VERTYBINIŲ POPIERIŲ VIEŠOSIOS APYVARTOS TARPININKŲ VEIKLOS TEISINIS REGULIAVIMAS

Home / Teisė / VERTYBINIŲ POPIERIŲ VIEŠOSIOS APYVARTOS TARPININKŲ VEIKLOS TEISINIS REGULIAVIMAS

TURINYS

Įžanga 3

1. Viešosios apyvartos tarpininkų samprata ir paskirtis 6

2. Viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimas 13

2.1. Paraiška licencijai gauti 14

2.2. Reikalavimai įmonėms, norinčioms gauti licenciją veiklai, bei atsisakymo išduoti

licenciją pagrindai 16

2.3. Licencijų rūšys bei finansų maklerio įmonių kategorijos 22

2.4. Komercinių bankų, siekiančių įgyti teisę vykdyti vertybinių popierių operacijas,

licencijavimo ypatumai 27

3. Viešosios apyvartos tarpininkų veiklai keliami reikalavimai 30

3.1. Pareiga informuoti apie viešosios apyvartos tarpininkų savininkų (akcininkų)

sudėties pasikeitimus 32

3.2. Pareiga dalyvauti kompensavimo investuotojams sistemoje 362.1. Paraiška licencijai gauti

Įmonė, norėdama gauti finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licenciją, Vertybinių popierių komisijai pateikia pparaišką, kurioje turi būti nurodyta:

1) įmonės pavadinimas ir buveinės adresas;

2) įmonės savininkų (akcininkų) vardai ir pavardės, adresai, kapitalo ir balsų dalis bei duomenys apie dalyvavimą kitų įmonių veikloje ir turimą kitų įmonių kapitalo dalį;

3) veikla, kuriai vykdyti norima gauti licenciją;

4) asmenų, atsakingų už paraiškoje nurodytos veiklos organizavimą ir valdymą, vardai ir pavardės, adresai, profesija, kvalifikacija, darbovietės per paskutiniuosius penkerius metus;

5) nuosavas kapitalas ir skolintų lėšų suma, kurią numatoma panaudoti paraiškoje nurodytai veiklai organizuoti, bei skolintų lėšų įgijimo šaltiniai;

6) duomenys apie ankstesnę įmonės veiklą ir priežastys, dėl kkurių ši veikla yra nutraukiama;

7) asmenų, turinčių teisę įmonės vardu sudaryti sandorius dėl vertybinių popierių, sąrašas;

8) duomenys apie visų paraiškoje nurodytų asmenų neišnykusį teistumą už nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams (VPVAĮ 16 str. 3 d.).

Be aukščiau paminėtos informacijos, įmonė, siekianti įgyti licenciją FFMĮ ar IVKĮ veiklai, Vertybinių popierių komisijai turi pateikti steigimo ir kai kuriuos kitus dokumentus.

Siekiant tiksliai ir aiškiai informuoti potencialius įmonės klientus apie įmonės veiklos pobūdį, finansų maklerio įmonių bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių steigimo dokumentams yra keliamas reikalavimas, kad įmonės pavadinime atitinkamai būtų žodžiai “finansų maklerio įmonė” arba “investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė”.

ES direktyva dėl investicinių paslaugų detaliai nereglamentuoja paraiškos licencijai gauti pateikimo tvarkos bei joje pateikiamų duomenų. Tačiau šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės narės privalo reikalauti, kad kiekvienas prašymas gauti licenciją veiklai būtų grindžiamas veiklos programa, nustatančia, tarp kitų dalykų, ir tos investicinės firmos numatomos veiklos tipą bei organizacinę struktūrą. LR VPVAĮ 16 str. 4 dalis taip pat reikalauja, kad prie paraiškos ffinansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licencijai gauti, būtų pridėtas veiklos planas, apibūdinantis, kaip įmonė ketina organizuoti ir vykdyti savo veiklą. Vertybinių popierių komisijos teisės aktuose nustatyti reikalavimai veiklos plano turiniui yra pakankamai išsamūs ir, mūsų nuomone, atitinka ES direktyvos dėl investicinių paslaugų 3 straipsnio 4 dalį. Be to, Vertybinių popierių komisija turi teisę, jei pateiktas neišsamus veiklos planas, pareikalauti papildomos, veiklos plane neatspindėtos informacijos.

ES direktyvos dėl investicinių paslaugų 4 straipsnis nustato, kad atsakingos institucijos nesuteikia licencijos iinvesticinės firmos veiklai tol, kol joms nebus pranešta apie tai, kas yra tos firmos akcininkai ar nariai, kurie turi akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą ir koks tų paketų dydis. Pagal ES direktyvą dėl investicinių paslaugų, akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketas yra apibrėžiamas kaip tiesioginis ar netiesioginis dalyvavimas investicinės firmos kapitale, sudarantis 10% ar daugiau kapitalo ar balsavimo teisių, arba kuris leidžia daryti žymią įtaką investicinės firmos valdymui. Tuo tarpu LR VPVAĮ reikalauja, kad paraiškoje būtų pateikti duomenys apie visus įmonės savininkus (akcininkus), t.y. ne tik apie tuos, kurie turi įmonės akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą. Abejojame, ar tikslinga reikalauti informacijos apie visus be išimties savininkus (akcininkus). Juk daugelis savininkų (akcininkų) nedaro įmonės valdymui praktiškai jokios įtakos, nes neturi pakankamai didelės dalies balso teisių. Todėl VPVA įstatyme nustatyta pareiga pateikti duomenis apie visus savininkus (akcininkus) tėra biurokratinis suvaržymas, ypač tais atvejais, kai įmonė, pretenduojanti gauti finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licenciją, yra akcinė bendrovė, nes šiuo atveju smulkiųjų akci.ninkų skaičius gali būti tikrai nemažas. Akcinei bendrovei pateikti detalius duomenis apie visus savo akcininkus dažnai gali būti visai neįmanoma. Todėl siūlytume įstatymų leidėjui liberalizuoti informacijos apie savininkus (akcininkus) atskleidimo reikalavimus, suderinant juos su Europos Sąjungos ddirektyvoje įtvirtintomis taisyklėmis, t.y. nustatant pareigą atskleisti duomenis tik apie tuos įmonės savininkus (akcininkus), kurie turi įmonės akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą.

2.2. Reikalavimai įmonėms, norinčioms gauti licenciją veiklai, bei atsisakymo išduoti licenciją pagrindai

Pateikta paraiška bei kiti dokumentai leidžia institucijai, atsakingai už licencijos išdavimą, nuodugniai patikrinti, ar įmonė, pretenduojanti gauti licenciją tarpininkavimo vertybinių popierių viešojoje apyvartoje ar konsultavimo investavimo į vertybinius popierius veiklai, atitinka įstatymuose ir kituose teisės aktuose viešosios apyvartos tarpininkams nustatytus reikalavimus. Paprastai neatitikimas nustatytiems reikalavimams yra prielaida nesuteikti įmonei licencijos verstis viešosios apyvartos tarpininkų veikla. ES teisė, reguliuodama investicinių firmų veiklos pradžią, taip pat nustato kelias sąlygas, kurių neatitinkantiems pretendentams atsakingos institucijos nesuteikia licencijos veiklai.

Visų pirma, licencija yra nesuteikiama, jeigu įmonė neturi pakankamo pradinio kapitalo pagal taisykles, nustatytas ES direktyvoje 93/6/EEC dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo , atsižvelgiant į prašomos vykdyti investicinės paslaugos pobūdį. Minėta direktyva diferencijuoja pradinio kapitalo dydžio reikalavimus, priklausomai nuo veiklos, kuriai įmonė nori gauti licenciją. Šios direktyvos 3 straipsnis nustato tris skirtingus pradinio kapitalo dydžius:

1) 125 000 ECU. Tokį pradinį kapitalą privalo turėti įmonės, siekiančios gauti licenciją, suteikiančią teisę laikyti klientų pinigus ir/ar vertybinius popierius ir siūlyti vieną ar kelias iš šių paslaugų:

a) investuotojų pavedimų dėl finansinių instrumentų priėmimas ir persiuntimas,

b) investuotojų pavedimų ddėl finansinių instrumentų vykdymas,

c) investicijų į finansinius instrumentus individualių portfelių valdymas,

tačiau su sąlyga, kad licencija nesuteikia teisės vykdyti veiklos, susijusios su finansiniais instrumentais, savo sąskaita arba garantuoti finansinių instrumentų emisijas firmos įsipareigojimo pagrindu.

2) 50 000 ECU. Tokį pradinį kapitalą privalo turėti įmonės, siekiančios gauti licenciją, kuri nesuteikia teisės laikyti klientų pinigų ar vertybinių popierių, taip pat nesuteikia teisės veikti savo sąskaita arba suteikti garantijas vertybinių popierių emisijoms firmos įsipareigojimų pagrindu.

3) 730 000 ECU. Tokį pradinį kapitalą privalo turėti visos kitos įmonės, siekiančios gauti licenciją veiklai.

Lietuvoje teisės aktas, reglamentuojantis reikalavimus finansų maklerio įmonių pradiniam nuosavam kapitalui, buvo priimtas 1996 m. balandžio 1 d. Tai Vertybinių popierių komisijos nutarimu patvirtinta Finansų maklerio įmonių pradinio nuosavo kapitalo reikalavimų instrukcija . Instrukcija nustato, kad bet kuri įmonė, norinti gauti finansų maklerio įmonės licenciją, turi turėti atitinkamuose instrukcijos punktuose nurodyto dydžio pradinį nuosavą kapitalą, atitinkantį įmonės pasirinktą kategoriją . Svarbu pastebėti, kad šios instrukcijos 2 punkte nustatyti pradinio nuosavo kapitalo dydžio reikalavimai yra suskirstyti ES direktyvos dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo pavyzdžiu, t.y. priklausomai nuo veiklos, kuria verstis planuoja licencijos siekianti įmonė. Instrukcija, reglamentuodama pradinio nuosavo kapitalo dydžio reikalavimus, nustato pereinamuosius laikotarpius, per kuriuos finansų maklerio įmonės ar įmonės, norinčios gauti finansų maklerio įmonės licenciją,

pradinis nuosavas kapitalas palaipsniui turi pasiekti ES direktyvoje nustatytą lygį. ES direktyvos dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo nustatyto dy.džio reikalavimus visos finansų maklerio įmonės bei įmonės, norinčios gauti finansų maklerio įmonės licenciją, turėjo tenkinti nuo 2000 m. sausio 1 d. Nuo šios datos galima laikyti, kad Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyti reikalavimai FMĮ pradiniam nuosavam kapitalui atitinka ES teisę. Eurointegracijos šalininkams tai yra džiuginantis faktas, tačiau yra ir kita medalio pusė. Nuo 1995 m. iki 2000 m. ffinansų maklerio įmonių skaičius sumažėjo nuo 99 iki 23. Didžiąja dalimi prie to prisidėjo per daug trumpas pereinamasis laikotarpis, per kurį veikiančios finansų maklerio įmonės turėjo padidinti savo nuosavą kapitalą iki ES teisėje nustatytų standartų. Pavyzdžiui, finansų maklerio įmonės, norinčios verstis visa veikla, nurodyta LR VPVAĮ 12 straipsnio 2 dalyje, pradinį nuosavą kapitalą nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2000 m. sausio 1 d. privalėjo padidinti nuo 30 000 ECU ekvivalento litais iki 730 000 ECU ekvivalento litais. Tai yyra daugiau kaip 24 kartus per pusketvirtų metų. Nuosavo kapitalo reikalavimai Europos Sąjungoje nustatyti atsižvelgiant į Europos Sąjungos vertybinių popierių rinkos dydį ir apyvartą, bei į tai, kad ES valstybių narių viešosios apyvartos tarpininkai gali vykdyti veiklą visoje Europos Sąjungoje, tt.y. visų į Sąjungą įeinančių valstybių teritorijose. Lietuvos vertybinių popierių rinkos dydis, jos apyvarta yra nepalyginamai mažesni. Be to, reikia atsižvelgti ir į bendrą makroekonominę Lietuvos situaciją. Todėl būtų teisingiau iki realaus Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą atsisakyti tokių didelių pradinio nuosavo kapitalo dydžio reikalavimų. Tam pritaria ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kuris savo 2000 m. kovo mėn. vertybinių popierių rinkos apžvalgoje siūlo nedelsiant sumažinti esamus nuosavo kapitalo reikalavimus ir pradėti taikyti ES direktyvų reikalavimus tik tuomet, kai Lietuvos vertybinių popierių rinka taps ES rinkos dalimis, o viešosios apyvartos tarpininkai lygiavertėmis sąlygomis galės vykdyti veiklą visoje ES.

Antroji sąlyga, kurią, kaip būtiną prielaidą licencijai gauti, nustato ES direktyva dėl investicinių paslaugų, yra asmenų, kurie faktiškai vadovauja investicinės firmos veiklai, pakankamai ggera reputacija ir pakankamas patyrimas. Be to, direktyva reikalauja, kad sprendimą dėl firmos veiklos krypties turi priimti mažiausiai du asmenys, atitinkantys aukščiau paminėtas sąlygas. Atsakingosios institucijos turi teisę suteikti licenciją investicinei firmai, kuri netenkina pastarojo reikalavimo, tačiau tik tokiu atveju, jeigu įmonėje yra tam tikras mechanizmas, kuris užtikrina, kad bus pasiektas toks pat rezultatas. LR VPVAĮ, reglamentuodamas atvejus, kada Vertybinių popierių komisija gali atsisakyti išduoti licenciją finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės veiklai, tik iš dalies atitinka EES direktyvą dėl investicinių paslaugų. VPVAĮ 16 straipsnio 7 dalyje yra numatyta, kad Vertybinių popierių komisija gali atsisakyti išduoti licenciją, jeigu pretendento savininkai ar asmenys, tiesiogiai vadovaujantys jo veiklai, turi blogą reputaciją (yra nesąžiningumo ar nuolatinių finansinės drausmės pažeidimų įrodymų, turi nuobaudų dėl nusižengimų naudojantis tarnyba, administracinių nuobaudų už vertybinių popierių rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, yra bausti už tyčinį bankrotą). Kaip matome, VPVAĮ nenumato licencijos nesuteikimo galimybės tuo atveju, jeigu įmonei vadovaujantys asmenys neturi pakankamai patirties. Tuo tarpu mūsų kaimynų estų Vertybinių popierių rinkos įstatymas numato, kad licencija finansų maklerio įmonei nėra išduodama, jeigu tokios įmonės stebėtojų tarybos ar valdybos nariui ar nariams trūksta išsilavinimo, žinių ar patirties atitinkamai veiklai vykdyti. Be to, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme nėra nuostatos, kad įmonėje būtinai turi būti bent du sprendimus dėl įmonės veiklos krypties priimantys asmenys.

Ir trečioji, paskutinė sąlyga, numatyta ES direktyvoje dėl investicinių paslaugų. .Atsakingos institucijos atsisako suteikti licenciją veiklai, jeigu atsižvelgdamos į poreikį užtikrinti gerą ir veiklos riziką ribojantį investicinės firmos valdymą, jos abejoja dėl akcininkų ar narių, kurie turi investicinės firmos akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą, tinkamumo. Direktyva nepateikia jokių “tinkamumo” kriterijų, tačiau manome, kad akcininkų ar narių “tinkamumą” labiausiai reikėtų sieti su jų gera rreputacija bei patirtimi investicinių paslaugų versle. Tačiau tokie kriterijai yra tinkami tik tokiu atveju, jeigu akcininkas ar narys yra fizinis asmuo. Jeigu investicinės firmos akcininkas ar narys yra juridinis asmuo, jo “tinkamumą” nustatyti galima būtų analizuojant tokio juridinio asmens vadovų reputaciją bei patirtį.

Aukščiau aptartos trejos sąlygos, numatytos ES direktyvoje dėl investicinių paslaugų, nėra vieninteliai reikalavimai įmonėms, norinčioms įgyti licenciją investicinės firmos veiklai. Europos Parlamentas kartu su Taryba 1995 m. birželio 29 d. priėmė direktyvą 95/26/EC , kuri papildė Tarybos direktyvą 93/22/EEC dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje, nustatydama dar kelis papildomus atvejus, kada atsakingos institucijos nesuteikia licencijos investicinės firmos veiklai. Ši direktyva įvedė naują – “glaudžių ryšių” – sąvoką. Glaudžiais ryšiais, pagal direktyvą, yra laikoma tokia situacija, kai du ar daugiau fizinius ar juridinius asmenis sieja dalyvavimas kapitale, kuris suprantamas kaip turėjimas nuosavybės teise ar kontroliavimas 20% ar daugiau įmonės kapitalo ar balso teisių, arba kontrolė, kuri suprantama kaip patronuojančios ir dukterinės įmonės ryšys, apibrėžtas Tarybos Septintojoje direktyvoje 83/349/EEC . Padėtis, kai du ar daugiau fizinių ar juridinių asmenų yra nuolat susieti su trečiuoju asmeniu kontrolės ryšiu, laikoma sudarančia glaudžius ryšius ir tarp pirmųjų asmenų. ES direktyva 95/26/EC nustato, kad jeigu pretendentas gauti investicinės firmos licenciją ir kiti fiziniai ar jjuridiniai asmenys yra susiję glaudžiais ryšiais, atsakingosios institucijos suteikia licenciją tik tuo atveju, jeigu tokie ryšiai joms netrukdo efektyviai vykdyti priežiūros funkcijas. Atsakingosios institucijos neišduoda licencijos ir tuo atveju, jeigu pretendentas yra susijęs glaudžiais ryšiais su vienu ar daugiau fizinių ar juridinių asmenų, priklausančių jurisdikcijai valstybės, kuri nėra Bendrijos narė ir kurios įstatymai ar kiti teisės aktai, reglamentuojantys šių asmenų veiklą, ar tų įstatymų ar teisės aktų įgyvendinimo sunkumai trukdo efektyviai vykdyti priežiūros funkcijas.

Labai specifiškai padėtį, kai įmonė, siekianti gauti investicinės firmos licenciją, yra glaudžiais ryšiais susijusi su asmenimis, kai tokie ryšiai trukdo priežiūros institucijai efektyviai vykdyti priežiūros funkcijas, reglamentuoja Švedijos Karalystės Vertybinių popierių operacijų įstatymas . Pagal šio įstatymo 6 skyriaus 3h straipsnį, Finansų priežiūros tarnyba (Financial Supervisory Authority) gali įpareigoti akcijų, kurios sąlygoja tokių glaudžių ryšių atsiradimą, savininkus parduoti tokią dalį turimų akcijų, kad glaudūs ryšiai nustotų egzistuoti. Finansų priežiūros tarnyba taip pat turi teisę priimti sprendimą, kad akcijų, kurios sąlygoja glaudžių ryšių atsiradimą, savininkai neturi teisės pasinaudoti turimų akcijų suteikiamomis balso teisėmis. Tokiu atveju Finansų priežiūros tarnyba gali reikalauti, kad Apygardos Teismas (District Court) paskirtų tinkamą asmenį – administratorių – atstovauti šias akcijas.

