TERORIZMAS

Home / Teisė / TERORIZMAS

Interesų grupės – pakankamai svarbus veiksnys daugelio šalių šių laikų politikoje. Galbūt kad būtų aiškiau aš pradėsiu nuo apibrėžimo: interesų grupės – tai organizacijos, kurios yra autonomiškos nuo vyriausybės ir politinių partijų ir vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis stengiasi daryti įtaką vyriausybės politikai. Tačiau tų apibrėžimų yra labai daug ir kol kas nėra nuspręsta, kuris tinkamiausias, kuris geriausiai apibūdina šias valdžios nesiekiančias organizacijas. Būtent svarbiausias jų skirtumas nuo politinių partijų yra tas, kad interesų grupės nesiekia formuoti vyriausybės. Šiame darbe aš ppabandysiu panagrinėti grupių klasifikaciją, sąveikos su valdžia formas (aš šią temą ir pasirinkau būtent todėl, kad mane sudomino tai, kaip interesų grupės santykiauja su politine valdžia), funkcijas ir veiklos būdus, pasinaudodamas tokių žinomų politologų kaip A.Krupavičius, G.Vitkus ir kt. knygomis, vadovėliais bei straipsniais.

Terorizmas. Šiandieninėje visuomenėje ši sąvoka tapo populiari, t.y. ją beveik kasdien girdime per televiziją, radiją, atrandame skaitydami spaudą, turbūt net ir pradinukas žino, kas yra teroristas, po 2001 – ųjų rugsėjo mėn. 11 d. . Ji skamba atgrasiai, ggana žiauriai. Deja, susiklosčius tokioms aplinkybėms, mums nieko nebelieka, kaip tik domėtis ir orientuotis į nūdienos pasaulio problemas. Tokių sąvokų nežinojimas, parodo žmogaus vidinį pasyvumą ir nenorą pripažinti realių faktų. Todėl užduodu klausimą:” ar iš tiesų mes žinome viską apie tterorizmą? Ir bandau į jį atsakyti šiame darbe.

Terorizmas – organizuotų grupuočių sistemingas grasinimas ar nenuspėjamo smurto naudojimas norint pasiekti politinį tikslą. Politinių organizacijų, tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų, nacionalistinių ir etninių grupių bei revoliucionierių terorizmas, buvo naudojamas visais istorijos laikotarpiais, visame pasaulyje.

Nors dažnai ši sąvoka vadinama destabilizavimo ar egzistuojančių politinių institucijų nuvertimo įrankiu, teroras taipogi yra pradėjęs veikti šalių viduje, pvz.: prieš valstybinę kariuomenę ar slaptąją policiją, prieš jų siekius baimės atmosferos sukūrimui ar ištikimumo valstybinei ideologijai paskatinti.

Iš pasaulio istorijos galima išskirti keletą tikrų terorizmo pavyzdžių: Senovės Romos imperija, Prancūzijos revoliucija, nacistinė Vokietija, buvusioji Sovietų Sąjunga valdant Stalinui.

Terorizmo įtaką padidino šiuolaikinių ginklų technikos išradimai ir informavimo priemonių gebėjimas informuoti pasaulį. Teroristai mėgina ne tik sukelti paniką, bet taip pat pakenkti pasitikėjimui vvaldžia ar vyraujančia politika šalyje – taikinyje. Taigi terorizmas veikia psichologinės įtakos pagalba, kuri pasiekia labai daug tiesioginių aukų ar puolamų objektų atžvilgiu. Jie naudoja gąsdinimą, tokiu būdu įbaugindami platesnę visuomenės dalį, pavyzdžiui, priešiškas etnines ar religines grupuotes, visą šalį ir jos politinį valdymą, ar tarptautinę bendruomenę, kaip visumą.

