Didieji filosofai

Home / Tikyba / Didieji filosofai

PANEVĖŽIO „ŽEMYNOS“ VIDURINĖ MOKYKLA

DIDIEJI FILOSOFAI

Aristotelis, Sokratas, Platonas

Darbą parengė: Ineta Mikeliūnaitė, 12e kl.

Panevėžys, 2004

SOKRATAS

Tuo pačiu metu ir tuose pačiuose Atėnuose, kur klestėjo sofistika, atsirado mąstytojas, kuris, priešingai sofistų reliatyvizmui, stengėsi surasti visuotinius gyvenimo ir veiklos principus. Tas mąstytojas buvo Sokratas.

GYVENIMAS. Sokratas (469-399) gimė Atėnuose ir Atėnuose nugyveno visą savo gyvenimą. Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų. Kai reikėjo tėvynei, tarnavo jai kaip kareivis ir valdininkas-pritanas; kare rodė vyriškumo pavyzdžius, taikos metu – pilietinį apdairumą ir drąsą, pats vienas pasisakydamas pprieš įsiaudrinusią minią. Apskritai jis nesikišo į valstybės reikalus; buvo visiškai atsidavęs kitos rūšies veiklai – mokytojo veiklai. Ji daugeliu atžvilgių priminė sofistų veiklą, ir amžininkai Sokratą laikė sofistu; tačiau nuo sofistų jis skyrėsi ne tik tuo, kad mokė nesuinteresuotai, – kitoks buvo ir jo mokslo turinys. Jo veikla buvo mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. Į šią veiklą jis buvo taip įsitraukęs, kad visai nnegalvojo apie savo reikalus – gyveno nepritekliuje atskirai nuo šeimos. Visada jis buvo ten, kur galėjo rasti pašnekovų, sulaikydavo žmones turguje, palestroje arba puotoje, kad su kiekvienu pasikalbėtų apie jo reikalus ir priverstų patį apie juos susimąstyti, pagalvoti apie savo ssugebėjimus ir dorą. Apie save jis sutelkė būrį šalininkų ir mokinių; prašmatniausias Atėnų jaunimas, kaip antai Alkibiadas, Kritijas, Platonas, Ksenofontas, nuolatos būdavo su juo. Tačiau greta šalininkų turėjo ir rūsčių kritikų. Buvo jis populiarus, bet jo populiarumas nebuvo susijęs su pripažinimu. Dauguma žiūrėjo į jį tik kaip į keistuolį; vidutinis atėnietis nelaikė rimtu žmogaus, kuris kvaršina sau galvą svetimais reikalais, o pats negali užsidirbti naujam apsiaustui: šitaip iš jo išsityčiojo Ameipsi-jas savo komedijoje. Kiti jį laikė pavojingu asmeniu: jo praktikuojama pažiūrų ir santykių analizė ir kritika atrodė grėsminga esamai tvarkai. Aristofanas, kuris 423 m. Sokratą pavaizdavo „Debesyse“, laikė jį betikslių svarstymu, kenksmingos laisvamanystės, išdidumo, išradingų apgavysčių įsikūnijimu ir įžvelgė pagarbos tradicijoms stoką. Nepaisant tokios nuomonės apie jį, Sokratas visą ketvirtį aamžiaus galėjo užsiiminėti savo veikla. Tik sulaukęs 70 metų buvo viešai apkaltintas dėl savo kenksmingos veiklos. Gal turėjo reikšmės politinės priežastys, gal prasidedančio Atėnų nuopuolio nuojauta skatino ieškoti kaltų. To užteko, kad 399 m. amatininkas Anitas, oratorius Likonas ir poetas Meletas prisiekusiųjų teismui apskųstų Sokratą, kaltindami jį bedievyste ir jaunimo tvirkinimu. Teismas pripažino Sokratą kaltu. Apie mirties bausmę tikriausiai negalvojo nei skundėjai, nei teisėjai; tokią sunkią bausmę išprovokavo paties Sokrato elgesys: jis neprisipažino kaltas, priešingai, įrodinėjo savo veiklos svarbą. Dėl rreliginių aplinkybių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart, ir Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime. Jis lengvai galėjo išvengti mirties, mokiniai norėjo suorganizuoti jo pabėgimą, bet Sokratas nesutiko, motyvuodamas paklusnumu įstatymui. Paskutines dienas jis praleido šnekėdamasis su mokiniais; Platonas, kuris dėl ligos ten nedalyvavo, remdamasis pasakojimais „Faidone“ aprašė paskutines Sokrato akimirkas. „Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties“, – rašė Sokrato mokinys Ksenofontas (IV, 8, 2).

Vėlesnės kartos visais laikais Sokratą laikė filosofo idealu, o jo gyvenimą ir mirtį – tobulu filosofo pareigos atlikimu. Šaltas jo protas ir karšta širdis sudarė nuostabų derinį. Stiprią, veikiau juslinę jo prigimtį buvo sutvardžiusi stipri siela. Garsus jo išvaizdos bjaurumas buvo tarsi dvasios pranašumo simbolis. Jam buvo būdingas romumas ir giedra nuotaika, humoras ir švelnumas. „Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių“, – rašė Ksenofontas (IV, 8, 11).

RAŠTŲ jis nepaliko, mokė tik žodžiu. Apie jo mokymą žinome iš mokinių raštų, ypač iš Platono dialogų ir Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą“. Ir Aristotelis pateikia žinių apie jo nuopelnus filosofijai.

SOKRATO PAŽIŪROS. Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu galima ppakeisti bei pagerinti: „Domėjosi jis, – teigia Aristotelis, – vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai“, sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtiną etikai.

1. ETINES SOKRATO PAŽIŪRAS galima sutraukti į tris pamatines tezes:

l)Dora yra besąlygiškas g ė r i s. Dora (arethe) buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti tokiam reliatyvizmui, priskirdamas visai žmonių giminei bendrąsias dorybes -juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą.

Moralės normos yra „nerašytos“, kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jei yra visuotinės, visiems žmonėms vienodos? Juk (taip samprotauja Sokratas) visi žmonės negalėjo vienu metu susirinkti į vieną vietą ir susitarti dėl normų. Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač ppabrėždavo, oponuodamas sofistų reliatyvizmui; naujoje doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas.

Šis tik dabar pastebėtas pranašumas Sokrato akyse iš karto tapo gėrio viršūne. Visa kita, ką žmonės laiko gerais dalykais – sveikata, turtas, garbė, – ne kartą dėl savo padarinių pasirodo esą bloga. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavoju ir mirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemes-niąsias ir tariamas gėrybes: „Ar nesigėdiji rūpintis pinigais, šlove, saugumu, o ne protu, tiesa ir tuo, kad siela taptų kuo geriausia?“

Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą (dėl to jis ir vadinamas „etikos pradininku“); taip pat jis buvo pirmasis pažiūros -pavadinkime ją moralizmu, – iškeliančios moralinį gėrį virš visų kitų, atstovas.

2) Dora yra susijusi su nauda ir l a i m e. Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai -kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Tad Sokratas buvo priešingybė utilitaristui; tačiau pripažindamas gėrio ir naudos ne-atskiriamumą, dažnai kalbėdavo taip pat kaip utilitaristai: jis skelbė

poelgį esant neabejotinai gerą, jei jis teikia naudą, o girdamas teisingumą ar lojalumą, uolumą darbe ar kompetenciją, remdavosi jų teikiama nauda.

Panašiai jis suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora.

3) Dora yra ž i n o j i m a s. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas iir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad tai žinantis nesielgtų gerai. Todėl žinojimas yra pakankama doros sąlyga, o kalbant kraštutinumų kalba, kaip kad mėgo kalbėti Sokratas, yra tas pats, kas dora: „Yra vienas ir tas pats žinoti, kas yra teisinga, ir būti teisingam“. Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas.

Į pastabą, kad žmonių poelgiuose dažnai susikerta žinojimas ir poelgis, proto reikalavimai ir aistros postūmiai, kad dorai be žinojimo dar reikalinga valia, Sokratas atsakytų: jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas iir neišsamus. Kieno žinojimas tikras ir visiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, oo apie teisingumą ir drąsą, ne gamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu.

Tokia pažiūra vadinama etiniu intelektualizmu. Sokratas anaiptol nebuvo vienišas, laikydamasis tokios pažiūros. Graikai apskritai buvo linkę gyvenimą suprasti intelektualistiškai, o tokia nuostata buvo ypač paplitusi Atėnuose V amžiuje, graikų švietimo laikais. Sokratui laikytis intelektualistinės nuostatos buvo dar ypatingų priežasčių: pirmiausia jis pats buvo refleksyvaus tipo žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi protu, nieko nedaro instinktyviai, o drauge jis turėjo tokią tvirtą ir patikimą valią, kad ji niekada nesusvyruodavo, ir jam nereikdavo jokių valios pastangų priimti sprendimus; pagaliau Sokratas buvo įpratęs sunkiai suvokiamas moralines savybes įsivaizduoti pagal analogiją su žmogaus tinkamumu darbui, ypač amatams: dirbama gerai, kai mokama dirbti, kai žinoma, kaip dirbti.

Iš intelektualizmo kilo iir kitos Sokrato etikos tezės. Pirmiausia, kad doros galima mokytis; juk dora yra žinojimas, o žinios – įgyjamos. Ši tezė buvo labai svarbi: aukščiausiasis gėris, koks yra dora, nėra įgimtas. Jį galima įgyti, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar tą gėrį turime.

Kita išvada – kad dora yra viena. Teisingumas buvo apibrėžtas kaip žinojimas, kas kam pridera, dievobaimingumas – kaip žinojimas apie dievus, drąsa – kaip žinojimas, ko dera bijoti; pagaliau visos dorybės yra žinojimas, taigi jos iš esmės yra vienas iir tas pats. Šia teze apie dorybės vieninteliškumą Sokratas išsakė savo protestą prieš sofistų etinį pliuralizmą.

Sokratas savo intelektualistinės teorijos niekuo nebuvo apribojęs. Užtat savo asmeniniuose sprendimuose dažnai vadovaudavusi vidiniu balsu – demono balsu, kaip pats sakydavo, – kuris jį sulaikydavo nuo blogo poelgio. Tas vidinis balsas nebuvo kokio nors kito psichinio veiksnio, pavyzdžiui, valios ar jausmų, paspirtis intelektui, tai buvo greičiau religinis etikos papildymas, nuoroda į pagalbą, kurią dievybė teikia žmonėms.

Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora. Dora yra viena, nes kiekviena dorybė yra žinojimas. Įgydami žinių, pasiekiame gėrį, o su juo – naudą ir laimę. Išvada – paprastas gyvenimiškas patarimas: reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus šito mokyti. Sokratas ne tik skelbė tokią teoriją, bet ir pats ją taikė sau, su geležiniu nuoseklumu gyveno pagal savo teoriją. Mokymą laikydamas svarbiausia savo paskirtimi, jam buvo visiškai atsidavęs. Nepaisydamas savo asmeninių polinkių ir gyvenimo sąlygų, jis nepalaužiamai siekė to, kas yra aukščiausiasis gėris ir kas dėl to įpareigoja visus ir visada. Jo gyvenimas ir mirtis visiškai atitiko jo mokslą.

2. SOKRATO LOGIKA. Sokratas ragino ne tiesiog dorai ggyventi, bet susimąstyti apie dorą. Pats, nors ir buvo mokytojas, neturėjo užbaigto žinojimo, kurį būtų galėjęs perduoti kitiems; jis nežadėjo, kaip sofistai, kad mokinius išmokys tiesos, bet sakė, jog kartu su jais ieškos tiesos. Jo žinojimo teorija buvo žinių ieškojimo teorija arba metodologija. Ir būtent dėl to ji buvo ypatingos svarbos dalykas: ji rodyte rodė, kad norint įgyti žinių, pirma reikia apgalvoti jų įgijimo metodą; filosofų dėmesys, iki šiol sutelktas į tikrovę, dabar pakrypo į žinojimą ir jo įgijimo būdą. Sokratas nebuvo teoretikas, o tik metodo virtuozas; jis neformulavo taisyklių, o tik savo pavyzdžiu rodė, kaip tuo metodu naudotis. Metodas, kokiu jis naudojosi, buvo diskusija, protinis bendradarbiavimas. Jis susideda iš dviejų dalių, negatyvios ir pozityvios, „elenktikos“ ir „majeutikos“; pirmoji mokė, kaip atmesti melagingus įsitikinimus, antroji – kaip įgyti teisingus.

l)Elenktinio metodo, arba nuginčijimo metodo, kurį Sokratas laikė „geriausiu ir rezultatyviausiu iš visų proto nuskaidrinimo būdų“, esmė – atvesti prie absurdo: klaidingą priešininko mintį Sokratas priima rimtai (tai vadinamoji Sokrato „ironija“) ir savo klausimais priverčia tol samprotauti, kol prieinama prie išvados, prieštaraujančios arba visuotinai pripažįstamiems teiginiams, arba pačiam pradiniam teiginiui. Šio metodo tikslas – demaskuoti tariamą žinojimą ir apvalyti nuo jo protą.

Jis manė turįs teisę tokiai kritikai, nes tuo tarpu, kai kiti kklaidingai manė žiną, jis buvo įsisąmoninęs savąjį nežinojimą. Todėl jis žinojo kažką, ko nežinojo kiti, ir vadino tai „nežinojimo žinojimu“. Tai buvo psichologinis žinojimas: teigdamas savąjį nežinojimą, jis parodydavo, kad pažįsta save. Žinoma, pirmiausia tai buvo epistemologinis žinojimas: juk jis kartu parodydavo, kad žino, kas yra žinojimas; jeigu mokėjo atpažinti jo stygių, vadinasi, turėjo žinojimo sampratą ir kriterijų.

O tai jam buvo pati svarbiausia ir pati tikriausia pažinimo pradžia: pirmiausia žinojimo kriterijus, paskui pačios žinios. Prieš pradedant tyrinėti daiktų prigimtį reikia suprasti pažinimo prigimtį. Sokratas pirmasis ėmė laikytis nuostatos, taip paplitusios naujaisiais laikais, kad pažinimo kritika yra pirmoje vietoje ir visi filosofijos mokslai turi prasidėti nuo jos. Paradoksali sąvoka „nežinojimo žinojimas“ reiškė ne skeptišką, o kritišką nuostatą. Sokratas tikėjo, kad galima surasti visuotinę tiesą, ir tuo jis labiausiai skyrėsi nuo sofistų, kurie buvo reliatyvistai. Ir jis, ir sofistai naudojo tą patį nuginčijimo metodą, bet sofistams metodas buvo pabaiga ir tikslas, o Sokratui – tik pradžia.

