Rytų religijos

Home / Tikyba / Rytų religijos

Prieš pusantro tūkstančio metų romėnai vadino Rytus “tekančios saulės” (sol oriens) šalimi.Vėliau buvo kalbama apie “Rytų žemę” kaip priešingybę “Vakarų žemei”.Nėra paprasta apibrėžti sritį, vadinamą Rytais.Rytų valstybės išsidėsčiusios šiaurės Afrikoje ir vakarų Azijoje. Labai priklauso nuo to, kokiu požiūriu remiamasi.Rytų šalys turi daug bendrų bruožų, tačiau ir didelių skirtumų.Dabar Rytuose vyrauja islamas.Jį išplatino arabai, prasiskverbę toli į rytus ir į vakarus.Ilgainiui išsirutuliojo arabų musulmoniška kultūra.

Rytų religiniai mokymai net užkietėjusį nuobodžiautoją gali apstulbinti komišku gamtos bei žmogaus paskirties joje mmatymu.Visa, kas tik egzistuoja visatoje, yra neišvengiamai susiję.Europiečių sąmonėje toks pasaulio supratimas tik skinasi kelią.Rytiečiams jis atrodo senas kaip pats pasaulis.

AMŽINASIS MOKYMAS: INDUIZMAS

Religinė tradicija,kurią vadiname induizmu, formavosi ne mažiau kaip 5000 metų.Tačiau toks jo pavadinimas žinomas tik maždaug nuo 1200, kai užpuolikams musulmonams teko atskirti Indijos tautų tikėjimą nuo savojo.Induizmas kilęs iš persų kalbos žodžio hindu, kuris reiškia “Indijos”, “indiškas”.Tačiau patys indai savo tikėjimą laiko amžinu mokymu ar įstatymu, tuo pabrėždami, kad jų išpažįstama religija yra apreikšta, “duota”.

Induizmas nneturi nei įkūrėjo, nei pranašo, nei jokios konkrečios ekleziastinės ar institucinės struktūros, išdėstytų pažiūrų sistemos.Pabrėžiamas veikiau gyvenimo, o ne mąstymo būdas. “Induizmas- veikiau kultūra nei tikėjimas”.Ne kiekvienas, kas gimęs Indijoje, yra praktikuojantis induistas.Tačiau tvirtinama, kad “visi jie yra induistai, nes ggimę indais”.Pavadinimas rodo, kad visus induizmo išpažinėjus jungia jų indiška kilmė.

Tikėjimas- vienas ar daugelis?

Induizmas apima daugybę religinių įsitikinimų.

• Daugelis induistų vienaip ar kitaip tiki vieną dievą, tačiau esama ir tokių, kurie netiki.

• Kai kurie induistai įsitikinę, kad pagarba visoms gyvoms būtybėms reikalauja maitintis vegetariškai: kiti aukoja gyvulius šventyklose ir upės pakrantėje džiaugsmingai dalijasi kepta mėsa.

• Kai kurie induistai garbina Šyvą, kiti Višnų ar jo inkarnacijas, avaturus, dažniausiai Krišną ir Ramą, treti- šventyklų deives.

• Vieno kaimo gyventojai nebūtinai garbina dievą taip pat kaip kaimynai.

• Vienas induistas garbina vienatinį dievą, kitas- keletą dievų, o gal ir daugelį, o trečias- nė vieno.

• Neretai induistai tiki viena dievą ir kartu išpažįsta keletą dievų- kaip šio apraiškas.

• Induisto aukščiausiosios dievybės samprata gali būti įasmeninta, gali būti visai beasmenė.

Sakoma, kad induizmas jjungia daugelį kultų ir papročių, šis tikėjimas- tikras “idėjų ir dvasinių aspiracijų koliažas”.Kažin tada, ar įmanoma kalbėti apie “induizmą” vienaskaita, o gal egzistuoja “induizmų”?

Mūsų laikais visam induizmui būdinga reinkarnacijos arba transmigracijos samprata.Krikščioniškasis mąstymas pabrėžia, kad dorai nugyventi vieną šį gyvenimą, išganymą sieja su atskiru individu, tegul ir nepaneigdamas grupės ar visumos, o induistų gyvenimo koncepcija- tai nepaliaujama gyvybės tėkmė per daugelį egzistencijų.Būtent tai ir išreiškia sansaros samprata, ji nusako šį gyvenimo bangavimą nuo gimimo iki mirties, o tuomet vėl įį nauja gimimą.Tokia samprata ribotą istorinį akimirksnį pailgina iki begalės metų.