Paprastai teroristinės grupuotės susideda iš nedaug narių, riboto kiekio amunicijos, palyginti mažų organizacinių išteklių. Dėl šios priežasties jos priklauso nuo netikėto “antpuolio ir atsitraukimo” elementų – dramatiškų, dažnai efektingų, kruvinų, griaunamųjų ir ssmurtinių aktų, taip žavėdamiesi savo darbu. Nors teroristų smurtas išviešintas, jie bando pasiekti poveikį, įtaką ir valdžią, kurių pritrūksta.

Ar vieno žmogaus teroristas yra kito žmogaus laisvės gynėjas?

Formuluotė “ vieno žmogaus teroristas yra kito laisvės gynėjas” tapo ne tik klišė, bet ir viena sunkiausių klūčių kovoje prieš terorizmą. Didžiausias sukumas apibrėžiant terorizmą inkonceptualizmą yra paprastai visiškai teoriškas dalykas – mechanizmas, skirtas mokslininkų tinkamo parametrų rinkinio atradimui ir moksliniam tyrinėjimui, kurį jie ketina pradėti. Kaip bebūtų, kada susiduriama su terorizmu ir partizaniniu karu, reikšmė, apibūdinanti šį terminą, turi tendenciją viršyti teorines diskusijų ribas. Kovose prieš terorizmą, apibūdinimo problema yra pagrindinis elementas, mėginant koordinuoti tarptautinį bendradarbiavimą, pagrįstą dabartinėmis priimtinomis įprastinio karo taisyklėmis.

Dabartinė padėtis

Mokslininkai, politikai, apsaugos specialistai ir žurnalistai – visi jie naudoja daugybę įvairių sąvokų terorizmui apibrėžti. Kai kurie apibrėžimai apibūdina teriristinės organizacijos veikimo metodiką, kiti pabrėžia terorizmo motyvaciją ir charakteristiką, pavienių teroristų veikimo planus ir pan. Knygoje “Political Terrorism” Schmidt ir Youngman pateikia 109 sąvokas, apibūdinančias terorizmą, kurias jie suformulavo padarę apklausą šioje mokslinėje srityje.

Iš šių apibrėžimų, autoriai išskyrė pasikartojančius veiksniu, norėdami sudaryti statistinį pavidalą:

· Smurtas ir jėgos panaudojimas 83,5%

· Politinis 65%

· Baimė, teroro išryškinimas 51%

· Grasinimai 47%

· Psichologiniai poveikiai ir užbėgta už akių reakcija 41,5%

· Užduočių ir kliūčių nesutapimai 37,5%

· Iš anksto apgalvotas, suplanuotas, sistemingas veiksmas 32%

· Kovų metodika, sstrategija, taktika 30,5%.

Terorizmas ar revoliucinis smurtavimas?

Salah Khalef buvo Yasser Arafat`o atstovas ir vienas iš “Juodojo rugsėjo” lyderių. Šis žmogus buvo atsakingas už daugelį mirtinų atakų. Norėdamas įgyvendinti tokius planus, jis naudojo terorizmo sumaišymo su politiniu smurtu taktiką, pareikšdamad:” Gamta, ar netgi idėjiniu pagrindu, aš tvirtai priešinuosi politiniams žudymams, aiškiau, terorizmui. Nepaisant to, skirtingai nuo kitų, aš nepainioju revoliucinio smurtavimo su terorizmu, ar operacijomis, skirtomis politiniams aktams įgyvendinti. Jis bando pristatyti terorizmą ir politinį smurtavimą kaip du skirtingus ir nesusijusius reiškinius. Šio reiškinio reikšmė yra ta, kad politiniai motyvai daro garbingą darbą ir pabaiga patvirtina reikšmę.

Terorizmas ar nacionalinis išsivadavimas?

