Tridento susirinkimas

Home / Tikyba / Tridento susirinkimas

Įvadas

Sušauktas Tridento susirinkimas sieke pašalinti iš Bažnyčios jos konkrečias negales. Buvo vaisingas naujais įstatymais, ir reforma senųjų. Bet to neužteko kad Bažnyčioje būtų padarytą daug esminiu pakeitimu veikimo struktūrose. Todėl pasikeitimams turėjo svarba popiežius.

Bet tokio susirinkimo būtinybes nesuprato popiežius Leonas X, kuris buvo ką tik uždaręs 1517 Laterano V susirinkimas ir nematę būtinybes kitam. Susirinkimo būtinybe suprato popiežius Adrijanas VI, bet susirinkimo sušaukimą jam sutrukdė mirtis. Kitas popiežius Klemensas VII bijojo šiuos reformos, nes jo pontifikato metais buvo kilę dideli kkonfliktai Italijoje. Pats svarbiausias popiežiaus Pauliaus III poelgis buvo Tridento susirinkimo sušaukimas.

Nei vienas susirinkimas neturėjo tokios sunkios pradžios, nei tokiu ilgu derybų. Bet atnešė reikalingas reformas ir tapo Bažnyčios atgimimo šaltiniu.

Susirinkimui vadovavo popiežiai: Paulius III, Julijus III, Pijus IV. Išimti darė Paulius IV, kuris norėjo Bažnyčios reformos be susirinkimo.

Bandymai reformuoti Bažnyčia prieš Tridento susirinkimą

Pirmais XVI a. dešimtmečiais, daug žmonių norėjo Bažnyčios reformos, bet ne kiekvienas ant to dirbo. M.Liuteris viešai pareikalavo pakeitimu, Bažnyčios skelbiamame moksle ir jos struktūroje. Greitai aatsirado jo šalininku, o jo pradėtas mokslas žaibiškai tapo populiarus. Viename laikotarpyje tapo net revoliuciniu, nors vystėsi kaip reforma bet ne gavo pritarimo Bažnyčioje ir todėl tapo vadinamas reformacija. Šiandien reformacija kartais yra vadinama evangelinė reforma, kad nepabrėžti jos priešingybės kkataliku reformai. Švedijoje toki judėjimą pradėjo Ulrichas Cvinglis ir Jonas Kalvinas.

Kai kurie valdovai paremė naują judėjimą, bet nepasitraukė iš Kataliku Bažnyčios, o kai kurie pasitraukė iš Bažnyčios.

Anglijos karalius Heroldas VII kovojo prieš Liuterio paskelbtą mokslą, bet žiūrėdamas asmeniniu ir valstybiniu reikalu privedė Anglijos Bažnyčia prie schizmos, ir per tai palengvino jos perėjimo prie protestantizmo.

Kataliku Bažnyčia reformacijos privedė prie jos reformos. Iškart mažuosiuose dvasininku bei bendruomenėse. Tai pakeitė kai kuriais iš jų į naujas vienuolijas. Bet svarbiausia reformos dalis buvo įvykdytas 1545-1563 m. per Tridento susirinkimą po kuriuo buvo aiškiai matoma Katalikų Bažnyčios reforma.

Liuteris

Liuterio pasipriešinimo priežastimi Katalikų Bažnyčiai buvo atlaidu suteikimo tvarka bei priežastis.

Jo mokslas apie tai pradėjo vystytis jau nuo 1517m., per Šventojo Rašto studijas ir visa jjo gyvenimą. Pradeda per ji reforma įgavo savo veidą Vokietijoje ir Šveicarijoje, būtent tuo metų kai vyko konfliktas taip popiežiaus Klemenso VII ir Karolio V. Tada atsirado daug dvasiškiu, riteriu, miesčionių, ir žemdirbiu remiančių Ji ir jo mokslą, bet prieš jo ketinimus atsirado daug reformacijos sroviu ir krypčiu. Tada aprobavo visus kunigaikščiu pasisakymus prieš, ir pats ėmė kovoti prieš jas, priėmęs kunigaikščiu globą ant savo veikalo. Per tai reformacija tapo ir kunigaikščiu nuopelnu, būtent į Liuteronu bažnyčios struktūros formavimąsi. Jo tteologinė mintis buvo suformuota Augzburgo tikėjimo išpažinime, šalia kurio atsirado dar kiti evangeliku išpažinimai. Kažkokį tikėjimo išpažinimo stabilumą Vokietijoje atnešę Augzburgo taika.

