gamyba mažai specializuotose įmonėse. Gaminių asortimentas apima apie 100 pavadinimų, kas leidžia ne tik patenkinti įvairiapusiškus vartotojų poreikius, bet ir sunaudoti visą žaliavą. Yra pastebimas mėsos pusgaminių bei mėsos konservų gamybos sumažėjimas.

Pastaruoju metu išaugo lliesos kiaulienos poreikis, todėl kiaulininkystėje vykdoma selekcija mėsingumo didinimo kryptimi. Daug dėmesio skiriama mėsos kokybei. Mėsos maistingumas, biologinė vertė, technologinės ir kulinarinės ypatybės labai priklauso nuo ją sudarančių audinių- raumeninio, riebalinio, jungiamojo ir kaulinio santykio. Kuo daugiau mėsoje raumens ir mmažiau jungiamojo audinio bei kaulų, tuo didesnė jos maistinė vertė. Didžiausią biologinę vertę turi pilnaverčiai mėsos baltymai, kuriuose yra visų žmogaus organizmui būtinų nepakeičiamų amino rūgščių. Nustatyta, kad mėsos biologinei vertei įtakos turi gyvulių veislė, amžius ir šėrimas.

Šiame darbe nagrinėjama kiaulių penėjimosi ir mėsinės savybės jų vertinimas. Atliktas trijų kiaulių veislių: Lietuvos baltųjų, Danijos landrasų ir Suomijos landrasų palyginamasis įvertinimas.

2. KIAULIŲ CHARAKTERISTIKA

2.1. LIETUVOS BALTŲJŲ VEILĖS KIAULIŲ CHARAKTERISTIKA

Veislė patvirtinta 1967m. jos išvedimui didžiausios įtakos turėjo jorkšyrų bei Vokietijos baltųjų trumpaausių ir ilgaausių veislių kiaulės. Tai visli (10- 12 paršelių), pieninga (50- 60 kg), nelabai jautri stresams, tinkama stambioms kiaulininkystės įmonėms ir gerai prisitaikiusi prie vietinių sąlygų kiaulių veislė. 100 kg masę pasiekia vidutiniškai per 189 dienas, priaugdamos per parą po 7738 g ir kilogramui priesvorio sunaudodamos 3,56 paš. vnt. Šios veislės kiaulės neblogai penisi, nereiklios pašarams, tačiau jų mėsinės savybės prastesnės. 2002 m. kontrolinio skerdimo duomenimis, 100 kg masės grynaveislių Lietuvos baltųjų kiaulių lašiniai už paskutinio šonkaulio buvo 25 mm storio, raumenų kiekis skerdenoje siekė vidutiniškai 50,1 proc. Šios veislės kiaulių mėsingumas veislynuose gerinamas dviem būdais:

 Vykdant grynąjį veisimą;

 Įterpiamuoju mišrinimu, panaudojant importinių veislių kuilius.

Spartinant šalies veislynuose kiaulių selekciją mėsingumo didinimo kryptimi, nuo 1996 m. atliekamas veislinio prieauglio fenotipinis įvertinimas danų gamybos uultragarso aparatu PIGLOG 105. Vykdant grynaveislių Lietuvos baltųjų kiaulių selekciją pagal mėsinių savybių įvertinimą aparatu PIGLOG 105, veislei tikslinga atrinkti tas kiaulaites, kurių raumeningumas ne mažesnis kaip 50 proc., o kuiliukus- kurių raumeningumas ne mažesnis kaip 51 proc.

Grynaveisles Lietuvos baltąsias kiaules šiuo metu veisia 19 veislynų. Šio tipo genealoginę struktūrą sudaro 8 kuilių linijos ir 17 paršavedžių šeimų. Labiausiai išplitę yra Baravyko (24,32%), Maršalo (18,92%) ir Imperatoriaus (14,86%) linijų kuiliai bei Drąsuolės (18,60%), Liūtės (17,56%), Dobilės (15,80%) ir Rūtos (12,69%) šeimų paršavedės. Įvertinus grynaveislių Lietuvos baltųjų kiaulių paplitimą, nustatyta, kad kai kurios linijos ir šeimos veisiamos viename arba dvejuose veislynuose. Vienas arba du veislynai neužtikrina mažo paplitimo linijų ar šeimų išsaugojimo, nes kasmet šios veislės kiaulių skaičius mažėja. Numatytos priemonės grynaveislių Lietuvos baltųjų gerinimui ir išsaugojimui, veisiant jas uždarų populiacijų metodu.(9)

Grynaveislės Lietuvos baltosios paplitusios visoje šalyje. Veislinių kuiliukų ir kiaulaičių galima įsigyti Radviliškio r. Skėmių, LGI, Šiaulių r. Verbūnų, Kelmės r. UAB Berka, UAB Pašventupio baltutės, Lazdijų r. Veisėjų žemės ūkio mokyklos, Kėdainių r. Labūnavos, Kauno r. Vyčios, Miškinių, Joniškio r. Skaistgirio, Alsių, Pakruojo r. Žalgirio, Žeimelio ir kituose veislynuose.(3)

2. 2. DANIJOS LANDRASŲ VEISLĖS KIAULIŲ CHARAKTERISTIKA

Tai specializuota bekoninės krypties kiaulių veislė, pelniusi pasaulinį pripažinimą. Išvesta Danijoje. Į Lietuvą pirmą kartą bbuvo įvežti 1978 m. Vidutinis paršavedžių vislumas – 10- 11 paršelių. Kiaulės reiklios šėrimo ir laikymo sąlygoms. Pasižymi geromis penėjimosi, o ypač mėsinėmis savybėmis. Joms būdingas ilgas siauras liemuo, lengva priekinė kūno dalis. Šios veislės kiaulės greičiau negu Lietuvos baltosios pasiekia bekoninę kondiciją. Jų lašiniai taip pat plonesni, ilgesnė skerdiena ir didesnis ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas. Manoma, kad, kryžminant juos su Lietuvos baltosiomis, gautų mišrūnų rodikliai bus geresni negu Lietuvos baltųjų. Jų nugaros lašinių storis iki 17 mm, raumenų išeiga skerdenoje vidutiniškai sudaro 60 proc. ir daugiau, kumpiai sveria po 12 kg.

Atliekant pramoninį mišrinimą, šios kiaulės gali būti naudojamos kaip motininė, bet dažniau kaip tėvinė veislė. 2002m. kontrolinio penėjimo duomenimis, Lietuvos baltųjų ir Danijos landrasai 100 kg masę pasiekė per 183 dienas, priaugdami per parą po 809 g ir kilogramui priesvorio sunaudodami 2,92 p. vnt. Skerdenos puselės ilgis buvo 97 cm, nugaros lašinių storis – 17 mm, kumpiai svėrė po 11,3 kg.