Gana plačiai palitęs bandymas sąvoką “terorizmas” padaryti nereikšmingą, t.y. sumaišyti teroristų veiklą, o kovą pasiekti nacionaliniu išsivadavimu. Tokiu būdu pasikartojo Sirijos oficialus požiūris – ji nepadeda teroristų organizacijoms, bet remia nacionalinio išsivadavimo judėjimus. 1986 metų lapkritį prazidento Hafez el – Assad kalboje dalyviams, 21 – osios darbininkų sąjungos suvažiavimo metu pareiškė priešinąsi terorizmui ir patvirtino, kad terorizmas yra vienas dalykas, o nacionalinė kova prieš okupaciją – kitas. Be to teigė, kad Sirijos valdžia, padedanti kovoms prieš okupaciją, finansuodama nacionalinio išsivadavimo judėjimus.

Bandymui sumaišyti sąvokas “terorizmas” ir “ nacionalinis išsivadavimas”,iškyla įvairūs oficialūs pranešimai iš arabų pasaulio. Pavyzdžiui, 1987 metų pradžioje Kuveite, 5 – ojo musulmonų ssuvažiavimo metu, dalyviai paskelbė tokią rezoliuciją:

“Konferencija pakartoja savo visišką ištikimybę atskiriant brutalius ir neteisėtus teroristų veiksmus, vykdomus individų, grupuočių, valstybių, remiantis įstatymiškų kovų, engiamų ir pavergtų tautų prieš užsienio valstybę, nesvarbu, kokia ji bebūtų.

Taikymasis į “nekaltą”?

Ne tik teroristai bei jų pasekėjai naudoja terorizmo sąvoką, reklamuodami savo tikslus ir reikalavimus. Šalių politikai, įtakojami terorizmo, laikas nuo laiko terorizmo sąvokoje bando akcentuoti žiaurumą. Vienas iš paplitusių būdų,aiškinant teroristų žiaurumą ir nežmoniškumą – pristatyti juos kaip nekaltojo kankinimą.

Sąvoka “nekaltas” plačiai aprašoma Abu lyad’o:” Kiek tik mes atsisakytume veiklos, keliančios pavojų nekaltiesiems, t.y., prieš šalių civilius, kurie nėra tiesiogiai įsitraukę į arabų – izrailiečių konfliktą, nejausime jokio gailesčio dėl atakų prieš Izraelio kariuomenės bei politinius dalinius, kurie kariauja prieš Palestinos žmones. Izraelio keršto veiksmai paprastai atneša didelį palestiniečių aukų skaičių, ypatingai, kai izraelio oro pajėgos nepastebimai ir žiauriai bomborduoja pabėgėlių stovyklas; tai tikrai natūralu, kad mes jiems atsakytume tuo pačiu būdu, sustabdant priešą tęsti skerdynes”.

Siūloma terorizmo sąvoka

Dažniausiai siūloma terorizmo sąvoka: terorizmas – tai tyčinis smurto naudojimas prieš civilius arba civilius taikinius, norint pasiekti politinius tikslus. Ši sąvoka sudaryta iš trijų elementų:

1. Veiklos esmė – smurto naudojimas, grasinimas susidoroti smurtu. Pagal šią sąvoką, veikla, neįtraukianti smurto ar grasinimo susidoroti smurtu, nebus laikoma terorizmu (įskaitant nesmurtinius

protestus – streikus, taikias demonstracijas ir pan.)

2. Veiklos tikslas visada politinis – būtent tikslas pasiekti politinius siekius; valdymo formos pakeitimas, valdžios žmonių, socialinės ar ekonominės politikos keitimas ir pan. Veikla neturinti politinių siekių, daugiausia nusikalstamoji kriminalinė, arba paprasčiau – psichiškai paveikto žmogaus veiksmas, nesiejamas su terorizmu. Vieni mokslininkai linkę politinių tikslų sąrašą papildyti ideologiniais ar religiniais siekiais. “Politinio tikslo” idėja yra pakankamai plati, įskaitant šiuos tikslus. Motyvacija – ideologinė, religinė, ar kokia kita, – už politinio tikslo, yra nereikalinga.

