Agroekologijos kursinis

Home / Žemės ūkis / Agroekologijos kursinis

Įvadas

Augalininkystė – mokslas apie lauko augalus, jų biologines savybes, šiuolaikinius auginimo būdus gausiam ir pastoviam derliui gauti.

Tai – svarbiausia žemės ūkio šaka, aprūpinanti gyventojus maistu, gyvulininkystę- pašarais, pramonę- žaliava. Žemdirbį visuomet domino, kaip gauti gausesnį derlių. Ypač tai svarbu dabar, kai maisto resursai negali patenkinti visų žmonių poreikių. Todėl labai aktualu ieškoti naujų, tobulesnių metodų augalininkystės produkcijos gavybai intensyvinti.

Gausėjant gyventojų, plečiant gyvulininkystę, grudų ir šiaudų reikia kasmet vis daugiau, todėl visų pasėlių plote palikti mažiau kaip 50 proc. javams bet kkuriame būtų netikslinga.

Svarbiausias augalininkystės uždavinys- tirti gausaus ir pastovaus žemės ūkio augalų derliaus gavimo metodus ir technologiją

Gamtinių dirvožeminių sąlygų aprašymas

Mano pasirinkta vieta, vystyti žemės ūkį, randasi Raseinių rajone. Čia reljefas banguotas (šiaurinėje dalis) ir lyguminis (pietinė dalis ). Vyraujanti dirvožemio granuliometrinė sudėtis: priemoliai, priesmėliai. Pagal Lietuvos dirvožemio rajonus mano pasirinkti žemės plotai priklauso Lietuvos vidurio zonai. Ji apima vidurinę šalies dalį, kurioje iškrinta mažiausiai kritulių (500-600 mm ). Tai didžiausia zona (tęsiasi nuo šiaurinių iki pietinių rajonų ). Joje vvyrauja silpnai banguotos lygumos. Dauguma zonos dirvožemių susidarė ant lengvų ir vidutinio sunkumo moreninių priemolių, dalis limnoglacialinių sunkių priemolių ir molių.

Tai Nemuno žemupio velėniniai glėjiškieji ir glėjiškieji velėniniai jauriniai priemoliai. Rajone vyrauja sunkios limnoglacialinės dirvodarinės uolienos. Dirvožemių danga gana vvienoda. Žemės ūkio naudmenų našumas- 46-50 balų.

Velėninių glėjiškų dirvožemių, susidariusių ant moreninio priemolio, reakcija neutrali, rečiau silpnai rūgšti , jie gerai prisotinti bazių, turi 2-4 proc. humuso, nedaug judraus fosforo ir vidutinį kiekį kalio. Šiuose dirvožemiuose bendrojo azoto yra vidutiniškai. Anglies ir bendrojo azoto santykis 8 ir 11. Velėniniai glėjiškieji dirvožemiai karbonatų turi gana įvairiai: nuo kelių procentų iki 30 ir daugiau. Sorbuotųjų bazių pakankamai gausu. Pasotinimas bazėmis siekia iki 100 ( visiškai pasotinti ). Šių dirvožemių fizikinės savybės labai priklauso nuo dirvodarinių uolienų granuliometrinės sudėties. Drėgmės vasara paviršiniuose horizontuose būna pakankamai. Šių dirvožemių drėgmės laidumas yra vidutiniškas.

Hidroterminis koeficientas

Vienas iš reikšmingiausių agrometeorologinių rodiklių, apibūdinančių augalų vegetacijos periodo sąlygas, yra dirvožemio drėgnumas. Jam apibūdinti dažniausiai rusų meteorologo G.Seleninovo pasiūlytas hhidroterminis koeficientas:

HTK = Σp/0,1*Σt;

Σp-kritulių suma (mm) per laikotarpį, kurio temperatūra aukštesnė už 10ºC;

Σt-to paties periodo aktyvių temperatūrų suma (ºC).

Jeigu HTK ≥ 1,6 – perteklinis drėgnumas,

HTK = 1,5 -1,0 – optimalus drėgnumas,

HTK = 0,9 – 0,8 – silpna sausra,

HTK = 0,7 – 0,6 – vidutinė sausra,

HTK = 0,5 – 0,4 – stipri sausra,

HTK <0,4 – labai stipri sausra.

Hidroterminio koeficiento skirtumus Lietuvoje daugiausia lemia kritulių kiekio skirtumai šiltuoju metų periodu (balandžio – spalio mėn.). Vidurio Lietuvoje kritulių mažiausia, todėl drėgnumas optimalus.

Hidroterminio kkoeficiento( HTK ) skaičiavimas

Mėn Dekados T.

(ºC) Vid.

Mėn.

T(ºC) Aktyvių

T suma

Per mėn. Krituliai

(mm) Kritulių suma per

mėn HTK HTK

mėn

0,3 1 0,9 0,4 – 13 – –

2 2,3 37

3 -2,1 30

0,4 1 8,5 8,8 123 11 20 1,6

2 5,7 11

3 12,3 20 1,6

0,5 1 15,5 15 467,7 0 58 1,2

2 12,9 50 3,9

3 16,7 8 0,4

0,6 1 12,5 15,3 460 17 46 1,4 1,0

2 17,0 16 0,9

3 16,5 13 0,8

0,7 1 20,7 20,9 648,1 46 144 2,2 2,2

2 20,9 60 2,9

3 21,1 38 1,8

0,8 1 27,9 24,7 766,6 34 55 1,2 0,7

2 19,5 9 0,5

3 26,6 12 0,4

Visų metų: 2465,4 323 1,3

Iš skaičiavimo gerai matyti, kad balandžio mėnesiais buvo perteklingas drėgnumas. Rugpjūčio mėnesį – vidutinė sausra. Metinis hidroterminis koeficientas (HTK) rodo kad drėgnumas buvo optimalus ir augalai nuo sausros nekentėjo.

Sėjomaina

Sėjomaina vienu metu sprendžia ekonomikos, žemėtvarkos ir agrotechnikos klausimus. Sėjomainą galima apibrėžti taip – tai ariamos žemės naudojimo būdas, kai ji suskirstoma lygiais laukais, kuriuose žemės ūkio augalai kaitomi iš anksto nustatyta tvarka, atsižvelgiant į ūkio gamtines, ekonomines ir organizacines sąlygas. Sėjomainos laukuose kultūros dažniausiai keičiamos kasmet, bet kai kada gali būti auginamos tame pat lauke ir dvejus metus iš eilės. Tvarka, kuria kaitaliojamos kultūros, priklauso nuo rotacijos narių. Rotacija yra periodas, per kurį kiekviena kultūra pereina per visus sėjomainos laukus. Ją sudaro nariai, kurių skaičius paprastai sutampa su sėjomainos laukų skaičiumi.

Sėjomainos yra svarbios agrotechniniu ir ekonominiu atžvilgiu. Kultūrų kaitaliojimo tvarka laiduoja didžiausią kiekvienos kultūros derlių ir atsiliepia dirvos derlingumui. Įgivendinus sėjomainas, laukuose sukuriama tam tikra tvarka, nuo kurios priklauso ne tik bendras laukų vaizdas, bet ir darbų organizavimas bei mechanizavimas. Sėjomainos priklauso ir nuo konkrečių ir nuo bendrų sąlygų (pvz; turi būti pritaikytos prie dirvožemio, reljefo ir klimato).

Mano ūkis užima 50 ha.. Jame vykdoma penkialaukė sėjomaina.

Sėjomainos planas

I metai

1.Žieminiai kviečiai – 10 ha.

2.Cukriniai rrunkeliai- 10 ha.

3.Vasarinis rapsas- 10 ha.

4.Vasariniai miežiai- 10 ha.

5.Bulvės -10 ha.

II metai

1.Bulvės – 10 ha

2.Žieminiai kviečiai – 10 ha

3.Cukriniai runkeliai – 10 ha

4.Vasarinis rapsas – 10 ha

5.Vasariniai miežiai – 10 ha

Cukriniai runkeliai

Reikšmė . Cukriniai runkeliai yra vertinga techninė ir pašarinė kultūra. Iš jų gaminamas labai vertingas produktas – cukrus (iš 100 kg. cukrinių runkelių cukraus fabrikuose gaunama apie 12-13 kg cukraus ). Panaudojamos ir gamybos atliekos: išspaudomis šeriami galvijai, melisa paprastai suvartojama spiritui ir mielėms gaminti, farmacijoje, o kalkių purvu kalkinamos rūgščios dirvos. Be to, kaip maistinga kultūra, cukriniai runkeliai auginami ir pašarui. Baltymingas pašaras yra ir cukrinių runkelių lapai. Juos galima silosuoti arba šerti žalius.

Biologinės savybės. Cukriniai runkeliai, kaip ir kiti šakniavaisiai, yra dvimečiai augalai. Pirmaisiais metais iš sėklų išauga šakniavaisiai, o antraisiais – stiebai ir sėklos. Cukrinių runkelių sėklos pradeda dygti 2-5 0C temperatūroje, bet juos reikia sėti, kai dirva įšyla iki 7-100C . Jiems dygti reikia ne tik šilumos, bet ir pakankamai drėgmės. Normaliai drėgnoje dirvoje jie sudygsta po 7-8 dienų, o sausoje gali išgulėti nedygę ir mėnesį. Intensyviausiai cukriniai runkeliai auga birželio – liepos mėnesį, o cukrus šaknyse kaupiasi rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Cukriniai runkeliai per vegetacija suformuoja nuo 30 iki 35 lapų, priklausomai nuo vveislių tipo. Cukriniai runkeliai užauga per 150-170 dienų.

Vieta sėjomainoje. Cukriniai runkeliai yra vieni iš reikliausių dirvožemiui augalų, tad jiems reikia iš prigimties derlingų, gerai sukultūrintų dirvų ir mechanizuotam auginimui patogių – lygių, taisyklingos konfigūracijos su vienoda dirvožemio granuliometrine sudėtimi laukų. Cukriniai runkeliai yra sunkesnių dirvų augalai. Sėjomainoje jie auginami kaupiamųjų lauke, kuris paliekamas po žieminių kviečių. Cukriniai runkeliai gerai auga ir po bulvių, kukurūzų, o neutralios ar silpnai šarminės reakcijos dirvose – ir po miežių. Geriausiai kai runkeliai į tą patį lauką grįžta ne anksčiau 3-4 metų.

Patys cukriniai runkeliai yra labai geras priešsėlis daugeliui vasarinių augalų. Po jų lieka mažiau piktžolėtos dirvos, augalai randa daugiau maisto medžiagų ir geriau uždera negu po kitų pasėlių.

Kokybiniai rodikliai. Cukrinių runkelių rentabilumą lemia ne tik šakniavaisių derlingumas, bet ir jų technologinė kokybė. Tai biologinių, cheminių ir fiziologinių savybių kompleksas, kuris nustatomas runkelių perdirbimo metu: cukringumas, cukraus išeiga, cukraus nuostoliai melasoje, kalio natrio ir alfa – amino azoto kiekiai. Dėl K ir Na melasoje pasilieka 70-80 cukraus. Neigiamą įtaką turi ir amino azotas, kurio kiekis priklauso nuo veislės, meteorologinių sąlygų, agrotechnikos, ypač tręšimo, ir purvingumo bei žaliosios masės kiekio, esančio pristatomuose runkeliuose į fabriką.