LR VPVAĮ (16 str. 7 d.) be jau anksčiau paminėtų licencijos neišdavimo pagrindų numato dar

kelis atvejus, kai Vertybinių popierių komisija turi teisę neišduoti licencijos:

1) pretendento paraiška neatitinka numatytų reikalavimų arba joje pateikti ne visi ar tikrovės neatitinkantys duomenys;

2) nuosavas kapitalas, kuriuo disponuoja pretendentas, yra mažesnis už Vertybinių popierių komisijos nustatytą minimumą arba skolintos lėšos yra didesnės už šios komisijos nustatytą maksimumą;

3) bent vienas pretendento sa.vininkas ar darbuotojas yra vertybinių popierių biržos tarnautojas;

4) bent vienam iš pretendento savininkų (akcininkų), valdymo organų narių, administracijos vadovų, maklerių ar jos vyriausiajam finansininkui nėra išnykęs teistumas už nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams;

5) pretendentas, bbent vienas jo savininkas (akcininkas), valdymo organų narys, administracijos vadovas, makleris ar vyriausiasis finansininkas yra šiurkščiai pažeidę vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų etikos kodeksą.

Kaip matome iš išvardintų licencijos neišdavimo pagrindų, VPVAĮ nenumato kokių nors reikalavimų, kurie būtų adekvatūs ES direktyvos 95/26/EC nustatytiems reikalavimams. Todėl rengiant naująją šio įstatymo redakciją, reikėtų direktyvos nuostatas perkelti į įstatymą. ES direktyvoje 93/22/EEC numatyta sąlyga dėl įmonės, pretenduojančios įgyti investicinės firmos licenciją, akcininkų ar narių tinkamumo pakankamai aiškiai įtvirtinta ir Lietuvos įstatyme. Tiesą sakant, VPVA įįstatyme ši sąlyga yra dar griežtesnė, nes įstatymas reikalauja, kad “tinkami” būtų ne tik akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą įmonėje-pretendentėje turintys akcininkai ar nariai, bet visi be išimties įmonės-pretendentės savininkai (akcininkai) . Manome, kad toks reguliavimas yra nepagrįstai griežtas iir suteikiantis galimybes Vertybinių popierių komisijai piktnaudžiauti įstatymo jai suteiktais įgalinimais. Šiuo metu daugelis finansų maklerio įmonių veikia kaip akcinės arba uždarosios akcinės bendrovės. Kaip žinia, akcinių bendrovių akcininkų skaičius įstatymais nėra ribojamas, o uždarųjų akcinių bendrovių akcininkų skaičius gali siekti 50 (nuo 2001 m. liepos 1 d. – 100) . Pagal VPVAĮ raidę, Vertybinių popierių komisija turi teisę atsisakyti išduoti licenciją bendrovei, jei bent vienas jos akcininkas (pavyzdžiui, iš penkiasdešimties ar dar daugiau bendrovės akcininkų), turintis, sakykim, vieną bendrovės akciją, yra šiurkščiai pažeidęs vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų etikos kodeksą arba jam nėra išnykęs teistumas už nusikaltimą nuosavybei. Siekiant panaikinti šiuos VPVAĮ netobulumus, siūlome keisti įstatymo 16 str. 3, 4, 5 ir 6 punktus, nustatant, kad pagrindas neišduoti licencijos yyra tik tuo atveju, jei “netinkamas” pasirodo esąs toks pretendento savininkas (akcininkas), kuris turi akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą įmonėje-pretendentėje.

Vertybinių popierių komisijos patvirtintos Finansų maklerio įmonių licencijų išdavimo ir panaikinimo taisyklės numato dar vieną pagrindą, kada Vertybinių popierių komisija gali atsisakyti išduoti licenciją finansų maklerio įmonės veiklai – jeigu patalpos, kuriose bus vykdoma vertybinių popierių apskaita, neatitinka vertybinių popierių ir jų cirkuliacijos apskaitos saugumo reikalavimų.

Nagrinėjant kaimyninių užsienio valstybių, siekiančių narystės Europos Sąjungoje, įstatymus, reglamentuojančius viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimą, išsiskiria LLenkijos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo lakoniškumas, aptariant licencijos nesuteikimo pagrindus. Šio įstatymo 43 straipsnis nustato, kad Komisija nesuteikia licencijos, jei pretendento paraiška neatitinka jai nustatytų reikalavimų arba jei pateikta informacija leidžia manyti, kad įmonė-pretendentė netinkamai vykdys veiklą. Belieka konstatuoti, kad Lenkijos įstatymas toli gražu neatitinka ES direktyvų reikalavimų ir atriša rankas Lenkijos atsakingajai institucijai (Komisijai) kiekvienu konkrečiu atveju laisvai nustatyti atsisakymo išduoti licenciją pagrindą ir motyvus. Užsienio valstybių teisės aktuose yra ir kitų reikalavimų, ribojančių galimybę verstis investicinių paslaugų teikimu. Pavyzdžiui, jau minėtas Lenkijos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas įtvirtina reikalavimą, jog finansų maklerio įmonės steigėju gali būti tik juridinis asmuo. Švedijos Karalystės Vertybinių popierių operacijų įstatymas numato, kad finansų maklerio įmonės valdyba turi susidėti iš mažiausiai 5 asmenų. Manome, kad tokio pobū.džio reikalavimai nėra pagrįsti, kadangi tai yra daugiau biurokratinio pobūdžio suvaržymai, nei apribojimai, galintys realiai apriboti su viešosios apyvartos tarpininkų veikla susijusią finansinę riziką.

Apie sutikimą ar atsisakymą išduoti licenciją finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės veiklai Vertybinių popierių komisija turi informuoti pareiškėją per 3 mėnesius nuo visų dokumentų ir duomenų pateikimo. Vertybinių popierių komisija turi teisę reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų papildomų duomenų ar paaiškinimų. Šiuo atveju paraiškos nagrinėjimo terminas skaičiuojamas nuo paskutinių dokumentų ar dduomenų pateikimo. Atsisakymas išduoti licenciją turi būti motyvuotas raštu ir gali būti apskųstas teismui (VPVAĮ 16 str. 9 d.). ES direktyva dėl investicinių paslaugų numato, kad pareiškėjas informuojamas per 6 mėnesius nuo pilnos paraiškos pateikimo, nepriklausomai nuo to, ar suteikiama licencija, ar ne. Kada atsisakoma suteikti licenciją, pateikiamos atsisakymo priežastys. Direktyvos 26 straipsnis reikalauja, kad valstybės narės užtikrintų teisę apskųsti teismui sprendimus, priimtus investicinės firmos atžvilgiu, arba kreiptis į teismą tuo atveju, jeigu sprendimas nepriimamas per 6 mėnesius nuo pilnos paraiškos suteikti licenciją veiklai gavimo. Kaip matome, Lietuvoje yra nustatytas trumpesnis paraiškos išnagrinėjimo terminas. Įdomu pastebėti, kad kai kuriose užsienio valstybėse jis yra dar trumpesnis: Lenkijoje – 2 mėnesiai, Latvijoje – 30 dienų. Kuo trumpesnis terminas paraiškai išnagrinėti, tuo palankiau įmonei-pareiškėjai, tačiau iš kitos pusės, už licencijos išdavimą atsakingai institucijai gali nepakakti laiko nuodugniai išnagrinėti ir įvertinti pateiktus dokumentus bei priimti atitinkamą sprendimą. Lietuvai integruojantis į ES, LR VPVA įstatyme reikės numatyti 6 mėnesių terminą paraiškos išnagrinėjimui bei sprendimo dėl licencijos išdavimo priėmimui.2.3. Licencijų rūšys bei finansų maklerio įmonių kategorijos

VPVAĮ numato, kad finansų maklerio įmonei išduota licencija gali būti generalinė arba specializuota. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks licencijų skirstymas į dvi rūšis būdingas tik finansų maklerio įmonėms. Investicijų valdymo bbei konsultavimo įmonėms išduodamos licencijos negali būti generalinės ar specializuotos .

Finansų maklerio įmonių licencijų skirstymo į generalinę ir specializuotą pagrindas yra šių licencijų suteikiamų veiklos rūšių apimtis. Jeigu finansų maklerio įmonei suteikiama teisė verstis visomis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veiklos rūšimis, jai yra išduodama generalinė licencija. Jeigu finansų maklerio įmonei neleidžiama verstis viena ar keliomis licencijuojamos veiklos rūšimis, išduodama specializuota licencija. Specializuotos licencijos gali būti išduodamos, jeigu įmonė neatitinka reikalavimų verstis viena ar keliomis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veiklos rūšimis, arba pačios įmonės prašymu.

Specializuotos licencijos turėjimas neužkerta kelio ateityje kreiptis į Vertybinių popierių komisiją su paraiška generalinei licencijai arba specializuotai licencijai, leidžiančiai verstis didesniu skaičiumi veiklos rūšių, gauti.

Finansų maklerio įmonių licencijų išdavimo ir panaikinimo taisyklės numato, kad Vertybinių popierių komisijos išduodamos licencijos yra vieningos formos, kuri yra nustatyta šių taisyklių priede. Generalinėje licencijoje pažymima, kad ji suteikia teisę finansų maklerio įmonei (licencijos savininkei) verstis visomis finansų maklerio įmonės veiklos rūšimis, nustatytomis LR VPVA įstatyme. Specialiojoje licencijoje yra išvardinama, kokiomis veiklos rūšimis finansų maklerio įmonei (licencijos savininkei) draudžiama verstis.

Lietuvos Respublikoje finansų maklerio įmonės licencija išduodama neribotam laikui. Tuo tarpu Estijoje finansų maklerio įmonėms išduodamos licencijos gali būti terminuotos arba neterminuotos. Manome, kad terminuota licencija neturi didelės praktinės reikšmės, nes

paprastai įmonė, siekianti gauti licenciją tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veiklai, numato verstis šia veikla neribotą laiką ir negali numatyti, kada norės ją pabaigti. Be to, visada yra galimybė pačios FMĮ iniciatyva (jos prašymu) atsisakyti neterminuotos licencijos. Todėl visiškai pakanka, kad LR teisės aktuose yra įtvirtinta tik neterminuotos licencijos išdavimo galimybė.

Licencijuota finansų maklerio įmonė, priklausomai nuo to, kokiomis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veiklos rūšimis jai leidžiama verstis, taip pat priklausomai nuo pradinio nuosavo kapitalo dydžio, Finansų maklerio įmonių pradinio nnuosavo kapitalo reikalavimų instrukcijos nustatyta tvarka yra priskiriama A, B ar C kategorijai. Finansų maklerio įmonės, besiverčiančios visomis finansų maklerio įmonės veiklos rūšimis, nustatytomis LR VPVAĮ, yra priskiriamos A kategorijai. Tai reiškia, kad jos turi laikytis atitinkamų nuosavo kapitalo reikalavimų, nustatytų Finansų maklerio įmonių pradinio nuosavo kapitalo reikalavimų instrukcijoje (nuo 2000 m. sausio 1 d. minimalus nuosavas kapitalas A kategorijos FMĮ yra 730 000 ECU ekvivalentas litais). Finansų maklerio įmonės, kurios nesiverčia prekyba vertybiniais popieriais savo sąskaita bei vertybinių popierių eemisijų organizavimu ir vykdymu, prisiimant įsipareigojimus dėl jos išplatinimo, yra priskiriamos B kategorijai. Nuo 2000 m. sausio 1 d. tokioms įmonėms yra nustatytas 125 000 ECU ekvivalento litais minimalaus nuosavo kapitalo dydžio reikalavimas. Ir C kategorijai priskiriamos finansų maklerio įmonės, kkurios nesiverčia klientų vertybinių popierių ar piniginių lėšų sąskaitų atidarymu ir jų valdymu, prekyba vertybiniais popieriais savo sąskaita bei vertybinių popierių emisijų organizavimu ir vykdymu, prisiimant įsipareigojimus dėl jos išplatinimo. Nuo 2000 m. sausio 1 d. tokioms įmonėms yra nustatytas 50 000 ECU ekvivalento litais minimalaus nuosavo kapitalo dydžio reikalavimas.

Kaip minėjome šio skirsnio. pradžioje, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms išduodamos licencijos negali būti specializuotos. Licencija suteikia teisę verstis visa VPVAĮ 11 str. 1 dalyje numatyta veikla, kuri iš esmės gali būti skirstoma į dvi pagrindines rūšis: konsultavimą (VPVAĮ 11 str. 1 d. 1-3 punktai) ir vertybinių popierių portfelio valdymą (VPVAĮ 11 str. 1 d. 4 punktas). Pirmame diplominio darbo skyriuje pažymėjome, kad investuotojų vertybinių popierių portfelių valdymą ES direktyva dėl iinvesticinių paslaugų priskiria investicinėms paslaugoms. Tuo tarpu, konsultavimą investicijų į vertybinius popierius klausimais direktyva nelaiko investicine paslauga (ši paslauga yra įrašyta į direktyvos priedo C dalį) ir nereikalauja, kad įmonė, teikianti išimtinai tik šią paslaugą, įgytų šiai veiklai licenciją. Konsultacine veikla užsiimanti įmonė privalo licencijuotis tik tuo atveju, jeigu ji be konsultavimo paslaugų, teikia nors vieną investicinę paslaugą, numatytą ES direktyvos dėl investicinių paslaugų priedo A dalyje.

Kaip nagrinėjome anksčiau, Europos Sąjungoje tik investicines paslaugas teikianti įmonė, kuri privalo įgyti licenciją ttokiai veiklai, turi tenkinti pradinio nuosavo kapitalo reikalavimus bei kapitalo pakankamumo reikalavimus, nustatytus ES direktyvoje dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo. Dėl to, įmonė, nutarusi verstis tik konsultacijų investavimo į vertybinius popierius teikimu, pagal ES teisę neturėtų nei licencijuotis, nei tenkinti specialių pradinio nuosavo kapitalo ar kapitalo pakankamumo reikalavimų. Priešingai yra Lietuvoje. LR VPVAĮ, nenumatydamas galimybės išduoti investicijų valdymo ir konsultavimo įmonei specializuotos licencijos, suteikiančios teisę verstis tik kai kuriomis 11 str. 1 dalyje nurodytomis veiklos rūšimis (pvz., tik konsultavimu), tuo pačiu įpareigoja investicijų valdymo ir konsultavimo įmones tenkinti tam tikrus pradinio nuosavo kapitalo dydžio reikalavimus. Leidimų įmonėms, norinčioms užsiimti investicijų valdymo ir konsultavimo veikla, išdavimo ir panaikinimo taisyklės nustato, kad įmonė, prieš pateikdama paraišką leidimui užsiimti investicijų valdymo ir konsultavimo veikla gauti, turi būti sukaupusi privalomą pradinį nuosavą kapitalą, koks nurodytas Investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės pradinio nuosavo kapitalo reikalavimų instrukcijoje (taisyklių 5 punktas). Kadangi tokia instrukcija iki šiol nėra patvirtinta, tai investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės pradinis nuosavas kapitalas turi būti ne mažesnis už tą, kurio reikalaujama B kategorijos finansų maklerio įmonėms (taisyklių 19 punktas), t.y. 125 000 ECU ekvivalentą litais. Tokiu būdu Lietuvoje yra užkertamas kelias veikti įmonėms, pageidaujančioms verstis tik konsultavimo veikla ir norinčioms iišvengti reikalavimo turėti 125 000 ECU ekvivalento litais pradinį nuosavą kapitalą. Šią problemą pastebėjo ir gvildeno Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos teisinį reguliavimą analizavę užsienio ekspertai. Jų nuomone, mūsų įstatymų leidėjas turėtų numatyti galimybę Vertybinių popierių komisijai išduoti specializuotas licencijas investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms.

Norėtume pabrėžti, kad C kategorijos finansų maklerio įmonės iš esmės turi teisę teikti tokias pat paslaugas kaip investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės. Tokios finansų maklerio įmonės gali konsultuoti investavimo į vertybinius popierius klausimais, išskyrus investicinių bendrovių ir pensijų fondų vertybinių popierių portfelio valdymą , taip pat konsultuoti emitentus vertybinių popierių emisijos ir investicijų pritraukimo klausimais (VPVAĮ 12 str. 2 d. 3 punktas). Vertybinių popierių komisijos darbuotojai taip pat pripažįsta, kad esminio skirtumo tarp C kategorijos FMĮ bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių teikiamų paslaugų nėra. Todėl visiškai neaišku, kodėl C kategorijos finansų maklerio įmonėms nustatytas pradinio nuosavo kapitalo dydžio reikalavimas tėra 50 000 ECU, t.y. daugiau kaip dvigubai mažesnis, nei nustatytas investicij.ų valdymo ir konsultavimo įmonėms? Maža to, tokio dydžio pradinio nuosavo kapitalo reikalavimas prieštarauja ES direktyvai dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo, kuri numato, kad investicinė firma, turinti teisę valdyti investicijų į finansinius instrumentus individualius portfelius (o C kategorijos FMĮ turi teisę vverstis šia veikla), privalo turėti 125 000 ECU nuosavą kapitalą.

Investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių bei C kategorijos finansų maklerio įmonių reguliavimas skiriasi dar vienu svarbiu aspektu. LR VPVAĮ įpareigoja visas finansų maklerio įmones laikytis Vertybinių popierių komisijos patvirtintų kapitalo pakankamumo reikalavimų. Taigi, šie reikalavimai taikytini ir C kategorijos FMĮ. Tuo tarpu investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms neprivalu laikytis kapitalo pakankamumo reikalavimų. Matyt, įstatymų leidėjas tokiu būdu bandė sušvelninti investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių reguliavimą ir paskatinti jų steigimąsi. Tačiau tai vargu ar pasiteisino. Šiuo metu Lietuvoje veikia tik dvi investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės, kurios abi dirba nuostolingai. Mūsų nuomone, toks investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių bei C kategorijos finansų maklerio įmonių teisinis reguliavimas Lietuvoje yra ydingas, nes:

1) investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms neuždeda prievolės laikytis kapitalo pakankamumo reikalavimų. Tačiau ES direktyvos vienareikšmiškai teigia, kad vertybinių popierių portfelio valdymas yra investicinė paslauga, o bent vieną investicinę paslaugą teikianti įmonė privalo tenkinti kapitalo pakankamumo reikalavimus, nustatytus ES direktyvoje dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo;

2) nenumato galimybės išduoti investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms specializuotų licencijų tik konsultavimo veiklai, kurios nesuteiktų teisės verstis vertybinių popierių portfelių valdymu. Tokiu būdu galima būtų leisti įmonėms, įgijusioms licenciją tik konsultavimo, bet ne vertybinių popierių portfelių valdymo

veiklai, nesilaikyti pradinio nuosavo kapitalo ir kapitalo pakankamumo reikalavimų;

3) nustato C kategorijos finansų maklerio įmonėms žemesnio dydžio nuosavo kapitalo reikalavimus, nei numatyta ES direktyvose;

4) suteikia teisę C kategorijos finansų maklerio įmonėms bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms verstis praktiškai ta pačia veikla, tačiau nustato visiškai skirtingus nuosavo kapitalo ir kapitalo pakankamumo reikalavimus.

