Kristaus istoriskumas

Home / Tikyba / Kristaus istoriskumas

Planas

I. Įvadas

1. Jėzus Kristus ir šiandiena

2. Jo santykis su istorija

II. Jėzaus Kristaus pažinimo šaltiniai:

1. Pagonių pasisakymai

2. Žydų liudijimai:

a) Juozapas Flavijus

b) rabinų literatūra

c) Negyvosios jūros ritiniai

III. Daiktiniai Kristų gyvenus įrodymai:

1. Turino drobulė:

a) jos istorija

b) ką apie tai sako mokslas

IV. Išvados

Santrumpos

SD – Suvažiavimo darbai

KKŽ – Katalikų kalendorius žinynas

ĮVADAS

“Ar galima abejoti Kristaus buvimu, apvertusio pasaulį faktą, kurį pripažįsta ne tik krikščionys, bet ir Kristui nepalankūs? Ar gyveno Kristus, kuris užhipnotizavo pasaulį, Kristus, kurio vardan senasis pasaulis absoliutiškai atsisako visko, tarsi netekęs įgimto sstabmeldiško proto?” – rašė prof. kun. Pr. Dovydaitis savo knygoje “Kristaus problema”. Šis veikalas, rašytas šio šimtmečio pradžioje, nagrinėja Kristau ir Krikščionybės problemą būtent to meto aspektu. Tada, kaip ir šiandien, būta įvairių nuomonių, svarstymų, ieškojimų, neigimų, abejojimų, diskusijų būtent šiuo klausimu. O dabar, pradėdami trečiąjį tūkstantmetį, turėdami daugybę įvairiausių veikalų ir hipotezių apie bene iškiliausią visų laikų asmenybę, lyg ir nebeturėtume abejoti Kristaus, kaip istorinės asmenybės realumu. Krikščionybė egzistuoja jau 2000 metų. Apie jos gyvavimą liudija įvairūs šaltiniai: tiek ppačių krikščionių, tiek ir pagonių. Visais laikais buvo daug kalbama apie šios religijos įkūrėją – Kristų. Todėl kyla klausimas: kodėl yra neigiančių Kristų kaip istorinį asmenį ir mūsų dienomis? Ar tikrai toks asmuo gyveno? O gal tai tik atskiros žmonių ggrupės vaizduotės vaisius? Bandysime panagrinėti šią problemą ir rasti atsakymą į iškeltą klausimą. Remsimės įvairiais šaltiniais ir autoriais. atsakymą bandysime rasti ne krikščionių, bet būtent pagonių raštuose ir liudijimuose. Stengsimės panaudoti kuo daugiau objektyvesnės medžiagos, remiantis iki šių dienų išlikusiais šaltiniais bei autoriais. Naudosime tam tikrų faktų pateikimu ir jų analize. Taigi panaudosime analizės metodą. Taigi visu šiuo darbu bus stengiamasi atsakyti į pradžioje iškeltą klausimą: ar gyveno Kristus? Tiesa, iki mūsų dienų yra išlikę ir daiktinių Kristų gyvenus įrodymų. remsimės ir šiuo faktu, pasitelkę mokslininkų bei įvairių kompetetingų asmenų išvadomis bei hipotezėmis.

I. ŽVILGSNIS Į KRISTŲ

1. Kristus ir šiandiena

Šiuo metu pasaulyje gausiausiai narių bei pasekėjų turi Krikščionybė. Ši religija turi gausiausi savo pasekėjų skaičių. Naujausia statistika teigia, kad pasaulyje Kristaus ppasekėjų yra gausiausias būrys: apie 2 milijardus. Krikščionys Yra įsikūrę visame Pasaulyje: Europoje, Azijoje, Amerikoje, Afrikoje. Visas modernusis pasaulis laiką skaičiuoja nuo Kristaus gimimo. Šis asmuo suskaldė laiką į eras. Visi, netgi netikintys Kristumi, turi susitaikyti su šiuo faktu. Tiek istorikai, tiek ir kiekvienas iš mūsų žinome tokį laiko skaičiavimą: prieš Kristų ir po Kristaus. Daugybė žmonių skelbia Kristų, kaip esantį tarp mūsų – gyvą, veikiantį. Apie jį rašomos knygos, kuriami filmai, daug kalbama ir diskutuojama. Jo mums paliktas mokslas aaktualus ir šiandien, o ne tik Viduramžiais. Kuriami įvairūs teologijos universitetai, jų fakultetai įvairiose pasaulio šalyse. Ir centrinis asmuo, apie kurį viskas sukasi – Kristus. Būtent ši asmenybė, šis žydų tautybės asmuo apvertė aukštyn kojom visą pasaulį. 2000 – ųjų metų jubiliejaus šūkis skelbia: “Kristus vakar, Kristus šiandien, Kristus visada.” Jeigu Kristus toks svarbus ir aktualus tai kyla klausimas: kuo mes šiandien laikome Kristų? Kodėl mes XXI – ojo amžiaus žmonės vis dar domimės Juo? Nesiimsime nagrinėti Kristaus, kaip Dievo, veiklos ir mokslo analizės. Tai jau kita tema ir tam reikėtų skirti atskirą darbą. Šiandien krikščionybė paplitusi po visą pasaulį, veikia įvairiausi judėjimai, sektos. ir visa tai grindžiama Jėzaus Kristaus asmeniu. Atrodytų negali kilti net klausimas apie šio asmens realumą. Juk nekeliame klausimo ar egzistavo Sokratas, Platonas, Aristotelis ir daugelis kitų. Homeras neužrašė savo ranka nei “ Iliados “, nei “Odisėjos” ir, nežiūrint to, šių dienų žmogus studijuoja šiuos veikalus, nagrinėja, gilinasi ir nekelia dilemos: gyveno tokie asmenys šioje žemėje ar ne? Šie žymūs žmonės taip pat turi pasekėjų, bet toli gražu ne tiek daug, kiek jų šiuo metu turi Kristus. Vis dėlto šių dienų žmogus dažnai abejoja viskuo, taip pat ir Kristaus realumu.

O gal tai tik mūsų amžiaus problema? GGal būt anksčiau žmogus nebuvo toks kritiškas ir visa, kas jam atrodė svarbu turėjo tvirtą pagrindą? Bent trumpam pažvelkime į istoriją ir matysime ką ji kalba mums šiuo klausimu.

2. Kristus ir istorija

Beveik iki XVIII a. pabaigos niekas nemėgino rimtai ginčytis dėl Kristau istoriškumo. Pirmieji krikščionybę be Kristaus bandė pagrįsti prancūzai: Fr. Volney ir Ch. Fr. Dupuis. Jie iš esmės nesprendė klausimo ar Kristus gyveno ar ne. Jie daugiau aiškino iš kur kilusi krikščionybė kaip religija. Anot jų, ši religija kilusi iš pagonių saulės garbinimo. Jie savo veikaluose krikščionybę apibūdina kaip saliarinio mito religiją. Nusprendę krikščionybėje apsieiti be Kristaus, tuo pačiu jau bando įnešti bent negatyvę abejonę, ar iš viso toks Kristus gyveno. Štai kaip jie kelia tą klausimą ir jį svarsto: “ Jeigu klausiama ar egzistavo žmogus šarlatanas, ar filosofas, vadinęsis Kristumi ir įsteigęs šio vardo senovės Mitros, Adonio ir kt. misterijas, mūsų tyrinėjimui turi mažą reikšmę” 1. Pagal Volney ir Dupuis iš Kristaus telieka tik saulės simbolis:” Jeigu šiuo klausimu norima žinoti ar Kristus reali būtybė ar ideali, aišku, jog reali, nes mes įrodėme, kad jis yra saulė” 2. Kaip matome, šie soliarinės religijos kūrėjai visai nesigilino į istorinius argumentus už Kristaus istoriškumą, tik iš savos filosofijos išbraukia patį iistoriškumo faktą. Jie tiesiog kelia klausimą : ar Jis gyveno, ar ne? Ir patys atsako:”. mes tikime, kad ne”. Peršasi išvada, kad Kristaus istoriškumo neigimas kilo ne iš istorinių įrodymo silpnumo, bet iš savų filosofijos srovių ir laikmečio tam tikros dvasios poveikio.

