Teisės ir valstybės santykis

Home / Teisė / Teisės ir valstybės santykis

Teisės ir valstybės santykis

PLANAS

Įžanga

I.Dėstomoji dalis:

1. Valstybės kilmė ir sąvoka.

2. Teisės atradimas ir samprata.

3. Teisės ir valstybės santykis:

a) etatistinės (normatyvistinės) teisės sampratos požiūriu;

b) prigimtinės teisės sampratos požiūriu;

c) sociologinės teisės sampratos požiūriu;

4. Valstybės įtaka teisei.

5. Teisės įtaka valstybei.

6. Teisinės valstybės sąvoka.

II. Išvados

Įžanga

VALSTYBĖS KILMĖ IR SĄVOKA

Nuo senų senovės mąstytojai mėgino atsakyti į klausimą, kas yra valstybė. Romos filosofas Markas Tulijus Ciceronas teigė, kad tai bendra teisėtvarka. Jam pritarė normatyvizmo teorijos kūrėjas H.Kelzenas. Rusijos teisininkas N.M.Korkunovas tvirtino, kad valstybė yra visuomeninė laisvų žmonių sąjunga, kkai privalomai nustatyta, jog išimtinė teisė taikyti prievartą suteikta tik valstybės institucijoms.

Kapitalistinėje visuomenėje plačiai paplito valstybės apibrėžimas, kad tai yra žmonių sąjungos, žmonių gyvenamosios teritorijos ir valdžios visuma. Garsus valstybės žinovas Leonas Diugi skiria keturis valstybės elementus: žmonių visumą, tam tikrą teritoriją, suverenią valdžią ir vyriausybę. Kai kas tapatino valstybę su šalimi, kiti – su visuomene, dar kiti – su asmenų grupe, įgyvendinančia valdžią.

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė yra nusakoma taip – tai gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančių vienai politinei vvaldžiai žmonių sąjunga. Šiame apibrėžime pabrėžiama, kad valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija. Ji vykdo gyvybiškai svarbias visuomenei funkcijas, užtikrina jos vienybę ir vientisumą, tvarko svarbiausius jos reikalus. Kartu ji visokeriopai garantuoja piliečių teises ir laisves, palaiko patikimą ir humanišką tteisėtvarką.

Šiuolaikinė valstybė susiformavo laipsniškai evoliucijos būdu. Tai ilgas ir prieštaringas procesas.

Jos atsiradimą skatino viduramžiais sustiprėjusi prekybos ir pramonės raida, ypač po didžiųjų geografinių atradimų, nes iškilo poreikis kam nors aktyviai imtis tvarkyti bendruosius visuomeninius reikalus, o to negalėjo padaryti privatūs verslininkai. Tokia visuomenės bendrųjų reikalų tvarkymo organizacija su stipria valdžia, sugebančia visiškai kontroliuoti gana didelę teritoriją ir joje gyvenančius žmones ir buvo valstybė.

P.Leonas teigia, kad „iš visų visuomenės formų valstybė turi didžiausios reikšmės žmonių gyvenime“. P.Leonas. (Teisės enciklopedija. Kaunas, 1931m. Puslapis 51.)

Todėl ir valstybės sampratos, esmės ir vaidmens visuomenėje problemos yra pagrindinės ir diskusinės. Tai paaiškinama trimis priežastimis: 1) šios problemos tiesiogiai susijusios su įvairių visuomenės sluoksnių, politinių partijų ir visuomeninių judėjimų interesais; 2) jokia kita organizacija negali konkuruoti su vvalstybe sprendžiant daugybę uždavinių ir funkcijų, veikiant visuomenės likimą; 3) valstybė yra labai sudėtingas ir prieštaringas visuomeninis politinis reiškinys. Atsiradusi kaip visuomenės prieštaravimų rezultatas, pati valstybė tampa prieštaraujančia, prieštaringa jos veikla ir socialinis vaidmuo.

Austrijos teisininkas H.Kelzenas pastebėjo, kad valstybės sampratą sunkina tai, kad šiuo terminu apibūdinama visuomenė arba ypatinga jos forma. Siauruoju požiūriu jį vartoja specialiosios institucijos, valdymo arba tautos teritorijos, kur gyvena šalies gyventojai.

Pagal H.Kelzeną, valstybės sąvoka gali būti vartojama tokiomis priemonėmis:

1. Teisiškai valstybė yra juridinis asmuo kaip tam ttikra korporacija, kadangi nuo kitų korporacijų valstybė skiriasi tik šalies mastu nustatyta teisine tvarka;

2. Sociologiniu atžvilgiu valstybė yra socialinė bendrija, socialinė tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Šiuo požiūriu valstybei būdinga valdžios paskirstymas įvairioms institucijoms;

3. Valstybė suvokiama kaip gyvas „gamtos organizmas, socialinės biologijos forma“. Visuomenė tapatinama su organizmu, o valstybės paskirtis – aprūpinti savo piliečius;

4. H.Kelzenas apibrėžia valstybę ir kaip normų sistemą arba kaip „politiškai organizuotą visuomenę, kaip valstybę – valdžią“.