Grynaveisliai Danijos landrasai auginami Jonavos r. AB Beržų komplekso Praulių ir Šakių r. UAB Lekėčiai veislynuose.(3)

2. 3. SUOMIJOS LANDRASŲ VEISLĖS KIAULIŲ CHARAKTERISTIKA

Veislė išvesta Suomijoje iš senųjų vietinių kiaulių, gerinant jas Danijos, o vėliau Belgijos landrasais. Į mūsų šalį pirmą kartą įvežti 1986 m., palyginti neblogai prisitaikė pprie vietinių šėrimo ir laikymo sąlygų. Paršavedės veda po 10- 11 paršelių. Kiaulės gerai penisi, raumeningos. 1999 m. kontrolinio penėjimo duomenimis, šios veislės kiaulės Lietuvoje 100 kg svorį pasiekė per 180 dienų, priaugdamos per parą po 806 g ir kilogramui priesvorio sunaudodamos 3,19 p. vnt. Pasižymi ilga skerdenos pusele (101,5 cm), raumenų išeiga jų skerdenoje sudaro vidutiniškai 57 proc. ir daugiau.

Mišrinimo deriniuose šios kiaulės gali būti naudojamos kaip motininė arba tėvinė veislė. Tyrimų duomenimis, sumišrinus Lietuvos baltąsias su Suomijos landrasų veislės kuiliais, gauti pirmos kartos mišrūnai penėjosi geriau, raumenų kiekis jų skerdenoje buvo 7 proc. Didesnis, palyginti su grynaveislėmis Lietuvos baltosiomis. Poruojant minėtas pirmos kartos mišrūnes kiaulaites su pjetrenų veislės kuiliais, gauti mišrūnai pasižymi geresne skerdenos kokybe.

Grynaveislių Suomijos landrasų kuiliukų ir kiaulaičių galima įsigyti Kėdainių r. Pajieslio, Jonavos r. Dainavos, Alytaus r. AB Alytaus grūdai, Panemuniukų ir Anykščių r. AB Vosinta Sauslaukio veislynuose.(3)

3. KIAULIŲ ŠĖRIMAS IR JO ĮTAKA MĖSOS KOKYBEI

Kiaules galima šerti įvairiai paruoštais pašarais: sausais, drėkintais arba skystais. Zootechniniu požiūriu efektyviausia šerti sudrėkintais koncentruotų pašarų mišiniais. Tačiau lengviausia mechanizuoti pašarų išdalinimą kiaules šeriant sausais arba skystais pašarų mišiniais. Nuo vienų pašarų prie kitų reikia pereiti palaipsniui, nes staigus pašarų pakeitimas iššaukia kiaulių negalavimus. Kiaulės

pradeda viduriuoti taip pat sumažėja priesvoriai. Siekiant, kad kiaulės geriau ėstų paruoštą jovalą, pašarus galima paskaninti melasa, aromatinėmis medžiagomis. Kiaules reikia šerti reguliariai, nes tuomet susidaro sąlyginiai refleksai, virškinimo trakto liaukos funkcionuoja intensyviau ir laiku pasiruošia priimti ir virškinti pašarą. Pašarai turi būti atitinkamai paruošiami, kad kiaulės geriau juos ėstų ir pasisavintų. Nuo paruošimo labai priklauso grūdų pašarinė vertė. Grūdai turi būti sausi, gerai išdžiovinti ir kruopščiai išvalyti. Jokiu būdu negalima šerti apgedusiais pašarais. Negalima šerti skalsėmis užkrėstų rugių arba kkūlėtų kviečių ir miežių. Grūdai kiaulėms yra sumalami. Paršeliams grūdus galima paskrudinti. Grūdai tampa šviesiai rudos spalvos, maloniai kvepia, dalis krakmolo suskyla iki dekstrinų, žūva mikroorganizmai. Labai svarbu, kad kiaulės nuolat turėtų vandens. Kiaulėms girdyti geriausiai tinka automatinės girdyklos, prie kurių kiaulės kada nori ateina ir atsigeria.

Lietuvoje kiaulės turėtų būti šeriamos koncentruotų pašarų racionais, kurių 85 proc. Sudarytų pašariniai grūdai ir 15 proc. baltymų- mineralų- vitaminų priedai. Tačiau šie priedai brangūs ir tokio raciono pašarinio vieneto savikainą pakelia dvigubai. TTodėl reikia ieškoti būdų patenkinami energijos, pilnaverčių baltymų ir mineralinių medžiagų poreikiai. Didžiausią kiaulėms sušeriamų pašarų dalį sudaro varpiniai grūdiniai pašarai:

Miežiai. Juose yra apie 1,07- 1,15 pašarinio vieneto, 8- 13 proc. Proteinų, 4-6 proc. ląstelienos. Miežių proteinai yra menkos bbiologinės vertės, nes turi nepakankamai nepakeičiamų aminorūgščių, ypač lizino. Tinka visų grupių kiaulėms šerti. Į koncentruotų pašarų mišinius galima maišyti iki 90 proc.

Kviečiai. Juose yra 1,13- 1,21 p.v., 9- 14 proc. Proteinų, nedaug ląstelienos (1,5- 3,2 proc.), nedaug kalcio. Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius maišyti: paršavedėms, kuiliams – 40- 50 proc., paršeliams, augančioms kiaulės- 50- 70 proc.

Kukurūzai. Jų maistingumas 1,27- 1,37 p. v., tačiau turi mažai proteinų ( 7- 11 proc.), nedaug lizino. Kukurūzų grūduose nemažai riebalų (4- 8 proc.), todėl kukurūzų miltų negalima ilgai laikyti, nes gali apkarsti. Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius maišyti : paršeliams- 40- 60 proc. Penimoms kiaulėms, paršavedėms, kuiliams, prieaugliui- 30- 50 proc.

Rugiai. Jų maistingumas ir pašarinė vertė panaši I kviečių, tačiau skonio savybės iir ėdamumas prastesni. Rugių miltų nerekomenduojama duoti daug, nes gali sutrikti virškinimas: paršavedėms ir penimoms kiaulėms- iki 20- 30 proc., paršeliams- iki 15- 20 proc.

Kvietrugiai. Tai kviečių ir rugių hibridas, todėl jo maistingumas ir pašarinė vertė panašūs kaip kviečių ir rugių. Turi nedaug ląstelienos (1,6- 1,7 proc.). Skoninės savybės blogesnės, negu kviečių. Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius maišyti 20- 40 proc.

Avižos. Menkesnės energinės vertės, negu miežiai turi daugiau ląstelienos (9- 12 proc.). Pasižymi dietinėmis savybėmis, todėl tinkamesnės paršavedėms ir kkuiliams, prieaugliui. Paršeliams šeriamas avižas būtina lukštenti. Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius maišyti: paršavedėms, kuiliams, prieaugliui- 40- 60 proc., paršeliams, penimoms kiaulėms- 20- 40 proc. Penimoms virš 60 kg svorio kiaulėms avižinių miltų maišyti nerekomenduojama, nes minkštėja lašiniai.

Grūdinių racionų efektyvumas ypač padidėja praturtinus juos baltymingais pašarais. Dėl baltymų trūkumo pašaruose pašarinių vienetų sunaudojimas produkcijos vienetui pagaminti padidėja 1,5- 2 kartus. Labai svarbus ir pašaro baltymų pilnavertiškumas, kurį nulemia nepakeičiamųjų aminorūgščių kiekis. Šeriant kiaules varpinių javų grūdais, racionai turi būti papildomi baltymingais pašarais. Pagal baltymų pilnavertiškumą geriausi gyvulinės kilmės pašarai:

Nenugriebtas pienas. Jo maistingumas yra 0,3- 0,38 p.v. ir labai priklauso nuo riebalų kiekio. Jame yra visos reikalingos maisto medžiagos- pilnaverčiai baltymai, riebalai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos, vitaminai. Nenugriebtu pienu paprastai girdomi tik paršeliai nuo 10 iki 30 dienų amžiaus.

