Kretingos pranciškonų vienuolynas XX a

Home / Tikyba / Kretingos pranciškonų vienuolynas XX a

-1-

Kretingos pranciškonų vienuolynas XX a. pradžioje buvo vienas iš nedaugelio, patyrusių caro valdžios represijas. Mat pasinaudojant vienuolių dalyvavimo 1831 ir 1863 m. sukilimuose pretekstu, XIX a. Lietuvos katalikų vienuolynai buvo sunaikinti. Iki XX a. pradžios išliko tik 5 legalūs vienuolynai: bernardinų Kretingoje, marijonų Marijampolėje, kotryniečių Krakėse benediktinių Kaune ir Vilniuje. Nei savo vidiniu gyvenimu, nei išorine veikla jie nebebuvo panašūs į vienuolynus, kurie čia gyvavo bent prieš keliasdešimt metų. Tai buvo beišmirštančios bendruomenės, kuriuos caro valdžia stengėsi demoralizuoti ir galutinai llikviduoti.

Kretingos bernardinų vienuolyną XIX a. gale jau tik iš dalies galima vadinti to ordino konventu, nes jame buvo apgyvendinti kunigai ir broliai iš kitų naikinamų vienuolynų: Klovainių karmelitų, Agluonos dominikonų, Kauno augustinų, Kęstaičių rokitų, taip pat tos pačios regulos vienuoliai iš Tytuvėnų, Troškūnų ir Slonimo vienuolynų. Toks skirtingų vienuolijų ir net skirtingų regulų vienuolių įkurdinimas vienuose namuose sujaukė jų gyvenimą, susilpnino klauzūrą. Negana to, vienuolynai buvo paversti įkalinimo ir pataisos namais.

-2-

Kaliniai ir demeritai Kretingos vienuolyne

Kretingos pranciškonų vienuolyne pirmieji caro valdžiai nnusikaltę kunigai buvo atsiųsti, berods, po 1831 m. sukilimo. 1831 ir 1834 m. dvejus metus atgailauti už dalyvavimą sukilime čia buvo uždaryti 6 kunigai72. Už politinius nusikaltimus kunigai paprastai būdavo uždaromi vienuolyne 2 metus jiems uždraudžiama atlikinėti savo dvasines priedermes. VVienuolyno vyresniajam atiteko prižiūrėtojo pareigos. Jis privalėjo kontroliuoti, kad kunigai nedalyvautų viešose bažnytinėse apeigose, išskyrus skaitytines Šv. Mišias, neišeitų už vienuolyno ribų. Vyresniajam buvo pavesta kruopščiai peržiūrėti kunigų gaunamą ir siunčiamą korespondenciją. Susitikti su pašaliniais asmenimis galėjo tik su ypatingu vyresniojo leidimu ir jo stebimi, be to, visi lankytojai turėjo būti įregistruoti specialioje knygoje. Valstybės iždas tokiems kunigams išlaikyti kas keturi mėnesiai skirdavo maždaug po 60 rub. Nors vienuolyno vadovai buvo bauginami, kad vienuolynas bus visai uždarytas, jei jie neatliks šių pareigų, nesilaikys visų taisyklių nebuvo labai griežtai laikomasi. Kunigai uždaroje klausykloje arba zakristijoje klausydavo išpažinčių, paslapčiomis išeidavo į miestą, o susekti išsipirkdavo kyšiais ir vaišėms. Gubernijos valdžia 1898 m. priekaištavo Žemaičių vyskupui, kad Kretingos vienuolyno vyresnysis nekontroliuoja pašalinių lankytojų, kkalinamųjų korespondencijos ir pan. 75 Iš tiesų, vyresnysis pranešdavo konsistorijai ir vietos policijai tik apie ypatingus taisyklių pažeidimo atvejus – kai įkalintieji kunigai visai ignoruodavo minėtas taisykles ir jų įspėjimus arba kai savavališkai išvykdavo iš vienuolyno nežinia kur ir nežinia kuriam laikui. Tokie atvejai būdavo gana dažni, juos slėpti nebuvo prasmės, nes policija pati stebėjo vienuolyną ir buvo gerai informuota apie jo gyventojus.

