Jėzaus gyvenimas

Home / Tikyba / Jėzaus gyvenimas

Apie Kristų,kaip krikščionijos pradininką,yra rašę bent keli I-IIa.nekrikščionys rašytojai:žydas Juozapas Flavijus,romėnai Plinijus Jaunesnysis,Svetonijus ir Tacitas.Daug tikslesnes žinias apie Kristų pateikia Jo mokinių raštai,rašyti vos keliems dešimtmečiams praėjus po Kristaus mirties.Evangelijos ir kiti minėtieji Kristaus mokinių raštai pateikia daug biografinių duomenų apie Jėzų Kristų ir Jo veiklą.

JEZAUS GYVENIMAS IR DARBAI.

Atėjus Dievo nustatytai laikų pilnatvei,Dievas Tėvas nusiuntė arkangelą Gabrielių pas žydų tautos mergaitę Mariją,gyvenusią Palestinos šiaurėje,Nazareto miestelyje,ir pranesė,kad Ji išrinkta būti laukiamo žmonijos atpirkėjo motina.Stebuklingu Šventosios Dvasios veikimu Ji susilauksianti kūdikio,kuris bus žžmogumi tapęs Dievas Sūnus ir kurį Ji turės pavadinti Jėzumi.

„Jėzaus“ vardas reiškia „Dievas Gelbėtojas“,o „Kristus“-„Dievo siųstasis“.

Jėzus Kristus gimė Romos imperijos gyventojų surašymo metu Betliejaus miestelyje,gyvulių tvarte.Jį pasveikino angelai ir jų pakviesti piemenys,o vėliau –išminčiai astrologai,dar kitaip vadinami – „Trimis Karaliais“.

Jėzus užaugo Nazarete,būdamas klusnus savo motinai Marijai ir globėjui Juozapui,dirbdamas dailidės darbą ir tuo būdu rodydamas kuklaus,darbštaus ir švento gyvenimo pavyzdį.

Būdamas apie 30 metų amžiaus,Jėzus pradėjo savo viešąją veiklą,kuri truko trejus metus.Pirmiausia buvo Jordano upėje pakrikštytas pranašo Jono Krikštytojo,kuris ruošė žmones ppriimti Mesiją.Po 40 dienų pasninko dykumoje Jėzus pradėjo vaikščioti po visas Palestinos miestus ir kaimus ir mokyti žmones geriau pažinti Dievą,elgtis ir gyventi,kaip dera Dievo vaikams.

Sau į pagalbą Jėzus išsirinko 12 mokinių,vadinamų apaštalais,kurie turėjo toliau tęsti Jo darbą žmonijoje.

Tuometiniai žydų ttautos vadovai pavydėjo Jėzui tos įtakos,kurią Jis įgyjo liaudyje,nenorėjo pripažinti Jo Mesiju ir Dievo Sūnumi ir pasirįžo Jį nužudyti.Savo aukščiausiajame teisme jie pasmerkė Jėzų mirti už tai,kad Jis prisipažino,kad yra įsikūnijęs Dievo Sūnus,o iš Romos imperatoriaus atstovo Poncijaus Piloto išreikalavo jam mirties nuosprendį,kaip tariamam kurstytojui prieš valdžią.

Piloto kareiviai žiauriai nuplakė Jėzų ir apvainikavo erškėčių vainiku,paskui prikalė prie kryžiaus tarp dviejų galvažudžių Kalvarijos kalne,šalia Jeruzalės miestelio.Jėzus mirė melsdamasis už savo priešus bei kankintojus ir už visų amžių žmoniją.Tai įvyko penktadienį prieš Velykas,kurį vadiname Didžiuoju Penktadieniu.

Nuimtą nuo kryžiaus kūną Jo motina ir bičiuliai palaidojo kapo rūsyje,kuris kuris buvo iškirstas uoloje.

Velykų rytą Jėzus garbingai prisikėlė.

40 dienų Jis susitikinėjo su savo mokiniais,stiprindamas jų tikėjimą,o Šeštinių dieną įžengė i dangų.Iš ten sekminių dieną Jis drauge ssu Dievu Tėvu atsiuntė šventąją Dvasią,kuri toliau neregimu būdu vadovauja regimąjai Kristaus įsteigtai bažnyčiai.

KOKS BUVO JĖZUS?

Jėzui,pirmiausia,būdinga neapsakoma tiesos meilė be jokių nuolaidų melui ir vaidmenybei.Jis ryžtinagi žengia savo pašaukimo keliu,nors žino,kad Jo laukia mirtis,t.y.kryžius.

Jis gailestingas norintiems pasitaisyti nusidėjėliams ir niekuomet neatstumia paniekinto žmogaus.Jis – didingas vadas ir nuoširdus visų žmonių bičiulis.

Jėzus – visų mūsų idealas,kurio negalime pasiekti net tą stengdamiesi daryti visą gyvenimą.

Jėzaus santykiai su Dangiškuoju Tėvu ypatingi,ne tokie,kaip visų žmonių.Jėzus visuomet atskirai sako „jūsų Tėvas“ ir „mano Tėvas“,dažnai pabrėždamas,jog JJis ir Tėvas yra viena.Savo Dangiškąjį Tėvą Jėzus be galo myli,Jo valios vykdymą vadina savo maistu ir vien tuo gyvena.

Didžiulis asmens kilnumas ir ypatingas artumas su Dievu Tėvu leidžia nujausti Jėzaus dievystę,kurią tvirtai rodo: 1.Išsipildžiusios pranašystės Senajame Testamente.2.Paties Jėzaus pasisakymai.3.Jėzaus šventumas.4.Jėzaus stebuklai ir labiausiai Jo prisikėlimas iš numirusiųjų.