Kur tik indai keliaudavo, ten jie skleidė ir savo kultūrą bei religiją, o pasklido jie ir po Amerikos žemyną, ir Ramiojo vandenyno pakrantėse, ir po Afriką, ir po Jungtinę Karalystę.Indų svamių ir guru sutiksime daugelyje Europos ir Amerikos kraštų, o Hare Krišna grupių taip pat jau susikūrę visur.

INDŲ DIEVAI

Vedų laikotarpio dievai

Agnis- gamtos gyvybės teikėjas, ugnies ir aukojimo dievas.

Indra- dangaus valdovas, karo dievas.

Varūna- kosminės tvarkos saugotojas, turi teisę bausti ir apdovanoti.

Iki arijų laikotarpio dievybės, garbinamos ir dabar

Brahma- kūrėjas, visų kūrinių viešpats, visatos kūrėjas, jos įkūnytojas ir dvasia, tad nėra jam skirtų šventyklų.

Sarasvati- Brahmos moteriškas atitikmuo.Išminties, mokslo tiesos deivė.

Višnus-saugotojas, žmonių lemties lėmėjas.Priartėja prie žmonių per dešimt savo įsikūnijimų, avaterų.Paprastai būna geras.

Lakšmi- Višnaus moteriškas atitikmuo.Laimės ir grožio deivė.

Dešimt Višnaus avaturų- Matsija, Kurma, Varaha, Narasimha,Vamana, Parušarama, Ramačandra, Krišna, Buda, Kalki.

KAIP MELDŽIASI IR ŠVENČIA INDUISTAI

Arijų laikotarpiu induizmo išpažinėjai melsdavosi atvirame ore, dažniausiai susirinkę aplink šventąją ugnį.Paprotys melstis šventykloje tikriausiai atsirado sekant ankstyvosiomis Indo slėnio religijomis.Pirmąsias šventyklas induistai rentė iš medžio, todėl jos neišliko.Vėlesniąsias jau statydavo pagal karališkųjų rūmų modelį.Kadangi induistai tikėjo, kad dievai gyvena kalnuose, tai šventyklas daugiausia statydavo kalnų būsto stiliumi.Šie statiniai turėdavo bokštą iir sienas, jų centre stūksodavo dievybių atvaizdai, o šiuos supdavo daugybė kitų dvasinio pasaulio gyventojų simbolių.

• Šventykloje

Idant įtiktų reikliesiems dievams maldininkai pirmiausia privalo atlikti apsišvarinimo ritualą, o tik paskui jau artintis prie dievo.Pavyzdžiui, dievo Vaišnavito rytinį pagarbinimą sudarė 16 ritualinių veiksmų, tokių kaip kojų nusimazgojimas, burnos išsiskalavimas, maudymasis, rengimasisis, kvėpavimas bei valgymas.

Atliekant šiuos ritualus buvo giedami himnai, skambinama varpais, smilkomi smilkalai ir grojama ritualinė muzika.Šventyklos statulą dieną valgydindavo ir girdydavo gaivinančiais gėrimais, o naktį guldydavo lovon!Statula yra ir dievo buvimo namuose, ir pačių namų simbolis.

Maldose kartais dalyvauja ir šventikas, kuris susirinkusiems garbintojams paskaito ištrauką iš Vedų.Pasimeldęs tikintysis palieka šventykloje auką- gėlių arba pinigų ir apeina aplink altorių, pasisukęs į jį dešiniuoju petim.Maldos šventykloje nėra griežtai kongregacinės, jos labai individualios.Todėl atlikti ritualus namuose beveik tas pats kaip ir pasimelsti šventykloje.