Kretingos vienuolyne kalėjo kunigai Aleksandras Dambrauskas (kalėjo 1889 m. keletą mėnesių prieš tremtį, nubaustas už atsisakymą leisti katalikus vvaikus į cerkvę caro šeimos švenčių dienomis), Felicijonas Lialis, Stanislovas Stakelė (čia kalėjęs du kartus: 1890-1892 m. ir 1895-1898 m. už lietuviškų knygų platinimą, slaptos mokyklos įsteigimą), Jurgis Stakauskas (1901 m. įkalintas 2 metams už tikybos mokymą liaudies mokykloje lenkų kalba), Povilas Dogelis (1902-1904 m. kalėjęs už atsisakymą mokyti tikybos Panemunėlio mokykloje rusiškai). Su kai kuriais kunigais vienuolynas turėjo daug vargo. Pavyzdžiui, kun. Stakelė, antrą kartą uždarytas į vienuolyną, iš jo pabėgo net 4 kartus. Paskutinį sykį buvo jį grąžinęs policijos valdininkas. 1896 m. rudenį jo elgesį vienuolyne svarstė dvasinė konsistorija, nes be vyresniojo raportų, telegramų, vyskupas buvo gavęs ir viso Kretingos konvento vienuolių pasirašytą prašymą gelbėti juos nuo nesugyvenamo charakterio kunigo Stakelės (jis savavališkai išeidavo iš vienuolyno, įžeidinėdavo vyresnįjį, grasino jam, triukšmaudavo refektoriume ir pan.) Konsistorija efektyvesnių priemonių, nes tik įspėjo kun. Stakelę, kad jis priklauso nuo vienuolyno gvardijono ir privalo paklusti, taip pat pagrasino, jog apie nusižengimus bus pranešta atestacijoje Vidaus reikalų ministerijai (ja besiremdama, pastaroji prailgino jo įkalinimo laiką. Vieneriais metais jau buvo pratęsusi kun. Lialio ir Stakausko kalėjimą).

Dėl Kretingos puikios geografinės padėties netoli Prūsijos sienos vienuolynas XIX a. pab. – XX a. pradžioje tapo svarbus slaptosios spaudos leidybos organizavimo bei platinimo centras. Tačiau tai buvo nne vienuolyno, bet jame kalintų ir politiškai įsipareigojusių kunigų darbas tautiniam

-3-

atgimimui Kun. Lialis čia redagavo „Tėvynės sargą“, rūpinosi jį pargabenti ir išsiuntinėti, vėliau kunigai Antanas Bizauskas, Dogelis ir Stakauskas buvo įkurdinę lietuviškų knygų ir laikraščių sandėlį. Iš čia, kitų parapijų kunigų bei parapijiečių padedami platindavo spaudą po visą Žemaitiją. Šis darbas, matyt, buvo dirbamas su vysk. Mečislovo Paliulionio žinia, nes jis išdavė kun. Bizauskui leidimą dažnai važinėti į Prūsiją dvasinių patarnavimų ten gyvenantiems Kretingos parapijiečiams suteikimo dingstimi. Kun. Bizauskas perveždavo į Prūsiją rankraščius, organizavo spaudinių korektūrą ir jų pargabenimą į Lietuvą. Žandarai stebėjosi, kad Vokietijoje gali būti Kretingos parapijiečių, įtarė, jog kun. Bizauskas važinėja į užsienį lietuviškos spaudosreikalais, 1903 m. bandė jį sekti, tačiau apkaltinti neįstengė.

Beje, vienuolyno gvardijonas ir kiti jo gyventojai apie šį knygnešystės darbą vienuolyne nieko nežinojo ir vargu ar būtų toleravę tokią grėsmę savo konventui. Antai gvardijonas, norėdamas užbėgti už akių galimoms valdžios represijoms vienuolynui, net kelis kartus buvo apskundęs policijai kun. Lialį.

Remiantis vienuolyno archyvu, spaudoje rašyta, kad 1858-1914 m. Kretingos vienuolyne buvo 68 atgailaujantys kunigai.

Nuo 1886m., uždarius Kęstaičių rokitų vienuolyną, prie kurio gyvavo kunigų prieglauda, ir jo gyventojus perkėlus į Kretingą, čia pradėti siųsti ir psichiniai ligoniai bei demeritai – dvasinei drausmei nnusižengę kunigai. Daugiausia pasauliečių kunigų į vienuolyną būdavo uždaroma dėl silpnybės alkoholiui ir pamišimo. Jie vienuolynų vyresniesiems kėlė daug rūpesčių, nes vien moraliniu poveikiu neįstengta gydyti ligų. Nepasitaisantys kunigai ilgai likdavo vienuolyne ir drumsdavo jo ramybę. Antai 1896 m. Kauno diecezijos vienuolynų vizitatorius savo pranešime vysk. Paliulioniui siūlė du Kretingos vienuolyne gyvenančius ir be perstojo girtaujančius kunigus arba iš jo išleisti, arba sumažinti maisto davinį ir visam laikui uždaryti „į tamsiąją“, nes nėra jokios vilties, kad jie pasitaisytų.