Tridento Susirinkimo reforma

Paulius III – susirinkimo sušaukimas

Naujas popiežius (Aleksandras Farnesas) Paulius III (1534 – 1549). Nors ir užaugo epikūrinio renesanso laikotarpyje ir gyveno jo dvasia (tūrėjo dvejus nelegalius vaikus). Tačiau kada tapo popiežiumi ir tai būdamas vyresnio amžiaus suprato reformos būtinybe.

Atnaujino kardinolu kolegija paskirdamas žymius žmones ir sušaukę komisija iš 8 kardinolu paruošti reformai.

Popiežius remė reforma esančiose įstatymuose ir priėmė naujus, reorganizavo inkvizicija ir bandė reformuoti Romos kurija.

Į savo vyskupijas išsiuntė 80 vyskupų kurie tuo metu ten buvo. Bet nepadarė visu reikalingu pakeitimu, nes tai padaryti jam sutrukdė mirtis.

Pastangos dėl susirinkimo- tai jam buvo didžiausia užduotis. Tuoj nuo pontifikato pradžios nusiuntė delegatus į miesčioniu dvarus, kad praneštu apie susirinkimą. Kada tapo suprastas paskelbė 1539m.susirinkima Montojuje. Prieš šia vieta pasisakė Vokietijos opozicija, ir Montujos kunigaikštis suteikė nepriimamas apsaugos sąlygas. Sekanti karta susirinkimas buvo sušauktas Vičenzoje, bet ir ten nevyko nes į susirinkimą atvyko tik trys kardinolai ir keletas vyskupu.

Skeptiškai buvo įvertinta galimybe susirinkimą suruošti Vokietijoje. Ten viravo įsitikinimas kad reikę gražinti religine vienybe, o tai geriausiai padaryti ant tautinio sinodo. Tai palenkę Pauliu IIII tam kad susirinkimas būtų paskelbtas Tridente. Pagal popiežiaus bulė susirinkimas tūrėjo prasidėti Tridente 1 XI 1542 m. bet netikėtai tarp Karolio V ir Pranciškaus I kilo karas. Nustatytu laiku pasirodė tik popiežiaus legatai, o iki gegužės 1543 m. atvyko tik dešimt vyskupų. Susirinkimą reikėjo sustabdyti. Tada imperatorius pažadėjo protestantams, kad sutvarkys religijos reikalus. Vokietijoje nežiūrint į popiežiaus nuomonę ir valią. Bet nenustojo dėjęs pastangų, o kada Prancūzija pakeitė nuomonę dėl susirinkimo vykimo vietos, tada popiežius paskelbė bulę “Laetare Jeruzalem” kurioje buvo liepta susirinkimą pradėti 1545 kovo mėnesį. Mažas kiekis dalyvių, popiežiaus ginčai su Neapolitanijos karaliumi dėl vyskupų iš jo šalies dalyvavimo pranašavo nesėkmės. Paulius III pareikalavo Susirinkimo pradžią 1545 12 13 d., sekmadienį, nuo dalyvių skaičiaus. Atidaryme dalyvavo: trys kardinolai, Tridento vyskupas kardinolas Christofor Madruzo, keturi arkyvyskupai, 21 vyskupas, penki gvardijonai. Iš Vokietijos atvyko tik vienas vyskupas Michael Helding.

SUSIRINKIMO POSĖDŽIAI (1545 – 1548)

Prieš saujelę Susirinkimo tėvų stovėjo dvi užduotys: posėdžio organizavimas ir jo tema.

Buvo nutarta, kad sprendžiamasis žodis priklausys vyskupams, vienuolijų kongregacijų atstovams. Susirinkime dalyvavo neatvykusių vyskupų kapitulų pasiuntiniai ir teologai. Iš teologų labiausiai pasižymėjo: Heronimas Seripando, jėzuitas Jacobo Lainez, ir Alfonso Salmeron, domininkonai Malchioras Cano ir Piatro Sato, pranciškonas Alfonso Castro. Komisijos paruošė posėdžio temas paskui buvo ssvarstomi ant teologų posėdžiuose, paskui ant susirinkimo tėvų posėdžiuose, o paskutiniame buvo skelbiami iškilminguose posėdžiuose, kurių iki 1547 m. buvo aštuoni.

Antrame iškilmingame posėdyje buvo priimta posėdžiavimo tvarka, vienu metu buvo sprendžiami dogmatiniai dekretai, dekretai apie reformą. Tai buvo kompromisas prieš skirtingas nuomones prieš popiežiaus imperatorių. Nes imperatorius pirmas reikalavo pirmą pravedimo reformos, kurios reikalavo protestantai. O mokslo aptarimą norėjo palikti vėlesniam laikui. Bet popiežius nutarė, kad pirmiau reikia užsiimti Bažnyčios mokymu, nes be jo negali būti geros Bažnyčios reformos.