Nuo XV a. prasidėjo bandymas filosofiją visai atplėšti nuo teologijos ir netgi šiuos abu mokslus supriešinti. maždaug nuo XVI a. iki XVIII a., susikuria filosofija jau visai priešinga scholastikai. Pagaliau Renesansas ir Apšvieta deda visas pastangas atiplėšti visai nuo to, kas yra antgamtiška ir savo žvilgsnį nukreipia tik į gamtą, į šį pasaulį”. Anglijoje atsiranda deizmo srovė. Iš pradžių čia Eduardas Herbertas Cherbury (1581 – 1648) įkūrė religinį natūralizmą, iš kurio vėliau atsirado laisvamanybė. Taigi, pamažu čia susiformavo religija ne tik be Bažnyčios, bet ir be apreiškimo. Šį laisvamaniškos srovės deizmą Hume (1711 – 1776) privedė prie visiško ateizmo. Anot jo, religija yra gamtos garbinimo ir žmogaus baimės produktas. Taigi ir krikščionybė yra žmogaus fantazijos kūryba. Kristus kaip realus asmuo čia iš viso net nepaminimas. Baruchas Spinoza (1632 – 1677) priėjo prie visiško panteizmo. Jo skelbiamas dvasinis Kristus – tai visuose daiktuose, o ypač žmogaus dvasioje aukščiausiu laipsniu pasireiškusi Dievo amžinoji išmintis. O ar toks Kristus, kaip konkretus žmogus

gyveno ar ne, anot Spinozos, krikščionybei ir Kristologijai esą visai nesvarbu. Kristologijos srityje panašiai galvojo ir vokietis Hermanas Samuelis Reimaras – jis atskyrė istorišką Kristų nuo dvasinio – dogmatinio Kristaus ir į Kristologiją įvedė simbolizmą. Istorijos bėgyje Kristaus istoriškumo neigėjų atsirado vis daugiau – tai ir filosofai: Volteras, Ž. Ž. Ruso, Lesingas ir kt. Jie savo raštais išplatino kitų klaidingas teorijas krikščionybės ir Kristaus atžvilgiu, bet ir patys kuo aršiausiai puolė Bažnyčios istorinius pagrindus. Racionalistai: Kantas, Hegelis, Schelingas ir kt. SSavo idealistine filosofija krikščionybę ir Kristų nustūmė už istoriškumo ribų į subjektyvizmo ir absoliutaus idealizmo ūkanas. Kristus kaip konkretus asmuo visai nebeturi vietos, Jis pranyksta simbolikos miglynuose. Šitų srovių įtakoti, kai kurie mokslo žmonės ėmė neigti: Evangeliją, Apaštalų darbų bei Kristaus istoriškumo bei autentiškumo ir tikrumo pagrindus. Tokie buvo: Tiubingeno universiteto profesorius Ferd. Ch. Baueris (1792 – 1860) ir jo mokinys Ferd. Štrausas. Anot jų krikščionybę įkūrė ne Kristus, bet Seneka. Kristaus charakteringi bruožai esą paimti iš atskirų Romos imperatorių. ŠŠią kantišką – hegelišką – bauerišką – Kristaus atžvilgiu pakraipą su įvairiomis variacijomis plėtojo toliau A. Halthofas, P. Jansenas ir kt. Prie to prisidėjo ir Hartmano mokinys A. Drews. Jis laikėsi mitologinio Kristaus aiškinimo. Ir nemažai įnešė sumaišties šituo klausimu. ŽŽinoma, negalime užmiršti XIX – XX a. ateistų.Šis judėjimas atnešė daug sumaišties ir netekčių visai Bažnyčiai. Paminėsime tik keletą pagrindinių Ateizmo – Komunizmo šulų tai būtent: Marksas, Engelsas bei jų mokiniai: Leninas, Stalinas ir kt. Jie laikė sau uždaviniu bet kokiais būdais sugriauti bei suniekinti Bažnyčią visiškai. Jų ideologijos pasekėjai nė girdėti nenorėjo apie kokį nors Kristų kaip asmenį. Jų teigimu Kristus neįmanoma asmenybė ir tai tik kai kurių asmenų vaizduotės vaisius.

II. JĖZAUS KRISTAUS PAŽINIMO ŠALTINIAI

Trumpai apžvelgę istorijos ir Kristaus santykį galėtume padaryti išvadą, kad žmogus visada abejojo ieškojo, ir visą laiką turėjo ir tebeturi troškimą žinoti, ieškoti klausti. Pažvelgus į istorijos vingius atrodo, kad krikščionys savo tikėjimą grindė kažkokiu mitu, jų mirtys ir kančios buvo tik kvailo idealizmo išraiška. ““Niekas negynė, visi Jėzų smerkė”- sako vienos “ Kalnų “ giesmės žodžiai. Negi iš tikrųjų mes neturim nieko, kas galėtų pagrįsti Kristaus istoriškumą. Tas žmogus, apvertęs visą pasaulį aukštyn kojom nepaliko apie save jokių žinių. O to laikmečio istorikai negi nieko nepaminėjo. Vis dėlto turim išlikusių šaltinių, liudijančių gyvenus Kristų. Pirmiausia mūsų akys krypsta į žydų rašytinius šaltinius bei užuominas apie Kristų. Jis buvo žydas gyveno, kalbėjo jų kalba, laikėsi jų papročių. Čia Kristus skelbė savo mokslą, čia darė stebuklus, IIzraelio sostinėje – Jeruzalėje buvo nukankintas. Taigi aiškiai matome, kad Kristus buvo labai tampriai susijęs su savo – žydų tauta. Peršasi išvada, kad žydai vis tik turėjo palikti kokį nors liudijimą ar bent užuominą. Ir, žinoma, pirmiausiai mūsų akys krypsta vieno žymiausių žydų istorikų – Juozapo Flavijaus istorinius veikalus, parašytus I a. po Kristaus.

Juozapas Flavijus gimė 37 – 38m. po Kristaus kilmingoje kunigo šeimoje Jeruzalėje. Iš prigimties talentingas jaunuolis greit iškyla ir pagarsėja savo tautiečių tarpe. Jo paties žodžiais tariant, jau keturiolikos metų būdamas buvo pagarsėjęs kaip talentingas literatas. Kunigų ir sostinės vyresniųjų buvo gerai išmokytas pažinti Šv. raštą ir laikomas įstatymų žinovu. Būdamas šešiolikos įstojo į fariziejų mokyklą. Daug dirba, studijuoja, netgi gyvena dykumoje ir kurį laiką gyvena asketiškai. Vėliau įstoja į fariziejų sektą. Iškyla kaip puikus diplomatas. Būdamas 26 metų nuvyksta į Romą ir ten, panaudodamas savo diplomatiniu sugebėjimus, išlaisvina belaisvėn paimtus žydų kunigus. Vėliau, kilus 66 metų žydų sukilimui, tampa jų vadu. Tačiau yra manoma, kad išdavęs sukilėlius, pereina į romėnų pusę. Sunku pasakyti ar taip iš tikrųjų buvo, tačiau viena aišku, kad jis tapo romėnų šalininku. Yra pasakojama, kad Juozapas išpranašauja romėnų karo vadui Vespasijanui ir jo sūnui Titui imperatorių sostą. O taip ir atsitikus tampa iimperatoriaus Vespasijano globotiniu. Taip Juozapas Flavijus iki mirties gyveno Romoje ir jam buvo mokama imperatoriaus paskirta pensija. Apie 100 – 105 metus J. Flavijus miršta.

Būdamas išsilavinęs aristokratas, gabus, lankstus politikas J. Flavijus gerai nusimanė ir karo strategijoje. Gyvendamas Romoje ir turėdamas pilną aprūpinimą jis imasi rašyti žydų istoriją. Yra išlikę 2 jo veikalai: “Žydų senovė” ir “Apie žydų karą”. Šie abu veikalai yra labai svarbūs, nes iš to laikotarpio beveik nieko daugiau nėra likę. Tai jį padarė vienu iš pačių žymiausiu žydų istoriku. Mūsų akys labiau krypsta į pirmąjį veikalą “Žydų senovė”, kadangi šiame veikale randami net 2 tekstai apie Jėzų. Šiame veikale J. Flavijus aprašo savo tautos istoriją nuo pat pradžios iki 12 – ųjų Nerono viešpatavimo metų arba iki žydų karo su romėnais. Čia jis stengiasi taip išdėstyti žydų tautos istoriją, kad laimėtų kitataučių, o ypač romėnų simpatijas. Kaip gudrus diplomatas, norėdamas kuo daugiau įsiteikti Romai ir jos valdovams, jis, matyt, išmetė kai kuriuos savo tautos gyvavimo dalykus, nes jie galėjo būti priešingi Romos valdžiai. Taigi galbūt dėl to ir nėra tokios gausios informacijos apie Kristų, kurį pasmerkė mirti Romos įgaliotinis, Jeruzalės prokuratorius Pilotas. Nežiūrint visko, randame tekstą, kuris kalba apie Kristų. Savo veikale “Žydų senovė” apie Jėzų uužsimena dusyk: pirmą kartą žydų išsišokėlių sąraše ir antrąsyk, aprašydamas Jokūbo, Jėzaus giminaičio ir Jeruzalės vyskupo, kankinimą.