3. Terorizmo taikiniai – cciviliai. Dėl to terorizmas taip išsiskiria iš kitų politinio smurto rūšių (pvz.: pilietiniai karai, civilių sukilimai ).Šis naikinimo būdas naudoja civilių gyventojų pažeidžiamumą – žmogiškąją silpną vietą; dėl sukeltų išpuolių prieš neginkluotas aukas, pasireiškia siaubingas daugumos žmonių susirūpinimas, didelis visuomenės informavimo priemonių dėmesys.

Terorizmo rūšys

Ekspertai išskiria mažiausiai šešias terorizmo rūšis: nacionalistinis, religiškas, valstybės remiamas, kairiųjų sparno, dešiniųjų sparno ir anarchistinis.

Nacionalinis terorizmas

Teroristai – nacionalistai siekia suformuoti atskirą savo tautinės grupės valstybę, dažnai sutelkdami dėmesį į kovą už nacionalinį išsivadavimą, kurį, kaip jie ggalvoja, pasaulis ignoruoja. Ši terorizmo rūšis yra viena tarp pačių sėkmingiausių, laimint tarptautinį pritarimą bei nuolaidų. Ekspertai teigia, jog nacionalistinio teroro grupuotės yra linkusios riboti smurto naudojimą, pakankamai naudoti pasaulio dėmesio atkreipimą, bet ne tiek daug, kad plačiai perleistų rėmėjams aar pagrindinės bendruomenės nariams. Nacionalistinį terorizmą apibūdinti gali būti sunkoka, nuo tada, kai grupuotės kaltinamos už pernelyg atkaklią veiklą, kad jos nėra teroristinės, bet laisvės gynėjos.

Religinis terorizmas

Religijos teroristai siekia naudoti smurtą tolimesniems dieviškiems įsakymams vykdyti, dažnai taikydamiesi į svarbios kategorijos priešus. Religijos teroristai priklauso daugybei pagrindinių tikėjimų, taip pat mažoms tikėjimo bendruomenėms. Ši terorizmo rūšis auga sparčiai, beveik pusė iš 56 žinomų aktyvių tarptautinių teroristų grupuočių, buvo priklausomi iki religijos. Ekspertai teigia, jog religijos teroristinės grupuotės suinteresuotos ne tik suvienyti šališkus nacionalistų pasekėjus ar ideologus, bet tęsti jų dievo norų įvykdymus; jie stokoja vieno pagrindinių apribojimų, kad istoriškai turi ribotą apimtį teroristinių atakų. Radikaliausių religinių grupuočių teroristai gali tvirtinti:”beveik neribotas žiaurumas naudojamas prieš neturintį nustatytų ribų kategorijos taikinį: tas taikinys –– kiekvienas, nesantis religinių teroristų ar sektų narys”.

Valstybės remiamas terorizmas

Valstybės remiamos teroristinės grupuotės tyčia naudojamos radikalių valstybių kaip užsienio politikos įrankis. Sustiprintų išteklių dėka, valdžios remiamos teroristų grupuotės dažnai yra įgalios įvykdyti daugiau mirtingų išpuolių, nei kiti teroristai, įskaitant lėktuvų sprogdinimus.

Kairiojo sparno terorizmas

Kairiojo sparno teroristai yra pasiryžę sunaikinti kapitalizmą ir jį pakeisti į komunistinį ar socialistinį režimą. Jie mato civilius, kenčiančius nuo kapitalistų išnaudojimo, todėl kairiojo sparno teroristai kartais gali ribotai naudoti žiaurumą, norėdami išvengti aukų, kurias, kaip jie sako nnori išsaugoti.