-4-

Vienuolyno materialinė padėtis

1841 m. katalikų vienuolynų, kaip ir seminarijų, vyskupijų kapitulų, o vėliau ir parapijų, žemės nuosavybė buvo sekuliarizuota. Kaip kompensacija dvasininkams ir vienuoliams vyriausybė pradėjo mokėti algą grynaisiais pinigais, kurios dydis vienuolynams priklausė nuo jų vietos gana sudėtingoje klasifikacijos lentelėje. Kretingos bernardinų vienuolynas 1842 m. caro vyriausybės įsaku tapo etatiniu 1 klasės vienuolynu, kuriame galėjo gyventi mažiausiai 22 vienuoliai. Amžiaus gale ir XX a. pradžioje tiek vienuolių Kretingoje jau nebebuvo, tačiau biurokratinis aparatas nereagavo ir išmokėdavo visą 1 klasės vienuolynui priklausiusią algą.

XX a. pradžioje Kretingos vienuolynas buvo turtingiausias iš visų, tuo metu Lietuvoje gyvavusių. Jo finansinės padėties stabilumą garantavo ne tik kasmet reguliariai iš valstybės iždo gaunama 3185 rub. suma, bet ir parapijiečių paprotys per šv. Antano, šv. Pranciškaus ir

kitus atlaidus aukoti vienuolynui gyvulius, paukščius, grūdus, vilnas, linus ir kt. Aukų pakakdavo per ištisus metus vienuolyno stalui, o perteklius būdavo viešai parduodamas ir taip žymiai papildoma kasa. Be to, Kretingos vienuolynas buvo įsigijęs vertybinių popierių (Vilniaus žemės banko akcijų ir bilietų, Kuršo kredito bendrovės bilietų ir kt.), už kuriuos gaudavo dividendų. 1904 m. vienuolyno kasoje buvo 8447,26 rub. vertės vertybinių popierių, 1905 m. – 8147,75 rub. 85 XIX a. pab. vienuolynai jau turėjo teisę priimti geradarių testamentu paliktas aukas, nnors grynieji pinigai į vienuolyno kasą nepatekdavo, į ją būdavo persiunčiami tik procentai. Dar apie 200 rub. pajamų kasmet vienuolynui duodavo ūkis.

Žemės ūkio darbams, kasdieniams buities reikalams tvarkyti vienuolynams reikėjo nemažai samdomų ir padienių darbininkų. XVIII-XIXa. nieko nestebino, kad tarnų skaičius vienuolynuose keletą kartų buvo daugiau nei vienuolių, tačiau po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia pradėjo kontroliuoti, kiek darbininkų dirba, stengėsi iki minimumo juos sumažinti, t. y. sudaryti vienuoliams kuo didesnį diskomfortą, kad jie patys išsiskirstytų iš savo vienuolynų. 11912 m. rudenį Katalikų dvasinei kolegijai pareikalavus žinių apie vienuolynų tarnus, Žemaičių vyskupijos kurija pranešė, kad Kretingos bernardinų vienuolyne (jame tuo metu buvo 8 gyventojai: 4 vienuoliai ir 4 psichiniai ligoniai) dirbo 15 žmonių: zakristijonas (gavęs 100 rub. metinį atlyginimą), jjo pagalbininkas (50 rub.), vargonininkas (300 rub.), taip pat su pagalbininku (100 rub.), ūkvedys (120 rub.) su pagalbininku (75 rub.), virėjas (75 rub.), 2 liokajai (po 50 rub.), vežikas (90 rub.), skalbėja (100 rub.), naktinis sargas (50 rub.), 3 varpininkai (po 30 rub.).

Šie duomenys yra oficialūs, nes buvo pateikti Dvasinės kolegijos reikalavimu. Jie greičiausiai parodo tik valdžios nustatytų etatų užpildymą, o iš tiesų vienuolynuose dirbo žymiai daugiau žmonių. Remiantis Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne esančia knyga, kurioje įrašyti nuo 1880 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Kretingos vienuolyne dirbę žmonės, kasmet būdavo samdoma apie 34-39 žmonės (patarnavo vienuolyne, bažnyčioje, dirbo virtuvėje, palivarke).