Kaip matome, valstybės reikšmė yra didelė, ji tvarko visas žmogaus gyvenimo dalis, tačiau nuo valstybės neatsiejama yra ir teisė. Visuomenė domisi iš kur teisė kilo, kaip formavimosi, kokią įtaką ji daro žmonėms. Kitoje savo darbo dalyje bandysiu tai ir atskleisti.

TEISĖS ATSIRADIMAS IR SAMPRATA

„Teisės kūrimasis – tai ilgas istorinis procesas, nuėjęs sudėtingus ir konkrečių istorinių civilizacijų, tautų raidos savitumų, mokslo vienoje ar kitoje šalyje nulemtus etapus“, – teigia S.Vancevičius. (S.Vancevičius. Teisės teorija. Vilnius, 1998m. Puslapis 11.)

Pagrindinis teisės sistemos kūrimosi pradas buvo ideologizuota prigimtinės teisės, t.y. teisės tiesiogine socialine prasme, socialiai pateisinamos visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės, pačių subjektų suprantamos, kas pagal jų teisinę sąmonę, teisėta ir neteisėta, išraiška.

Vėliau teisė tapo pagrindinė visuomenės socialinio reguliavimo sistemoje. Teisės normos draudė, įpareigojo, leido veikti savo nuožiūra ir iniciatyva. Rutuliojantis civilizacijai laisvė ir žžmoniškumas bei jų siekimas buvo žmonijos pažangos rodiklis. Teisė pasidarė didelė vertybė, nes nustatė norminius pradus, pilietinę taiką, atsižvelgė į interesų įvairovę, koordinavo savitarpio nuolaidas ir kompromisus. Šitaip ji užtikrino stabilią ir tikslingą žmonių elgesio tvarką, protingai sprendė konfliktus tenkindama įvairių santykių dalyvių interesus, gynė ir garantavo subjektų teises.

Teisė atsirado dėl tų pačių priežasčių kaip ir valstybė.

Papročiai, kurie vienaip ar kitaip buvo naudingi viešpataujančiai visuomenės daliai, buvo paverčiami teisės norma, t.y. paskelbiami privalomi, o jų laikymasis buvo užtikrinamas prievarta. Valstybei oficialiai pripažinus, šie papročiai virto teisiniais papročiais.

Papročių pripažinimas, nors ir labai svarbi, bet ne vienintelė teisės atsiradimo forma. Kitas reikšmingas teisės šaltinis – tai normos, kurias išleidžia teisę kuriantys valstybiniai organai. Iš pradžių gana ilgai valstybės valdžia nekuria teisės, tik saugoja papročio teisę valdydama gyventojus ir rišdama jų ginčus. Toliau, sustiprėjusi valstybės valdžia, ima tvarkyti savo leidžiamomis normomis beveik visas žmonių gyvenimo dalis.

„Teisė, reikšdama žmonių pastangas versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka ir ja remiantis viešpatauti arba sugyventi, yra vienas reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmogaus kūrimų“, – sako A.Vaišvila. (A.Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2000m. Puslapis 22.) Klausimas, kas yra teisė, neturi galutinių atsakymų: kiekviena epocha, o dažnai ir nauja žmonių karta iš naujo atsakinėja į jau seniai atsakytus klausimus, nnes teisė yra labai sudėtingas socialinis reiškinys. Trumpai suformuluoti teisės sąvokos apibrėžimą yra nelengva. Tačiau dažnai šiuolaikinėje literatūroje ji apibrėžiama taip: teisė – tai sistema valstybės nustatytų ar sankcionuotų visiems privalomų, formaliai apibrėžtų normų (bendrų elgesio taisyklių), kurias nulemia ekonominiai ir kiti socialiniai veiksniai, skirtų reguliuoti visuomeninius santykius ir prireikus garantuotų valstybės prievarta. Tai objektyviosios teisės sąvokos apibrėžimas. Objektyvioji teisė – tai sistema bendrų normų, kurios nesu konkretintos, neskirtos konkretiems žmonėms ar organizacijoms. Objektyviosios teisės normos išreikštos, pavyzdžiui, konstitucijose, kodeksuose, kituose teisiniuose norminiuose aktuose.