Siekiant panaikinti tokius reguliavimo neatitikimus ES teisei bei išvengti dabar galiojančiame VPVA įstatyme įtvirtintos painiavos, siūlytume įstatymų leidėjui iš esmės revizuoti C kategorijos FMĮ bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių teisinį rreglamentavimą. Derinant viešosios apyvartos tarpininkų teisinį reguliavimą prie ES standartų, reikėtų apskritai atsisakyti tokios rūšies viešosios apyvartos tarpininko, kaip investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė. Kaip jau aptarėme šio darbo pirmame skyriuje, ES direktyva dėl investicinių paslaugų nenumato kelių rūšių investicinių firmų egzistavimą, kuris būtų paremtas skirtingų licencijų suteikimu. ES direktyva priede vardina investicinių paslaugų rūšis ir nustato, kad įmonė, norinti verstis nors viena veiklos rūšimi, numatyta priedo A dalyje, privalo įgyti tam tikslui licenciją. Priklausomai nuo veiklos, kuria nori verstis įįmonė, jai išduodama atitinkama specializuota licencija arba generalinė licencija, jei įmonė pageidauja teikti visas direktyvoje išvardintas investicines paslaugas. Prie tokio viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimo reglamentavimo reikėtų pereiti ir Lietuvoje. Todėl siūlytume įstatymų leidėjui naujoje Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo redakcijoje nnenustatyti kelių viešosios apyvartos tarpininkų rūšių, o tik išvardinti investicines paslaugas, kurias teikiant, privalu turėti licenciją, bei numatyti galimybę Vertybinių popierių komisijai teikti specializuotas licencijas pagal pareiškėjų pageidavimus. Visos licenciją (nesvarbu, ge.neralinę ar specializuotą) įgijusios įmonės privalėtų tenkinti kapitalo pakankamumo reikalavimus bei, priklausomai nuo teikiamų investicinių paslaugų, nuosavo kapitalo dydžio reikalavimus.

2.4. Komercinių bankų, siekiančių įgyti teisę vykdyti vertybinių popierių operacijas, licencijavimo ypatumai

Pagal LR VPVAĮ 11 straipsnio 1 dalį, įstatymų nustatyta tvarka licencijuoti komerciniai bankai, kurių licencijos nėra apribotos vertybinių popierių operacijos, turi teisę verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla ir konsultuoti trečiąsias šalis investavimo į vertybinius popierius klausimais. Komerciniai bankai turi teisę verstis šia veikla dviem būdais. Pirma, kurdami specializuotus vidaus struktūrinius padalinius. Ir antra, steigdami dukterines finansų maklerio įįmones ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmones. Antrojo būdo čia nenagrinėsime, kadangi komercinių bankų steigiamos dukterinės įmonės licencijuojamos bendra finansų maklerio įmonėms bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms nustatyta tvarka, kuri jau buvo aptarta ankstesniuose darbo skirsniuose.

Kai komercinis bankas ruošiasi verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje ir konsultavimo veikla, kurdamas tam tikslui specializuotą vidaus struktūrinį padalinį, jis turi gauti Lietuvos banko licenciją, suteikiančią teisę vykdyti vertybinių popierių operacijas. Lietuvos bankas, išduodamas banko licenciją komerciniam bankui, apriboja vertybinių popierių operacijas, jeigu kkomercinis bankas nepateikia Vertybinių popierių komisijos išvados apie jo pasirengimą šiai veiklai (VPVAĮ 16 str. 10 d.).

Norėtume pažymėti, kad kai kuriose užsienio valstybėse kredito įstaigos įgyja teisę verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje ir konsultavimo veikla, gaudamos ne centrinio šalies banko, bet vertybinių popierių rinką prižiūrinčios institucijos (Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos analogo) išduodamą licenciją. Pavyzdžiui, Lenkijoje bankas, norintis gauti licenciją verstis viešosios apyvartos tarpininko veikla, turi kreiptis į Vertybinių popierių ir vertybinių popierių biržos komisiją (the Securities and Exchange Commission); Latvijoje bankas, norintis verstis tarpininkavimo veikla, turi gauti Vertybinių popierių rinkos komisijos (Securities Market Commission) licenciją. Tiek Lenkijoje, tiek Latvijoje bankams, siekiantiems įgyti licenciją tarpininkavimo veiklai, yra keliamas reikalavimas turėti atskirą vidaus struktūrinį padalinį, kuris būtų savarankiškas banko atžvilgiu organizacine ir finansine prasme. Mūsų nuomone, efektyviau yra, kai licenciją bankui verstis tarpininkavimo veikla suteikia centrinis bankas, o ne kita institucija. Tokia schema yra paprastesnė, nes komercinis bankas neturi įgyti antrosios licencijos. Be to, ES teisė taip pat numato, kad kredito įstaigos įgyja teisę teikti investicines paslaugas pagal licenciją, kurią išduoda centrinis bankas.

Komercinis bankas, norėdamas gauti Vertybinių popierių komisijos išvadą apie savo pasirengimą vykdyti vertybinių popierių operacijas, komisijai turi pateikti šiuos dokumentus :

1) taisyklių priede nustatytos formos paraišką;

2) veiklos planą, apibūdinantį, kaip kkomercinis bankas ketina organizuoti ir vykdyti operacijas su vertybiniais popieriais, parengtą pagal taisyklių priede nurodytus reikalavimus;

3) komercinio banko steigimo dokumentus.

Plačiau komercinio banko paraiškos Vertybinių popierių komisijos išvadai gauti nagrinėjimo tvarkos bei terminų nereglamentuoja nei VPVAĮ, nei Vertybinių popierių komisijos priimti teisės aktai. Šiuose teisės aktuose taip pat nėra numatyta galimybė apskųsti Vertybinių popierių komisijos atsisakymą išduoti išvadą teismui. Nesant specialaus teisinio reglamentavimo, reikia vadovautis bendromis valstybės institucijų veiklą bei jų sprendimų apskundimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Tokios normos yra nustatytos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme bei Lietuvos Respublikos administr.acinių bylų teisenos įstatyme . Šie teisės aktai numato 30 dienų terminą prašymo išnagrinėjimui bei dar 10 dienų, skaičiuojamų nuo prašymo išnagrinėjimo dienos, sprendimo priėmimui. Jeigu per šį terminą Vertybinių popierių komisija nepriima sprendimo (t.y. neduoda išvados bankui arba nepateikia atsisakymo išduoti išvadą) arba priima sprendimą, kuris netenkina komercinio banko, tokie komisijos veiksmai ar priimti sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Komercinis bankas, gavęs Vertybinių popierių komisijos išvadą apie savo pasirengimą vykdyti vertybinių popierių operacijas, kreipiasi į Lietuvos banką su prašymu panaikinti banko licencijos apribojimus (jei komercinis bankas jau turi banko licenciją, kurioje apribotos vertybinių popierių operacijos) arba su paraiška bbanko licencijai gauti (jei komercinis bankas dar neturi banko licencijos) Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo nustatyta tvarka, kurios čia detaliai nenagrinėsime.

Norėtume pažymėti, kad komercinio banko licencija, kurioje nėra apribotos vertybinių popierių operacijos, suteikia teisę komerciniam bankui vykdyti visas LR vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo 12 str. 2 dalyje išvardintas veiklos rūšis. Lietuvos banko išduodama licencija negali suteikti teisės vykdyti tik kai kurias vertybinių popierių operacijas (pvz., tik konsultavimą investicijų į vertybinius popierius klausimais ar pan.). Todėl komercinių bankų licencijos pagal veiklos apimtis atitinka A kategorijos finansų maklerio įmonių licencijas.

3. VIEŠOSIOS APYVARTOS TARPININKŲ VEIKLAI KELIAMI REIKALAVIMAI

Licencijos suteikimas reiškia, kad nuo licencijos suteikimo dienos viešosios apyvartos tarpininkas įgyja teisę verstis tomis veiklos rūšimis, kurios yra nurodytos jam išduotoje licencijoje. Viešosios apyvartos tarpininkų veikla yra susijusi su klientų vertybinių popierių, piniginių lėšų saugojimu, investicijomis į vertybinius popierius ir t.t. Visa ši veikla yra susijusi su rizika, nes visada išlieka galimybė dėl žinių, patirties stokos ar susiklosčiusios nepalankios situacijos nesėkmingai investuoti, dėl to klientai gali patirti nuostolių. Viešosios apyvartos tarpininko akcininkams ar vadovams neteisėtai ar nesąžiningai elgiantis, kyla grėsmė klientų turtui, patikėtam viešosios apyvartos tarpininkui. Be to, galime teigti, jog nereguliuojama, savaveiksmė, savavališka, nesąžininga viešosios apyvartos tarpininkų veikla gali pakenkti visos valstybės kapitalo

ir finansų rinkos stabilumui bei pakirsti visuomenės (t.y. potencialių investuotojų) pasitikėjimą valstybe bei jos vykdoma politika kapitalo ir finansų rinkos srityje. Dėl šių priežasčių viešosios apyvartos tarpininkų veiklos kontrolė neabejotinai turi išlikti ir po to, kai atsakingosios institucijos suteikia licenciją viešosios apyvartos tarpininko veiklai. Ši kontrolė daugiausiai remiasi tikrinimu bei analize, kaip viešosios apyvartos tarpininkai laikosi jų veiklai nustatytų reikalavimų bei apribojimų. Šiame skyriuje kaip tik ir aptarsime reikalavimus viešosios apyvartos tarpininkams, kuriuos nustato ES teisė, bei palyginsime juos su LLietuvoje šiuo metu egzistuojančiais viešosios apyvartos tarpininkų veiklos riziką ribojančiais teisiniais “saugikliais”.

ES direktyva dėl investicinių paslaugų įtvirtina principą, kad investicinė firma, gavusi licenciją veiklai, privalo laikytis visų tų reikalavimų, kurie buvo jai keliami licencijos įgijimo metu. Kitaip sakant, valstybės narės atsakingos institucijos privalo reikalauti, kad:

1) investicinė firma visuomet turėtų pakankamą nuosavą kapitalą pagal ES direktyvoje 93/6/EEC pateiktas taisykles, atsižvelgiant į vykdomų investicinių paslaugų pobūdį;

2) investicinei firmai visuomet vadovautų pakankamai geros reputacijos ir pakankamai patyrę asmenys;

3) sprendimus dėl firmos veiklos krypties visuomet priimtų mažiausiai ddu asmenys, atitinka.ntys geros reputacijos bei patyrimo kriterijus;

4) investicinė firma laikytųsi taisyklių, pateiktų ES direktyvoje 93/6/EEC dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo.

Lietuvos viešosios apyvartos tarpininkų teisinis reguliavimas taip pat remiasi analogišku principu. VPVAĮ nustatyti reikalavimai įmonėms, norinčioms gauti licenciją FFMĮ ar IVKĮ veiklai, turi būti tenkinami ir po to, kai licencija yra išduota. Kadangi, kaip jau analizavome ankstesniuose diplominio darbo skirsniuose, VPVAĮ, reglamentuodamas įmonėms keliamus reikalavimus licencijos įgijimui, tik iš dalies atitinka ES teisės aktus, tai minimi keturi ES direktyvoje dėl investicinių paslaugų nustatyti reikalavimai taip pat nėra visiškai perkelti į LR teisės aktus. Į VPVAĮ reikia perkelti ES direktyvos dėl investicinių paslaugų normas, reikalaujančias, kad investicinei firmai visuomet vadovautų pakankamai patyrę asmenys, o sprendimus dėl firmos veiklos krypties visuomet priimtų mažiausiai du asmenys, atitinkantys geros reputacijos bei patyrimo kriterijus.

VPVAĮ 16 straipsnio 6 dalis nustato, kad finansų maklerio įmonės turi laikytis Vertybinių popierių komisijos patvirtintų kapitalo pakankamumo reikalavimų. Finansų maklerio įmonių kapitalo pakankamumo normatyvai bei jų apskaičiavimo tvarka yra nnustatyti Finansų maklerio įmonių kapitalo pakankamumo skaičiavimo instrukcijoje. . Kaip aptarėme šio darbo antrojo skyriaus trečiame skirsnyje, pagrindinis kapitalo pakankamumo reikalavimų reglamentavimo trūkumas Lietuvoje yra tas, kad jie nėra taikomi investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms, nors pagal IVKĮ teikiamų paslaugų pobūdį, kapitalo pakankamumo normatyvai turėtų būti taikomi ir joms.

VPVAĮ 18 straipsnis, vardindamas atvejus, kada Vertybinių popierių komisija turi teisę panaikinti finansų maklerio įmonei, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonei išduotą licenciją, kaip vieną iš pagrindų panaikinti licenciją mini nustatytų minimalaus nuosavo kkapitalo bei kapitalo pakankamumo reikalavimų nesilaikymą. Finansų maklerio įmonių pradinio nuosavo kapitalo reikalavimų instrukcijos 4.2 punktas įpareigoja finansų maklerio įmones periodiškai (A kategorijos įmones – kas mėnesį, B ir C kategorijų įmones – kas ketvirtį) iš balanso duomenų parengti nuosavo kapitalo dydžio ataskaitą ir pateikti ją Vertybinių popierių komisijai per 15 kalendorinių dienų ketvirčiui (mėnesiui) pasibaigus. Jeigu finansų maklerio įmonės nuosavo kapitalo dydis tampa mažesnis nei atitinkamos kategorijos finansų maklerio įmonei nustatytas minimumas, tai Vertybinių popierių komisija gali apriboti tokios finansų maklerio įmonės veiklą ar laikinai sustabdyti licencijos galiojimą, nustatydama laikotarpį, per kurį įmonė turi sukaupti reikalaujamą minimalų nuosavą kapitalą. Pasibaigus nustatytam laikotarpiui, komisija priima sprendimą dėl veiklos apribojimo panaikinimo, dėl licencijos galiojimo atnaujinimo, įmonės pervedimo į kitą kategoriją arba licencijos panaikinimo.

Kaip minėjome anksčiau, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės privalo laikytis minimalaus pradinio nuosavo kapitalo reikalavimo, nustatyto B kategorijos FMĮ. Jeigu įmonės kapitalas tampa mažesnis už Vertybinių popierių komisijos nustatytą minimumą, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė privalo per 5 dienas informuoti Vertybinių popierių komisiją. Tačiau pareigos periodiškai iš balanso duomenų rengti nuosavo kapitalo dydžio ataskaitą ir teikti ją komisijai, Vertybinių popierių komisijos teisės aktai nenustato. Nuosavo kapitalo dydžio trūkumai yra ištaisomi ta pačia tvarka, kuri yra nustatyta finansų maklerio įmonėms.

Be jjau išnagrinėtų reikalavimų, taikomų viešosios apyvartos tarpininkų veiklai, tiek ES direktyvos, tiek nacionaliniai valstybių įstatymai numato dar ne vieną viešosios apyvartos tarpininkų veiklos riziką ribojančią taisyklę. Daugelis jų yra susiję su reikalavimu turėti patikimas administravimo ir apskaitos procedūras, saugias duomenų apdorojimo sistemas ir kt. Dėl ribotos šio darbo apimties išsamiai. nenagrinėsime visų panašaus pobūdžio reikalavimų. Apsiribosime tokiomis viešosios apyvartos tarpininkų veiklos reguliavimo sritimis: pirma, pareiga informuoti apie viešosios apyvartos tarpininko savininkų pasikeitimus, antra, pareiga dalyvauti kompensavimo investuotojams sistemoje, trečia, taisyklėmis, taikomomis viešosios apyvartos tarpininkų darbuotojų sudaromiems asmeniniams sandoriams dėl vertybinių popierių bei dalyvavimui kitų įmonių valdyme, ketvirta, viešosios apyvartos tarpininkams taikomais apribojimais investuoti į kitas įmones su tikslu dalyvauti jų valdyme, ir penkta, viešosios apyvartos tarpininkų auditoriams keliamais reikalavimais.

3.1. Pareiga informuoti apie viešosios apyvartos tarpininkų savininkų (akcininkų) sudėties pasikeitimus

Kaip jau minėjome anksčiau, įmonė, kreipdamasi į Vertybinių popierių komisiją su paraiška finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licencijai gauti, privalo pateikti duomenis apie visus jos savininkus (akcininkus). Įmonės, gavusios licenciją verstis finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės veikla, savininkų (akcininkų) sudėtis ilgainiui gali keistis. Todėl VPVAĮ nustato įmonės vadovams pareigą iš anksto informuoti Vertybinių popierių komisiją apie finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įįmonės savininkų (akcininkų) pasikeitimus. Be jokios abejonės, tokia norma yra reikalinga ir svarbi finansų maklerio įmonių bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių kontrolės forma. Tačiau kelia abejonių du dalykai, susiję su šia įstatymine norma. Visų pirma, ne visai suprantama, kaip praktiškai įmanoma Vertybinių popierių komisijai pranešti apie akcininkų pasikeitimą iš anksto, kai įmonė yra akcinė bendrovė? Akcinių bendrovių įstatymas leidžia akcinių bendrovių akcijomis prekiauti viešai. Visų Lietuvos Respublikoje įregistruotų akcinių bendrovių emisijos, skirtos viešam platinimui bei užregistruotos Vertybinių popierių komisijoje, yra įtraukiamos į Nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus ir tokiomis akcijomis galima laisvai prekiauti biržoje. Tokiu atveju, finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės, kurios yra akcinės bendrovės, vadovai apie akcininkų pasikeitimą geriausiu atveju sužinos akcijų nuosavybės perrašymo momentu. Ir taip bus tik tada, jei finansų maklerio įmonė ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė pati tvarko pardavėjo ar pirkėjo asmenines vertybinių popierių sąskaitas. Jeigu įmonė netvarko nei pardavėjo, nei pirkėjo asmeninių vertybinių popierių sąskaitų, tai ji apie savo akcininkų pasikeitimą gali sužinoti dar vėliau, galbūt tik per artimiausią visuotinį akcininkų susirinkimą (kai naujasis akcininkas registruosis dalyvauti susirinkime). Ir antra, pagal dabartinę VPVAĮ redakciją, įmonės vadovai privalo informuoti Vertybinių popierių komisiją, jeigu pasikeičia bent vienas įmonės savininkas (akcininkas),

nepriklausomai nuo perleistų akcijų (ar kitų kapitalo dalių) kiekio. Manome, kad tai netikslinga ir ateityje reikėtų numatyti prievolę pranešti tik apie finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketo perleidimą.