-5-

Vienuolyno buitis

Gera materialinė padėtis leido vienuolynų gyventojams sočiai maitintis. Kaip savo atsiminimuose apie Kretingos vienuolyną rašė kun. Dogelis, buvo mmėgstama pasakoti: kai padėdavo ant stalo porciją, vienas bernardinas klausdavo kitą: „Broli, ar matai mane už porcijos?“,- tokia ji būdavo didelė. Vėliau porcijos sumažėjo, tačiau vienuolyne valgyta sočiai, po pietų norintys galėdavo išgerti ir gerą ąsotį alaus90. Remdamiesi išlikusiais to meto marijonų ir kotryniečių vienuolynų pajamų – išlaidų knygomis galime spręsti ir apie Kretingos vienuolyno poreikius, kurie, tikriausiai, nelabai skyrėsi. Vienuolyno meniu buvo labai įvairus: mėsa, daug visokios šviežios žuvies (eršketo, ypač buvo mėgstamos silkės, sardinės), šviežių ir džiovintų grybų, kkelių rūšių prieskonių bei aliejaus. Ant kasdienio vienuolių stalo buvo įprastiniai produktai: sūris, sviestas, kiaušiniai, balta duona, įvairios kruopos – ryžių, manų, grikių, tačiau vartoti ir tokie produktai, kaip citrinos, vanilė, želatina, razinos, ikrai. Buvo išgeriama daug arbatos ir kavos. Kavos pupelėms skrudinti ir malti vienuolyne buvo specialūs prietaisai. Valgyta, beje, su mediniais įrankiais, nors buvo ir pagamintų iš rago91.

Akivaizdu, kad tokio kiekio negalėjo suvartoti patys vienuoliai, kurių 1891 m. buvo tik 5 ar 6, 1982 m. liko 3-4, o 1893 m. tik 3. Be jų vienuolyne gyveno 3 vikarai, Marijampolės gimnazijos kapelionas kun. Jonas Michnevičius (nuo 1895 m) ir 2 dvasinės valdžios atsiųsti kunigai demeritai (jau minėtas Piličovskis, Dmochovskis ir jį pakeitęs Držemarskis). Vienuolyne dirbo tarnautojų: nuolatinė alga mokėta virėjui, liokajui, vežikui, sodininkui, sargui, kaminkrėčiui. Beveik kas mėnesį vienuolyne ir bažnyčioje kokius nors darbus atlikdavo stiklius, kalvis, mūrininkas, skardininkas, siuvėjas, kiti darbininkai. Kai kurie jų, matyt, nuolat gyveno vienuolyne, buvo jo išlaikomi. Jie, tikriausiai, ir buvo pagrindiniai alkoholio vartotojai. Galbūt Marijampolės vienuoliai, kaip ir Kretingos bernardinai, dažnomis vaišėmis bandydavo įgyti vietos žandarų palankumą.

Nežinia kaip į tokias išlaidas reaguodavo Seinų vyskupijos vienuolynų vizitatorius prelatas Strimavičius, kuris reguliariai kasmet vizituodavo kasos knygą.

Moterų vienuolynuose nuo šalčio gintasi greičiausiai karšta aarbata, kava, nes jos būdavo suvartojami didžiuliai kiekiai (pavyzdžiui, per 1899 m. Krakių vienuolyne suvartota 95 svarai arbatos, Akivaizdu, kad tokio kiekio negalėjo suvartoti patys vienuoliai, kurių 1891m. buvo tik 5 arba 6, 1982m. liko 3 – 4, o 1893m. tik 3. Be jų vienuolyne gyveno 3 vikarai, Marijampolės gimnazijos kapelionas kun. Jonas Michnevičius (nuo 1895m.) ir 2 dvasinės valdžios atsiųsti kunigai demeritai (jau minėtas Piličovskis, Dmochovskis ir jį pakeitęs Držemarskis). Vienuolyne buvo tarnautojų: nuolatinė alga mokėta virėjui, liokajui, vežikui, sodininkui, sargui, kaminkrėčiui, beveik kas mėnesį vienuolyne ir bažnyčioje kokius nors darbus atlikdavo stiklius, kalvis, mūrininkas, skardininkas, siuvėjas, kiti darbininkai. Kai kurie jų, matyt, nuolat gyveno vienuolyne, buvo jo išlaikomi. Jie tikriausiai ir buvo pagrindiniai alkoholio vartotojai. Gal būt, Marijampolės vienuoliai, kaip ir Kretingos bernardinai, dažnomis vaišėmis bandydavo įgyti vietos žandarų palankumą.