Pirmoji istoriko Flavijaus pastraipa vis dar buvo laikoma tekstui svetimu intarpu. Buvo manoma, kad tai padarę krikščionys, perrašinėdami Flavijaus raštus. Reikia pripažinti, kad tam turėta rimto pagrindo: pernelyg pagarbiai romėnams tarnaujantis žydas atsiliepia apie Kristų. Nuo seno žinomame graikiškame J. Flavijaus veikale “Žydų senovė” XVIII knygoje rašoma: “Tuo metu gyveno Jėzus, žmogus, išmintingas, jei iš viso jį galima vadinti žmogumi. Jis darė nuostabių dalykų ir buvo mokytojas žmonių, godžiai ieškančių tiesos. Jis prie savęs patraukė daugelį žydų ir graikų. Jis buvo Mesijas ( t. y. Kristus – M. Kublanovas ). Ir kai Pilotas pagal mūsų vyresniųjų kaltinimą pasmerkė jį nukryžiuoti, tie, kurie buvo jį pamilę nuo pat pradžios, pasiliko jam ištikimi. Trečią dieną jisai atsirado pas juos vėl gyvas, kaip apie tai ir apie daugelį kitų stebuklingų Jo darbų pranašavo Dievo įkvėpti pranašai. O krikščionių giminė, gavusi nuo jo savo vardą, gyvuoja po šiai dienai.” Istorikas M. Kublanovas ir daug kitų krikščionybės istorikų yra linkę manyti, kad pateiktoji citata nėra gryna interpoliacija, o tik sukrikščioninta pirminio J. Flavijaus teksto redakcija. Tam pagrindą davė tekstologiniai tyrinėjimai ir Origeno pasisakymas tuo klausimu. Šis krikščionių rašytojas, matyt,

buvo skaitęs kitokią Flavijaus redakciją. Jis du kartus pareiškė, kad J. Flavijus nelaikė Jėzaus Mesiju.

Galutinai šį klausimą išsprendė 1902 m. Sinajaus šv. Kotrynos vienuolyno bibliotekoje rasti ir daug vėliau išspausdinti Manbidžo miesto Mezopotamijoje X amžiaus vyskupo graiko Agapijaus arabiški rankraščiai. Juose rastas toks Flavijaus teksto vertimas: “Tuo laiku gyveno išmintingas žmogus, kurį vadino Jėzumi. Visas jo gyvenimo būdas buvo be priekaištų. Buvo jis žinomas savo dorumu, ir daug žmonių iš žydų ir kitų tautų tapo jo mokiniais. Pilotas pasmerkė jį pprikryžiavimui ir mirčiai. Bet tie, kurie buvo jo mokiniais, neatsisakė jo mokslo. Jie pasakojo, kad trečią dieną po nukryžiavimo jis apsireiškė jiems ir buvo gyvas. Ir mano, kad jis buvo Mesijas, apie kurį pranašai pranašavo stebuklingų dalykų”. Lyginant šią arabiško rankraščio ištrauką su anksčiau pateikta graikiškąja, aiškiai matyti, kad ta tas pats tekstas, tik kitokios, nesukrikščionintos redakcijos. Arabiškas tekstas skiriasi štai kuo:

1) Apie Jėzaus dieviškumą nėra nė užuominos. Jis – doras, kilnus žmogus.

2) Neminimi nė žydų vyresnieji, kaip Jėzaus mirties kkaltininkai.

3) Apie Kristaus prisikėlimą kalbama ne kaip apie tikrą faktą (kaip graikiškame), o kaip apie gandą. O to gando vertė sumenkinama tuo, kad jis kildinamas iš Kristaus mokinių.

4) Santūriai ir neaiškiai paminėtas ir jo mesijiškumas: “Manoma, kad jis buvo Mesijas”. TTai ne faktas, kurį Flavijus patvirtintų, o tik gandas, kalbos.

Autorius stengiasi būti objektyvus. Jis nėra Jėzaus sekėjas, bet ir nejuodina jo. Jis tik praneša ką girdėjo, ir aiškiai skiria nuo to kas jam tikrai žinoma. O žinoma jam pirmiausia tai, kad ištakose judėjimo, kuris buvo pavadintas krikščionybe, stovėjo pamokslininkas, mokytojas, žmogus, vardu Jėzus, kurį Pilotas pasmerkė ir nukryžiavo.

Šių naujų duomenų šviesoje, užuomina apie Jėzų “Žydų senovėje” laikytina paties Juozapo Flavijaus ranka parašyta, o ne krikščionių įrašyta. Tačiau ji lieka tik užuomina. Aišku, kad būta žmogaus vardu Jėzus. Aišku ir tai, kad Jėzaus viešoji veikla daugeliui krito į akį ir smigo į širdį. Vieni jį laikė “išmintingu vyru”, kiti gi – romėnų valdžia – pasmerkė jį mirčiai ant kryžiaus už ramybės ddrumstimą.

Antrą kartą J. Flavijus užsimena apie Jėzų, aprašydamas varžybas dėl valdžios Judėjoje prieš žydų sukilimą 66 metais. Jokūbas, Jėzaus giminaitis, buvo tapęs Jeruzalės krikščionių bendrijos galva ir, atrodo, turėjo labai gerą vardą ir žydų tarpe: “Ananijas (t. y. tuometinis vyriausiasis kunigas) sušaukė sinedrijų (t. y. aukščiausiąjį teismą) posėdžiui, kuriame apkaltino Jokūbą, Jėzaus, vadinamojo Kristumi (Mesiju), giminaitį su keletu kitų . ir buvo jų užmušimo akmenimis priežastimi”. (t. y. bausmės už piktžodžiavimą).

Čia Jėzus minimas tik netiesiogiai. Tačiau aišku viena: Jėzus bbuvo gerai pažįstamas asmuo I amžiaus žydijos tarpe, Juozapas pasitenkina primindamas, kad jo sekėjai laikė jį savo Kristumi – Mesiju. Nėra nė mažiausio įtarimo, kad ši užuomina būtų krikščionių intarpas. Taigi, ši nors ir netiesioginė, bet istorinė užuomina, rodo į istorinį Jėzų, o ne į “dirbtinę konstrukciją”. Nėra abejonės, kad Juozapui Flavijui Jėzus buvo istorinis asmuo, o ne nakties šmėkla.

1. Rabinų literatūra ir Kristus

Seniausi šaltiniai, kalbantys apie Kristų, yra taip vadinama rabinų literatūra – “Mišna”. Čia atsispindi didžiulė neapykanta viskam, kas yra krikščioniška. Rabinai kaip įmanydami keikė krikščionybę. Jie negalėjo nekeikti ir jos įkūrėjo žydų žemėje – Kristaus. Suprantant šias aplinkybes, nieko nuostabaus, kad ir tikrojo vardo “Jėzus Kristus” talmudas nemini . Ten jis vadinamas Ben Stada, Ben Pandira. “Talmude” rašoma: “Žinoma iš praeities, kad rabinas Elizier klausė išminčius (t. y. rabinus – Mozės įstatymo aiškintojus), ar neparnešė Ben Stada (t. y. Stada sūnus) užkerėjimo iš Egipto savo kūno žaizdoje? jie gi jam sakė (Ben Stada yra Ben Pandira). Rabinas Hisla gi sakė, vyras buvo Stada, o meilužis buvo Pandira. [.] Motina buvo Marija, moterų kirpėja; anot gandų, Pumbeditha mieste [ t.y. rabinų mokyklos centras Babilone ]. Ji buvo neištikima savo vyrui”.