ES direktyvoje dėl investicinių paslaugų įtvirtintas investicinės firmos akcijų (ar kitų kapitalo dalių) perleidimo reglamentavimas žymiai skiriasi nuo mūsų šalies įstatymo normų. Svarbiausia yra tai, kad direktyva, skirtingai nuo LR VPVAĮ, nustato, kad ne investicinės firmos vadovai, bet pats asmuo, kuris planuoja tiesiogiai ar nnetiesiogiai įsigyti akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą investicinėje firmoje, pirmiausia turi informuoti atsakingą instituciją, pranešdamas ketinamo įsigyti paketo dydį. Asmuo taip pat turi informuoti atsakingą instituciją, jeigu jis ketina padidinti savo akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą tiek, kad kapitalo ar balsavimo teisių dalis, kurią jis turės, pasieks 20%, 33% ar 50% arba tiek, kad investicinė firma taps jo dukterine įmone. Atsakingos. institucijos, gavusios pranešimą, gali per 3 mėnesius nuo jo gavimo atmesti tokį planą, jeigu, siekiant užtikrinti gerą bbei veiklos riziką ribojantį investicinės firmos valdymą, asmuo, pateikęs pranešimą, atrodo netinkamas. Jeigu atsakinga institucija neprieštarauja planui, ji gali nustatyti terminą jam įvykdyti.

Taigi, ES direktyva suteikia atsakingai institucijai teisę dar iki akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketo įsigijimo įvertinti potencialaus aakcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketo savininko tinkamumą būti investicinės firmos savininku (akcininku). Atsakingai institucijai nustačius, kad akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą įsigyti pageidaujantis asmuo nėra tinkamas, ji gali uždrausti tokiam asmeniui įsigyti akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą. Svarbu pabrėžti, kad direktyva įpareigoja valstybes nares numatyti teisės aktuose sankcijų taikymo galimybę. Jeigu akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketas yra įsigijamas nekreipiant dėmesio į atsakingos institucijos draudimą, valstybės narės numato arba balsavimo teisių sustabdymą, balsavimo anuliavimą, arba tokio anuliavimo galimybę. Tuo tarpu LR VPVAĮ nenumato jokių teisių Vertybinių popierių komisijai, iš anksto gavus finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės vadovų pateiktą pranešimą apie planuojamą įmonės savininkų (akcininkų) pasikeitimą, imtis priemonių neleisti tokiam savininkų (akcininkų) pasikeitimui. Vertybinių ppopierių komisija, nustačiusi naujojo įmonės savininko (akcininko) netinkamumo faktą (pavyzdžiui, kad savininkas (akcininkas) yra vertybinių popierių biržos tarnautojas ar jam nėra išnykęs teistumas už nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams) gali nebent pasinaudoti galimybe panaikinti finansų maklerio įmonei ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonei išduotą licenciją tuo pagrindu, kad licencijos savininkas nebetenkina sąlygų, kuriomis remiantis licencija jam buvo išduota (VPVAĮ 18 str. 1 d. 4 p.). Toks reglamentavimas yra ydingas, nes Vertybinių popierių komisija neturi teisės imtis prevencinių priemonių, o turi tteisę įsikišti tik post factum, t.y. tik tada, kai naujasis akcininkas (savininkas) jau yra įsigijęs finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės akcijų (ar kitų kapitalo dalių) ir komisija nustato, kad šis akcininkas (savininkas) neatitinka įstatymo reikalavimų. Be to, mūsų nuomone, tokio reguliavimo trūkumas yra dar tas, kad su akcininkų (savininkų) pasikeitimu Vertybinių popierių komisijai leidžiama kovoti tokiu drastišku būdu – panaikinant finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licenciją. Kitaip tariant, dėl netinkamo naujojo akcininko (savininko), net jei jis būtų įsigijęs tik vieną įmonės akciją (ar kitą kapitalo dalį), pagal Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymą, gali nukentėti visa įmonė. Įdomu pastebėti, kad komercinių bankų akcijų paketo įsigijimo klausimai LR komercinių bankų įstatyme yra reglamentuojami šiek tiek pažangiau, nors taip pat neatitinka ES Antrosios kredito įstaigų direktyvos 89/646/EEC . Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmuo, įsigijęs banko akcijų paketą be Lietuvos banko leidimo, neturi teisės balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime. Šią lakonišką Komercinių bankų įstatymo nuostatą detalizuoja Lietuvos banko valdybos nutarimu patvirtintos Lietuvos banko leidimų įsigyti ar (ir) valdyti komercinio banko akcijų paketus išdavimo taisyklės . Pastarųjų taisyklių normos visiškai atitinka minėtą ES direktyvą. Tai konstatuota ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu ppatvirtintoje Lietuvos Respublikos derybinėje pozicijoje “Laisvė teikti paslaugas” (3 derybinis skyrius).

Pagal ES direktyvą dėl investicinių paslaugų, asmuo, ketinantis sumažinti savo akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą tiek, kad kapitalo ar balsavimo teisių dalis, kurią jis turės, nukris žemiau 20%, 33% ar 50% arba tiek, kad investicinė firma nustos būti jo dukterine įmone, taip pat privalo i.nformuoti atsakingas institucijas. Tačiau atsakingoms institucijoms nėra suteikiama teisė drausti asmeniui mažinti jo turimą paketą.

ES direktyva nustato pareigą pranešti apie akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketų savininkų pasikeitimus ir pačioms investicinėms firmoms, tačiau tik post factum. Investicinės firmos, sužinojusios apie bet kokius jų kapitalo įsigijimus ar perleidimus, kurie sąlygoja tai, kad akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketas viršija kažkurią iš aukščiau paminėtų ribų, ar jo dydis nukrenta žemiau vienos iš tokių ribų, tuoj pat informuoja atsakingą instituciją.

Analizuojant užsienio valstybių įstatymų normas, reglamentuojančias viešosios apyvartos tarpininkų akcijų (ar kitų kapitalo dalių) perleidimo ypatumus, verta panagrinėti Lenkijos teisinį reguliavimą, kuris išsiskiria tuo, kad viešosios apyvartos tarpininkų akcijų perleidimą reglamentuoja žymiai pažangiau už Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymą, tačiau iki galo neatitinka ES direktyvų reikalavimų. Lenkijos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo 48 straipsnis nustato pareigą finansų maklerio įmonėms pranešti Vertybinių popierių ir vertybinių popierių bbiržos komisijai apie pasikeitimus įmonės akcininkų, turinčių ne mažiau kaip 5% balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, sudėtyje. Įstatymo 50 straipsnis reikalauja, kad asmuo, pageidaujantis įsigyti finansų maklerio įmonės akcijų, sudarančių 10%, 20%, 33% ar 50% balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, turi gauti Vertybinių popierių ir vertybinių popierių biržos komisijos sutikimą. Komisija neduoda sutikimo, jeigu įvertinus asmenį, pageidaujantį įsigyti finansų maklerio įmonės akcijų, Komisija nėra įsitikinusi, kad toks asmuo tinkamai vykdys finansų maklerio įmonės veiklą. Matome, kad į Lenkijos įstatymą nėra perkeltos ES direktyvos dėl investicinių paslaugų normos, reikalaujančios pranešti atsakingai institucijai (Lenkijos Vertybinių popierių ir vertybinių popierių biržos komisijai) apie akcijų paketo mažinimą.

Specifiniu reguliavimu pasižymi Švedijos Vertybinių popierių operacijų įstatymas. Jis numato, kad tuo atveju, kai asmuo įsigyja finansų maklerio įmonės akcijų paketą, prieš tai nustatyta tvarka negavęs Finansų priežiūros tarnybos (Financial Supervisory Authority) leidimo, tai jo įsigytos akcijos praranda balso teisę (tai atitinka ES direktyvos nuostatas). Tačiau Švedijos įstatymas numato, kad tuo atveju, kai yra ypatinga priežastis, Finansų priežiūros tarnyba gali reikalauti, kad Apygardos Teismas (District Court) paskirtų tinkamą asmenį – administratorių – atstovauti akcijas, kuriomis negali naudotis Finansų priežiūros tarnybos leidimo negavęs akcininkas. Manome, kad ši norma yra naudinga ir gali pasitarnauti tuo atveju, kai asmuo be leidimo įgyja visas

FMĮ akcijas. Atėmus iš tokio asmens balso teisę, FMĮ praktiškai praranda savininką, galintį spręsti įmonės valdymo klausimus. Dėl to yra svarbu numatyti mechanizmą, kurio pagalba galima būtų užtikrinti įmonės valdymo tęstinumą. Siūlome Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjui pasinaudojant Švedijos patirtimi, LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme numatyti, kad Vertybinių popierių komisija ypatingais atvejais turi teisę paskirti arba gali reikalauti, kad atitinkamas Lietuvos teismas paskirtų administratorių atstovauti akcijoms, kuriomis dėl teisės aktų pažeidimų negali naudotis tikrasis akcijų savininkas.

Pažymėtina, kad mūsų kaimyninių valstybių –– Latvijos bei Estijos – viešosios apyvartos tarpininkų veiklą reglamentuojantys įstatymai nenustato jokių normų dėl viešosios apyvartos tarpininkavimo veikla užsiimančių įmonių akcijų perleidimo..3.2. Pareiga dalyvauti kompensavimo investuotojams sistemoje

Nepaisant didelio skaičiaus įvairiausių reikalavimų bei apribojimų viešosios apyvartos tarpininkų vykdomai veiklai, visada išlieka tikimybė, kad viešosios apyvartos tarpininkas dėl vienokių ar kitokių priežasčių taps nemokus ir bankrutuos. Tokiu atveju iškiltų didelis pavojus viešosios apyvartos tarpininkui patikėtoms investuotojų piniginėms lėšoms bei vertybiniams popieriams. Praeito dešimtmečio viduryje Lietuva pergyveno “bankų griūtį”, kurios metu daugelio aasmenų deponuoti indėliai negrįžtamai pražuvo. Tai privertė įgyvendinti Lietuvoje indėlių draudimo sistemą. Dar 1995 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Gyventojų indėlių draudimo įstatymą , kuris numatė indėlių draudimo mechanizmą ir galimybę indėlininkams banko bankroto atveju atgauti bent ddalį turėto indėlio draudiminės išmokos forma. Malonu konstatuoti, kad per maždaug septynerių metų Lietuvos vertybinių popierių rinkos istoriją viešosios apyvartos tarpininkų nemokumo atvejų, kurių metu būtų iškilusi grėsmė investuotojų piniginėms lėšoms ar vertybiniams popieriams, Lietuvoje praktiškai nepasitaikė. Vertybinių popierių komisijos darbuotojų teigimu, tik kartą, 1998 metais, įvyko nedidelis incidentas, kurio metu buvo kilusi grėsmė užsienio klientų Lietuvos viešosios apyvartos tarpininkui patikėtiems vertybiniams popieriams. Tačiau pakankamai sklandi Lietuvos Respublikos viešosios apyvartos tarpininkų veikla neturėtų pernelyg užliūliuoti, kadangi tikimybė, ypač sukčiavimo atvejais, kad viešosios apyvartos tarpininkas taps nemokus, visada išlieka. Dėl šios priežasties reikia kuo skubiau parengti bei priimti Lietuvos Respublikos draudimo išmokų investuotojams įstatymą . Jo priėmimas yra strategiškai svarbus Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, kadangi ES direktyvos besąlygiškai reikalauja, jog iinvesticinė firma, teikianti investicines paslaugas valstybėje narėje, priklausytų kompensavimo investuotojams sistemai. Atsižvelgdama į pakankamai didelį ES direktyvoje dėl kompensavimo investuotojams sistemų nustatytą minimalios kompensacijos vienam investuotojui dydį – 20 000 ECU, Lietuva stodama į Europos Sąjungą bus priversta prašyti pereinamojo laikotarpio iki 2007 m. gruodžio 31 d. , kadangi šiuo metu sunku įsivaizduoti, kad ir taip gana sunkiai besiverčiantys Lietuvos viešosios apyvartos tarpininkai pajėgtų mokėti nemažas draudimines įmokas į kompensacinį fondą. Lietuvos bankas savo integracijai į Europos Sąjungą skirtame leidinyje tteigia, kad ES teisės aktuose numatytas kompensacijos dydis (20 000 ECU) viršija vidutinę vieno kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių, saugomų pas Lietuvos viešosios apyvartos tarpininkus šiuo metu, sumą. Šis faktas taip pat turėtų būti viena priežasčių atidėti ES direktyvos reikalavimų perkėlimą į Lietuvos Respublikos teisę. Lietuvos Respublikos draudimo išmokų investuotojams įstatymas turėtų numatyti, kad ES reikalavimus atitinkančią kompensacijos suma bus pasiekta palaipsniui iki pereinamojo laikotarpio pabaigos. Tikėtina, kad pradiniame kompensacinio fondo investuotojams kūrimo bei formavimo etape nemažą dalį fondo turės sudaryti valstybės biudžeto lėšos, kol ilgainiui viešosios apyvartos tarpininkai įstengs reikiamo dydžio fondą palaikyti patys.

Konstatavus, kad šiuo metu Lietuvoje nėra sukurtos teisinės bazės kompensacinių sistemų investuotojams veiklai bei atsižvelgiant į būtinumą rengiamą Lietuvos Respublikos draudimo išmokų investuotojams įstatymo projektą suderinti su ES direktyvos dėl kompensavimo investuotojams sistemų nuostatomis, šiame skirsnyje glaustai panagrinėsime šioje direktyvoje įtvirtintus reikalavimus kompensavimo investuotojams sistemoms.

Šios direktyvos tikslas yra garantuoti suderintą Europos Sąjungos mąstu apsaugos minimumą bent jau smulkiesiems investuotojams. Kiekviena kompensavimo investuotojams sistema turi apimti investicinės firmos turimas (ryšium su investuotojų investicine veikla) pinigines lėšas ir vertybinius popierius, kurių investicinė firma negali grąžinti investuotojui tais atvejai.s, kai įvyksta draudiminis įvykis (draudiminius įvykius, kuriuos nustato direktyva, aptarsime šiek tiek vėliau). Direktyvoje bandoma spręsti ir kredito įstaigų ddalyvavimo tokiose sistemose problemą. Kadangi kredito įstaiga taip pat gali turėti licenciją teikti investicines paslaugas, tai tokia kredito įstaiga turėtų dalyvauti kompensavimo investuotojams sistemoje. Tačiau kredito įstaigos be investicinių paslaugų, verčiasi indėlių priėmimo veikla, ir dėl šios priežasties visos kredito įstaigos privalo dalyvauti indėlių kompensavimo sistemoje pagal ES direktyvą 94/19/EEC dėl indėlių kompensavimo sistemų. Siekiant išvengti priklausymo dviem skirtingoms sistemoms, ypač atsižvelgiant į tai, kad tam tikrais atvejais gali būti sunku atskirti indėlius, kuriuos apima direktyva 94/19/EEC, ir pinigines lėšas, turimas ryšium su investicine veikla, ES direktyva dėl kompensavimo investuotojams sistemų leidžia valstybėms narėms pačioms apsispręsti, kokią direktyvą taikyti kredito įstaigoms piniginių lėšų, gautų iš investuotojų, atžvilgiu.

Kaip jau minėjome, direktyvos nustatytas suderintas kompensacijos kiekvienam investuotojui minimumas yra 20 000 ECU. Tačiau siekiant paskatinti investuotojus rūpestingai pasirinkti investicinę firmą, direktyva leidžia valstybėms narėms reikalauti, kad dalį galimų nuostolių prisiimtų patys investuotojai, tačiau visais atvejais investuotojui turi būti kompensuota bent jau 90% nuostolio sumos, jeigu išmokama kompensacija yra mažesnė nei nustatytas minimumas.

ES direktyva nustato tik minimalius reikalavimus kompensacijos dydžiui. Dėl šios priežasties skirtingose Europos Sąjungos valstybėse gali būti įtvirtinti skirtingi minimalūs kompensacijų dydžiai. Atsižvelgiant į tai, kad ES valstybių narių investicinės firmos gali vykdyti veiklą visoje Europos Sąjungoje, gali susidaryti tokia situacija, kkai vienos valstybės narės kompensavimo investuotojams sistemoje dalyvaujanti investicinė firma investicines paslaugas teikia kitoje valstybėje narėje, kurioje įsteigta kompensavimo investuotojams sistema užtikrina mažesnį kompensacijos minimumą investuotojams. Tokiu atveju minėta užsienio investicinė firma atsiduria privilegijuotoje padėtyje, kadangi jos nemokumo atveju ji gali pasiūlyti didesnes kompensacijas potencialiems investuotojams, nei vietos valstybės narės investicinės firmos. ES direktyva dėl kompensavimo investuotojams sistemų, numatydama galimas skausmingas tokios konkurencijos pasekmes, laikinai, iki 1999 m. gruodžio 31 d., nustatė, kad nei numatytos kompensacijos dydis, nei apimtis, nei procentinė dalis negali viršyti atitinkamų maksimalių dydžių, nustatytų “priimančios” valstybės narės kompensavimo sistemoje “priimančios” valstybės narės teritorijoje.

Iš kitos pusės direktyva numato, kad jeigu kompensavimo dydis ir/arba apimtis, įskaitant procentinę dalį, nustatyti “priimančios” valstybės narės kompensavimo sistemoje, viršija kompensavimo dydį ir/arba apimtį, numatytą valstybėje narėje, kurioje licencijuota investicinė firma, “priimančioji” valstybė narė užtikrina, kad jos teritorijoje būtų oficialiai pripažinta kompensavimo sistema, kurioje filialas gali savanoriškai dalyvauti, kad jo investuotojai turėtų papildomas garantijas dėl investicijų kompensavimo, greta tų, kurias jiems suteikia investicinės firmos dalyvavimas savo “gimtosios” valstybės narės kompensavimo investuotojams sistemoje.

ES direktyva leidžia valstybėms narėms nustatyti, kad kai kuriems investuotojams nebūtų taikoma kompensacija pagal kompensavimo sistemas arba jiems būtų nustatyta mažesnė kompensuojama suma. Tokių galimų išimtinių investuotojų kategorijų sąrašą pateikia direktyvos 1

priedas. Valstybė narė negali numatyti, kad kompensacijos nėra mokamos kitų kategorijų investuotojams, nei numatyta šiame priede. Dėl šio darbo apimties ribotumo čia detaliai nevardinsime direktyvos priede nustatytų išimčių, tačiau paminėsime, kad iš esmės šios išimtys apima profesionalius bei institucinius investuotojus (pvz., kredito įstaigas, pensijų .fondus, draudimo įmones, investicines firmas ir kt.), taip pat valstybines bei vietos valdžios institucijas, tokių institucijų bei investicinių firmų vadovus, jų giminaičius. Manome, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjams reikėtų pasinaudoti direktyvos suteikta teise nustatyti tokio pobūdžio iišimtis, kadangi tai nemaža dalimi palengvintų kompensacinio fondo formavimą (reikėtų mažiau lėšų sukaupti fonde, nes būtų mažiau draudžiamų investicijų), o tuo pačiu ir viešosios apyvartos tarpininkų naštą mokant draudimines įmokas į fondą.