Šakniavaisių kokybė nėra pastovi. Kiekvienais metais ji yra skirtinga, nes priklauso

nuo auginimo sąlygų, t.y., nuo sėjos laiko ir veislės, pasėlio tankumo ir maitinamojo ploto, tręšimo, augalų apsaugos, derliaus nuėmimo laiko.

Dirvos ruošimas. Cukriniai runkeliai labai reiklūs dirvos paruošimui. Runkelių sėkloje mažai atsarginių maisto medžiagų, todėl jai būtinos geros dygimo sąlygos.

Dirvos paruošimo cukriniams runkeliams tikslas – sudaryti geras augalų dygimo ir greito vystymosi sąlygas, sudarant optimalų vandens- oro ir maisto medžiagų režimą dirvoje. Cukriniams runkeliams reikia giliai iš rudens suartos purios dirvos, nes jų šaknys įsiskverbia gana giliai. Kai cukriniai runkeliai aauginami po žiemkenčių, išvežus šiaudus, dirva pirmiausiai skutama 8-12 cm. gyliu verstuviniais skutikliais. Jeigu joje yra daug daugiamečių piktžolių (varpučių, usnių, pienių), po 1-2 savaičių skutama pakartotinai 13-15 cm. gyliu. Sausa dirva po kiekvieno skutimo sukultivuojama ir nuakėjama, kad sudygtų piktžolės. Pavasarinis žemės dirbimo tikslas- išsaugoti dirvos drėgmę runkelių sėklos įterpimo gylyje ir išlaikyti tinkamą dirvos struktūrą.

Ražienų skutimas yra seklus ražieninių dirvų arimas verstuviniais arba lėkštiniais skutikliais. Paprastai skutamos ražienos ir dobilienos. Skutama 4-12 cm gyliu- žiūrint kokiu skutiku dirbama. RRažienų skutimo tikslas- tapyti dirvos drėgmę, pagerinti sąlygas dirvos mikroorganizmus veikti ir naikinti piktžoles. Be to, skutant galima įterpti gerai perpuvusias organines trąšas (mėšlą ). Nupjovus javus, viršutinis dirvos sluoksnis greitai džiūsta, kietėja. Todėl ražienas reikia skusti nelaukiant, tik ką dderlių nuėmus. Kai jos skutamos pavėluotai, dažnai dirbti sunku, paviršius prastai sutrupa, trūksta drėgmės dirvoje ir augalų likučiai iki žiemos nespėja perpūti.

Laiku nuskutus ražienas runkelių derlius visuomet padidėja.

Priešsėjinis dirvos dirbimas. Nuo dirvos paruošimo kokybės daug priklauso pasėlio sudygimas. Pavasarį dirbti skirta dirva būna „pribrendusi“, kai kultivuojama ir akėjama gražiai trupa ir nesivelia ant traktoriaus ir padangų ratų. Ypač reikia vengti dirbti drėgną dirvą, nes kultivatoriaus noragėlių išversti grumstai greit sudžiūsta ir visai nesutrupa. Blogai grumstuotoje dirvoje blogai dygsta cukrinių runkelių sėklos, silpniau veikia herbicidai, pasėlius blogiau prižiūrėti.

Sėklos norma ir kiekis. Cukrinių runkelių sėklos norma priklauso nuo sėjamųjų mašinų. Sėjant daržovių sėjamosiomis, reikia 20-25 kg/ha sėklų, o sėjant punktyrinėmis sėjamosiomis, stambių (4,5-4-5,5 mm skersmens ) sėklų reikia apie 12 kg, oo smulkesnių pakanka ir 8 kg/ha, nes į vieną ilginį metrą išbyra 35 kamuolėliai. Kuo lengvesnė ir sausesnė dirva, tuo giliau reikia įterpti sėklas, o sunkesnėse ir drėgnesnėse dirvose jos įterpiamos sekliau. Cukrinių runkelių sėklos sunkesnėse dirvose įterpiamos 2-3 cm, o lengvesnėse -3-4 gyliu. Segmentuotos (skaldytos) arba šlifuotos sėklos yra smulkios, todėl jos įterpiamos ne giliau kaip 2-3 cm, o dražuotos – 4-6 cm.

Veislė. Tinkamai pasirinkta veislė gali cukrinių runkelių šakniavaisių derlių padidinti 10-50 proc.. Dabar auginami tik cukrinių runkelių hhibridai. Jie pasižymi dideliu derlingumu. Cukrinių runkelių hibridai būna arba diploidai arba triploidai. Triploidinės sėklos pasižymi šiek tiek mažesniu daigumu negu diploidinės. Todėl rajonuose, kur yra nepalankios dygimo sąlygos, reiktų sėti diploidinius hibridus.

Mano pasirinkta cukrinių runkelių veislė ‚Anna‘. ‚Anna‘- išvesta Švedijoje. Tai vėlyva veislė. Vidutinio šakniavaisių derliaus, cukringos krypties, diploidinė. Derlingumas – 55,0-65,8 t/ha, cukringumas- 15,0-18,0 proc.

Pasėlių priežiūra. Svarbiausi priežiūros darbai yra posėjinis dirvos volavimas, piktžolių naikinimas herbicidais ir akėjimas, tarpueilių purenimas ir retinimas.

Tuoj po sėjos, jei dirva sausa ir grumstuota, cukriniai runkeliai gali būti voluojami lygiais, žiediniais dantytais ir kitokiais volais. Privoluoti cukriniai runkeliai 2-3 dienomis anksčiau ir vienodžiau sudygsta negu neprivoluoti. Cukriniai runkeliai iš visų žemės ūkio kultūrų labiausiai nepakenčia piktžolių. Apskaičiuota, kad 1 cnt piktžolių žaliosios masės cukrinių runkelių šaknų derlingumą sumažina 1,9 cnt, o lapų – 1,7 cnt/ha. Cukriniai runkeliai jautriausi piktžolėms būna 6-8 savaitės po sudygimo, kol jų lapai uždengia tarpueilius. Kad cukrinių runkelių pasėliai ilgiau būtų švarūs, be agrocheminių priemonių (akėjimo, tarpueilių purenimo ), reikia naudoti ir chemines priemones (herbicidus ), kurios palengvina retinimą. Kai dėl nepalankių meterologinių sąlygų herbicidai nesunaikina visų piktžolių, jas reikia naikinti lengvomis akėčiomis. Akėjant sunaikinama apie 60 proc. Piktžolių ir šiektiek praretinami daigai. Akėti patartina skersai ir išilgai.

Tręšimas. Purškimas. NNormaliam runkelių augimui yra būtini makroelementai: azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis, natris bei mikroelementas boras. Cukriniai runkeliai būdami vieni iš derlingiausių augalų, reikalauja daug maisto medžiagų. Su 1 tona šakniavaisių ir atitinkamu lapų derliumi iš dirvožemio paima apie 3,3 kg azoto, 1,45 kg fosforo (P2O5) , 5,8 kg kalio (K2O), apie 1,8 kg natrio, 0,96 kg magnio, 0,04 kg boro.

Daugiausiai maisto medžiagų augalai sunaudoja intensyvaus augimo laikotarpiu, t.y., po 6 savaičių nuo sudygimo, kada išauga apie 10 tikrųjų lapų, kada išsivysto lapija, galinčią sintetinti šakniavaisių sudėtines medžiagas. Intensyvaus maisto medžiagų naudojimo laikotarpis tęsiasi apie 3 mėnesius. Tačiau ir pirmosiomis savaitėmis po sudygimo svarbu, kad augalai turėtų pakankamai lengvai prieinamų maisto medžiagų. Paskutinį vegetacijos mėnesį maisto medžiagų poreikis mažėja, ypač K ir Na.

Azotas yra sudėtinė chlorofilo dalis, labiausiai augalo augimą skatinanti maisto medžiaga. Augalai azotą ima iš dirvos nitratų (NO3) ir amonio (NH4) jonų pavidale. Augale azotas skatina ir reguliuoja daugelį augimo ir vystymosi procesų. Trūkstant azoto lėtėja augimas, mažėja chlorofilo, lapai maži, pailgi, šviesiai žali, vėliau pagelsta, stovi vertikaliai. Stokojančių azoto runkelių lapai pradeda šviesėti nuo gyslų ir apima visą plotą. Apatiniai lapai pagelsta ir apmiršta.

Augalai pakankamai patręšti azotu saikingiau naudoja vandenį ir mažiau nukenčia nuo sausros. Gausiai patręšus azotu, llabai didėja lapų negu šakniavaisių derlius.

Fosforas ypač reikalingas pradiniuose cukrinių runkelių augimo tarpsniuose šaknų veiklai, lapų augimui. Fosforo trukumo ankstyvuose augimo tarpsniuose, neįmanoma kompensuoti vėliau ir gausesniu tręšimu. Kai trūksta fosforo, runkelių lapai būna smulkūs, tamsiai žali violetinio, arba rausvo atspalvio. Šakniavaisiai būna smulkūs, mažai cukringi.

Pagrindinis fosforo šaltinis augalams yra mineralinės trąšos.

Kalis padidina druskų koncentraciją augalų sultyse, todėl padidėjo augalo atsparumas šalčiams, sausroms ir kitoms nepalankioms sąlygoms. Kai kalio cukriniams runkeliams užtenka šakniavaisiuose susikaupia daugiau cukraus, be to ir derlius didesnis išauga. Tačiau gausus cukrinių runkelių tręšimas kaliu vegetacijos pabaigoje gali sulėtinti runkelių brendimą ir cukraus kaupimąsi bei sumažinti jo išeigą.

Natrio reikšmė cukriniams runkeliams panaši kaip ir kalio. Natris didina cukrinių runkelių šakniavaisių ir lapų derlių, cukringumą ir cukraus išeigą.

Magnis svarbus fermentų veiklai, bei fotosintezei. Jei magnio stinga susilpnėja lapų ir šakniavaisių augimas, ant lapų atsiranda dėmės.

Boras labai svarbus šaknų augimui ir vystymuisi. Boras įtakoja fermentų aktyvumą, skatina kvėpavimą ir angliavandenių, ypač sacharozės, sintezę ir nutekėjimą iš lapų į šaknis. Jis didina augalų atsparumą ligoms.

Tręšimo laikas ir trąšų kiekis mano cukrinių runkeklių pasirinktame lauke.

Veislė Planuojamas derlius Sėta Tręšimas Data Purškimas Data

Cukr. runkeliai 50 t/ha 04.24 Rudenį; Betanalas Ekspert.

„Anna“ Kalio chlor. 1.2 ltr/ha 05.24

150 kg./ha Betanalas Ekspert.

Pavasarį; 1 ltr.+Goltiksas 1 ltr 05.16

„Gausa“-14 Betanalas Ekspert.

520 kg/ha 04.24 1 ltr.+Nortonas 0.1 ltr.