Pasak S.Vancevičiaus, „be aktyviosios teisės yra dar subjektyvioji teisė. Subjektyvioji teisė – tai sistema konkrečių teisių ir teisinių pareigų, kurios priklauso konkretiems žmonėms, jų organizacijoms remiantis objektyviosios teisės normomis. Pavyzdžiui, kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi įvairias konkrečias socialines – ekonomines, politines, asmenines teises, konkrečias pareigas. Tai jo subjektyvioji teisė. Tačiau konkrečios teisės ir pareigos priklauso remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (objektyviosios teisės) normomis“. (S.Vancevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 1989m. Puslapiai 39-40)

Socialinė teisės paskirtis – būti nuolatiniu patikimu reguliavimo ir gynimo mechanizmu, garantuojančiu visuomeninių santykių dalyviams teisėto elgesio erdvę greta ekonominių, bendrų socialinių ir psichologinių reguliatorių ir stimulų ir jų kolektyvų visoje materialinių ir dvasinių interesų sistemoje.

Todėl teisės vertingumas yra tas, kad ji yra priemonė, patenkinanti socialiai teisingus

ir progresyvius piliečių ir visos visuomenės poreikius ir interesus. Visų pirma teisė yra instrumentinė vertybė. Jos dėka žmonių veikla tampa organizuota, pastovi, darni ir kontroliuojama. Tokiu būdu teisė užtikrina visuomeninių santykių darną ir tvarką ir padaro juos civilizuotus. Politiškai organizuota visuomenė be teisės negali suderinti materialių dalykų gamybos ir daugiau ar mažiau teisingo jų paskirstymo. Teisė įtvirtina ir plėtoja tas nuosavybės formas, kurios iš prigimties būdingos konkrečiai visuomenei ir jos santvarkai.

Teisė, įkūnydama visuomeninių santykių dalyvių darnią valią, prisideda ir skatina aatskirus asmenis ir visuomenę plėtoti naudingus visiems santykius. Daro įtaką žmonių elgesiui ir veiklai derindama specifinius jų interesus. Teisė nesuniveliuoja privatinių interesų ir jų neslopina, o tik suderina su bendrais interesais.

Teisės vertingumas yra ir tas, kad ji parodo ir nustato asmens laisvės visuomenėje mastą. Teisė nustato asmens laisvės ribas, o ne bendrai asmens laisvę. Teisė įgyvendina socialinę laisvę, socialinį aktyvumą ir drauge socialinę atsakomybę, nustato tokią visuomeninių santykių tvarką, kuriai esant pašalinama iš žmonių gyvenimo savivalė, individų ir grupių veiklos kkontrolės nebuvimą. Teisė ir laisvė yra neatskiriamos. Teisė yra istoriškai apibrėžta ir objektyviai sąlygota realių santykių laisvės forma, tokios laisvės matas ir jos buvimo išraiška.

Teisės vertingumas yra ir tas, kad ji išreiškia tiesos idėjas, yra materialių gėrybių paskirstymo kriterijus, įtvirtina ppiliečių lygybę prieš įstatymus. Teisė yra normomis įtvirtintas ir įgyvendintas teisingumas. Ji, įtvirtindama laisvės ir teisingumo idėjas, įgyja didžiulę prasmę ir vertę žmogui ir visuomenei. Tačiau, kad teisė pajėgtų daryti poveikį praktikoje, saugodama žmonių teises, iškyla teisės vidinio vienijimosi su valstybe būtinybė. Taigi trečioje savo darbo dalyje bandysiu atskleisti, koks yra teisės ir valstybės santykis, kad yra teikiamas pirmumas skirtingais teisės sampratos požiūriais.

TEISĖS IR VALSTYBĖS SANTYKIS

Valstybė ir teisė yra skirtingi visuomenės reiškiniai. Tačiau atskirti jų negalima. „Negali būti valstybės be teisės, o teisės be valstybės, jos abi yra ekonominės bazės politinis teisinis anstatas“, – sako doc.Z.Namavičius. (Doc. Z.Namavičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 1989m. Puslapiai 3-4). Neįmanoma tyrinėti valstybės kartu netyrinėjant teisės ir atvirkščiai. Jos abi netgi atsirado dėl tų ppačių priežasčių (gamybinių jėgų vystymasis, privatinės nuosavybės atsiradimas, visuomenės susiskaldymas į klases). Valstybės ir teisės sąveika pirmiausia yra tai, kad teisė išreiškia valstybės valią. Teisė atsiranda iš valstybės, nes valstybė teisės normas kuria arba pripažįsta visuomenėje jau galiojančias normas. Valstybė rūpinasi, kad teisės normų būtų laikomasi, o prireikus priverčia jų laikytis. Valstybė be teisės negali apsieiti. Ji turi kurti savo struktūrą ir veiklą nustatančias normas, nurodyti, kaip privalo elgtis jos teritorijoje gyvenantys žmonės. Valstybė ir teisė labai glaudžiai susijusios istoriškai. VVisur valstybė ir teisė atsiranda vienu metu, šiuos reiškinius daugiausiai veikia tie patys istorijos dėsniai. Valstybė ir teisė turi skirtingą struktūrą ir sudaro tam tikrą tarpusavyje susijusių įvairiapusių valstybinių ir teisinių reiškinių socialinę sistemą. Kaip vientisa socialinė sistema, valstybė ir teisė turi specifinių dėsningumų.

