Oficialūs priėmimai

Home / Vadyba / Oficialūs priėmimai

Turinys

Įvadas…………………………3

Oficialus priėmimas…………………………4

• Priėmimo rūšies pasirinkimas…………………………4

• Priėmimo tipai…………………………4

◊ Aperityvas…………………………5

◊ Vernisažas…………………………5

◊ „Taurė šampano“…………………………5

◊ Kokteilis…………………………6

◊ Furšetas…………………………6

◊ Bufetas…………………………8

◊ Kviestiniai pusryčiai…………………………8

◊ Kvietiniai pietūs…………………………9

◊ Kviestinė vakarienė…………………………10

◊ Žurfiksas…………………………10

• Kviečiamų svečių sąrašo sudarymas………………………..11

• Kvietimų parengimas ir išsiuntimas……………………….11

• Sodinimas prie stalo…………………………13

• Meniu sudarymas…………………………13

• Stalo serviravimas…………………………15

• Tostai ir kalbos…………………………18

• Priėmimo scenarijus…………………………19

• Vizitinės kortelės…………………………19

• Pristatymas…………………………21

• Apranga…………………………22

Išvados…………………………25

Literatūra…………………………26

Įvadas

Referato tikslas – susipažinti su tarptautinio etiketo reikalavimais rengiant oficialius priėmimus.

Referato uždaviniai: sužinoti, kokie priėmimai yra oficialūs, kokiems dalykams reikia pasirengti, rengiant oficialius priėmimus, kokį tipą pasirinkti, kaip sudaryti svečių sąrašą ir parengti kvietimus bei juos išsiųsti, kaip susodinti svečius, sudaryti meniu bei paserviruoti stalą, kokius tostus ir kkalbas ir kada galima sakyt ir kaip sudaryti priėmimo schenarijų bei, žinoma, tinkama tam apranga, prisistatymas bei jų akcentas – vizitinės kortelės.

Priėmimai rengiami, norint užmegzti ir plėtoti dalykinius ryšius, kurti gerą šalies, įmonės ar net asmens įvaizdį ir, be abejo, norint pavaišinti svečius bei suteikti jiems kuo didesnį malonumą. Priėmimų metu gaunama naudingos informacijos, neoficialioje aplinkoje pasikeičiama nuomonėmis bei aptariami įvairūs klausimais ir iškilusios problemos.

Oficialus priėmimas

Pagal tarptautinį protokolą įvairios vaišės, banketai ir pobūviai vadinami priėmimais. Oficialūs priėmimai rengiami kokio nnors asmens garbei, sutarčių pasirašymo, vizitų, jubiliejų, kalendorinių ar nacionalinių švenčių bei kitomis progomis. Priklausomai nuo priėmimo iškilmingumo ir jame dalyvaujančių dalyvių skaičiaus oficialūs priėmimai rengiami ambasadose, merijose, viešbučiuose ir restoranuose. Priėmimo iškilmingumas turi atitikti progą: jei ji nedidelė, o ppriėmimas tiesiog pompastiškas, šeimininkas rizikuoja būti kitų įvertintas kaip išpuikėlis ar net pasipūtėlis, bet jei proga svarbi, o priėmimas per kuklus, jo rengėjas gali pasirodyti per šykštus.

Rengiant priėmimą būtina numatyti šiuos dalykus:

• Priėmimo tipą

• Svečių sąrašą

• Kvietimų parengimą ir išsiuntimą

• Svečių susodinimą

• Meniu sudarymą

• Stalo serviravimą

• Tostus ir kalbas

• Priėmimo scenarijaus sudarymą (vedimo tvarką)

Priėmimo rūšies pasirinkimas

Priėmimo rūšis prilauso nuo tikslo. Tuomet, kai į šalį atvyksta su oficialiu vizitu valstybinė, parlamentė ar kita delegacija, paprastai vadovo vardu rengiami pusryčiai, pietūs, kokteilio, furšeto, taurės šampano ar kitoks priėmimas svečio garbei. Bet visada reikia atsižvelgti į šalies protokolo tradicijas. Jos ir padės išsirinkti priėmimo rūšį. Nepatartina rengti priėmimus esant nacionaliniam gedului, kviečiant svečius musulmonus – Ramadano periode.

Priėmimų tipai

Priėmimai skirstomi į stovimus ir sėdimus, dieninius ir vakarinius.Oficialiems priėmimas galima būtų priskirti:

Dieniniai sstovimi priėmimai: „Taurė šampano“.

Vakariniai stovimi priėmimai: kokteilis, furšetas, bufetas.

Dieniniai sėdimi priėmimai: kviestiniai pusryčiai, žurfiksas.

Vakariniai sėdimi priėmimai: kviestiniai pietūs, kviestinė vakarienė, žurfiksas.

Aperityvas

Taip vadinamas priėmimas prieš pobūvį. Jei vakaras vyks namuose, prieš sėdant už stalo, belaukiant, kol susirinks svečiai vaišinama lengva užkandėle – sūriu, riešutais, vaisiais, galima pasiūlyti sauso, pusiau sauso vyno. Tačiau reikėtų prisiminti, kad aperityvo metu patiekiamų vynų taurės prie pagrindinio stalo nenešamos. Jei vyno ar kito gėrimo nespėjome išgerti, reikėtų atsiklausti šeimininkės, ar nusinešdami taurę, nesugadinsime stalo serviruotės. LLabai patogu aperityvui susirinkti namuose, kai pobūvis vyks restorane. Tokiu atveju svečiai patys įteikia gėles ir dovanas šeimininkams, susipažįsta. Aperityvas trunka apie 15-20 minučių.

Vernisažas

Organizuojamas parodos atidarymo metu ir trunka apie 1-1,5 val. Vaišinama vynu, šampanu, kuris siūlomas taurėse nuo padėklo arba padėtas ant specialiai tam skirto staliuko prie įėjimo. Ateiti galima kvietime nurodytu laiko tarpu.

„Taurė šampano“

Toks priėmimas rengiamas tam tikra proga, taip pat norint pagerbti asmenį ar atvykusią delegaciją, pavyzdžiui, įmonė gali pakviesti taurės šampano sutarties pasirašymo proga, atstovybės vadovas – pradėdamas eiti savo pareigas.

Svečiai yra vaišinami šampanu, baltuoju ir raudonuoju vynu, sumuštiniais, pyragaičiais, sūriu ir vaisiais. Valgius ir gėrimus nešioja padavėjai ar šeimininkų atstovai. Svečiai vaišinasi stovėdami.

Šampanas dažniausiai geriamas iškilmingomis progomis, todėl jei priėmimo metu yra vaišinama šampanu, jo negalima atsisakyti, nes tai gali būti suprasta kaip nepagarba asmeniui ar negerbiama proga, dėl kurios susirinko.

Apranga – darbinė, t.y. kasdienis kostiumas, suknelė, kostiumėlis ir t.t., kuo dėvima įprastai darbe. Nors toks priėmimas nėra labai iškilmingas, bet klubinis stilius čia netinka.

Priėmimo pradžia – apie 12 val., trukmė – 1val.

Toks priėmimas yra labai patogus, nes jam nereikia specialaus pasiruošimo ir vyksta trumpai.

Kokteilis

Tai pats praktiškiausias būdas priimti ir pavaišinti daug žmonių. Kokteilis rengiamas kam nors pagerbti arba draugų susiėjimui, dažnai prieš labdaringus sspektaklius ir koncertus. Į neoficialų kokteilį galima pakviesti ir telefonu, o į oficialų dažniausiai yra siunčiamas kvietimas, kuriame galima nurodyti ir aprangos formą.

Priėmimo metu geriami įvairūs kokteiliai, vynas ar šampanas, kuriuos nešioja taurėse padavėjai.

Kai kurie kokteiliai yra paruošiami iš anksto, kiti yra daromi čia pat prie stalo, atėjus svečiams. Stipriųjų kokteilių negalima patiekti pietums vietoj vyno.

Kartais būna įrengiamas gėrimų baras, kuriame būna vyno ir stipriųjų gėrimų. Atkemšamas tik vienas tos rūšies gėrimo butelis, o kiti užkimšti yra išrikiuojami. Šalia statomos tiems gėrimams tinkamos taurės. Prie baro svečiai yra aptarnaujami padavėjo, o jeigu jo nėra, tai gėrimus vyriškos giminės svečiai gali įsipilti patys, moterims tai daryti nedera.

Ant stalo nededamos nei lėkštės, nei šakutės, nes užkandžiai ruošiami tokie, kuriems nereikia įrankių, nebent tik mažų šakučių ar smeigtukų mažiems sumuštiniams ar įdarytiems kiaušiniams paimti. Dar yra siūlomas išnešiojamas karštas užkandis.

Šio priėmimo metu šeimininkai sutinka ir išlydi savo svečius, todėl pradžioje ir likus apie 20 min. iki pabaigos jie stovi prie durų. Jei kartais šeimininkų prie durų nėra, tai svečiai atvykę pirmiausia turi susirasti juos pobūvio salėje ir pasisveikinti.

Pradžia – tarp 17 ir 18 val., trukmė – 2 val.

Furšetas

Tai patys populiariausi priėmimai daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Šis pavadinimas kilo iš prancūziško žžodžio „la fourchette“, kuris reiškia šakutė, tad priėmimo metu valgoma tik šakutėmis. Šio priėmimo metu yra patiekiama ne mažiau gėrimų nei kokteikių vakarėlyje, o užkandžių – kur kas daugiau.

