Tarptautinių sutarčių sudarymas

Home / Teisė / Tarptautinių sutarčių sudarymas

Turinys

1. Įvadas ……………………..3

2. Tarptautinių sutarčių teisė ……………….4

3. Tarptautinių sutarčių laikymasis, taikymas erdvėje ir laike,

paskesnių sutarčių taikymas ……………….7

4. Tarptautinės sutartys ir vidaus teisė …………….10

5. Tarptautinės sutarties sudarymas ……………..14

6. Įgaliojimai sudaryti tarptautinę sutartį ir įgaliotieji asmenys …..15

7. Išvados ………………………20

8. Literatūra ……………………..21

Įvadas

Tarptautinės sutartys yra sudarinėjamos tarp valstybių, įvertindamos itin reikšmingą sutarčių vaidmenį tarptautinių santykių istorijoje.

Didėjančią sutarčių, kaip tarptautinės teisės šaltinio ir kaip taikaus bendradarbiavimo tarp tautų nepriklausomai nuo jų konstitucinės ir socialinės santvarkos plėtojimo priėmonių.

Sudarinėdamos sutartis šalys turi remtis geros valios principu.

Ginčai dėl sutarčių, kaip ir kiti ttarptautiniai ginčai, turi būti sprendžiami taikiomis priemonėmis ir vadovaujantis teisingumo principais bei tarptautinės teisės normomis.

Atsižvelgdamos i tarptautinės teisės principus kaip tautų lygiateisiškumas ir laisvo apsisprendimo teisė, visų valstybių suvereni lygybė ir nepriklausomybė, nesikišimas į kitų valstybių vidaus reikalus, draudimas grasinti jėga ar vartoti jėgą ir visuotinė pagarba žmogaus teisėms bei pagrindinės laisvėms ir jų gynimas.

Kodifikavus ir patobulinus tarptautinių sutarčių teisę bus lengviau siekti Jungtinių Tautų Chartijoje numatytų tikslų, būtent tarptautinio saugumo ir taikos užtikrinimo, draugiškų tautų santykių plėtojimo ir jų bbendradarbiavimo.

Tarptautinių sutarčių teisė

Tarptautinių sutarčių teisės sąvoka, objektas ir vieta tarptautinės teisės sistemoje

Tarptautinių sutarčių teisė – tai visuma tarptautinių teisinių normų (paprotinių ir sutartinių), nustatančių tarptautinių sutarčių sudarymo tvarką, galiojimo ir pasibaigimo sąlygas.

. Tarptautinių sutarčių teisės objektas – pati ttarptautinė sutartis kaip tarptautinės teisės šaltinis.

Tarptautinių sutarčių teisė užima ypatingą vietą tarptautinės teisės sistemoje, kadangi joje vykstantys pokyčiai įtakoja kitas teisės šakas

Tarptautinių sutarčių teisės šaltiniai:

1. Paprotys;

2. Pagrindinės sutartys.

– 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės (įsigaliojo 1980 m. sausio 27 d., Lietuva dalyvauja nuo 1992 m. vasario 14 d.);

– 1986 m. kovo 21 d. Vienos konvencija dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarptautinių organizacijų teisės (neįsigaliojusi);

– 1978 m. rugpjūčio 23 d. Vienos konvencija dėl valstybių teisių sutarčių atžvilgiu perėmimo (įsigaliojo 1996 m. lapkričio 6 d.);

Pagrindiniai Lietuvos tarptautinių sutarčių teisės šaltiniai:

– 1999 m. birželio 22 d. LR Tarptautinių sutarčių įstatymas;

– 2001 m. spalio 1 d. LR Vyriausybės nutarimas dėl tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo tvarkos patvirtinimo;

– 1995 m. sausio 224 d. LR Konstitucinio teismo išvada “dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4,5,9,14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo LR Konstitucijai”;

– 1995 m. spalio 17 d. LR Konstitucinio teismo nutarimas “dėl LR įstatymo

”dėl LR tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo LR Konstitucijai”.