Nugriebtas pienas. Jame yra tokių pat maisto medžiagų, kaip ir nenugriebtame piene, tik beveik nėra riebalų ir juose tirpstančių vitaminų. Jo maistingumas 0,11- 0,16 p. v., 3- 3,8 proc. Proteinų. Sausųjų medžiagų jame turi būti ne mažiau kaip 8- 10 proc. Kiaules šeriant varpinių grūdų miltais ir duodant pakankamai nugriebto pieno, galima visiškai patenkinti pilnaverčių proteinų ir nepakeičiamųjų aminorūgščių poreikį. Rekomenduojama per parą sugirdyti: paršeliams žindukliams- iki 0,5- 0,8 litro, nujunkytiems- iki 2- 33 litrų penimoms kiaulėms, prieaugliui, paršingoms paršavedėms- iki 4 litrų, žindomoms paršavedėms- iki 7 litrų nugriebto pieno.

Nugriebto pieno milteliai. Juose yra 1,27- 1,33 p. v., 92- 96 proc. sausųjų medžiagų, 30- 38 proc. Proteinų. Daugiausiai naudojami paršeliams. Rekomenduojama sausų miltelių įmaišyti į pašarų mišinius nuo 10 iki 25 proc. arba ištirpinti šiltame vandenyje.

Išrūgos Tai sūrių- varškės gamybos atlieka. Išrūgų maistingumas- 0,07- 0,1 p. v., turi apie 1 proc. aukštos biologinės vertės proteinų. Pagrindinė maisto medžiaga- pieno cukrus ir pieno rūgštis. Laktozės yra 4- 5 proc. Išrūgose yra lengvai pasisavinamų mineralinių medžiagų, vitaminų B ir C.

Pasukos. Tai sviesto gamybos atlieka. Jų maistingumas ir pašarinė vertė artima nugriebtam pienui. Pasukų duodami panašūs kiekiai, kaip ir nugriebto pieno.

Žuvų miltai. Jie gaminami iš menkaverčių žuvų arba jų perdirbimo atliekų. Žuvų miltų kokybė ir maistingumas labai priklauso nuo žaliavos ir gamybos technologijos. Juose būna 59- 65 proc. Proteinų, gausu lizino ir kitų nepakeičiamųjų aminorūgščių. Naudojant žuvų miltus, racionuose valgomosios druskos negali būti daugiau kaip 4- 5 proc. Rekomenduojama į pašarų mišinius maišyti: paršeliams- iki 5- 10 proc., penimoms kiaulėms pirmoje penėjimo pusėje, prieaugliui, paršavedėms, kuiliams- iki 5 proc.; penimoms kiaulėms antroje penėjimo pusėje žuvų miltų duoti nerekomenduojama, nes skerdiena gali įgyti žuvies kvapą iir prieskonį.

Pašarinės mielės. Jos gaunamos auginant mielių kultūras įvairiose terpėse. Jose yra 40- 55 proc. Proteinų, kurių biologinė vertė artima gyvulinės kilmės proteinams, labai daug lizino (apie 30 g-kg), B grupės vitaminų. Į pašarų mišinius galima maišyti 3- 5 proc.

Neturint pakankamai gyvulinės kilmės pašarų, racionus galima subalansuoti naudojant ankštinius grūdinius pašarus bei išspaudas ir rupinius. Tačiau reikia prisiminti, kad šiuo atveju būtina įmaišyti bent dalį gyvulinės kilmės pašarų.

Ankštiniai grūdiniai pašarai:

Žirniai. Jų maistingumas 1,13- 1,21 p. v., 20- 24 proc. Proteinų, 5- 6 proc. Ląstelienos. Pagal proteinų biologinę vertę artimi sojai bei mėsos kaulų miltams. Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius įmaišyti: paršeliams, paršavedėms, kuiliams- 10- 15 proc., prieaugliui, penimoms kiaulėms-15-20 proc. Tinka penimoms kiaulėms, nes pagerėja lašinių kokybė.

Vikiai. Jų maistingumas artimas žirniams bei lubinams, tačiau vikiai turi karčių medžiagų- glikozidų, alkaloidų ir ciano junginių. Dėl kartaus skonio prastai ėdami. Apdorojus termiškai, pagerėja ėdamumas, pašarinė vertė bei sumažėja kenksmingų medžiagų kiekis. Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius įmaišyti 2- 5 proc.

Lubinai. Jų grūduose yra 1- 1,05 p. v., 30- 40 proc. Proteinų, 12- 16 proc. Ląstelienos, 4- 6 proc. Riebalų. Kiaulėms galima šerti tik saldžiuosius lubinus, kurių grūduose alkaloidų yra apie 0,10 proc. Šių lubinų rekomenduojama įmaišyti: paršavedėms, kuiliams- iki

5 proc., penimoms kiaulėms, prieaugliui- 10- 15 proc., nujunkytiems paršams- 5- 10 proc. Saldžių lubinų miltais galima pakeisti apie 75 proc. Gyvulinės kilmės pašarų.

Pašarinės pupos. Jų maistingumas- 1,1- 1,18 p. v., 22- 32 proc. Proteinų. Pašarinėse pupose yra medžiagų, kietinančių vidurius, todėl kartu su jomis reikia duoti žarnyno peristaltiką skatinančių pašarų (sėlenų). Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius įmaišyti: paršavedėms, kuiliams- 5 proc., penimoms kiaulėms, prieaugliui- 10- 15 proc., paršeliams- 5- 10 proc.

Rapsų grūdai. Jų maistingumas 1,5- 2 p.v., 18- 228 proc. Proteinų, 37- 45 proc. Riebalų, 7- 16 proc. Ląstelienos. Rapsų grūdų proteinai savo biologine verte labai artimi sojai, nes jie turi visas nepakeičiamąsias aminorūgštis. Techninių veislių rapsų sėklose yra nemažai kenksmingų medžiagų- gliukozinolitų (iki 6 proc.), eruko rūgšties (iki 20 proc.). Todėl kiaulėms galima šerti ribotai

Linų sėmenys. Tai dietinis pašaras. Juose yra 1,6- 1,9 p. v., 20- 24 proc. Proteinų, 30- 40 proc. Riebalų. Sutrikus virškinimui arba paršeliams viduriuojant, duodama sėmenų. Prieš šeriant sėmenimis reikia išvirti arba sumalti iir pašutinti.

Išspaudos ir rupiniai:

Išspaudos gaunamos iš aliejinių kultūrų sėklų, spaudžiant aliejų presais. Jose būna nemažai riebalų. Rupiniai gaunami aliejų ekstrahuojant tirpikliais. Juose būna mažai riebalų, bet proteinų būna daugiau, negu išspaudose.