Jėzus savo dievystę atskleidė žmonėms pamažu,laipsniškai.Padaręs kokį stebuklą,kuriuo žmonės gerėdavosi.jJis ragino įžvelgti stebukladarystės paslaptį: „Jei aš nedarau savo Tėvo darbų,netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite,tikėkite darbais,kad pažintumėte ir suprastumėte,jog Tėvas manyje ir aš jame“ (Jn 10,37-38)

Kristus kai kada ir aiškiai pasisakydavo,kad Jis – Dievas.Kristus prisiskirdavo sau Dievo ypatybes,kaip,pvz.: amžinumą,visagalybę,tapatybę su Tėvu.Jo kilnumas bei šventumas laiduoja,kad Jėzus teisingai tokiu save laiko.

JĖZAUS ŠVENTUMAS.

Net pikčiausi Jėzaus priešai negalėjo nurodyti jokios Jo nuodėmės.Ir planuodami Jį nužudyti,matė vien Jo geradarybes:stebuglingai gydo,nuodėmes atleidžiantis,net numirėlius prikeliantis.(plg. Jn 8,46; 11,47).Net Judas graužėsi „išdavęs nekaltą kraują“ (Mt 27,4).

Jis nuolankus ir klusnus Tėvui iki pat mirties,Jis kupinas meilės žmonėms,net nusidėjėliams ir nedorėliams.

KRISTAUS STEBUKLAI.

Jėzus Kristus yra padaręs stebuklų negyvojoje gamtoje : vandenį pavertė vynu,laukuose pamaitino kelis tūkstančius žmonių penkiais duonos kepalėliais,vienu žodžiu nuramino audrą ir nuramino didžiulio ežero bangas.Dar daugiau stebuklų padarė žmonių labui : staiga pagydydavo aklus,raišus,paralyžuotus,raupsuotus,prikėlė iš numirusių mergaitę,jauonuolį ir savo draugą Lozorių.

Jėzaus stebuklai buvo gerai žinomi visoje šalyje,ir niekas nnedrįso Jų neigti ar jais abejoti.Juos pripažino net didžiausi Jo priešai.

Svarbiausia Jėzaus mokinių žymė yra meilė Dievui ir žmonėms. „Mylėk Viešpatį Dievą.,ir kiekvieną žmogų kaip save patį“ (plg. Mt 22,37.39). „Iš to visi pažins,kad esate mano mokiniai,jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35).Kristus net paminėjo,kad Dievo teisme amžinasis mūsų likimas bus sprendžiamas pagal tai,kaip mes būsime pagelbėję vargo ištiktiem žmonėm (mažiausiems Kristaus broliams, – plg. Mt 25,35-45).

NUOMONĖ.

Mano nuomone,visi teiginiai,skelbiantys Dievo neapsakomą meilę ir gailestingumą,kuriuo Jis su savo sūnum Jėzum Kristum nugali net pačių didžiausių priešų neapykantą ir priešiškumą kurį Jėzus užsitraukė pripažindamas,kad Jis – Dievo Tėvo sūnus,yra teisingi ir nepaneigiami,Daugelis žmonių dar ir dabar yra neįtikėję į Dievą Tėvą,nes nes kaip teigia,esą jo nematę,negirdėję,sunkiais atvejais nepadeda.

Betgi Dievas yra pasakęs : „Žmogau,stengis,ir aš tau padėsiu“. Šie žodžiai skelbia,kad Dievas visko nedaro už žmogų,žmogus pats turi parodyti norą sau padėti ir jį išreikšti darbais.Dievas pamatęs jo pastangas,arba beviltišką negalėjimą savo elgesio kontroliuot,nedelsiant puola žmogui į pagalbą.

Betgi žmogus turi pats nešti savo gyvenimo kryžių,kad ir koks jis sunkus bebūtų.

Daugelis netikinčiųjų iškelia klausimą : „Iš kur mes galime žinoti ar Dievas yra,jei mes Jo niekada nematėme?“. Dauguma žmonių yra matę stebuklų ir Dievo siunčiamų ženklų,bet nenori sulaužyti savo įsitikinimų,t.y. įsitikinimų,kad Dievo nėra.

Mes esame daug kko nematę,bet į daug ką įtikėję.Įtikėję į daugumą nereikšmingų dalykų.

Darome daug ką blogai,su įsitikinimu,kad tai – gerai.Ir nesuprantame ką darome blogai,nes mums niekas to nepasako,t.y.neišaiškina kas gerai,o kas –blogai.Daugelis gyvena sukurtame savųjų iliuzijų pasaulyje ir nenori į nieką,nei į tikėjimą gilintis,nes jaučiasi labai saugiai savo sukurtame pasaulėlyje.

Taip pat daugelis žmonių mano,kad Dievas skirsto žmones į geriausius,geresnius,gerus ir blogus.Bet taip nėra.Dievas visus žmones myli vienodai ir savo meilę jiems padalina po lygiai.Tai tik žmonių įsitikinimai,pavydas tiems,kurie yra nors šiek tiek geresni už juos pačius ir pastarieji kaip mat pamano,kad jie – Dievo labiau mylimi.

Patys žmonės sukuria pykčio pilną pasaulį,o po to dėl savo žioplų klaidų kaltina Dievą.

Žmonės neįvertina to,ką gali Dievas Tėvas.Žmogui reikia atsiversti ir į pasaulį pažiūrėti kitomis akimis.

Naudota medžiaga:

Katekizmas

Biblijos enciklopedija

Naujasis Testamentas

Related Posts