Tarptautinių sutarčių teisės kodifikavimas

Tarptautinės teisės kodifikavimas – galiojančių tarptautinės teisės normų sutvarkymas į vieningą, vidujai suderintą sistemą visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų pagrindu.

Tarptautinių sutarčių teisės kodifikavimo raida

XIX amžius Pradžia, neoficialūs ttarptautinės teisės kodeksai, kuriuose atskiri skyriai skirti tarptautinėms sutartims

Tautų Sąjungos bandymai kodifikuoti Pirmieji bandymai oficialiai kodifikuoti. 1924 m. rugsėjo 22 d. Tautų Sąjungos Asamblėjos rezoliucija sudarytas ekspertų komitetas kodifikuoti tarptautinę teisę, kurio ataskaita patvirtinta 1927 m., tačiau nesvarstant tarptautinių sutarčių teisės klausimo

1928 m. – VI Amerikos valstybių konferencija pasirašoma Havanos konvencija dėl tarptautinių sutarčių – neįsigaliojo

1936 m. – neoficialus bandymas kodifikuoti Harvardo konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės projektas

Jungtinių Tautų organizacijos bandymai kodifikuoti 1949 m. Tarptautinės teisės komisija nusprendžia kodifikuoti tarptautinių sutarčių teisę;1950-1952 m. – trys pranešimai dėl sutarčių teisės (Brajerli), siūlomas konvencijos projektas;1953-1954 m. – du pranešimai (Launterpacht);1954-1959 m. – penki pranešimai (Fitzmaurice), siūlomas kodekso projektas;1962-1966 m. – nagrinėjami Waldock pranešimai, siūlomas konvencijos projektas;1966 m. Tarptautinės teisės komisija priima galutinį straipsnių dėl tarptautinių sutarčių teisės projekto variantą;1968-1969 m. diplomatinė konferencija Vienoje, kuri priėmė Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės;1977-1978 m. diplomatinė konferencija Vienoje priėmė Vienos konvenciją dėl valstybių teisių perėmimo tarptautinių sutarčių atžvilgiu.

Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių apžvalga

Laikotarpis nuo 1920-1940 m.

1920-1940 m. Lietuvos Respublika sudarė daugiau kaip 200 dvišalių ir daugiau kaip 20 daugiašalių tarptautinių sutarčių.

Laikotarpis nuo 1990-2000 m.

Šiuo laikotarpiu Lietuvos Respublika sudarė daugiau kaip 600 tarptautinių sutarčių.

1990 11

1991 25

1992 84

1993 87

1994 74

1995 77

1996 67

1997 57

1998 53

1999 56

2000 40

Viso 631

Tarptautinės sutartys, kurių dalyvėmis yra Lietuvos Respublika, pagal subjektus 1990-2000:

Sutartys su valstybėmis – 617

Sutartys su ttarptautinėmis organizacijomis – 43

Sutartys su Šventuoju Sostu – 3

Konvencijos – 232

Tarptautinių sutarčių laikymasis, taikymas erdvėje ir laike,

paskesnių sutarčių taikymas

1969 m. Vienos konvencijos 27 str. – valstybė negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis, kad pateisintų sutarties nesilaikymą, t.y. valstybė turi vykdyti sutarties nuostatas savo nacionalinėje teisėje ir negali remtis nacionaline teise, kuri nesiderina su sutarties nuostatomis, kad pateisinti savo tarptautinių įsipareigojimų pažeidimą. Valstybė negali remtis tuo, kad pasikeitė vyriausybė, todėl ji nebegali vykdyti sutarties, kadangi tarptautinės sutartys sudaromos valstybės vardu ir nepriklauso nuo vyriausybių kaitos.