Sojų išspaudos ir rupiniai. Juose yra atitinkamai 1,3- 1,4 pp. v., ir 1,2- 1,3 p. v., 35- 42 proc. Ir 40- 48 proc. Proteinų, nedaug ląstelienos- 4- 8 proc. Gausu lizino- 6- 6,5 proc., todėl pagal proteinų biologinę vertę prilygsta gyvulinės kilmės pašarams. Į koncentruotų pašarų mišinius rekomenduojama įmaišyti 10- 25 proc.

Saulėgrąžų išspaudos ir rupiniai. Juose yra atitinkamai 1,08- 1,12 p. v. ir 1- 1,07 p. v., 30- 41 proc. Ir 38- 44 proc. Proteinų. Juose yra daugiau metionino- 3- 4,5 proc. Ir cistino- 2- 3 proc., tačiau mažiau lizino- 3,5- 4,5 proc., palyginti su sojų išspaudomis ir rupiniais. Pašarinė vertė labai priklauso nuo ląstelienos, kurios yra 10- 15 proc. Rekomenduojama į pašarų mišinius įmaišyti iki 15 proc.

Medvilnės išspaudos ir rupiniai. Juose yra 0,8- 1,1 p. v., 35- 45 pproc. Proteinų, 11- 20 proc. Ląstelienos. Kiaulėms šeriama ribotai dėl juose esančio nuodingo glikozido gosipolo. Išspaudos ir rupiniai tinka šėrimui, jei gosipolo juose ne daugiau kaip 0,01 proc. Rekomenduojama į pašarų mišinius įmaišyti: penimoms kiaulėms- iki 10 proc., nujunkytiems paršams- iki 2- 3 proc.

Rapsų išspaudos ir rupiniai. Juose yra 1,15- 1,3 p. v., 26- 34 proc. Ir 36- 39 proc. Proteinų, 7- 17 proc. Ir 2- 6 proc. Riebalų. Pagal proteinų pilnavertiškumą artimi sojoms. Techninių veislių rapsai šeriami ribotai dėl jjuose esančio didelio gliukozinolatų ir eruko rūgšties kiekio: nujunkytiems- iki 2- 3 proc., penimoms kiaulėms- iki 4- 5 proc., paršavedėms- iki 2,5- 3 proc.

Sėmenų išspaudos ir rupiniai. Juose yra 1,07- 1,2 p. v., 30- 36 proc. Proteinų, mažiau lizino (10,9 g-kg). Pasižymi dietinėmis savybėmis, nes juose yra pektininių medžiagų, kurios sudaro gleives, todėl labai tinka paršingoms kiaulėms. Rekomenduojama į pašarų mišinius įmaišyti: paršeliams žindukliams- 5 proc., nujunkytiems paršams, paršavedėms, penimoms kiaulėms- iki10 proc.

Šeriant kiaules, didelę dalį koncentruotų pašarų galima pakeisti sultingaisiais pašarais. Švieži sultingieji pašarai turi vidutiniškai 75- 90 proc. Vandens ir labai gerai suvirškinamų angliavandenių: cukraus arba krakmolo. Atskirų sultingojo pašaro rūšių vertė labai skiriasi:

Bulvės. Tai labai geras pašaras kiaulėms, nes pasižymi geru virškinamumu ir aukšta baltymų biologine verte. Jų maistingumas apie 0,25- 0,33 p. v., turi 1,6- 2,3 proc. Proteinų, be to, gausu mineralinių medžiagų. Svarbiausia medžiaga krakmolas (15- 26 proc.). Bulvės tinka visoms kiaulėms, ypač penimoms. Reikia šerti virtas arba šutintas ir sutrintas bulves. Galima duoti: kuiliams, paršavedėms- 2- 4 kg, nujunkytiems paršeliams- 0,5- 0,7 kg.

Pašariniai runkeliai. Turi 10- 13 proc. Sausųjų medžiagų, kurių pagrindą sudaro cukrus- 5- 7 proc., ir pektininės medžiagos. Vertingi tuo kad skatina paršavedžių pieningumą.

Puscukriniai runkeliai. Juose yra 14- 18 proc. Sausųjų mmedžiagų, 0,14- 0,17 p. v., 1,1- 1,9 proc. Proteinų. Cukringumas sudaro 8- 12 proc. Jais daugiausia šeriami kuiliai, paršavedės, pakaitinis prieauglis. Norma kiaulėms panaši kaip ir pašarinių.

Cukriniai runkeliai. Juose yra 20- 25 proc. Sausųjų medžiagų, 0,2- 0,27 p. v., 1,3- 2 proc. Proteinų, 16- 18 proc. Cukraus. Galima duoti: kuiliams, nesukergtoms ir paršingoms paršavedėms- 2- 3 kg, žindamoms paršavedėms-3- 4 kg, penimoms kiaulėms-4- 6 kg, nujunkytiems paršams- iki 1 kg.

Morkos. Jose yra apie 11- 15 proc. Sausųjų medžiagų, 0,12- 0,15 p.v.,0,9- 1,5 proc. Proteinų, gausu karotino-50- 80 mg/kg. Nuo karotino lašiniai gali įgauti gelsvą atspalvį, todėl kiaulėms penėjimo pabaigoje morkų neduodama. Rekomenduojama duoti: paršavedėms, kuiliams-1- 2 kg, pakaitiniam prieaugliui, penimoms kiaulėms- 1- 1,5 kg, nujunkytiems paršams- 0,5- 0,7 kg.

Griežčiai. Juose yra 10- 12 proc. Sausųjų medžiagų, 1,1- 1,7 proc. Proteinų, 0,11- 0,13 p.v. Geltonieji griežčiai yra maistingesni už baltuosius. Griežčiai turi specifinį kvapą ir skonį, todėl kiaulėms antroje penėjimo pusėje duoti nerekomenduojama, kad nepablogėtų skerdienos kokybė. Galima duoti: kuiliams, paršavedėms- iki 5- 6 kg, prieaugliui- iki 3 kg, penimoms kiaulėms- iki 1- 2 kg.

Kombinuotasis silosas. Jis gaminamas iš bulvių, morkų, ankštinių žolės, šieno miltų, pelų, runkelių lapų, pašarinių, puscukrinių, cukrinių runkelių. Ruošiant silosą paršavedėms, kuiliams ir prieaugliui, daugiau dedama ankštinių žžolės, šieno miltų bei morkų, o penimoms kiaulėms- daugiau bulvių. Kad silosas neperrūgtų, galima įmaišyti konservantų.

Vasaros metu kiaules tikslinga šerti žaliuoju pašaru. Žaliajame pašare gausu pilnaverčių proteinų, karotino, B grupės vitaminų, taip pat vitaminų E, K ir biologiškai aktyvių medžiagų. Dėl to žaliasis pašaras labai reikalingas veisliniams gyvuliams. Suaugusios kiaulės gali suėsti iki 8 kg jaunos žolės. Tuo atveju koncentratais tereikia papildyti likusią trūkstamo raciono dalį, t. y. 1,5- 2 kg koncentratų.

Ankštinių žolės kilograme yra 0,15- 0,25 p. v., 20- 30 proc. Sausųjų medžiagų.