Taigi mes aiškiai matome, kad rabinams rūpi ne JJėzaus istoriškumą paneigti, bet teršti Jėzaus ir jo motinos vardą, ir tuo parodyti, kad jie nebuvo verti dalyvauti Dievo plane. Talmude randama ir šiai krypčiai priešingų balsų. Teisingai pastebi prof. Pr. Dovydaitis: “Visoj ankstyvojoj žydų polemikoj prieš krikščionis ir šalia “Talmudo”, kaip Justino dialoge su žydų Trifonu pas Celsą, jokim žydui neatėjo mintis, kad Jėzus, kurio jie nekentė, būtų visai neegzistavęs. Visi jie vienbalsiai pripažįsta, kad Jėzus Nazarietis “bedieviškos” sektos pradininkas, laikęs save Mesiju, Tiberijaus viešpatavimo metais buvo nubaustas mirtimi ant kryžiaus prieš Velykas. Tuo žydų literatūra ir yra mums pirmos rūšies liudytoja, ir visiškai teisinga, nes jau pats vienas buvimas to, kas yra apie Jėzų rabinų ir šiaip vėlesnėje žydų literatūroje, ir yra garsiai kalbąs liudijimas apie Jėzaus įtaką judaizmui ir tuo pačiu apie Jėzaus egzistavimo faktą”. Taigi, “Talmudas” nebando neigti Jėzų gyvenus, – Jėzus yra istorinis faktas, – bet bando Jį parodyti buvus atskalūnu ir nevertu dalyvauti Dievo išganymo plane. Apibendrinat šį trumpa skyrelį, reikia pasakyti, kad pirminė medžiaga, liudijanti mums apie istorinį Jėzų yra Mišnah, o antrinė – Gemarah. Taip vadinamuose antriniuose šaltiniuose, t.y. Gemarah – vėlesniame Talmudo aiškinime randame žinių apie Jėzų. Tik čia jau kalbama ir apie Jo sekėjus, kurių turėjęs 5. R. J. Herfard ssavo veikale “Krikščionybė Talmude ir Midraše” pateikia tam tikrą duomenų apybraižą. Aiškiai matyti, kad duomenys kartojasi. Tačiau ir čia aiškiai liudijama už Jėzaus istoriškumą. Pateikiami istoriniai duomenys ir apie Jėzaus viešąją veiklą, ir apie jo mirties bausmę. Be jokios abejonės, šie duomenys turi didžiulę istorinę vertę. 1947 metais, prieš 53 metus buvo atrasti seni raštų ritiniai Negyvosios jūros Šiaurės vakarų pakrantėje. Juos atrado beduinai, gyveną Judėjos dykumoje. Tiems ritiniams buvo duotas Negyvosios jūros ritinių vardas. Šis atradimas atnešė daug naujų minčių ir labai naudingų duomenų apie Kristaus laikotarpį. Tai dar vienas raktas aiškinantis Kristaus istoriškumo tikrumą.

2. Negyvosios jūros ritiniai ir Jėzus

Negyvosios jūros ritinių šviesoje, Jėzus ir jo sekėjai pasirodė tikrai istoriški. Naujasis Testamentas nebėra vieniša knyga, nes esenų raštai ne tik praturtina mūsų I krikščionybės amžiaus pažinimą, bet ir duoda foną Jėzui ir jo sąjūdžiui. Iš kitos pusės, buvo atpažinta, kad Kumrano bendruomenė ir Jeruzalės krikščionys skyrėsi iš esmės vieni nuo kitų. Manymas, kad Jėzus buvo kilęs iš jų tarpo nepasitvirtino. Kumranas dar vis laukė galutinės Dievo pergalės, o Jeruzalės krikščionys jau džiaugėsi sulaukę. Kumrano bendruomenėje meilė buvo propaguojama tik tarp savų kumraniečių, o krikščionys skelbė ir gyveno meile kiekvienam. Kumrano bendrija panaši į Krikščionybę tik savo paviršiumi, nes jai

trūksta Krikščionybės širdies – paties Jėzaus.

Peržvelgę kad ir negausius, bet vis dėlto pakankamus liudijamus žydų raštijoje pabandysime žvilgtelti į pagonių – romėnų istorinį palikimą. Žydų žemės Kristaus laikais priklausė Romos imperijai. Taigi turėjo likti bent užuominos apie tuos įvykius, kurie vyko Romos provincijoje – Jeruzalėje. Taigi, turėjo kažkas išlikti iš tų laikų, nes romėnai pasižymėjo kaip raštinga tauta. Paieškokime istorikų ir valdžios vyrų paliktų įrašų. Juk turėjo pasiekti Romą atgarsiai to, kas vyko tolimoje provincijoje.

3. Pagonių liudijimai apie Kristų

Pabandysime panagrinėti ppačių garsiausių ir mažiau garsesnių romėnų istorikų išlikusius veikalus ir pabandysime rasti jų liudijimus apie Kristų. Visi mūsų nagrinėjami istorikai yra I – II amžių gyventojai ir to meto įvykių liudytojai. Kadangi jie gyveno Krikščionybės gimimo laikais, tai jų liudijimai mums yra labai svarbūs ir vertingi.

Krikščionys savo evangelinius pasakojimus, žinomas istorijas apie Kristų, kildina iš imperatoriaus Tiberijaus viešpatavimo laikų. Jis valdė iki 37 mūsų eros metų. Rašytojas, istorikas J. Flavijus, apie kurį jau buvo kalbėta, gimė praėjus vos keletui metų ppo Tiberijaus mirties. Vėliau net 20 metų gimė vienas žymiausių Romos istorikų – Kornelijus Tacitas. Dar vėliau yra gimę: Plinijus Jaunesnysis ir Svetonijus. Tai bus pagrindiniai autoriai, kurių paliktus veikalus pabandysime panagrinėti.

Seniausia ir iki šių dienų išlikusi užuomina yra rasta PPlinijaus Jaunesniojo (62 – 113 m. po Kristaus) laiške. Jo oficiali pavardė skambėtų taip: Gajus Plinijus Cecilijus Sekundas. Tačiau dažniausiai yra vadinamas Pliniju Jaunesniuoju. 111 metais buvo pasiųstas į Bitiniją imperatoriaus legatu. Čia jis išbuvo iki pat savo mirties maždaug iki 113 – 114 metų. Bitinijoje eidamas prokonsulo pareigas kaip tik ir susiduria su krikščionimis. Reikia pasakyti, kad Krikščionybė buvo uždrausta jau Nerono laikais. Krikščionių persekiojimas vėl buvo atnaujintas Trajano dekretu prieš Herezijas. Taigi laiškas rašytas ir adresuotas imperatoriui Trajanui. Jo apytikslė data – 112 metai po Kristaus. Laiške kreipiamasi į imperatorių, prašydamas nurodymų kaip elgtis bei susidoroti su augančiais skaičiumi ir įtaka krikščionimis Bitinijoje (ant Juodosios Jūros kranto Mažojoje Azijoje), savo valdomoje provincijoje. Mat krikščionys buvo taip garsūs ir įįtakingi, kad net pagonių dievų šventyklos ištuštėjo. Plinijus praneša: “Jie tvirtino, kad jų kaltė ir suklydimas buvo tik tas, kad nustatytoj dienoj, prieš saulėtekį susirinkdavo giedoti giesmes Kristui kaip Dievui.”

Taigi krikščionys esą neaptašyta ir prietaringa grupė. Be to minima ir neįprastos krikščionių vaišės (Eucharistija su įžangine Agape – džiugiais bendruomenės pietumis). Plinijus mums užtikrina, kad Krikščionybė jau buvo stipri Bitinijoje ant Juodosios Jūros krantų vos 80 – čiai metų tepraėjus nuo Jėzaus mirties.

Plinijus Jaunesnysis pamini Kristų kaip realiai egzistavusį aasmenį, turintį gausų būrį pasekėjų. Nėra jokių užuominų apie Kristaus nerealumą. Šiam valdininkui nekilo klausimas ar toks asmuo gyveno ar ne. Jo užuomina leidžia mums suprasti, Kristų gyvenus ir veikus praeityje.

Kitas romėnų istorikas, Plinijaus Jaunesniojo amžininkas – Svetonijus. Šis istorikas yra parašęs daug veikalų, tačiau mūsų dienas pasiekė ir pilnai išliko tik vienas bene pats svarbiausias veikalas “Dvylikos Cezarių gyvenimas” Šis veikalas mums svarbus tuo, kad kalba už Kristaus istoriškumą. Penktojoje Svetonijaus knygoje, kurioje yra aprašytas Romos imperatorius – dieviškasis Klaudijus. Šio imperatoriaus valdymo metais (41 – 54m. po Kristaus) kilo Romos žydų tarpe tokia didelė maišatis, kad net teko juos visus iš Romos ištremti. Jo knygoje randame tokį sakinį: “Judėjus, kurie šurmuliavo Kristui be paliovos juos skatinant išvarė iš Romos”.