• Namuose

Tikinčiojo priedermės namuose skiriasi, nelygu kokiai jis priklauso kastai: uoliausiai religines priedermes atlieka braminų kastos dvasininkai. Daugelyje namų pudžai būna atskira vieta su altorėliu, kur pastatoma mylimiausiojo dievo statula, o jeigu namai neturtingi- bent jau dievo atvaizdas ar paveikslėlis.Kai kurie turi ir mandalą, simbolinį visatos atvaizdą,- dažnai tai irgi būna paveikslėlis.Apsišvarinama vandeniu bei ugnimi, aukojamas maistas, smilkalai, gėlės bei spalvoti milteliai pasipuošti.Tikintysis meldžiasi iki juosmens , basas, sėdėdamas sukryžiavęs kojas ant žžemės,akis įsmeigęs į savo nosies galelį ,atsukęs veidą į tekančią saulę.Tada jis gurkšteli vandens ir pakartoja Dievo vardą, paskui išpurškia vandenį aplink tą vietą, kur sėdi.Jis paliečia šešias savo kūno dalis tuo paženklindamas Dievo buvimą savyje, tada vėl kartoja maldas, medituoja, paskui vėl padeklamuoja Gajatri mantros žodžius.Šventųjų atvaizdams paaukoja vandens ir vėl pakartoja eilutes iš Vedų.Atnašavimą užbaigia vandens paaukojimu bei nusilenkimu. Panašios ir vakarinės apeigos, tik tai jos trumpesnės.Vidudienio maldų metu kartais pasišnekama su mokytoju (guru).

• Šventės

Šventės daugiausiai susijusios su metų laikų kaita, tačiau į jas įtraukiami ir mitai iš Ramajanos bei pasakojimai apie Krišnos darbus.

Populiariausia iš visų yra Holi šventė.Tai pavasario šventė, skirta Krišnai: jos metu užmirštami visi kastų draudimai, negalioja jokie tabu. Šioje šventėje labai ryškus malonumų pradas.

Divali- rudens šventė, šviesos, žiburių šventė.Tarsi atkartodami dievų gyvenimo ciklus, į šventas vietas traukia maldininkai, šimtai tūkstančių jų susirenka tokiuose religiniuose miestuose kaip Vrindabanas, Varanasis bei Alahabadas.

PAGARBA VISOMS GYVYBĖS APRAIŠKOMS: DŽAINIZMAS

Džainizmas turi tik tris milijonus išpažinėjų ir beveik visi jie gyvena Indijoje.Kaip palyginti taip ribotai paplitusi ir tiek nedaug pasekėjų turinti religija įgijo tokią neregėtą įtaką.

Kaip budistai yra Budos pasekėjai, taip džainistai yra Džinos pasekėjai: šitaip yra vadinamas Vardamana, paskutinis išdidžiųjų džainistų mikytojų.

Džainistai nepripažįsta Dievo, bet tai

nereiškia, jog jie atmeta ir maldą bei garbinimą, kurį tiksliau derėtų vadinti kontempliacija.Iš visų būtybių, tarp jų dievų ir šventųjų, garbinamos tiktai išsilaisvinusios sielos arba tobulais jau tapę tirtankarai.Tačiau džainistai net ir jų neprašo pagalbos ar gailestingumo, jie veikiau yra tarsi įkvėpimo šaltinis tiems, kurie dar siekia išsilaisvinimo ir tobulumo.

Tačiau tai greičiau teorija.Praktika visai kitokia.Nemažai džainistų pasauliečių meldžiasi induistų dievams prašydami sau pagalbos: daugelyje džainistų šventyklų stovi induistų dievybės, o šventėse laikomasi induistų papročių.

Geriausiai džainistų idealą išreiškia didingos ppietų Indijos statulos. “Jis iškyla didingas, akmeninis ir nuogas.Tokia rūsti jo stovėsena, tokia nepajudinama ramybė, jog jam aplink kojas raitosi ir želia vijokliai.Jo lūpose sustingusi nebyli išraiška.Jo nuogumas, suprantama, simbolizuoja beaistriškumą.Tai abejingumo šio pasaulio gerovei ir turtams ženklas.Tačiau jam nerūpi ir susikrauti lobį danguje.Džainistas šventasis abejingas ir dangiškosioms gerybėms.Bet kokie turtai susaisto mus su šiuo pasauliu, todėl reikia peržengti net ir dangiškąjį.Šventasis- tai kulminacija kovos, kuri truko daugel gyvenimų.Nereginčiomis akimis jis žvelgia kažkur viršum saulės išdeginto pietų Indijos peizažo- dvasios gguliveris tarp tamsiaodžių liliputų.Kas dvylika metų džainistai čia švenčia didžiulę šventę, tada akmeniniam galiūnui ant galvos išpilama daugybė puodų pieno, varškės ir sandalo pastos.Tikėjimas garbina tuos, kurie didvyriškumo bei dvasinės įžvalgos dėka pasiekė išsivadavimą ir parodė kelią kitiems”N.Smart.