Dobilai. Kiaulėms šeriami daugiausiai raudonieji dobilai. Jaunojoje žolėje yra 3- 4,5 proc. Proteinų, 30- 60 mg/kg karotino, gausu mineralinių medžiagų.

Liucerna. Joje yra 4- 6 proc. Proteinų, 30- 70 mg/kg karotino. Proteinai yra didelės biologinės vertės, nes juose yra visų nepakeičiamųjų aminorūgščių. Sušeriant 4 kg žolės per parą, patenkinama 2/3 lizino reikmės ir aprūpinama vitaminu A. Liucernoje yra estrogeninių ir stimuliuojančių medžiagų, teigiamai veikiančių kiaulių reprodukcines savybes. Liucerna greitai auga, todėl ją galima pjauti 3- 4 kartus per vasarą.

Esparcetas, gargždenis, barkūnas, seradėlė. Pašarine verte ir maistingumu jie artimi liucernai ir dobilams.

Ankštinių- varpinių mišiniai. Kiaulėms šerti naudojami vikių- avižų, žirnių- avižų, saldžiųjų lubinų- avižų ir kt. mišiniai. Mišiniai per vasarą sėjami 2- 3 kartus. Juose priklausomai

nuo augalų rūšies ir santykio būna apie 3- 4 proc. Proteinų, 30- 50 mg/kg karotino.

Žieminiai rugiai. Kiaulėms šerti tinka jauni, kol dar nepradeda auginti stiebo.

Rapsas. Juose yra 0,11- 0,16 p. v., 2- 3 proc. Proteinų, 20- 40 mg/kg karotino. Kiaulės prie rapso pratinamos palaipsniui. Paršeliams pradedama duoti nuo 3- 4 savaičių. Galima duoti: kuiliams, paršavedėms- po 5- 6 kg, pakaitiniam prieaugliui- 2- 6 kg, penimoms kiaulėms- 2- 4 kg.

Runkelių lapai. Kiaulėms geriausia šerti puscukrinių ir cukrinių runkelių lapus. Juose yra 22,0- 3,5 proc. Proteinų, 1- 1,5 proc. Cukraus, 20- 40 mg/kg karotino. Daug duoti nerekomenduojama, nes runkelių lapuose yra oksalo rūgšties, kuri laisvina vidurius. Organinėms rūgštims neutralizuoti- kiekvienam lapų kilogramui reikia įmaišyti 1,0- 1,5 g kreidos. (8)

4. AMINORŪGŠČIŲ POVEIKIS KIAULIŲ PENĖJIMUISI IR RAUMENINGUMUI

Įvertinus riebalų poveikį žmonių sveikatai, rinkoje paklausesnė tapo liesa kiauliena. Kiaulių augintojams geriau apsimoka auginti raumeningas kiaules, nes įdiegta nauja apmokėjimo sistema pagal skerdenos svorį ir raumeningumą (SEUROP). Riebias kiaules auginti tapo mažiau pelninga.

Subalansuotu šėrimu galima ppaveikti kiaulių raumeningumą. Kūno baltymų sintezei didžiausią įtaką turi gyvulio aprūpinimas pasisavinamosiomis aminorūgštimis. Dažniausiai kiaulės yra šeriamos varpinių javų grūdais, tačiau juose mažai baltymų, o aminorūgštys prastai pasisavinamos. Pašaro baltymai kiaulių virškinamajame trakte hidrolizuojasi iki aminorūgščių, o kūno baltymų sintezei ppanaudojama tik ta aminorūgščių dalis, kuri pasisavinama plonosiose žarnose. Šeriant kiaules varpinių javų grūdais daugiausia trūksta lizino, metionino, cistino ir treonino. Trūkstant treonino, nepakankamai efektyviai panaudojami pašarų baltymai, kiaulėms pasireiškia ėdimo depresija, jų skerdenoje kaupiasi riebalai, o į aplinką su išmatomis išsiskiria daug azoto. Pastaruoju metu išaiškinta ypatinga treonino reikšmė susidarant raumeniniam audiniui. Siekiant gauti raumeningesnę skerdieną, didinamas pasisavinamojo treonino kiekis pašaruose. Nustatyta, kad tarp atskirų amino rūgščių yra glaudus tarpusavio ryšys: didinant vienos aminorūgšties kiekį, būtina atitinkamai padidinti ir kitų rūgščių kiekį Aprūpinant kiaules baltymais vartojama idealaus proteino sąvoka, t. y. santykis lizino su nepakeičiamomis ir dalinai pakeičiamomis aminorūgštimis.

Kiaulės sparčiau penisi ir kaupia daugiausiai raumeninio audinio tuomet, kai su pašaru nepakeičiamas aminorūgštis gauna tokiu pat santykiu, koks yra rraumenyse. Rekomenduojamas lizino, metionino- cistino, treonino ir triptofano santykis pašaruose: 1: 0,60: 0,65: 0,18. Kiaulių augintojams vertėtų savos gamybos pašarus praturtinti aminorūgščių papildais su didesniu treonino kiekiu, o taip pat ir kitais papildais, kuriuos naudojant kiaulės sparčiau auga, daugiau sintetina raumeninio audinio ir geriau panaudoja pašarus.(8)

5. KIAULIŲ JAUTRUMAS STRESAMS IR RYŠYS SU PENĖJIMUSI IR MĖSOS KOKYBE

Kiaulės, kaip ir kiti gyvūnai, yra glaudžiai susiję su aplinka. Vieni aplinkos veiksniai yra būtini gyvuliams, nes palaiko normalius fiziologinius procesus. Kiti erzina, nnuo jų gyvulys gali prarasti apetitą, normalų fiziologinį būvį, mažėja jo produktyvumas, atsiranda fiziologiniai pakitimai. Ne visos kiaulės vienodai reaguoja į neigiamą aplinkos poveikį. Vykdant selekciją kiaulių mėsingumo kryptimi, padidėjo stresams jautrių kiaulių skaičius. Kiaulių chromosomose sutinkamas recesyvinis genas, kuris nulemia jautrumą stresams. Jeigu šis genas yra homozigotinėje būklėje, tokios kiaulės yra jautrios stresams. Jautrių kiaulių mėsa yra blogesnės kokybės, mažiau tinkanti perdirbimui, ypač rūkytiems gaminiams, prastesnės prekinės išvaizdos. Tyrimų duomenys parodė (tyrė R. Klimas ir A. Klimienė), mažiausiai jautrūs stresams buvo Lietuvos baltųjų veislės paršeliai (11,0 proc.), jautresni diurokai (12,5 proc.), ir landrasai jautriausi (16,7- 18,0 proc.).

Atsparios stresams kiaulės per parą priauga daugiau priesvorio, kilogramui priesvorio sunaudodamos mažiau pašarų. Jautrių stresams kiaulių nugaros lašiniai plonesni, o raumenų išeiga skerdienoje- didesnė. Jautrių kiaulių mėsa yra rūgštingesnė, šviesesnė, pasižymi mažesniu vandens rišlumu ir baltymų biologiniu pilnavertiškumu, nei atsparių stresams kiaulių mėsa. Tokių kiaulių lašiniai minkštesni ir technologiniu požiūriu prastesnės kokybės, negu atsparių stresams kiaulių lašiniai.(8)

Kiaulės, kurios yra jautrios stresams mėsingesnės, tačiau mažesnio vislumo, blogiau auga ir penisi, jų mėsos bei lašinių kokybė prastesnė, nei atsparių.