Dešiniojo sparno terorizmas

Dešiniojo sparno teroristai yra mažiausiai organizuoti teroristai, dažnai siejami su neonacių gatvių riaušininkais Vakarų Europoje. Šios grupuotės dažnai dominavo, valdomos skustagalvių; siekė pašalinti liberalią demokratinę valdžią ir sukurti fašistinę valstybę. |Neofašistai – teroristai dažniausiai puola imigrantus ar pabėgėlius iš besivystančio pasaulio šalių ir yra kartu rasistai bei antisemitikai.

Anarchistinis terorizmas

Nuo 1870 iki 1920 metų anarchistinis terorizmas buvo pagrindinis reiškinys pasaulyje. Revoliucionieriai siekė nuversti valdžias, paleisdami bombų grandines, ir tokiu būdu nužudydami daugybę šalių vadovų.

Amerikiečiai vis giriasi pasauliui apie savo laisves: tikėjimo, kalbos, žodžio, laisvę susirinkti! Visos laisvės yra garantuotos Amerikos konstitucijos prieduose (Amendments), kurie buvo pridėti prie konstitucijos, praėjus nemažai laiko po jos priėmimo.

Amerikiečiai prie tų laisvių yra taip pripratę, kad dažnai jų visai negerbia ir neįvertina, dažnai tų teisių net nesupranta, tad jos lieka neįgyvendintos.

Šiuo metu žiniasklaidos laisvė JAV yra ypatingai svarbi. Kraštui patekus į karo sūkurį, valdžios bando riboti spaudos teises, nes plati informacija dažnai gali pakenkti karo eigai ir valstybės saugumui.

Amerikos istorijoje tokiais atvejais teisės buvo „laikinai“ apkarpomos. Bene pats geriausias pavyzdys būtų garsiausio Amerikos prezidento A.Linkolno „habeas corpus“ teisių nutraukimas pilietinio karo metais. „Habeas corpus“ yra Amerikos žmonių teisių pagrindas. Tai yra sulaikytam asmeniui teisė žinoti, ar nebuvo pažeistos žmogaus teisės, jjį areštuojant. Svarbiausia žiniasklaidos pareiga – stebėti, kad žmonių teisės nebūtų ribojamos. Tad yra būtina tiksli informacija ir vieši, neriboti debatai.

Amžina įtampa tarp valdžių ir žiniasklaidos laisvės

Valdžioms yra naudinga varžyti spaudą. Kuo daugiau slaptumo, tuo lengviau valdžioms ir biurokratams veikti. Todėl egzistuoja amžina įtampa tarp valdančiųjų ir žiniasklaidos. Tik dėl to laisvos spaudos teisės yra garantuotos. Per laisvą spaudą žmonėms yra lengva stebėti valdžią, kad ji nesavivaliautų.

Tačiau spaudos laisvė dar nereiškia, kad spauda aprašo viską teisingai ir objektyviai perduoda informaciją. Spauda, kaip ir visos institucijos, laikui bėgant įgyja savo interesus, apie kuriuos niekas nerašo ir net viešai nediskutuoja, kurių negalima peržengti.

Kartais tokios nerašytos žiniasklaidos taisyklės gali pakenkti kraštui taip pat, kaip valdžios slaptumas ar kai kurių temų, žinių ar net kalbų draudimas. Gali būti, kad tylios žiniasklaidos taisyklės gali pakenkti kraštui daugiau, negu valdžios draudimas kalbėti ar rašyti tam tikromis temomis.

Po rugsėjo 11 dienos įvykių tyla Amerikos spaudoje kartais sukelia nepasitikėjimą užsienyje ir pačiame krašte. Tyla šiuo metu gali daug pakenkti ne tik Amerikai, bet ir jos sąjungininkams. Net ir tiems, dėl kurių ta tyla yra įsivyravusi mūsų žiniasklaidoje.

Tema, kurią tik dalinai liečia ir atsisako nuodugniai analizuoti Amerikos žiniasklaida, – tai priežastys, dėl kurių musulmonai ir nemaža dalis pasaulio gyventojų ttaip nekenčia Amerikos.