2)Majeutinis metodas. Kitą metodą Sokratas vadino majeutika arba pribuvėjos menu: nors kiekvienas žmogus turi savyje teisingą žinojimą, bet nėra jo įsisąmoninęs, ir jam reikia padėti, reikia išgauti iš jo tiesą; dėl to mokytojo funkcija panaši į pribuvėjos meną. Sokratas šią funkciją vykdė klausimais. Jo metodas buvo ieškojimo

bendromis jėgomis metodas, kuris dabar vadinamas euristiniu. Vadovui svarbiausia mokėti klausti; Sokratas veikė tokiu būdu: sudėtingus klausimus jis skaidė į pačius paprasčiausius ir taip juos suformuluodavo, kad atsakant nedaug tereikėjo savarankiškumo, – pakako pasakyti taip arba ne. Tokiais klausimais jis pašnekovą priremdavo prie sienos, verste priversdavo atsakyti. Atsakymas į paprastus etinius klausimus turėdavo būti tikslus, nereikalaudavo jokių specialių žinių, tik sveiko proto, kurį turi kiekvienas.

Pats, nors nuolat kartodavo nežinąs, aiškiai prisipažindavo žinąs, kas yra gera ir bloga, teigdavo turįs intuityvųjį ggėrio žinojimą. Kiekvienas, pavyzdžiui, žino, kad teisingumas yra gėris, o bailumas – blogis. Tas žinojimas buvo jo etinių išvadų atsparos taškas; kartu Sokratui jis buvo ir jo samprotavimų teisingumo matas. Jei, pavyzdžiui, iš jo pasirinkto teisingumo apibrėžimo tektų daryti išvadą, kad teisingumas yra blogis, jis žinotų, jog tas apibrėžimas yra klaidingas, lygiai kaip būtų klaidingas apibrėžimas, suponuojantis išvadą, jog bailumas yra gėris.

a) Savo ieškojimus Sokratas pradėjo nuo žinomų ir pripažintų, patirties ir veiklos patikrintų faktų patvirtinimo. Tie faktai buvo susiję ssu žmogaus – amatininko, menininko, politiko, vado – veikla. Juos jis traktavo kaip samprotavimo prielaidas, o sunkiai konstatuojamiems moraliniams poel-

giams apibudinti naudojosi analogija. Analoginio samprotavimo pamatas buvo kiekvieno veiksmo struktūros pastovumas. Jeigu amatininko veikla turi savų pranašumų, kuriuos reikia puoselėti, ssavą blogį, kurio reikia vengti, jeigu yra jai būtinas žinojimas ir pareigos, vadinasi, kiekviena kita veikla, taigi ir moralinė, turi turėti savų pranašumų, savąjį blogį, žinojimą ir pareigas. Dar analogija moko į žinomų faktų aibę įtraukti naujus, pavyzdžiui, parodo, kad drąsa galima ne tik kare, bet ir taikos metu, sausumoje ir jūroje, politikoje ir asmeniniame gyvenime, džiaugsme ir skausme, potraukiuose ir nuogąstavimuose.

b) Visgi analogija padeda apibrėžti tik sąvokos apimtį, bet ne turinį. Kas yra drąsa (ar bet kuri kita dorybė), į šį klausimą analogija neatsako. Tam reikia palyginti atskirus drąsos pavyzdžius, ir tuos, kurie visiems žinomi, ir gautus analogijos būdu, o paskui rasti jų bendrus bruožus. Tai jau indukcija. Kaip liudija Aristotelis, Sokratas buvo indukcijos metodo kūrėjas. Kaip jis tą mmetodą suprato, geriausiai rodo Ksenofonto užrašytas Sokrato pokalbis su Eutidemu. Kad būtų galima apibrėžti teisingumą, Sokratas liepia vienoje pusėje parašyti „T“, kitoje „N“ ir po raide „T“ stulpeliu surašyti teisingus poelgius, o po raide „N“ – neteisingus. Buvo surašyti labai įvairūs ir skirtingi poelgiai. Tuo skirtingumu visuomet remdavosi sofistai, norėdami Įrodyti teisingumo santykinumą. Sokratas, priešingai, norėjo įveikti santykinumą ir rasti visų teisingų poelgių bendrą bruožą, teisingumo požymį.

c) Tai buvo būdinga kiekvienam Sokrato pokalbiui. Jis visada ieškojo bendrų bruožų, ieškojo bendrų ddrąsos ar teisingumo požymių, kad nuspręstų, kas yra drąsa ir kas yra teisingumas, apibrėždavo drąsos ar teisingumo sąvokas (eidos); tai buvojo ieškojimų tikslas. Jis buvo įsitikinęs, kad indukcijos būdu įgyta sąvoka yra tikra ir visuotinė tiesa, o tai buvo priešinga sofistams, kurie niekaip nesugebėjo peržengti savojo reliatyvizmo. Norint turėti sąvoką, reikia ją apibrėžti. Kas su juo kalbėdamas paliesdavo kokią temą, jis visuomet pokalbį nukreipdavo į definiciją: giri ką nors už teisingumą, malonėk pasakyti, ar žinai, ką reiškia „teisingumas“; sakaisi nebijąs ir esąs drąsus, apibrėžk, kas yra „drąsa“.

„Yra du dalykai, kuriuos kiekvienas iš tiesų turi pripažinti Sokratui: indukcinis samprotavimas ir definicija“, – rašo Aristotelis. Sokratas buvo pirmasis, kuris sistemiškai domėjosi sąvokų apibrėžimo klausimu ir nurodė indukciją kaip sąvokų apibrėžimo būdą. Ir iki Sokrato daugybė žmonių naudojosi indukcija bei apibrėžinėjo sąvokas; tačiau tai, ką jie darė atsitiktinai, jis padarė sąmoningai ir metodiškai, ieškojo tvirto ir tyrinėtoją įpareigojančio metodo. Jo tikslas buvo praktinis: ieškoti sąvokų, nes kas turi sąvoką, tas žino, o kas žino, tas yra doras. Tikslas buvo praktinis, tačiau jo siekiant buvo atrastas ir teoriškai svarbus dalykas – tas dalykas buvo reikšmingi loginiai metodai. Tiesa, ir indukciją, ir definiciją jis taikė siaurai etiniu sąvokų sričiai; bet sukurtus metodus jau buvo lengva ppritaikyti visur; tai padarė Sokrato mokiniai.

Loginiai Sokrato atradimai atrodo artimi sofistu atradimams; ypač jiems artimi sąvokų apibrėžimai: ir sofistai tyrinėjo posakius bei jų reikšmes pasiekdami nepaprasto subtilumo, pavyzdžiui, Prodikas. Tačiau buvo ir esminis skirtumas: sofistams rūpėjo žodžiai, o Sokratui – pats dalykas, kuris žodžiais tik pavadinamas. Sofistai buvo eruditai, kurie stengėsi surinkti kuo daugiau enciklopedinių žinių; Sokratas buvo logikas, kuriam rūpėjo rasti vieną bendrą formulę. Sokratiškoji tyrinėjimų tikslo samprata iš pirmo žvilgsnio irgi buvo panaši į sofistų, nes ir Sokratas, ir sofistai tą tikslą suprato praktiškai: ir jam, ir jiems rūpėjo per žinias įgyti naudos. Bet naudą suprato skirtingai: jie turėjo galvoje materialią ir laikiną, o Sokratas – dvasinę ir patvarią naudą. Būta ir dar gilesnio skirtumo: sofistai, manydami tiesą esant santykinę ir sutartinę, norėjo išmokyti ne teisingų, bet naudingų dalykų; o Sokratas mokė tik to, kas teisinga, būdamas įsitikinęs, kad vien tik tiesa yra naudinga siekiant užsibrėžto tikslo – žmonių dorovinio tobulėjimo. Sofistai buvo utilitaristai, o Sokratas – moralistas, jie buvo reliatyvistai, jis pripažino visuotinę ir besąlygišką tiesą.

SOKRATIZMAS – tai kraštutinis moralizmas, susietas su kraštutiniu intelektualizmu: jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios – svarbiausioji priemonė. Žinojimą jis manė esant sąvokinį, o sąvokų kūrimo būdu laikė indukciją. KKas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas; taigi sok-ratizmo išvada – laimės, proto ir doros vienovė. Šia išvada nuo tol rėmėsi visos graikų filosofijos mokyklos ir jos pamatu kūrė etiką.

Sokrato sekėjai perėmė ir kitą jo išvadą: žinios yra sutelktos bendrosiose sąvokose, tad žinojimas gali būti tik visuotinis. Šia mintimi remiantis vėlesniais amžiais buvo kuriama pažinimo teorija.

MOKINIAI. Opozicija prieš Sokratą laikui bėgant sumenko ir išseko; tai buvo diletantų opozicija. Užtat filosofai paprastai pasisakydavo už Sokratą. Jo įtaka buvo milžiniška. Du didieji graikų filosofijos klasikai buvo Sokrato mokiniai: Platonas -tiesiogiai, Aristotelis – netiesiogiai. Jie perėmė iš jo tikėjimą, jog yra besąlygiškas žinojimas, ir remdamiesi jo etinių sąvokų teorija sukūrė didžiąsias filosofijos sistemas. Platonizmas ir aristotelizmas buvo Sokrato veiklos vaisiai.

Tačiau tai buvo tik viena jo mokinių dalis. Kiti, istoriškai mažiau reikšmingi, bet gausesni, jo mokslu pasinaudojo visiškai kitaip. Jie buvo bendri Sokrato ir sofistų auklėtiniai, iš Sokrato perėmę tik kai kuriuos jo mokymo aspektus, arba jo moralizmą, arba jo sąvokų teoriją, kartu nenutraukdami ryšio su sofistų reliatyvizmu.

ARISTOTELIS

Įžanga

Aristotelis buvo žymiausias Platono mokinys, taip pat savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami Aristotelį su Platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir Aristotelis suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio

pažįstamumu.

Klausimas, kurį sprendžia abu filosofai: kaip galima tikrą žinojimą pasiekti ?Tai lemia mąstymo ir tapatybės struktūrų egzistavimus. Mūsų sprendimai turi atitikti pažįstamus daiktus. Aristotelio filosofijoje nemanoma, kad realybę sudaro idealių daiktų būtis. Mūsų mąstymo teiginiai turi atitikti realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelis iškelia klausimą: kad mes gyvename realių daiktų kosmose.

Aristotelis ir jo filosofinės idėjos.

Jo filosofija sugrįžta nuo idealybės prie konkretybių. Aristotelis akcentuoja realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelio filosofijoje realybės neapsprendžia daiktų esmės. Idealūs objektai yra pasiekiami pradedant nuo konkrečių daiktų ppažinimo. Realybėje neegzistuoja nei taškai nei trikampiai.

Idealybės yra mūsų mąstymo veiklos produktai. Empirinis suvokimas nereiškia, kad Aristotelis būtų grynas empiristas. Aristotelis teigė, kad tikrasis žinojimas prasideda nuo konkrečių individualių daiktų pažinimo. Pažinodami idealius daiktus mes turime juos priskirti individualioms esmėms ar rūšims.

Aristotelio analogija susietya su logika, tai yra su teiginių ir sprendimų analize, todėl Aristotelis savo filosofijoje pabrėžia daiktų tikrovės neprieštaringumą. Neprieštaringumas įgauna principo statusą. Tas pats daiktas tuo pačiu metu negali turėti skirtingų, vienas kitą paneigiančių apibrėžimų. VVienas jų bus visuomet klaidingas.

Aristotelis sukuria filosofijos visumą. Jį galima laikyti senovės Graikijos kulminacija. Aristotelis apmasto ne tik tai, kaip pasiekiamas tobulas žinojimas. Aristotelio būties teorija analizuoja besikeičiančius daiktus. Filosofijoje akcentuojant juslinį suvokimą, išryškėja aprašymų ir klasifikavimų reikšmė. Išryškėja ffilosofijos siekis paversti argumentuotu dėstymu

Jusliškas pažinimas.

Jusliškasis pažinimas – tai kelias į proto grynąją įžvalgą. Jusliškasis suvokimas akcentuojamas Aristotelio todėl, kad jis neigė Platono teiginį dėl daikto ir idėjos atskirumo. Aristotelio daikto esmė nėra atskira nuo daikto. Daikto esmė egzistuoja, kaip pateis daikto suvokimo forma. Aristotelio filosofijoje matome transformaciją. Tai įgauna daikto formos pavidalą. Jeigu daikto esmė glūdi jame, tai reiškia, kad kiekvienas daiktas turi esmę, kaip tam tikrą savo formą.

Aristotelio tikrovė

Tikrovė Aristoteliui yra konkrečių daiktų visuma apibūdinama kategorijomis: vietos, laiko, substancijos ir kt.

Aristotelis pradeda ontologinę analizę, tyrinėdamas substancijų kaitą. Judėjimas erdvėje tėra tik viena tokios kaitos rūšis. Kaip Aristotelis aiškina judėjimą ? Judėjimas yra potencijos aktualizacija, turime peskirti tą pačią potencijos sąvoką:

• Aktyvioji potencija yra gebėjimas sukelti aktą.

• Pasyvioji potencija yyra gebėjimas priimti aktą.

Kitos judėjimo erdvėje rūšys aptinkamos nagrinėjant kiekybę (didėjimas ir mažėjimas), kokybę (susirgimas ir pasveikimas), substancijos sąntykiu su kitomis substancijomis (įsimylėjimas ir susipykimas) ir t.t. Visose šiose kaitose kinta substancijos apibrėžtys, tuo tarpu pati substancija lieka lygi pati sau. Substancija yra savitoji būtybė, kuri tam tikra prasme “stovi savyje”. Substancijos apibrėžtys, kurios keičiasi, yra nesavitos būtybės. Tai yra akcidencijos.

Tik pakankamai ilgai stebėdami ir tyrinėdami būtybę, imame suvokti, kas jai esmiškai priklauso.

Savo svarbiausioje knygoje “METAFIZIKA” Aristotelis gvildena būtie problemą kkaip vieną svarbiausių filosofijos problemų.

Būtis

Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras. Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties klausimas bandomas išsiaiškinti”Metafizikoje”. Keliamas klausimas – koks mokslas tyrinėja pradus. Jam atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris turi tirti dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija. Klausimas apie būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų būtį.

Kalbėdamas apie mokslą Aristotelis teigė, kad egzistuoja mokslas, tyrinėjantis būtybę, kiek ji yra. Filosofija kaip mokslas tiria ne tik būtybes, bet ir jų būtį. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Skirtumas tarp filosofijos ir kitų mokslų tas, kad filosofijoje analizuoja būtybių būtį, o atskiri mokslai – atskirus būtybių regionus. Taigi klausimas apie būtį yra būdingas filosofijai. Ką įvardina būtie vardas ? Būtis nusakoma įvairiais aspektais. Būtį galima apibrėžti per neigimą. Būtis yra ne niekas, bet būtis nėra konkreti būtybė. Būtis apibūdinama skirtingai nuo būtybės. Būtybė yra tai, kas yra.