Taikant halotano testą, 1990-1997 m. buvo tiriamas Lietuvoje auginamų skirtingų veislių kiaulių atsparumas stresams bei jų įtaka produktyvumui. Iš grynaveislių kiaulių atsparesni stresams pasirodė Lietuvos bbaltųjų veislės paršeliai (11,0%), jautresni buvo diurokai (12,5%), jorkšyrai (15,2-16,1%), landrasai (16,7-18,0%) ir hempšyrai (18,7%). Vykdant dviejų veislių pramoninį mišrinimą, jorkšyrai ir landrasai padidino mišrūnų jautrumą stresams atitinkamai 1,5-4,2 ir 8,5%, o hempšyrai ir diurokai mišrūnų atsparumui stresams neigiamos įtakos neturėjo, palyginti su grynaveislėmis Lietuvos baltosiomis. Taip pat nustatyta, jog jautresni stresams yra kuiliukai (12,0-22,6%) negu kiaulaitės (7,7-15,5%). jautrios stresams kiaulės yra raumeningesnės, tačiau mažesnio vislumo, blogiau auga ir penisi, jų mėsos bei lašinių kokybė prastesnė negu atsparesnių.

Pagrindinis halotano testo trūkumas, kad negalima nustatyti heterozigotinių (Nn) palikuonių, kurie tampa recesyvinio geno nešiotojais. Be to, naudojant šį metodą, galima tirti 3-12 savaičių amžiaus paršelius. Ištirti vyresnio amžiaus paršelius dėl jų didesnio svorio yra fiziškai sunku. Tikslesnę stresams atsparesnių kiaulių atranką galima padaryti naudojant genetinių markerių metodą, kuris pastaruoju metu įgyvendintas ir Lietuvoje. Juo galima ištirti įvairaus amžiaus kiaules. (9)

6. KIAULIŲ PENĖJIMOSI IR MĖSINIŲ SAVYBIŲ VERTINIMAS

6. 1. Penėjimosi savybių vertinimo rodikliai yra šie:

 Brendimo greitis- amžius dienomis, kai gyvuliai pasiekia 100 kg masę. Šis rodiklis apibūdina augimo spartą nuo paršelio gimimo iki 100 kg masės. Vidutiniškai 185d.

 Vidutinis paros priaugimas- parodo gyvulio penėjimosi intensyvumą. Penėti pradedama nuo 30 kg paršelio masės iki pasiekiama 100 kg masė. Vidutinis paros priaugimas apskaičiuojamas: masės ppriaugimą nuo 30 kg iki 100 kg dalijant iš penėjimo dienų skaičiaus. Priesvoris per parą kontrolinio penėjimo apyskaitoje svyravo nuo 595 g iki 1018 g .

 Pašarų sąnaudos 1 kg priaugimui. Šiuo rodikliu vertinamas kiaulių pašarų pasisavinimas. Apskaičiuojamas sunaudotų pašarinių vienetų kiekį dalijant iš bendro masės priaugimo penėjimo metu. Jos svyravo nuo 2,48 iki 3,68 p. v. 1 kg priaugimo.

6. 2. Kiaulių mėsinių savybių rodikliai:

 Skerdenos išeiga procentais- tai skerdenos masės santykis su priešskerdimine mase (72- 80 proc.). Skerdenos masė- skerdena su galva, kojomis, vidaus riebalais be vidaus organų ir žarnyno. Priešskerdiminė masė- gyvos kiaulės masė po 12 val. alkinimo.

 Skerdenos ilgis centimetrais, matuojamu nuo pirmojo kaklo slankstelio priekinio krašto iki dubens kaulų suaugimo priekinio krašto (95- 100 cm). Ilga skerdena pasižymi gerais mėsingumo rodikliais ir atitinka bekoninį produktyvumo tipą. 2003 m. – 94,3 cm

 Bekono puselės ilgis centimetrais, matuojamu nuo pirmojo krūtinės slankstelio priekinio krašto iki dubens kaulų suaugimo priekinio krašto (77- 83 cm).

 Nugaros lašinių storiu milimetrais, matuojamu slankmačiu: keteros srityje, ties 6- 7 šonkauliu, juosmens srityje ir trijuose kryžiaus srities taškuose- prieš strėnų paviršinį raumenį, virš raumens ir už raumens.

 Vidutiniu nugaros lašinių storiu, kuris apskaičiuojamas taip: pirmiausia iš trijų matmenų apskaičiuojamas vidutinis lašinių storis kryžiaus srityje, paskui iš keturių matmenų apskaičiuojamas

vidutinis lašinių storis nugaroje, t. y. lašinių storis ties 6- 7 šonkauliu, keteros, juosmens ir kryžiaus srities matmenų vidurkio. Lašinių storis nugaroje teigiamai koreliuoja su lašinių išeiga skerdenoje.

 Nugaros lašinių pasiskirstymo vienodumu. Jį parodo lašinių storio skirtumas keteros ir juosmens srityse. Pageidaujamas kuo mažesnis skirtumas (10- 13 mm).

 Papilvės storiu, matuojamu spenių linijoje, praduriant papilvę šiose vietose (35- 38 mm):

a) 5 cm atstumu nuo paskutinio spenio,

b) pilvo viduryje (lygiagrečiai paskutinio šonkaulio prisegimui),

c) 3 cm nuo krūtinkaulio pilvo link.

Selekcionuojama, kad papilvė būtų storesnė už nugaros llašinius, peraugusi keliais raumeninio audinio sluoksniais.

 „Raumenine akis“ vertinama ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotu cm 2 (35,8 cm 2). Matuojama pjūvyje ties pirmu ir antru juosmens slanksteliais. Ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas teigiamai koreliuoja su mėsos išeiga skerdenoje. 2000 metais jis buvo 29- 44 cm 2.

 Mėsos, lašinių ir raumeninės akies plotu, kurir matuojami iš kalkiniame popieriuje apibrėžtų skerdenos skerspjūvio kontūrų planimetru pagal atitinkamas metodikas.

 Mėsos ir lašinių santykiu procentais, apskaičiuojamu mėsos plotą padauginus iš 100 ir padalinus iš lašinių ploto. Juo procentas ddidesnis, tuo skerdena mėsingesnė.

 Užpakalinio skerdenos puselės trečdalio (kumpio) mase, vertinama perpjovus skerdenos puselę ties priešpaskutiniu ir paskutiniu juosmens slanksteliu. Kumpis sveriamas. Ši skerdenos dalis yra vertingiausia ir daro įtaką mėsos išeigai (2000 m. 10- 12 kg).

 Mėsos, lašinių ir kaulų ssantykiu, vertinamu iškaulinus skerdeną ir išreiškiamą procentais nuo skerdenos masės.(3)

7. LIETUVOS BALTŲJŲ SUOMIJOS LANDRASŲ IR DANIJOS LANDRASŲ PENĖJIMOSI SAVYBIŲ PALYGINIMAS

1lentelė

PENĖJIMOSI YPATYBĖS Paros priesvoris g Amžius dienomis

pasiekus 100 kg 1 kg priesvoriui p. v.