Šis sakinys istorikams ilgą laiką buvo užsigavimo akmeniu. Galima manyti, kad čia kalbama apie tą patį Tacito aprašytą epizodą. Tačiau to paties autoriaus randame ir kitą sakinį: “Nubausti krikščionys, naujo kenksmingo prietaro pasekėjai.” Tą sakinį aptinkame Nerono gyvenimo aprašyme. Nežiūrint to, tai ilgą laiką kėlė nerimą ir nebuvo rasta vienareikšmio atsakymo, kas buvo tas Chrestas (lotyniškai Chrestus). Būtent tokį vardą randame lotyniškame originale. Kyla klausimas: ar tai krikščionių Christus, kurio vardas čia iškreiptas, o gal tai nežinomas asmuo, pasivadinęs CChrestu. Tas vardas buvo gana paplitęs graikų – romėnų pasaulyje. Mitologinės mokyklos šalininkai laikėsi kaip tik pastarosios nuomonės. Šiomis dienomis, po daugelį dešimtmečių trukusių mokslinių diskusijų , šį klausimą galima laikyti išspręstu.

Žinomas tarybinis tyrinėtojas J. M. Tronskis, atlikęs lingvistinę analizę, įrodė, kad tas Svetonijaus Chrestus tai graikiškas “Christos”, perteikus graikiškus garsus į šnekamąją liaudies lotynų kalbą. Tai graikiškojo “Christos” lotyniškoji transkripcija.

Pats Gaius Svetonijus Trankvilas (apie 70 – 160 m. po Kristaus) buvo kilęs iš raitelių luomo ir karo tribūno šeimos. Savo karjeros pradžioje Svetonijus dirbo advokatu ir užsiėmė literatūra. Adrijano laikais jis tapo imperatoriaus sekretoriumi, o netekęs tos tarnybos, atsidėjo vien literatūriniai veiklai. Yra parašęs daug veikalų, iš kurių tik maža dalelė mus pasiekė.

Turime dar vieno, bene paties iškiliausio romėnų istoriko, liudijimą apie Jėzaus sekėjus I amžiuje. Tai Tacito “Metraščiai”. Publijus Kornelijus Tacitas, didžiausias Romos istorikas, gyveno maždaug 55 – 120 m. po Kristaus valdant imperatoriui Trajanui. Jis gimė Umbrijoje raitelio šeimoje. Oratoriaus meno dėka jam pavyko iškilti. 97m. buvo konsulu, o 111 – 112m. Azijoje prokonsulu valdant imperatoriui Trajanui. Tai buvusi Romos provincija Azijoje, dabartinė Mažoji Azija. Paskelbęs kelis smulkesnius darbus, Tacitas nutarė aprašyti savo šimtmečio – nuo Augusto (14m. po Kristaus) iki Domiciano mirties (96m. po Kristaus) &– istoriją. Pirmojoje šio veikalo dalyje, kuri paprastai yra vadinama “Analais”, šešiolikoje knygų aprašoma imperatorių Tiberijaus, Klaudijaus ir Nerono epocha. Iš Nerono valdymo laikų Tacitas išskiria kaip ypatingą įvykį didelį Romos miesto gaisrą, kilusį 64m. liepos 18 dieną Maksimo rajone ir netrukus apėmusį visą miestą. Per septynerias dienas pelenais pavirto 10 iš 14 miestų rajonų. Tarp gyventojų sklido gandai, kad imperatorius pats liepęs padegti miestą, nes norėjęs pastatyti naują miestą – Romą. Tacitas tęsia: “Kad aistros nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Poncijaus piloto buvo pasmerktas mirti; tam kartui šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplito ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys, bet ir Romoje, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės.”

Ilgus dešimtmečius buvo manoma, kad tai krikščionių falsifikatas. Bet jį nuodugniai išanalizavus paaiškėjo , kad tai autentiškas intarpas. Teiginys, kad “Analai” esą XVa. humanisto falsifikacija , lengva patikrinti seniausias iki mūsų laikų išlikęs “Analų” (XI – XVI) nuorašas ir iš XI a.

Šioje atkarpoje chronologija, vardai, žodžiu viskas atitinka istorinius faktus. Pagaliau kalba, stilius, frazeologija skyrelyje apie krikščionis nė trupučiu nesiskiria nuo kitų knygos dalių.

Taigi

istorikas Tacitas iškelia tris faktus:

1) “Krikščioniškojo prietaro” pradininkas – Kristus.

2) Kristus Tiberijaus valdymo metais Poncijaus Piloto sprendimu buvo nubaustas mirties bausme.

3) Ta “baisybė” kilo Judėjoje.

Daug sunkiau atsakyti į klausimą ar patikimas yra pats autorius ir kokias šaltiniais Tacitas grindė savo teiginius. Mokslininkai pateikia skirtingus atsakymus. Teiginys, kad Tacitas informaciją yra gavęs iš krikščionių, su kuriais jis bendravęs, būdamas romėnų provincijos Azijos prokonsulas, yra galimas, bet nelabai įtikimas. Paprastai Tacitas perspėja, jog jis rašo apie dalykus, kuriuos yra tik ggirdėjas kalbant. Neaiškus romėnų istoriko supratimas apie krikščionybės kilmę – juk jis titulą Kristus laiko Jėzaus vardu – gali būti atramos taškas nuomonei, kad kitais klausimais labai gerai informuotas, Tacitas naudojasi ne krikščioniškais šaltiniais. Taip pat yra neįtikėtina ir tai, jog Tacitas, judaizmui jautęs tik panieką, būtų rėmęsis Juozapo darbais. Kai kurie tyrinėtojai šaltiniu nurodo Plinijaus vyresniojo (79m.), kuris pirmojo žydų sukilimo raštus rašė būdamas Tito armijoje.

Būdamas Jeruzalės užkariavimo liudininku, jis galėjo būti gerai susipažinęs su žydų istorija, karo priežastimis iir mesijiniais žydų lūkesčiais.

Dar kiti istorikai mano, jog Tacitas žinias perėmė iš Plinijaus Jaunesniojo (113m.), bendravusio su krikščionimis, kai jis buvo Bitinijos vietininku. Tačiau visos šios versijos tėra tik spėliojimai. Tikra tik tai, jog Tacitas, cituodamas šią vietą, remiasi nne krikščionišku, bet pagonišku šaltiniu.

Taigi nagrinėjant teksto ištrauką, dar labiau aiškėja klastotės hipotezės nepagrįstumas. Sakykim, kad šio intarpo autorius buvo krikščionis.Bet kaip tada išaiškinti, klausia M. Kublanovas, kad krikščionis tokiais aštriais, juodinančias, net įžeidžiančiais žodžiais apibūdina tą religiją, kurios išpažinėju pats yra? Pagaliau koks talentingas mokslininkas, lingvistas, tekstologas, ir kitos specialistas turėjo jis būti, kad taip neatskiriamai paslėptų kito šimtmečio “pirštų antspaudus” ir savo klastote įtaikytų į autoriaus tekstą. Taigi galime tvirtinti, pasirėmę autoritetingais asmenimis, kad ši Tacito pastraipa yra autentiška ir patikima. Tai dar vienas tvirtas liudijimas už Kristaus istoriškumą.

Dar yra rastas imperatoriaus Hadrijano vienas laiškas, rašytas apie 125m. Azijos prokonsului Minucijui Fundamui. Jį išlaikė Euzebijus. Tame laiške nustatomos tiktai bylų krikščionims tvarkos taisyklės. Tam pačiam imperatoriui ppriskiriamas dar kitas laiškas, rašytas apie 133 m. konsului Servijonui, kuriame atsitiktinai yra paminėti Kristus ir krikščionys.Viena, kas būdinga, kad romėnų rašytojai nemini Jėzaus vardu, bet tik Kristumi (Krestus). Dar galim paminėti ir kitus romėnų istorikus nedaug ir nelabai aiškiai kalbančius apie Kristų. Tai nėra labai gausūs liudijimai, tačiau ši informacija yra mums naudinga, nes kalba už Kristaus istoriškumą.

Sarkastiškasis Lucijonas, sugraikėjęs žydas, dažnai išjuokia krikščionis, tačiau retai užsimena apie patį Jėzų. Ypatingos reikšmės žinių užtinkama “Peregrine” (11 ir13), rašytame apie 1170 m., kuriame jis pažymi, jog krikščionių mokslui pagrindus padėjęs sofistas ir žynys, kuris buvo nukryžiuotas Palestinoje.