Aristotelis laiko, kad kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus:

1. Aktualiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji aktualiai yra. Šį momentą vadiname aktu.

2. Potencialiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai, kas ji yra. Šį momentą vadiname potencija.

Taigi ontologinis klausimas apie tikrąją būtį reikalauja skirti aktualiąją ir potencialiąją būtį. Ši perspektyva glūdi kkiekvienoje tikroje būtybėje. Būtybė yra tai, kas ji iš tikro yra. Kiekviena tikroji būtybė yra potencijos – akto perskyros rezultatas. [ A. Anzenbacheris „Filosofijos įvadas“ Vilnius 1992; 94 pusl. ]

Egzistuoja optinis kaip konkrečios būtybės aiškinimas, kuris skiriasi nuo ontologinio aiškinimo. Taigi, pasak Aristotelio, kiekvieną būtybę sudaro du momentai: aktualumas, kurio dėka ji pozityviai yra tai, kas yra, ir potencialumas, kurio dėka ji yra to kito galimybė. Aktualiai ji yra ji pati (vienis savyje), o potencialiai – kas kita (daugis). Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. Aristotelis svarstymus nukreipia į ankstesnių filosofų svarstymus ir teiginius

Filosofija – mokslas apie pirmąsias priežastis. Bandoma nustatyti būtybių principus ir priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip būtybės. Filosofinis tyrimas bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti apie būtį. Kokia prasme būtis gali būti visuotinio mokslo objektu. Aristotelis siekė žengti žingsnį toliau už Platoną. Aristotelis bando sąmoningai kritikuoti Platoną. Aristotelis supaprastina Platono įžvalgas. Jis sako: ” Mokymas apie idėjas veda į beprasmišką begalybę “ Kiekviena idėja nurodo į kitą idėją. Svarbiausia yra ne kritika, o pozityvios pažiūros.Ar galima būtybių būties principais laikyti būtybių gimines. Platono filosofijoje yra nurodoma kokiai giminei priklauso kiekvienas daiktas. Ar būtis – esmė yra giminė kaip tokia? Ar galima būties esmę ir vienovę susieti ssu tam tikra gimine?Ar būtis kaip tokia yra bendriausia giminė. Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali būti daiktų rūšimis. Jei būtis yra giminė, tai negali būti atskiro rūšinio požymio. Yra rūšis ir skirtumai, tačiau būtis nebus giminė. Yra būtis, bet ne giminė. Aristotelis kelia klausimą apie esmines būties apibrėžtis. Tokiu būdu Aristotelis kvestionuoja Platono ontologiją. Aristotelis bando suderinti daikto individualumą su jo išaiškinimu, su priskyrimu rūšiai ir giminei. Aristotelis derina ontologines įžvalgas su loginėmis apibrėžtimis. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Apie būtį kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas. Būties analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Mokslas tyrinėjantis tą būtį yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje. Būties supratimas orientuotas į teiginių logiką, kurioje tai, kas egzistuoja, teikiama būtie kategorijomis.

Kategorijos

Kategorijos – pačios būties apibrėžtys, kurios atsiveria racionalioje kalboje. Kategorijos pakeičia gimines ir rūšis. Daiktus reikia skirstyti, priskiriant juos bendrybėms. Kategorijos yra pačios būties kategorijos, į jas galima suskirstyti visa, kas egzistuoja. Kategorijos yra taškas, kuriame susieina tai, kas daiktas yra, ir tai, ką aš teigiu apie daiktą.Aristotelis kalba apie dešimt pagrindinių būties kategorijų. Visa, ką mes galime teikti apie daiktus, gali priklausyti pirmai kategorijai. Kategorijos yra tokios pagrindinės ontologijos formos, kurioms egzistuoja būtis:

1. Substancija

2. Kiekybė

3. Kokybė

4. Santykis

5. Kur

6. Kada

7. Padėtis

8. Turėjimas

9. Veikimas

10.

Kęsmas

Materija ir forma

Bet koks atsiradimas, tai sudėtingas perėjimas iš vienos būtie į kitą. Materija susiejama su potencija, su galimybe. Materija yra tai, iš ko atsiranda. Materija glūdi kaip bet kokios apibrėžtos būties galimybė. Judėjimas ir kitimas nėra priešingi būčiai. Pagal prigimtį gamtiniame daikte glūdi pirminis aktyvumas. Materija ir forma suteikia daiktams galimybę būti. Buvimas priklauso nuo materijos veiksmiškumo. Aristotelio nepatenkino Platono supriešinimas jusliškumo ir idėjų. Aristotelis idėjas traktuoja kaip formas, o formos, tai ką daiktas atskleidžia individualiai esmišku pavidalu. TTai interpretuojama ENERGĖJOS sampratoje, joje glūdi užbaigtumas ENTELECHĖJA – ji yra galimybės būti galutinė realizacija. Viskas turi užsibaigti pilnai. ENERGĖJOJE Aristotelis pabrėžia realizavimo galimybes. Entelechėja – galimybės išeikvojimas iki pat jos panaikinimo, tai yra darbo galo, veikimo pabaiga. Bet kokiam tikslo įgyvendinimui reikalingas veikimas. Tikslas yra veiksmas ir tikrovė yra veiksmas. Tikrovė savo reikšme priartėja prie entelechėjos. Materija – visų vykstančių daiktų pagrindas. Ji išlieka visuose virsmuose. Dėl savo materialumo, visa kas gamtiška, gali egzistuoti tiek, kiek tai yra formoje. AAristotelis materijos nesupriešina. Stoka – materijos ir formos pradas. Materija atlieka substrato rolę. Materija kaip pagrindas yra forma ir stoka. Schemiškai atrodytų taip:

MATERIJA

FORMA STOKA

Materija yra dinaminė, siekianti formos. Stoka nėra pagrindas. Stoka ir forma turi turėti bendrą pagrindą, oo pagrindas – materija. Materija interpretuojama kaip sugebėjimas siekti savo realizacijos. Antai Plotinas materiją supranta kaip absoliučiai pasyvią. Viduramžių scholastikoje tikroji būtis susieta su aktualija. Pagrindiniu veiksniu tampa Dievas.

Išvados

Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų – pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiškai apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būties klausimai svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama metafizika. Šitaip buvo pavadintas Aristotelio, žymiausiu antikos filosofo, veikalas, kuriame svarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo raštuose būties klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Juk pirmosios filosofijos objektas kaip tik yra visa bbūtis, būtis iš savęs ir ta būtis stengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų. Tačiau suvokimas, kad būtis yra už to, ką matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. O konkrečią būties sampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos dalies pavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį – ONROLOGIJA Šis graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas mokslui.

Kadangi būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali egzistuoti filosofinės sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis.

Aristotelis nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem bbūdais. Pirmiausia tikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Teiginiuose šią būtį atitinka sąvoka, išreiškianti tai, apie ką viskas gali būti tariama tai yra daiktas ar individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdami kitame. Būtis, kuri dar vadinama antrąja būtimi, Aristoteliui yra individo ar daikto esmė, svarbiausia jo savybė, pažyminti, kuo daiktas skiriasi nuo kitų daiktų ir tuo, kokia ypatybe jis priklauso tai o ne kitai rūšiai.

PLATONAS

PLATONO GYVENIMAS. Atėnietis Platonas gyveno 80 metų, nuo 427 iki 347 m. Gyveno jis Atėnų klestėjimo laikais, aukščiausios senovės kultūros atmosferoje, kurioje kūrėsi Periklio valstybė, gimė Feidijo menas ir Sokrato inspiruotas i etinis ir mokslinis sąjūdis. Buvo jis kilęs iš garsios šeimos, motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kod-rų giminei. Aukštos kultūros namuose buvo rimtai rūpinamasi auklėjimu. Pagal graikų paprotį nuo jaunystės buvo vienodai lavinamas ir kūnas, ir siela. Jaunuolį, kurio tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino „Platonu“ dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas. Mokslo studijas jis irgi pradėjo anksti: klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo, buvo susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais. Būdamas dvidešimties metų susipažino su SSokratu. Su juo bendravo 8 metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Bendraudamas su Sokratu, Platonas kartu susidūrė su įvairiomis srovėmis, kurioms atstovavo Sokrato mokiniai: Antistenas, Aristipas, Eukleidas ir kiti.

Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Buvo nuvykęs į Egiptą, sklido gandai, kad jis vietinių žynių buvo „įšventintas“ – supažindintas su slaptaisiais mokslais. Paskui pabuvojo Italijoje, elėjiečių ir pitagorininkų tėvynėje; aplankė Architą Tarente ir senąjį pitagorininką Timają Lokruose. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus ir apsigyveno Atėnuose. Akademo giraitėje jis įkūrė mokyklą ir atsidėjo rašytojo bei mokytojo darbui. Politiniame savo aplinkos gyvenime Platonas tiesiogiai nedalyvavo, tačiau buvo plačiai užsimojęs įgyvendinti savo idėjas, pakeisti politinę santvarką ir „filosofus padaryti valdovais“.

Platonas buvo įsitikinęs, kad filosofijos įkvėpta politika privalo sutvarkyti pasaulį pagal gėrio idėją. Politikai privalo tobulinti savo krašto žmones, o ne meilikauti jiems; iš tikrųjų jie ne tikrąja krašto gerove rūpinasi, o pataikauja gyventojams, gausindami jų turtą, naudą, politinę galią. Periklis, Timonas, Temistoklis, Miltiadas – ar jie atėniečius padarė geresnius? Ne, jie tik praturtino Atėnus ir praplėtė jų ribas; bet patys patyrė atėniečių pyktį ir neteisingumą – juk jjie nemokėjo arba nenorėjo išugdyti atėniečių doros ir teisingumo. „Manau, – rašė Platonas „Gorgijuje“, – kad vos su keliais atėniečiais, jei tik ne vienas pats, siekiu teisingos politikos“.

Tokiai politikai tinkamesnės nei Atėnuose sąlygos buvo Sirakūzuose, tuo metu turtingiausioje ir galingiausioje graikų valstybėje. Dar savo kelionių metu Platonas buvo nuvykęs į Sirakūzus ir ten susidraugavęs su valdovo svainiu Dionu; tačiau tada valdovas Dionisijas Vyresnysis, tikriausiai bijodamas politinės agitacijos, Platoną iš savo valstybės išprašė. Kai pagaliau 367 m. Dionisijas mirė, Platonas, Dio-no pakviestas, vėl nuvyko į Sirakūzus mokyti naujojo valdovo Dionisijo Jaunesniojo. Tačiau jo įtaka buvo trumpalaikė; tikriausiai jis atgrasė Dionisiją, liepdamas šiam mokytis geometrijos, jo manymu, būtinos idealiam valdovui. Tuo metu Dionas buvo ištremtas, įtarus jį siekiant valdžios, ir Platonas grįžo į Atėnus. 361 m. jis trečiąkart iškeliavo į Siciliją, norėdamas sutaikyti Dionisiją su Dionu, bet savo ketinimų neįvykdė, tik įsivėlė į rūmų vaidus ir pats vos liko gyvas. Filosofo politinės pastangos baigėsi nesėkme ir visišku nusivylimu.

Išskyrus šias dvi politines pertraukas, paskutinieji keturiasdešimt Platono gyvenimo metų prabėgo Atėnuose jam be paliovos dirbant mokslininko ir mokytojo darbą. Šeimos nesukūrė; tikroji jo šeima buvo Akademija. Gyveno prie mokyklos apsuptas mokinių. Gyveno gana patogiai; kinikas Diogenas piktinosi jo būsto prabanga. Iki gyvenimo pabaigos jis turtino

ir tobulino savo pažiūras; dar prieš pat mirtį taisė prieš daugelį metų parašytą pirmąją iš dešimties „Valstybės“ knygų.

Mirė Platonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną, tą dieną, kai Apolonas pasirodė žemėje. Legenda susiejo Platoną su saulės dievu: jis esąs Apolono sūnus, o jo gyvenimo metai – tai beveik šventas mūzų skaičius antruoju laipsniu. Tuoj po mirties jam buvo paaukota auka, ir laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį. O jo mokiniai ir mokinių mokiniai, kkasmet švęsdami jo gimimo ir mirties metines, himne šlovino „dieną, kada dievai davė žmonėms Platoną“.

PLATONO RAŠTAI, kiek žinoma, išliko visi. Pilniausią jų rinkinį paliko Trasilas, Tiberijaus laikais Romoje gyvenęs graikas. Tą rinkinį sudaro trisdešimt penki dialogai ir pluoštas laiškų, kartu paėmus – trisdešimt šeši veikalai, kuriuos Trasilas tragedijos pavyzdžiu buvo suskirstęs j devynias tetralogijas; šiame rinkinyje buvo ir keletas abejotino autentiškumo rašinių.

Svarbiausieji iš jų: „Sokrato apologija“, „Lachetas“ (dialogas apie drąsą), „Charmidas“ (apie išmintį), „Eutifronas“ (apie dievobaimingumą), „Protagoras“ (apie dorybę), „Gorgijas“ ((dialogas apie retoriką, kuriame kritikuojamas egoizmas ir hedonizmas), „Kratilas“ (dialogas apie kalbą, kuriame drauge kritikuoja mas herakleitizmas ir nominalizmas), „Menonas“ (dialogas apie galimybę mokytis dorybės; jame yra ir svarbus epistemologinis epizodas), „Faidras“ (alegorinis sielos santykio su idėja aprašymas), „Faidonas“ (apie ssielos nemirtingumą), „Puota“ (apie meilę), „Teaitetas“ (apie pažinimą), „Valstybė“ (didelis dešimties knygų veikalas apie idealią valstybę, apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras), „Parmenidas“ (dialektinio metodo demonstracija), „Sofistas“ (apie būtį), „Filebas“ (apie dorybes, ypač apie malonumo ir išminties santykį), „Timajas“ (gamtos filosofija, pateikta kaip pasaulio sukūrimo aprašymas), „Įstatymai“ (pakartotinai pateikta idealios valstybės teorija). Dažniausiai šie dialogai pavadinti vieno iš pokalbio dalyvių vardu. Idėjų teorija, Platono pažiūrų branduolys, nėra išdėstyta jokiame atskirame jo veikale, tačiau daugelyje iš jų šia teorija vadovaujamasi: „Faidone“ ji pritaikyta psichologijai, „Teaitete“ – pažinimo teorijai, „Valstybėje“ – valstybės teorijai, „Ti-majuje“ – gamtos filosofijai. Pasitaikius progai pateikiami ir pačios idėjų teorijos apmatai: geriausiai tai padaryta „Valstybėje“ ir „Faidone“, poetiška perkeltine prasme – „Faidre“; idėjų teorijos savikritiką rasime „Parmenide“.

Yra legenda, esą PPlatonas, be išleistų veikalų, rašės dar ir ezoterinius raštus įšventintiesiems. Iš tikrųjų jis Akademijoje yra skelbęs kitokias pažiūras nei savo raštuose; apie jų pobūdį žinome iš Aristotelio.