Direktyva nustato du draudiminius įvykius:

1) atsakingos institucijos priimtas sprendimas, kuriuo atsakinga institucija nustato, kad, jos nuomone, investicinė firma, dėl priežasčių, tiesiogiai susijusių su jos finansine padėtimi, dabar nepajėgi įvykdyti savo įsipareigojimų, kylančių iš investuotojų reikalavimų, ir dabartiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau;

2) teismo sprendimas, priimtas dėl priežasčių, tiesiogiai ssusijusių su investicinės firmos finansine padėtimi, kurio pasekoje yra sustabdoma investuotojų galimybė kelti savus reikalavimus jai.

Teisė į kompensaciją atsiranda tada, kai įvyksta kuris nors iš dviejų draudiminių įvykių. Kompensacija turi būti mokama pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės firmos nnepajėgumo sutinkamai su teisiniais reikalavimais ir sutarčių sąlygomis:

1) grąžinti pinigines lėšas, priklausančias investuotojams ir apskaitomas (laikomas) jų vardu ryšium su investicine veikla, arba

2) grąžinti investuotojams jiems priklausančius vertybinius popierius, kurie laikomi, saugomi ir administruojami investuotojų vardu ryšium su investicine veikla.

Atsakingai institucijai arba teismui priėmus atitinkamą aukščiau paminėtą sprendimą, investuotojai turi būti tinkamai informuoti apie tokį sprendimą bei turi būti nustatytas laikotarpis, per kurį investuotojai privalo pateikti savo reikalavimus. Šis laikotarpis negali būti trumpesnis nei 5 mėnesiai nuo minėto sprendimo priėmimo dienos arba nuo to sprendimo viešo paskelbimo dienos. Kompensavimo sistema turi būti pasirengusi apmokėti investuotojų reikalavimus kaip galima greičiau, vėliausiai per 3 mėnesius nuo teisės į kompensaciją ir reikalavimo dydžio nustatymo momento. Visiškai išimtinomis sąlygomis ir ypatingais atvejais kompensavimo sistemos gali prašyti aatsakingų institucijų pratęsti šį terminą, tačiau šis pratęsimas negali viršyti 3 mėnesių.

ES direktyva nustato, kad kompensavimo investuotojams sistemos, išmokančios kompensacijas investuotojams, turi regreso teisę investicinių firmų atžvilgiu likvidavimo procesuose tai sumai, kurią jos yra sumokėjusios likviduojamų investicinių firmų klientams.

Iš valstybių, kurios nėra Europos Sąjungos narėmis, kompensavimo investuotojams sistemų egzistavimo teisinės prielaidos yra sukurtos Lenkijos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme. Šiame įstatyme kompensavimo investuotojams sistemos įsteigimo teisė (ne pareiga!) yra suteikta finansų maklerių įmonių asociacijoms. Pagal įstatymo 51 straipsnį, 25 aar daugiau finansų maklerio įmonių grupė turi teisę įsteigti asociaciją . Tokia asociacija turi teisę įsteigti garantinį fondą pagal taisykles, numatytas 7 įstatymo skyriuje. Asociacija gali nustatyti, kad dalyvavimas tokiame fonde yra privalomas visiems asociacijos nariams. Pagal Lenkijos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo 118 straipsnį, garantinio fondo tikslas – garantuoti vertybinių popierių bei piniginių lėšų sąskaitų savininkams (investuotojams) vertybinių popierių ir piniginių lėšų, laikomų šiose sąskaitose, sumokėjimą tuo atveju, kai garantinio fondo narys (t.y. finansų maklerio įmonė) yra paskelbiamas bankrutavusiu. Išmokos iš garantinio fondo yra mokamos pagal investuotojų reikalavimus po to, kai teismo sprendimas paskelbti finansų maklerio įmonę bankrutavusia tampa galutiniu ir neapskundžiamu. Įstatymas taip pat nustato minimalius kompensacinių išmokų dydžius investuotojams:

 iki 5 000 zlot.ų kompensuojama 100% investuotojo patirtų nuostolių;

 virš 5 000 zlotų kompensuojama 80% investuotojo patirtų nuostolių, bet ne daugiau kaip 20 000 zlotų iš viso.

Tačiau garantinio fondo taisyklės, kurias turi patvirtinti finansų maklerio įmonių asociacija, gali nustatyti ir didesnes kompensacines išmokas, nei numatyta įstatyme.

Kaip ir ES direktyvoje, taip ir šiame įstatyme nustatyta, kad garantinis fondas įgija išmokėtų kompensacinių išmokų dydžio regreso teisę į bankrutavusią finansų maklerio įmonę.

Matome, kad reglamentuodama kompensavimo investuotojams sistemų veiklą, kaimyninė valstybė pažengė toliau, nei Lietuva. Nors Lenkijoje garantinis fondas, kaip ir dalyvavimas jame, nnėra privalomas, tačiau sudarytos teisinės prielaidos jo veiklai yra teigiamas dalykas. Savanoriškumo principas suteikia galimybę finansų maklerio įmonėms pačioms apsispręsti, ar jos nori dalyvauti garantinio fondo veikloje. Be jokios abejonės, finansų maklerio įmonių, dalyvaujančių tokiame fonde, patrauklumas potencialiems investuotojams yra nepalyginamai didesnis, kadangi suteikia investuotojams tam tikras saugumo garantijas jų vertybinių popierių bei piniginių lėšų atžvilgiu.

3.3. Taisyklės, taikomos viešosios apyvartos tarpininkų darbuotojų sudaromiems asmeniniams sandoriams dėl vertybinių popierių bei dalyvavimui kitų įmonių valdyme

ES direktyvos dėl investicinių paslaugų 10 straipsnis nustato, kad investicines paslaugas teikianti įmonė privalo turėti pakankamus vidaus kontrolės mechanizmus, įskaitant taisykles savo darbuotojų asmeniniams sandoriams. LR VPVAĮ numato, kad viešosios apyvartos tarpininko vadovai ir darbuotojai privalo pranešti viešosios apyvartos tarpininko administracijos vadovui apie kiekvieną savo vardu sudarytą sandorį dėl vertybinių popierių ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jo sudarymo, o viešosios apyvartos tarpininko administracijos vadovas privalo užtikrinti, kad tokie sandoriai būtų registruojami atskiroje registracijos knygoje ir nurodoma kiekvieno tokio sandorio rūšis, sudarymo data, pagal sandorį perleidžiamų vertybinių popierių rūšis, klasė ir skaičius, sandorio suma ir atsiskaitymo forma (VPVAĮ 17 str. 4 d.). Manome, kad toks įstatymo reglamentavimas turi keletą esminių trūkumų. Visų pirma, ši norma yra skirta visiems viešosios apyvartos tarpininkams, t.y. finansų maklerio įmonėms, investicijų valdymo iir konsultavimo įmonėms, komerciniams bankams. Taikant įstatymą pažodžiui, darytina išvada, kad visiems komercinių bankų darbuotojams kyla prievolė pranešti komercinio banko administracijos vadovui apie kiekvieną savo sudarytą sandorį dėl vertybinių popierių. Manome, kad tokia įstatymo nuostata yra suformuluota per plačiai, kadangi jos tikslas turėtų būti kontroliuoti asmenų, kurie yra susiję su prekyba vertybiniais popieriais (t.y. iš esmės maklerių, kitų specializuoto finansų maklerio skyriaus darbuotojų), sudaromus asmeninius sandorius dėl vertybinių popierių, nes būtent šie asmenys turi galimybes savanaudiškai pasinaudoti jiems žinoma informacija (pvz., gavę kliento pavedimą pirkti tam tikrų vertybinių popierių, patys nusipirkti tokių vertybinių popierių rinkoje, o po to brangiau juos perparduoti savo klientui). Mūsų nuomone, minėta įstatymo norma neturėtų apimti absoliučiai visų komercinių bankų darbuotojų, kurių dažnai, ypač stambesniuose bankuose, būna pakankamai daug (net keli tūkstančiai). Todėl būtų visiškai pagrįsta, jeigu įstatymų leidėjas nustatytų prievolę pranešti apie sudaromus sandorius dėl vertybinių popierių tik komercinio banko specialaus padalinio, vykdančio vertybinių popierių operacijas, darbuotojams. Panašiai mano ir LR Vertybinių popierių komisija. Komisijos darbuotojų teigimu, komerciniai bankai yra kelis kartus kreipęsi į Vertybinių popierių komisiją su prašymais išaiškinti Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo normą, nustatančią prievolę pranešti apie asmeninius sandorius visiems banko vadovams ir darbuotojams. Vertybinių popierių komisija išaiškino, kad šiuo atveju komer.cinio

banko, kaip viešosios apyvartos tarpininko, vadovais ir darbuotojais laikytini:

1) banko vadovai, galintys duoti teisėtus nurodymus dėl vertybinių popierių operacijų atlikimo;

2) asmenys, kurie tiesiogiai vadovauja vertybinių popierių operacijų atlikimui;

3) asmenys, kurie yra komercinio banko finansų maklerio skyriaus (departamento) darbuotojai;

4) asmenys, esantys banko darbuotojais ir turintys teisę gauti konfidencialią informaciją, susijusią su vertybinių popierių operacijomis.

Antrasis VPVAĮ 17 straipsnio 4 dalies nuostatų trūkumas yra tas, kad jos kalba apie viešosios apyvartos tarpininkų vadovų bei darbuotojų “savo vardu” sudaromus sandorius. Tai žymiai susiaurina sandorių, kurių pagalba viešosios apyvartos ttarpininkų vadovai ir darbuotojai gali įsigyti savo nuosavybėn ar perleisti jiems priklausančius vertybinius popierius, skaičių. Nemaža dalis sandorių dėl vertybinių popierių yra sudaroma tarpininkaujant viešosios apyvartos tarpininkams, kai klientas (šiuo atveju, viešosios apyvartos tarpininko vadovas ar darbuotojas) duoda pavedimą viešosios apyvartos tarpininkui nupirkti ar parduoti atitinkamą kiekį tam tikrų vertybinių popierių. Vertybinių popierių komisijos patvirtintų Klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 5 punktas nustato, kad pagal klientų pavedimus viešosios apyvartos tarpininkai sudaro sandorius savo vardu, bet kliento sąskaita (komisas) arba kkliento vardu ir sąskaita (atstovavimas). Taigi, pagal įstatymo raidę, į sandorių, apie kuriuos viešosios apyvartos tarpininkų vadovai bei darbuotojai turi pranešti, grupę neįeina sandoriai, kurie nėra sudaromi jų vardu, t.y. sandoriai, kurie sudaromi komiso pagrindais – viešosios apyvartos tarpininko vardu, nnors nuosavybės teisė atsiranda (ar yra perleidžiama) klientui (viešosios apyvartos tarpininko vadovui ar darbuotojui). Mūsų nuomone, taip neturėtų būti. Prievolė pranešti turėtų apimti ir tuos sandorius, kurie yra sudaromi viešosios apyvartos tarpininkų vadovų bei darbuotojų sąskaita, nors ir ne jų vardu. Šią įstatymo klaidą iš dalies ištaisė Vertybinių popierių komisija, patvirtinusi Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų veiklos vidaus kontrolės organizavimo taisykles . Šios taisyklės numato, kad viešosios apyvartos tarpininkai privalo raštu parengti ir patvirtinti įmonės veiklos vidaus kontrolės organizavimo taisykles, kuriose ypatingas dėmesys turi būti skiriamas įmonės sąskaita ir įmonės darbuotojų sąskaita sudarytų sandorių dėl vertybinių popierių priežiūrai. Kaip matome, šiose taisyklėse jau minimi “darbuotojų sąskaita”, o ne “vardu” sudaryti sandoriai.

LR VPVAĮ numato, kad vienas asmuo gali būti tik vienos ffinansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės savininkas (akcininkas) ar darbuotojas. Jeigu asmuo dėl įmonių reorganizavimo ar kitų priežasčių tampa kelių tokio pobūdžio įmonių savininku ar akcininku, jis privalo nedelsdamas apie tai informuoti Vertybinių popierių komisiją ir imtis tinkamų priemonių šiai būklei ištaisyti. Kol ši būklė bus ištaisyta, toks asmuo negali dalyvauti daugiau kaip vienos įmonės valdyme ir veikloje (VPVAĮ 11 str. 3 d.). Šios normos tikslas, matyt, yra užtikrinti, kad nebūtų interesų konflikto tarp skirtingų finansų maklerio įįmonių bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių. Panašių nuostatų galime sutikti ir kitų valstybių įstatymuose.

Lenkijos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas nustato, kad yra draudžiama turėti daugiau nei vienos finansų maklerio įmonės akcijų. Jei asmuo pažeidžia šį draudimą, tai jo įsigytos akcijos praranda balso teisę visuotiniame akcininkų susirinkime. Tačiau tuo atveju, jeigu finansų maklerio įmonės akcijos yra registruotos ir skirtos viešajai apyvartai, tai minėtasis draudimas joms negalioja. Manome, kad tokią išlygą reikia numatyti ir LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme. Be to, mūsų nuomone, nėra tikslinga drausti asmenims įsigyti nedidelę kapitalo dalį kitoje FMĮ ar IVKĮ, kadangi tai nesuteikia reali.os galimybės daryti įtakos įmonės valdymui. Todėl galima būtų atitinkamai pakeisti VPVAĮ 11 str. 3 dalį, nustatant, kad negalima įgyti kitos FMĮ ar IVKĮ akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketo.

Danijos Investicinių firmų įstatymas nustato dar griežtesnius apribojimus investicinių firmų darbuotojams dalyvauti kitų įmonių kapitale bei valdyme. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalis draudžia investicinės firmos vykdančiajam direktoriui, direktoriaus pavaduotojams, vidaus kontrolieriams, jų pavaduotojams bei adekvataus statuso asmenims užsiimti kita veikla, dalyvauti kitų įmonių veikloje bei valdyme, būti kitų įmonių valdybos nariais, darbuotojais ir pan. Išvardinti asmenys gali, investicinės firmos direktorių tarybai leidus, laikinai dalyvauti kitų įmonių kapitale tuo atveju, kai jie ššiame kapitale dalyvauja įsidarbinimo investicinėje firmoje momentu arba paveldi kapitalo dalį vėliau, jeigu turimos kapitalo dalies skubus pardavimas sukeltų žymių finansinių nuostolių. Tačiau Danijos Investicinių firmų įstatymas numato eilę išimčių iš nustatyto draudimo. Pavyzdžiui, direktorių taryba gali leisti investicinės firmos vykdančiajam direktoriui būti investicinės firmos dukterinės bendrovės valdybos nariu. Manome, kad toks reguliavimas yra pernelyg griežtas. Be to, eilė iš bendros taisyklės numatytų išimčių daro apribojimų investicinių firmų darbuotojams dalyvauti kitų įmonių kapitale bei valdyme sistemą komplikuotą ir painią.

Minėtasis Danijos įstatymas taip pat draudžia aukščiau išvardintiems asmenims sudarinėti “spekuliatyvius” sandorius savo sąskaita. Taisykles, apibrėžiančias “spekuliatyvių” sandorių sąvoką, priima Danijos Finansų priežiūros tarnyba (Danish Financial Supervisory Authority). Tuo tarpu Lietuvoje įtvirtinto viešosios apyvartos tarpininkų vadovų bei darbuotojų sudaromų sandorių dėl vertybinių popierių “deklaravimo” esmė – pranešti administracijos vadovui apie sudarytus sandorius. Remdamasis surinkta informacija, administracijos vadovas gali taikyti drausmines priemones tuo atveju, jei viešosios apyvartos tarpininko darbuotojas, sudarydamas sandorį dėl vertybinių popierių, pasinaudojo viešai neatskleista ar konfidencialia informacija. Vertybinių popierių komisija savo kompetencijos ribose gali nubausti tokius asmenis piniginėmis baudomis arba perduoti surinktą medžiagą teisėsaugos institucijoms. Tačiau visos šios priemonės nėra labai efektyvios, kadangi vien pagal viešosios apyvartos tarpininkų darbuotojų pateikiamus duomenis apie jų sudarytus sandorius dėl vertybinių popierių, yra be ggalo sunku įrodyti šių asmenų neteisėtų veiksmų faktą. Todėl Danijoje įtvirtintas modelis, kai investicinių firmų darbuotojams iš viso draudžiama pirkti-parduoti vertybinius popierius, yra žymiai efektyvesnis ir objektyvesnis. Siūlytume mūsų įstatymų leidėjui apsvarstyti galimybę analogišką normą įtvirtinti LR VPVA įstatyme.

3.4. Viešosios apyvartos tarpininkams taikomi apribojimai investuoti į kitas įmones, turint tikslą dalyvauti jų valdyme

Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas nustato tam tikrus apribojimus viešosios apyvartos tarpininkams steigti dukterines įmones ar investuoti į kitas įmones. Įstatymo 12 straipsnio 4 dalis sako, kad finansų maklerio įmonės turi teisę steigti dukterines įmones, tačiau tokios įmonės turi teisę užsiimti tik investicinių bendrovių ir pensijų fondų vertybinių popierių portfelių valdymu arba tik finansų maklerio įmonės veikla, išskyrus vertybinių popierių pirkimą-pardavimą savo ar klientų vardu klientų sąskaita. Pirmame šio darbo skyriuje minėjome, kad finansų maklerio įmonei draudžiama verstis kita nei VPVAĮ 12 str. 2 dalyje nurodyta veikla. Todėl nustatydamas apribojimus steigti bei turėti dukterines įmones, įstatymų leidėjas tikriausiai norėjo pasiekti, kad finansų maklerio įmonės nesiverstų kita, su investicinių paslaugų teikimu nesusijusia veikla net per savo dukterines įmones.

VPVAĮ 14 straipsnio 3 dalis draudžia investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms dalyvaut.i kitų įmonių veikloje, turėti jų kapitalo (akcijų, pajų ar kitokių kapitalo dalių), investuoti į vertybinius popierius. Šis apribojimas

reikalingas tam, kad užkirstų kelią bet kokiems galimiems interesų konfliktams tarp investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės ir jos klientų. Kaip minėjome anksčiau, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės viena iš pagrindinių veiklos sričių – fizinių bei juridinių asmenų vertybinių popierių portfelių valdymas. Jeigu investicijų valdymo ir konsultavimo įmonei nebūtų uždrausta pačiai dalyvauti kitų įmonių veikloje bei investuoti savo lėšas į vertybinius popierius, tai investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė dažnai susidurtų su dilema, kieno interesus pirmiausia tenkinti – savo ar kliento.