Amon.salietra +Goltiksas 1ltr.+

300 kg/ha 04.24 +Actara 0.07 kg/ha 05.28

Mėšlas t/ha

„Gausa“- 13 tai fosforas,

kalis, natris vienoje granulėje. Tręšiama prieš sėją.

Amonio salietra tai pat tręšiama prieš sėją.

Betanalas Ekspert – ekologiškos sudėties herbicidas:

• Plataus veikimo spektras, efektyvesnis poveikis piktžolėms,

• Greičiau įsisavinamas- 2 valandos po purškimo turi nelyti,

• Gerai prilimpa prie lapų paviršiaus,

• Maksimaliai sumažintas kenksminga poveikis runkeliams.

Naikina šias piktžoles: kibūjį lipiką, garstuką, baltąsias balandas, rūgtines takažoles.

Goltiksas. Prieš sėją iki sudygstant arba 1-2 lapelių stadijoje.

Actara- insekticidas nuo runkelinių musių, spragių ir kt. Vietoje „Actara“ galima naudoti „Decis“.

Piktžolės. Cukriniai runkeliai skirtingai toleruoja įvairias piktžolių rūšis.

Piktžolių žalingumas.

Piktžolės vnt/10m2

Baltoji balanda 1

Vijoklinė rūgtis 3

Kibusis lipikas 5

Garstukas 3

Juodoji kiauliauogė 0

Smulkiažiedė ggalinsoga 10

Vienmetis laiškenis 10

Bekvapė ramunė 5

Pievinis pašiaušėlis 2

Aukštoji avižuolė 3

Paprastoji rietmenė 3

Paprastasis varputis 3

Dirvinė usnis 1

Ligos ir kenkėjai. Cukrinių runkelių apsaugos nuo ligų ir kenkėjų pagrindas- gera agrotechnika, t.y. optimali runkelių dalis sėjomainoje, geriausi priešdėliai, gera dirvos struktūra, savalaikis ir subalansuotas tręšimas, ankstyva sėja, atsparių arba tolerantiškų hibridų parinkimas, fitohigienos laikymasis ( ligų sukėlėjų ir kenkėjų tarpinių šeimininkų sunaikinimas), sėklos dražavimas, panaudojus fungicidus ir insekticidus.

Pagrindinės ligos:

Daigų juodšaknė,

Rudmargė,

Miltligė,

Fomozė,

Baltuliai,

Alternariozė,

Runkelų rūdys,

Runkelų lapų gelta,

Runkelių lapų mozaika,

Sausasis vidurinių lapų puvinys

.

Pagrindiniai kenkėjai:

Runkelinės spragės,

Matiniai maitvabaliai,

Amarai,

Sprakšių lervos,

Runkeliais nematodas.

Žieminiai kviečiai

Biologinės savybės. Žieminiai kviečiai yyra varpinių šeimos augalas. Kviečių sėklų optimali dygimo temperatūra yra 12-16 0 C šilumos. Tokioje temperatūroje kviečiai sudygsta per 7-8 dienas. Dygdami žieminiai kviečiai išleidžia tris pirmines šakneles. Žieminiai kviečiai pradeda krūmytis- leisti naujas atžalas praėjus 2-3 dienom po trečiojo llapo pasirodymo. Pavasarį, praėjus 3-4 savaitėms nuo vegetacijos pradžios, sparčiai pradeda augti stiebas ir kartu formuojasi varpos. Užaugus stiebui, , javai pradeda plaukėti- iš paskutinio lapo makšties ima rodytis varpos viršūnė. Žieminiai kviečiai ima žydėti tik išplaukę.

Vieta sėjomainoje. Į senesnes dobilienas žieminių kviečių nereikėtų sėti, nes jie gali išretėti dėl spragšių lervų. Žieminių kviečių negalima atsėliuoti ir sėti po varpinių javų (ypač po miežių), nes dėl to jie suserga javaklupe (tuščiavarpiškumu) .

Žieminių kviečių derlingumas auginant juos po įvairių priešsėlių cnt/ha.

Priešsėliai Ž. kviečių derlingumas cnt/ha

Liucernos 48

Žirniai 45

Dobilai 44

Miežiai 40

Varpinės daugiametės žolės 38

Žieminiai kviečiai 34

Sėjimo į tą patį sėjomainos lauką laiko įtaka žieminių kviečių derliui

Variantai Grūdų derlius t/ha Proc.

Po 5 metų 5,03 100

Po 2 metų 4,97 98,8

Po metų 4,51 89,7

Atsėliuoti 3,98 79,3

Veislė. Mano pasirinkta žieminių kviečių veislė – „Bussard“. Tai kviečių veislė skirta auginti didelio našumo dirvoje. Tai labai dderlinga, gerai žiemojanti, trumpo šiaudo, atspari ligom veislė. Jos vidutinis derlius 6,2 t/ha. Augalai mažai išgula. Grūdai vidutinio stambumo.

Dirvos ruošimas. Dirvos ruošimas priklauso nuo priešsėlio, dirvos mechaninės sudėties ir piktžolėtumo. Žiemkenčiams reikia susigulėjusių dirvų (suartų 2-4 sav. prieš sėją), todėl paskutinį kartą reikia arti iki javapjūtės pradžios. Iki gilaus arimo piktžolės naikinamos kultivatoriumi ir akėčiomis. 3-4 savaitės prieš kviečių sėją dirva giliai suariama. Sėjai ji baigiama ruošti kultivatoriais ir akėčiomis.

Sėkla ir sėjos laikas. Geriausias efektas būna kai sėklas beicuojamos MMaxim 025 FS- 2,0 l/t arba Vitavax 200 FF- 2,5- 3 l/t. Tai ilgai veikiantys plataus spektro kontaktiniai- sisteminiai beicai. Naikina ligų sukėlėjus, plintančius su sėkla ir per dirvožemį. Beicavimo laikas prieš sėją neribojamas. Prieš sėją grūdai rūšiuojami pagal storį (galimas 2 mm skirtumas). Sėjant išrūšiuotą sėklą augalai geriau ir vienodžiau sudygsta, pasėlis būna tankesnis, o derlius- didesnis. Žieminių kviečių sėją Lietuvos Vidurio zonoje geriausia pasirinkti rugsėjo pr., ir baigti mėnesio viduryje. Dirva sėjos metu neturi būti šlapia. Sėklų norma priklauso nuo dirvos sukultūrinimo. Nedrenuotose ir piktžolėtose dirvose sėjama kiek daugiau kaip drenuotose ir švariose.

Sėklos norma. Norma nustatoma atsižvelgiant į tai kokio tankumo pasėlys turi būti nuimant derlių, ir į galimą žuvusių augalų procentą. Didelio našumo dirvoje reiktų sėti 4,5-5,0, o vidutinio našumo- 5,0-5,5 mln/ha daigų sėklų. Vidutinio sunkumo ir sunkesniame priemojyje sėjama 2,5-4,0 cm, o lengvame priemolyje bei priesmėlyje- 3-5 cm gyliu.

Nuolatinės vėžės traktoriui pravažiuoti. Jos dažniausiai paliekamos neužsėtos lygesnio reljefo dirvose, kai sėjami kviečiai. Nuolatinės vėžės labai reikalingos purškiant pasėlius nuo piktžolių, augalų ligų ir kenkėjų, išgulimo, papildomai juos tręšiant, renkant akmenis. Nuolatinės vėžės turi būti tiesios, tarp sėjamųjų gali nukrypti nedaugiau kaip 2 cm į vieną ar į kitą pusę. Nuolatinės vėžės užima apie 5-6 proc. bendro pploto, tačiau intensyviau prižiūrimų pasėlių derlius kompensuoja tuščias, neužsėtas vėžes.

Pasėlių priežiūra. Svarbiausias priežiūros tikslas- sudaryti augalams nuo sėjos iki dirvos užšalimo ir pavasarį (atsinaujinus vegetacijai) iki derliaus nuėmimo palankias augimo ir vystymosi sąlygas. Svarbiausi priežiūros darbai yra posėjinis volavimas, vagojimas, herbicidų ir fungicidų išpurškimas, o pavasarį- papildomas tręšimas, piktžolių naikinimas.

Volavimas. Pasėti į sausą dirvą žieminiai kviečiai ilgai nesudygsta, todėl pirmasis jų priežiūros darbas yra volavimas. Suspaustoje dirvoje atsiveria kapiliarai, kuriais vanduo pakyla iki sėklų ir todėl jos greičiau sudygsta. Privoluotoje dirvoje javų sėklos atsiduria viename gylyje ir vienodžiau sudygsta. Be to tokioje dirvoje lengviau prižiūrėti javus ir kombainu nuimti derlių.

Vagojimas. Žieminius kviečius reikia vagoti tuoj po sėjos prieš sudygimą. Ši priemonė ypač reikalinga nelygaus reljefo ir neišlygintose dirvose, kur, lyjant rudenį lietui ir tirpstant pavasarį sniegui, susitelkia vanduo.

Javų išgulimo priežastys. Nuo stiprių liūčių žieminiai kviečiai dažniausiai pagula tankesniame pasėlyje. Kai 1 m2 užauga 400 augalų jie gali išgulti. Javai pagula ir dėl kai netolygiai išberiamos azoto trąšos: vietomis dėl didelės N trąšų koncentracijos stiebai susilpnėja ir nuo gausesnio lietaus išgula. Kai javai pagula bambėjimo ir dar iki žydėjimo fazės, jie greiti pakyla, bet , kai išgula plaukėsimo ar žydėjimo ar dar vėliau, jie jau beveik nebepakyla ir dėl tto, ypač drėgnesnę vasara, grudų nuostoliai esti 40-60 proc. pagulusius javus sunkiau nuimti kombainu, daug grudų išbyra ant ražienų.

Tręšimas. Purškimas. Lietuvos klimato sąlygomis žieminių kviečių biologinio derlingumo potencialas yra 10-12 t/ha, tačiau vidutiniai jų derliai šalies ūkiuose tik 3-4 t/ha. Todėl agronomijos specealistai labai stengiasi didinti žieminių kviečių derlingumus ir gerinti grūdų kokybę. Vienas pagrindinių derlingumą didinančių būdų yra tręšimo intensyvumas apskritai ir platesnis tręšimas per lapus azoto trąšomis. Papildomas tręšimas per lapus veiksmingesnis, kai pasėliai vešlesni. Papildomas žieminių kviečių tręšimas per lapus daugiau nei 30kg/ha azoto pieninės brandos tarpsniu ne tik pailgina vėliavinio lapo vegetaciją ir suaktyvina fotosintezės procesą, bet ir, svarbiausia, skatina šaknų sistemos atsinaujinimą.

Tiksliausiai tręšimo normos apskaičiuojamos remiantis dirvos bei derliaus maistinių elementų kiekių santykiu. Jei dirvoje yra daugiau kaip 180 mg/kg P2O5 ir 200-220 mg/kg K2O ir norima išlaikyti tokį didelį dirvos našumą, reiktų tręšti N120P60K90-120.

Tręšimo laikas ir trąšų kiekis mano žieminių kviečių pasirinktame lauke.