Platono veikalai savo forma yra vieninteliai tokie filosofijos raštų istorijoje. 1. Beveik visi jie yra dialogai; pasirinkti tokią formą tikriausiai paskatino Sokrato metodas, be to, ir noras rašymą priartinti prie kalbėjimo, kurio pranašumu Platonas buvo įsitikinęs (apie tai rašė „Faidre“). 2. Platonas buvo ne tik mąstytojas, bet ir puikus rašytojas; jo dialogai vertingi kaip ggrožinė literatūra, jiems būdingas nepaprastas gebėjimas kurti nuotaiką, apibūdinti žmones ir situacijas, įsijausti į kalbėseną ir galvoseną. 3. Platono dialoguose kalba ano meto mokslo, politikos ir įvairiausių profesijų žmonės, jis pats nė sakinio nepasako savo vardu. Dėl to sunku išskirti paties Platono pažiūras. Paprastai, bet ne visuomet, autoriaus pažiūros skelbiamos Sokrato lūpomis. 4. Dialogai parašyti gyva šnekamąja kalba, labai tolimi normaliam moksliniam traktatui; juose susipina įvairiausios problemos, gausu digresijų ir šalutinių epizodų. Pagrindinė problema, būtent idėjų teorija, nėra jokio dialogo svarbiausia tema, bet ji aptariama progai pasitaikius arba pritaikant prie progos. Svarbiausi dalykai dažnai pateikiami tik alegorijose, mituose, aliuzijose. O rimtus teiginius ne visada lengva atskirti nuo ironijos ir juokavimo.

Platono dialogai, nepaisant seniausių nuomonių, nesudaro ciklo; su mažomis išimtimis kiekvienas dialogas yra atskira visuma. Kai kuriuos klausimus Platonas sprendė keliuose dialoguose ir kaskart kitaip; dėl to yra nepaprastai svarbu nustatyti dialogų seką. XIX amžiaus istorikų dėka pavyko nustatyti jei ne atskirų dialogų, tai bent jų grupių seką. Skiriamos trys grupės: ankstyvojo, viduriniojo ir vėlyvojo laikotarpių dialogai, žinomi ir kaip sokratiškieji, konstruktyvieji ir dialektiniai dialogai.

1. Ankstyvojo laikotarpio dialogai yra: a) sokratiški, nes svarbiausias jų tikslas, kaip manė Sokratas, yra apibrėžti etines sąvokas, b) elenktiški, nes nurodo, kokių apibrėžimų nedera priimti, nors ppaprastai nepateikia pozityvių sprendimų, c) svetimus samprotavimus įveikia jų pačių ginklu, nepabrėždami paties Platono pažiūros, d) juose nėra teorijos, kuri laikoma būdingiausia Platonui, būtent idėjų teorijos, tarsi ji apskritai nebūtų žinoma, e) vėliausieji iš jų nukreipti prieš sofistus. Šiai pirmajai grupei priklauso „Eutifronas“, „Lachetas“, „Charmidas“, pirma „Valstybės“ knyga, „Protagoras“ ir „Gorgijas“; su šia grupe sietina ir „Sokrato apologija“.

2. Viduriniojo laikotarpio dialogai yra: a) konstruktyvūs, nes juose kuriama sava pozityvi teorija ir jie susisieja į sistemą, b) juose yra dualistinis idėjų mokslas, kuris laikomas tipišku Platonui, c) jie yra meniškiausi, turintys daugiausia poetinio polėkio, d) turi geriausių mistinio orfizmo bruožų ir tuo skiriasi nuo tam tikro ankstyvųjų ir vėlyvųjų dialogų blaivumo. Pereinamojo prie šios grupės pobūdžio yra dialogai „Menonas“ ir „Kratilas“, kuriuose idėjų teorijos yra tik pradmenys; šiai grupei priklauso „Faidras“, „Faidonas“, „Puota“, „Valstybės“ II-X knygos ir „Teaitetas“.

3. Vėlyvojo laikotarpio dialogai yra: a) dialektiniai savo metodu, b) juose nebėra dualistinės idėjų teorijos, c) jų forma palyginti mažai meniška, d) jų kalba rafinuota, joje apstu savotiškų ir neįprasta tvarka pavartotų žodžių. Sokratas juose, išskyrus „Filebą“, nebėra Platono pažiūrų reiškėjas. Šiai grupei priklauso keletas dialogų, parašytų tokia seka: „Parmenidas“, „Sofistas“, „Politikas“, „Filebas“, „Timajas“, „Kritijas“, „Įstatymai“.

PLATONO FILOSOFIJOS RAIDOJE buvo trys laikotarpiai, adekvatūs trims jo rraštų grupėms. 1. Pradžioje jis buvo sokratikas, užsiėmęs etikos problemomis ir įsitikinęs būtino sąvokinio žinojimo buvimu. To laikotarpio darbuose jis apibrėžinėjo etikos sąvokas ir polemizavo su sofistais bei eristais, nepripažinusiais etinių tikslų ir tikro žinojimo.

2. Jo interesai peržengė sokratikų ribas ir nuvedė jį nuo pažinimo teorijos prie būties teorijos. Artimos jam pasirodė pitagorininkų, elėjiečių ir Anaksagoro mintys. Tada jis sukūrė amžinųjų idėjų teoriją. Tuo pat metu, priėmęs orfikų religiją, jis išplėtojo sielos nemirtingumo koncepciją. Jo spiritualizmas atsirado tuo pat metu kaip ir idealizmas. Sis laikotarpis, sutampantis su Platono vyriškojo amžiaus branda, jam buvo pats harmoningiausias; tada jis rašė meniškai brandžiausius darbus, kuriuose logikas gražiai dera su poetu, brandus tyrinėtojas – su religingu entuziastu; vėlesnieji amžiai tuos veikalus pripažino tikraisiais platoniškos dvasios reiškėjais.

3. Paskutiniu laikotarpiu pasikeitė Platono raštų stilius ir temos, net atrodė, kad Platonas nusigręžė nuo savo idėjų teorijos. Jis nenusigręžė, tik suprato toje teorijoje slypėjusius keblumus. Dabar jis nusikratė dualizmo, kuris anksčiau jį vertė priešpriešinti tobulą idėjų pasaulį ir niekingą laikinumą; mažiau bepriešino idėją ir daiktą, taigi labiau atkreipė dėmesį į jų tarpusavio ryšius. Kaskart daugiau dvasinių elementų įžvelgė tikrovėje, todėl sustiprėjo jo filosofijos spiritualistiniai pradmenys. Neatmesdamas idėjų teorijos, ypač daug dėmesio skyrė jos pritaikymui; praplėtė savo tyrinėjimų

akiratį, apimdamas gamtos filosofiją ir ypač valstybės filosofiją.

PLATONO PAŽIŪROS.

1. IDĖJŲ TEORIJA. 1) Nauja būties atmaina. Sokrato pažiūra, kad sąvokose yra užfiksuotas tikras ir besąlygiškas žinojimas, buvo Platono filosofijos prielaida. Tačiau pažiūrą, Sokrato suformuluotą specialiai etikos sąvokoms, Platonas išplėtė visoms sąvokoms.

Sokratas neklausė, ar sąvokos atitinka tikrovę; ypač etikos sąvokos nepretendavo būti tikrovės atspindžiu, greičiau priešingai – pavyzdžiu tikrovei; jos buvo tinkamos, jei teikė gerų pavyzdžių, nors jokių jų atitikmenų tikrovėje iš viso nebūtų. Platonas, etikos sąvokų teoriją išplėtęs visoms kitoms, bbuvo priverstas iškelti naują klausimą: kas yra toji tikrovė, kurią pažįstame sąvokomis? Kaip ir visi graikų filosofai, jis buvo realistas; jam buvo savaime aišku: jei sąvokos nusako žinojimą, jos turi turėti kokį nors objektą tikrovėje. Bet kas tas objektas?

Samprotavo jis taip: sąvokų savybė yra vientisumas u pastovumas – tai pirmoji prielaida. Objektai, kuriais remiantis sąvokos yra sukurtos, turi pasižymėti tokiomis pačiomis savybėmis kaip ir sąvokos, – tai antra prielaida. O visi mums iš patirties žinomi daiktai būtent šių savybių ir nneturi, nes yra sudėtingi ir kintantys, -tai trečia prielaida. Tad išvada: ne daiktai yra sąvokų objektai.

Herakleitas taikliai apibrėžė daiktų prigimtį: jie amžinai juda, kitaip net negali būti, nes vos paliovus judėti visa apmiršta ir žūva. Pastovias savybes turi sąvokos, o nne daiktai. Tai, ką Herakleito dėka Platonas žinojo apie daiktus, neatitiko to, ką Sokrato dėka jis žinojo apie sąvokas. Tas neatitikimas paskatino jį sukurti savo teoriją. Ieškodamas sprendimo, jis pradeda nuo pavyzdžio: kas yra grožio sąvokos objektas? Jis nėra gražūs daiktai, kurie yra įvairus ir kintantys. Tenka daryti prielaidą, kad objektas yra kažkoks mums iš patirties nežinomas grožis, kuris visada vientisas ir nekintantis. Gražūs daiktai yra ne sąvokų, o suvokinių objektai, sąvokos objektas yra „pats grožis“ arba, kaip kažkada sakė Platonas, „grožio idėja“. Taip yra ir su visomis kitomis sąvokomis: jos turi turėti savo objektą, tas objektas negali būti daiktai, turi būti kažkokia kita būtis, kurios bruožas yra pastovumas. Šis samprotavimas vertė Platoną daryti išvadą, kad yra būtis, kuri mums nnėra duota tiesiogiai. Tą savo atrastą būti jis vadino „idėja“ (idea).

Idėjų yra daug, jos sudaro atskirą pasaulį. Idėjų tarpusavio santykis yra toks pat kaip sąvokų. Kaip sąvokos sudaro valdymo ir pavaldumo hierarchiją, taip ir idėjų pasaulio sandara yra hierarchinė: nuo žemiausių iki vis bendresnių ir aukštesnių, iki pat aukščiausiosios idėjos – gėrio idėjos.

Idėjos buvo paradoksas profanams, taip pat ir tiems filosofams, kurie, kaip sako Platonas, „būtimi laiko tik tai, ką gali pačiupinėti rankomis“. Bet Platonui jos neatrodė paradoksalios; jo dėmesys bbuvo sutelktas į dvi sritis, kurių objektai aiškiai skyrėsi nuo mums žinomos tikrovės, – į etiką ir matematiką. Atrodė, kad jos iš tikrųjų leis prisiliesti prie ko nors daug tvaresnio nei kintantys daiktai. Be etikos ir matematikos, šitą jo požiūrį dar sutvirtino elėjiečiai, kurie būtį manė esant nekintančią.

Platono idėjos buvo posokratinis atsakymas į tuos pačius klausimus, į kuriuos anksčiau atsakė pitagorininkų skaičius, Empedoklio elementai arba Demokrito atomai. Ir tada, ir dabar buvo aiškinama būties prigimtis. Kai kurie iš ankstesnių atsakymų, pitagoriškasis arba demokritiškasis, buvo labai artimi platoniškajam: tikrosios būties jie nelaikė panašia į daiktą. Tačiau skirtumas buvo esminis: ankstesnės doktrinos tikrąją būtį priskyrė materialiam pasauliui, o Platono idėjos buvo anapus jo. Tiesa, čia vėl prasiskynė kelią Anaksagoro dvasia, tačiau Platonas drąsiau už šį filosofą plėtojo mintį apie transcendentinę būtį, esančią anapus empirinio pasaulio.

Pagaliau idėjos ne tik davė pradžią naujiems klausimams, bet taip pat pašalino senosios filosofijos – Herakleito ir elėjiečių – keblumus. Tuščias pasirodė ginčas, ar būtis yra kintanti ar pastovi, nes ji yra iš dalies kintanti, iš dalies pastovi, daiktai – kintantys, o idėjos – pastovios. Platono pateiktas problemos sprendimas buvo dualistinis; jis manė esant ne vieną, o dviejų rūšių būtį: juslėmis suvokiamą būtį ir sąvokomis pažįstamą būtį, nykstančią iir amžiną, kintančią ir nekintančią, realią ir idealią, daiktus ir idėjas.

2) Idėjos ir daiktai. Tikslia prasme būtis (nuo elėjiečių laikų ši sąvoka buvo visuotinai paplitusi graikų filosofijoje) yra tik tai, kieno prigimčiai būdinga būti ir kas dėl to negali liautis buvęs. Taip suprantant būtį, daiktai jau nėra būtis: būtis yra amžinos ir nesunaikinamos idėjos. Tik idėjos būna, o apie daiktus daugiausia galima pasakyti – tampa. Būties atžvilgiu daiktai yra tas, kas jų pačių atžvilgiu yra šešėliai ar atspindžiai vandenyje: jie yra tik laikinos apraiškos. Esame, kaip pasakoja Platonas garsiojoje parabolėje, panašūs į belaisvius, oloje prikaus tytus veidais į galinę sieną ir galinčius matyti tik atšvaitus to, kas dedasi išorėje. Mes tiesiogiai matome tik daiktus, o šie yra idėjų šešėliai.

Galutinė šio samprotavimo išvada tokia: griežtai kalbant, nėra dviejų būties rūšių, būtis — tik viena, būtent idėjos. Nauja būties samprata pakeitė požiūrį į būtį, į realybę: įprastas požiūris realybe laikė tik daiktus, o Platonas, pasirinkęs matu idėjų realumą, nerado jo daiktuose. Daiktus jis laikė tik reiškiniais, ne būtimi; tik ideali būtis jam atrodė reali iš tikrųjų.

Idėjos ir daiktai, būtis ir reiškiniai, nors nevienodai realūs ir tobuli, yra susiję tarpusavyje. Jau vien daiktų ir idėjų pavadinimų bendrumas (pavyzdžiui, „gražūs daiktai“ ir „grožio idėja“) rrodo jų ryšį. Daiktai, kad ir neprilygstantys idėjoms, yra į jas panašūs; taip yra dėl to, aiškino Platonas, kad daiktai priklauso nuo idėjų; ši priklausomybė nėra priežastinė, idėjos yra ne priežastys, o daiktų pavyzdžiai. Daiktai tarsi „dalyvauja“ idėjose ir dėl to įgyja jų savybių. Atrodo, kad idėjos „būna“ daiktuose. Abiejų pasaulių prigimtis skirtinga, bet jų sandara ta pati, nes realaus pasaulio tvarka yra idėjų pasaulio atspindys.

Kaip galėjo atsitikti, kad daiktai suformuoti idėjų pavyzdžiu? Atsakymo galima ieškoti lyginant juos su žmogaus darbais, atliktais pagal pavyzdžius. Analogija verčia daryti prielaidą, kad ir gamta turi savo pavyzdžius. Platonas vis labiau buvo linkęs šią analogiją aiškinti prielaida, kad gamta nėra mechaninis kūrinys, kad ji yra tikslingas Dievo kūrinys. Kaip žmonės savo darbus atlieka turėdami idealų pavyzdį, taip ir Dievas kūrė pasaulį vadovaudamasis idėja.

3) Idėjų prigimtis. Idėja yra būtis, bet – kokia? Ne fizinė, nes idėja dalyvauja daugybėje daiktų (pvz., ta pati grožio idėja atitinka daugybę gražių daiktų), o fizinės būties sferoje tai neįmanoma. Bet ji taip pat nėra ir psichinė būtis, nes idėjos yra ne sielų mintys, o minčių pavyzdžiai. Kas būtį supranta kaip daiktus arba mintis, tas susiduria su keblumais ir absurdais; tokia būties samprata Platonui buvo nepriimtina.