Tikėjimo reikalai

Buvo susirinkti patys sunkiausiai suvokiami ir jie buvo suskirstyti: Dievo pažinimo šaltiniai, pirmagimės nuodėmės egzistavimas, mokslai apie išteisinimą, Dievo malonės būtinybė ir jos tikrieji ženklai. Buvo patikslintas Šv. Rašto knygos, kurios yra skaitomos už objektyvios “Šv. Rašto kanonas”. Kaip autentiškai tekstas buvo priimtas lotyniškas Šv. Rašto leidimas, vadinama Vulgata.

Nebuvo uždrausta Šv. Rašto kalbų studijos, nei vertimas į tautines kalbas, bet buvo įsakyta įsteigti Katedrose kolegijas ir vienuolynuose Šv. Rašto lektorius. Diskutuojant apie prigimtinę nuodėmę nebuvo apibrėžtas apie Nekaltąjį prasidėjimą Šv. Mergelės Marijos, Bet buvo pažymėta, kad jos prigimtinė nuodėmė neegzistuoja. Sakramentai, buvo svarstomi iš pradžių apskritai, o paskui iš pagrindų, du iš jų tai: Krikštas ir Sutvirtinimas. Labiausiai diskutuojami iš visų nutarimų buvo nutarimas apie būtiną

rezidavimą.

Bet popiežius suteikė didesnes teises vyskupams, kad neprivalėtų visą laiką kreiptis, o tai ir atvykynėti į Romos Kuriją. Taipogi uždraudė vyskupams, valdyti daugiau vyskupijų nei vieną. 1547 03 11 d. per aštuntą iškilmingą Susirinkimą buvo nuspręsta Susirinkimą perkelti į Boloniją, nes pasirodė maro židiniai. Bet 14 Susirinkimo tėvų pasiliko Tridente, nes imperatorius laimėjo karą prieš protestantus ir manė, kad bus galima juos pakviesti į Susirinkimą. Evangelistai nenorėjo, kad Susirinkimas vyktų kokiame mieste, priklausančiame popiežiaus valstybei.

Naujas Susirinkimo krizė vyko, nnors popiežius ir imperatorius derybos. Bolonijoje vyko posėdžiai, buvo diskutuojama apie sakramentus, būtent apie Eucharistiją, bet popiežius įsakė neskelbti viešai jokių dekretų.

Užtat buvo įvykdytas tik vienas iškilmingas posėdis, kuris 1547 04 21 d. inauguravo Susirinkimo posėdžius.

Kruopščiai buvo ruošiamasi posėdžiams, kurie įvyko Tridente po Susirikimo atnaujinimo. Bolonijoje Susirinkimas buvo laikinai sustabdytas 1548 02 01 d. popiežiaus noru, bet bulė apie Susirinkimo sustabdymą buvo išleista 1549 09 14 d. Paulius III numirė po dviejų mėnesių.

JULIJUS III SUSIRINKIMO PRATESĖJAS

Konklava užtruko du mmėnesius, nes sunku buvo rasti visiems tinkantį kandidatą. Bet visi pritarė, kad Susirinkimą tęsti yra naudinga. Kompromisiškai buvo išrinktas 1550 02 08 d. kardinolas Gionvanis Marija del Monte.

Julijus III (1550 – 1555) buvo kilęs iš Romos išaugęs renesanso atmosferoje. Užtat mmėgo didelius pobūvius, bet gerai vykdė kardinolo pareigas.

Valdant Paului III kardinolų komisijos nariu reformos reikalams ir popiežiaus legatu Susirinkime. Kaip popiežius stengėsi bendradarbiauti imperatoriumi dėl Bažnyčios reikalų. Ir iš dalies ir politinių stengėsi išvengti schizmos grėsmės Prancūzijoje. Ribose rėmė Bažnyčios restauravimą Anglijoje valdant Marijai Tudor. Paruošė konklavos signatūros ir penitenciarijos reformos projektą. Dirbo prie bulės apie Susirinkimo nutarimų realizavimą, bet nespėjo jos paruošti, nes 1555 03 23 d. mirė.