Veislė Planuojamas derlius Sėta Tręšimas Data Purškimas Data

Ž.kviečiai 5 t/ha 09.16 Rudenį; Sekatorius 0.3kg/ha

„Busard“ 220 kg/ha Kalio chlor. +Stabilantas 1 ltr.+

200 kg./ha +Karbamidas 18 kg/ha 05.05

Amofosas Falkonas 0.5 ltr/ha

120 kg/ha +Stabilantas 0.5 ltr 05.22

Pavasarį; Rombušas 0.8 ltr/ha 06.05

Amon.salietra

300 kg/ha 03.26

Amofosais vadinamos trąšos, sudarytos iš fosforo rūgšties amonio druskų . Tai labai koncentruotos trąšos, neturinčios nereikalingų priemaišų.

Amonio salietra. Tai trąša , kurią galima panaudoti pavasarį prieš sėją arba vegetacijos metu

papildomam tręšimui, visiems augalams, išskyrus ankštinius. Trąšos beriamos pakrikai. Maisto medžiagų kiekis ir sudėtis jose: N-34 %, NH4-17%, NO3 -17%.

Kalio chloridas tai vienanarė trąša tinkanti tręšti daugeliui augalų. Pagrindiniam tręšimui naudojama pavasarį arba rudenį. Maisto ir medžiagų kiekis: kalis (K2O)- 60%.

Sekatorius. Herbicidas, naudojamas dviskilčių piktžolių naikinimui po sudygimo javuose. Veikimas – sisteminis. Purkšti galima jei oro temperatūra pakyla iki +50C. Geriau kai oro temperatūra yra 12-150C. Visiškai saugus javams ir aplinkai.

Šiaudų dorojimas. Yra keli šiaudų dorojimo būdai: džiovinimas pradalgėse, presavimas, ssmulkinimas, krovimas į stirtas.

Derliaus nuėmimas. Derliaus nuėmimo laikas priklauso nuo javų subrendimo, meteorologinių sąlygų, dirvos mechaninės sudėties, tręšimo ir t.t. Labai piktžolėtose dirvose javų branda irgi užtrunka. Gausiai patręšus javus azoto trąšomis, pailgėja vegetacija. Javų pjovimo laikas priklauso ir nuo grūdo subrendimo. Yra trys grudų brendimo fazės: pieninė, vaškinė ir pilnoji, arba kietoji. Kviečiai paprastai nuimami kombainais. Jais pjaunami javai turi būti sausi, o grūdai – kietosios brandos. Derlius turi būti nuimamas per savaitę. Vėliau iš varpų ima byrėti ggrūdai ir ūkis gali patirti didelių nuostolių: kasdien išbyra apie 50 kg grudų.

Bulvės

Reikšmė. Bulvės yra labai svarbi maistinė, pašarinė ir techninė kultūra. Jų gumbavaisiai yra vertingas maisto produktas. Jose randama iki 20 proc. krakmolo, apie 2 proc., baltymų ir kitų mmaistingų medžiagų. Bulvės yra geras pašaras gyvuliams. Ypač jų daug sušeriama kiaulėms. Pramonėje iš jų gamina krakmolą ir spiritą.

Biologinės savybės. Bulvės – daugiamečiai augalai. Tačiau mūsų vėsus klimatas, gumbus dirvoje sušaldanti minusinėje temperatūroje. Juos pavertė vienmečiais šakniagumbiais. Rudenį iš žemės iškasti gumbavaisiai yra nedaigūs: jų akutės 3-5 mėn. miega. Jei praėjus šiam laikui, bulvių laikymo patalpoje temperatūra pakyla iki 4-5 0C, gumbavaisiai pradeda dygti. Tamsoje sudygę bulvių daigai būna balti. Bulvės geriausiai išsilaiko ( nesudygsta ) 2-3 0C temperatūroje.

Bulves reikia sodinti, kai dirva 10 cm gylyje būna įšilusi iki 7-8 0C. Sudygę bulvių daigai labai bijo šalnų. Gali nušalti 10C temperatūroje. Pirmiems daigams nušalus, išdygsta kiti, bet derlius būna jau mažesnis. Bulvės sudygsta praėjus 20-25 dienoms nuo pasodinimo. Bulvienojai geriausiai aauga 210C , o gumbavaisiai -15-18 0 C temperatūroje. Aukštesnėje temperatūroje bulvės smarkiai kvėpuoja ir jų augimas sulėtėja.

Žydėti bulvės pradeda praėjus 35-40 dienų po sudygimo. Tuo pačiu metu pradeda augti ir jų gumbai. Prieš žydėjimą ir po, bulvėms reikia nemažai drėgmės- nuo to priklauso jų derlius. Drėgmė labai reikalinga formuojantis jų gumbams.

Vieta sėjomainoje. Bulvės yra lengvesnių dirvų augalas. Tinkamai parinkus priešsėlius laikantis tam tikros augalų kaitos, bulvių pasėlius galima apsaugoti nuo per dirvą plintančius ligų sukėlėjus. Bulvės tame pačiame lauke tturėtų būti sodinamos po 3-4 ar net 5 metų. Sukultūrintose, gerai patręštose dirvose priešsėliai didelės įtakos bulvių derliui neturi. Svarbu, kad žemė būtų puri, gerai įšylanti, nepiktžolėta ir joje būtų daug maisto medžiagų. Gausų bulvių derlių kurkas lengviau išauginti po gerai patręštų priešsėlių, nes jie dirvos ne tik nenualina, bet netgi kaupia joje maisto medžiagas.

Dirvos paruošimas. Bulvėms reikia purių dirvų į kurias lengvai patenka oras. Kai jos sodinamos po žieminių arba vasarinių javų, rudenį nuskutus 10-12 cm ražienas, dirvas kaip galima giliau suarti. Taip sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių. Jei dirvos varputėtos arba jose gausu usnių, pienių, ražienos skutamos dar kartą. Po to dirva nuakėjama. Praėjus 2-3 savaitėm po skutimo, dirva giliai suariama, kad neįsitvirtintų sudygusios šakniaatžalinės piktžolės ir pakaktų laiko užverstai velėnai supūti.

Pavasarį, kai žemės paviršius pradžiūsta, dirva tuojau pat akėjama sunkiomis akėčiomis. Jei dirva perdžiūsta, tenka naudoti kultivatorių ir akėčias. Praėjus savaitei po pirmojo žemės dirbimo, dirva vėl kultivuojama. Iki bulvesodžio žemę dirbti 2-3 kartu. Paskutinį kartą kultivuojama kuo giliau, nes sekliai įdirbtos dirvos netinka bulvėms sodinti. Jei nepavyksta žemės įdirbti 15-16 cm gyliu arba joje yra daugiamečių piktžolių, perarkime.

Sėkla ir sodinimas. Sodinimui skirtas bulves pavasarį, kovo- balandžio mėnesį, reikia perrinkti, kad nebūtų ligotų gumbavaisių, ir kiek pavėdinti, padžiovinti. Bulvių rūšiavimas – tai gumbų skirstymas pagal sandarą, formą, stambumą ir svorį, kad sodinant mašinoje jie tolygiai išsidėstytų, nesusidarytų praleidimų bei nebūtų įsodinta po 2-3 gumbus į vieną vietą. Bulvės turėtų būti rušiuojamos ne žemesnėje kaip 10 0 C temperatūroje. Sodinti geriausiai tinka nepjaustytos 40-80 g sveriančios bulvės. Juo didesnės bulvės sodinamos, tuo stipresni išauga daigai ir tuo didesnis būna derlius. Tačiau sodinti labai stambias bulves nuostolinga- reikia daug sėklos. Todėl stambūs gumbai pjaustomi pusiau. Pjaustyti gumbus nepatartina. Pjaustytos bulvės greičiau užsikrečia ligomis.

Sodinant dirva 10 cm gylyje turi būti įšilusi iki 7-8 0C. Anksčiau pasodintų bulvių derlius esti didesnis.

Bulvių sėklos kiekis priklauso nuo gumbavaisių stambumo ir sodinimo tankumo. Gamybiniame plote turėtų užaugti 50-55 tūkst./ha, o sėkliniame sklype – 60-70 tūkst./ha kerų. Vienam hektarui reikia turėti 4-5 t sėklos. Vidutinio sunkumo dirvose bulvės sodinamos 6-8 cm gyliu, o lengvose- 10-12 cm. Giliau pasodintos bulvės blogai auga, be to, jas sunku prižiūrėti.

Sodinant reikia tikrinti pasėlio tankumą (ar bulvės sodinamos ties vagos viršūne), tarpueilių platumą.

Bulvės gali sudygti, kai dirvoje tik 4-5 0C šilumos, tačiau tokie daigai auga labai lėtai, juos puola įvairios ligos. Geriau palaukti kol dirvos ariamojo sluoksnio temperatūra pakyla iki 7-8 0C šilumos, vidutinė paros oro temperatūra tada būna aukštesnė nnegu 80C. Bulvių daigai nukenčia ir dalis jų per 5-6 val. žūsta jau prie -20C temperatūros. Kai būna -30C ir žemesnė temperatūra, žūsta visi bulvių daigai. Nušalus sudygusių bulvių lapams ir stiebams, dirvoje lieka stipri šaknų sistema, todėl reikia tuojau pat papildomai patręšti dirvą azoto trąšomis ir tokios bulvės atžels bei išaugins derlių.

Bulvių auginimas vagomis gerokai pranašesnis už įprastinį sodinimą lygiame dirvos paviršiuje. Vagotose dirvose bulvės greičiau dygsta, auga ir bręsta, nes dirva greičiau įšyla, į ją lengviau patenka oras. Be to, bulves galima kaupti ir akėti iki sudygimo, dirva būna švari, be piktžolių, ir maisto medžiagas naudoja tik bulvių daigai.

Bulvių pasodinimo laiko įtaka derliui.

Sodinimo laikas Derlius t/ha

Bendras gumbų krakmolo Sausųjų medžiagų

Balandžio 25d. 27,2 4,2 5,9

Balandžio 30d. 28,3 4,2 6,1

Gegužės 5d. 26,6 3,9 5,7

Gegužės 10d. 26,8 3,9 5,7

Gegužės 15d. 24,6 3,5 5,1

Gegužės 20d. 23,8 3,5 5,1

Gegužės 25d. 22,1 3,2 4,6

Gegužės 30d. 19,3 2,7 4,0

Veislė. Mano pasirinkta bulvių veislė „Helena“. Tai vidutinio ankstyvumo bulvių veislė. Atspari bulviniams nematodams. Gumbai atsparūs fitoftorozei ir rauplėms.