Tad kaip jis ją suprato? Užbaigtos

būties teorijos Platonas nesukūrė, nors visą gyvenimą apie ją galvojo. Buvo tikras, kad idėjos yra, kad jos susijusios loginiais saitais, kad sudaro hierarchiją, bet pats idėjų atradėjas neturėjo nei aiškios, nei tvirtos pažiūros į jų prigimtį. Galima manyti, kad jis pats tai žinojo ir su tuo taikstėsi matydamas, jog žmogaus protui lygiai neaiški ir daiktų prigimtis, nors šie duoti tiesiogiai ir kiekvienam yra žinomi; kaip tad idėjos, vos atrastos, galėjo būti iš karto iki gelmių pažintos?

Rodos, buvo dvi galimybės: suprasti iidėjas arba logine, arba religine prasme. Jei jos nėra giminiškos mums žinomai tikrovei, jei jos nėra nei fizinės, nei psichinės, tai yra viena iš dviejų: arba jos yra „gryna idealybė“, tarnaujanti pavyzdžiu ir matu pažinimui ir veiklai, bet esanti vien tik prote, arba jos yra realybė, bet mums nesuprantama, nežemiška, dieviška. Platono raštuose dažniausiai pasitaiko pirmoji idėjų samprata; tačiau jis rašo ir kad jos egzistuoja „antdangiškose vietose“ (tiesa, taip rašoma tuose dialoguose, kuriuose dažniausiai kalbama perkeltine prasme). Tikriausiai jis blaškėsi ttarp abiejų sampratų, imanentinės ir transcendentinės. Pagaliau labiau nei

pati teorija jam rūpėjo jos taikomoji psichologinė, epistemologinė, etinė, politinė prasmė, o ji buvo santykiškai nepriklausoma nuo idėjų sampratos.

2.SIELOS TEORIJA.

1) B i o l o g i n ė sielos f uu n k c i j a. Sukurdamas nauja idėjų teoriją, Platonas sukūrė ir naują sielos sampratą. Iš tikrųjų žodį „siela“ graikai gerai žinojo ir iki Platono, bet jis suteikė tam žodžiui naują turinį. Iki jo natūrfilosofai sielą suprato kaip tam tikrą medžiagą, orfikai – kaip nežemišką demoną. Platonas šias sampratas modifikavo ir sukūrė originalią jų sintezę.

Natūrfilosofai sielą laikė gyvybės veiksniu: žmogus gyvena, kol ją turi, ir miršta, kai jos netenka. Sielą jie suprato kaip medžiagą, tik subtilesnę už tą, iš kurios sudarytas kūnas. Platonas išsaugojo biologinę jų sielos sampratą: ir jam siela buvo gyvybės veiksnys, be kurio kūnas yra negyvas. O gyvybė yra tai, kas būtybę daro savaime judančią. Tokia ir yra sielos esmė: ji yra savaiminio judėjimo šaltinis.

Laikydamasis bbiologinės sielos sampratos, Platonas vis dėlto nemanė, kad siela yra materiali. Siela, kaip gyvybės veiksnys, yra materijos priešybė, nes materija iš prigimties yra inertiška, o siela yra judėjimo šaltinis. Ji yra reali, bet ne materiali. „Platono filosofijoje, – rašė Leibnizas, – tobuliausia, man atrodo, yra tai, kad jis dvasią apibrėžia kaip substanciją, kuri juda pati, kuri veikia laisvai ir savaime, kad jis traktuoja ją kaip veiklųjį pradą, priešingą materijai“.

2) Pažintinė sielos f u n k c i j a. Ankstyvoji ggraikų filosofija pažinimą laikė ne psichiniu aktu, o kūno funkcija. Suvokimas jai buvo fiziologinis dalykas, o pažinimo prigimtis – tokia pati kaip suvokimo.

Platono požiūris kitoks. Juk ne už visas savo žinias turime būti dėkingi kūno organams: spalvas suvokiame akimis, garsus – ausimis, tačiau kokiu organu suvokiame būtį, skirtumą, tapatybę, panašumą ir daugybę kitų savybių, kurios yra bendros skirtingų pojūčių objektams? „Atrodo, – rašė Platonas, – kad joms suvokti nėra atskiro organo, kad siela pati įžvelgia bendrąsias visų daiktų savybes“. Neturėdama jutimo organų, siela šias savybes pažįsta pati. Jų pažinimas yra ne kūno, o sielos funkcija. „Bendrąsias savybes“ pažįsta ne kūnas, o siela; o kadangi pažinimas yra vieningas, reikia manyti, kad siela pažįsta ir visais kitais atvejais. Kūnas ir jo pojūčiai sielai yra pažinimo įrankiai. Siela pažįsta pati tiesiogiai arba pasinaudodama tais įrankiais kaip tarpininkais.

Tačiau ne daiktų, o idėjų pažinimas, pasak Platono, įtikinamiausiai rodo pažinimą esant sielos funkciją; juk idėjas tai žinome, nors kūnas su jomis neturi ir negali turėti jokio sąlyčio. Tad platoniškoji sielos samprata, kurioje, greta biologinės, sielai teikiama ir pažintinė funkcija, buvo susijusi su idėjų teorija.

Platonui siela pirmiausia buvo gyvybės veiksnys, bet, pripažindamas jai pažintinę funkciją, jis žengė esminį žingsnį prie dabartinės sielos sampratos.

3) Religinė sielos funkcija. Stiprūs PPlatono religiniai jausmai, ypač nemirtingumo troškimas, skatino jį ir toliau keisti sielos sampratą priskiriant jai dar vieną vaidmenį. Nemirtingumo troškimo negali patenkinti kūnas, kurio pomirtinis sunykimas yra akivaizdus; tai gali padaryti tik siela, kuriai pavyksta palikti kūną su paskutiniu atodūsiu. Tad suprantama, kad sieloje Platonas matė ne mirtingąjį žmogaus pradą. Šiuo atžvilgiu jis turėjo pirmtakų – mistines religines sektas, pavyzdžiui, orfikų, ir šioms sektoms artimas filosofines mokyklas, pavyzdžiui, pitagorininkų. Jos sielą suprato kaip esybę, tvaresnę ir tobulesnę už visa, kas žemiška, kaip anapusinę, dievišką esybę, tik trumpam apsigyvenusią kūne.

Biologinių ir pažintinių funkcijų sąsaja su anapusine esybe turėjo negirdėtų pasekmių. Juk siela, suprantama biologiškai ir psichologiškai, nors ir yra nemateriali, vis dėlto yra susijusi su kūnu: ji skatina kūną judėti ir savojo kūno organais pažįsta kitus kūnus. O jei ji yra anapusinė esybė, tai negali būti susijusi su kūnu. Ji negali turėti suvokinių, kuriems reikalingi kūno organai; taip pat negali patirti jausmų ir aistrų, kurie atsiranda dalyvaujant sielai. Tai, kas dabartiniu požiūriu priklauso psichiniams dalykams, Platono buvo išskaidyta: didžioji dalis buvo priskirta kūno veiklai, o sielai palikta tik tai, ką ji turi „pati savaime“ nedalyvaujant kūnui. Iš Platono išskirtųjų sielos dalių – protingosios, impulsyviosios ir juntančiosios – tik protingoji galėjo būti llaikoma „pačia siela“.

Tad iš tikrųjų Platonas vartojo ne vieną, o dvi sielos sąvokas: platesnę ir siauresnę. Pirmoji rėmėsi biologiniais ir psichologiniais, antroji – religiniais samprotavimais. Pirmąja prasme siela apėmė juslinę veiklą, antrąja ji buvo pats protas. Pirmoji buvo materialios gamtos dalis, antroji nebuvo niekuo su ta gamta susijusi. Iš Platono sekėjų pirmąją sielos sąvoką išplėtojo Aristotelis, antroji buvo atnaujinta senovės pabaigos religinių mąstytojų ir išvystyta krikščionybės.

4) Siela ir kūnas. Nematerialios sielos samprata vertė sielą griežtai priešinti su kūnu. Platonizmas buvo ne tik idėjos ir daikto dualizmas, bet ir sielos bei kūno dualizmas. Šį dualizmą galima nusakyti tokiais teiginiais:

a) siela yra nemateriali;

b) ji yra atskira nuo kūno, nepriklausoma. Siela ir kūnas, nors ir yra susiję žmoguje, yra vienas nuo kito nepriklausomi. Sąjunga su kūnu sielai nėra būtina. Tad platonizmas dukart peržengia materialistinės pasaulio sampratos ribas: pripažindamas nematerialias idėjas ir nematerialias sielas;

c) priešingai kūnui, kuris sudarytas iš dalių, siela yra nesudėtinė. Jei žmogus yra vientisas, tai tik savo sielos, o ne kūno dėka. Tačiau nesudėtinė buvo tik Platono siauriau suprantama siela; kai jis kalbėjo apie ją platesne prasme, dalijo ją į dvi dalis – protingąją ir juntančiąją – arba net į tris – protingąją, juntančiąją ir tarp jų esančią impulsyviąją;

d) siela yra

tobulesnė už kūną. Siela (žinoma, tik protingoji) pažįsta idėjas ir supanašėja su jomis: taigi ji yra tiesos, gėrio ir viso, kas žmoguje vertinga, šaltinis. Dėl to kūno negalima laikyti lygiaverte su ja žmogaus dalimi; kūnas yra jai pavaldus, o ji yra žmogaus esmė. Žmogus – tai kūną valdanti siela;

e) kadangi siela pranašesnė už kūną, vadinasi, jų sąsaja sielai nenaudinga. Ji būtų geresnė ir laimingesnė, būdama laisva nuo kūno; kūnas jai yra kalėjimas ir kapas. Tik kūnui mirus prasideda tikrasis sielos ggyvenimas. Šį tikėjimą jau seniai skelbė orfikai ir pitagorininkai. Jie Platono spiritualizmui suteikė tam tikrą religinį atspalvį;

f) siela, priešingai kūnui, yra nemirtinga. Šiam teiginiui, kaip, jo nuomone, svarbiausiam, bet ginčytinam, Platonas paskyrė daug apmąstymų.

5) Sielos nemirtingumas. Nors kūnas suyra ir sunyksta, siela, būdama nuo jo nepriklausoma, gali išlikti ir toliau. Platonas buvo įsitikinęs, kad ji ne tik ilgiau išlieka už kūną, bet ir yra amžina. Jos buvimas neturi nei galo, nei pradžios; ji yra ne tik nemirtinga, bet ir amžina. ŠŠiam įsitikinimui pagrįsti Platonas ieškojo argumentų; tam paskyrė vieną iš savo veikalų („Faidoną“); prie šio klausimo grįždavo ir kituose savo veikaluose. Jis pasitelkė visus savosios sielos sampratos niuansus, kad rastų kuo daugiau jos nemirtingumo argumentų, aukojo žemesniąsias sielos dalis, kad ttik išgelbėtų protingąją sielą. Štai keletas jo argumentų:

a) sielos sąvoka būtinumo ryšiais susijusi su gyvybės sąvoka; kadangi gyvybė eliminuoja mirtį, tai ir sieloje nėra mirties. Čia siela suprantama biologiškai, kaip gyvybės principas. Išvada iš šio argumento gali būti tik tokia: jei siela yra ir kol ji yra, ji gali būti tik gyva ir niekada – mirusi;

b) siela turi įgimtą žinojimą, vadinasi, ji privalėjo jį turėti prieš gimdama, tad ji pati jau buvo prieš gimdama. Šiuo atveju siela suprantama kaip pažinimo subjektas. Šis argumentas galioja tik tuo atveju, jei pripažįstamas apriorinis žinojimas ir jei jis gali būti tapatinamas su įgimtu žinojimu, o įgimtas žinojimas – tai įgytas prieš gimstant; net ir šiuo atveju šis argumentas daugių daugiausia įrodo tik tai, kad ssiela tam tikrą laiką buvo iki gimdama, o ne kad ji buvo ir bus amžinai;

c) kiekvienas dalykas žūva nuo savito blogio. Sielos blogis yra neteisingumas, nesusitvardymas, bailumas, tamsumas; tačiau patirtis rodo, kad šitos ydos nenumarina sielos; tad niekas daugiau ir negali jos numarinti. Šiuo atveju siela suprantama kaip etinis-religinis pradas.

6) Eschatologija. Platonas, kaip ir orfikai, kėlė klausimą, kodėl tobula ir amžina siela yra susieta su netobulu ir mirtingu kūnu. Jo atsakymas buvo etinis ir religinis, kaip orfikų; jis, kaip ir jjie, manė, kad a) siela pirmiausia egzistavo be kūno, b) ją prislėgė nuodėmė, c) kuriai išpirkti ji buvo susieta su kūnu. Kai kaltė bus išpirkta, ji vėl bus laisva. Tiesos pažinimą filosofijos dėka jis laikė patikimiausia priemone sielai iš kūno išlaisvinti.

Kokia nesibaigianti istorija laukia iš kūno išsivadavusios sielos? Tą begalybę Platonas užpildo arba aibe pastangų ir veiksmų, arba nedrumsčiama laime. Platonas savo eschatologijoje baudėsi paaiškinti sielos likimą: jis vaizdavo pomirtinį teismą, kūnų atsimainymą, net topografinę vietą, kur sielos būna po mirties. Net blaiviausiuose dialoguose, kuriuose svarstomos epistemologijos ar politikos problemos, tie svarstymai pertraukiami ir žvelgiama į pomirtinio likimo perspektyvą- Platonas buvo vienas iš tokių filosofų, kurie suprato, jog ne į visus jiems ant širdies gulinčius klausimus galima tiksliai atsakyti, bet vis dėlto manė, kad filosofijai nedera šių klausimų išsižadėti. Platono pavyzdys paveikė filosofiją, kuri nuėjo kitu nei tikslieji mokslai keliu.

Vis dėlto peržengdamas tikslumo ribą, Platonas puikiai žinojo, kur ta riba yra. Aprašęs mirusiųjų buvimo vietas, jis priduria: „Kad viskas iš tikrųjų yra taip, kaip čia aprašiau, šito blaiviai mąstantis žmogus negali tikrai tvirtinti“, „bet verta išdrįsti tą sakyti, nes tai yra graži drąsa“. „Tu, Kalikli, – rašo jis kitoje savo eschatologijos vietoje, – tikriausiai visa tai laikai bobiškais sapaliojimais; ir iiš tikrųjų į tokius rašinius galima būtų žiūrėti su panieka, jei tik būtų galima sugalvoti ką nors geresnio ir teisingesnio“.

Platonas buvo mokslininkas, bet ne vien mokslininkas. Kur jis negalėjo pasinaudoti moksliniu metodu, ten griebėsi poetinės išmonės arba pasikliovė religiniu tikėjimu. Moksliniai ir nemoksliniai motyvai ypač tapatinami jo sielos teorijoje. Platoniškas šių skirtingų motyvų jungimo būdas ilgai išliko europinės minties istorijoje. Kai kurie iš jo sekėjų netgi išimtinai pabrėždavo orfiškus jo psichologijos motyvus, neturėdami nuovokos, kokią turėjo Platonas, apie ribą tarp mokslo ir mito.