Furšeto metu serviruojamas vienas didelis stalas arba sustumiami keli. Jis ar jie yra uždengiami ilga, beveik grindis siekiačia (5-10 cm iki grindų), staltiese. Stalas yra statomas salės viduryje arba palei sieną, paliekant nedidelį tarpą aptarnaujančiam personalui. Beje, stalas turi būti truputį aukštesnis nei įprasta, kad priėjus būtų patogu paimti valgius. Lėkštės su šaltaisiais užkandžiais yra dedamos stalo viduryje, o pakraščiai neapkraunami jokiais indais ar valgiais, kad pobūvio dalyviai turėtų kur pasidėti lėkštes. Lėkštės sudedamos krūvelėmis, šalia jų išdėliojamos šakutės. Taip pat galima padėti peilių, bet jais praktiškai niekas nesinaudoja.

Priėmimo pradžioje šeimininkai turėtų stovėti prie įėjimo į salę ir sutikti svečius. Jie iš karto turėtų pasiūlyti paimti taurę šampano, vyno ar aperityvo iš šalia stovinčio padavėjo su padėklu arba nuo netoli pastatyto staliuko. Su paskutiniu svečiu pobūvio šeimininkas visus pakviečia vaišintis. Vaišės gali būti pradedamos ir šeimininkui paskelbus pirmąjį tostą.

Taurės su baltuoju ir raudonuoju vynu ir sultimis statomos ant bendro stalo eilėmis, trikampiu, grupelėmis, „gyvatėle“, „eglute“. Jei ant stalo nebelieka pilnų vyno taurių, jų daugiau nebestatoma ir padavėjai iki pat priėmimo pabaigos nešioja

vyno taures ant padėklų. Kitiems gėrimams įrengiami baras ar keli jų, kuriuose galima apsitarnauti patiems arba juose yra padavėjai.

Gėrimai, užkandžiai, indai, valgomieji įrankiai, servetėlės turėtų būti išdėstytos taip, kad svečiams nereikėtų grūstis prie stalo. Būtų patogu, jei užtektų vietos, ne tik įrankius ar indus, bet ir patiekalus išdėlioti simetriškai: vienodai iš kairės ir iš dešinės, skaičiuojant nuo stalo vidurio. Svečias, paėmęs iš krūvelės viršutinę lėkštę, o paskui – šakutę ir pasidėjęs ją į savo lėkštę (šakutė prilaikoma didžiuoju kairės rankos ppirštu), pasitraukia į kairę arba į dešinę stalo pusę užleisdamas vietą prie indų kitam svečiui.

Prie furšeto stalo galima prieiti ir keletą kartų, todėl nebūtina prisikrauti pilnos lėkštės. Taip pat yra nepatartina prisidėti kelių skirtingų patiekalų, o pradėti patariama nuo žuvies ir daržovių, vėliau, pasiėmus švarią lėkštę ir šakutę, yra valgomi mėsos patiekalai.

Salės kampuose yra dažnai pastatomi maži staliukai, ant kurių svečiai gali sudėti tuščias taures bei panaudotus indus. Jei tokių staliukų nėra, indai paliekami ant bendro stalo.

Furšeto metu svečiai vaišinami 33-4 šaltaisiais žuvies ir 3-4 mėsos patiekalais, įvairiomis mišrainėmis, salotomis, daržovėmis, sumuštiniais, vaisiais ir pyragaičiais. Salotos būna krepšeliuose, indeliuose ar ant duonos.

Taip pat yra patiekiama ir karšta išnešiojama užkanda, pavyzdžiui, grybų, vištienos užkandėlę. Po to yra siūlomas desertas – ledai, vvaisiai ir panašiai. Kartais būna padengtas ir atskiras saldumynų stalas. Jei tokio nėra, tai desertas patiekiamas ant bendro stalo. Vėliau siūloma kava, arbata ir nešiojamos taurės su konjaku.

Šio priėmimo metu svečiai apsitarnauja patys, o padavėjai tik pakeičia indus, papildo užkandžių lėkštes, įpila gėrimų, įdeda ledų.

Išeidamas svečias atsisveikina tik su šeimininkais, o šie būna 20 min. iki pabaigos arčiau durų.

Beje, išeiti galima ir neatsisveikinus, bet tada reikia palikti vizitinę kortelę, o ši dedama į specialiai tam pastatytą vazą ar ant padėklo.

Furšeto privalumas – laisvas bendravimas. Kai pasakomos kalbos ir paskelbiami tostai, renginio šeimininkai turėtų skirti šiek tiek dėmesio ir kiekvienam svečiui.

Apranga yra nurodoma kvietimuose.

Pradžia – tarp 17 ir 19 val., o trukmė – 2 val.

Bufetas

Žodis „bufetas“ atsirado XVIII šimtmetyje ir reiškia iindaują arba nedidelį staliuką. Šiais laikais bufetu vadinamas pobūvis, kuomet maistas sudedamas ant stalo, o svečiai apsitarnauja patys. Tokiam svečių vaišinimui užtenka tik vienos pagalbininkės arba tik pačių šeimininkų. Šis vaišinimas tinka ir draugiškam vakarėliui ir vakarienei su frakais. Bufetas ypač populiarus Švedijoje, todėl jis dar vadinamas švedišku stalu.

Nuo furšeto bufetas skiriasi tik tuo, kad susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis – susitikimas su garsiu žmogumi, koncertas ar filmo peržiūra, antroji – vaišės. Bufeto metu serviruojamas vienas bendras stalas, bet ttaip pat turi būti ir keli maži staliukai, kurie yra skirti pavalgyti ir pabendrauti.

Norint kad prie bendro stalo vienu metu galėtų prieiti daugiau svečių, jis yra statomas prie sienos arba patalpos viduryje. Stalas užtiesiamas staltiese, beveik siekiančia grindis. Jo viduryje yra statomos lėkštės su šaltaisiais užkandžiais, padažai, įvairios salotos, kurios savo spalvingumu pagyvina visą stalą, duona, sausainiai, pyragaičiai, supjaustyti tortai bei kiti konditerijos gaminiai. Taupant vietą ir taip papuošiant stalą, vaisiai yra sukraunami į aukštesnes, net kelių aukščių vazas. Stalo pakraščiuose eilėmis arba trikampiais sustatomos taurės ir krūvelėmis sudedamos lėkštutės, o šakutės ir peiliai sudedami į dekoratyvinį indą arba tiesiog išdėstomi ant stalo. Keliose vietose yra padedama servetėlių.

Vynas, kokteiliai, stiprieji gėrimai sustatomi prie barų. Jei nėra padavėjų, svečiai apsitarnauja patys. Gira, gaiva yra patiekiamos ąsočiuose, o mineralinis vanduo, gaivieji gėrimai – užkimštuose buteliuose. Atidarytuvai padedami prie kiekvienos butelių grupės ant mažų lėkštučių, kurios būna medinės arba pintos, ir į jas dedami kamščiai. Kava ir arbata supilamos į kavinukus ir arbatinukus, kurie pastatomi ant pagalbinio stalelio.

Pobūvio šeimininkė ir jos padėjėjai turi nuolat rūpintis, kad pagrindinis stalas per pobūvį būtų švarus, tvarkingas ir gražus, todėl lėkštės yra visada papildomos, nuo stalo ir staliukų nurenkami tušti buteliai, panaudoti įrankiai ir indai.

Svečiai, priėję pprie stalo, kaire ranka paima servetėlę, ant jos deda lėkštutę, prieš tai į ją įsidėję valgomuosius įrankius. Įsidėję maisto dešine ranka jie ima taurę su vynu, sultimis ar kitokiu gėrimu. Valgant yra prisėdama prie mažų staliukų, įsitaisoma ant sofų ir fotelių.

Pradžia – tarp 17 ir 19 val., trukmė – apie 2 val.

Kviestiniai pusryčiai

Kviestiniai pusryčiai rengiami nuo 12 iki 15 val. ir trunka 1,5 val. (1 val. skiriama “rimtam valgymui”, o pusvalandis – desertui). Tokių priėmimų progos yra glaudžiai susijusios su šalies tradicijomis. Jie gali būti organizuojami kitą dieną po kokios nors šventės arba svarbaus įvykio, pavyzdžiui, Velykų sekmadienį, antrą Kalėdų dieną, antrą Naujųjų metų dieną. Jie dažniausiai rengiami šeštadieniais arba sekmadieniais, paprastai kviečiama 10-50 svečių. Kviestiniams pusryčiams nereikia ilgai ruoštis, todėl svečiai yra kviečiami tik prieš kelias dienas, net ir skambinant telefonu. Pusryčių metu dažniausiai siūlomi vienas, du šalti užkandžiai, vienas karštas žuvies ar mėsos patiekalas ir desertas. Sriubos paprastai nesiūlomos. Prieš pusryčius svečiams pasiūlomas aperityvas, per pusryčius – prie patiekalų derantys gėrimai, mineralinis vanduo, kartais sultys. Po pusryčių patiekiama kava arba arbata. Prie žuvies siūlomas atšaldytas sausas baltasis vynas, prie mėsos – kambario temperatūros sausas raudonasis vynas, prie deserto – atšaldytas šampanas ar šampanizuotas vynas. Apranga – kostiumas, suknelė. KKaip rengtis nurodoma kvietime.