Pasėlių priežiūra. Skiriasi du pasėlių priežiūros laikotarpiai: pirmasis- nuo sodinimo iki bulvių sudygimo ( 3-4 sav. ) ir antrasis- nuo bulvių sudygimo kol bulvienojai uždengia tarpueilius. Pirmasis bulvių priežiūros tikslas- palaikyti purią dirvą, antrasis- neleisti piktžolėms dygti ir sunaikinti sudygusias. Drėgną ir vėsų pavasarį bulvės dygsta ilgiau, bulvienojai tarpueilius uždengia tik po 3-4 savaičių, todėl nuolat turi būti naikinamos piktžolės ir purenamas dirvos paviršius. Tai turi

didžiausią įtaką derliui . Bulvės kaupiamos ir akėjamos 3 kartus, kas 5-7 dienas. Purioje dirvoje greičiau mineralizuojasi maisto medžiagos, kurias augimo pradžioje intensyviai naudoja bulvių daigai.

Blogai prižiūrimuose bulvių pasėliuose derlius prarandamas ne tik dėl augalų konkurencijos, bet ir dėl to, kad piktžolės apsunkina derliaus nuėmimą. Nepatartina kaupti ir akėti dygstančių bulvių- jų daigai labai trapūs, lengvai lūžta, o sudygusias bulves pirmą kartą kaupti reikia tip pat labai atsargiai. Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami ir bulvės kaupiamos tol, kol bulvienojai visiškai uuždengia tarpuvagius. Tarpueiliai purenami 10-12 cm gyliu, o prie augalų paliekama 10-12 cm apsauginė juosta. Purenama tik lygiuose laukuose ir tiesiomis vagomis pasodintas bulves. Kalvotose dirvose, kur ir vagos ne iš tiesiųjų, kad būtų mažiau žalos, bulves geriau kaupti.

Kai darbai atliekami laiku ir kokybiškai, kaupimas ir akėjimas iki bulvių sudygimo sunaikina apie 80 proc. sudygusių piktžolių. Kaupiant ir purenant sudygusias bulves, sunyksta dar 30-60 proc. piktžolių.

Derliaus nuėmimas. Pirmosios ankstyvųjų bulvių veislės kasamos rugpjūčio pradžioje, vidutinio vėlyvumo – rugsėjo viduryje, o vvėlyvosios- trečioje rugsėjo dekadoje. Bulves reikia baigti kasti iki spalio vidurio. Labai svarbu, kad bulvės būtų subrendusios. Tuomet gumbai ne tik lengvai atsitraukia nuo stolonų, bet ir kokybiškiau surenkami. Gaunamas ne tik gausesnis, bet ir geriau išsilaikantis derlius. Cheminiai preparatai ppanaudojami likus ne mažiau kaip 14 dienų iki derliaus nuėmimo. Gerai išsivysčiusius bulvienojus naikinant mechaniškai, tarpuvagiuose lieka daug nenupjautų. Juos reikia papildomai defoliuoti, kad mažiau virusinių ligų ir fitoftoros sporų patektų į gumbus. Apskritai pašalinus augalinės kilmės kliuvinius dirva greičiau išdžiūsta, sušyla, po lietaus nesilaiko drėgmė. Kasant gumbai būna mažiau žemėti, geriau išsijoja žemes ir 6 – 9 proc. sumažėjas derliaus nuostoliai. Bulvienojus šalinant vien defoliantais gumbus būtina apsaugoti nuo tiesioginio poveikio su chemikalais. Kuomet bulvienojai vešlūs, pirmiausiai vertėtų juos sunaikinti mechaniškai, o po to – chemiškai. Geriausia būtų bulvienojus nurauti.

Oro temperatūrai nukritus 10 – 12 0C, bulvės pasidaro labai jautrios mechaniniams pažeidimams. Jei oro temperatūra tik 3 – 4 0C neretai pažeidžiama iki 75 – 80 proc. sėklinių ir sstambių gumbų. Geriausias laikas bulviakasiui nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 15 d. Jį suvėlinus, pablogėjus orams ir įmirkus dirvoms, ženklūs derliaus nuostoliai, daug bulvių lieka neiškastų.

Nustatyta, kad prieš iškasimą pašalinus bulvienojus ir supurenus tarpuvagius, dirvoje lieka tris kartus mažiau neiškastų ir du su puse kartų mechaniškai pažeistų negu ten, kur tai nepadaryta. Vien tik tarpueilių supurenimas labai palengvina bulviakasio darbą, o apsunkina per giliai pasodintos bulvės ir piktžolės, kai užsikemša mašinų dalys, labai pablogėja žemių atskyrimas nuo gumbų.

Mechaniniai gumbų ppažeidimai – svarbiausi kokybės trūkumai. Drėgni orai per vegetaciją sumažina gumbų odelės atsparumą, o tai prielaida būt dėmėtumui. Sausi orai priešingai – padidina gumbų odelės subrendimą ir sumažina mechaninio poveikio galimybes. Tačiau tokie gumbai turi polinkį sausiems puviniams. Aukštos temperatūros nesavalaikį gumbų dygimą. Nesubrendusios nekrakmolingos bulvės dažniau sužalojamos, krakmolingesnės atsparesnės. Nepatartina pažeidimams jautrių veislių kasti ankstų rytą ar po naktinių šalnų. Mažiausiai gumbai nukenčia, kuomet derlius renkamas į specialius konteinerius ir juose bulvės laikomos iki vartojimo.

Augimo sąlygos veikia gumbų jautrumą pažeidimams, jis dar padidėja, kai nesubalansuotai arba pavėluotai tręšiama azotu. Jei gumbuose susikaupia daugiau kalio sumažėja jautrumas juodajam dėmėtumui.

Bulves pažeidžia ir neretai pavasarį dirbant drėgną dirvą susidarę grumstai. Kuomet dirva per sausa ir kasami gumbai turi mažesnį turgorą, vyrauja vidiniai gumbų pažeidimai, matyti juodosios dėmės.

Kuomet kasant bulves supjaustoma daug gumbų reikia didinti kasimo gylį, patikrinti ar kasimo įrenginio ratai eina vagutėmis, traktoriaus ratų vėžėmis. Jei bulvės pažeidžiamos, sudaužomos – pravartu sumažinti kratymo intensyvumą, padidinti darbinį greitį. Kasimo gylio parinkimas yra labai svarbus, jis turi būti 1 – 2 cm gilesnis už giliausiai dirvoje esančius gumbus. Labai svarbu nuolat išrinkti stambius akmenis tik tuomet bus galima našiai panaudoti bulvių auginimo ir dirvos nuėmimo techniką. Pradėjus bulviakasį nusiplaunam rankas ūkiniu muilu. PPirmiausiai nukasamos sėklinės ir devirusuotos bulvės, jos turi būti visiškai subrendusios sausos ir minimaliai pažeistos. Vėliau kasamos ir visos kitos – maistui , perdirbimui ir pašarui skirtos bulvės.

Bulvių laikymas. Bulvių išsilaikymas labai priklauso nuo tinkamo sandėliavimo, patalpų paruošimo. Svarbu ne tik techninis, bet ir fitosanitarinis bulvių laikymo vietų paruošimas. Patalpų paruošimas turi prasidėti tuojau po bulvesodžio, jas atlaisvinus. Labai svarbu gerai sutvarkyti kaupaviečių aikšteles, išvalyti saugyklas, rūsius, nes bulvių puvinių sukėlėjai laikosi sugedusiose bulvėse, daigų liekanose ir kituose atliekose. Visas atliekas bei bulvių rūšiavimo liekanas būtina užkasti duobėje prieš tai jas aplaisčius 4 proc. chlorkalkių skiediniu. To neatlikus ligoti gumbai sparčiai pūdami vegetuoja, o ant jų kolorado vabalai dauginasi. Nukastų bulvių laikymas trunka apie 7 mėn. Nuo tinkamo gumbų laikymo priklauso sėklinė, maistinė ir prekinė jų kokybė. Bulvių laikymas dalijamas į tris skirtingas temperatūras turinčius periodus.

Pirmasis periodas- 2 -3 savaitės po bulviakasio. Tai gumbų apdžiovinimo ir žaizdų gydymo metas. Gumbų apdžiovinimas po nukasimo yra vienintelė jų apsaugojimo nuo šlapiojo puvinio priemonė ir kartu ji sumažina grybinių ligų infekciją, todėl iškart po nukasimo bulvės turi būti pradėtos vėdinti, apdžiovinti šaltu nakties oru. Iš visų sąlygų lemiančių bulvių išsilaikymą, didžiausią reikšmę turi temperatūra ir santykinė oro drėgmė. Džiovinant palankiausia temperatūra 13 – 118 0C, o santykinis oro drėgnumas 90 – 99 proc.

Antrasis periodas trunka 20 – 40 dienų. Tai temperatūros mažinimo laikotarpis. Ventiliuojant temperatūrą bulvių sluoksnyje kasdien mažinama po 0,5 0C, kol nukrinta iki 2 – 4 0C. Negalima ventiliuoti šiltesniu negu bulvių sluoksnio temperatūra oru, nes bulvės pradės drėgti.

Trečiasis- tai bulvių ramybės laikas. Pučiamo oro temperatūra turėtų būti 1-2 0C, o bulvių temperatūra ne didesnė kaip 2-4 0C.

Dygimas prasideda kai temperatūra būna virš 4 – 6 0C. Tada ženkliai padidėja ne tik laikymo nuostoliai, bet ir suprastėja gumbų ypač sėklinių kokybė.

Bulvės kasamos mašinomis ir kombainais. Mašinos iškarto kasa dvi vagas. Kad iškastos bulvės nebūtų per plačiai išmėtyto, prie kasamosios pritvirtinamos kreipiančiosios grotelės. Kombainai geriausiai dirba priesmėlio ir sausuose priemolio dirvose. Jie iškarto kasa dvi vagas, nuo gumbavaisių gerai nuvalo žemes ir kitas priemaišas, todėl jais kasti bulves ekonomiškiausia.

Tręšimas. Purškimas. Tyrimais nustatyta, jog bulvės, išaugindamos 20 t/ha gumbų, iš dirvos paima maždaug 100 kg N, 40 kg P2O5 ir 180 kg K2O. O juk 20 t/ha derlius tai kritinė riba, nes mažiau prikasant vargu ar apsimokės bulves auginti.

Azotas, kaip maisto medžiaga, turi daugiausiai įtakos derliui, nuo jo priklauso lapų gausa ir šaknų veikla. Be to azotinės trąšos įtakoja ne tik derlių, bet

ir jo kokybę (sausų medžiagų ir krakmolo kiekį, gumbų tinkamumą kulinarijai ir pan.).

Fosforas skatina greitą bulvių augimą ir reikalingas maksimaliam gumbų skaičiui užmegzti.

Kalis reguliuoja angliavandenių susidarymą ir jų apykaitą, įtakoja ląstelių osmosinį spaudimą ir vandens kiekį. Trūkstant kalio, didėja jautrumas pažeidimams ir juodajam dėmėtumui, esant pakankamai – bulvės lengviau pakelia sausras.

Be azoto, fosforo ir kalio, bulvėms dar reikia magnio, boro, sieros ir kitų mikroelementų. Tręšimo laikas didesnės įtakos bulvių derliui neturi. Azoto, fosforo ir kalio mineralinėmis trąšomis būtina tręšti prieš bbulviasodį arba jo metu. Minėtų trąšų normos ir santykis nustatomas atsižvelgiant į dirvožemyje esantį maisto medžiagų kiekį ir auginamo derliaus paskirtį. Iki žydėjimo bulvės paima apie 80 proc. viso azoto. Pavėluotai užbertos azoto trąšos užvilkina gumbų susidarymą bei brendimą. Optimalus azotinių trąšų išbėrimo laikas yra prieš bulviasodį ir iki 10 dienų bulvėms sudygus.