JAV paskelbė karą teroristams ir jų globėjams. Tai yra teisingas žingsnis. Jokios priežastys negali pateisinti rugsėjo 11 dienos teroro! Tam nebūtų galima rasti jokio teisinio, moralinio ar religinio pateisinimo.

Prieš pradėdamas karą, kraštas turi turėti aiškius tikslus, elgtis pagal aiškius principus ir nenukrypti nuo jų. Todėl yra būtini ne tik vidaus įsitikinimai bei dorumas, bet ir supratimas, kaip ir ką mąsto pasaulio žmonės, smerkiantys terorizmą. Būtina suprasti priežastis, dėl kurių priešas (teroristai) puolė Ameriką. To nežinant, yra sunku įvertinti priešo jėgą ir jį nugalėti.

Ir štai amerikiečiai susiduria su ribota informacija ir net laisve apie tai kalbėti. Laisvei suvaržyti yra ne viena priemonė. Laisvė gali būti ribojama jėga (valdžios įsakymais), grasinimais (kaip Kinijoje ar Sovietų Sąjungoje), ekonomiškai ir t.t. Amerikoje yra netoleruojamos temos (politically correct), kurių nemėgsta ar jas draudžia intelektualinis liberalų elitas.

Deja, Amerikos žiniasklaida tas priežastis palieka be platesnių diskusijų ir atvirų debatų.

Kodėl musulmonai ir daugelis pasaulio gyventojų taip nekenčia Amerikos?

Standartinis atsakymas į šį klausimą – pavydas. Pavydas dėl aukšto gyvenimo lygio, dėl civilizacijos bei kultūros plėtros po visą pasaulį, dėl jos galingumo (vienintelė likusi „superpower“) ir dėl paramos Izraeliui.

Minėtos priežastys yra plačiau diskutuojamos kituose kraštuose negu Amerikoje. Tačiau viena tema, kuri praktiškai neliečiama Amerikoje, – tai

visokeriopa JAV pagalba Izraeliui.

Nors Izraelis yra vienas iš turtingiausių kraštų pasaulyje, Amerika jam teikia didžiausią ekonominę ir karinę pagalbą. Izraelio gyventojai Amerikos paramą laiko garantuota, besąlygine – beveik įgimta teise į ją. Ta parama yra tiekiama nuolatos, be jokių sąlygų ar abejonių.

Skirtingi dviejų karų tikslai

Amerika kariauja vieną iš pavojingiausių karų savo istorijoje. Ji pirmą kartą patyrė nuostolių savo krašte.

Jau kelintą dešimtmetį Izraelis kariauja su palestiniečiais. Oficialiai tame kare Amerika nedalyvauja, tačiau Izraelis naudoja JAV ginklus ir gauna didžiulę ekonominę ppagalbą iš jos.

Kai kurie Izraelio politikai bando įtikinti pasaulį, ypač amerikiečius, kad jų karas prieš palestiniečius yra toks pat, kaip ir JAV karas prieš teroristus ir jų globėjus. Bet argi galima sulyginti šiuos abu karus?

Toks lyginimas nėra tikslus. Amerika nenori okupuoti jokio krašto. Ji nesiekia kolonizacijos. Amerika tik nori nugalėti žmonijos priešą – tarptautinį terorizmą ir tuos, kurie jį remia.

Tuo tarpu Izraelis siekia išlaikyti okupuotą teritoriją, įkurtas kolonijas ir jas plėsti, kovoja prieš okupuotus žmones. Daug pasaulio žmonių ttai mato ir apie tai kalba. Bet ne Amerikoje.

Izraelio žmonės yra daug nukentėję nuo palestiniečių per okupaciją ir prieš ją. Izraelis teigia, jog palestiniečių pasipriešinimas yra terorizmas. O palestiniečiai yra įsitikinę, kad jie kovoja dėl laisvės ir jų kariai yyra kovotojai už laisvę – nesvarbu, uniformuoti jie ar ne.