Kviestiniai pietūs

Tai labai iškilmingas priėmimas. Gali būti rengiami ypatinga proga arba svarbaus svečio garbei. Rengiami tarp 18 ir 21 val. ir trunka 2-2,5 val. Apie valandą šio laiko svečiai praleidžia prie stalo pietaudami, likusį laiką – svetainėse. Kol svečiai renkasi, paduodami aperityvai, po pietų – kava ir arbata.

Pietų metu patiekiama iki trijų šaltų žuvies ir mėsos patiekalų bei du karšti patiekalai (vienas karštasis patiekalas gali būti pakeistas karštuoju užkandžiu). Jei siūloma sriuba, pakanka vieno karšto patiekalo, tačiau jei sriubos nebūna – siūloma karšta užkanda ir vienas karštasis patiekalas. Užkandžiai ir karštieji patiekalai gali būti pateikti porcijomis arba bendruose induose. Prie patiekalų atitinkamai siūlomi vynai, kokteiliai, po pietų – viskis su ledu ar sodos vandeniu. Buteliai ant stalo nestatomi, juos paprastai siūlo padavėjai prie specialiai tam įrengto baro. Ten svečiai gali pasivaišinti stipresniais alkoholiniais gėrimais. Po šaltųjų ir karštųjų patiekalų stalas dengiamas desertui (tuo metu svečiai gali pasivaikščioti). Desertas taip pat gali būti patiekiamas porcijomis arba bendrose lėkštėse. Prie jo siūloma kavos ir arbatos.

Atsiminkite, kad patiekalai visada patiekiami iš kairės. Viskas, kas paduota iš dešinės, priklauso ne jums, o tam kas sėdi šalia jūsų. Cigaretės ir peleninės nepaduodamos, nes per oficialius pietus nerūkoma. Patiekalai dukart nenešami. Jeigu

norite ko nors atsisakyti, paprastai pasakykite: „Ačiū, ne“. Jeigu neturite noro gerti vyną, galite tai parodyti gestu, bet tik nestatykite taurelės dugnu į viršų. Jeigu siūlomas viskis, geriau iš karto patikslinti, kaip jį gersite – gryną, su vandeniu, su sultimis. Aptarnaujantis personalas paprastai laukia jūsų komandos, kada nustoti pilti į jūsų taurę. Nereikia dėl to šaukti, geriau parodykite gestu. Tokio priėmimo metu turėtų būti daugiau patarnautojų arba padavėjų. Manoma, kad kuo daugiau padavėjų, tuo pietūs prabangesni.

Jei dalyvauja 10 ar daugiau žžmonių, svečio vietą prie stalo paprastai žymi kortelė su pavarde arba matomoje vietoje padedamas stalo planas. Jei kortelių nėra, svečius prie stalo palydi šeimininkė.

Kadangi pietūs – iškilmingas priėmimas, todėl ir apranga svarbi: vyrams būtina dėvėti tamsų kostiumą, smokingą arba fraką, moterims – vakarinę suknelę.

Pobūvio metu paprastai skamba švelnios muzikos įrašai, tačiau didesnį įspūdį palieka, jei ją atlieka kviestiniai muzikantai. Gali būti ir šokama.

Kviestinė vakarienė

Tai ypač iškilmingas ir prabangus renginys. Todėl iš visų priėmimų jam taikomi griežčiausi protokoliniai reikalavimai.

Kartais vakarienės kviečiama ppo vakarinio spektaklio ar koncerto. Lengviausia ją surengti viešbutyje ar klube, tačiau jei svečių nedaug, intymesnė ir jaukesnė atmosfera bus namuose. Vakarienės valgiai ir gėrimai tokie pat kaip ir kviestinių pietų.

Prasideda 20 val. arba vėliau. Ir trunka nuo 3 iki 33,5 val. Apskritai nuo pietų ji skiriasi tik savo pradžios laiku.

Susirinkę, bet dar nesusėdę prie stalo svečiai vaišinami vaisių sultimis, aperityvu. Paprastai siūlomi tokie aperityvai: cheresas, sausas, baltasis vynas, džinas su toniku, burbonas su kokakola, viskis su sodos vandeniu.

Kai susirenka visi pobūvio dalyviai ir patarnautojai praneša šeimininkams, kad vakarienė paruošta, svečiai kviečiami prie stalo. Labai oficialiomis progomis ponai prašomi palydėti garbingąsias ponias į vietas. Mandagus vyriškis visuomet atitrauks kėdę ir padės moteriai atsisėsti. Be to, tai galantiškas būdas prisistatyti nepažįstamajai. Šeimininkė arba rangu aukščiausia viešnia duoda ženklą pradėti valgyti. Kaip ir visų oficialių priėmimų metu, buteliai ant stalo nestatomi, gėrimai išnešiojami arba jais vaišinamasi prie specialiai įrengto baro.

Kaip apsirengti paprastai nurodoma kvietime, dažniausiai vakariniais rūbais: vyrams – smokingu arba ffraku, moterims – ilga vakarine suknele.

Žurfiksas

Prancūziškai jour fix – tai „konkreti, nustatyta data“. Protokolo požiūriu tai pats liberaliausias priėmimas. Tokio tipo priėmimus dažniausiai rengia bendrų interesų ar pažiūrų vienijami asmenys, pavyzdžiui, įvairių klubų, asociacijų nariai, financininkai, firmų vadovai, iš anksto numatydami konkrečią datą ir vietą, nuo kurios priklauso, kuo bus vaišinama, kaip apsirengti. Kvietimų nereikia.

Priėmimo laikas nenustatytas, jis gali vykti tiek ryte, tiek vakare, galima rinktis papietauti ar pavakarieniauti, išgerti bokalą alaus. Gali būti stovimas arba sėdimas (sėdimi priėmimai yyra iškilmingesni, tačiau jų metu ribotos bendravimo galimybės). O trukmė – apie 1,5 val.

Tai labiau vyriškas pobūvis, nors jame gali dalyvauti ir moterys.

Kviečiamų svečių sarašo sudarymas

Vienas iš pagrindinių priėmimo organizavimo elementų yra to sarašo sudarymas. Atsakingas darbuotojas iš pradžių nustato kviečiamų asmenų skaičių, kuris neturi viršyti normalių aptarnavimo galimybių bei patalpų, kuriuose vyks priėmimas, dydžio. Taip pat būtina atsižvelgti ir į svečių procentą, kurie dėl įvairių priežaščių negalės ar atsisakys atvykti į priėmimą. Labai atsargiai į kviečiamųjų sąrašą įtraukiami politinių organizacijų atsovai, taip pat atskiri asmenys, esantys opozicijoje. Į priėmimą (pusryčius, pietus ir t.t.), kuris apima “siaurą ratą”, nerekomenduotina kviesti asmenų su labai besiskiriančiomis vienas kito atžvilgiu politinėmis pažiūromis ir pozicijomis. Kad tokie priėmimai praeitų sėkmingai į juos geriau kviesti asmenis, priklausančius vienai partijai ar susijusius abipusiais interesais ir draugyste.

Būtina kruopščiai patikrinti kviečiamų į priėmimus asmenų sąrašus. Priešingu atveju gali pasitaikyti didelių klaidų (kartais kvietime nurodomos neteisingos pareigos ar kas kita).

Kvietimų parengimas ir išsiuntimas

Kai priimama oficialiai reikia spausdinti kvietimų korteles.

Kvietime į priėmimą tūrėtų būti nurodyta:

• Kviečiančio asmens vardas ir pavardė;

• Kviečiamo asmens vardas, pavardė ir kreipinys (kartais ir titulas);

• Kvietimo proga arba renginio rūšis;

• Renginio data ir laikas;

• Renginio vieta;

• Pastaba kaip rengtis;

• (prašymas atsakyti iki .).

Rašant adresą, pirmuoju iš poros pavadinamas vyras, po to moteris, oo kreipinyje yra atvirkščiai.

Akademiniai ir garbės titulai yra nurodomi, tačiau priskiriami tik titulo nešiotojui/ai. Beje, kreipinyje profesoriaus ar daktaro titulai rašomi netrumpinant.

Gavus kvietimą kartu įgyjamas ir potencialaus svečio statusas. Etiketo taisyklėse reikalaujama, kad į asmeniškus kvietimus būtų visuomet atsakoma, o neatsakyti, tai reiškia nepagarbą. Be to nereikėtų ilgai delsti atsisakant, nes šeimininkams rūpi kiek įmanoma ankščiau peržvelgti svečių sąrašą. Įprasta atsakyti po 3-5 dienų nuo kvietimo gavimo. Moteris gali atsisakyti pakvietimo dėl to, kad blogai jaučiasi, bet vyras, atsisakantis pakvietimo, turi būti gulintis ligonis. Jei neatsakoma ar atsakoma vėliau, vadinasi, nesilaikoma mandagumo taisyklių. Jei dėl kokių nors priežaščių atsakymo negalima duoti laiku, geriau atsisakyti nuo kvietimo, negu visai neduoti atsakymo ar jį uždelsti.

Į pusryčius, pietus, vakarienę ar kitokį priėmimą reikia ateiti kvietime nurodytu laiku. Pavėluoti – reiškia nesilaikyti etiketo ir pažeisti protokolą.