Panašūs draudimai yyra nustatyti ir užsienio valstybių įstatymuose. Pavyzdžiui, Lenkijos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas draudžia finansų maklerio įmonei turėti kitos finansų maklerio įmonės akcijų, nebent abiejų įmonių licencijose nurodytos leidžiamos teikti investicinės paslaugos yra skirtingos. Tuo tarpu Danijos Investicinių firmų įstatymas nustato, kad investicinei firmai yra neleidžiama turėti dukterinių įmonių, išskyrus atvejus, kai dukterinės įmonės užsiima išimtinai investicinių paslaugų teikimu.

3.5. Viešosios apyvartos tarpininkų auditoriams keliami reikalavimai

Paskutinis viešosios apyvartos tarpininkams taikomas reikalavimas, kurį planavome aptarti šiame skyriuje, yra viešosios apyvartos tarpininkų aauditą atliekančių asmenų specifinės pareigos. Šis reikalavimas yra numatytas ankstesniuose šio darbo skyriuose minėtoje ES direktyvoje 95/26/EC, kuri papildė Tarybos direktyvą 93/22/EEC dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje. Direktyva 95/26/EC nustato, kad investicinės firmos auditorius privalo nedelsdamas pranešti atsakingosioms institucijoms vvisais atvejais, kai vykdydamas savo pareigas jis sužino kokių nors faktų, galinčių turėti rimtą poveikį investicinės firmos finansinei būklei arba valdymo ir apskaitos tvarkai. Tokių faktų sąrašas yra pateikiamas direktyvos 5 straipsnyje. Be to, direktyva reikalauja, kad auditorius lygiai taip pat informuotų atsakingąsias institucijas, kai jis aptinka analogiškų faktų, vykdydamas savo pareigas įmonėje, kuri yra susijusi su investicine firma glaudžiais ryšiais .

Kai kurių Europos Sąjungos valstybių įstatymai ne tik perkelia minėtus direktyvos reikalavimus, tačiau dar detaliau reglamentuoja investicines paslaugas teikiančių įmonių auditavimo tvarką. Vokietijos Vertybinių popierių prekybos įstatymas nustato, kad prieš paskirdama auditorių, investicinė firma privalo pranešti auditoriaus kandidatūrą Federalinei priežiūros įstaigai (Federal Supervisory Office). Federalinė priežiūros įstaiga per mėnesį nuo pranešimo gavimo turi teisę reikalauti paskirti kitą auditorių. Švedijos VVertybinių popierių operacijų įstatymas net suteikia teisę Finansų priežiūros tarnybai pačiai paskirti auditorių.

Norėtume pažymėti, kad Lietuvos Respublikoje šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato auditoriams pareigos pranešti Vertybinių popierių komisijai apie užfiksuotus pažeidimus, o taip pat nesuteikia Vertybinių popierių komisijai teisės įtakoti viešosios apyvartos tarpininkų auditorių paskyrimo. Mūsų nuomone, aukščiau aptarti reikalavimai turi būti perkelti į Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymą.

4. SUTARTINIŲ VIEŠOSIOS APYVARTOS TARPININKŲ IR JŲ KLIENTŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMAS

Bendra taisyklė yra ta, kad asmenų tarpusavyje sudaromus sandorius, tarp asmenų eegzistuojančius sutartinius santykius reguliuoja bendrosios teisės normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Tačiau tarp kai kurių asmenų kategorijų susiklosto specifiniai santykiai, kurie išsiskiria tam tikromis ypatybėmis. Tokiais atvejais prireikia tarp tokių asmenų kategorijų atsirandančius santykius sureguliuoti specialiosiomis teisės normomis. Tai reikalinga tam, kad specialiosios normos nustatytų reikalavimus, atitinkan.čius specifinį tarp asmenų susiklosčiusių santykių pobūdį.

Santykiai, kurie susiklosto tarp viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų, yra specifiniai dėl kelių priežasčių. Pirma, daugelis viešosios apyvartos tarpininkų klientų yra neprofesionalūs vertybinių popierių rinkos dalyviai. Jiems trūksta patirties, žinių, įgūdžių priimant investicinius sprendimus. Todėl jie negali patys kvalifikuotai įvertinti investavimo į vertybinius popierius rizikos. Dėl visų šių priežasčių kyla grėsmė, kad viešosios apyvartos tarpininkai gali pažeisti savo klientų interesus, nepakankamai rūpestingai juos konsultuodami, nesuteikdami jiems visos žinomos informacijos, nekreipdami dėmesio į kliento poreikius, finansinę būklę bei tikslus, kurių siekia klientai investuodami savo lėšas į vertybinius popierius. Todėl viešosios apyvartos tarpininkų veiklą reglamentuojantys teisės aktai paprastai numato tam tikrus teisinius “saugiklius”, kurių pagalba yra apsaugomi viešosios apyvartos tarpininkų klientų interesai.

Antra, viešosios apyvartos tarpininkų bei jų klientų santykius reglamentuoja atitinkamos sutartys (pagal kurias apskaitomi ir saugomi klientų vertybiniai popieriai, priimami ir vykdomi klientų pavedimai ir kt. ). Viešosios apyvartos tarpininkai paprastai parengia standartines sutartis, dėl kurių sąlygų kklientai neturi galimybės derėtis. Tokia padėtis tarnauja ne klientų naudai, kadangi jie praranda teisę įtraukti į sutartį jiems naudingų sąlygų ir iš esmės teturi dvi galimybes – pasirašyti viešosios apyvartos tarpininko parengtą sutartį arba jos nepasirašyti. Dėl šios priežasties gali būti pažeidžiamos viešosios apyvartos tarpininkų klientų teisės bei interesai, nes viešosios apyvartos tarpininkų standartinės sutartys gali numatyti eilę klientui nepalankių ar jo teises ribojančių nuostatų. Manome, tai taip pat svarbi priežastis, kodėl įstatymų leidėjai įstatymuose ar atsakingos už viešosios apyvartos tarpininkų priežiūrą institucijos savo poįstatyminiais teisės aktais turėtų riboti viešosios apyvartos tarpininkų laisvę numatyti bet kokias sąlygas standartinėse sutartyse.

Trečia, viešosios apyvartos tarpininkų klientams teikiamos paslaugos nemaža dalimi yra tarpininkavimo veikla, kurios metu viešosios apyvartos tarpininkai savo ar klientų vardu klientų sąskaita perka bei parduoda vertybinius popierius, kurių nuosavybės teisė atsiranda ar priklauso klientams. Tokiuose santykiuose galime išskirti taip vadinamus vidinius santykius (kurie susiklosto tarp viešosios apyvartos tarpininko ir jo kliento) ir išorinius santykius (kurie susiklosto tarp viešosios apyvartos tarpininko ir trečiųjų asmenų). Civilinės teisės teorija tokius sutartinius santykius tarp šalių, kuriais siekiama, tarpininkaujant vienai iš sutarties šalių (šiuo atveju, viešosios apyvartos tarpininkui), sudaryti, pakeisti, nutraukti kitos sutarties šalies (šiuo atveju, kliento) teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis, vadina fiduciariniais teisiniais santykiais, oo šių santykių atsiradimo pagrindu esančias sutartis – fiduciarinėmis sutartimis. Tokių sutarčių ypatumas yra tas, kad jų šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai. O ši ypatybė lemia glaudesnį šalių bendradarbiavimą bei kooperaciją. Todėl atitinkami teisės aktai, reglamentuojantys viešosios apyvartos tarpininkų santykius su klientais, neretai nustato viešosios apyvartos tarpininkams pareigą bendradarbiauti su savo klientais tam, kad surinkti daugiau informacijos apie juos ir remiantis šia informacija tinkamai patarti dėl investavimo į vertybinius popierius strategijos.

Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas nustato, kad visos sutartys tarp finansų maklerio įmonių ir jų klientų turi būti sudarytos raštu pagal Vertybinių popierių komisijos patvirtintas taisykles (VPVAĮ 13 str. 2 d.). Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad valdymo sutartys, pagal kurias investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė įgaliojama valdyti vertybinių popierių portfelį, turi būti sudaromos raš.tu, laikantis Vertybinių popierių komisijos nustatytų taisyklių. Galima pastebėti vieną esminę šių įstatyminių normų spragą – jos nenumato, kad komerciniai bankai, sudarydami sutartis su klientais dėl viešosios apyvartos tarpininkų veiklos vykdymo, turi laikytis Vertybinių popierių komisijos taisyklių. Šią spragą užpildė dar 1998 m. spalio 16 d. patvirtintos Vertybinių popierių komisijos taisyklės , kurios nustatė “<.> bendruosius ir specialiuosius reikalavimus finansų maklerio įmonių ir komercinių bankų, turinčių teisę vykdyti vertybinių popierių operacijas,

su klientais sudaromoms sutartims <.>” (1.1 punktas). Tokia pati nuostata yra įrašyta ir į šiuo metu galiojančias taisykles , kurios pakeitė 1998 metais priimtąsias. Galima suabejoti, ar Vertybinių popierių komisija, priimdama taisykles ir nustatydama, kad jų privalo laikytis ne tik finansų maklerio įmonės, bet ir komerciniai bankai, neviršijo jai įstatymo suteiktų teisių? Juk VPVAĮ įsakmiai nurodo, kad tik finansų maklerio įmonių ir jų klientų sutartys turi būti sudaromos pagal Vertybinių popierių komisijos patvirtintas taisykles. Tačiau pažvelgus į VPVAĮ 32 str. 22 dalies 1 punktą, kuris teigia, jog Vertybinių popierių komisija “rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis taisykles, reglamentuojančias <.> viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimą, steigimą, reorganizavimą, likvidavimą ir veiklą <.>”, galima teigti, kad įstatymų leidėjas šios nuostatos pagalba siekė suteikti komisijai “generalinį įgalinimą” tvirtinti taisykles ir tais atvejais, kai VPVAĮ to imperatyviai nereikalauja. Nepaisant to, manome, kad įstatymo paliktos spragos ateityje turi būti ištaisytos, keičiant paties įstatymo normas bei numatant, kad komercinių bankų bei jų klientų dėl investicinių paslaugų sudaromos sutartys tturi atitikti atitinkamas Vertybinių popierių komisijos patvirtintas taisykles.

Pirmasis teisės aktas Lietuvoje, gana detaliai reglamentavęs viešosios apyvartos tarpininkų pareigas klientų atžvilgiu, buvo Nacionalinės finansų maklerių asociacijos paruoštas bei priimtas Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų etikos kodeksas (toliau – Etikos kodeksas). Šis tteisės aktas, pripažindamas tarp viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų susiklostančius santykius fiduciariniais bei skatindamas šalių tarpusavio bendradarbiavimą, nustato, kad dirbdamas su klientu, Asociacijos narys privalo žinoti jo poreikius bei interesus. Asociacijos narys turi stengtis surinkti apie savo klientą šią informaciją:

1) investavimo į vertybinius popierius tikslai;

2) ankstesnė patirtis, sukaupta investuojant į atskirų rūšių vertybinius popierius;

3) kliento žinios apie atskirų rūšių vertybinius popierius;

4) pasirengimo rizikuoti laipsnis;

5) kliento finansinė padėtis ir kt.

Ši informacija, be jokios abejonės, yra itin svarbi viešosios apyvartos tarpininkui. Tik įvertinęs turimus duomenis apie klientą, viešosios apyvartos tarpininkas gali tinkamai rekomenduoti klientui pirkti ar parduoti vertybinius popierius. Pavyzdžiui, vienokį patarimą viešosios apyvartos tarpininkas duos klientui, jeigu kliento investavimo į vertybinius popierius tikslas yra ilgalaikė nerizikinga investicija, kurios tikslas aprūpinti minėtą klientą senatvėje, ir visiškai kkitokį, jeigu klientas pageidauja greitai ir nemažai uždirbti nevengdamas didesnės rizikos.

Etikos kodekse įtvirtinti reikalavimai Asociacijos nariams buvo perkelti į 2000 m. birželio 29 d. Vertybinių popierių komisijos nutarimu patvirtintas Sutarčių tarp vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų sudarymo taisykles ir nuo šių taisyklių įsigaliojimo dienos yra privalomi ne tik Asociacijos nariams, bet ir visiems kitiems viešosios apyvartos tarpininkams.

Tuo tarpu ES direktyva dėl investicinių paslaugų detaliai nereglamentuoja investicinių firmų bei jų klientų santykių. Šiam tikslui yra skirtas tik vienas sstraipsnis. Jame yra išvardinti pagrindiniai principai, kurių turi laikytis investicinės firmos, teikdamos investu.otojams investicines paslaugas. Direktyva nustato, kad šie principai užtikrina, kad investicinė firma:

1) veikia sąžiningai ir teisingai užsiimdama savo verslu, siekdama geriausiai patenkinti savo klientų interesus ir nepažeisti rinkos vientisumo;

2) veikia su reikiamu profesionalumu, atsargumu ir darbštumu, siekdama geriausiai patenkinti savo klientų interesus ir nepažeisti rinkos vientisumo;

3) siekia gauti iš savo klientų informaciją apie jų finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, dėl kurių prašoma paslaugų;

4) stengiasi išvengti interesų konfliktų ir, kuomet jų negalima išvengti, užtikrina, kad su klientais būtų teisingai elgiamasi.

Be to, direktyva reikalauja, kad būtų įvertintas asmens, kuriam teikiama investicinė paslauga, profesionalumas . Visi direktyvoje išvardinti principai yra perkelti į Lietuvos Respublikos teisės aktus (į minėtą Etikos kodeksą arba į Vertybinių popierių komisijos patvirtintas Sutarčių tarp vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų sudarymo taisykles).

Kadangi daugelis viešosios apyvartos tarpininkų (komerciniai bankai bei A ir B kategorijų finansų maklerio įmonės) turi teisę pirkti ir parduoti vertybinius popierius savo sąskaita, be to, vienu metu gali gauti pavedimus pirkti ar parduoti tuos pačius vertybinius popierius iš kelių klientų, tai neretai viešosios apyvartos tarpininkų veikloje susidaro padėtis, kuri yra vadinama “interesų konfliktu (ar susidūrimu)”. Lietuvoje vienintelis teisės aktas, kuris apibrėžia “interesų susidūrimą”, yra minėtasis Viešosios aapyvartos tarpininkų Etikos kodeksas. Jis “interesų susidūrimą” apibrėžia kaip situaciją, kai Asociacijos nario interesai prieštarauja jo įsipareigojimams klientui arba kai nario įsipareigojimai vienam klientui prieštarauja kito kliento interesams. Etikos kodekso 23 punktas nustato, kad jeigu susiduria Asociacijos nario ir kliento interesai, Asociacijos narys pirmenybę turi teikti kliento interesams. Interesams susidūrus, Asociacijos narys konflikto turinį privalo atskleisti visoms suinteresuotoms šalims ir sandorį, dėl kurio susidarė konfliktinė situacija, sudaryti tik tada, kai jam neprieštaraus visos šalys. Be to, kodeksas numato, kad Asociacijos narys ar su juo susijęs asmuo neturi teisės sudaryti sandorio savo sąskaita, jei dėl to paties vertybinio popieriaus buvo gautas kliento pavedimas, tol, kol nebus įvykdytas kliento pavedimas, arba gali sudaryti sandorį tik geresnėmis negu kliento sąlygomis. Pasiūlytomis geresnėmis negu kliento sąlygomis, pagal VPVAĮ 13 str. 4 dalį, yra laikoma pasiūlyta didesnė kaina (jei kliento pavedimas yra pirkti vertybinius popierius), arba mažesnė kaina (jei kliento pavedimas yra parduoti vertybinius popierius). Iš skirtingų klientų gauti pavedimai su tokiomis pačiomis sąlygomis turi būti vykdomi pavedimų gavimo tvarka (t.y. pirmiausiai turi būti vykdomas anksčiau gautas pavedimas).

Iš analizuotų užsienio valstybių įstatymų tik Latvijos vertybinių popierių įstatymas , reguliuodamas “interesų konflikto” atvejus, imperatyviai nustato, kad finansų maklerio įmonė neturi teisės vykdyti savo pavedimo, jeigu dėl tto paties vertybinio popieriaus yra gautas kliento pavedimas. Kliento pavedimas visais atvejais turi būti įvykdomas prieš finansų maklerio įmonės pavedimą. Skirtingai nuo LR vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo, Latvijos vertybinių popierių įstatymas nenumato jokių išimčių šiai taisyklei, net jei finansų maklerio įmonės pavedime nurodytos sąlygos yra geresnės už kliento pavedime nurodytąsias. Nėra suprantama, kodėl Latvijos įstatymas draudžia finansų maklerio įmonei sudaryti sandorius tuo atveju, jei FMĮ pasiūlo geresnes sąlygas nei klientas. Juk tokiu atveju nėra pažeidžiamos kliento teisės ar teisėti interesai. Pagal Latvijoje įtvirtintą teisinį reguliavimą, FMĮ yra žymiai sunkiau realizuoti vieną iš savo veiklos rūšių – teisę sudaryti sandorius savo sąskaita. Pavyzdžiui, jei FMĮ pageidauja įsigyti tam tikrų vertybinių popierių, tačiau tuo metu turi klie.nto pavedimą pirkti tuos pačius vertybinius popierius už labai žemą kainą, už kurią neįmanoma tikėtis sulaukti parduodančiųjų šiuos vertybinius popierius, tai FMĮ atsiduria padėtyje be išeities: nepaisant to, kad FMĮ gali pasiūlyti žymiai didesnę kainą už vertybinius popierius, jai reikia laukti, kol bus įvykdytas ar anuliuotas kliento pavedimas.

Iš ES išvestinių teisės aktų interesų konflikto problema šiek tiek plačiau gvildenama 1977 m. liepos 25 d. Komisijos rekomendacijoje dėl Europos kodekso, reglamentuojančio elgesį, susijusį su perleidžiamų vertybinių popierių sandoriais . Šis dokumentas buvo pirmasis ES antrinės teisės

šaltinis, reguliuojantis viešosios apyvartos tarpininkų veiklą, ir nors pagal Europos Bendrijos steigimo sutartį rekomendacija neturi privalomos galios, tačiau negalima sakyti, kad ji neturi teisinės reikšmės. Grimaldi byloje Europos Teisingumo Teismas nutarė, kad spręsdami bylas nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas.

Rekomendacijoje Komisija pataria viešosios apyvartos tarpininkams vengti bet kokių interesų konfliktų tarp jų bei klientų, o taip pat tarp klientų ir kitų asmenų, su kuriais viešosios apyvartos tarpininkai turi fiduciarinius santykius. Kai tokie interesų konfliktai vis dėlto atsiranda, viešosios apyvartos ttarpininkai neturėtų siekti tiesioginės ar netiesioginės naudos iš susiklosčiusios situacijos. Be to viešosios apyvartos tarpininkai turėtų vengti bet kokio išankstinio nusistatymo klientų atžvilgiu.