-6-

Nežinia, kaip į tokias išlaidas reaguodavo Seinų vyskupijos vienuolynų vizitatorius prel. Strimavičius, kuris reguliariai kasmet vizuodavo kasos knygą.

Moterų vienuolynuose nuo šalčio gintasi greičiausiai karšta arbata, kava, nes jos būdavo suvartojami didžiuliai kiekiai (pavyzdžiui, per 1899m. Krakių vienuolyne suvartota 95 svarai arbatos,,t. y. apie 38 kg., kainavusius 180 rub.).

Daugiausiai pinigų vienuolynuose būdavo išleidžiama kasdieniniams poreikiams: maistui, kurui, ūkiui. Apie kultūrinius vienuolių poreikius išliko labai mažai užuominų,- jie jau nebekaupė bbibliotekų, įsigydavo tik bažnytiniam kalendoriui būtinas rubrikėles.

XIX a. pab.-XX a. pr. Lietuvos vienuolynai būdavo apšildomi medžio malkomis, durpėmis arba anglimi, šviesta žvakėmis ir lempomis, kuriose degintas žibalas arba medžio aliejus. Maudytasi pirtyse, o vasarą – ir upėse. Tvarkos, švaros vienuolynuose, ypač vyrų, berods, nebuvo labai paisoma. Jokių dabartiniam miesto žmogui įprastų patogumų nebuvo. Kretingos vienuolyne praustasi celėse, o vanduo, kaip ir naktinių puodų turinys, būdavo išpilama tiesiog pro langus. Tik XX a. pradžioje vienuolyno administratorius kun. Kazimieras Petreikis siekė priversti visus atsisakyti tokių įpročių.

Caro valdžia stengėsi žlugdyti, diskredituoti net ir sunykusius vienuolynus. Valdininkai, žandarai dažnai ateidavo į Kretingos vienuolyną lošti kortomis ir vaišintis su įkalintaisiais kunigais bei administratoriumi kun. Petreikiu. Šis, vildamasis palankumo, stengdavosi jiems įtikti. Tačiau tokio gyvenimo vienuolyne negalima tapatinti su pačių vienuolių morale. Net rusų valdininkai jiems nieko negalėjo prikišti. Kretingos žandarų karininkas, 1904 m. pranešdamas Kauno gubernijos žandarų valdybai, kad vienuolyne nuolat lošiama, girtaujama, ginčijamasi, pastebėjo, jog vienuoliai tose kompanijose nedalyvauja, charakterizavo juos kaip blaivininkus, dorus, ramaus būdo žmones.

-7-

Vienuolyno atgimimas po 1905m.

XX a. pr. visi Lietuvos vienuolynai buvo atsidūrę prie išnykimo ribos, nes labai sumažėjusių jų gyventojų amžiaus vidurkis siekė 70 metų. Nors ir visi Lietuvoje gyvavę vienuolynai buvo etatiniai, t. y. turėjo

teisę priimti naujus narius, valdžios įstaigos tokių leidimų neduodavo. Kai seni vienuoliai išmiršdavo, vienuolynai buvo uždaromi. 1904 m. uždarytas Marijampolės marijonų vienuolynas, nes jame tebuvo likę 3 gyventojai. Kretingos vienuolynas XX a. pradžioje buvo kiek didesnis, tačiau taip pat nyko, bernardinų parapijos ir pačio vienuolyno administravimas buvo perduotas į diecezinių kunigų rankas. Paskutinis Kretingos bernardinų vienuolyno gvardijonas buvo kun. Jeronimas Beržanskis (1898-1904m.). Kai jis paseno, vysk. Paliulionis 1900 m. Kretingos parapijos klebonu paskyrė jau pasaulietį kunigą Antaną Bizauską. Tuo metu vvienuolyne gyveno 6 bernardinai, 2 karmelitai ir 2 rokitai. 1905 m., iškėlus kun. Bizauską, vienuolyno administratoriumi ir parapijos klebonu buvo paskirtas kun. Petreikis (irgi ne vienuolis), valdęs vienuolyną iki 1912 m.