3. GAMTOS MOKSLAS.

1) Pasaulio tikslingumas. Materialia gamta Platonas domėjosi mažiausiai, manydamas ją esant žemiausia būties rūšimi, neturinčia to tobulumo, kuris būdingas idėjoms ir sieloms. Tačiau kai vėlesniuose savo darbuose pradėjo ja specialiai domėtis, priėjo nelauktai palankių jai išvadų.

Platonui buvo tolima mechanistinė gamtos samprata, būdinga Demokrito filosofijai: gamtą jis manė esant ne aklo būtinumo sudarytu mechaniniu detalių rinkiniu, o organine, tikslingai ir protingai sutvarkyta visuma. Nors ji yra materiali, bet turi idealių ir dvasinių elementų. Pradžioje matęs gamtos netobulumą ir priešinęs jai tobulas idėjas, vėliau joje pačioje įžvelgė šiek tiek idėjos tobulumo. Šitą jo nuostatą galėjo sustiprinti dar jam gyvam esant pitagorininkų mokslininkų padaryti astronominiai atradimai. Jei Žemė yra rutulys, o planetų keliai apskriti, vadinasi, pasaulyje vyrauja paprasčiausios iir tobuliausios formos, ir harmonija yra jos sandaros principas. Dangaus kūnai juda pastoviomis ir geometriškai taisyklingomis orbitomis, taigi pasaulyje viešpatauja protas irdama.

Jis manė, jog gamtos savybes galima suprasti tik padarius prielaidą, kad ji yra tikslingai sutvarkyta. Tikslas, kurio paieškos grynai deterministinėje Demokrito sistemoje atrodė prietaras ir buvo visiškai pašalintos iš mokslo, Platonui tapo pamatiniu gamtos supratimo principu. Tikslingumas ir protinga gamtos santvarka vertė jį, kaip pats rašo, tikėti, kad yra dievybė, kuri protingai sukūrė pasaulį. Savo požiūriui į gamtą perteikti „Timajuje“ pasirinko religinę formą – pasaulio sukūrimo aprašymą. Šiame dialoge, mokslines išvadas supindamas su mitu, jis nupasakojo pasaulio tikslą ir jo realizaciją.

„Demiurgas“ arba dieviškasis pasaulio kūrėjas kūrė jį gerumo skatinamas: pasaulio gerumas buvo jo tikslas, ir dėl to jis pasaulį sukūrė geriausią iš galimų. Taigi, kurdamas pasaulį, jis vadovavosi idėja. Vadinasi, idėjos yra pasaulio atsiradimo veiksnys: Demiurgas buvo veiksmo priežastis, o idėjos – pasaulio provaizdis. Provaizdžio savybės ilgainiui perėjo į realų pasaulį.

Kūrėjas pasaulį padarė gyvą, dvasingą ir protingą, nes gyvybė, dvasia ir protas yra geriau nei mirtis ir bedvasiškumas; dėl to jis pasaulį sukūrė vieningą ir vientisą, o jo dalis susiejo taip glaudžiai, kaip jos yra susietos gyvame organizme. Jis suteikė jam visų tobuliausią – rutulio — formą ir patį

tobuliausią judėjimą — judėjimą apskritimu. Tad ne atsitiktinumas ar mechaninis būtinumas, o pasaulio tikslas – tobulybė — leidžia paaiškinti jo sandaros ypatybes. Pavyzdžiui, laikas yra tam, kad pasaulis prilygtų amžinybei, planetos sukurtos laikui matuoti; stichijos yra keturios, nes tiek narių turi tobula proporcija; augalai yra tam, kad gyvos būtybės turėtų maisto, o gyvos būtybės yra tikslingos iki smulkmenų, tikslinga jų organizacija, jų išvaizda, jų organų funkcijos. Pasaulis kaip visuma yra „regima, gyva būtybė, kūrėjo paveikslas, suvokiamas dievas, jis yra didžiausias iir geriausias, gražiausias ir tobuliausias“.

2) Medžiaga. Pasaulis turėjo būti sukurtas iš kažko; turėjo būti medžiaga, iš kurios jis buvo padarytas. Greta Demiurgo ir idėjų buvo trečia pasaulio priežastis; greta veiksmo ir tikslo buvo dar materialioji priežastis. Vadinasi, ji turėjo būti pirmiau nei atsirado pasaulis: pasaulis turi pradžią, bet medžiaga yra amžina, kaip Dievas ir idėjos. Ir pasaulis, griežtai kalbant, yra ne sukurtas, o pastatytas iš jau anksčiau buvusios žaliavos.

Medžiaga iš prigimties yra beformė, neapribota ir neapibrėžta, todėl ji gali įgyti bbet kokią formą. Jos vieta ten, kur realizuojasi formos: tai yra vienintelis dalykas, ką apie ją galima pasakyti, jei iš prigimties jai būdingas neapibrėžtumas. Kai Demiurgas tai neapibrėžtai medžiagai suteikė apibrėžtą pavidalą, tada išjos atsirado pasaulis. Medžiaga yra nedieviškas elementas, ttodėl iš jos yra visa, kas pasaulyje netobula ir bloga. Dėl jos veikimo pasaulis nėra visiškai tikslingas ir atitinkantis protą.

Tai buvo visiškai nauja medžiagos samprata; ankstesni filosofai, kurie domėjosi tik materialiu pasauliu, nė nemanė pripažinti jam nei apibrėžtumo, nei tobulumo. Kodėl įvyko šis pokytis? Todėl, kad idėjas ir sielas Platonas traktavo kaip gamtos dėmenis. Pašalinus šiuos dėmenis medžiagai liko tik neapibrėžtumas ir netobulumas. Iki tol medžiaga buvo suprantama kaip konkrečių materialių kūnų visuma, o Platonui ji buvo tik abstraktus kūnų dėmuo. Ši abstrakti medžiagos samprata neliko vien Platono nuosavybė; priešingai, Aristotelio išplėtota ji ilgiems amžiams išliko filosofijoje.

Tad Platonas, be dievybės, pripažino dar du amžinus būties veiksnius: idėjas ir medžiagą. Idėjos yra amžina būtis, o medžiaga, kadangi ji neapibrėžta, yra amžina nnebūtis. O realus pasaulis, kosmosas, nėra amžinas: jis radosi, kai Demiurgas sujungė idėją su medžiaga. Kaip būties ir nebūties samplaika, jis yra „būties ir nebūties tarpininkas“, idealių pavyzdžių ir medžiagos junginys, taigi tobulumo ir netobulumo, tikslingumo ir būtinumo vienybė.

3) Pasaulio siela. Demiurgas sukūrė pasaulį tobuliausią iš galimų; kas jame yra mažiau tobula, yra vėlesnio pasaulio sugedimo padarinys. Platonas atmetė tą tvarką, kaip iki jo ir po jo paprastai būdavo suprantama pasaulio raida; jam tobulumas buvo ne raidos padarinys, o jos ppradžia. Pasaulis ne žengia pirmyn, o traukiasi atgal. Pirmiausia buvo sukurtos sielos, kaip tobuliausi pasaulio dėmenys, lr tik paskui – kūnai. Kadangi kūnai netobuli, jie negalėjo būti pirmasis Dievo kūrinys. Jie buvo sukurti vėliau už sielas ir pritaikyti joms kaip jų įrankiai. Tad jie yra tik antrinis pasaulio dėmuo, tuo tarpu siela – jo pirminis dėmuo.

Sielos yra ne tik organiniuose kūnuose. Juk pirmiausia sielas turi planetos. Platonas perėmė pitagorininkų mokslininkų pažiūrą, kad planetos sukasi tuščioje erdvėje, todėl jų judėjimas nėra sukeltas iš išorės, o turi kilti iš jose pačiose esančio šaltinio. O savaiminio judėjimo šaltinis ir yra tai, ką vadiname siela.

Panašiai ir visata kaip visuma judėjimo šaltinį turi savyje, vadinasi – turi sielą. Tai skamba fantastiškai, o iš tikrųjų čia vartojama plati ir mums svetima sielos sąvoka. „Planetų siela“ arba „visatos siela“, savaime aišku, nėra siela Platono vartota siaurąja prasme, ne protingoji siela, kurią turi tik žmogus, bet siela plačiąja prasme kaip judėjimo ir gyvybės pradas. Šia prasme siela – o ne medžiaga- yra pamatinė Platono gamtos filosofijos sąvoka. Visatos siela suteikia jai taisyklingą judėjimą ir gyvybe, formą ir tvarką. Ši pasaulio samprata buvo visiškai priešinga atomistikai, suskaldžiusiai pasaulį į nesuskaičiuojamą daugybę negyvų ir tarpusavyje nepriklausomų dalelių.

Platonas moralini požiūrį, kuriuo vvadovaudamasis Sokratas aiškino žmonių reikalus, pritaikė gamtai. Tyrinėdamas gamtos reiškinius, jis ieškojo ne tik jų priežasčių, bet ir tikslų; padaręs prielaidą, kad pasaulis yra „geriausias iš kūrinių“, iš jos, „remdamasis sąvokomis ir skaičiais“, jis dedukavo jo savybes. Demokritas buvo klasikinis mechanistinės gamtos sampratos atstovas, o Platonas – finalistinės sampratos šalininkas. Didieji to meto gamtotyros atradimai, liudijantys pasaulio tvarką ir harmoniją, atrodo, patvirtino tokią sampratą. Religinė nuostata padarė Platoną atomistikos ir kiekvienos mechanistinės teorijos priešu; jis buvo įsitikinęs, kad pasaulyje privalo būti vieta laisvoms ir amžinoms sieloms ir kad kiekviena su tuo nesiskaitanti teorija yra melaginga.

Gamtos reikaluose Platonas nesijautė taip laisvai kaip etikos ir logikos dalykuose; čia daugiau nei kitur naudojosi svetimomis mintimis. Tačiau ir šioje srityje jis sukūrė savitą sintezę, senovės gamtininkų pažiūras prisodrinęs orfikų tikėjimu dvasios pranašumu, pitagorininkų mokslu apie harmoningą kosmoso sandarą, Sokrato įsitikinimu moralinių normų svarba ir savąja idealios, anapus pasaulio esančios, bet pasauliui tarnaujančios pavyzdžiu būties doktrina. Platono idealizmas pirmiausia rėmėsi teiginiu, jog greta realių daiktų yra idėjos, panašiai kaip jo spiritualizmas – teiginiu, kad greta materialių kūnų yra sielos. Samprotavimai apie gamtą skatino jį pripažinti, kad idėjos ne tik yra greta daiktų, bet ir juose atsispindi, ir kad sielos taip pat ne tik yra greta mmedžiagos, bet ir sudaro esminį visos materialios gamtos dėmenį. Tokiu būdu idealizmas ir spiritualizmas buvo išplėsti ir sustiprinti: teorijos, galiojusios tik anapus materialaus pasaulio ribų, buvo pritaikytos ir jam; netekusi savo dualistinio pobūdžio, Platono filosofija tapo visuotiniu idealizmu ir spiritualizmu.

4. PAŽINIMO TEORIJA.

l)Mąstymas. Pažinimo teorija, kurią pradžioje graikai laikė šalutiniu būties teorijos klausimu, Platono filosofijoje tapo lygiavertė bū-

ties teorijai. Platonas suformulavo klausimą: kas yra pažinimas? Tam klausimui aiškinti jis paskyrė visą vieną iš savo veikalų („Teaitetą“).

Pirmykštė graikų pažinimo samprata buvo tokia: pažinimas yra suvokimas; daiktus galima pažinti tik turint su jais juslinį ryšį. Platonas šią sampratą atmetė. Šis atmetimas buvo idėjų teorijos rezultatas, nes šios teorijos požiūriu pažinimas turi apimti idėjas, o juslinis suvokimas idėjų pažinti nepajėgia. Jeigu ir galima idėjas pažinti, tai tik protu, o ne juslėmis. „Daiktus galima matyti, bet negalima jų mąstyti, o idėjas galima mąstyti, bet negalima jų matyti“. Panašiai yra ir dvi būties rūšys: idėjos ir daiktai, atitinkamai yra ir dvi pažinimo rūšys: protinis ii juslinis.

Tačiau tas būties ir pažinimo adekvatumas nėra visiškas. Platonas pamažu įsitikino, kad juslėms neprieinamos ne tik idėjos, kad juslių nepakanka net daiktams pažinti. Su juslėmis turi bendradarbiauti mintis.

Iš tikrųjų, norint pažinti daiktą, reikia jį matyti, girdėti ar lytėti. Tačiau tam tikri

sąvokiniai, pavyzdžiui, formos suvokinys, reikalauja, kaip sako Platonas, minties pagalbos. Maža to, ne visas daiktų savybes galima suvokti juslėmis. Spalvas pažįstame akimis, garsus – ausimis; bet skirtumas tarp spalvos ir garso nei matomas, nei girdimas; tas pat pasakytina apie tapatybę, skaičių ir daugybę kitų „bendrųjų“ savybių. Joms pažinti neturime jutimo organo; belieka manyti, kad „pati siela visuose daiktuose pastebi tas bendrąsias savybes“, kad jos pažįstamos mintimis, o ne pojūčiais.

2) Įgimtas žinojimas. Mintis, priešingai vyraujančiai nuomonei, yra nepriklausoma nuo suvokimo. Teisinga, jjog „visi sutinkame, kad mintis atsiranda tik po žiūrėjimo, klausymo ar kokio kito pojūčio“. Ta chronologinė pirmenybė yra faktas, kurio Platonas nė nemano ginčyti. Tačiau jis teigia, jog mintis, nors ir ateina po suvokimo, nesiremia juo.

Iš suvokinio negalėtume, pavyzdžiui, gauti lygybės sąvokos, nes mūsų suvokiami daiktai niekada nėra tikrai lygūs, jie tik apylygiai. Santykis yra atvirkščias: ne sąvokos remiasi suvokiniais, bet suvokiniai – sąvokomis. Suvokdami kokius nors daiktus ir laikydami juos, pavyzdžiui, lygiais, jau turime lygybės sąvoką ir pasinaudojame ja kkaip matu. Lygybės sąvoką jau turėjome turėti anksčiau nei suvokėme, kad tam tikri daiktai yra lygūs, o šią sąvoką įsisąmoninome tik sugebėję suvokti lygius ar greičiau apylygius daiktus. Suvokiniai šiuo ar kitais atvejais yra pretekstas sąvokoms įsisąmoninti, bet jie nėra nnei medžiaga, nei pamatas joms kurti. Jie nesukelia sąvokų, o tik jas primena.

Kad žinojimą turime anksčiau nei juslėmis susiduriame su tikrove, patvirtina taktai. Antai žmonės į tiksliai suformuluotus klausimus patys savyje susiranda tikslius atsakymus; pavyzdžiui, tokiu būdu jie atranda geometrinių figūrų savybes, nors nebuvo mokęsi geometrijos. Tad greta suvokiniais paremto žinojimo yra kitoks žinojimas, ankstesnis už suvokimą. Pirmasis formuojasi laipsniškai, o antrasis yra duotas nuo pat gimimo, įgimtas.

Tikriausiai šitokia pažiūra Graikijoje buvo paskelbta pirmą kartą. Iki Platono filosofai skyrė sąvoką nuo suvokinio, tačiau ją laikė subtiliausia suvokinio atmaina; protą jie vertino labiau už jusles, tačiau jį laikė antstatu, kuris be juslinio pamato negalėtų išsilaikyti; jie buvo racionalistai, o Platonas buvo pirmasis aprioristas.