Nustačiusi tokio pobūdžio patarimus viešosios apyvartos tarpininkams, Komisija Rekomendacijoje pripažįsta, kad dažnai sunku išvengti interesų konfliktų. Tai ypač aktualu komerciniams bankams, kurie turi reikalų su daugeliu klientų ir teikia ne tik investicines, bet ir kitokias paslaugas. Rekomendacija pateikia pavyzdį situacijos, su kuria gali susidurti komercinis bankas: ar bankas, turintis tam tikros konfidencialios informacijos apie emitento prastą finansinę padėtį, tturi teisę konsultuodamas klientą investavimo į vertybinius popierius klausimais patarti nepirkti tokio emitento akcijų? Šiuo atveju susiduria du interesai. Pirmas – tai banko pareiga neskleisti konfidencialios informacijos apie klientą (emitentą). Ir antras – neklaidinti kliento, kurį konsultuoja investavimo į vertybinius ppopierius klausimu, bei atskleisti jam visą žinomą informaciją apie atitinkamą vertybinį popierių. Komisijos nuomone, šioje situacijoje komercinis bankas turi teisę laisvai nuspręsti, kaip jam pasielgti. Komisija nedraudžia bankui patarti klientui-investuotojui, pasiremiant konfidencialia informacija apie klientą-emitentą, nes tuo siekiama ne gauti pelno, bet išvengti galimų kliento, investuojančio į minėto emitento akcijas, nuostolių.

Rekomendacija, be jau mūsų aptartų ES bei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų reikalavimų viešosios apyvartos tarpininkams jų santykiuose su klientais, įtvirtina dar vieną patarimą viešosios apyvartos tarpininkams. Rekomendacija siūlo jiems susilaikyti nuo veiksmų, skatinančių klientus pirkti ar parduoti vertybinius popierius, jeigu tokios veiklos vienintelis tikslas yra gauti komisinį užmokestį.

Praktiškai visi ES direktyvos dėl investicinių paslaugų bei minėtos Komisijos Rekomendacijos pasiūlymai, liečiantys viešosios apyvartos tarpininkų bei jų klientų tarpusavio santykius, vienokia aar kitokia forma yra įtvirtinti praktiškai visų nagrinėtų užsienio valstybių teisės aktuose. Visų valstybių įstatymai uždeda viešosios apyvartos tarpininkams pareigą laikytis atitinkamų elgesio standartų, reikalauja veikti sutinkamai su “gera praktika” ir pan. Vokietijos vertybinių popierių prekybos įstatymas be įprastų, ES teisės aktuose investicinėms firmoms nustatytų reikalavimų, draudžia investicinėms firmoms patarti savo klientams pirkti arba parduoti vertybinius popierius, jeigu tokių rekomendacijų tikslas yra pakreipti konkrečių vertybinių popierių kainą investicinei firmai palankia linkme, kad vėliau pačiai sudaryti sandorius dėl šių vertybinių popierių ssa.vo sąskaita.

Kaip jau minėjome šio skyriaus pradžioje, vienas iš viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų sutartinių santykių ypatumų yra tas, kad jie yra reglamentuojami viešosios apyvartos tarpininkų vienašališkai parengtomis standartinėmis sutartimis. Lietuvos Respublikos įstatymai iki šiol specialiai nereguliavo sutarčių standartinių sąlygų, nors toks reguliavimas, be jokios abejonės, yra būtinas. Tai pripažino tiek Lietuvos teismų praktika, kuri pirmoji ir pabandė ištaisyti šią įstatymų leidėjų spragą , tiek ir naujojo Civilinio kodekso rengėjų grupė, kuri į kodeksą įrašė nuostatų, reglamentuojančių sutarčių standartines sąlygas . Standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse (naujojo Civilinio kodekso 6.185 str. 1 dalis). Tiek paminėta Aukščiausiojo Teismo nutartis, tiek naujasis Civilinis kodeksas nustato, kad standartinės sutarties sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jei jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti.

Viešosios apyvartos tarpininkų etikos kodeksas, įvertindamas tokių aplinkybių (aplinkybių, kad standartines sutarties sąlygas rengia viešosios apyvartos tarpininkai) pavojų klientams, 5 punkte nustatė, kad prieš teikdamas paslaugą, Asociacijos narys privalo deramai supažindinti klientą su:

1) visomis už teikiamą paslaugą mokamų mokesčių, rinkliavų, mokėjimų ir pan. rūšimis, įkainiais bei jų skaičiavimu;

2) iš kliento reikalaujamų prievolių užtikrinimo būdais, jeigu tai yyra susiję su teikiamos paslaugos pobūdžiu, garantijų dydžiu bei jų skaičiavimu;

3) visomis su teikiama paslauga netiesiogiai susijusiomis kliento išlaidų rūšimis, įkainiais, jų skaičiavimu.

Taigi Etikos kodeksas, nors ir ne itin detaliai reglamentuodamas tam tikrų standartinių sąlygų atskleidimą (pavyzdžiui, nėra aiškiai išvardinta, kokiais būdais reikia supažindinti klientą su minėta informacija), visgi dvejais su puse metų aplenkė teismų praktiką.

2000 m. birželio 29 d. Vertybinių popierių komisijos nutarimu patvirtintos Sutarčių tarp vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų sudarymo taisyklės numato dar vieną svarbų “saugiklį”, turintį apginti smulkiuosius privačius investuotojus. Šios taisyklės išskiria dvi investuotojų kategorijas – profesionalius investuotojus bei visus likusius (kuriuos iš esmės sudaro smulkūs investuotojai: visi fiziniai ir kai kurie juridiniai asmenys). Profesionaliais investuotojais, pagal taisyklių 3.2 punktą, yra laikomi asmenys, kurių veiklą jų kilmės valstybė reguliuoja, licencijuoja ir jie yra pripažįstami kredito įstaigomis, finansų maklerio įmonėmis, draudimo įmonėmis, investicinėmis bendrovėmis ir šių bendrovių valdymo įmonėmis, pensijų fondais ir jų valdymo įmonėmis, profesionaliais investuotojais taip pat laikomos valstybių vyriausybės, centriniai bankai, tarptautinės finansinės institucijos; Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos sprendimu profesionaliais investuotojais gali būti pripažįstami ir kiti asmenys.

Taisyklės įpareigoja viešosios apyvartos tarpininkus, sudarant sutartį su klientu, išvengti nesąžiningų sutarties sąlygų, galinčių iš esmės pažeisti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ar kliento tteises ir interesus. Tačiau ši nuostata nėra privalomai taikytina sutartims, sudaromoms su profesionaliais investuotojais. Šiuo atveju viešosios apyvartos tarpininkams yra suteikiama teisė nesilaikyti taisyklių punkto, įpareigojančio vengti nesąžiningų sutarties sąlygų. Toks profesionaliems investuotojams taikomas reguliavimas yra, matyt, apspręstas tos priežasties, kad tokie investuotojai yra verslininkai, taigi, patys turėtų prisiimti tam tikrą dalį rizikos, susijusios su investavimu į vertybinius popierius bei sutartiniais santykiais su viešosios apyvartos tarpininkais. Nepaisant to, taisyklės vis dėlto numato išlygą, kad profesionalus investuotojas turi teisę rašytini.u prašymu atsisakyti profesionalaus investuotojo statuso konkretaus viešosios apyvartos tarpininko atžvilgiu. Profesionaliam investuotojui pasinaudojus šia išlyga, viešosios apyvartos tarpininkas privalėtų laikytis reikalavimo vengti nesąžiningų sutarties sąlygų, sudarydamas sutartį su tokiu profesionaliu investuotoju.

Sutarčių tarp vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų sudarymo taisyklės pateikia pavyzdinį sąrašą nesąžiningomis laikytinų sąlygų, kurios iš esmės atkartoja daugelį naujajame Civiliniame kodekse vardinamų nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų . Nesąžiningomis sąlygomis, pagal taisyklių 10 punktą, laikytinos tokios sąlygos, kurios nustato neproporcingai didelę kliento civilinę atsakomybę už sutarties nevykdymą, suteikia viešosios apyvartos tarpininkui teisę be pakankamo pagrindo nutraukti neterminuotą sutartį iš anksto apie tai neįspėjus kliento ir kt. Taisyklės, nustatydamos draudimą įrašyti į sutartis nesąžiningas sąlygas, tuo pačiu numato mechanizmą, kaip turėtų būti taisomos sutartys, jeigu viešosios apyvartos tarpininkas

pažeidžia tokį draudimą. Tokiais atvejais Vertybinių popierių komisija gali duoti nurodymus viešosios apyvartos tarpininkams pasiūlyti klientams pakeisti sudarytas sutartis pagal Sutarčių tarp vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų sudarymo taisyklių reikalavimus.

Iš kaimyninių šalių tik Latvija savo įstatyme skiria šiek tiek dėmesio klientų apsaugai nuo standartinių viešosios apyvartos tarpininkų parengtų sutarčių sąlygų. Latvijos vertybinių popierių įstatymas detaliai nevardina nesąžiningų sutarties sąlygų, kurios negali būti įrašytos į sutartis, tačiau įveda “paslėptų sąlygų” sąvoką, kuri savo esme primena naujajame Civiliniame kodekse įįtvirtintą “netikėtų (siurprizinių) sąlygų” terminą (6.186 str.). Latvijos įstatymo 59 str. 2 dalis nustato, kad sutartyse dėl vertybinių popierių sąskaitų atidarymo bei tvarkymo, dėl pavedimų priėmimo ir vykdymo, kurios yra sudaromos tarp finansų maklerio įmonės ar banko ir jų klientų, negali būti paslėptų sąlygų, galinčių sukelti klientų interesams prieštaraujančių pasekmių.

Baigiant šį skyrių, norėtųsi pasidžiaugti, kad Lietuvoje viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų sutartiniai teisiniai santykiai yra reguliuojami tikrai pažangiai ir atitinka geriausią užsienio valstybių praktiką šioje srityje. LR teisės aktuose įįtvirtintos normos yra nukreiptos investuotojų interesų bei teisių gynimui, tačiau tuo pat metu nėra pernelyg suvaržoma viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų susitarimų laisvė. Dar 2000 m. kovo mėn. Lietuvos laisvosios rinkos institutas konstatavo, kad “Vertybinių popierių komisijos taisyklės yra llabai griežtos ir smulkmeniškos, apriboja viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų susitarimų laisvę. Taisyklių reikalavimai nukreipti apsaugoti investuotojų interesus, tačiau jie ne tiek apsaugo, kiek suvaržo investuotojo ir viešosios apyvartos tarpininko veiklą, prailgina operacijų su vertybiniais popieriais laiką, padidina operacijų atlikimo kaštus ir t.t. Santykiai tarp šalių turi būti grindžiami pasitikėjimu.” Iš tikrųjų, reikia pripažinti, kad daugelis anksčiau galiojusių Sutarčių tarp finansų maklerio įmonių ir jų klientų sudarymo taisyklių bei Klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių reikalavimų buvo pernelyg detalūs ir reguliavo tokius viešosios apyvartos tarpininkų bei jų klientų santykių aspektus, kuriuos galima buvo palikti sutarties šalių dispozicijai. Pavyzdžiui, Sutarčių tarp finansų maklerio įmonių ir jų klientų sudarymo taisyklėse buvo reglamentuojama sutarčių keitimo, nutraukimo tvarka, nurodomas konkretus dienų skaičius, prieš kkurį apie sutarties pakeitimą ar nutraukimą turi pranešti klientui viešosios apyvartos tarpininkas. Be to, buvo nustatyta eilė privalomų nuostatų, kurios turėjo būti įtrauktos į sutartį (tai ypač lietė sutartis, pagal kurias buvo priimami ir vykdomi klientų pavedimai bei valdomi vertybinių popierių portfeliai).

2000 metais buvo pat.virtintos naujos Sutarčių tarp vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų sudarymo bei Klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės , kurios padėtį žymiai pagerino. Šių taisyklių dėka viešosios apyvartos tarpininkams bei jų klientams daugeliu atveju yyra paliekamos “laisvos rankos” susitarti dėl sutarčių sąlygų, tačiau nepamirštama ir apie klientų teisių bei teisėtų interesų apsaugą.

IŠVADOS

Viešosios apyvartos tarpininkų rūšys, jų teikiamos paslaugos, veiklos reguliavimo ypatumai kiekvienoje valstybėje turi savo specifiką. Galėtume išskirti du pagrindinius viešosios apyvartos tarpininkų teisinio reguliavimo tipus: Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

JAV įtvirtintas viešosios apyvartos tarpininkų teisinis reguliavimas pasižymi tuo, kad išskiria dvi įmonių, besiverčiančių paslaugų teikimu vertybinių popierių rinkoje, rūšis, griežtai atskirdamas skirtingų viešosios apyvartos tarpininkų rūšių teikiamas paslaugas. Tuo tarpu Europos Sąjungoje viešosios apyvartos tarpininkai nėra skirstomi į atskiras rūšis, pagal tai, kokias paslaugas jie teikia.

Lietuva, kurdama viešosios apyvartos tarpininkų egzistavimui bei funkcionavimui reikalingą teisinę bazę, neturėjo aiškios pozicijos, kokiu reguliavimo modeliu – Europos Sąjungos ar Jungtinių Valstijų – vadovautis. Dėl to dabartinis Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas viešosios apyvartos tarpininkų teisinis reguliavimas sudaro Europos Sąjungos, JAV, kitų valstybių teisės normų “samplaiką”. Lietuvoje viešosios apyvartos tarpininkai yra skirstomi į dvi pagrindines rūšis – finansų maklerio įmones bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmones. Toks viešosios apyvartos tarpininkų skirstymas primena Jungtinėse Valstijose funkcionuojantį modelį. Tačiau Lietuvoje yra nukrypstama nuo svarbiausio JAV teisėje įtvirtinto principo – aiškaus FMĮ ir IVKĮ funkcijų atskyrimo.

Tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla bei konsultavimas investavimo į vertybinius popierius klausimais yra sspecifinė veikla, reikalaujanti įmonės darbuotojų specialaus išsilavinimo, žinių, įgūdžių, patirties. Dėl šios priežasties įmonės, norinčios verstis viešosios apyvartos tarpininkų veikla, turi tam tikslui įgyti specialią licenciją, kurios suteikimas yra susijęs su eilės reikalavimų tenkinimu. LR VPVAĮ nustato panašius reikalavimus licencijai gauti, kaip ir ES direktyvos, tačiau kai kuriuos ES direktyvų reikalavimus dar reikia perkelti į Lietuvos teisę.

Lietuvoje yra nustatyti labai griežti reikalavimai informacijos apie įmonės, pretenduojančios įgyti licenciją FMĮ ar IVKĮ veiklai, savininkus (akcininkus) atskleidimui. Siūlytume įstatymų leidėjui liberalizuoti šiuos reikalavimus, suderinant juos su Europos Sąjungos direktyvoje dėl investicinių paslaugų įtvirtintomis taisyklėmis, t.y. nustatant pareigą atskleisti duomenis tik apie tuos įmonės savininkus (akcininkus), kurie turi įmonės akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą.

Nuo 2000 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyti reikalavimai FMĮ pradiniam nuosavam kapitalui, išskyrus nedideles išimtis, atitinka ES teisę. Nuosavo kapitalo reikalavimai Europos Sąjungoje yra gana aukšti, kadangi nustatyti atsižvelgiant į Europos Sąjungos vertybinių popierių rinkos dydį ir apyvartą, bei į tai, kad ES valstybių narių viešosios apyvartos tarpininkai gali vykdyti veiklą visoje Europos Sąjungoje. Lietuvos vertybinių popierių rinkos dydis, jos apyvarta yra nepalyginamai mažesni. Todėl būtų teisingiau iki realaus Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą atsisakyti tokių didelių pradinio nuosavo kapitalo dydžio reikalavimų.

ES direktyvoje dėl iinvesticinių paslaugų numatytas reikalavimas, kad įmonės, pretenduojančios įgyti investicinės firmos licenciją, akcininkai ar nariai būtų tinkami. Ši norma aiškiai įtvirtinta ir Lietuvos VPVA įstatyme. Tiesą sakant, VPVA įstatyme ši sąlyga yra suformuluota dar griežčiau, nes įstatymas reikalauja, kad “tinkami” būtų ne tik akcijų (ar kitų kapitalo dalių.) paketą įmonėje-pretendentėje turintys akcininkai ar nariai, bet visi be išimties įmonės-pretendentės savininkai (akcininkai).

VPVAĮ numato, kad finansų maklerio įmonei išduota licencija gali būti generalinė arba specializuota. Finansų maklerio įmonių licencijų skirstymo į generalinę ir specializuotą pagrindas yra šių licencijų suteikiamų veiklos rūšių apimtis.

Licencijuota finansų maklerio įmonė, priklausomai nuo to, kokiomis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veiklos rūšimis jai leidžiama verstis, taip pat priklausomai nuo pradinio nuosavo kapitalo dydžio, yra priskiriama A, B ar C kategorijai.

Lietuvoje C kategorijos finansų maklerio įmonės iš esmės turi teisę teikti tokias pat paslaugas kaip ir investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės, tačiau joms yra nustatyti mažesnio dydžio pradinio nuosavo kapitalo reikalavimai, nei numatyti ES direktyvoje dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo ir taikomi investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms. Siūlytume įstatymų leidėjui iš esmės revizuoti C kategorijos FMĮ bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių teisinį reglamentavimą. Derinant viešosios apyvartos tarpininkų teisinį reguliavimą prie ES standartų, reikėtų iš viso

atsisakyti tokios rūšies viešosios apyvartos tarpininko, kaip investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė.

Komercinis bankas, norėdamas verstis viešosios apyvartos tarpininko veikla, turi gauti ne Vertybinių popierių komisijos, bet Lietuvos banko licenciją, suteikiančią teisę vykdyti vertybinių popierių operacijas. Lietuvos bankas, išduodamas banko licenciją komerciniam bankui, apriboja vertybinių popierių operacijas, jeigu komercinis bankas nepateikia Vertybinių popierių komisijos išvados apie jo pasirengimą šiai veiklai.

Atsakingosioms institucijoms suteikus licenciją viešosios apyvartos tarpininko veiklai, viešosios apyvartos tarpininkų veiklos kontrolė išlieka ir toliau. Ši kontrolė daugiausiai remiasi tikrinimu bei aanalize, kaip viešosios apyvartos tarpininkai laikosi jų veiklai nustatytų reikalavimų bei apribojimų. Viešosios apyvartos tarpininkas, gavęs licenciją veiklai, privalo laikytis visų reikalavimų, kurie buvo jam keliami licencijos įgijimo metu.