VEISLĖ

Lietuvos baltosios 703-738 189 3,56

Danijos landrasai 809 183 2,92

Suomijos landrasai 806 180 3,19

Iš lentelėje pateiktų duomenų matome, jog Danijos ir Suomijos landrasų veislės kiaulių penėjimosi savybių rodikliai yra labai panašūs ir jie yra geresni nei Lietuvos baltųjų veislės kiaulių.

8. LIETUVOS BALTŲJŲ SUOMIJOS LANDRASŲ IR DANIJOS LANDRASŲ MĖSINIŲ SAVYBIŲ PALYGINIMAS

Kontrolinio skerdimo duomenimis, ilgiausia skerdiena pasižymėjo Lietuvos baltųjų bekoninio (LB-B1) ir mėsinio (LB-M1) tipų kiaulės (99,1- 99,2 cm), trumpiausia-grynaveislės Lietuvos baltosios (96,8 cm). Didžiausia raumenų išeiga nustatyta landrasų (60,2%), mažiausia- grynaveislių Lietuvos baltųjų (51,4%) skerdienose. Pastarųjų kiaulių nugaros lašiniai ties 6- 7 krūtinės slanksteliu buvo storiausi (29,3 cm). Taigi, lyginant su kitų vveislių bei tipų kiaulėmis, grynaveislių Lietuvos baltųjų mėsinės savybės yra prastesnės. (2)

Įvertinus Lietuvoje esančių kiaulių lašinių storį iki 12 mm buvo nustatyta, jog jį turi 40,2 proc. Danijos landrasų. Vidutinis Lietuvos baltųjų kiaulių nugaros lašinių storis 19,8 mm, bet 38,7 proc. jų turi plonesnius negu 18 mm lašinius, todėl nesunku būtų atrankos būdu lašinių storį sumažinti iki 17- 18 mm. Labiau negu iki 16- 17 mm motininei veislei ploninti lašinius netikslinga, nes plonėjant lašiniams ir didėjant raumeningumui kiaulės darosi lepesnės iir reiklesnės aplinkos sąlygoms. Nuo 13 iki 18 mm lašinių storis būdingas 67,3- 75,1 proc. Suomijos landrasų, 53 proc. Danijos landrasų. Lietuvoje veisiamų Suomijos landrasų raumeningumas 53,8- 54,7 proc., Danijos landrasų 57,2- 57,5 proc. (6)

Lietuvos baltųjų kiaulių veislynuose numatyti šie selekciniai rodikliai: vislumas 11- 12 paršelių, priesvoris per parą kontrolinio penėjimo stotyse- 750- 800 g ir 1 kg priesvorio sunaudojama 3,2- 3,4 kg standartinio pašaro. Matuojant ultragarso aparatu Piglog 105, raumeningumas siektų 53 %, o lašinių storis būtų ne didesnis kaip 18 mm.

Lietuvos gyvulininkystės instituto Lietuvos baltųjų bandos kiaules kryžminant su diurokų kuiliais, mišrūnų vados buvo mažesnės, tačiau paršeliai gimė stambesni ir iki 60 dienų amžiaus jų augimo intensyvumas buvo 14,6% didesnis negu grynaveislių Lietuvos baltųjų paršelių. Nustatytas didelis teigiamas Lietuvos baltųjų ir mišrūnų paršelių svorio tik gimus ir jų 21 dienos svorio bei svorio 21 ir 60 dieną ryšys . Vidutinis mišrūnų priesvoris per parą kontrolinio penėjimo metu buvo 82,2 g didesnis, o kilogramui priesvorio priaugti jie sunaudojo 0,51 p.v. mažiau negu grynaveislės Lietuvos baltosios. Nors skerdenų ilgis beveik nesiskyrė, tačiau mišrūnų kumpiai buvo didesni ir liesesnės jų skerdenos. Vidutinis mišrūnų lašinių storis buvo 7,2 mm mažesnis, o ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas 3,6 cm2 didesnis negu Lietuvos bbaltųjų(9)

Veislynuose auginama apie 9- 10 proc. visų Lietuvos kiaulių. Jų selekcija nukreipta vislumo ir pieningumo didinimo, penėjimosi ir mėsinių savybių gerinimo kryptimi. Siekiant veislynuose pagerinti Lietuvos baltųjų mėsines savybes o importuotų veislių kiaulių- jas išsaugoti, vienas iš seniausiai taikomų metodų yra kontrolinis penėjimas ir skerdenų įvertinimas. Metodas sukurtas 1907 m Danijoje, o Lietuvoje pradėtas taikyti nuo 1932 m. Kontrolinio penėjimo tikslas- išryškinti kiaulių auginimo ir mėsinių savybių genetinį potencialą esant vienodoms šėrimo ir laikymo sąlygoms, įvertinti kuilius bei paršavedes pagal palikuonių kokybę.

Yra nustatyta, kad iš visų šalies veislynuose auginamų veislių bei tipų kiaulių storiausi lašiniai buvo grynaveislių Lietuvos baltųjų.(2 lentelė) Kitų veislių bei tipų kiaulių lašiniai pirmame ir antrame taškuose 2000 m. buvo atitinkamai 2,29- 7,22 ir 2,22- 7,29 mm plonesni negu grynaveislių Lietuvos baltųjų. Ploniausiais lašiniais išsiskyrė Danijos landrasai, Diurokai ir Norvegijos landrasai. Palyginti su grynaveislėmis Lietuvos baltosiomis, jų lašiniai antrame taške analizuojamaisiais metais buvo atitinkamai 7,29, 7,20 ir 6,33 mm plonesni.

Mažiausias ilgiausiojo nugaros raumens storis nustatytas grynaveislėms Lietuvos baltosioms.(2 lentelė) Storiausias ilgiausiasis nugaros raumuo buvo pjetrėnų, diurokų, Danijos landrasų. Palyginti su grynaveislėmis Lietuvos baltosiomis Danijos landrasų veislės prieauglio ilgiausiasis nugaros raumuo 2002 m buvo 8,60 cm2 storesnis.

Lašinių ir ilgiausiojo nugaros raumens storis nulėmė kiaulių raumeningumą.(2 lentelė) Veislynuose auginamo pprieauglio raumeningumas 2002 m svyravo nuo 51,96 proc (grynaveislių Lietuvos baltųjų) iki 59,95 proc (Danijos landrasų).(9)

2 lentelė 1996- 2002 m veislynuose auginto skirtingų veislių prieauglio mėsingumo nustatymas aparatu Piglog 105 duomenys