„Valstybė įkūnija stipriausią socialinį veiksnį visuomenėje – organizuotą, politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tiek negatyvią reikšmę“. (S.Vancevičius. Teisės teorija. Vilnius, 1998m. Puslapis 20). Pozityvinė reikšmė yra ta, kad politinė valstybinė valdžia būtina siekiant užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą jos funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus gyventojų interesus.

Valstybinę valdžią įgyvendina valstybinis aparatas, valdingų įstaigų sistema. Ši sistema patiria visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių ir savo pačios įstatymų įtaką. Valstybinė valdžia turinti būdingų ypatybių ir dėsningumų, veikia naudodama jėgą, prievartą ir todėl potencialiai turi destruktyvią ir negatyvią socialinę psichologinę išraišką. Valstybinei valdž-iai būdinga absoliutizmo ir visko, kas dar galėtų turėti valdingą reikšmę, atmetimo tendencija.

Kalbant apie teisės ir valstybės sąveiką, reikia skirti du dalykus: a) teisės, kaip institucinio darinio, tiesioginę priklausomybę nuo valstybės; b) netiesioginę teisinę priklausomybę ir jos ryšius su valstybe.

Plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės ir humanizmo idėjoms, išvystytos valstybės politinė valdžia apribojama, ji tampa demokratinė, o su ja tiesiogiai „progresuoja“ ir teisė.

Teisė yra specifinis civilizacijos fenomenas, kkurio svarbiausi bruožai tiesiogiai priklauso nuo valstybės valdingos jėgos, gebančios primesti savo valią, savo nuostatas visiems gyventojams ir suteikti toms nuostatoms privalomą pobūdį. Šiuo atžvilgiu valstybė yra formuojantis ir garantuojantis veiksnys. Atitinkamomis normomis ji suteikia žmonių elgesio bendrą privalomą pobūdį, palaiko normų veikimą ir funkcionavimą, o esant būtinumui įgyvendina jas prievarta. Šiuo požiūriu teisė yra valstybinis reiškinys ir joje aiškiai ar neaiškiai suvokiamas valstybinis komponentas, valstybinės valdžios ženklas.

Tačiau nereikia suprasti valstybės vaidmens teisei suprastintai, kad teisė tik valstybės įrankis. Čia svarbiausias dalykas yra tas, kad valstybė atitinkamoms normoms, principams, teiginiams suteikia ypatingą kokybę (galią) ir po to jie pradeda veikti savarankiškai ir jų veikla gali būti atgręžta ir prieš valstybę.

Toji ypatinga kokybė pasiekiama suteikiant bendrą privalomąjį valstybinės reikšmės norminį pobūdį atitinkamiems rašytiniams aktams (įstatymams, kitiems norminiams dokumentams, teismų sprendimams). Valstybė suteikia atitinkamoms normoms, principams, nuostatams teisinę kokybę ir įtraukia į teisinių leidimų ir draudimų sferą.

Valstybės formuojamasis ir garantuojamasis vaidmuo teisei tuo nesibaigia. Jis daug priklauso nuo politinio režimo valstybėje. Politinis režimas daro įtaką buičiai, teisės funkcionavimui ir raidai ne tik per pačią valstybę, bet ir tiesiogiai. Nors teisinių paliepimų poveikis žmonių elgsenai gali būti gana didelis, tačiau iš tikrųjų veikia ne teisė, o įteisinusi savo veiksmus autoritarinė valstybė, kuriai nereikia ttobulos teisės sistemos, kuriai esant vyrautų privatinė teisė ir žmogaus laisvė bei nepriklausomas teisingumas.

Demokratiniam režimui yra būtina tikroji teisė, nes egzistuoja privatinė nuosavybė, prekiniai piniginiai santykiai. Demokratinis režimas iškelia į pirmą vietą politinį žmogaus gyvenimą, jo padėtį ir teises. Tik teisinės socialinio žmogaus gyvenimo reguliavimo normos, suteikdamos subjektines teises užtikrina žmogui autonominės asmenybės padėtį ir laisvę. Valstybėje subrandintas demokratinis režimas keičia savo vaidmenį teisės atžvilgiu. Valstybė tada mažiau išleidžia tiesioginių paliepimų, užtikrinančių piliečiams ir jų bendrijoms įvairias pozityvias pareigas, leidžia patiems tvarkyti savo reikalus ir patenkinti savo interesus.