Žinojime, kaip jį suprato Platonas, slypėjo mįslė: kaip galime nnuo gimimo žinoti kažką, ko dar nesame mate? Kaip, pavyzdžiui, galime žinoti idėjas, su kuriomis niekada nesusiduriame, bet būtent su kuriomis įgimtos sąvokos pirmiausia ir yra susijusios? Šią mįsle Platonas taip įmena: jis daro prielaidą, kad mūsų protas regėjo idėjas ankstesniame gyvenime ir išlaikė jas atmintyje; vadinasi, žino jas nuo gimimo ir žino taip akivaizdžiai, tarsi jas matytų. Dėl to dabartiniame gyvenime mums jau nebereikia įgyti žinių apie idėjas; užtenka jas prisiminti; įgimtas žinojimas yra „prisiminimas“ (anamnezė).

Platoniškasis mįslės įminimas buvo ttuo ypatingas, kad racionalus žinojimas čia buvo aiškinamas pasiremiant iracionaliu orfišku ar pitagorišku tikėjimu sielų persikėlimu. Buvo pripažįstamas nepriklausantis nuo patirties žinojimas, tačiau jis buvo grindžiamas ankstesniame gyvenime įgyta patirtimi. Taigi Platono apriorizmas buvo slaptas empirizmas, iš esmės ne ką tenutolęs nuo Graikijoje įprastos pažinimo sampratos.

3) Pažinimo laipsniai. Protinį pažinimą Platonas laikė ne tik nepriklausomu nuo juslinio, bet ir aukštesniu už jį. Tikrajam pažinimui jis kėlė du reikalavimus: kad pažintų pačią būtį ir kad būtų būtinas. Šiuos reikalavimus atitinka tik racionalus pažinimas, nes juslėms prieinami tik reiškiniai, be to, jos nuolatos klaidina; juslinis pažinimas yra greičiau nuomonė nei pažinimas. Griežtai laikantis šios pažinimo sampratos tenka pripažinti, kad iš tikrųjų nėra dviejų pažinimo rūšių, o tik viena: racionalus idėjų pažinimas; visa kita tėra nuomonės.

Šis pažinimo apibrėžimas buvo toks griežtas ir siauras, kad už pažinimo ribos liko beveik visa, kas rūpi žmogui: ir gamta, ir siela, ir dievai. Dėl to Platono pažinimo teorija negalėjo apsieiti be teoriškai atmestos „nuomonės“; kur tikrasis pažinimas buvo neįmanomas, jį turėjo pavaduoti nuomonė, praktiškai pasirodžiusi ne mažiau naudinga negu pažinimas.

Tad Platonui racionalus ir juslinis žinojimas tapo pažinimo kelio pakopomis. Ir nuo to paties Platono, kurio pažinimo samprata buvo visiškai vienpusiška, prasideda kompromisinė pažinimo pakopų teorija.

Ši teorija neapsiribojo ddviem pažinimo pakopomis – protine ir jusline. Kaip dviejų ankstesnių kartų graikų filosofai skyrė mintis ir pojūčius, taip dabar Platonas skyrė dvi minčių rūšis, kurių iki tol niekas nebuvo atskyręs: diskursyviąją mintį ir intuityviąją mintį. Anas buvo pirmasis, o šis – antrasis pažintinių galių atskyrimo etapas. Priešingai diskursyviajam mąstymui, kuris netiesiogiai, samprotavimu prieina tiesą, intuicija ją pažįsta tiesiogiai, ji yra tam tikra intelektualinė įžvalga arba minties sąlytis su jos objektu. Vėlesni filosofai intuiciją suprato kaip ekstazinę ir mistinę būseną, kai apžavėtas protas bendrauja su dievybe; Platonui tai buvo svetimajam intuicija buvo savarankiškai ir su savimone veikiančio proto aktas. Intuiciją, kaip tiesioginio tiesos pažinimo galią, Platonas

iškėlė aukščiau už samprotavimą – ir jo pažinimo pakopų teorijoje atsirado aukščiausia pakopa, aukštesnė už juslinę ir diskursyvinę: intuityvus pažinimas.

4) Mokslinis pažinimas ir dialektinis metodas. Platonas sukūrė mokslo teoriją, atitinkančią jo bendrąją pažinimo sampratą. Ši teorija, chronologiškai pirmoji iš mus pasiekusių, buvo griežčiausias racionalizmas. Ji skelbė, jog iš dviejų metodų, kuriais naudojasi tyrinėtojai, empirinis daugių daugiausia gali pasitarnauti daiktų tyrinėjimui, o idėjų tyrinėjimui tinka tik apriorinis metodas. Tiksliai kalbant, empirinis metodas yra nepakankamas net daiktų tyrinėjimui, jei tas tyrinėjimas pretenduoja būti mokslinis; juk mokslas yra tobuliausias pažinimas, o empirinis metodas, grindžiamas jusliniais duomenimis, visada yra nepatikimas. EEmpiriškai galima konstatuoti tik laikinus dalykus, o mokslas tikslia šio žodžio prasme ieško visuotinių tiesų, jis yra „žinios apie tai, kas yra amžina“ .

Toks požiūris vertė Platoną siaurai suprasti mokslo sąvoką ir apriboti ją tik racionaliais tyrimais. Empirinis faktų žinojimas, jo nuomone, visai nepriklauso mokslui; stebėjimas nėra mokslinis metodas. Pavyzdžiui, astronomijoje žvalgymasis į „vaizdus danguje“ gali būti naudingas tik pavyzdžiams pateikti: „tuo margumynu danguje galima pasinaudoti tik kaip pavyzdžiu“. „Astronomiją tyrinėsime kaip geometriją, o tai, kas yra danguje, paliksime nuošalyje, jei norime užsiimti tikra astronomija“.

Kad Platonas sukūrė būtent tokią mokslo teoriją, apskritai tam turėjo įtakos jo idealistinė pažiūra, be to, dar matematikos ir matematinės gamtotyros raida, kurios liudininkas jis buvo. Greta visuotinių gamtos dėsnių, kuriuos pitagorininkų mokslininkai matematiniais skaičiavimais nustatė astronomijos ir akustikos srityje, paprasto stebėjimo duomenys turėjo atrodyti menki, netikslūs ir nepatikimi, nes nemoksliniai.

Platoniškąjį mokslo idealą labiausiai atitiko matematika, nes ji buvo sąvokinio pobūdžio ir, apeidama kintančius reiškinius, tyrinėjo nekintančius ryšius. Tačiau net ir ji neatitiko visų Platono reikalavimų. Jis iš tikrųjų ją laikė mokslu, bet žemiausiu savo mokslų hierarchijoje. Pirma, todėl, kad ji nori nenori verčia griebtis stebėjimo ir naudojasi vaizdiniu mąstymu, o antra, todėl, kad yra dogmatiška, nes remiasi prielaidomis, kurių nemoka ir nebando pagrįsti.

Grynas mokslinis metodas,

neturintis matematikos trūkumų, esąs dialektika. Ji operuoja grynu nevaizdiniu mąstymu, ieško tiesos vien lygindama sąvokas ir teiginius, juos skaidydama ir jungdama. O kad išvengtų dogmatizmo, ji tyrinėja savo pačios prielaidas ir tol ieško joms argumentų, kol randa pakankamus; tas dedukcijos jungimas su redukcija daugiausia ją ir skiria nuo mokslams įprasto elgesio.

Dialektinis metodas pirmiausia tarnauja idėjoms tyrinėti, bet taip pat padeda !r reiškinius paaiškinti. „Faidone“ Sokrato lūpomis Platonas papasakojo, kokiais įvairiais keliais eidamas jis ieškojo šio paaiškinimo. Pagaliau jo nepatenkino nei PPriežasčių kelias, nei tikslų kelias, ir jis įsitikino, kad vienintelis teisingas aiškinimo būdas yra dialektinis: nustatant loginę reiškinių priklausomybę jie paaiškinami geriau nei atrandant jų priežastis ar tikslą. Sprendinių apie reiškinius sutapimas yra vienintelė garantija, kad juos suprantame teisingai. Taigi yra tokia mokslinės veiklos taisyklė: „kiekvienąkart pasirinkęs tą loginį teiginį, kurį manau esant stipriausią, tiesa vadinsiu tai, kas, mano akimis žiūrint, atitiks tą teiginį, o netiesa – kas su juo nesiderins“. Akivaizdu, kad prielaida (hipotezė) negali būti bet koks teiginys, oo tik „stipriausias“, labiausiai įtikinantis protą. Tas prielaidų metodas būdingas kiekvienam žinojimui, kuris nėra vien empirinis faktų teigimas; juk jeigu žinojimas nesiremia patirtimi, jis gali remtis tik „prielaidomis“, kurios protui yra „stipriausios“.

Aprašydamas šį metodą, Platonas išryškino vieną iš mokslinės veiklos ssudedamųjų dalių. Logikai tai buvo vertinga: dialektika atkreipė dėmesį į teiginių ryšius ir priartino prie dedukcijos principų suformulavimo. Buvo sukurti logikos pradmenys. Sokratas buvo tik loginių veiksmų virtuozas, Platonas jau buvo jų teoretikas; jis žinojo pamatinius logikos dėsnius ir parengė dirvą jiems sistemiškai išdėstyti, o tai padarė jau Aristotelis.

5) Filosofija. Dialektika Platonui buvo daugiau nei metodas, ji buvo filosofija. Juk ji ir tik ji savo neempiriniais veiksmais apeina reiškinius ir siekia idėjų, o būdama mokslu apie idėjas, ji yra tikrosios būties mokslas, kokia ir turi būti filosofija. Tik dabar ir tik tokia, kaip ją suprato Platonas, filosofija atsiskyrė nuo mokslų, su kuriais iki šiol ji gyvavo bendrai, atsirado jos atskiras objektas – idėjos ir atskiras metodas – dialektika. Ir atsiskyrė jji ne kaip lygi kitiems, o kaip tobuliausias iš mokslų, nes tik jos vienos objektas, kaip manė Platonas, buvo tikroji būtis ir tik ji viena turėjo patikimą metodą.

Platonas buvo atkaklus empirizmo priešas, bet nebuvo toks pat atkaklus racionalizmo draugas. Tiesą siela gali atrasti tik pati, be juslių pagalbos; tačiau „pačios sielos“ teikiamą pažinimą Platonas buvo linkęs suprasti įvairiai. Vienas pažinimo būdas buvo grynai racionalus, atitinkantis griežtus dialektikos dėsnius. Tačiau Platonas manė, kad svarbiausiais klausimais intuicija ir tikėjimas, mitas ir metafora, iiracionalus sielos impulsas taip pat ir net labiau nei tikslus samprotavimas gali priartinti mus prie tiesos. Tik mokslas turi būti grynai racionalus, o ne filosofija, kuri ir susiduria su tais galutiniais klausimais.

Platonas nė nemanė, kad pats protas įmins visas būties mįsles. Net jei protas ir perpras idėjų pasaulį, dar liks iracionalus pasaulio pradmuo – medžiaga. O aukščiausioji iš idėjų – gėrio idėja – taip pat pranoksta tai, ką protas pajėgus suprasti. Kadaise Platonas viename iš savo laiškų rašė: „Apie tai, kas man iš tikrųjų rūpi. nėra ir nebus jokio mano rašinio, nes tas dalykas nėra racionalus kaip matematika ir nenusakomas žodžiais. Tačiau jei su tuo dalyku ilgai galynėjaisi ir bendravai, sieloje netikėtai tarsi įsižiebia šviesa. Kas nėra vidujai suaugęs ir kraujo ryšiais susijęs su tuo, kas dora ir gražu, tas. niekada nesužinos tiesos apie gėrį ir blogį“.

Todėl tiesos pažinimas yra tik dalis filosofijos paskirties, kita jos dalis yra kažkas visai kita: įvykdyti perversmą sieloje, „sugiminiuoti ją su tuo, kas gera ir gražu“. Tokia filosofijos samprata atskyrė ją nuo mokslų dar radikaliau nei dialektinis metodas. Ir ateities kartoms Platonas paliko dvejopą filosofijos sampratą: tą, kuri filosofijai pripažįsta didžiausią racionalumą, ir tą, kuri iš filosofijos atima bet kokį racionalumą. Todėl racionalizmas, kaip iir iracionalizmas, vienodai įprato remtis juo kaip savo pirmtaku.

5. ETIKA.

1) Dorybių teorija. Etikos klausimams Platonas paskyrė daugiausia darbų. Iš pradžių veikiamas Sokrato intelektualizmo dorą jis tapatino su žinojimu. Tačiau laikui bėgant įveikė savo pirmtako vienpusiškumą. Jis įsitikino, kad dora priklauso ne vien nuo proto. Trijų sielos dalių skyrimas paskatino jį išplėsti etikos sritį; laikydamasis pitagoriško požiūrio į dorą kaip sielos damą ir harmoniją, jis manė, kad kiekviena sielos dalis privalo dalyvauti toje harmonijoje, kiek-viena privalo turėti savąją dorybę, o žinojimas yra tik vienos sielos dalies — proto -savybė. Tad atitinkamai trys sielos dalys turi tris dorybes: išmintis yra protingosios sielos dalies dorybė, drąsa – impulsyviosios ir santūrumas – geidžiančiosios sielos dalies dorybė; be jų, reikalinga dar ketvirta dorybė – teisingumas, – jungianti visas sielos dalis ir palaikanti jų darną, kad kiekviena darytų, „kas jai pridera“. Taip atsirado klasikinė keturių dorybių teorija, kuri išliko ištisus amžius.

Be to, Platonas suprato, kad pats žinojimas ir dorybė žmogaus gyvenimo dar nepadaro tikro ir tobulo. Žinojimas be džiaugsmo yra toks pat netobulas, kaip džiaugsmas be žinojimo. Kinikai buvo taip pat vienašališki ir todėl klydo taip pat, kaip ir kirėniečiai. Be abejo, ne kiekvienas džiaugsmas vertas, kad jo būtų siekiama. Tas džiaugsmas, kurį teikia juslės, ppaprastai yra sumišęs su blogiu ir kančia. Užtat iš grožio, žinojimo ir harmoningo gyvenimo kyla grynas džiaugsmas.

Po vienašališkų teorijų, nuo kurių prasidėjo graikų etika, tai buvo pirmasis mėginimas sugretinti ir klasifikuoti įvairias geras savybes ir dorybes. Buvo susisteminta padrika Sokrato pokalbių medžiaga ir pradėtas darbas, kurį toliau tęs Aristotelis.

2) M e i l ė s t e o r i j a . Vis dėlto Platono etikos branduolys glūdėjo dar ne čia, o jo idealistinėje pažiūroje į pasaulį. Ir būtį, ir gėrį jis dalijo į du pasaulius: idealų ir realų. Ir idealų gėrį laikė nepalyginti aukštesniu už realų.