Fosforas įsisavinamas panašiai kaip azotas, tik jo reikia mažiau, o kalio gumbai paima daugiau negu fosforo. Rekomenduojamas toks NPK santykis – 1,0: 1,1: 1,5. Sėklinėms bulvėms kalio kiekį rreiktų padidinti iki 1,6-2,0.

Tręšimo laikas ir trąšų kiekis mano bulvių pasirinktame lauke.

Veislė Planuojamas derlius Sėta Tręšimas Data Purškimas Data

Bulvės 20 t/ha 04.30 Zenkoras 0,6 kg/ha

„Gloria“ 4 t/ha Azafoska MCPA Super

1,2-kg/ha Kai aukštis 10-15 cm

200 kg/ha Decis Ekstra

62 g/ha

Mėšlas 50 t/ha

Zenkoras- herbicidas purškiamas prieš sudygimą.

MCPA- super – sisteminis herbicidas, naudojamas vienmečių ir daugiamečių ddviskilčių piktžolių naikinimui. Purškiama bulvėms esant 10-15 cm aukščio.

Decis Ekstra- insekticidas. Veikimas: kontaktinis ir per virškinimo sistemą. Naikina kolorado vabalus ir jų lervas. Svarbu:

1. Bičių apdulkinamus plotus purkšti vakare, nes bitės gali apsinuodyti jei po purškimo praėjo mažiau nei 6 val.

2. Nepurkšti šlapių augalų.

Ligos ir kenkėjai. Bulves gali pažeisti daugiau kaip 100 ligų ir kenkėjų. Žalingiausi kenkėjai – kolorado vabalai, spragšiai, amarai. Labiausiai išplitusios bulvių grybinės ir bakterinės ligos: maras, šlapiasis puvinys, sausasis puvinys, rauplės, rizoktoniozė.

Vasariniai rapsai

Rapsai pagrindinis aliejinis augalas Lietuvoje. Be plataus rapsų aliejaus panaudojimo techniniams reikalams (biodyzelinui, tepalų ir hidraulinių aliejų gamybai, pagalbinei medžiagai aliejų chemijos pramonėje), rapsai yra vertingas pašaras gyvuliams. Lietuvoje perdirbant rapsus aliejaus gavybos procese lieka šalutinis produktas – rapsų išspaudos , kurios yra svarbiausias vietinis bbaltyminis pašaras , galintis pakeisti inportuojamus sojos bei saulėgrąžų rupinius. Taip pat jis naudojamas tekstilėje ir dažų, muilo pramonėje.

Biologinės savybės. Tai vienmečiai kryžmažiedžiai augalai. Pagrindinė šaknis liemeninė, nestoresnė už stiebą, skverbiasi į žemę iki 3 metrų, todėl rapsai paima ir asimiliuoja maisto medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių bei patys išskirdami lakius garstyčių aliejus tirpina ir paima kitiems augalams sunkiai įsisavinamas jų formas. Vaisius- ankštara. Vasariniai rapsai -70-100 cm aukščio. Rapsų 1000 sėklų sveria 3-4 g. Pasėjus anksti pavasarį, kai sąlygos ppalankios, sėklos sudygsta per 4-7 dienas. Pirmas 30-40 dienų augalai auga lėtai ir būna tik 10-20 cm aukščio. Vėliau auga sparčiau, sukrauna butonus, žydi 20-25 ir rugpjūčio viduryje brandina sėklas. Jų sėklose yra 40-50 proc. riebalų ir 20-25 proc. baltymų. Vasariniai rapsai priskiriami prie šalčiams atsparių augalų. Jie pakenčia trumpalaikes ir ilgalaikes šalnas iki 50C. vasarinai rapsai gerai auga ir subrandina gausų derlių, kai pakanka kritulių. Sausrai ypač jautrūs žydėjimo ir butonizacijos fazės. Vasariniai rapsai- medingi augalai. Žydi 18-20dienų ir, kai šiltas oras yra vieni iš nektaringiausių augalų.

Vasarinių rapsų veislių biocheminė sėklų kokybė

Rodiklis Veislė „Star“ Vidutinis

1995 m. 1997 m. 1996 m.

Proteinai % 14,99 14,93 15,22 15,04

Riebalai 38,63 37,75 35,90 37,42

Riebalų rūgštys:

palmitino 5,92 5,46 5,14 5,50

stearino 0,78 0,77 0,77 0,77

oleino ir linolino 74,40 76,18 77,86 76,14

linoleno 8,23 7,17 6,65 7,35

eukozeno 4,01 4,47 4,25 4,24

euruko 0,31 0,32 0,0 0,21

Gliukozinolatai Mmol/g 17,83 22,57 21,21 23,87

Vieta sėjomainoje. Vasariniams rapsams geriausiai tinka nerūgštūs vidutinio sunkumo ir lengvumo mechaninės sudėties priemoliai ir priesmėliai. Reikėtų vengti dirvų, kurių rūgštingumas mažesnis nei 5,5 pH. Vasariniams rapsams tinkamiausi priešsėliai – užimtasis pūdymas, javai, kaupiamieji augalai bei daugiametės žolės. Rapsus sėti po kryžmažiedžių augalų į tą patį lauką galima tik po 4 m. sėkliniai sklypai nuo kitų tuo metu žydinčių kryžmažiedžių augalų turi būti ne arčiau kaip 0,5 km.

Rapsai geri priešsėliai daugeliui augalų, nes turi fitosanitarinių savybių. Jie gerai stelbia piktžoles, o giliai į dirvą įsiskverbusios šaknys ją ne tik išpurena, bet ir padidina organinių medžiagų kiekį ir pagerina jjos struktūrą.

Vasarinių rapsų derlingumas po skirtingų priešsėlių

Priešsėlis Vidutinis rapsų derlingumas t/ha

Miežiai 0,81

Vikių ir avižų mišinys žaliajai masei –

Vikių ir avižų mišinys grūdams 0,88

Vasariniai rapsai žaliajai masei –

Vasariniai rapsai sėkloms 0,65

Žieminiai rapsai sėkloms 0,66

Žieminiai kviečiai 0,75

Ankstyvosios bulvės –

Vėlyvosios bulvės 0,98

I naudojimo metų dobilai, 1 pjūtis –

II naudojimo metų dobilai, 2-3 pjūtys 0,84

Dirvos paruošimas. Rudeninis žemės dirbimas priklauso nuo priešsėlio bei dirvų piktžolėtumo. Nuėmus javus, ražienos skutamos, po to giliai suariama, pavasarį kultivuojama, lyginama. Giliau įdirbtą dirvą prieš sėją būtina privoluoti. Kai rapsai auginami po daugiamečių žolių, dirva pirmiausiai lėkščiuojama, o po to ariama taip, kad visa velėna atsirastų vagos dugne.

Pavasarį labai svarbu dirvas pradėti laiku dirbti, kai žemė nebelimpa prie padargų ir gerai subyra. Siekiant dirvą kiek galima mažiau suslėgti, reikėtų ją dirbti vikšriniais arba ratiniais traktoriais su sudvejintais varančiaisiais ratais ar nors sumažinti slėgį jų padangose.

Pirmiausiai reikia išlyginti išmetimus ir sumetimus (jeigu jie yra, nes ariant apverčiamais plūgais jų nebūna) , o pradžiuvusias dirvas nuakėti, kad būtų išsaugota drėgmė. Taip dirvos paviršius apsaugomas perdžiuvimo, sumažėja grumstų ir vėliau dirva vienodžiau įdirbama.

Sėja. Sėjos laiką lemia rapsų biologinės savybės, meteorologinės sąlygos ir dirvos būklė. Kadangi rapsai pakelia tik nedideles šalnas, juos reikėtų pasėti balandžio pabaigoje- gegužės pradžioje. Kad smulkios rapsų sėklos tolygiai sudygtų, jas reikia įterpti 2-3 cm gyliu ant tankesnio, bet nesupuolusio dirvos ssluoksnio ir užžerti kruopščiai supurenta dirva taip, kad smulkios dirvos dalelės būtų arčiau sėklų, o stambesni grumsteliai- dirvos paviršiuje . Tada sudaromos palankios sąlygos sėklai sudygti, kadangi kapiliarais ir poromis pakilęs vanduo ją sudrėkina, o per purų viršutinį dirvos sluoksnį patenka pakankamai šilumos ir oro. Vasarinius rapsus labai svarbu pasėti į ką tik paruoštą dirvą, nes ilgai pastovėjusi ji perdžiūva, o jei palyja, dirvą tenka ruošti iš naujo. Pasėjus į perdžiūvusią dirvą, sėklos ilgai dygsta, pasėlis būna nevienodo tankumo, piktžolėtas.

Dažniausiai pasitaikanti klaida – rapsai sėjami per giliai ir nevienodu gyliu, tad sėklos dygsta ilgai, netolygiai, daigai blogiau auga, yra jautrūs ligoms ir kenkėjams. Taip atsitinka nekokybiškai paruošus dirvą bei per greitai važiuojant sėjos metu. Vasariniams rapsams optimalus maitinamasis plotas, kad lapai gautų pakankamai saulės, o šaknims pakaktų dirvoje esančių maisto medžiagų. Pernelyg tankiuose pasėliuose augalai mažiau šakojasi, atskiri vienetai blogai auga, dažniau pažeidžiami ligų ir kenkėjų, labiau linkę išgulti. Retuose , nevienodo tankumo pasėliuose plinta piktžolės, sunkėja derliaus nuėmimas, o sėkloms išvalyti ir išdžiovinti didėja darbo ir energetinės sąnaudos. Optimalaus tankumo rapsų pasėliuose viename kvadratiniame metre turėtų būti 100-120 augalų.

Veislė. „Star“- tai labai derlinga, aukštaūgė, anksti žydinti forma. Stambiasėklė- 1000 grūdų masė 4,2-6,0 gramai. Nereikli agrotechnikai. Vegetacija, priklausomai nuo

tręšimo, oro temperatūros bei kritulių tęsiasi 102-120 dienų.

Tręšimas. Purškimas. Vasariniai rapsai reiklūs maisto medžiagoms ir pačiai mitybai . Vienai tonai kondicinių sėklų užauginti jie sunaudoja apie 55 kg azoto, 25 kg fosforo, 50 kg kalio, 20 kg sieros.

Prieš sėją vasarinių rapsų sėkla beicuojama.

Azotas įeina į baltymus ir nukleino rūgštis, yra sudėtinė chlorofilo dalis. Trūkstant azoto lėtėja augimas, augalai pasidaro šviesiai žali, medėja audiniai, anksti nukrenta lapai.

Fosforas veikia fotosintezę, kvėpavimą, šaknų augimą, riebalų kaupimasį ir sėklų brendimą. Kai jo trūksta llapai pasidaro melsvai žali, parausta, sumažėja, jų kraštai užlinksta į viršų.