Jei iš vienos žinybos ar įstaigos pakviesta keletas atstovų ir jie atvyksta į pusryčius, pietus ar vakarienę ne visi kartu, tai pirmieji tūrėtų atvykti žemesnes pareigas turintys asmenys, vėliau – aukštesnio rango darbuotojai. Kvietime į priėmimus, kuriuose svečiai nesodinami už stalo, nurodomas priėmimo pradžios ir pabaigos laikas. Tuomet galima ateiti ir išeiti bet kuriuo kvietime nurodytu laiku. Bet dalyvaujant priėmime nuo pradžios iki pabaigos reiškia parodyti ypatingą draugiškumą ššeimininkui ir jo atstovaujamai šaliai. Ir atvirkščiai, jei norisi būtinai pabrėžti šaltumą ar įtemptus santykius su priėmimo organizatoriumi, užtenka pabūti priėmime keletą minučių ir atsisveikinus su šeimininku ar šeimininke išeiti.

Kvietimai spausdinami baltame brangaus popieriaus blanke. Pagrindinis kriterijus – estetinė išvaizda. Pagarbiau jei adresato vardas ir pavardė bei jo pareigos rašomos ranka, o ne spausdinamos kompiuterio spausdintuvu.

Kvietimuose dažnai naudojamos tradicinės santrumpos. Labiausiai paplitusi, vartojama taupant vietą,- tai p.a., reiškianti “prašome atsakyti”. Pakviestasis turi laikyti, jog jo pareiga – išpildyti šį prašymą, nes didelio oficialaus priėmimo organizatoriams labai svarbu iš anksto žinoti dalyvių skaičių. Dažnai nurodomas ir laikas, kurio pageidaujama gauti atsakymą.

Prierašas “p. A. 2004 m. spalio 17 d., tel. 0123-99-88” reiškia, kad rengėjas norėtų gauti atsakymą telefonu. Jei po santrumpa įrašytas adresas, tai rodo, jog prašoma raštu pranešti nurodytuoju adresu. Tuomet prie oficialaus kvietimo dažnai pridedamas spausdintas atvirukas su ženkliuku. Santrumpa r.s.v.p taip pat reiškia “prašome atsakyti”, bet jos mada praėjo. Dažnai pasitaiko taip pat iš prancūzų kalbos atėjusi santrumpa p.m. – “nepamirškite”. Ji vartojama, kai informacija jau buvo iš anksto aptarta susitikus ar telefonu. Iš lotynų kalbos pasiskolintos dvi santrumpos, kurias kartais galima pamatyti kaip papildymą prie nurodyto laiko. Prierašas s.t. reiškia “prašome nevėluoti”, o c.t. leidžia pavėluoti

15 minučių nesutrikdant nei rengėjų, nei svečių. Jei žinoma, kad į priėmimą ateis šimtas ar daugiau žmonių, galima ateiti 20-30 minučių vėliau nei nurodytu laiku. Kuo svarbesnis svečias, tuo daugiau jis privalo vėluoti. Pagrindinė taisyklė tokia: “Juo mažiau svečių, juo mažiau ir vėluojama”.

Tais atvejais, kai priėmimas yra rengiamas aukštas pareigas užimančio asmens garbei, kvietimas jam išsiunčiamas tik tada, kai prieš tai gaunamas sutikimas žodžiu.

Apatinėje kvietimo dalyje (dažniausiai kairiajame kampe) nurodoma, kokia apranga svečiai turėtų vilkėti priėmime. Pagal tarptautinį eetiketą nurodoma tik vyro aprangos rūšis. Jei kvietime apranga nenurodoma, galima to pasiteirauti šeimininkų ar priėmimo rengėjų.

Kvietimai išsiunčiami ne vėliau kaip prieš 2-3 savaites iki priėmimo. Jei jie išsiunčiami vėliau, kviečiamieji gali atsisakyti, kadangi priėmė anksčiau gautus kvietimus. Pagal konkrečias aplinkybes kvietimai įteikiami per pasiuntinį, asmeniškai arba siunčiami paštu.

Sodinimas prie stalo

Oficialiuose priėmimuose susodinant reikia laikytis vyresnumo, tarnybinės ar visuomeninės svečių padėties. Pagal tai vietos skirstomos į labiau ir mažiau garbingas. Pirmąja vieta laikoma iš kairės šeimininkės pusės, antrąja – iiš šeimininko dešinės. Kuo toliau nuo iškilmių kaltininko, tuo jos mažiau garbingos. Jei nėra šeimininkės, pirmąja vieta laikoma iš dešinės nuo šeimininko, antrąja – iš kairės nuo jo. Sodinant laikomasi principo: moters nesodina šalia moters ir stalo krašte, jeigu jo sskersgalyje sėdi vyrai. Vyrą – kartu su žmona. Pirmosiomis į abi puses nuo šeimininko sodina moteris, nuo šeimininkės – vyrus. Po to vietos kaitaliojamos: šalia moters sodina vyrą ir atvirkščiai. Vyrai turi stovėti tol, kol nesusės visos moterys. Tam, kad kiekvienas svečias galėtų greitai surasti savo vietą ir žinotų, kas bus jo kaimynas, prie įėjimo į verslo susitikimą, parodomas susėdimo planas, ant stalo padedama stalo kortelė su pakvietojo vardu ir pavarde.

Yra ir keletas kitų variantų, kaip sodinti svečius prie stalo. Pirma – šeimininkė sėdi prie vieno stalo galo, o šeimininkas – prie kito. Šios tradicijos galima laikytis, kai prie stalo sėdi šeši ar aštuoniolika žmonių ir kai moterų ir vyrų yra po lygiai. Su aštuoniais, dvylika ar dvidešimt svečių (kai sskaičius dalijasi iš keturių), šeimininkui ir šeimininkei neįmanoma sėdėti priešinguose stalo galuose taip, kaip šalia nesėdėtų dvi moterys ar du vyrai. Jei taip atsitinka, norėdama išlaikyti formulę vyras-moteris-vyras, šeimininkė turi pasislinkti per vieną vietą į kairę, o galustalėje, priešais šeimininką, reikia pasodinti vyrą. Jei yra keli apskriti stalai, šeimininkas su šeimininke sėdi prie skirtingų stalų tokiose vietose, kad matytų visą kambarį. Taip jie gali stebėti svečius ir jų aptarnavimą.

Meniu sudarymas

Sudarant meniu, reikia atsižvelgti į svečių skonį, jų nacionalines ir religines ttradicijas bei kitus ypatumus. Pavyzdžiui, be abejo, būtų didelė klaida į meniu įtraukti medžiojamą paukštieną svečiui, kurio šalyje medžioklė uždrausta, arba kiaulieną, kai svečiai yra musulmonai arba žydai. Indams nereikėtų siūlyti jautienos, kadangi jų šalyje karvės laikomos šventomis. Taip pat jei svečias yra vegetaras, reikėtų pasiūlyti vegetarinį patiekalą ir pan.

Meniu pradedamas sudarinėti nuo pagrindinio karšto patiekalo. Ne patiekalų skaičius, o suderinimas yra čia svarbiausia, todėl į meniu įtraukiami tik tarpusavyje derantys patiekalai. Per pietus nepateikiami tik sunkūs ar lengvi patiekalai. Į meniu reikėtų įtraukti kuo įvairesnius produktus, iš kurių gaminami valgiai. Be abejo, geriau, jog patiekalai būtų paruošti skirtingais būdais: virta, kepta, troškinta ir t.t.

Meniu sudarymui įtakos turi oras ir metų laikas. Vasarą, per karščius, paduodami lengvi patiekalai, žiemą – sunkesni, sotesni.

Šeimininkai turėtų stengtis, kad patiekalai nesikartotų. Kai kurie svečiai pas tuos pačius šeimininkus yra kviečiami ne vieną kartą per metus, todėl jie dažnai prisimena, ką valgė praėjusį kartą.

Valgiai turi turėti gerą išvaizdą, nes estetiškai atrodantis patiekalas skatina apetitą ir yra organizmo lengviau pasisavinamas, atskleidžia šeimininkų gerą skonį. Todėl valgio puošybos elementai derinami spalva, forma ir skoniu, visi jie turi būti valgomi, reikia vengti puošti stalą per nelyg įmantriai, o patiekalai bei jų puošimo elementai neturėtų „išeiti“ uuž lėkštės kraštų.

Rekomenduojama pirmiausia pateikti šaltus patiekalus tokia tvarka:

1. Ikrai (su sviestu), natūralios daržovės, žuvis ir kiti jūros ir upių produktai, žuvies salotos.

2. Mėsos salotos ir mėsiški patiekalai.

3. Paukštienos gaminiai.

4. Daržovių salotos ir mišrainės, grybai ir kt.

Karšti patiekalai patiekiami tokia pat tvarka kaip ir šalti – pirmiausia žuvies, po to mėsos, paukštienos, daržovių, grybų, miltų patiekalai ir kt. Specialistų nuomone, kad šalti ir karšti užkandžiai yra skirti tik apetitui sužadinti, todėl jų porcijos neturėtų būti didelės – 80-120 g vienam asmeniui.

Konkretesnė informacija yra gaunama paskaičius kortelę, kuri būna padėta ant stalo šalia pagrindinės lėkštės. Kortelėje surašyta, kas ir kokia proga organizuoja pietus, kada ir kur, surašomi patiekalai ir gėrimai.

Meniu kortelė rašoma laikantis šių taisyklių:

• Eilutėje užrašomas tik vienas patiekalas;

• Kiekvienas patiekalas pradedamas rašyti didžiąja raide;

• Daržovės ir padažai užrašomi po patiekalu, o jei pavadinimas labai trumpas, – galima ir šalia patiekalo, toje pačioje eilutėje;

• Į meniu kortelę neįtraukiama duonos, bandelių, marinatų, prieskonių, vaisių, saldainių, kavos ir gėrimų, žadinančių apetitą.