VPVAĮ nustato įmonės vadovams pareigą iš anksto informuoti Vertybinių popierių komisiją apie finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės savininkų (akcininkų) pasikeitimus, nepriklausomai nuo perleistų akcijų (ar kitų kapitalo dalių) kiekio. Manome, kad tai netikslinga ir ateityje reikėtų numatyti prievolę pranešti tik apie finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir kkonsultavimo įmonės akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketo perleidimą. ES direktyva dėl investicinių paslaugų suteikia atsakingai institucijai teisę dar iki akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketo įsigijimo įvertinti potencialaus akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketo savininko tinkamumą būti investicinės firmos ssavininku (akcininku) bei uždrausti “netinkamam” asmeniui įsigyti akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą. Tuo tarpu VPVAĮ nenumato jokių teisių Vertybinių popierių komisijai imtis priemonių neleisti akcininkų pasikeitimui.

ES direktyvos besąlygiškai reikalauja, jog investicinė firma, teikianti investicines paslaugas valstybėje narėje, priklausytų kompensavimo investuotojams sistemai. Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, reikia parengti bei priimti Lietuvos Respublikos draudimo išmokų investuotojams įstatymą, kuriame būtina numatyti, kad ES reikalavimus atitinkančią kompensacijos suma bus pasiekta palaipsniui iki pereinamojo laikotarpio pabaigos. Tikėtina, kad pradiniame kompensacinio fondo investuotojams kūrimo bei formavimo etape nemažą dalį fondo turės sudaryti valstybės biudžeto lėšos, kol ilgainiui viešosios apyvartos tarpininkai įstengs reikiamo dydžio fondą palaikyti patys. ES direktyva dėl kompensavimo investuotojams sistemų leidžia valstybėms narėms nustatyti, kad kai kuriems investuotojams nebūtų taikoma kompensacija pagal kkompensavimo sistemas arb.a jiems būtų nustatyta mažesnė kompensuojama suma. Manome, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjams reikėtų pasinaudoti direktyvos suteikta teise nustatyti tokio pobūdžio išimtis, kadangi reikėtų mažiau lėšų sukaupti fonde, o tuo pačiu ir viešosios apyvartos tarpininkams reikėtų mokėti mažesnes draudimines įmokas į fondą.

Lietuvos VPVAĮ yra įtvirtinta viešosios apyvartos tarpininkų vadovų bei darbuotojų sudaromų sandorių dėl vertybinių popierių “deklaravimo” tvarka, kuri reikalauja apie sudarytus sandorius pranešti viešosios apyvartos tarpininko administracijos vadovui. Manome, kad ši įstatymo nuostata yra suformuluota per plačiai. TTaikant šią nuostatą komercinių bankų darbuotojus, mūsų nuomone, užtektų numatyti, kad tokią pareigą turėtų komercinio banko specialaus padalinio, vykdančio vertybinių popierių operacijas, darbuotojai. Be to, būtų tikslinga perkelti į Lietuvos teisės aktus Danijoje įtvirtintą modelį, pagal kurį investicinių firmų darbuotojams draudžiama spekuliuoti, perkant-parduodant vertybinius popierius, nes šis draudimas yra žymiai efektyvesnis ir objektyvesnis, nei paprastas deklaravimas apie sudarytus sandorius.

LR VPVAĮ numato, kad vienas asmuo gali būti tik vienos finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės savininkas (akcininkas) ar darbuotojas. Šios normos tikslas yra užtikrinti, kad nebūtų interesų konflikto tarp skirtingų finansų maklerio įmonių bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių. Mūsų nuomone, nėra tikslinga drausti asmenims įsigyti nedidelę kapitalo dalį kitoje FMĮ ar IVKĮ, kadangi tai nesuteikia realios galimybės daryti įtakos įmonės valdymui.

Santykiai, kurie susiklosto tarp viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų, yra specifiniai. Todėl viešosios apyvartos tarpininkams yra keliamas reikalavimas žinoti savo klientų poreikius bei interesus. Tik įvertinęs turimus duomenis apie klientą, viešosios apyvartos tarpininkas gali tinkamai rekomenduoti klientui pirkti ar parduoti vertybinius popierius. Daugelis viešosios apyvartos tarpininkų turi teisę pirkti ir parduoti vertybinius popierius savo sąskaita. Dėl to neretai viešosios apyvartos tarpininkų veikloje susidaro padėtis, kuri yra vadinama “interesų konfliktu”, kadangi viešosios apyvartos tarpininko investiciniai interesai gali pprieštarauti jo kliento investiciniams interesams. Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus, pirmenybė tokiais atvejais turi būti teikiama kliento interesams.

Vienas iš viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų sutartinių santykių ypatumų yra tas, kad jie yra reglamentuojami viešosios apyvartos tarpininkų vienašališkai parengtomis standartinėmis sutartimis. Todėl LR vertybinių popierių komisijos taisyklės įpareigoja viešosios apyvartos tarpininkus, sudarant sutartį su klientu, kuris nėra profesionalus investuotojas, išvengti nesąžiningų sutarties sąlygų, galinčių iš esmės pažeisti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ar kliento teises ir interesus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Norminė medžiaga

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Vilnius, 1994 (su vėlesniais pakeitimais).

2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 74-2262.

3. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas // Valstybės žinios, 1999, Nr. 13-308; 2000, Nr. 85-2566.

4. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas // Valstybės žinios, 1994, Nr. 55-1046 (su vėlesniais pakeitimais).

5. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 64-1914.

6. Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymas // Valstybės žinios, 1996, Nr. 1-1 (su vėlesniais pakeitimais).

7. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas // Valstybės žinios, 1990, Nr. 14-395 (su vėlesniais pakeitimais).

8. Lietuvos Respublikos indėlių draudimo įstatymas // Valstybės žinios, 2001, Nr. 23-760.

9. Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių įstatymas (nauja redakcija) // Valstybės žinios, 1999, Nr. 98-2811.

10. Lie.tuvos Respublikos komercinių bankų įstatymas // Valstybės žinios, 1995, Nr. 2-33 (su vėlesniais pakeitimais).

11. Lietuvos Respublikos ppensijų fondų įstatymas // Valstybės žinios, 1999, Nr. 55-1765.

12. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas // Valstybės žinios, 1996, Nr. 16-412 (su vėlesniais pakeitimais).

13. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas // Valstybės žinios, 1999, Nr. 60-1945.

14. Europos Bendrijos steigimo sutartis // Europos Sąjunga, steigimo dokumentų rinktinė. Vilnius, 1998.

15. Council Directive 93/22/EEC of 10 May 1993 on investment services in the securities field // Official Journal L 141, 11/06/1993 p. 0027 – 0046.

16. Council Directive 93/6/EEC of 15 March 1993 on the capital adequacy of investments firms and credit institutions // Official Journal L 141, 11/06/1993 p. 0001 – 0026.

17. Directive 2000/64/EC of the European Parliament and of the Council of 7 November 2000 amending Council Directives 85/611/EEC, 92/49/EEC, 92/96/EEC and 93/22/EEC as regards exchange of information with third countries // Official Journal L 290, 17/11/2000 p. 0027-0028.

18. Directive 98/31/EC of the European Parliament and of the Council of 22 June 1998 amending Council Directive 93/6/EEC on the capital adequacy of investments firms and credit institutions // Official Journal L 204, 21/07/1998 p. 0013-0025.

19. Directive 2000/12 of the European Parliament and of the Council of 20 March 2000 relating to the taking up and pursuit of the business of credit institutions // Official Journal L 126, 26/05/2000 p. 0001-0059.

20. Directive

97/9/EC of the European Parliament and of the Council of 3 March 1997 on investor-compensation schemes // Official Journal L 084, 26/03/1997 p. 0022-0031.

21. Directive 94/19/EC of the European Parliament and of the Council of 30 May 1994 on deposit-guarantee schemes // Official Journal L 135, 31/05/1994 p. 0005-0014.

22. European Parliament and Council Directive 95/26/EC of 29 June 1995 amending Directives 77/780/EEC and 89/646/EEC in the field of credit institutions, Directives 73/239/EEC and 92/49/EEC in the field of non-life insurance, Directives 79/267/EEC aand 92/96/EEC in the field of life insurance, Directive 93/22/EEC in the field of investment firms and Directive 85/611/EEC in the field of undertakings for collective investment in transferable securities (Ucits), with a view to reinforcing prudential supervision // Official Journal L 168, 18/07/1995 p. 0007-0013.

23. First Council Directive 77/780/EEC of 12 December 1977 on the coordination of the laws, regulations and administrative provisions relating to the taking up and pursuit of the business of credit institutions // Official Journal L, 11977, Nr. 322-30.

24. Second Council Directive 89/646/EEC of 15 December 1989 on the coordination of the laws, regulations and administrative provisions relating to the taking up and pursuit of the business of credit institutions and amending Directive 77/780/EEC // Official Journal LL 386, 30/12/1989 p. 0001-0013.

25. Seventh Council Directive 83/349/EEC of 13 June 1983 based on the Article 54 (3) (g) of the Treaty on consolidated accounts // Official Journal L 193, 18/07/1983 p. 0001-0017.

26. 77/534/EEC: Commission Recommendation of 25 July 1977 concerning a European code of conduct relating to transactions in transferable securities // Official Journal L 212, 20/08/1977 p. 0037-0040.

27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas Nr. 934 “Dėl Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų derybose dėl narystės Europos Sąjungoje patvirtinimo” // Valstybės žinios, 2000, Nr. 70-2074.

28. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. 646 “Dėl Vertybinių popierių komisijos ir Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigimo” // Valstybės žinios, 1992, Nr. 29-876.

29. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 30 d. nutarimas NNr. 815 “Dėl Vertybinių popierių emisijos ir viešosios apyvartos bei ver.tybinių popierių biržos laikinųjų nuostatų patvirtinimo” // Valstybės žinios, 1992, Nr. 34-1045.

30. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1997 m. rugpjūčio 1 d. nutarimas Nr. 18 “Dėl finansų maklerio įmonių licencijų išdavimo ir panaikinimo taisyklių” // Valstybės žinios, 1997, Nr. 75-1956.

31. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1997 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 13 “Dėl leidimų įmonėms, norinčioms užsiimti investicijų valdymo ir konsultavimo veikla, išdavimo ir panaikinimo taisyklių” // Valstybės žinios, 1997, Nr. 558-1356.

32. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1996 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 5 “Dėl finansų maklerio įmonių pradinio nuosavo kapitalo reikalavimų instrukcijos” // Valstybės žinios, 1996, Nr. 34-850.

33. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1997 m. lapkričio 21 d. nutarimas Nr. 26 “Dėl finansų maklerio įmonių kapitalo pakankamumo skaičiavimo instrukcijos” // Valstybės žinios, 1997, Nr. 108-2754.

34. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 25 “Dėl finansų maklerio įmonių kapitalo pakankamumo skaičiavimo instrukcijos laikinos kapitalo pakankamumo skaičiavimo tvarkos ir laikino reikalavimo neprekybos knygos finansiniams instrumentams” // Valstybės žinios, 2000, Nr. 109-3511.

35. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1999 m. gegužės 21 d. nutarimas Nr. 13 “Dėl vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų veiklos vidaus kontrolės organizavimo taisyklių” // Valstybės žinios, 1999, Nr. 47-1517.

36. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1998 m. vasario 6 d. nutarimas Nr. 5 “Dėl neasocijuotų viešosios vertybinių popierių apyvartos tarpininkų etikos kodekso” // Valstybės žinios, 1998, Nr. 18-447.

37. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1998 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 31 “Dėl sutarčių tarp finansų maklerio įmonių ir jų klientų sudarymo taisyklių” // Valstybės žinios, 1998, Nr. 95-2651 (su vėlesniais pakeitimais).

38. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1998 m. liepos 10 d. nutarimas Nr. 25 “Dėl klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių” // VValstybės žinios, 1998, Nr. 69-2033 (su vėlesniais pakeitimais).

39. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2000 m. birželio 29 d. nutarimas Nr. 15 “Dėl sutarčių tarp vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų sudarymo taisyklių” // Valstybės žinios, 2000, Nr. 54-1598.

40. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2000 m. rugsėjo 14 d. nutarimas Nr. 19 “Dėl klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių” // Valstybės žinios, 2000, Nr. 80-2439.

41. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2000 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 7 “Dėl vertybinių popierių skolinimo ir skolinimosi bei piniginių lėšų skolinimo taisyklių” // Valstybės žinios, 2000, Nr. 35-984.

42. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1999 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. 6 “Dėl investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių klientų vertybinių popierių portfelio valdymo sutarties sudarymo taisyklių” // Valstybės žinios, 1999, Nr. 20-576.

43. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 36 “Dėl akcinės bendrovės “Nacionalinė vertybinių popierių birža” prekybos taisyklių” // Valstybės žinios, 1999, Nr. 9-208.

44. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1999 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 21 “Dėl antrinės vertybinių popierių apyvartos už vertybinių popierių biržos ribų taisyklių” // Valstybės žinios, 1999, Nr. 99-2876 (su vėlesniais pakeitimais).

45. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2000 m. sausio 27 d. nutarimas Nr. 5 “Dėl pranešimų apie už vvertybinių popierių biržos ribų sudarytus sandorius dėl vertybinių popierių, įtrauktų į biržos prekybos sąrašus, pateikimo taisyklių naujos redakcijos” // Valstybės žinios, 2000, Nr. 11-279.

46. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1997 m. kovo 14 d. nuta.rimas Nr. 6 “Dėl vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų skelbimo apie teikiamas paslaugas tvarkos” // Valstybės žinios, 1997, Nr. 27-655 (su vėlesniais pakeitimais).

47. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1997 m. spalio 24 d. nutarimas Nr. 23 “Dėl Vertybinių popierių komisijos išduodamų licencijų dublikatų išdavimo tvarkos” // Valstybės žinios, 1997, Nr. 100-2542.

48. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1999 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 23 “Dėl finansų maklerio įmonių veiklos ketvirčių ir metų ataskaitų rengimo ir pateikimo taisyklių” // Valstybės žinios, 2000, Nr. 2-57.

49. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1999 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 25 “Dėl klientų vertybinių popierių ir pinigų sąskaitų tvarkymo finansų maklerio įmonės licencijos panaikinimo atveju taisyklių” // Valstybės žinios, 2000, Nr. 2-59.

50. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1999 m. gegužės 7 d. nutarimas Nr. 11 “Dėl finansų maklerių licencijų išdavimo ir panaikinimo taisyklių” // Valstybės žinios, 1999, Nr. 44-1431.

51. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1998 m. spalio 30 d. nutarimas Nr. 32 “Dėl vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų klientų identifikavimo taisyklių” // Valstybės žinios, 1998, Nr. 98-2731.

52. Lietuvos

Respublikos vertybinių popierių komisijos 1999 m. gegužės 7 d. nutarimas Nr. 10 “Dėl vertybinių popierių ir jų cirkuliacijos apskaitos taisyklių” // Valstybės žinios, 1999, Nr. 42-1352.

53. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1994 m. lapkričio 25 d. protokolas Nr. 106 “Dėl leidimų bankams tarpininkauti viešojoje vertybinių popierių apyvartoje išdavimo instrukcijos” // Valstybės žinios, 1994, Nr. 94-1855.

54. Lietuvos banko valdybos 1999 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 27 “Dėl Lietuvos banko valdybos 1997 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 144 dalinio pakeitimo” // Valstybės žžinios, 1999, Nr. 27-790.

55. The Law on the Public Trading of Securities of Republic of Poland // http://www.kpwig.gov.pl/e1a_ang.htm.

56. The Securities Operations Act of Sweden // SFS 1991:981.

57. The Law on Securities of Republic of Latvia // http://www.vtk.gov.lv/laws/Law_on_Securities_labots12082000.pdf.

58. The Securities Market Act of Republic of Estonia // http://www.tse.ee/english/rules/pdf/SMA.pdf.

59. The Danish Investment Company’s Act // http://130.228.210.132/finanstilsynet/TranslatedLaws/invcom02.html.

60. The Danish Securities Trading Act // http://130.228.210.132/finanstilsynet/TranslatedLaws/sectra02.html.

61. The German Securities Trading Act // http://www.bawe.de/down/wphg_e.pdf.

Specialioji literatūra

1. Business Law in the European Economic Area. Edited by Ch.Bright. New York, 1994.

2. Cairns W. Europos Sąjungos teisės įvadas. Vilnius, 11999.

3. Civilinė teisė. Kaunas, 1997.

4. Černius R., Toločko V., Sivilevičiūtė I. Teisinė bankų veiklos aplinka. Vilnius, 2000.

5. Encyclopedia of Law and Economics. Volume III. The Regulation of Contracts. Edited by B.Bouckaert and G.De Geest. Great Britain, Bodwin, Cornwall, 2000.

6. Europos Sąjunga, enciklopedinis žinynas. Sudarė GG. Vitkus. Vilnius, 1999.

7. Geisst Ch.R. A guide to financial institutions (second edition). London, 1993.

8. Kertzman D. Proposals for regulating investment management and consulting companies in Lithuania. March 1997.

9. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: bankininkystė ir finansai (2000/3). Lietuvos banko leidinys. Sudarytojas S.Kropas. Vilnius, 2000.

10. Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Pagrindinių kapitalo rinkos plėtros kliūčių apžvalga (2000 kovas) // http://www.lrinka.lt/Tyrimai/Kapitalas/Apzvalga.phtml.

11. Lipton D.A. Broker-Dealer Regulation. New York, 1996.

12. LR vertybinių popierių komisijos 1997 metų ataskaita.

13. LR vertybinių popierių komisijos 1999 metų ataskaita.

14. Markham J.W., Hazen Th.L. Broker-Dealer Operations under Securities and Commodities Law. New York, 1995.

15. Securities Law Handbook. By Bloomenthal. H.S. and Holme Roberts & Owen. New York, 1996.

16. Schneider C.W., Manko J.M., Kant R.S. Going public: practice, procedure and consequences. New York, 1997.

Praktinė medžiaga

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kkolegijos 2000 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta UAB “Pozicija” v. AB “Lietuvos draudimas” byloje; bylos Nr. 3K-3-486/2000 m., kategorija 43.

2. Lietuvos Respublikos Aukštesniojo administracinio teismo kolegijos 1999 m. lapkričio 26 d. sprendimas, priimtas UAB FMĮ “Mojus” v. LR vertybinių popierių komisija administracinėje byloje; administracinės bylos Nr. I2-102 1999 m.

3. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2000 m. sausio 25 d. išaiškinimas “Dėl sandorių su vertybiniais popieriais sudarymo” // http://www.lsc.lt/explanatory/vpsandoriai.htm.

4. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1999 m. sausio 26 d. išaiškinimas “Dėl administracinių patalpų nnuomos” // http://www.lsc.lt/explanatory/nuoma.htm..

Related Posts