DRĄSA IR TIKĖJIMAS: PPARSAI

Žodis “parsai” reiškia tą patį kaip ir “persai”, tai tauta, kuri iškeliavo iš Persijos (Irano) IXa. pabaigoje ieškoti naujo krašto religinei laisvei.Tai buvo zoroastrizmo išpažinėjai: susidūrę su nuožmiu islamo persekiojimu, jie verčiau išsikraustė iš Persijos, tačiau savosios religijos neišsižadėjo.

Parsai tikėjo jog jų kelionė į Indiją- dieviškojo plano, įrašyto žvaigždėse, dalis.Jų išlipimas tame krašte buvo atsakas į jų maldas, jiems nedaug tereikėjo pakeisti gyvenimo būdą, kad prisitaikytų prie Indijoje vyraujančios gyvensenos: ir jų religija nesikirto, o harmoningai pritapo prie jų šeimininkų Indijoje tikėjimo.Šituo parsai šventai tikėjo dar XVIIa. tebetiki jie ir šiandieną.

Europiečių, o ypač britų pirklių atkeliavimas į Indiją XVIIa. buvo įvykis, iš esmės pakeitęs persų likimą.Ypač viliojanti perspektyva nacionalinėms mažumoms, tokioms kaip parsai,atrodė čia visiems žadama religijos laisvė bbei teisingumas.1850m. parsų nuosavybėje jau buvo pusė salos.

NUŠVITUSYSIS BUDA:BUDIZMAS

Ne taip kaip praėjęs, mūsų amžius neabejoja, kad “istorinis” Buda, budizmo tikėjimo pradininkas, iš tikrųjų gyveno.Jo gyvenimas apipintas gausiomis legendomis: tradicija mums išsaugojo ne detalią biografiją, bet veikiau portretą idealo kokiu turėtų stengtis tapti kiekvienas budistas.

Sidharta Gautama, vėliau išgarsėjęs kaip Buda, gimė apie 560m.pr.Kr.

Tėvai parinko berniukui Sidhartos vardą, kuris reiškia “tasai, kuris pasiekė tikslą”.Vėliau pagal kilmingą indų šeimos paprotį jis pasirinko antrą vardą- Gautama, taip pagerbdamas garsų induizmo mokytoją, kurio mmokiniu ir pasiekėju laikomas.Budos vardas, kuriuo jis vėliau žinomas, iš tiesų yra garbės titulas, reiškiąs “pabudusysis, praregėjusysis, nušvitusysis”.

Budos mokymas

K a r m a- jos dėsnis , arba priežasties ir pasekmės dėsnis, pasireiškia tiek moraline, tiek fizine žmogiškojo gyvenimo dimensija. Geri ir pikti žmogaus darbai sukausto jį karmos grandinėmis ir pririša prie “atgimimų ciklo”.

R e i n k a r n a c i j a- visos žmogiškosios būtybės gerų ar piktų savo poelgių pasekmes patiria per reinkarnaciją, arba naują gimimą.Jų poelgiai, kalbėjimas ir mintys ankstesniuose gyvenimuose nulemia naujo įsikūnijimo aplinkybes.

I š i v a d a v i m a s i š k a r m o s- jeigu žmogus teisingai supranta žmogiškąją savo situaciją,- suvokia, jog jis įkalintas karmos rate,- ir jeigu paklūsta teisingiems reikalavimams, jis gali pranokti, peržengti žmogiškąją situaciją.Tačiau tai nereiškia, jog žmogus panaikina karmą- ne , jis išsilaisvina iš vidinių karmos gniaužtų, pakeisdamas savo gyvenimo orientaciją.Tuomet ir prasideda naujas procesas, kurio metu galima pelnyti vadinamą “teigiamą karmą”, o jos pozityvias pasekmes netrukus pajunta ir pats žmogus, ir kiti aplinkiniai.

K e t u r i o s t a u r i o s i o s t i e s oo s :

• Universali žmogiškoji patirtis- dvasinė, emocinė, net ir fizinė kančia būna nulemta praėjusio gyvenimo karmos.

• Tai suvokimas, kad kančios priežastis yra blogų dalykų troškimas, godus jų vaikymasis ar neteisėtas, net ir savaime gerų dalykų reikalavimas.Svarbiausia žmogaus problema, kad iškreipiama tikrųjų vertybių samprata, kad žmogus šio pasaulio daiktams bei asmenims priskiria tokias vertybes, kokių jie turėti negali.Juk niekas materialiniame pasaulyje nėra vertas tikros pagarbos, niekuo iš tiesų negalima pasitikėti, į nieką atsiremti.