Meniu kortelės yra neatskiriamas stalo elementas, norint gerai paruošti pietus, pusryčius ar vakarienę.

Stalo serviravimas

Stalui serviruoti yra rekomenduotina kviesti specialistą. Pirmiausia, netinka sodinti svečius labai arti vienas kito (atstumas tarp lėkščių – 60-70 cm, kad būtų patogu tiek svečiams, tiek aptarnaujančiam personalui).

Valgomieji įrankiai, iindai ir užtiesalai turi derėti, pavyzdžiui, plonas, tarsi perregimas, „Jiesios“ kaulo porcelianas dar labiau švytės ant tinkamai parinkto audinio – balto, spalvoto, švelnaus, blizgančio, o keramikai labiau tiks grubesnės faktūros staltiesės ar servetėlės. Interjeras ir stalo užtiesalai turėtų sudaryti jaukią aplinką ir spalvų harmoniją. Klasikinė indų, įrankių bei taurių išdėstymo tvarka reikalauja, kad servetėlė būtų tiesiama 1,5 cm nuo stalo krašto (jos šonas turi būti lygiagretus su stalo kraštu). 1,5 cm nuo servetėlės krašto dedama pagrindinė (užkandžių, sekli ar deserto) lėkštė. Jei serviruojama ant staltiesės, pagrindinė lėkštė dedama per 2 cm nuo stalo krašto. Daugiau nei 3 lėkščių ant stalo nededame – jos dedamos mažėjančia tvarka(viena ant kitos nededamos 2 vienodo dydžio lėkštutės). Padėklinė lėkštė išlieka ant stalo per visą vaišių laiką. Duonos lėkštelė dedama kairiojoje pusėje taip, kad jos centras sutaptų su užkandžių lėkštės viršutine briauna. Kai pagrindinis patiekalas valgomas kartu su salotomis, – arčiau stalo krašto, o indelis su salotomis – už jos.

Serviruojant stalą desertui, dešiniojoje pusėje statomas puodelis kavai ar arbatai, puodelio ąselė pasukama į dešinę, šaukštelis dedamas ant polėkštės, lygiagrečiai su puodelio ąsele ir stalo kraštu, o desertinė lėkštelė – priešais valgantįjį (kaip pagrindinė). Taip pat ji būtina netgi tuomet, jei bus patiekama tik

saldainiai. Stiklinaitė arba aukščiausioji iš taurių statoma dešiniojoje pusėje už peilio, esančio arčiausiai lėkštės.

Jei serviruojama pietums, tai keletas taurių gali būti išdėstomos:

1. mažėjančia tvarka įstrižai, kai didžioji dedama virš peilio, esančio arčiausiai lėkštės;

2. mažėjančia tvarka horizantaliai;

3. trikampiu, kai didžioji taurė neužstoja mažesniųjų.

Serviruojant pietums, pagrindinės lėkštės šonuose nededama daugiau kaip 3 poros įrankių. Įrankiai serviruojami tokia tvarka, kokia bus patiekiami valgiai, t.y. peiliai, šakutės, šaukšteliai išdėstomi pagal naudojimosi jais eilę. Be abejo, iš kairės dedamos šakutės, iš dešinės – peiliai. Visi jie aštriuoju galu nnukreipti į kairę. Virš lėkštės dedami įrankiai desertui valgyti. Šaukštelis dedamas virš šakutės. Šaukštelio rankėnėlė yra iš dešinės, o šakutės – iš kairės pusės, nes viena ranka naudojamės šaukšteliu, o kita – šakute. Jei bus patiekiama sriuba, tarp peilių žuvies patiekalui ir užkandžiams dedamas didelis šaukštas išgaubtąja dalimi į apačią. Šakutės taip pat serviruojamos išgaubtąja dalimi į apačią: prie pagalbinės lėkštės – didelė – mėsos patiekalams, po to žuvies patiekalams ir mažoji – užkandžiams. Atstumas tarp įrankių ir stalo galo yyra 1-2 cm. Tokiu pat atstumu atskiriami vienas nuo kito ir įrankiai. Desertui įrankiai dedami virš pagrindinės lėkštės, išskyrus, kai serviruojamas stalas tik desertui – tuomet deserto įrankiai dedami kaip pagrindiniai – dešinėje arba abiejose desertinėse lėkštelės pusėse. Taip pat ggražiau atrodytų, jei įrankiai būtų sulyginami su pagrindinės lėkštės apatine briauna.

Pastaruoju metu stalas serviruojamas labai spalvingai, spalvos labai įvairios: balta ir mėlyna, mėlyna ir geltona, rusvos žemės spalvos, rausvos ir panašiai. Dizainas kuo toliau, tuo labiau krypsta į senoviškai stilizuotas formas, o spalvos tampa jo svarbiausiu akcentu. Staltiesės naudojamos iš lino, iš medvilnės, ryškios, netgi galimas stilizuotas sugrįžimas prie senovinių daiktų ir papročių.

Servetėlės – staltiesėlės derinamos su staltiese. Ant tokios servetėlės turi tilpti lėkštelė desertui, kavos puodelis su polėkšte ir įrankiai ar kt. Todėl jos neturėtų būti ypatingos formos, apvalios. Taip pat, jei stalas užtiestas staltiese, tokių servetėlių nereikėtų dėti, išskyrus, kai staltiesė aksominė, specialiai pasiūta tam stalui. Pusryčiams, pietums ir vakarienei naudojamos didesnės servetėlės (35×35 cm arba 45×45 ccm), o ant kavos ar arbatos stalų – mažesnės (25×25 cm arba 35×35 cm). Tokio pat dydžio servetėlės rekomenduojamos ir prie deserto, furšeto ir kokteilio stalų.

Servetėlės turi derėti prie staltiesės ir indų. Jos gali būti tokios spalvos kaip staltiesė, tačiau skirtingo atspalvio. Jeigu stalas dengiamas dviem staltiesėmis, tai servetėlių spalva turi derėti prie pirmiau patiestos staltiesės spalvos. Sulenktos servetėlės dedamos ant užkandinės lėkštelės arba iš kairiosios pagrindinės lėkštės pusės. Jas, be abejo, galima įdėti į metalinį, keraminį ar pintą žiedą. LLabai svarbi šiuo atveju yra spalvų harmonija. Kai indai margi, balta staltiesė išryškins jų ornamentus. Jei staltiesė ar servetėlė marga, spalvota, reikėtų parinkti tokius indus, kuriuose vyrautų staltiesės spalvos. Geriausiai vis dėlto prie spalvotų stalo užtiesalų dera balti indai. Įvairiaspalvės, margos servetėlės įprastos kasdienai, o ypač iškilmingoms progoms, pavyzdžiui, iškilių svečių priėmimui, jubiliuojui, stalas dengiamas tik baltai.

Higieninės servetėlės būna iš audinio, popieriaus ar kitokių medžiagų. Atsisėdus prie stalo higieninė servetėlė išlankstoma ir padedama ant kelių. Ji apsaugo rūbus, taip pat ši servetėlė skirta nusivalyti suteptas rankas (nekeliant jos nuo kelių) ar baigus valgyt – lūpas. Dekoratyviai sulankstytos servetėlės sukuria šventinę nuotaiką, jos taip pat puošia stalą.

Dažniausia padėklinėje lėkštėje padedama apvali medžiaginė servetėlė, kad sumažintų dedamos užkandžių lėkštutės garsą. Jei pietūs bus pradedami nuo sriubos, tai ant servetėlės bus dedama gili sriubos lėkštė.

Sulankstyta trikampiu, gobtuvu ar kitokiu būdu servetėlė dedama ant užkandžių lėkštutės arba ant lėkštelės duonai.

Šventinę nuotaiką galima sukurti ir gėlių puokšte. Ji turėtų būti neaukšta, kad netrukdytų svečiams bendrauti. Gražiausia, kai stalą puošia vienos spalvos gėlės, kuri dera prie stalą dengiančios staltiesės, servetėlių arba yra jiems kontrastinga. Kai stalas yra apkrautas paruoštais ir papuoštais patiekalais, įvairių spalvų gėlių puokštė tik dar labiau sustiprins margumo įspūdį. Gėlių, puošiančių stalą, aromatas nneturėtų užgožti valgių kvapų. Geriausia tinka bekvapės gėlės, nes kartais tarp svečių pasitaiko alergiškų žmonių kvapams. Beje, stalą puošia tik gyvos gėlės, čia netinka sausos gėlės.

Vazos aukštis neturi viršyti pusės puokštės aukščio. Rekomenduotinas santykis – 5 su 3.

Kitas dekoracijos elementas – metalinėse, krištolinėse ar porcelianinėse žvakidėse degančios žvakės. Jos gali būti baltos arba spalvotos, bet taip pat turi derėti prie stalo elementų. Žvakės turėtų būti neplonos ir pakankamai aukštos, kadangi tik aukštos žvakės ilgai dega ir reikiamai apšviečia patalpą. Taip sukuriama iškilminga ir miela nuotaika. Patalpa turi būti apšviesta nei per mažai, nei per daug. Žvakių viršus būna truputėlį nudegintas, nes kartais nenaudota žvakė ne iš karto užsidega, o kartais ji laša.