Metai Įvertintų

Kiaulių skaičius Amžius dienomis Kūno

Masė,kg

Lašinių

storis mm Ilgiausiojo

Nugaros

raumens storis Raumenin-

gumas proc

FAT- 1 FAT- 2

GRYNAVEISLĖS LIETUVOS BALTOSIOS

1996 2701 235 91 19,94 21,88 35,83 48,40

1998 8575 213 92 19,95 20,63 39,49 49,49

2000 1478 204 91 18,89 18,89 40,23 50,80

2002 2835 194 94 18,15 18,24 42,73 51,96

SUOMIJOS LANDRASAI

1996 34 206 93 12,68 12,85 42,97 57,15

1998 179 199 101 13,50 13,84 47,60 56,89

2000 124 203 99 14,47 14,77 48,06 56,05

2002 212 201 99 14,41 14,40 50,91 56,62

DANIJOS LANDRASAI

2000 280 160 97 12,87 13,10 51,80 58,09

2002 618 190 94 10,97 10,95 51,33 59,95

Gerinant Lietuvos baltųjų mėsines savybes, o importuotų veislių kiaulių- jas išsaugant, galutinis atrankos rodiklis yra raumeningumo procentas. Tyrimų duomenimis, šalies veislynuose auginamas skirtingo genotipo veislinis prieauglis pagal raumeningumą, nustatytą aparatu Piglog 105, 2002 metais išsidėstė tokia seka: Danijos landrasai 59,95 proc., Suomijos landrasai 56,62 proc., grynaveislės Lietuvos baltosios 51,96 proc. Taigi tarp tiriamų genotipų mažiausiai raumeningos buvo grynaveislės Lietuvos baltosios. Būtent dėl šios priežasties jų pradėjo mažėti, nes, didėjant raumeningos kiaulienos poreikiui, jos neatlaikė įvežamų kiaulių veislių konkurencijos. Tačiau situacijai gelbėti nuo 2003 pradėta grynaveislių Lietuvos baltųjų kiaulių populiacijos spartesnę raumeningumo genetinio potencialo gerinimą naudojant Anglijos didžiųjų baltųjų veislės kuilius.

9. IŠVADOS

Pastaraisiais metais kiaulienos gamyba nebuvo pelninga, jo gamyba mažėjo. Šį mažėjimą sąlygojo įvairios priežastys. Kiaulininkystės ūkiai Lietuvoje maži. Tokiuose ūkiuose kiaulės auginamos ekstensyviai, žemas darbo našumas, išauginamos mėsos kokybė dažniausiai blogesnė. Kiaulienos gamybos mažėjimui didelės įtakos turėjo ir padidėjęs mėsos bei jos produktų importas. Importo augimą ir importuotos produkcijos paklausą Lietuvoje lėmė mažesnės importuotos

mėsos kainos, nors importuojama mėsa dažnai buvo blogesnės kokybės. Stambiose kiaulininkystės įmonėse ir moderniuose ūkiuose taikomos pažangios kiaulių auginimo technologijos, gaminama geros kokybės kiauliena.

Lietuvos kiaulininkystės ateitis priklauso nuo sugebėjimo gaminti nebrangią, bet kokybišką ir saugią produkciją. Norint gauti geros kokybės kiaulieną, būtina tobulinti pagrindinę motininę veislę- Lietuvos baltąją bei plėsti pramoninį kryžminimą, panaudojant didelio raumeningumo ir greito brendimo užsieninių veislių genetinį potencialą. Tačiau svarbu prisiminti, kad raumeningesnės kiaulės yra ypač reiklios pilnaverčiam šėrimui bei laikymo sąlygoms.(8)

Intensyvinant kiaulienos gamybą, pastaruoju mmetu ypač didelis dėmesys skiriamas veislininkystės darbo organizavimui. Pastebėta, kad izoliuotai tobulinant atskiras kiaulių veisles, pasiekiama tam tikra jų produktyvumo didėjimo riba. Vis sudėtingiau vienoje veislėje suderinti pageidaujamus aukšto produktyvumo rodiklius, t. y. reprodukcines, penėjimosi ir mėsines savybes.(4)

Kadangi kiaulių atrankos procesas yra sudėtingas, ilgas ir brangiai kainuojantis, todėl tikslingiausia būtų apsiriboti savo motininių veislių išsaugojimu bei jų atranka. Efektyvus kiaulių kryžminimas galimas tik turint grynaveisles įvairių veislių kiaules. Juo skirtingesnės veislės, tuo kryžminimo efektas didesnis. Žinant Lietuvos baltųjų veislės atsparumą, ddidelį vislumą, prisitaikymą prie mūsų šėrimo ir laikymo sąlygų, galima teigti, kad jos turėtų būti naudojamos kaip pagrindinė motininė veislė įvairiuose pramoninio kryžminimo variantuose. Tėvinei pusei reikėtų naudoti didelio raumeningumo užsieninių veislių genetinį potencialą.(4)

10. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Butėnas A., Daugėla AA., Kulpys J., Mikelėnas A., Padaiga A.Kiaulininkystė. Mokslas 1984

2.Džiaugys V., Klimas R., Klimienė A., Rapkauskas G.Lietuvoje veisiamų kiaulių produktyvumas/ Mokslo darbai. 1998,32 Lietuvos gyvulininkystės institutas

3.Jančienė I., Kvietkutė N. Kiaulininkystės laboratorinių ir praktinių darbų metodiniai nurodymai Kaunas 2004

4.Kriauzienė J., Vilius R. Heterozės efekto panaudojimas kiaulienos gamyboje

5. Makoveckas R. Lietuvos baltosios kiaulės Vilnius Mokslas 1986

6. Razmaitė V. Peilis Lietuvos baltajai // Žemės ūkis 2001 kovas

7. Ribikauskienė D., Džiaugys V., Urbšienė D. Lietuvos baltųjų kiaulių kryžminimo su įvairių genotipų kuiliais įtaka jų palikuonių mėsos ir lašinių kokybei Gyvulininkystė Mokslo darbai, 2001,39

8. Kiaulių auginimas LVA Lietuvos gyvulininkystės institutas Vet info specialus leidinys 2003

9. http: // www.lva.lt /

TURINYS

1. ĮVADAS 1psl.

2. KIAULIŲ CHARAKTERISTIKA 2psl.

2. 1. Lietuvos baltųjų veislės kiaulių charakteristika 2 psl.

2. 2. Danijos landrasų vveislės kiaulių charakteristika 3 psl.

2. 3. Suomijos landrasų veislės kiaulių charakteristika 3 psl.

3. KIAULIŲ ŠĖRIMAS IR JO ĮTAKA MĖSOS KOKYBEI 4 psl.

4. AMINO RŪGŠČIŲ POVEIKIS KIAULIŲ PENĖJIMUISI IR RAUMENINGUMUI 10 psl.

5. KIAULIŲ JAUTRUMAS STRESAMS IR JO ĮTAKA PENĖJIMOSI IR MĖSINĖMS SAVYBĖMS 11 psl.

6. KIAULIŲ PENĖJIMOSI IR MĖSINIŲ SAVYBIŲ VERTINIMAS 12 psl.

6. 1. penėjimosi savybių vertinimo rodikliai 12 psl.

6. 2. mėsinių savybių rodikliai 13 psl.

7. LIETUVOS BALTŲJŲ SUOMIJOS IR DANIJOS LANDRASŲ PENĖJIMOSI SAVYBIŲ PALYGINIMAS 14 psl.

8. LIETUVOS BALTŲJŲ SUOMIJOS IIR DANIJOS LANDRASŲ MĖSINIŲ SAVYBIŲ PALYGINIMAS 15 psl.

9. IŠVADOS 18 psl.

10. LITERATŪROS SĄRAŠAS 19 psl.

Related Posts