Pirmos realios viltys atgaivinti beišmirštančius Lietuvos vienuolynus atsirado 1904 m., kai karo su Japonija pradžia ir nesėkmės fronte privertė vyriausybę vidinės taikos labui šiek tiek susilpninti kitataučių rusinimo politiką. Lietuvos visuomenei tai atnešė ilgai lauktas permainas, balandžio 24 /gegužės 7 d. / panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, šv. Kalėdų (gruodžio 112/24 d.) proga caras paskelbė tolerancijos aktą, kuriuo nutrauktos tikybinės bylos, leista laisvai keisti tikybą, kitų metų šv. Velykų (1905 m. balandžio 17/30 d.) proga ir gegužės 1 /14 d. / išleistais aktais nutrauktas kitatikių diskriminavimas, mokyklose leista dėstyti tikybą ggimtąja kalba. 1905 m. Rusijos vyriausybė leido atgaivinti Lietuvos moterų vienuolynus, kurie, anot Kauno gubernatoriaus nedarė kenksmingos įtakos vietos žmonėms. 1906 m. pradžioje pirmą kartą po 4 dešimtmečių į jų noviciatus iškilmingai priimtos novicijos.

Skirtingai nuo moterų, valdžios įstaigos trukdė priimti naujus narius į vyrų vienuolynus. Mat Kretingos ir Marijampolės vienuolynai faktiškai jau buvo uždaryti, ir valdžia nenorėjo žengti žingsnio atgal, tuo labiau, kad jie buvo žymiai pavojingesni stačiatikybei Šiaurės Vakarų krašte, nei moterų. Vienuolinio idealo siekiantys kunigai geriau už kitus matė dvasininkijos ydas, pastoracinio darbo trūkumus. Susitelkę vienuolynuose, jie nedelsdami būtų ėmęsi pastoracinės, misijinės veiklos, atgaivinę bažnytines brolijas. Tad nepaisant religinės tolerancijos deklaravimo, prašymai įstoti į marijonų bei bernardinų vienuolynus buvo atmetami.

Kretingos vienuolyno atgaivinimo iniciatoriumi istoriografijoje laikomas kun. AAntanas Bizauskas, kuris 1908 m. padavė valdžios įstaigoms prašymą įstoti į Kretingos vienuolyną ir stengtis jį atgaivinti. Tačiau buvo ir ankstyvesnių bandymų. Dar 1906 m. Kauno vyskupas sufraganas Gasparas Cirtautas, ieškodamas lietuvių to krašto vienuolynuose, susisiekė su Galicijos Mažesniųjų brolių ordino provincijolu t. Danieliu Magonskiu (Daniel Magoński). Atvykę į Kretingą, jie būtų ne tik papildę vienuolynus, bet ir sugebėję vadovauti noviciatui. Tačiau t. Magonskis vyskupo kreipimąsi suprato kaip pasiūlymą prijungti Kretingos vienuolyną prie jo vadovaujamos provincijos ir su dėkingumu jį ppriėmė, iš karto ketindamas atsiųsti tris provincijos kunigus. Vysk. Cirtautas turėjo patikslinti, kad Kretingos apylinkės grynai lietuviškos. Norėdamas perduoti mažesniesiems broliams vienuolyną bei parapiją, jis ieško vienuolių, mokančių lietuviškai, ir tikisi, jog tokių galėtų būti tarp išeivių iš Lietuvos arba Žemaitijos, įstojusių į ordiną Galicijoje. Nemokantys vietos kalbos kunigai, vyskupo samprotavimu, būtų naudingi nebent atidarytame noviciate, tačiau Rusijos valdžia tuomet dar neleido jo atidaryti. Vysk. Cirtauto paieškos baigėsi be rezultatų, – jei lietuvių Galicijoje ir būta, nė vienas jų į tėvynę nesugrįžo.

-8-

Kretingos vienuolynas buvo atnaujintas legaliai, 1912 m. gavus valdžios leidimą priimti naujus narius ir atidaryti noviciatą. Tuo rūpinosi kun. Antanas Bizauskas, 1900-1905 m., kaip minėta, gyvenęs šiame vienuolyne ir administravęs parapiją. Iš Kretingos iškeltas į Vabalninką, kun. Bizauskas neužmiršo bemirštančios vienuolių bendruomenės, su kuria būtų išnykusi šv. Kazimiero Lietuvos bernardinų provincija. Kaip minėta, 1908 m. lapkričio 1 d. jis buvo padavęs vyskupui prašymą priimti į Kretingos vienuolyną, tačiau rusų valdžios leidimo nesulaukė.