Tridento Susirinkimas. Buvo atnaujintas 1551 10 01 d. nors Prancūzijos atstovai atsisakinėjo dalyvauti. Dabar į Susirinikimą susirinko daugiau vyskupų nei prie Pauliaus III, nors Susirinkimo tėvų skaičius neviršijo 65 žmonių. Popiežius laukė protestantų, kuriuos atvykti į Susirikimą buvo įpareigojęs imperatorius. Protestantai atvykdavo į Susirinkimą vėluodami, atvykdavo nedideliais skaičiais. Pirma delegacija iiš Saksonijos 1552 01 24 d. buvo priimta Vitemberge generalinėje kongregacijoje. Virtenbergiečiai pasiūlė savo tikėjimo Išpažinimą, bet nebuvo pradėtos teologinės diskusijos, nes protestantai atsisakė pripažinti anksčiau priimtus nutarimus.

Išgirdęs popiežius, kad kunigaikštis Mauricijus išdavė imperatorių ir susitaręs su Prancūzais, o Vokietijoj opozicija pradėjo sumaištį, verčiant Karoliui II bėgti iš Insburgo, popiežius 1552 04 28 d. sustabdė Susirinkimą, pažymint, kad dviems metams, bet pertrauka truko dešimt metų.

Susirinkimo eiga. Prie Julijaus III nuo 1551 iki 1552 m. nuo X sesijos iki XXIV, kur buvo apibrėžtas mokslas apie Eucharistiją ir atgailą. Buvo pabrėžta duonos ir vyno trancubstanciacija Mišių aukoje, jos aukos bruožai ir realų Kristaus buvimą Šv. Sakramente. Buvo atmestas postulatas apie Komunijos dalijimą pasauliečiams abiem pavidalais. Atgailos Sakramente buvo iškirtos trys dalys: gailėjimasis dėl nuodėmių, nuodėmių išpažinimą ir atlyginimas. Buvo apirbrėžta, kad žmogus yra įpareigotas nuodėmių išpažinimą, kurios buvo padarytos po krikšto. Prieš derybų sustabdymą buvo diskutuojama apie Ligonių patepimą.

Dekretų apie reformą buvo išleista nedaug. Jie lietė teisines normas, nurodė kunigystės šventimų pravedimo tvarką ir bažnytinių pareigų dalinimą. Tiems sprendimams pasipriešino Ispanijos ir Vokietijos vyskupai. Nutraukus Susirinkimą pasirodė nuomonė, kad Susirinkimas neįvykdė nė vieno jam pavestos užduoties. Buvo turimą omeny tik nepavykusias derybas su protestantais ir konfliktas apie reformos dekretus.

Paulius IV-reforma be susirinkimo

1555 IV 10 išrinkus Marcelas II buvo viliamasi kad bus atnaujintas susirinkimas. Bet 1555 IV 30 netikėtai mirė.

Paulius IV (1555-1559) ėmėsi už reformos reikalus. Būdamas vyskupu ir eidamas generalinio Inkvizitoriaus kardinolo pareigas, išrinktas popiežiumi norėjo skubios reformos pervedimo be susirinkimo. Susižavėjęs viduramžiais ir į tais laikas buvusia praktika kad prieš imperatoriaus išrinkimą buvo privaloma gauti popiežiaus sutikima. Dėl to nenorėjo pripažinti Karaliaus V ir Jo sosto paveldėtoju Ispanijoje. Būdamas blogas politikas ir blogu žmonių įtakojamas ppadare daug politiniu klaidu.

Savo bulėje “Cum ex apostolatus officio” atnaujino pilna popiežiaus valdžia virš visu tautų ir valdovu. Joje paskelbė griežtas baudas žmonėms paliekantiems Kataliku tikėjimą ir įtvirtino draudimą eretiku išrinkimą kokiems nors viešes pareigoms, ir įsake atimtas iš bažnyčios žemes gražinti.

Reformos įvedimui 1556m. sušaukė komisija iš Kardinolu ir Pralatu.

Priešinosi Protestantijos vystimujsi, 1559 Išleido uždraustu knygų sąrašą.

Asmeniškai tirdavo kandidatus į vyskupus, o tai privesdavo prie ilgo laukimo kada bus išrinktas tinkamas kandidatas. Į Kardinolu kolegijas paskirdavo to vertus asmenis.

Pavargę nuo jo griežtos politikos Romos gyventojai po Jo mirties 1559 VII 18 sunaikino Kapitulos paminklą ir Inkvizicijos pastatą.

Pijus IV – susirinkimo pabaiga

Ilgai trukusi konklava pasibaige 1559 XII 26 kardinolaus Gianangalos Medici isrinkimu i popiziaus sosta. Jis buvo kiles iš Medijolano, ir dirbo Raguzije. Kaip popiežiaus konisaras dalivavo kovoje prieš Turkus, bet nesidomejo politiniais reikalais, taipogi neisijungdavo į bažnyčios reformą.

Related Posts