Dengiant stalą, žvakidės derinamos taip pat prie visos serviruotės. Nedideliems stalams tinka be ypatingų puošmenų stiklo (krištolo), medinės, metalinės ar marmurinės vienašakės žvakidės. Žvakių spalva priklauso nuo pobūvio iškilmingumo, svečių amžiaus. Vyresnio amžiaus žmonių pobūviuose, ypač jei jie rengiami erdviose patalpose, žvakidės gali būti daugiašakės, su barokiniais elementais, puošnios, o žvakės – baltos ar pastelinių spalvų. Žvakidės statomos ne tik ant stalo, bet ir ant židinio atbrailos, pianino ar kur nors kampe, ant specialiaus laikiklio.

Iškilminguose pobūviuose, degant žvakėms, uždegami šviestuvai, sietynai. Jauku, kai šviestuvai patalpą apšviečia iš šono aar iš kampo.

Dažnai yra naudojamos stalo kortelės. Jos gaminamos iš standaus balto popieriaus. Oficialių, diplomatinių ar vyriausybinių priėmimų stalo kortelėse atspaudinamas valstybės herbas. Įmonės, organizacijos, firmo ir kitos įstaigos jose gali atspaudinti savo firminius ženklus arba amblemas, bet patariame kortelių neperkrauti. Maketuojant stalo kortelių tekstą, išryškinamas pakviestojo vardas, pavardė bei titulas.

Jei kortelė vienguba, rekomenduojama ją padėti į svečio pagrindinę lėkštę. Dažniausiai naudojamos stogo formos kortelės. Patariama abiejose jos pusėse užrašyti svečio vardą ir pavardę originalo kalba. Tai daroma tam, kad būtų galima iš tolo matyti ir nesuklystant kreiptis į svečią pavarde.

Kortelės statomos ant stalo kiek dešiniau prieš pakvietojo asmens lėkštę, truputį pasukus „stogelio“ užrašytą šoną i kėdės pusę. Kai kortelė padėta lėkštėje, svečias ją paima ir padeda šalia savęs ant stalo. Jei kortelės yra padėtos ne lėkštėje, jų liesti nereikia. Pasiimti kortelę atminimui galima, bet, be abejo, tik pasibaigus pobūviui, bet tai laikoma nemandagu.

Ant kokteilių, furšeto priėmimų stalo kortelės nenaudojamos. Apie priėmimo pobūdį galima spręsti iš kvietimo.

Tostai ir kalbos

Priėmime didžiulį įspūdį sukelia tostai, kalbos ir pokalbiai už stalo. Jei pusryčių, pietų ar vakarienės metu numatomos oficialios kalbos ir tostai, tai šeimininkas privalo garbingiausiam svečiui, kuris rengiasi tostui ar kalbai, nusiųsti savosios kalbos ar tosto teksto kopiją,

kad šis galėtų pasirengti atsakymui. Svarbiame susitikime atsakymas išsiunčiamas anksčiau. Kalba ar tostu galima išreikšti padėką, pasveikinti, kreiptis į susirinkusius ar ko nors palinkėti. Atsakydamas į kalbą garbingiausias svečias turi išreikšti dėkingumą už parodytą svetingumą, apžvelgti buvusių susitikimų rezultatus, taip pat pritarti suinteresuotumui šiuo susitikimu, užtikrinti draugiškus jausmus ir panašiai.

Tostas ar kalba ir atsakymas į juos turi būti parašytas ta pačia kalba. Jei neįmanoma vartoti svečio šalies kalbos, tostai arba kalbos rašomos ir sakomos abiem pusėm suprantama (tai yra trečiąja) kkalba arba bent daugumai svečių suprantamais žodžiais, nors tarptautinis etiketas neprieštarauja esant daugiakalbei auditorijai visiškai nekelti tostų ir nesakyti kalbų arba priėmimo dalyviams išdalyti vertimus. Tarptautinis etiketas numato net savotišką priėmimuose keliamų tostų scenarijų. Dažniausiai tostai ir kalbos prasideda lojalumo tostu, kuris sakomas po pagrindinio patiekalo arba po deserto, kai išpilstomas šampanas ar putojantis vynas. Kartais tostai sakomi ne anksčiau kaip praėjus 15 min. nuo priėmimo pradžios. Tosto trukmė – nuo dešimties žodžių iki minutės, kartais šiek tiek ilgiau. Po ttosto pobūvio šeimininkas pasveikina garbės svečią ir kitus.

Kalboje, kurios trukmė 5 min., galima paminėti priėmimo priežastį bei pakviesti garbės svečią pasakyti savo žodžius. Po to – garbės svečio kalba, tostas į garbės svečio garbę, padėka garbės svečiui t.t. Tačiau per ddaug kalbų irgi negerai. Jos turėtų būti ne per ilgos, ne per dažnos. Daugelyje šalių pagal etiketą šeimininkas, prieš svečiams pradedant sakyti tostus, atsistoja ir trumpai pasako: „Sveikinu Jus mūsų pobūvyje (arba namuose).“

Amerikiečių tostų ir kalbų etiketas skiriasi nuo europietiško. Europiečiai dažnai tostus sako priėmimo pradžioje, o amerikiečiai – pubūviui einant i pabaigą. Pastaruoju metu per oficialius priėmimus tostais pasikeičiama pobūvių pradžioje. Tostai sakomi tik gerai apgalvojus, jie turi atitikti priėmimo progą, neįžeisti, nebūti labai familiarūs. Paprastai kiti tostai priklauso nuo pirmojo (lojalumo) ir pagrindinio tosto turinio.

Tosto struktūra yra paprasta. Iš pradžių šeimininkas tostu ar kalba pasveikina garbės svečią, po to nurodo aplinkybes ir priežastis, nulėmusias šį susitikimą, o pabaigoje palinki sveikatos garbės svečiui ir sėkmės jo šaliai, o ssvečias, atsakydamas į šią kalbą, padėkoja už šį palinkėjimą ir priėmimą, pasidalija įspūdžiais apie susitikimą ir pobūvį bei palinki sveikatos šeimininkams ir priėmimo dalyviams.

Iškilmingų priėmimų metu garbingiausiam svečiui ir šeimininkui skaityti tosto arba oficialios kalbos tekstą yra nedraudžiama.

Pagal etiketą negeriantis alkoholio žmogus po kiekvieno tosto pakelia savo taurę ir prilietęs prie lūpų pastato. Oficialaus priėmimo metu nepriimtina susidaužti taurėmis, bet jei susidaužiama – vyro taurė moters taurę turi liesti žemiau.

Pagal Vakarų etiketo taisykles rekomenduojama, jog tostus ir kalbas pradėtų ssakyti vyrai. Šiuo momentu būtina tyla – negalima valgyti, kalbėtis, pilstyti gėrimus ir t.t.

Susėdus prie stalo reikia vengti kalbų apie šeimyninį gyvenimą, ligas, politiką, religiją, šeimos pajamas, taip pat kalbėti apie verslo reikalus, dalykus, dominančius tik jus ir jūsų kaimyną. Be abejo, nekalbama ir apie asmenis, kurių pobūvio dalyviai nepažįsta. Pokalbio prie stalo metu reikia įdėmiai klausytis savo pašnekovo, ypač sėdinčio dešinėje. Žinoma, pokalbis turi būti lengvas, netrukdantis valgyti, malonus. Kalbą galima baigti su galvos linktekėjimu, su žodžiais „buvo malonu“.

Priėmimo scenarijus

Norint kad priėmimas vyktų organizuotai ir sklandžiai, yra iš anksto apgalvojamas scenarijus. Jame surašomi visi planuojami įvykiai, jų laikas ir atlikėjai. Iš pradžių numatomas svečių atvykimo laikas ir vieta, susitikimas su šeimininkais, pakvietimo prie stalo laikas ir t.t. Taip pat yra numatoma, kaip bus pagerbti svečiai. Visi turi stovėti tol, kol visi oficialūs ir garbės svečiai susirenka ir susėda už stalo. O po to jau gali susėsti ir kiti priėmimo dalyviai. Scenarijui ypač svarbus yra karštų patiekalų pateikimo laikas, tostų ir kalbų sakymas ir panašiai. Visko pabaigoje yra prognuozuojamas pobūvio pabaigos laikas, svečių palydėjimas.

Vizitinės kortelės

Jos palengvina pirmą pažintį su būsimais partneriais bei palaikant ryšius su oficialiais asmenimis. Vizitinių kortelių pavadinimas yra kilęs iš prancūziško žodžio „viziter“, tai reiškia vizuoti, llankytis, susipažinti.

Jos yra įvairių formatų ne per daug kieto kartono lapeliai. Pagal protokolinį etiketą vyrams ir moterims yra skirtingo dydžio vizitinės kortelės. Vyrams yra rekomenduotinos 100×60 mm arba 90×50 mm kortelės, o moterims – 80×40 mm. Oficialaus asmens vizitinėje kortelėje atspausdinamas tik vardas, pavardė, profesija ir pareigos, o tarptautinių renginių dalyvių, firmų atstovų ir kitų asmenų vizitiėse kortelėse yra nurodomi vardas, pavardė, profesija bei darbovietės, namų adresai ir ryšio priemonių: telefonų, faksų, numeriai. Tokia vizitinė kortelė gali būti papuošta firmos ženklu.