Teisės formavimo ir raidos varomoji jėga yra valstybinė valdžia. Autoritarinio režimo valstybė padaro galiojančią teisę nuo jos priklausomą, riboja jos funkcijas ir paverčia savo įrankiu. Tačiau teisė gyvuoja ir tobulėja būdama tam tikroje opozicijoje ir net priešinasi valstybei. Teisė, kaip civilizacijos ir kultūros reiškinys, formuojasi ir tobulėja pagal demokratijos principus, apriboja valstybinę valdžią, nustato valstybinių įstaigų veiklos ribas, procesines ir kitas procedūrines valdžios įgyvendinimo formas. Tokiose pozicijose teisė pasireiškia kaip svarbiausias civilizacijos institutas, sugebantis pažaboti valstybę ir jos savivalę. Todėl kaip rašo P.Leonas „kai tenka kalbėti apie teisės pagrindinius klausimus, neišvengi nepalietęs visuomenės ir valstybės, o kai kalbi apie visuomenės ir valstybės pagrindinius klausimus, negali nepaliesti teisės“. (P.Leonas. Teisės enciklopedija. Vilnius, 1995m.)

Kaip bebūtų,

net ir esant tokiam glaudžiam teisės ir valstybės ryšiui, šio santykio prioritetų nustatymas priklauso nuo to, kam teikiama pirmenybė apibūdinant pačią teisę: teisinėms idėjoms, normoms ar teisiniams santykiams. Tad teisės ir valstybės santykis atitinkamai keičiasi normatyvistinėje (etatistinėje), prigimtinėje ir sociologinėje teisės sampratose.

TEISĖS IR VALSTYBĖS SANTYKIS NORMATYVISTINĖS

(STATISTINĖS) TEISĖS SAMPRATOS POŽIŪRIU

Teisinis normatyvizmas pradėjo formuotis, kai valstybę pradėjo suvokti kaip nepriklausomą politinį vienetą. Tuo metu įsigali pažiūra, kad vienintelė žmones tikrai įpareigojanti teisė yra pozityvioji teisė. Normatyvizmas yra toks metodas, kuris siekia ssusiaurinti teisės sampratą iki elgesio taisyklės (teisės normos) ir tyrinėti teisę tik logikos bei kalbos požiūriu. Todėl teisė čia nėra procesas, o statinė normų būtis, kuri prasideda norma ir baigiasi jos taikymu.

Normatyvizmo kūrėju ir pagrindiniu atstovu laikomas vokiečių ir austrų teisininkas Hansas Kelzenas (1881-1973), „Vienos teisės mokyklos atstovas, teisinio pozityvizmo požiūriu kritikavęs prigimtinės teisės ir sociologinės teisės koncepcijas, siekęs apvalyti teisę nuo ideologijos ir aksiologijos priemaišų, plėtojęs ją kaip grynai elgesio norminimo techniką“. (A.Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2000m. Puslapis 83).

Normatyvizmas, aarba etatizmas, siekia suvokti teisę per teisės normas. Būtent jos pripažįstamos svarbiausiu elementu ir teisės šerdimi. Normatyvizmas „kalba tik apie teisės normas, o ne epie jų turinį. Jis abejingas šiam turiniui, nes viskas, ką valstybinė valdžia nustato, sankcionuoja, paverčia privalomo eelgesio taisykle, čia laikoma teise“. (A.Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė//Lietuvos policijos akademijos mokslo darbai. „Kriminalinė justicija“, 1997m. 87987) Teisė sutapatinama su įstatymu. Valdžia yra teisė.

Remdamiesi normatyvistiniu (statistiniu) teisės supratimu, teisės ir valstybės santykyje pagrindinis vaidmuo priklauso valstybei. Teisė pavaldi valstybei, kaip teisinių normų, kurių sistema ji ir yra, kūrėjai. Valstybės valia čia laikoma vieninteliu teisės šaltiniu: nėra teisės šalia valstybės ir be valstybės. O jeigu taip, tai teisę neišvengiamai tapatiname su įstatymu. Tad natūralu, kad šiame apibrėžime nerasime ir jokios termino „teisė“ reikšmės diferenciacijos. Čia nėra nei žmogaus teisių, nei prigimtinės teisės, nei pozityviosios teisės, o yra tiesiog teisė, valstybės nustatyta ir patvirtinta, „Etatizmas (normatyvizmas) ne tik nuskurdina teisės sąvoką, bet ir kėsinasi į teisės mokslo pažangą. Jis atskiria jurisprudenciją nuo kkitų socialinių mokslų (etikos, filosofijos, sociologijos), nes padaro teisę iš vidaus nepajėgią pasinaudoti tų mokslų paslaugomis. Tai suprantama, nes, paskelbus, kad teisė yra tik valstybinės valdžios valia, paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle, etika, filosofija, sociologija tampa tokiai jurisprudencijai objektyviai nereikalingos, kaip niekuo jos papildyti negalinčios, nes teisės šaltinis čia visiškai apribojamas įstatymų leidėjo valia“. (A.Vaišvila. „Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis“. Teisės problemos. Vilnius, 1999m.)