Jei Izraelio karas prieš palestiniečius yra toks pat, kaip amerikiečių prieš teroristus, abu jie yra vienodai pateisinami. Tačiau toks Izraelio ir Amerikos karų palyginimas yra nenaudingas Amerikai. Amerikos karo tikslai ir būdai yra kiti. Taip mano ir kai kurie Izraelio intelektualai bei Amerikos žydai, bet jų nuomonių per mažai tegirdėti.

Okupacijos sukelia neapykantą. Izraelis iš palestiniečių atima žemę, sodus, vandenį. Ten stato sau modernius namus su baseinais. O šalia gyvenantys palestiniečiai skursta, primityviai verčiasi. Izraelio kariuomenė griauna įtariamų nusikaltėlių giminių namus, net neleidžia našlėms ar motinoms pasiimti drabužių prieš paliekant savo namus. Dėl to arabai ir daug kas pasaulyje kaltina Ameriką. Jie mato, kad izraeliečiai naudoja amerikiečių pagamintus tankus, ginklus, llėktuvus.

Demokratijai būtina tiksli informacija ir diskusijos

Jeigu Amerikos žiniasklaida daugiau informuotų rinkėjus, ar ir toliau Amerika taip remtų palestiniečių okupaciją, kolonizaciją ir karą prieš juos? Gal. Tikrų debatų ta tema Amerikoje nėra. Dėl tokios žiniasklaidos tylos ir nesant viešų debatų teroristų propaganda prieš Ameriką sėja neapykantą amerikiečiams.

Šiuo metu, kai yra sudaryta tarptautinė koalicija ir vyksta pasaulinis karas prieš teroristus, Amerikai yra nenaudinga sutapatinti aiškius savo tikslus su kitų kraštų tikslais. Nesvarbu, kokia šalis kariautų – Izraelis, Rusija, Kinija ar kuri kkita, jų karai skiriasi nuo karo prieš tarptautinį terorizmą. O tokie palyginimai gali tik pakenkti Amerikos tikslams.

Rugsėjo 11-osios įvykiams negali būti jokių pateisinimų. Jokie moralės principai, joks tikėjimas ar politika nepateisina to, kas įvyko. Tačiau yra būtina nustatyti teroro priežastis, kad Amerika galėtų tiksliau įveikti tarptautinį terorizmą.

Demokratijai tyla gali būti pavojinga, ypač per karą. Ši tyla ir viešų diskusijų stoka gali ne tik pakenkti Amerikai ir jos sąjungininkams, bet ir pačiam Izraeliui.

Pateisinti terorizmo veiksmų dėl Amerikos paramos Izraeliui negalima. Moralės principai to neleidžia. Lyginti JAV karą prieš teroristus su Izraelio karu prieš palestiniečius nėra tikslu. Tai yra žmonių klaidinimas. JAV žiniasklaidos tyla šiuo atveju yra pavojinga demokratijai ir kenkia pačiai Amerikai.

Karo paskelbimo priežastys

Prezidento Bušo minėtos priežastys, dėl ko būtina pulti Iraką:

1. S.Huseinas prisidėjo prie teroristų, užpuolusių Ameriką 2001 metų rugsėjo 11-ąją.

2. Irakas turi slaptų masinio naikinimo ginklų, dėl to Amerikai ir jos bendrininkėms šiuo metu kyla didelis pavojus.

3. Huseinas nesilaiko sutarčių ir pažadų, duotų Jungtinėms Tautoms, kurių turėtų laikytis po pralaimėto karo 1991 metais.

4. Huseinas eksportuoja pavojingus ginklus bei techniką kraštams, kuriuose veikia teroristinės grupuotės.

5. Huseinas diskriminuoja, kankina, naikina savo krašto gyventojus.

6. Irake pažeidžiamos žmogaus teisės.

7. Huseinas planavo nužudyti dabartinio prezidento tėvą.

Related Posts