Negalėdamas tapti vienuoliu Lietuvoje, kun. Bizauskas 1911 m. sausio mėn. išvyko į Galiciją ir įstojo į Ležaisko bernardinų vienuolyną, tačiau jame išbuvo tik penkias dienas. Išgirdęs Dievo balsą, kaip rašė savo atsiminimuose, nedelsiant išvažiuoti, grįžo į Lietuvą ir vėl stengėsi patekti į Kretingos vienuolyną. Šįkart leidimas bbuvo gautas, ir 1912 m. balandžio 23 d. jis Kauno benediktinių vienuolyne kartu su kun. J. Indruliu vysk. G. Cirtauto buvo apvilktas vienuolio rūbais, tą pačią dieną su specialiu popiežiaus leidimu davė paprastuosius įžadus. Vyskupas iš karto paskyrė kun. Bizauską Kretingos vienuolyno viršininku ir parapijos klebonu. 1912 m. lapkričio 24 d. A. Bizauskas davė amžinuosius įžadus ir pradėjo telkti naują Kretingos pranciškonų bendruomenę. Vienuolyne tuomet buvo likęs gyvas tik vienas senas bernardinas subdjakonas Kazlauskas. Apie Kretingos vienuolyno atnaujinimą buvo pranešta ordino generolui Romoje ir 1913 m. rugsėjo 24 d. popiežiaus įsakymu jis buvo prijungtas prie Silezijos Šv. Jadvygos provincijos kaip atskiras komisariatas. Tėvas Bizauskas buvo paskirtas Lietuvos pranciškonų komisaru ir Apaštalų Sosto liepiamas 1914 m. gegužės – birželio mėn. atliko Vokietijoje trumpą noviciatą.

1914 m. į Kretingos vienuolyną įstojo naujų narių. Jis pradėjo augti, tiesa, iš karto gana lėtai, nes sąlygos vienuolių gyvenimui nebuvo labai palankios: vienuolyne ir toliau kalinti prasikaltę kunigai, reikėjo aptarnauti apie 6,5 tūkst. parapiją. Senieji vyrų vienuolynai neišgyveno integravimosi į lietuvių visuomenę sunkumų, kaip kad moterų kotryniečių, benediktinių ir slaptieji vienuolynai, kuriuose kalbėta lenkų kalba. Tačiau ir jiems reikėjo pritapti prie naujų socialinių sąlygų. Matyt, svarbiausia iškilusi kliūtis buvo socialinio prestižo formavimas. Lietuvos vyrų vienuolynai sulaukė žymiai mmažiau kandidatų, nei moterų. Pagal įsigalėjusias tradicijas sūnus, ūkininko leidžiamas į kunigus, privalėjo aprūpinti savo brolius ir seseris, o dažnai ir jų vaikus. Kunigystė Lietuvoje asocijavosi su materialine gerove, o vienuolio idealas – neturtas – buvo naujas, juo be išlygų sekti reikėjo ne vien noro, bet ir galimybių.

Netrukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Besitraukdami nuo fronto, bernardinai pasiekė net Pavėvenės vienuolyną, kuriame praleido beveik metus.

Patys vienuolyno pastatai, statyti XVII a. pr., buvo apleisti, tik 1921 m. didžiulėmis pastangomis pavyko iš jų iškeldinti kariškius, įvesti klauzūrą. Keletą metų teko remontuoti pastatus, kambarius vėl pertvarkyti į celes. Visgi nuo 1921 m. gyvenimas Kretingos vienuolyne įėjo į savo vėžes, įstojo kandidatų į klierikus ir brolius. Iš jų buvo vienuolynui reikalingų amatininkų: dailidžių, mūrininkų, batsiuvių ir pan. Ilgainiui vienuolynas išaugo, o nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje buvo vienas didžiausių (1940 m. jame gyveno apie 65 pranciškonų kunigus, brolius,

-9-

klierikus), davė didžiulį impulsą ne vien Žemaičių, bet ir visos Lietuvos religiniam, kultūriniam gyvenimui.

Kretingos pranciškonų

vienuolynas

XIX a. pab. – XX a.

Related Posts