Yra skirtingų normatyvinių teorijų, nors jos visos laiko teisę valstybės įsakmių paliepimų sistema. Apie tai daug kkalba G.N.Manovas. Jis rašo, jog „kraštutinis normatyvizmas teisės esmę beveik „ištirpdo“ valstybėje, ją nagrinėja kaip antrinį reiškinį, lyginant su valstybe, kaip valstybės funkciją, jos instrumentą“. (Теория права и государства. Под редакции Г.Н.Манова, 1996г.) teisė neturi realios galios, todėl privalo remtis į valstybės prievartą. Nuosaikesnės kryptys bando susieti valstybę su visuomene, tarpininkaujant teisei. Tačiau teisė tai pat yra tik valstybės priemonė reguliuoti visuomeniniams santykiams ir reguliuoja juos pagal joje įkūnytą valstybės valią. Todėl teisė visais atvejais yra susijusi su valstybe. Anot M.I.Baitino, šiuolaikiniam normatyvizmui būdinga teisės, kai valstybės sukurto, bet atspindinčio visuomenės valią, tapusia valstybine valia, oficialaus teisėtumo ir teisingumo kriterijaus samprata.

Kaip rašo A.Vaišvila, „normatyvizmas reikalauja, kad samprotaujant apie teisę, būtų kalbama tik apie pačias teisės normas, kodeksus, įstatymus, „įstatyminę bazę“, nesigilinant į jų turinį, t.y. į tas teisines idėjas (vertybes), kurios ir yra paversto elgesio taisyklėmis, bet kurių normatyvizmas nepriskiria teisės sričiai. Normatyvizmui nesvarbu, iš kur atsiranda teisės normos ir ką jos reiškia, jam svarbu, kad jos reikštų privalomo elgesio taisyklę“. (A.Vaišvila. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius, 2000m. Puslapis 46)

Pagal normatyvistinę teisės sampratą, valstybės valiai paskelbiama vieninteliu teisės šaltiniu. Ir tai suprantama – jei viskas, ką valdžia reglamentuoja, yra teisė, tai teisė tvirtai užsklendžiama valstybinės valios ribose – nėra kitokios vvertybių, kitokios socialinės tvarkos vizijos, išskyrus valstybės nustatytas. Teisė čia sąmoningai tapatinama su įstatymu (legizmas, kad įstatymuose būtų neįmanoma atskirti pagarbos žmogaus teisėms nuo savivalės tų teisių atžvilgiu), kad visuomenė neturėtų kitokios teisingumo sampratos, išskyrus tą, kuri yra valdžios įkūnyta įstatyme, kad teismas nevykdytų kitokio teisingumo, kaip tik įstatymuose nustatyto.

Etatistinės (normatyvistinės) teisės uždarumas pasireiškia ne tik pozityviosios teisės šaltinio tapatinimu su valstybinės valdžios valia, bet ir tuo, kad iš paties asmens žymiu mastu atimama teisė būti savo teisių plėtimo per pareigų didinimą subjektu. Etatizmo sąlygomis dominuoja imperatyvinis teisinio reguliavimo metodas, todėl piliečiui valstybė griežtai nustato teises ir pareigas.

Taigi normatyvizmas yra sudėtinga teorija, tačiau ji dažnai yra ir kritikuojama.

Šioje teorijoje atsispindi stiprios valstybės siekimas, bet kartu, neigdama pliuralizmą ir valdžių susiskirstymą, ji pasmerkia valstybę totalitarinio režimo grėsmei. Būtent teisiniu etatizmu, kaip rašo Alfonsas Vaišvila, „buvo siekiama legalizuoti valstybės globojamą agresyvumą tųsocialinių grupių, kurių interesas yra objektyvizuotas įstatymu nustatytoje socialinėje tvarkoje. Tad pozityvioji teisė čia įsiprasmina ne kaip priemonė. savivalei apriboti, o kaip priemonė tai savivalei atpalaiduoti, ją legalizuoti bei sankcionuoti“. (A.Vaišvila. „Atvira visuomenė ir teisinė valstybė“. Teisės problemos. 1998m., Nr.1) Taip yra, nes siekiama konflikto, kuriame laimės jėga, o ne teisė, taigi į teisėtumą pretenduos tik pakankama jėga premti interesai.