Iš kito semito, Serapino sūnaus Moro, yra išlikęs laiškas sirų kalba, kuris buvo adresuotas sūnui Serapionui. Tame laiške kabama apie Jėzų. Šalia Sokrato ir Pitagoro pagarbiai paminėtas žydų išmintingas karalius. Deja, savo tautos buvo pasmerktas mirti, bet už tai tauta liko nubausta Dievo: jos sostinė sugriauta, gyventojai išremti.

Aiškiai matyti, kad laiškas rašytas po įvykių Palestinoje 70 m., tačiau tikslios laiško datos neįmanoma nustatyti. Taip pat nėra pakankamai aišku ar to laiško autorius buvo slaptas krikščionis ar pagonis stoikas, susižavėjęs krikščionybe.

Apskritai, nekrikščioniškuose Antikos šaltiniuose randame nedaug žinių apie Jėzų ir jo mirtį; tačiau tai nuostabos nekelia, nes įvykiai Palestinoje ano meto metraštininkui buvo tik nereikšmingas tarptautinių įvykių epizodas. Nors ir labai negausūs tie duomenys, tačiau jie aiškiai patvirtina du svarbius faktus:

1) Piloto poelgio ir apsisprendimo Jėzaus atžvilgiu išreikalavo Aukščiausioji taryba.

2) Prokuratoriaus Poncijaus Piloto sprendimu Jėzus buvo nukryžiuotas.

Nekrikščioniškieji šaltiniai apie istorinį Jėzų nėra gausūs, bet pakankami. Jie patvirtina duomenis apie istorinį Jėzų, kuriuos pateikia ir NT. Šių šaltinių apie istorinį Jėzų svarbą galima išreikšti dviem būdais:

1) Negyvosios Jūros raštai atskleidžia uždangą nuo žydijos Jėzaus laikais. Aiškiai matyti, kad žydija nebuvo monolitinė, bet reiškėsi sspalvingomis grupėmis (sadukėjai, fariziejai, esenai) ir rodė gilų nusivylimą vadovaujančiais veiksniais Jeruzalėje. Nors esenai iš esmės skiriasi nuo krikščionių, jie savo aistringu naujojo amžiaus laukimu duoda istorišką foną ir Jonui Krikštytojui, ir pačiam Jėzui tuometiniame žydijos gyvenime ir laukime.

2) Nekrikščioniškieji šaltiniai apie istorinį Jėzų verčia modernų žmogų pripažinti Jėzų – susitaikyti su Jėzaus faktu istorijoje. Laikyti Jėzų tik “dirbtina konstrukcija” bei krikščionių išsigalvojimu gali tik tas asmuo, kuriam nerūpi istorinė tiesa. Neįtikėtina, kad romėnų ir žydų autoriai ir autoritetingi bei kompetentingi istorikai ir savo sritie specialistai, būtų įamžinę kaip istorinį faktą neistorinį asmenį, kurio jie negerbė ir nekentė. Jie pripažino Jėzų kaip istorinį asmenį nors jo ir jo pasekėjo neapkentė. Jėzaus Kristaus istoriškumo jie neneigė ir net nebandė neigti. Jiems jis buvo realus asmuo, gyvenęs ir veikęs realioje aplinkoje, realiame laike, realioje žemėje ir tautoje. Drąsiai galime sakyti, jog Kristus ne mitas ar išgalvota šmėkla, bet istorinis asmuo, gyvenęs tarp žmonių ir palikęs didžiulį pasekėjų būrį, liudijančių jį iki šiol.

III. DAIKTINIAI KRISTŲ GYVENUS ĮRODYMAI

Apžvelgę istorinius rašytinius šaltinius, matome, kad jie kalba už Kristaus istoriškumą. Tačiau norisi paklausti, ar neliko jokių kitų liudijimo šaltinių. Gal vis dėlto yra išlikę Kristaus, gyvenusio žemėje, pėdsakų t.y. kokie nors daiktiniai įrodymai. Bandysime pažvelgti į iiki mūsų dienų išlikusius daiktinius Kristų gyvenus įrodymus. Juos mes vadiname Šventosiomis relikvijomis arba Turino drobule.

Turino drobulė – tai įkapės, kuriose iš priekio ir iš nugaros yra atsispaudęs mirusio vyro kūnas.Atspaudai labai švelnios sepijos spalvos, tik vietomis išsiskiria kraujo dėmės ar jo sruvenimo pėdsakai. Tai nemažas lino drobės gabalas 4, 36 m. ilgio ir 1,10 m. pločio. Sulenktas pusiau audeklas laisvai apgaubė Jėzaus kūną, kuris buvo tik nuimtas nuo kryžiaus. Atspaudai, ypač kraujo žymės, liko todėl, kad Jėzaus kūnas nebuvo numazgotas. Visas Jėzaus atvaizdas išvagotas kankinimų žymėmis. Jėzus buvo sukruvintas nuo pėdų iki viršugalvio, apvainikuoto patyčių erškėčiais. Drobulė išlaikė siaubingus pėdsakus: vinių padarytas žaizdas rankų riešuose ir kojų pėdose, platų dūrį dešiniajame šone.Ant galvos buvo užmauta erškėčių kepurė, o ne siaurutė diadema, kaip įprasta vaizduoti paveiksluose. Gausūs kraujo takai galvos bei sprando srityje kalba apie žiaurų kareivių išradingumą. Nuostabą kelia senovės kankinimų baisumas. Žaizdos riešuose. ant kurių buvo pakabintas Išganytojas, itin siaubingos. Drobulėje gausu ir kitokių kankinimo žymių. Visas kūnas turėjo romėniško plakimo žymes. Tyrinėtojai teigia, kad Jėzus buvo nuplaktas botagais, susidedančiais iš 3 dirželių su metaliniais rutuliukais galuose. Jie sakosi suskaičiavę net 98 kirčius. Skaudžiai sumuštas veidas, sužalota nosis ir kakta, smarkiai deformuota ir sutinusi dešinė veido pusė. Matomos

ir puolimo žymės atsiradusios vedant į Kalvarijos kalną – didžiulė žaizda ant kairiojo kelio.

Paryžiaus šv. Juozapo ligoninės chirurgo Pjero Barbė (Pierre Barbet) darbai patvirtino, kad Kristaus atspaudai drobulėje yra anatomiškai tikslūs. Mokslininkai aptiko žymių, kurios liudija, kad Kristus tikrai buvo nukryžiuotas. Drobulės tyrinėtojai dar kartą tvirtina, kad Kristau rankos vinimis buvo prikaltos per riešus. Iškyla prieštaravimų: visos senovinės ikonos rodo, kad Jėzaus žaizdos yra delno viduryje. Mokslininkų teigimu, tik per riešus prikaltas žmogus negalėjo nukristi nuo kryžiaus. Kraujo pėdsakai prie ddilbio kaulo rodo, kad prikaltasis ant kryžiaus judėjo, norėdamas atsikvėpti. Tai dar kartą patvirtiną mokslininkų iškeltą hipotezę. Kai kurie mokslininkai, susidomėję šia mįsle, net patys norėjo būti prikalti prie kryžiaus. Vėliau skrodimo salėse atlikti nukryžiavimo žymių tyrimai visiškai sutapo su Kristaus atvaizdu drobulėje. Taigi iš tiesų tiktų pranašo žodžiai nukankintajam, kurio įkapes tyrinėjame: “Mes žiūrėjome į jį, ir jame nebuvo išvaizdos nei gražumo. Jis atrodė mums skausmų vyras, Dievo parblokštas ir pažemintas. Nuo pėdų iki viršugalvio nėra jame sveikos vietos. JJis sutriuškintas dėl mūsų nusikaltimų. Jo randais mes esame išgydyti.”

Toks žaizdų gausumas bei jų biblinė specifika padėjo agnostikui Deliažui, jog įkapės iš tikrųjų priklauso Jėzui. Taip sprendžia ir mūsų dienų nešališki autoriai: “Visa tai atrodo kaip nepaprastai tikslus Jėzaus NNazaretiečio portretas, atitinkantis Evangelijų pasakojimą.” Tačiau neskubėkime su išvadomis. Nežiūrint visko, tų visų atitikimų, drobulė tebėra iki šių dienų mokslinio tyrimo objektas. Šios įkapės nėra tikėjimo dalykas. Nuo 1578 m. Vienoje Turino katedros koplyčioje yra saugoma drobulė, kuri nuo 1350 m. yra pagrįstai laikoma Jėzaus įkapėmis, bet lygiai tiek pat laiko ginčijamasi dėl jos autentiškumo. O kokia šios drobulės istorija ir kaip ji atsirado Turine – Italijoje, juk Kristus gyveno ir mirė Jeruzalėje.