Pažintis su svečiais ir prasideda vizitinių kortelių apsikeitimu. Tarptautinio bendravimo protokolas tam siūlo keletą taisyklių. Vizitinę kortelę svečiui galima įteikti tik tada, kai jūs jau jam pristatyti. Beje, reikėtų nutaikyti tokį momentą, kai asmuo, kuriam įteikiate savo vizitinę kortelę, galėtų ramiai ją perskaityti ir jums įteikti sąvąją. Atsakyti kortele į kortelę –mandagumo taisyklė. Žinoma, tuo metu reikia garsiai ir aiškiai ištarti savo pavardę, kad užsienietis galėtų išgirsti, kaip tiksliai ji tariama.

Tarptautinėje praktikoje vizitinės kortelės reikalingos ryšiams su diplomatais, vyriausybės, visuomenės ir kitais atstovais palaikyti. Taip pat vizitine kortele galima pasveikinti nacionalinių švenčių, gimimo dienos arba jubiliejaus progomis, pareikšti užuojautą arba padėką, tik šiuo atveju vizitinė kortelė yra nuvežama asmeniškai (tik ne oficialaus vizito metu) kartu su gėlėmis, dovana aar suvenyru.

Etiketas reikalauja, kad vyro vizitinėje kortelėje siunčiant ar įteikiant ją moteriai, būtų atspausdintas tik jo vardas ir pavardė. Moteris neturėtų palikti savo vizitinės kortelės nevedusio ar išsiskyrusio vyro namuose. O jei vyras siunčia savo vizitinę kortelę ištekėjusiai moteriai, jis tada jas turėtų siųsti dvi: vieną jos vyrui, nors ir nebuvo jam jis pristatytas, o kitą damai.

Grynai oficialiais atvejais tarptautinėje praktikoje vartojami trumpi simboliai – paprastai ranka kairiajame apatiniame vizitinės kortelės kampe užrašomos lotyniškos raidės. Dažniausiai vartojamos prancūzų kalbos žodžių pirmosios raidės:

p. r. (pour remercier) – reiškia padėką ir dėkingumą;

p. f. (pour feliciter) – sveikinant kokios nors šventės proga. (Atsakoma siunčiant savo kortelę su užrašu p. r.)

p. f. N. A. (pour feliciter Nouvel An) – sveikinant su Naujaisiais metais. (Atsakoma savo kortele su užrašu p. r.)

p. c. (pour prende conge) – kai galutinai išvažiuojate iš šalies (vietoje asmeninio vizito). Neatsakoma.

p. p. (pour presenter) – kai neakivaizdžiai pristatomas naujas pareigūnas. Jo viršininkas siunčia savo kortelę kartu su naujojo pareigūno kortele, ant kurios nieko nerašoma. Atsakoma siunčiant naujajam pareigūnui savo kortelę, ant kurios nieko nerašoma.

Į vizitinę kortelę privalu atsakyti tą pačią dieną, tai yra per 24 valandas, taip pat vizitine kortele.

Prisistatymas

Pagal klasikinį etiketą supažindinti žmones turėtų trečias asmuo, pažįstantis abu partnerius

ir dėl to pristatantis jį vieną kitam. Pagrindinė taisyklė yra tokia: žemesnio rango žmogus pristatomas žmogui, turinčiam aukštesnį statusą; jaunesnį – vyresniam; vyrą – moteriai. Akademiniai vardai pristatant sakomi kartu su pavarde. Jeigu prisistato pats profesorius ar daktaras, jis savo laipsnio ar vardo nesako. Jei pristato trečias, reikia pasakyti “laba diena” ar “labas vakaras”, priklausomai nuo paros meto. Prisistatant pačiam, iš pat pradžių vyras ar rangu žemesnis asmuo pasako savo pavardę ir laukia, kol jo pašnekovas atsakys savo pavardę ir ppaduotų jam ranką.

Asmeniškas yra kreipinys – tik pavardė. Kartais pavardės prisistatant galima ir nesuprasti, tai reikia mandagiai paprašyti, kad dar kartą pakartotų. Pokalbio metu reikia į žmogų kreiptis pavarde.

Į visas pilnametes moteris kreipiamasi “ponia”, o kreiptis “panele” galima tik damai pageidaujant. Akademinį vardą sakome kartu su pavarde, pavyzdžiui: “Gerbiama profesore ponia Jokaitiene”, “ponia daktare Jonaiti” ir panašiai.

Svečias visada iš pradžių turi pasisveikinti su šeimininke, po to su šeimininku, o tik vėliau su pažįstamais. Didesnėse kompanijose galima prisistatyti pačiam, taip pat ppradėti šneką su kitais. Dabar tai galioja ir damoms.

Visiškai nebūtina sutinkant svečius ypač aktyviai kratyti atėjusiojo ranką. Lygiai taip pat netinka ir išglebęs nevalingas rankos paspaudimas. Tačiau draugiškas pasveikinimas abiem rankomis – visiškai normalus dalykas, tai aiškios simpatijos ženklas. Europoje ppalaipsniui prigyja ypatinga jaunimo bei vidutinio amžiaus žmonių pasisveikinimo forma, vadinamoji akoladė (accolade – pranc. apkabinimas, pabučiavimas) – prisilietimas skruostais. Apsikabinti šiuo atveju visai nebūtina – tam tikra distancija turi būti išlaikyta. Tokia forma tinkama ir tarp draugų, ir tarp mažiau pažįstamų. Akoladė galima kaip vyro ir moters pasisveikinimas, taip pat ir tarp dviejų moterų. Tačiau tokia širdinga forma visiškai netinka tarp dviejų vyrų. Tuomet geriau ištiesti dešines rankas, o su kaire paploti per draugo petį. Vis dėlto akoladę reikėtų naudoti atsargiai, ypač naujose pažintyse: geriau prisitaikykite prie tos grupės įpročių, į kurią patekote, jeigu, žinoma, matosi, kad jie sveikinasi būtent taip, o ne kitaip. Sveikinantis nedera kitą ranką laikyti kišenėje. Tai gali būti leistina gerai pažįstamų žmonių rate – ttuomet abu vienu metu laiko rankas kišenėse. 0 jeigu taip sveikinamasi su moterimi, tai jau visai kvaila, beje, bet kokioje situacijoje. Visiškai neleistina pokalbio metu abi rankas laikyti kišenėje.

Visais atvejais oficialiems asmenims rekomenduojama neišeiti iš priėmimo anksčiau už vyresniuosius asmenis. Garbingiausias svečias atvyksta į priėmimą paskutinis, o išvyksta – pirmutinis. Paskui skirstosi ir kiti svečiai.

Apranga

Gavusi kvietimą į pobūvį, o jame parašyta: apranga – vakariniai drabužiai, moteris sunerimsta: mintys, kaip tinkamai apsirengti, kokiais papuošalais pasidabinti, neduoda ramybės. Norisi atrodyti grakščiai, ppatraukliai, madingai, bet kartu ir nepretenzingai. Vakariniai drabužiai padeda sukurti gerą, šventišką nuotaiką. Jie labiau negu bet kurie kiti rūbai turi atitikti individualias išvaizdos ir charakterio savybes, laikyseną, stilių, suteikti kuklumo arba ekstravagantiškumo. Paprastai vakarinės suknelės siuvamos ilgos, tačiau, atsižvelgiant į progą ir vietą, galimi ir kiti variantai. Vakariniai drabužiai, skirti namų iškilmėms, įgauna ramią, santūrią formą. Juose vengiama labai aštrių spalvinių sprendimų, brangių blizgančių audinių. Be suknelių, kostiumėlių, dėvimi ansambliai iš tamsaus lygaus sijono ir puošnios baltos ar kitos šviesios spalvos palaidinukės su rankovėmis ar be jų. Vakariniam premjeriniam spektakliui tinka puošnesnės, atviresnės vakarinės suknelės, naudojama daugiau dekoratyvinės apdailos. Eilinių spektaklių metu dėvimuose drabužiuose vyrauja neutralios spalvos ir formos. Per kokteilių tipo pobūvius, kurie organizuojami 17-19 val., dėvimos nesudėtingo kirpimo, kokybiško audinio neilgos suknelės. Vakariniai drabužiai, skirti šokių baliams ar kitiems iškilmingiems pobūviams, atspindi pačius įvairiausius sprendimus. Suknelės gali būti labai atviros, paliekami nuogi pečiai, rankos, kaklas, modeliuojami gilūs skeltukai ir pan. Atsisakoma praktišką paskirtį turinčių elementų, tokių kaip rankovės, apykaklės arba joms suteikiama nauja dekoratyvi forma, nepriimtina kukliems kasdieniams modeliams. Prie šių drabužių būtinos papildomos šventinio tualeto detalės. Jos taip pat neturi būti praktinio pobūdžio (pvz., prie ilgos puošnios vakarinės suknelės netinka rankinis laikrodis). Čia dera brangūs papuošalai, bblizgioji bižuterija, puošnūs šaliai ir pan. Batelių spalva ir faktūra derinama prie mažų rankinių.

Pastaruoju metu ilgas vakarines sukneles išstumia madingos su giliais skeltukais į apačią platėjančios kelnės bei platesnę paskirtį turintys trumpi drabužiai. Susiformavo net specialus terminas, apibūdinantis populiarią vakarinės suknelės rūšį, – maža juoda suknelė. Tokios kuklios, nesudėtingos formos suknelės gali būti dėvimos pačiomis įvairiausiomis progomis, o lengvai keičiami aksesuarai leidžia modifikuoti jų išvaizdą.