• Iš kančios įmanoma išsivaduoti.Juk Gautama parodė, kaip išsprendžiama ši žmogiškoji dilema.

• Kaip išsivaduoti iš karmos.Tai aštuongubas taurusis kelias.

A š t u o n g u b a s t a u r u s i s k e l i a s :

• Teisingas žinojimas

• Teisinga nuostata arba nusiteikimas

• Teisingas kalbėjimas

• Teisingi poelgiai

• Teisinga veikla

• Teisingos pastangos

• Teisinga dėmesio koncentracija

• Teisinga meditacija

Šiuos aštuonis principus galima sugrupuoti kaip tris bendresnius reikalavimus :

• Pirmieji du principai reikalauja išminties bei teisingo supratimo.

• Kiti trys principai reikalauja etiško elgesio.

• Paskutiniai trys principai reikalauja proto disciplinos.

N i r v a n a- gyvenimo tikslas.Priešingai eretiškai budizmo interpretacijai nirvana nėra susinaikinimas.Atvirkščiai, nirvana yra transformuota žmogaus sąmonės būsena, nepriklausoma realybė, turinti savo pačios dinamizmą.Tai visiška priešingybė materialiajam pasauliui, amžinybės karalija, tai, kas absoliučiai patikima, tikroji priebėga.

D h a r m a- kelias, kuriuo einama į nirvaną: tai lyg ir aasmens dinamizmas, kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui- naują kokybę.

Buda patraukliai kalbėjo apie dharmą, jis mokė, kad , religinio gyvenimo esmė slypi draugystėje, brolybėje, meilėje gėriui.Meilė gėriui- tai pirmutinė sąlyga ir tam, kuris dar tik pradėjo aštuongubą taurųjį kelią, ir tam, kuris jau tolokai juo nužengė.

BUDIZMAS MŪSŲ DIENOMIS

Dar ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu budizmas smarkiai keitėsi ir šakojosi, tas pats vyksta ir dabar.Kai kuriose pietryčių Azijos šalyse buvo mėginama netgi suderinti budizmą su marksizmu.Tokia marksizmo ir budizmo sintezė įmanoma todėl, kad tradicinė marksizmo religijos kritika tiesiogiai budizmo nepalietė.Žinoma, tokie žingsniai susilaukė negailestingos kritikos.Juk komunizmas galų gale siekė įsitvirtinti pats, ir jo apologetus vargu ar patenkino perspektyva remti budizmą.Nors praktiniu požiūriu budizmas ir marksizmas turi panašumų, visgi esminės jų nuostatos labai skiriasi.Budizmas, priešingai marksizmui, juk ragina siekti tikslo, kuris neapsiriboja regimuoju pasauliu: politiniai ar socialiniai aspektai, šioje pasaulėžiūroje tevaidina menką vaidmenį arba neturi jokios reikšmės.

Dabar po budos šventyklas gali pasižvalgyti tik tie, kurių drabužiai dengia kaklą, rankas, kojas.Budos šventyklos kompleksas- švenčiausia kiekvieno čionykščio vieta.Pastatai žavi prabanga, auksinėmis saulėje tviskančiomis plokštelėmis aplipdytais stogais.Smaragdinis Buda iš tiesų yra ne smaragdinis, o išskoptas iš didžiulio 66m aukščio žaliojo žadeito luito.Atsižvelgiant į metų laiką, jis puošiamas skirtingais apdarais.Kad ir Tailande yra trys

metų laikai: drėgnasis, karštasis ir vėsusis, taigi Buda turi tiek pat komplektų drabužių: galvos apdangalą ir apsiaustą, karūną ir papuošalus bei auksinį šaliką.

Vaikštinėdami gatvėmis būtinai sutiksite vienuolius, iš minios išsiskiriančius skaisčiai oranžiniais drabužiais.Tailando karalystėje budizmą išpažįsta šiuo metu net 95 proc.gyventojų, o kiekvienas doras budistas vyras savo gyvenime bent kartą turi pabūti vienuoliu.Vienuoliai meldžiasi, medituoja, privalo laikytis celibato.Valgo vos kartą per dieną ir neturi jokio turto,išskyrus dėvimus drabužius.