Normatyvizmas atmeta ssociologinį ir ideologinį teisės aspektą, skelbdamas valstybės valią vieninteliu teisės šaltiniu, nepripažindamas etikos ir filosofijos įtakos, tampa uždara sistema. Net ir pati šiurkščiausia valdžios savivalė įstatyme įforminta tampa teise, o įstatymų leidėjui užtenka žinoti, ko jis nori ir kaip tą norą paversti visiems privalomo elgesio taisykle. Čia teisė yra privaloma tik pavaldiesiems, o valstybė vadovaujasi vien procedūrinėmis normomis.

Taigi teisės ir valstybės santykį normatyviame galima apibūdinti kaip totalitarinį (valstybė aukščiau teisės ir jos neribojama, o valstybinė (politinė) valdžia yra sukoncentruota. Toks terminas (politinis) tinka, nes jei vertinsime šalutinį valstybės poveikį teisei, tai pamatysime, kad politinis režimas teisės ir valstybės santykį labai įtakoja, nulemdamas kitus jo bruožus ir ypatybes. Politinis režimas veikia teisės funkcionavimą ir veiksmingumą. Normatyvizmas panaikina teisės reikšmingumą, savarankiškumą, nes ji priklauso nuo vertybės.

Ši teisės samprata, kur pirmumas yra teikiamas valstybei, turi daug trūkumų. Bet ji vis dar randa savo šalininkų. Juk normatyvistinę teisės sampratą palaiko ir tai, kad praktikoje teisininkai daug dirba su teisės normomis, o tai yra jiems pagrindas – teisės normas laikyti pagrindiniu lygmeniu.

Praktikoje teisės normos vis dar lieka ypatingoje pozicijoje. Pagal S.A.Komorovą: „Teisė neegzistuoja be valstybės, nes teisė yra tiesioginis jos (valstybės) produktas, . (teisė) gimsta iš ypatingos valstybinės veiklos – teisėkūros procese . teisė yra

politikos instrumentas.“. (С.А.Коморов. Общая теория государства и права. М.,1998г.)

Kaip normatyvizmo šalininkas jis mano, kad teisė kyla iš valstybės, išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią, yra valstybės saugoma, taip pat visuotinai reikšminga ir privaloma.

Norint kitaip pažvelgti į teisės-valstybės santykį, reikia išsiaiškinti kitą požiūrį į teisę. Taigi remdamasi prigimtinės teisės sampratas, aš pabandysiu parodyti, kad šios sampratos požiūriu pirmumas yra teikiamas teisei.

TEISĖS IR VALSTYBĖS SANTYKIS PRIGIMTINĖS

TEISĖS SAMPRATOS ATŽVILGIU

Istoriniu požiūriu prigimtinės teisės koncepcija sutinkama įvairiose žmonijos raidos epochose: senovės Graikijoje, RRomoje, viduramžių krikščionybėje, senųjų Rytų kultūrose, Renesanso epochoje, vėliau ji vėl atgydavo, kai tik pozityviąją teisę ištikdavo moralinė krizė.

Jau XI-XIIa. Buvo pasakyta, kad yra teisė, kuri turi didesnę juridinę galią už valstybės sukurtąją, todėl valstybė turi būti pajungta teisei, tapti jos tarnaujančia jėga.

Prigimtinė teisės teorija sudaro esminį šiuolaikinės demokratinės teisės sampratos pagrindą. Šios krypties šalininkai teisės viršenybę kildino iš „prigimtinio įstatymo nesugriaunamumo ir juo besiremiančių individo subjektinių teisių neatskiriamumo“. (В.В.Лазарев. Теория права и государства. М., 1996г.) Taigi teisė turi būti vvisų ir kiekvieno laisvės priemonė, įstatymai turi realiai tarnauti tautos ir valstybės interesams, o realizavimas privalo būti teisingas.

Prigimtinė teisė visada buvo žmonių kuriamos teisės idealas ir kartu priemonė panaikinti amoralią teisią, taip pat kovoti dėl teisingos teisės. Prigimtinė teisė yra žžmoniškumo barometras pozityviojoje teisėje: kai ši teisė pernelyg nukrypsta nuo moralės, su ja susvetimėja ir sukelia grėsmę autentiškosioms žmogaus vertybėms, prigimtinė teisė vėl ateina į žmonių sąmonę, į jų tarpusavio santykius, ir ateina tam, kad vėl sugrąžintų pozityviąją teisę į moralės kelią ir šitaip primintų autentiškąją paskirtį pozityviajai teisei.

Yra keturi pagrindiniai prigimtinė teisės teiginiai:

1. Prigimtinė teisė – tai normų arba vertinimų rinkinys, kurios reglamentuoja žmonių elgesį ir priklauso tai pačiai žmogaus interesų sričiai, kurią dažniausiai normina pozityvioji teisė.