1. Legenda pasakoja

Manoma, kad pirmą kartą drobulė paminėta 944 m. rugpjūčio 15 dieną. Bizantijos imperatoriaus atstovas sakė pamokslą (rankraštis saugomas Vatikano bibliotekoje) dviejų šventų drobulių atgabenimo į Konstantinopolį proga. Viena drobulių – tai kutuotas rankšluostis, ant kurio aptinkami Jėzaus veido atspaudai. Legenda sako, kad uždangalą Edoso (dabartinė UUrfa, Turkija) karaliui, kad galėtų išgydyti nuo jį kankinančios ligos, perdavė vienas Kristaus mokinių.

Antrojoje drobulėje buvo galima aptikti Kristaus kūno atspaudų. Pamoksle sakoma, kad šiuos atspaudus paliko kraujas, kuriuo Kristus prakaitavo kankindamasis agonijoje. Pasak daugelio istorikų, viduramžiais parašyti dokumentai pasakoja apie vieną didiką – Žofrua de Šarni. Po nepasisekusio žygio į Kale jis pateko į anglų nelaisvę. Būdamas nelaisvėje, pasižadėjo švč. M. Marijai pastatyti bažnyčią, jei jam pavyks greitai ir sėkmingai ištrūkti iš kalėjimo. Ir iš tikrųjų,anot legendos, jam pasirodęs aangelas, kuris pasivertęs bokšto sargo padėjėju, padėjo jam pabėgti. Vėliau karalius Pilypas VI (1294 – 1350) jam paskyrė 140 livrų rentą, skirtą bažnyčiai statyti. 1349 m. Žofrua vedė Otano de Larošo proproanūkę Žaną de Virži. Manoma, kad Otanas de Larošas, vienas iš keturių pagrindinių Kryžiaus žygių vadovų, tuo metu valdęs Atėnus, 1204 m. pasisavino drobulę, kuri lyg ir tapo šeimos nuosavybe. Taigi drobulė, tikra Larošų šeimos paslaptis, ėjusi iš rankų į rankas, pagaliau buvo nugabenta į pastatytą bažnyčią. Žinoma, tai tik legenda, kurioje gal būt ir yra dalis tiesos.

Turino drobulės klausimu naujausiais laikais labiausiai yra paplitusi jauno anglų istoriko Jono Vilsono teorija, mėginanti aiškintis relikvijos kilmę bei jos keliones per ilgus šimtmečius, pradedant Palestina, per Edesą bei Konstantinopolį, kuris minimas ir legendoje. Ši kelionė baigėsi Prancūzija bei XVI a. Turino miestu šiaurės Italijoje. Pažvelkime į šios teorijos bent svarbiausius momentus. Drobulės kelionės pradinė stotisÜh_Wą < ..>

relikvijos atvaizdą. Šie paveikslai kiek vėliau paplito Rytų Bažnyčioje ir buvo labai vertinami. Kaip tik todėl tyrinėtojai mano, kad paveikslai, mahometonų valdymo laikais, buvo vadinami “mandilijonais” (nuo arabų žodžio “šydas”), iš tikrųjų buvo tegu ir netobulas, betrimta bandymas atskleist drobulės slėpinį. Po įvairių įvykių Edesos mandilijonas 944 m. buvo iškilmingai perkeltas į Konstantinopolį ir tten branginamas kaip stebuklingas Jėzaus portretas. 1204 m. kryžiuočiams apiplėšus Konstantinopolį, garsioji

<..>

ir bando įvairiausiomis priemonėmis padedant įsitikinti, kad šios drobulės ne falsifikatas, bet autentiškos Jėzaus Kristaus įkapės.

1958 m. Turino arkivyskupas Maurilijus Fosotis pavedė katalikų organizacijai “Cultores Sancte Sndonis” (Šventosios drobulės gerbėjai) išplėsti savo veiklą ir įsteigti tarptautinio pobūdžio sąjungą, atvirą viso pasaulio mokslo žmonėms, besidomintiems drobulės tyrinėjimais. Buvo pasiūlyta krikščionims ir nekrikščionims mokslininkams dalyvauti tyrimų darbuose. Vienintelis kriterijus turėjo būti rimtas susidomėjimas drobule, noras geriau ją pažinti ir skelbti savo darbo rezultatus. Taip atsirado tarptautinis sindonologijos centras.

Atviras institucijos pobūdis davė puikių vaisių. Anot institucijos sekretoriaus Pjero Koeros Bargos, labai daug nuveikė 1983 m. miręs šveicarų kriminologas biologas Maksas Frėjus. Jis buvo puikus specialistas mikro pėdsakų srityje, puikus ekspertas. Jis buvo Šveicarijos kriminalistikos mokyklos steigėjas. Taigi jis atrado drobulėje augalų žiedadulkių, dūdingų tiktai Palestinai, Turkijai, Prancūzijai ir Italijai, – kraštams, kur, anot legendos ir istorikų hipotezės, yra pabuvojusi relikvija. Frėjaus atradimai buvo iš tikro nepaprastas įvykis: juk jis pateikė įrodymų, kad drobulė kilusi Palestinoje, netoli Mirties jūros. Rasta tipiškų holofilų dulkelių – augalų, charakteringų dykumai Jordano slėnio apylinkėje. Panašiai indentifikuotos ir kitos vietovės, kur drobulė pabuvojo savo kelionėje į Turiną. Tame pačiame darbe išaiškėja ir mokslininko tyrimų interesai, būtent: audeklo, ssiūlų, mineralinių dalelių, organinių liekanų ir kt. pažinimas. Štai kodėl Frėjus visuomet tvirtino drobulės kilmės tikrumą Jėzaus laikais. Jo manymu, tai liudija ne tik senovės audinių (pvz. Egipto pavyzdžių) analizė, bet ir Tiberijados ir Mirties jūros senovinių nuosėdų tyrimai. Jis yra pareiškęs, kad galįs su tikrumu tvirtinti, jog ši medžiaga iš tikrųjų siekia Kristaus laikus.

Nežiūrint visų šių pasiekimų, mokslas ir toliau gvildena šią paslaptį, nes tobulybei ribų nėra. Buvo nuspręsta nustatyti kuo tikslesnį drobulės amžių radioaktyviosios anglies pagalba, panaudojant specialius greitintuvus. 1983 m. gruodžio mėnesį buvo atlikti tyrimai, siekiant nustatyti drobulės amžių. Tačiau tenka prisiminti 1976 m. kai Džonas Džeksonas su amerikiečių mokslininkų grupe atliko erdvinę drobulės atvaizdo analizę. Pirmuose tyrimų etapuose buvo mestos visos jėgos veido analizei atlikti. Pastebėti nenormalūs iškilimai ant drobulės žmogaus akių. Netrukus buvo išsiaiškinta, jog tai monetos ar keramikos skritulėliai, kurie būdavo naudojami uždengti mirusio žmogaus akims, pagal žydų paprotį. Tačiau tuo metu mėginimai nustatyti kitas smulkmenas nuėjo veltui.

Tiktai 1982 m. Ignaco Lojolos universiteto Čikagoje teologijos profesorius, jėzuitas F. L. Filas paskelbė daugelį metų užtrukusių tyrimų duomenis. Kartu su dr. Robertu Harolickiu jie indentifikavo kai kurias monetos daleles, uždėtas ant dešinės akie voko. Pasirodo, jog 24 detalės sutampa su monetomis iš Poncijaus Piloto laikų.

Tolimesni tyrinėjimai

davė nuostabių išdavų. Grupei iš Lojolos universiteto pasisekė perskaityti užrašą, buvusį ant monetos. Paaiškėjo, kad jame yra rašybos klaida. Archeonumizmatai kelių metų tikslumu patvirtino, kad apie 30 m.e. metus iš tikrųjų buvusi apyvartoje moneta su tokia klaida. Šis faktas daug tiksliau už radioaktyvios anglies metodą nustato drobulės atvaizdo atsiradimo laiką. Naujausieji metodai nustatant amžių anglies izotopu C14, ne tik reikalauja sunaikinti bent nedidelį medžiagos pavyzdį – tai drobulės atveju būtų didelis nuostolis, – bet ir tegali nurodyti amžių tik 50 &– 100 m. tikslumu, o moneta jį rodo apie 4 metų tikslumu.