IŠMINČIAI IR NEMIRTINGIEJI DIEVAI: KINŲ RELIGIJOS

Kinų religija- unikali.Jos unikalumą iš dalies ppaaiškintume tuo, kad kinų religija yra vienintelė iš didžiųjų pasaulio religijų, kuri iš pradžių rutuliojosi izoliuotai, nepatirdama kitų didžiųjų pasaulio religijų įtakos. Konfucianizmas ir daosizmas, dvi iš trijų didžiųjų Kinijos religijų, jau buvo įgavusios aiškius kontūrus, kai patyrė pirmą reikšmingesnį sąlytį su išoriniu pasauliu.Dėl šios priežasties kinų tikėjimas įgavo tokį pavidalą, kurio nepalyginsi su jokia kita pasaulio religija.Pavyzdžiui, nei konfucianizmas, nei daosizmas nė kiek nepanašūs nei į judaizmą, nei į krikščionybę, nei į islamą- monoteistines religijas, kurių centre Dievas.

TRADICIJŲ PYNĖ: JJAPONŲ RELIGIJOS

Japonijos religija yra tarytum varsuojanti pynė, supinta iš įvairiausių tradicijų, kurių istorija veik dviejų tūkstančių metų senumo.Daugelis japonų natūraliai išpažįsta keletą religijų.Tarkime, dažnai japonai švenčia vestuves pagal sintoizmo, o laidoja pagal budistų papročius: nemažai japonų tuokiasi ir pagal budizmo ttradicijas, ir pasaulietiškai.Laikydamasi mišrių papročių, šeima, o gal ir atskiras jos narys gali priklausyti kuriai iš budizmo sektų ar šiaip praktikuoti budizmo apeigas: o gali būti pasekėjas vienos iš įvairiausių naujųjų religijų, kurios jau patraukė daugiau kaip trečdalį šalies gyventojų.

Šios skirtingos religijos turi savo organizacijas, pastatus, šventes, šventus raštus, dvasininkus bei mokytojus.Nereikia pamiršti, kad Japonijos istorijos tėkmėje šių religijų vagos ne kartą susikirsdavo, kad daugumos japonų gyvenime ir dabar jos susilydo į individualią religiją. Todėl galime kalbėti ir apie “japonų religijas”, ir apibendrinti- “japonų religija”, nes japonų kalba paprastai neskiria vienaskaitos nuo daugiskaitos.

Bendras Japonijos religinis kontekstas atitinka šalies geografinę padėtį bei charakterį.Didžiąją dalį gyvenimo turinio Japonija perėmė iš Azijos kontinento, ypač iš Korėjos ir Kinijos.Didžiosios religijos, atkeliavusios į JJaponiją iš svetur, buvo budizmas, daugiausia mahajanos forma, ir konfucianizmas: daosizmas įtakojo Japonijos kultūrą daugiau netiesiogiai: buvo perimta būrimo praktika ir kai kurie dzenbudizmo elementai.Tarsi lygiuodamasis į vyraujančias budizmo ir konfucianizmo filosofijas su jų moksliniu autoritetu bei politiniu svoriu, vietinis japonų tikėjimas sintoizmas taip pat įgavo griežtesnius sistemos kontūrus.O dabar neužmirškime Kinijos bei vakarų kultūros įtakų ir Japonijos reakcijos į jas- štai tokia bendra kultūrinė perspektyva, kurios fone reikėtų suprasti Japonų religiją.

Daugelis religijų turi savo šventuosius tekstus arba knygas, kkuriose išsaugotu mokymu grindžiamos jų tikėjimo tiesos, kultas, moralės principai. Senosiose kultūrose religinis mokymas pirmiausia buvo žodinis, iš kartos į kartą perduodamas būtent gyvu žodžiu. Žmonijos dvasinei raidai pasiekus kultūrinio paveldo įraštinimą, rašytu žodžiu pamažu virto ir religinio mokymo žodinis kraitis. Su laiku jis išaugo į knygas, įgavusias kanoninių, t. y. nustatančių tikėjimo ir gyvenimo normas, tekstų autoritetą įvairiose religijose . Deja, ne visi religiniai tekstai, kaip ir ne visos religijos „išgyveno“ iki mūsų dienų.

Naudota literatūra

1. “Pasaulio religijos”- populiarus žinynas; 1998, Vilnius

2. Internetas, www.google.lt

3. S.Kulakauskienė, “Istorija”; 1994,Vilnius

4. V.Januškis, “Europa”;1994, Kaunas

5. A.Žemaitytė, “Tailandas”; 2002, Vilnius

Related Posts