2. Prigimtinės teisės normos išreiškia tam tikrą norminę tvarką, bet skirtingą nuo tos, kurią nustato pozityvioji teisė. Jos įpareigoja atitinkamam elgesiui nepriklausomai nuo pozityviosios teisės įpareigojimų.

3. Prigimtinės teisės koncepcijų išeities taškas – prielaida, kad prigimtinės teisės šaltinis yra žmogaus ar visuomenės prigimtis. Iš čia – ttvirtinimas: teisė egzistuoja objektyviai. Ji nėra žmogaus tikslinės veiklos rezultatas (kultūros darinys). O egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus valios ir sąmonės.

4. Prigimtinė teisė laikoma vienu iš kriterijų vertinti pozityviosios teisės turinį ir valstybės institucijų veiklą apskritai žmoniškumo požiūriu.

Prigimtinė teisė yra pozityviosios teisės vertingumo, teisingumo bei stabilumo šaltinis ir kriterijus, kartu riba, kurios negalinti peržengti valstybės teisėkūra. Pozityvioji teisėkūra gali apsaugoti asmens teises, bet negali jų sukurti. Tad jei pozityvioji teisė priešintųsi prigimtinei teisei, tai paprasčiausiai sukeltų suirutę.

1936m. J.Žagrakalys straipsnyje „Pozityvinės teisės krizė“ pplačiai išdėstė Cicerono mintis apie prigimtinę teisę:

Ši teisė „yra tikra teisė, proto teisė, atitinkanti gamtą, pasėta visų žmonių protuose, nesikeičianti, amžina, kuri įsakydama kviečia mus atlikti savo priedermes, o drausdama šalina nuo pikto. Šita teisė negali būti pakeista kita teise, nei visai panaikinta. Nei senatas, nei tauta negali atleisti mus nuo jos vykdymo. Ji nėra kitokia Romoje, kitokia Atėnuose – kitokia šiandien, kitokia rytoj. Ji yra viena, amžina, nekintama ir apima visus amžius ir visas tautas. Kas neklauso tos teisės, tas daro pats sau skriaudą, nes atsisako nuo žmoniškumo ir todėl bus sunkiai nubaustas, nors ir išvengtų to, kas laikoma bausme“. (J.Žagrakalys „Pozityvinės teisės krizė“, Str. Puslapis 286)

Pagal prigimtinės teisės sampratą, valstybė negali savavališkai nustatyti teisės normų ir yra idėjinio teisės turinio suvaržyta. Taigi ne visada valstybės priimti įstatymai yra teisiniai.

Prigimtinė teisė, kylanti iš pačios žmogaus prigimties, yra privaloma visiems, tačiau nepakankamai pritaikyta konkretiems gyvenimo atvejams ir tik todėl detalizuojama pozityviojoje teisėje. Ji yra pozityviosios teisės kriterijus.

Todėl galima teigti, jog teisė ir logiškai, ir istoriškai atsiranda anksčiau už valstybę, yra viršesnė už ją, o valstybė niekada negali pretenduoti į pirmumo teisės kūrėjo vietą. Skirtingai nei normatyviame, teisė nėra tapatinama su įstatymais, o jie yra tik vieni iš teisės išraiškos fformų. Įstatymai yra tik tiek teisinis reiškinys, kiek išreiškia teisę.

Valstybė privalo gerbti ir saugoti aukščiausias vertybes (prigimtines žmogaus teises ir ne tik). Dažnai teisės primato iškėlimas įtakoja ir žmogaus viršenybės prieš valstybę iškėlimą. Žmogus tampa tikslu.

Tačiau valstybė yra būtina, nes ji įgyvendina institucinę teisės būtį, paverčia teisę visuotinai privaloma elgesio taisykle, numato jos vykdymą ginančią sankciją. Pirmiausia teisė pasireiškia žmonių sąmonėje, vėliau ji yra išreiškiama teisės normose, o valstybė prižiūri jos vykdymą. Tad galima sakyti, kad „valstybė nesukuria teisės, tačiau užtikrina jos veikimą visomis stadijomis“. (S.Vancevičius. Teisės teorija. Vilnius, 1998m.) Ji teisę išveda ar suformuluoja iš realybės sąlygų. Valstybės reikšmė ir prasmė apsprendžiama tuo, kiek ji nukreipia savo veiklą į teisės reikalavimų įgyvendinimą. Bet tai nesupriešina visuomenėje prigimtinės ir pozityviosios teisės savaime. Demokratinėje visuomenėje teisinių idėjų (vertybių) svarbos iškėlimas neprieštarauja pozityviajai teisei, nes šios paskirties yra jas (vertybes) įtvirtinti. Ir dėl to, prigimtinė teisė ir pozityvioji teisė gali sudaryti socialinių santykių

Related Posts