Realus gėris, palyginti su idealiu, jam atrodė nepatvarus. Ar apskritai jis turi vertę ir gali būti laikomas gėriu? Šiuo klausimu Platono pažiūroms būdinga abejonė. Buvo laikas, kai jungdamas savąjį idealizmą su orfiškuoju asketizmu Platonas ragino visiškai išsižadėti laikinų gėrybių: jo idealas tada buvo filosofas, kuris pakyla virš realių daiktų, gyvena šalia jų tarsi jų nepastebėdamas. Jis pesimistiškai manė, kad realiame pasaulyje blogis turėjo ir turės persvarą prieš gėrį, ir dėl to vienintelis kelias į tikrąjį gėrį yra toli nuo šio pasaulio.

Tačiau tai nebuvo paskutinis Platono pažiūrų variantas. Vėliau jis teigė priešingai, kad realios gėrybės yra būtina kelio į idealų gėrį pakopa. Jo etika,

panašiai kaip ir jo pažinimo teorija, laikui bėgant atsikratė vienašališkumo, pripažinusi būtina raidos pakopa tai, ką anksčiau buvo atmetusi. Šita brandžioji jo etikos teorija susideda iš trijų tezių: 1) gėris yra hierarchiškas, 2) hierarchijos viršūnė yra ne koks nors realus, o idealus gėris – gėrio idėja, 3) realios gėrybės yra pradžia ir neišvengiamas etapas kelyje į viršūnę.

Apie šį realaus ir idealaus gėrio santykį Platonas kalba „Puotoje“, savojoje meilės teorijoje. Ryšys tarp gėrio ir meilės teorijų yra todėl, kad meilė, kaip jją suprato Platonas, yra ne kas kita, kaip sielai būdingas noras pasiekti ir amžinai turėti gėrį.

Todėl pirmasis meilės objektas yra realios gėrybės, pavyzdžiui, gražūs kūnai. Tik laikui bėgant siela supranta, kad sielų grožis yra aukštesnis už kūnų grožį, ir tada meilės objektu tampa gražios mintys ir poelgiai, gražūs dvasios kūriniai, žodžiu, dvasinis grožis. Dar vėliau suprantama, jog daiktai yra gražūs todėl, kad juose glūdi grožis, kuris jiems visiems yra bendras, o meilė gimsta ne vienam ar kitam gražiam objektui, bet vvisų objektų grožiui. Kas taip pamažu tobulinasi meilės dalykuose, tas pagaliau įžvelgs tai, kieno atžvilgiu visa kita buvo tik pasirengimas, būtent amžinąjį grožį, kuris yra grožis visada ir visiems, – grožio idėją.

Platono meilės sąvoka šnekamojoje kalboje paplito skurdžia ir grynai nneigiama prasme (vadinamoji „platoniškoji“ meilė) – kaip juslinio potraukio kūniškam objektui atsikratymas; iš tikrųjų Platonui antjuslinė meilė buvo tikslas, o juslinė meilė -tik pakopa į tą tikslą. Siekiant realių, santykinių, baigtinių, laikinų tikslų, galima pasiekti idealų, besąlygišką, amžiną tikslą — tokia Platono meilės teorijos prasmė.

Ši teorija buvo ne tik etinė tikslų teorija, bet ir psichologinis žmogaus polinkių aprašymas. Šis aprašymas buvo gerokai nutolęs nuo pažiūros, žmoguje matančios vien egoistinius ir hedonistinius polinkius. Platonas neneigė sielą turint ir tokių troškimų (ne veltui ji susieta su kūnu), bet pripažino ją turint ir potraukį antjusliniams amžiniems ir besąlygiškiems dalykams. Šis potraukis padeda žmogui peržengti ankštas ribas, į kurias įspraustas realus jo gyvenimas. Dėl tos idėjų meilės siela pasidaro tarpininke tarp realaus ir idealaus ppasaulio: pati priklausydama realiam pasauliui, ji siekia idėjų. Taigi Platono etikoje, ypač jo meilės teorijoje, slypi jo ontologijai būdingo dualizmo įveika. Du skirtingi pasauliai tampa pakopomis, kurias siela gali ir privalo paeiliui praeiti.

Platono etika, ypač jo meilės teorija, nepaisant jos poetinio polėkio ir aistros, buvo pati pozityviausia jo filosofijos dalis; transcendentinis dalykas joje buvo ne būtis, o tikslai, ir idėjų bei reiškinių santykis buvo ne dviejų pasaulių, o tikslų ir priemonių santykis. Šiuo atveju Platono idealizmas buvo pats kilniausias ir kkartu mažiausiai metafizinis.

Polinkį į gėrio idėją Platonas atrado esant svarbiausią dorybės požymį. Sokratas šį požymį vadino žinojimu, bet Platonui toks apibrėžimas jau buvo nepriimtinas. Užtat jis galėjo jį pakeisti nauju: idealaus tikslo siekimas išskiria dorybe iš visų kitų žmogaus siekių, nes visi kiti tikslai yra realūs.

Gėrio teorija Platono filosofijoje yra ypač svarbi: juk gėrio idėja yra jo sistemos viršūnėje ir pranoksta visas kitas idėjas. Ta gėriui suteikta viršenybė yra toks pat skiriamasis jo filosofijos bruožas, kaip ir idėjų viršenybė. Apie gėrio idėją Platonas rašo, kad ji panaši į saulę, kuri ne tik apšviečia daiktus, bet ir teikia galimybę jiems gyventi, vystytis ir augti; lygiai taip ir gėrio idėja lemia visų idėjų buvimą, nors pati jau yra virš arba anapus buvimo. Tais žodžiais, kuriuos pats vadino „pretenzija į dieviškumą“, bet kurie sukėlė stiprų atgarsį vėles-nėje mistinės pakraipos filosofijoje, Platonas tikriausiai norėjo pasakyti, kad gėris, kurio idėja aukštesnė net už buvimo idėją, yra bet kokio buvimo pamatas. Gėris yra Platono sistemos pradžia ir pabaiga: jis yra pirmoji priežastis, dėl kurios atsirado pasaulis, ir paskutinis tikslas, į kurį jis eina.

3) Valstybės teorija. Konkreti žmogaus paskirtis visiškai išryškėja, kaip manė Platonas, ne asmens, bet visuomenės gyvenime. Todėl detaliai etikos klausimus Platonas svarstė valstybės teorijos ffone, bet ne valstybės, kokia ji iš tikrųjų yra, o kokia turėtų būti. Tema buvo nauja: anksčiau Graikijoje kurta valstybės teorija (pvz., sofistų) apsiribojo esamais santykiais ir daugių daugiausia pretendavo racionalizuoti priemones, bet visiškai nekėlė tikslų valstybei. O Platono valstybės teorija, išdėstyta „Valstybėje“ ir „Įstatymuose“, buvo normatyvinė „geriausios“ valstybės teorija, sukonstruota vadovaujantis gėrio ir teisingumo idėjomis.

a) Geriausia valstybė privalo siekti aukščiausių ir idėjoms būdingų pranašumų; o tie pranašumai, Platono nuomone, – tai visuotinumas ir pastovumas. To siekdama ji turi vadovautis ne asmeniniais ketinimais ir aspiracijomis, o bendraisiais principais; Platono programoje neatsižvelgiama į skirtingas sąlygas, kuriomis valstybės gyvuoja, į žmonių temperamentų įvairovę; programa buvo viena visoms valstybėms, joje nenumatytos jokios adaptacijos, jokie patobulinimai. Iš gyventojų ji reikalavo pastovaus mąstymo ir jausenos; poetai, kurie paprastai pavaldūs permainingiems jausmams ir savo menu gali atitinkamai pavergti kitus gyventojus, turi būti ištremti iš idealios valstybės. Tad universalumas buvo pirmasis šios teorijos bruožas.

b) Tobula valstybė turi vieną visus įpareigojantį tikslą; neleistina, kad kiekvienas gyventojas savarankiškai siektų savojo gėrio. Valstybė turi būti sutvarkyta kaip organizmas, joje kiekvienas privalo daryti tai, „kas jam priklauso“, vadinasi, ko iš jo reikalauja bendras visų tikslas. Valstybės dalys turi priklausyti nuo visumos, o ne visuma nuo dalių, – tik tada joje bus ssantarvė.

c) Valstybė turi remtis žinojimu, nes norint daryti gera reikia žinoti, kas yra gėris. Valstybė bus tobula tik tada, kai ją valdys labiausiai išsilavinę žmonės, filosofai. Toks buvo intelektualistinis šios valstybės teorijos pobūdis.

d) Valstybei gali priklausyti tik tie, kurie jai reikalingi; o be valdovų filosofų, jai dar reikalingi valstybės sargybiniai, t. y. kariai, bei būtinų materialių daiktų gamintojai, t. y. amatininkai. Kiekviena iš šių trijų grupių turi kitokius uždavinius, todėl jos turi ir gyventi skirtingomis sąlygomis: kiekviena grupė sudaro atskirą socialinį luomą. Tad ideali valstybė turi būti luominė. Trys jai priklausantys luomai atitinka tris sudedamąsias sielos dalis; tad yra tiksli valstybės ir asmens analogija. Valstybės, kaip ir sielos, dalys turi turėti tas pačias dorybes: valdovų dorybė yra išmintis, karių – narsa, amatininkų – nuosaikumas. Kai kiekvienas luomas daro tai, kas j am priklauso, susiformuoja harmoninga valstybės santvarka – teisinga santvarka. Valstybės dalys, kaip ir sielos dalys, nėra lygios tarpusavyje: valdovų funkcija yra aukštesnė už karių, o karių – už amatininkų. Jos sudaro hierarchiją, todėl ideali valstybė privalo būti hierarchinė.

e) Ideali valstybė yra asketiška, nes ji siekia idealaus tikslo, kurio pasiekimas negarantuoja gyventojams tiesioginės naudos nei prabangos, nei laikinų gėrybių. Priešingai, jis reikalauja išsižadėti laikinų gėrybių. Dviem aukštesniesiems luomams panaikinama asmeninė

nuosavybė; ten privaloma komunistinė santvarka, tačiau joje bendras ne turėjimas, o atsižadėjimas. Žemiausiasis luomas neprivalo laikytis griežtų taisyklių, bet tik dėl to, kad nedalyvauja siekiant tobulumo, – tokia graikiško aristokratizmo dvasia.

Ši Platono utopija rėmėsi gražiu principu: asmens pavaldumu valstybei ir valstybės pavaldumu grynai doroviniams, idealiems, visuotiniams ir pastoviems tikslams. Bet jos realizacija buvo doktriniška, iki smulkmenų įnoringa, žiauri, nesiskaitanti su žmogaus laisve ir laime.

6. ESTETIKA. Platono požiūris j meną nebuvo paprastas. Jis pats buvo beveik tokio pat masto menininkas ir ppoetas, kaip ir filosofas, pasitikėjo įkvėpimu, labiau už viską vertino kūrybą. Poeziją jis laikė dieviškąja aistra, poetą vadino „dieviškuoju vyru“, tarpininku tarp dievų ir žmonių, kurio lūpomis kalba dievai.

Tačiau, kita vertus, Platonas nebuvo atsikratęs graikiškos nuostatos, kad menai, ypač tapyba ir skulptūra, savo prigimtimi yra tik įgūdžiai, o menininkas, tapytojas ar skulptorius – amatininkas. Tas pat pasakytina ir apie poeziją, jeigu ji nėra dievų įkvėpta. Jis perėmė jau sofistams žinomą mintį, kad menų pamatas yra pamėgdžiojimas. O pamėgdžiojantysis visada yra žžemiau už pa-mėgdžiojamąjį: vadinasi, menas yra kenksmingas veiksnys, nes jis tikrovę ne išaukština, o pažemina. Menas kenksmingas ypač dėl to, kad jis pamėgdžioja idėjas; taigi menas jau yra atspindžio atspindys.

Tad, viena vertus, meną, ypač poeto meną, Platonas laikė aukščiausiąja žmogaus vveikla, o kita vertus, smerkė meną, ypač pamėgdžiojantį, ir norėjo išvyti menininkus iš savo idealios valstybės. Dėl to jo įtaka vėlesnėms kartoms buvo dvejopa: jis išmokė menininke matyti ir pranašą, ir imitatorių. Platonas davė pradžią dviem visiškai skirtingoms meno filosofijos kryptims: mistinei ir natūralistinei. Mistinė meno kaip pranašystės ir giliausio pažinimo šaltinio samprata kartais sugrįždavo į istoriją, o natūralistinė pažiūra į meną kaip pamėgdžiojimą per ilgus amžius buvo labiausiai paplitusi estetikos teorija.

PLATONIZMO ESMĖ. Platonizmas yra idealizmas arba teorija, skelbianti, kad visose buvimo ir veiklos srityse, greta realių, bet laikinų pradmenų, yra idealūs amžini pradmenys ir kad idealūs pradmenys yra pranašesni už realius. Tiksliau, platonizmas yra:

ontologijoje — įsitikinimas, kad yra ideali būtis ir kad yra nuo jos priklausoma reali būtis;

psichologijoje – ppripažinimas, kad siela yra nepriklausoma nuo kūno ir kad kūnas žemesnis už sielą ir priklausomas nuo jos;

pažinimo teorijoje – įsitikinimas, kad yra protinis, nepatirtinės kilmės, įgimtas pažinimas ir kad juslinis pažinimas, kaip priklausomas ir netikras, turi būti jam pavaldus;

metodologijoje – dialektinio metodo pripažinimas ir visų empirinių metodų pajungimas jam;

etikoje – pripažinimas, kad tikrasis žmogaus tikslas yra idealus gėris ir kad realios gėrybės, kaip žemesnės, privalo būti jam pavaldžios ir laikomos tik priemonėmis.

Platono filosofiją pagrįstai galima vadinti „sistema“, nes ji aprėpė įįvairiausių problemų visumą ir jos buvo sprendžiamos vadovaujantis vienu principu. Tačiau Platonas neketino sukurti sistemos. Jo minčių turtingumas sprogdinte sprogdino sistemą. Svarbiausia jo filosofijoje buvo idėjos sąvoka ir drauge tokios sąvokos kaip siela, gėris; jis buvo idealizmo kūrėjas, bet kartu ir spiritualizmo bei ant etinio pamato sukurtos metafizikos pradininkas. Pažinimo teorijoje Platonas išaukštino protą, bet drauge privilegijavo intuiciją bei su ja susijusius iracionalius pažinimo veiksnius; nors „prielaidomis grindžiamą“ pažinimą ir nelabai vertino, tačiau jį išnagrinėjo išsamiau už visus savo pirmtakus. Jis buvo finalistinės gamtos sampratos pradininkas. Buvo logikos pradininkas. Aristoteliui jau buvo atviras ir vienas, ir kitas kelias.

Literatūros sąrašas:

1. William Raeper, Linda Smith „Po idėjų pasaulį“, leidykla „Alma littera“, Vilnius 1995 m.

2. Arno Anzenbacher „Filosofijos įvadas“, Vilnius „Katalikų pasaulis“, 1992 m.

3. Aristotelis “Apie sielą”, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla,Vilnius, 1959 m.

4. A.Plėšnys “Filosofijos įvadas”, Kaunas 1992 m.

5. Internetas

Related Posts