Kalis reguliuoja angliavandenių pasiskirstymą, vandens apykaitą. Jo trūkstant šie procesai sutrinka ir prasideda baltymų irimas, didėja ligos pavojus, mažėja atsparumas sausroms, lapai atrodo lyg nudeginti.

Siera reguliuoja baltymų sintezę, chlorido gamybą. Kai jo trūksta , vasariniuose rapsuose būna daug tuščių žiedų, smulkėja sėklos, augale kaupiasi nitratai, krakmolas. Kai jos trūksta lapai susmulkėja, stiebai ištįsta.

Vasariniams rapsams kalcio, boro, magnio ir mangano reiki 3-5 kartus daugiai nei javams.

Dirvožemiuose, kuriuose yra labai mažai aar mažai fosforo ir kalio (0-100 mg/kg), planuojant gauti 3,0 t/ha ar didesnį rapsų derlių, reikia tręšti daugiau kalio ir fosforo turinčiomis trąšomis.

Vasarinius rapsus reikia tręšti prieš sėją. Papildomai azotu galima tręšti ne vėliau kaip baigiant augti stiebui- prasidedant butonizacijai.

Tręšimo llaikas ir trąšų kiekis mano vasarinių rapsų pasirinktame lauke.

Veislė Planuojamas derlius Sėta Tręšimas Data Purškimas Data

V.rapsas 3 t/ha 04.27

„Star“ 8 kg/ha Kalio chlor. Ekstra Decis 62 ml/ha 05.10

150 kg./ha Fastacum

150 g/ha 06.10

Superfosfatas Tretlanas 2.5 kg/ha Pasėta,bet nesudyge

200 kg/ha Butizanas

Amon.salietra 2 kg/ha

200 kg/ha

Kalio chloridas tai vienanarė trąša tinkanti trešti daugeliui augalų. Pagrindiniam tręšimui naudojama pavasarį arba rudenį. Maisto ir medžiagų kiekis: kalis (K2O)- 60%.

Superfosfatas gaunamas maišant sumaltus ir iš žemės iškastus fosfatus su sieros rūgštimi. Aukščiausios rūšies super fosfatai turi 19,5 proc. fosforo. Laikomas sandėlyje miltinis superfosfatas šiek tiek supuola į gniužulus, kurie nesunkiai susmulkinami. Miltinis superfosfatas beriamas ištisai visam plotui. Išbėrus jį reikia įterpti kultivatoriumi.

Fastakas- insekticidas jį rekomenduojama vartoti pilnoje butonizacijoje arba butanizacijos pabaigoje. Kai tik rapsai pradeda žydėti, rapsiniai žiedinukai maitinasi žiedadulkėmis ir butonų nepažeidžia, todėl fastako vartoti nereikia. Negalima purkšti insekticido, jei labai karšta ar ppo nakties iškritusi didelė rasa.

Tretlanas- herbicidas purškiamas prieš sudygimą.

Butizanas- herbicidas pasižymintis ilgu dirviniu veikimu, o taip pat stabdantis naujų piktžolių augimą. Piktžolės geriausiai sunaikinamos, kai purškiama iki sudygimo arba skilčialapių tarpsnyje.. butizanu paveiktos piktžolės iš kart nustoja augti, vėliau sunyksta. Po purškimo nevoluoti dirvos. Po purškimo iškritę gausūs krituliai gali šiek tiek pristabdyti rapsų augimą.

Piktžolių naikinimas tai lengvesnis derliaus nuėmimas, mažesnės sėklų džiovinimo ir valymo sanaudos, mažesnis lauko piktžolėtumas kitais metais. Tik antroje vasaros pusėje rapsai gerai stelbia piktžoles. VVegetacijos pradžioje rapsų augalai vystosi lėtai, todėl svarbu pasirūpinti, kad jie augtų švarioje , nepiktžolėtoje dirvoje. Piktžolių naikinimas prasideda nuo tinkamo dirvos įdirbimo, nuo optimalių sąlygų rapsų augimui ir vystymuisi sudaryti. Be jų rekomenduojama ir tiesioginės cheminės rapsų apsaugos nuo piktžolių priemonės- herbicidai. Jie gali būti vartojami prieš vasarinių rapsų sėją, po sėjos iki sudygimo arba sudygusiuose rapsuose.

Kenkėjai ir ligos. Rapsams kenkia kryžmažiedės spragės, rapsiniai pjūkleliai, kopūstinės kandys, rapsiniai žiedinukai, kopūstiniai stabinai ir ankštariniai paslėptastraubliai, ankštariniai gumbauodžiai. Dažniausia rapsų liga- juodoji dėmėtligė, tačiau kai kuriais metais žalingi sklerotinis bei pilkasis puviniai ir fomozė.

Dygstančiuose pasėliuose dažnas kenkėjas- kryžmažiedės spragės. Kai pasėlio ilgio metre pastebimos 2-3 spragės purškiama 2-5 proc 0,3l/ha. Daugiausiai žalos pasėliams padaro rapsiniai žiedinukai. Juos reikia naikinti butonizacijos fazėje, kai vėsiu oru ant vieno augalo randama daugiau kaip 2-3, o šiltu- daugiau kaip 5 kenkėjai arba pažeisti 5-6 butonai. Laiku nupurškus, pakanka vieno karto, nes žydėjimo fazėje jų žala sumažėja.

Rapsinių žiedinukų žalingumo slenksčiai

Rapsų augimo tarpsnis Žiedinukų skaičius ant augalo

Stiebo augimo (butonizacijos) pradžia 0,5-1,0

Pilna butonizacija 1-2

Butonų gelsvėjimas 2-3

Kai kada vasarinius rapsus puola ligos: juodoji kojelė, netikroji miltligė, juodoji dėmėtligė. Juodoji kojelė pradeda vystytis, kai rapsai yra dygimo-skilčialapių fazės. Pagrindinė priemonė nuo šios ligos- dirvų kalkinimas ir sėklos beicavimas. Netikroji miltligė ir juodoji dėmėtligė gali ppradėti vystytis visose rapsų augimo fazėse. Pastebėjus ligos požymius, pasėlį iki žydėjimo reiktų nupurkšti fungicidais.

Vasariniai miežiai

Reikšmė. Vasariniai miežiai yra labai universalūs ir pas mus daugiausia auginami vasariniai varpiniai javai. Vasarinių miežių produktai vartojami maistui ir pašarui ir pramonei. Iš miežių gaminame kruopas, kavos surogatus, daromas alus. Miežiniai miltai – geras pašaras gyvuliams. Paprastai pašarui suvartojami ir miežiniai šiaudai.

Biologinės savybės. Miežiai pradeda dygti , kai esti 3-4 0C , bet greičiausiai sudygsta daug aukštesnėje temperatūroje – 20-22 0C.

Dygdama miežio sėkla išleidžia 5-8 šakneles. Jie savidulkiai augalai. Vasariniai miežiai žydi trumpai, todėl sunku pamatyti, o kartais jie peržydi varpoms dar neišplaukėjus.

Vieta sėjomainoje. Miežiai jautrūs priešdėliams. Dėl netinkamų priešdėlių vasarinių miežių derlius vidutiniškai sumažėja 20-30 proc. Miežiai geriausiai auga sukultūrintose vidutinio sunkumo priemolio dirvose. Sėjomainoje vasariniai miežiai dažniausiai sodinami po kaupiamųjų (bulvių, runkelių ) ir kukurūzų, bet gerai dera po žieminių ir ankštinių augalų. Tose plotuose, kur kukurūzai buvo purkšti didesnėmis simazino ar atrazino normomis (2 kg/ha ), sėti miežių negalima, nes jie nukenčia ir derlius būna mažesnis. Gerai miežiai dera po dobilų ir ankštinių javų. Gerai sukultūrintose dirvose miežius galima ir atsmėliuoti tik juos reikia gausiai tręšti mineralinėmis trąšomis. Salykliniams miežiams ypač nepalankus atsėliavimas.

Žemės dirbimas rudenį. Kai miežiai sėjomainoje auga ppo žiemkenčių ar vasarojaus, tai juos nupjovus (per savaitę), pirmiausia nuskutamos ražienos verstuviniais skutikais 10-12 cm gilumu. Sausą rudenį nuskustas ražienas reikia iškultivuoti ir nuakėti, kad iki arimo sudygtų piktžolės. Ražienų skutimas lengvo ir sunkaus priemolio dirvose vasarinių miežių derlingumą padidina 7-17 proc.. Dirvos giliai ariamos 23-25 cm gyliu plūgais. Geriausias arimo laikas- iki spalio vidurio (nepraėjus 2-3 savaitėms po ražienų skutimo).

Ražienų skutimo būdo poveikis vasarinių miežių derliui

Variantas Grūdų derlius Šiaudų derlius

cnt/ha % cnt/ha %

Nuskusta

(kontrolinis variantas) 23,9 100,0 38,1 100,0

Skusta diskiniais skutikais 6-8 cm gyliu 23,3 97,5 36,6 96,0

Skusta vestuviniais skutikais 6-8 cm gyliu 27,0 113,0 44,0 115,4

Žemės dirbimas pavasarį. Pavasarį ruošiant dirvas miežių sėjai svarbiausia išsaugoti drėgmę sėklų įterpimo gylyje. Jei dirva po žiemos nesupuolusi ir pavasarį lengvai subyra į grumstelius ( taip būna po gilaus įšalo ), tokią dirvą iš pradžių reikia nuakėti ir šiek tiek pradžiuvusią negiliai sukultivuoti ( ir kartu nuakėti ) arba tik nuakėti sunkiomis sudvejintomis virbalinėmis akėčiomis ir sėti. Tačiau supuolusias dirvas pavasarį tenka daugiau kartų ir giliau kultivuoti. Kalvotos dirvos dirbamos atrenkant, kad neperdžiūtų kalvų viršūnės ir pietinė šlaito dalis.

Normaliai pradžiuvusius sunkius dirvožemius reikia kultivuoti ir akėti ne giliau kaip 8-10 cm, vidutinio sunkumo – 6-8 cm ir lengvus- 4-5 cm gilumu. Paprastai kultivuojama ir akėjama du kartus: išilgai ar įstrižai arimo.

Sėklų paruošimas sėklai. Sėjami miežiai turi būti

ne mažesnio kaip 90 proc. daigumo ir bent 97 proc. švarumo. Kad javai vienodžiau sudygtų ir augalai maždaug tuo pačiu metu subręstų, sėklos prieš sėją valomos ir rūšiuojamos pagal dydį. Be to jas būtina beicuoti pentatariumu, fentiuramu, baitanu. Tinkamai beicuotų miežių sėklos grūdų derlingumas būna didesnis vidutiniškai 2-4 cnt/ha. Trūkstant dirvoje mikroelementų , galima jų įmaišyti į beicus.