Nustačius drobulės amžių, imta gilintis į atspaudų tikrumą ir autentiškumą. Po ilgų tyrinėjimų buvo nustatyta, kad ant drobulės yra tikrai žmogaus kraujas. Mokslininkai tuo yra visiškai įsitikinę. Tačiau mokslininkus sudomino tai, jog kraujas, būdamas 2000 metų senumo yra gana ryškiai raudonos spalvos. Buvo nustatyta, kad tokią ryškią spalvą nulėmė per didelis tulžies pigmentų kiekis kraujyje. Peršasi išvada, kad tokiu atveju Kristus turėjo problemų su kepenimis arba patyrė sekinančias kančias. ŠŠią antrąją teoriją mums patvirtina tiek anksčiau nagrinėti istoriniai šaltiniai, kalbantys apie Kristaus kančią ir mirtį, tą patį liudija ir visos keturios Evangelijos.

San Antonijo universiteto (Teksaso valstija) molekulinės biologijos departamente buvo atlikti išlikusio kraujo makrofagų genetiniai tyrimai. Jų rezultatai stebinantys: bbuvo nustatyta, kad tai vyriškos lyties žmogaus kraujas, kuriame yra genas, būdingas Palestinoje gyvenusioms tautoms.

Žvelgiant į visus įvykius ir didžiulius atliktus tyrinėjimus aiškiai matyti, kad jie atskleidė nuostabių, iki šiol nežinomų dalykų. Jie nuostabiu būdu leido pažinti drobulės atsiradimo vietą, jos kelionę iš Palestinos į Turiną ir pagaliau tikslų relikvijos atsiradimo laiką – apie 30-uosius mūsų eros metus. Be to, visas drobulės duomenų kompleksas bei nuostabus sutapimas su Evangelijų aprašymais, su žmogišku tikrumu leidžia priimti ir skelbti Turini drobulės – relikvijos autentiškumą.

Po visų šių svarstymų bei įrodinėjimų pasitvirtina 1902 m. garsaus Sorbonos universiteto profesoriaus anatomo Ivo Deliažo Prancūzų mokslo akademijoje skaitytos paskaitos apie Turino drobulę mintys. Taigi XX a. pr. žymusis mokslininkas teigė : “Turino drobulės atvaizdai yra natūralios kkilmės. Jų atsiradimas paaiškinamas fizinėmis ir cheminėmis sąlygomis, kuriose buvo atsidūręs Jėzaus kūnas.” Deliažas pripažino du dalykus: anatomoniu požiūriu drobulė be priekaištų atspindėjo Jėzaus kentėjimus bei mirtį. Viskas buvo kaip ir Evangelijų pasakojimuose. Antra vertus visų detalių ir požymių visuma reikalavo išvados – tai yra tikra Jėzaus relikvija. Vadovaudamasis mokslininko sąžiningumu, Deliažas pasirinko Tiesą. Nors pats buvo agnostikas. Jam buvo priekaištaujama už tai, kad kalba apie Kristų, kaip apie istorinį asmenį ir to meto akademikai atsisakė jo paskaitą spausdinti.Bet nežiūrint vvisko Deliažas aiškiai ir tvirtai pasisakė už savo nuomonę :” . tačiau aš pripažįstu, jog Kristus – istorinis asmuo, ir nematau priežasčių, kodėl kažkas turėtų piktintis, kad esama išlikusių Jo žemiškojo gyvenimo medžiaginių pėdsakų.”

Išvados

Apžvelgę nors ir trumpai šaltinius, kurie kalba apie Kristų norisi tvirtai pasakyti – Jėzus tikrai gyveno. “Istorinis Jėzus” – tai tas Jėzus – Žmogus, kurį istorikai gali apčiuopti istorinių duomenų pagalba. Šio darbo tikslas – istorinė tiesa apie Jėzų iš Nazareto. Dievo tapimas žmogumi turi datą ir vietą. Visą tai mes matėme visame darbe, kur buvo nagrinėjama istoriniai šaltiniai bei daiktiniai įrodymai. Visa tai kalba už Jėzaus Kristaus istoriškumą. Ne tik krikščioniškuose kraštuose, bet ir nekrikščioniškuose – visuose žemynuose – Dievo tapimas žmogumi yra įvykis, kuris dalina pasaulinę istoriją į amžius prieš Kristų ir po Kristaus. Krikščionybė turi gyvą ir nesunaikinamą jungtį su Dievo tapimu žmogumi. Istorinės ir dalykiškos tiesos ieškant, svarbu atkreipti visą akylumą ne tik į Bažnyčios pirminį liudijimą, bet ir į jos liudijimo pagrindą – Jėzų Kristų iš Nazareto. Būtent istorinis Jėzus – Bažnyčios liudijimo pagrindas. Tačiau istorijoje du dalykai yra labai svarbūs – Tikėjimo Kristus ir Istorinis Jėzus. Jie turi eiti drauge, nes yra viena ir ta pati tikrovė. Istorija pateikia faktus iir iškelia klausimą laiko tėkmėje. Šio klausimo atsakymas priklausys nuo mūsų pačių: kaip mes žvelgiame į laiką ir istorinę tikrovę, taip mes suvoksime ir Krikščionybės pagrindą bei esmę. Mums visiems yra svarbu istorinio Jėzaus gyvenimo ir pirminės Bažnyčios tikėjimo analizė. Kiekvienam tikinčiajam svarbi abiejų sintezė, nes istorinis Jėzus turi būtiną svarbą dabarčiai.

Kaip matome istoriniai šaltiniai papildo Evangeliją. Jie aiškiai pasisako už realų istorinį asmenį – Kristų. Šie duomenys tarppusavy aiškiai sutaria ir papildo vieni kitus. Nežiūrint, kad tos istorinės užuominos yra paliktos skirtingų asmenų ir skirtingose vietovėse. Visi: tiek kalbą palankiai, tiek juodindami šį asmenį apie jį atsiliepia kaip apie realybę. Nė vienam istorikui Kristus nebuvo mitinė šmėkla, o istorinė asmenybė, palikusi šioje Žemėje savo pėdsaką. Jis toks pat realus kaip ir bet kuris asmuo gyvenąs šioj Žemėj. Visur Kristus minimas kartu su savo pasekėjais, nes jie neatskiriami nuo jo mokslo. Natūralu, kad I – II amžių istorikai kalba apie krikščionis, nes jie liudijo Kristų savo gyvenimu, aukomis, kančia ir mirtimi. Jie gyveno ir mirė su Kristaus vardu lūpomis. Jiems Jis buvo gyvas, realus, artimas. Tą mums paliudija ir pagonių istorikai bei rašytojai. Taigi remdamiesi istoriniais šaltiniais, bei išlikusiomis relikvijomis mes su visu istorišku tikrumu, be jokios abejonės galime tteigti – Jėzus Kristus tikrai gyveno.

Bibliografija

1. Pr. Dovydaitis, Kristaus problema, Kaunas, 1914

2. Albertas Stoklis, Filosofijos istorijos bruo˛ai, Kaunas, 1926

3. Pr. Venckus, Fundamentinės teologijos paskaitos, II dalis, Kaunas, 1933

4. Kun. V. auklys, Apie Kristų ir krikščionis, KKˇ 1985

5. A. Rubys, Istorinis Jėzus ir tikėjimo Kristus, SD X t., Roma, 1984

6. J. Fitzmyer, Raktiniai klausimai apie Kristų, Čikaga, 1981

7. G. Svetonijus Trankvilas, Dvylikos Cezarių gyvenimai, Vilnius, 1998

8. P. K. Tacitas, Rinktiniai ratai, Vilnius, 1979

9. Gerhard Kroll, Jėzaus pėdomis, Vilnius, 1997

10. G. Riccoti, Kristaus gyvenimas, Londonas, 1962

11. Kavaliauskas, Turino drobulės palaptis, KKˇ, 1986

12. ˇilinskas, Ką mokslas žino apie Kristų, Mokslas ir gyvenimas, 1999, Nr. 7 – 8

13. Kun. V. Aliulis, Ką sako drobulė apie Jėzaus kančią, KKˇ, 1986

14. Vittonio Messori, Hipotezės apie Jėzų, Katlikų pasaulis, Vilnius, 1997

15. Prof. Dr. Viktoras Butkus, Fundamentinė teologija, Kaunas, 1975

16. A. Rubys, Ateikite ir pamatysite, JAV, 1990

17. A. Kandroškaitė, Tikėjimas Dievu, Vilnius 1999

18. E. P. Sanders, Istorinis Jėzaus asmuo, Kaunas, 1999

19. ventasis Ratas, Katalikų pasaulis, Vilnius, 1999

Related Posts