Šiuolaikinė vakarinių drabužių mada žavi siluetų paprastumu. Didesnis dėmesys skiriamas audiniams. Jie turi būti labai geros kokybės. Pasirenkant medžiagą, svarbu metų laikas, kuriuo rūbas bus dėvimas (vasarai – lengvesni audiniai, žiemai – storesni). Ypač madingi auksu ar sidabru žvilgantys, taip pat turtingos faktūros audiniai, su įaustais blizgučiais ar metaliniais siūlais, karoliukais. Tradiciniai vakarinių suknelių audiniai – aksomas, brokatas, gipiūras. Šiuo metu populiarūs organza, šifonas, tafta. Kadangi vakariniams drabužiams plačiai taikomas siuvinėjimas, todėl dažniausiai naudojami vienspalviai audiniai, nors galimi ir stambūs efektingi raštai. Šalia visada populiarios juodos spalvos, vakariniams drabužiams taikomos ir kitos sodrios, ryškaus kolorito spalvos, taip pat ir švelnūs pasteliniai tonai. Tai priklauso nuo to, kokio efekto tikimės. Ilgos, sudėtingo kirpimo, su drapiruotėmis vakarinės suknelės dėvimos iškilmingiausiomis progomis – Naujųjų metų sutikimo, vestuvių, jubiliejų metu ir pan.

Viešpatauja nuomonė, kad formaliomis progomis tinka “uždari” kostiumai. PPosakis “įprastinis kostiumas” visada reiškia “tamsus” – tai tradicija. Tačiau ir čia yra šiek tiek spalvų. Klasikinį kostiumą pagyvins madingi aksesuarai.

Nedera ateiti į priėmimą, rengiamą pirmojoje dienos pusėje, su smarkiai dekoltuotu ar blizgančiu darbužiu. Jei nurodymas “uždari drabužiai” taikomas damai, jai greičiausiai bus atleistas didesnis spalvingumas, o moteriai, kuri nenori atkreipti į save dėmesį, galima rekomenduoti švelnius tonus. Tradicinės rekomendacijos dėl aprangos kvietime yra tokios: “gatvės kostiumas”, “vakarinis kostiumas”, “tamsus kostiumas”. Jei nurodyta “gatvės kostiumas”, nereikia šito žodžio painioti su drabužiais, dėvimais gatvėje. “Gatvės kostiumas” vis dėlto yra kostiumas. Jei šeimininkai įsivaizduoja megztinius, striukes, velvetines kelnes, tai bus parašyta “paprasti drabužiai”.

Vakariniu kostiumu dabar laikomas smokingas arba švarkas. Vis rečiau pamatysi “didįjį” kostiumą, skirtą kviestinei vakarienei, – fraką. Šią klasikinę vyrų madą visai neseniai papildė prigludęs švarkelis (žaketas), kurį ypač mėgsta jaunimas. Jei tai darbinis vyriausiojo padavėjo drabužis, tai jis dėvimas su juoda “peteliške”, o kaip kostiumas į kviestinę vakarienę – su balta “peteliške”. Klostėtas frakas ir klostėtas surdutas nusklembtais skvernais buvo būtina vyro garderobe, bet šiandien tai išeina iš mados. Net vyriausybės protokolas numato surdutą tik dviem progomis per metus. Pirma, jis apsivelkamas pasiuntinio akreditavimo ceremonijos proga. Čia surdutą vilkėti privaloma, nebent jį pakeistų nacionaliniai drabužiai. Fotokorespondentams, kurie dalyvaudami atlieka

tarnybines pareigas, nereikia laikytis šios tradicijos. Antra, per federacijos prezidento naujametinį priėmimą diplomatinio korpuso garbei, nors svečiams leidžiama vilkėti tamsiais kostiumais. Per banketus, rengiamus valstybinių vizitų proga, kaip oficialus drabužis įsigalėjo smokingas. Bet ir protokoliniai reikalavimai nuolat kinta.

Beje, verslininkas turi turėti bent 6 kasdienius kostiumus – 3 jų žiemos ir 3 vasaros sezonui. Dienos metu ir vasarą yra dėvima šviesesnių spalvų kostiumai, vakare ir žiemos metu – tamsesnių. Rekomenduojami marškiniai – vienspalviai, su apykakle, būtinai priderinti prie vilkimo kostiumo. Beje, kkaklaraištis – būtina kostiumo dalis – derinamas prie kostiumo ir marškinių. Veiklos žmogui nepatariama ryšėti labai ryškius ar stambiais kraštais margintus kaklaraiščius. Batai yra taip pat aprangos dalis. Jie neturi būti šviesesni už kostiumą. Prie visų kostiumų tinka juodi batai, šviesiais apsiaunama, kai dėvimas šviesus kostiumas, smėlio ar rudos spalvos avalynė tinka prie rudos spalvos kostiumo. Lakiniai batai tinka tik prie frako, nors gali būti dėvimi ir prie juodo smokingo. Taip pat prie oficialios aprangos netinka storapadžiai ar sportiniai batai. PPuskojines taip pat reikia derinti prie kostiumo. Jos neturi būti šviesesnės už kelnes. Baltos kojinės tinka tik prie sportinės aprangos. Vyrų puskojinės privalo būti pakankamai ilgos, kad sėdint nesimatytų nuogos blauzdos. Žinoma, visad būtina ir švari nosinė, kuri yra būtina vvyro garderobo detalė, ji laikoma vidinėje švarko kišenėje.

Dieną vartojamas neaštraus kvapo tualetinis vaduo, dezodorantai, odekolonas, vakare – kvepalai, kurie neturi būti aštrūs.

Dėl galvos apdangalų, vyro skrybėlė užsidedama tik prie palto, kepurė ar beretė – prie sportinės aprangos, striukės, puspalčio. Pirštinės, šalikas turi būti suderinti su kitomis kostiumo dalimis arba portfeliu. Vilkint fraką, būtina užsirišti baltą šilkinį šaliką. Rašymo priemonės, akiniai laikomi tam skirtoje vidinėje švarko kišenėje. Įvairūs skiriamieji ženklai, ordinai, medaliai ir pan. prisegami tik tam tikromis progomis, gatvėje su jais nevaikštoma.

Taip pat yra tam tikri priėmimų aprangos reikalavimai. Oficialioje aplinkoje švarkas turi būti užsegtas. Jei yra kelios švarko sagos, apatinė gali būti neužsegama. Atsisegti švarką leidžiama užstalėje ar sėdint fotelyje. Jei dėvima liemenė, švarkas gali būti nesegamas.

Einant į vvisus priėmimus reikėtų vilkėti akinančiai baltus marškinius ir elegantišką kaklaraistį bet kokios spalvos, tačiau ne ryškios ir ne juodos. Juodą kaklaraištį reikia ryšėti tik gedulo metu arba kai to reikalauja uniforma. Žinoma, kaklaraištis tvarkingas tik tuomet, kai jis taisyklingai užrištas.

Be abejo, moterų ir vyrų drabužiai turi atitikti vieni kitus. Jei moteris norės vilktis ilga vakarine suknele, tai ir vyras turi dėvėti smokingą (anksčiau fraką). Į pobūvius iki 19 val. moteriai yra rekomenduojama vilkėti griežto fasono ir ramių spalvų suknelėmis aar kostiumėliais. Į priėmimus, prasidedančius po 20 val., reikėtų vilkėti puošnesnę vakarinę suknelę. Papuošalai su brangakmeniais tinka tik ypatingomis progomis.

Dramos ir operos premjerų metu prabangūs vakariniai drabužiai vilkimi tik iškiliose šventinėse premjerose. Dramos premjerose šventiniai drabužiai mažiau oficialūs. Yra klaidinga nuomonė, kad šventės ar iškilmingo renginio metu vyrams galima nusirengti švarkus.

Šeimininkai neturėtų išsiskirti per daug iš kitų savo apranga.

Išvados

Rengiant priėmimą, būtina deramai jį suplanuoti: sudaryti svečių sąrašą, išsiųsti kvietimus, pasirūpinti stalo serviravimu, meniu, patarnaujančiu personalu, priėmimo eiga, pagalvoti net apie smulkiausias detales. Labai svarbu iš anksto išsiaiškinti garbingiausią svečią ir jam parodyti deramą dėmesį – numatyti vietą prie stalo, laiką jo kalbai ir pan.

Labai svarbu dar neužmiršti apsvarstyti iš anksto, su kuo ir apie ką kalbėsite, su kuo susipažinsite ir kaip atsakysite į pateiktus įvairius klausimus ir pan.

Priėmimų organizavimui, elgesio manieroms ir bendravimo formoms oficialiuose priėmimuose reikia skirti daugiau dėmesio, suprantama, remiantis etiketo ir darbinio protokolo taisyklėmis. Be abejo, skirtingose šalyse protokolinės normos gali kiek skirtis, tačiau bendrieji reikalavimai visur išlieka vienodi.

Priėmimo kokybė lemia šalies, įmonės ar asmens įvaizdį, padeda užmegzti ir plėtoti dalykinius ryšius, pasikeisti informacija ar aptarti įvairius klausimus.

Taigi pagrindinis principas – laikytis, kiek tai įmanoma, nustatytų taisyklių.

Literatūra

1. V. Misevičius, Tarptautinio bendradarbiavimo protokolas: vizitai, priėmimai, Kaunas, 11998 m.

2. A. Lydeka, Protokolo pagrindai kiekvienam siekiančiam

3. www.gastro.lt

4. http://www.litas.lt/modules.php?name=News&file=article&sid=58

5. http://fcim.vdu.lt/e-media/nm/maistas/patarimai.htm

6. Anatolijus Lapinskas “Šiaulių naujienos“

Related Posts