Sėjos laikas. Miežiams sudygti reikia aukštos temperatūros. Sėjos laikas – labai svarbi , o kartais ir lemiama agrotechnikos priemonė dideliam ir pastoviam miežių dderliui auginti. Optimali sėjos trukmė turėtų būti ne ilgesnė kaip 5-7 dienos. Anksčiau pasėti miežiai labiau išsikrūmija, mažiau nukenčia nuo švedinės muselės ir subrandina didesnį derlių. Kiekviena suvėlinta sėjos diena miežių derlingumą( priemolio dirvoje ) sumažina 50 kg/ha, priesmėlio dirvoje- atitinkamai 33 ir 57 kg/ha.

Miežių sėjos laiko poveikis derliui ir jo struktūros elementams

Sėjos laikas Grūdų cnt/ha Daigų skaičius 1m2 Produktyvaus krūmijimosi koeficientas 1000 grūdų masė g Žalių proteinų %

Sėta anksti (kai tik galima įvažiuoti į dirvą) 47,9 236 4,1 40,8 10,3

Sėta po 5 d. 45,1 267 4,1 39,3 10,4

Sėta po 10 d. 42,6 224 4,3 39,2 10,7

Sėta po 15d. 43,7 268 4,0 37,9 10,5

Sėta ppo 20d. 39,1 261 3,6 38,3 11,2

Sėta po 25d. 34,2 266 3,9 39,5 11,8

Sėta po 30 d. 32,7 274 3,8 39,8 11,4

Sėklos norma parenkama atsižvelgiant į agroklimato sąlygas, dirvos mechaninę sudėtį , tręšimą. Reakciją, reljefą ir sėjos laiką. Pažymėtina, kad tankiuose pasėliuose pasėliuose mažėja piktžolėtumas. Kai į miežius sėjamos daugiametės žolės, reikia apie 20 proc. mmažesnės miežių normos. Sėjos gylis turi įtakos miežių sėklų lauko daigumui ir derliui.

Tręšimas. Purškimas. Vasarinai miežiai dažniausiai tręšiami tik mineralinėmis trąšomis. Labai gerai patręšti prieš sėją, kad nuo pat augimo pradžios miežiai gautų daug lengvai prieinamo maisto. Geriausias NPK santykis miežiams vidutiniškai sukultūrintuose priemoliuose ir priesmėliuose yra 1:1:1. Tręšiant reikia atsižvelgti į planuojamą derlių.

Fosforo ir kalio trąšos beriamos prieš sėją ir įterpiamos kultivatoriumi. Fosforo trąšos paprastai efektyviausios labai mažai judriojo fosforo turinčiose dirvose bei sausais metais. Ne visose dirvose kalio trąšos vienodai efektyvios. Daugiau kalio turinčios dirvose galima išauginti gausų miežių derlių patręšus tik azotu ir fosforu. Tinkamiausia fosforo ir kalio norma – 60-90 kg/ha.

Azoto trąšos miežiams efektyvios visuose mineraliniuose dirvožemiuose. Azotu tręšiama prieš sėją, tačiau be didesnių nnuostolių galima tręšti ir po sėjos iki augalų krūmijimosi. Vidutinė trąšų norma miežiams – 60-90 kg/ha grynojo azoto. Tręšiant didesne kaip 60 kg/ha azoto norma, pravartu dalį azoto trąšų palikti papildomam tręšimui. Papildomai tręšiama bambėjimo metu arba plaukėjimo fazės pradžioje.

Azoto trąšos parūgština dirvą, todėl labai svarbu, kokią dirvą ir kokia trąšų norma tręšti, kad nepakenkti augalams.

Miežiai- rūgščios dirvos nepakenčiantys augalai. Mineralinės trąšos ir kalkinimas visa norma, atsižvelgiant į dirvos hidrolitinį rūgštingumą, padidina miežių derlių vidutiniškai 8,1 cnt/ha. Kalkių veikimo ttrukmė miežių derliui priklauso nuo kalkinių trąšų normos, jų smulkumo, dirvos mechaninės sudėties, klimato.

Tręšimo laikas ir trąšų kiekis mano vasarinių miežių pasirinktame lauke.

Veislė Planuojamas derlius Sėta Tręšimas Data Purškimas Data

V.miežiai 4 t/ha 04.22 Azafoska Sekatorius 0.25 kg/ha 05.14

„Barke“ 180 kg/ha 400 kg/ha Falkonas 0.5ltr/ha+

KCl 100 kg/ha +Stabilanas 0.6 ltr/ha+

Amonio salietra 150 kg/ha +Ekstra Decis 0.06ltr/ha 06.12

Sekatorius. Herbicidas, naudojamas dviskilčių piktžolių naikinimui po sudygimo javuose. Veikimas – sisteminis. Greitai patenka į piktžoles per lapus ir šaknis. Piktžolių augimą ir vystymasis stipriai slopinamas. Po 14-18 dienų, priklausomai nuo oro sąlygų, piktžolės sunyksta, o po 3-4 savaičių visiškai žūsta. Sekatoriaus negalima purkšti javų su įsėliu.

Pasėlių priežiūra. Miežius reikia labai prižiūrėti nes jie visą laiką mėgsta purią dirvą. Į sausą arba normalaus drėgnumo dirvą pasėtus miežius pirmiausia patartina privoluoti. Po to, kad būtų sunaikintos dygstančios piktžolės, miežių laukas akėjamas. Pirmą kartą akėjama praėjus 4-5 dienom po sėjos, kai išleistos miežių šaknelės yra tvirtai įsikibusios į dirvą. Akėti reikia ne giliau kaip įterptos sėklos, kad jos nebūtų išverstos į paviršių. Jeigu dirva supuola, užsitraukia pluta, mižius verta akėti ir antrą kartą. Tuo laiku jie turi būti išauginę 3-4 lapelius. Antrasis miežių akėjimas, kai dirva puri, gali būti žalingas.

Derliaus nuėmimas. Pjauti kombainu geriausia kietosios brandos miežius. Kai meteorologinės sąlygos būna nepalankios, juos tenka nuimti ir atskiriniu būdu: vaškinės brandos pabaigoje ar kietosios ppradžioje miežiai pjaunami javapjovėmis, džiovinami pradalgėse ir išdžiuvę kuliami kombainais. Suvėlinus miežių pjūtį 5 d., grudų derlius sumažėja 5,9 proc. , 10d.- 11,1 proc., 15 d.- net 21 proc. Kiekviena pavėluota diena miežių derlių sumažino vidutiniškai 67 kg/ha. Drėgnais metais , suvėlinus miežių pjūtį, miežių derliaus nuostoliai buvo dar didesni.

Salykliniai miežiai pjaunami tik visiškai subrendę (kietosios brandos) – kai stiebo viršutinis bamblys paruduoja ir išdžiūsta, o grudų drėgnumas ne didesnis kaip 20 proc. Drėgnoki grūdai džiovinami aktyviąją ventiliacija iki standartinio drėgnumo.

Kai esti labai nepalankios derliaus ėmimo sąlygos, javų masė smulkinama, džiovinama agregatais, paskui granuliuodama arba briketuojama ir gaunamas vertingas pašaras. Šiuo būdu rekomenduojama imti laukuose su įsėliu, kai, esant labai lietingam orui, įsėlis gerai užauga ir trugdo kombainams nuimti miežius.

Miežių šiaudus, nuėmus kombainais, galima sudoroti dviem būdais: palaidus iš kupetų surinkti ir išvežti iš lauko kupetvežiu arba rinkti iš pradalgių ir išvežti. Šiaudus iš pradalgių galima rinkti rinktuvais presais. Drėgni šiaudai džiovinami aktyviąją ventiliacija. Presuojami šiaudai neturėtų būti drėgnesni kaip 20 proc. Imant miežius su daugiamečių žolių įsėliu. Šiauduose būna daug žalių augalų. Jie padidina šiaudų pašarinę vertę, bet, kai yra 30-40 proc. žalių augalų, šiaudus sunku išdžiovinti , todėl iš jų geriausia gaminti šiaudainį.

Maisto medžiagų kiekio balansas

Žieminiai kviečiai- 55t.

Norma kg/ha N kg/ha Pkg/ha Kkg/ha

Sunaudota maisto medžiagų -114 -59 -100

KCl 200 – – +120

Amofoska 120 +14 +62 –

Amonio salietra 300 +102 – –

Likutis: +2 +3 +20

Cukriniai runkeliai- 50t.

Norma kg/ha N kg/ha P kg/ha K kg/ha

Sunaudota maisto medžiagų -165 -85 -290

KCl 150 – – +90

Gausa- 14 520 – +73 +78

Amonio salietra 300 +102 – –

Mėšlas 50000 +60 +32 +150

Likutis: -3 +20 +28

Vasariniai rapsai- 3t.

Norma kg/ha N kg/ha P kg/ha K kg/ha

Sunaudota maisto medžiagų -60 -17 -76

KCl 150 – – +90

Amonio salietra 200 +68 – –

Super fosfatas 200 – +39 –

Likutis: +8 +22 +14

Vasariniai miežiai- 4t.

Norma kg/ha N kg/ha P kg/ha K kg/ha

Sunaudota maisto medžiagų -170 -37 -84

KCl 100 – – +60

Amonio salietra 150 +51 – –

Azafoska 400 +64 +64 +64

Likutis: +8 +27 +40

Bulvės- 20t.

Norma kg/ha N kg/ha Pkg/ha Kkg/ha

Sunaudota maisto medžiagų -94 -32 -110

Azafoska 200 +32 +32 +32

Mėšlas 50000 +60 +32 +150

Likutis: -2 +32 +72

Literatūros sąrašas:

1. Čaikauskas V. “Augalininkystė“. V., 1995.

2. Polikaitis S., Žukas J. „Agronomijos žinynas“.- V., 1987.

3. Petrulis J. „ Kviečiai“. – V., 1997.

4. Bečius K., Dereškevičius K. „Javai“. – V., 1962.

5. „Trumpas žinynas apie trąšas ir tręšimą“.- V.,1962.

6. Žulienė R. „Agronomijos pagrindai“.-V.,1990.

7. Žulienė R., Makaras V. „ Bendroji žemdirbystė ir dirvožemio mokslas“.- V.,1974.

8. „Augalų purškimo pagrindai“.- V., 2001.

9. Šeškevičienė J., Mikulionienė S. Rapsų (Brassica napus) sėklų ir išspaudų pašarinę vertę veikiančios medžiagos // Žemės ūkio mokslai. 2002.Nr. 3.,39-41 p.

10. Velička R. Sėkloms auginamų rapsų agrotechnikos moksliniai pagrindai // Žemės ūkio mokslai. 2002, Nr.1.,27-29 p.

11. Žilėnaitė L, Sliesaravičius A, Zakarauskaitė D. Vasarinių rapsų veislių kūrimas ir charakteristika.// Žemės ūkio mokslai. 1999.Nr.3., 47-50 p.

12. „Arvi“ katalogas pavasaris- ruduo 2002.

13. Šiuliauskas A., Vagusevičienė I., Liakas V., Žieminių kviečių tręšimo per lapus agroekonominis įvertinimas // Žemės ūkio mokslai. 2002. Nr. 2., 22-25 p.

14. Kemira agriculture. Katalogas.- V.,2001.- 259 p.

Related Posts