Tarptautinių sutarčių taikymas erdvėje. Sutarties taikymo teritorija

1969 m. Vienos konvencija neapibrėžia teritorijos sąvokos, tačiau laikoma, kad ji apima visą valstybės žemės plotą, vidinius vandenis ir teritorinę jūrą bei oro erdvę virš jos, kuriems galioja sutarties šalies suverenitetas, nebent kažkas kita numatyta pačioje sutartyje. Kaip taisyklė, teritorijos terminas sutartyje neapima kontinentinio šelfo ar išimtinės ekonominės zonos bei žvejybos zonos, kuriose valstybė turi tik suverenias teises. 1969 m. Vienos konvencijos 29 str. – sutartis galioja kiekvienos šalies visai teritorijai, nebent iš sutarties kyla ar yra nustatyti kokie nors kiti ketinimai.

Tuo atveju, jei sutartis pagal savo pobūdį nėra taikoma visai jos valstybės dalyvės teritorijai, tačiau nieko nesako apie teritorinę taikymo apimtį ar nenumato teritorinės nuostatos, egzistuoja visuotinai priimta praktika, kkuria valstybė nusprendžia, kurioms teritorijoms, ar apskritai kurioms nors, sutarties veikimas bus išplečiamas. Valstybė išreiškia savo poziciją šiuo klausimu pasirašydama ar ratifikuodama sutartį.

Kai kurių valstybių, pvz. federacijų, konstitucijos numato teritorijos padalinimą ir politinius vienetus. Nepaisant to, kad sutarties dalyve gali būti tik federacija, sutarties įgyvendinimui gali reikėti, kad politinių vienetų vyriausybės atliktų tam tikrus veiksmus, nors federacija lieka atsakinga už sutarties įvykdymą. Sutartyse numatomos teritorinės ar federalinės nuostatos arba federalinės išlygos sprendžiant šiuos klausimus: a) teritorinės nuostatos (jei susitarianti valstybė turi du ar daugiau teritorinių vienetų, kuriuose remiantis jos konstitucija, taikomos skirtingos teisės sistemos tiems santykiams, kuriuos reglamentuoja ši konvencija, valstybė gali pasirašymo, ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo prie konvencijos metu pareikšti, kad konvencijos nuostatų taikymas išplečiamas jos teritoriniams vienetams arba tik vienam ar keliam iš jų, ir gali pakeisti tokią deklaraciją bet kuriuo metu pateikdama kitą deklaraciją); b) federalinės nuostatos (kai tam tikrų sutarties nuostatų įgyvendinimas priskiriamas federacijos kompetencijai, šios federalinės valdžios įsipareigojimai pagal sutartį bus tokie patys, kaip ir tų valstybių, kurios nėra federacijos, tačiau tų sutarties nuostatų atžvilgiu, kurios patenka po federacijos subjektų kompetencija, kurie nėra įpareigoti pagal konstituciją imtis tam tikrų įstatyminių priemonių, federalinė valdžia privalo informuoti federacijos subjektus apie šias nuostatas ir pateikti tam tikras

rekomendacijas dėl jų priėmimo); c) federalinės išlygos (federalinė valstybė apskritai atsisako taikyti tam tikras sutarties nuostatas, kurios susijusios su kompetencija, nepatenkančia po federaline įstatymų leidybos kompetencija).

. Tarptautinių sutarčių taikymas laike. Sutarties netaikymas atgal.

Sutartis nėra taikoma sutarties dalyvių veiksmams, įvykiams ar padėčiai, kurie buvo atlikti ar egzistavo ir pasibaigė iki sutarties įsigaliojimo tai šaliai dienos (Vienos konvencijos 28 str.), nebent pati sutartis numato kitaip ar kaip nors galima nustatyti, jog yra kitaip. Tarptautinės sutarties galiojimo laiką nustato pačios sutarties šalys. TTarptautinių sutarčių galiojimo laikas gali būti pratęstas ir toks pratęsimas vadinamas prolongavimu. Prolongavimas gali būti dvejopas:

a) specialaus susitarimo dėl galiojančios sutarties pratęsimo dar tam tikram laikui, pagrindu;

b) automatiškas, t.y. kai pratęsimo sąlyga numatyta pačioje sutartyje.

Tarptautinės sutarties galiojimas gali būti atnaujinamas tais atvejais, jei sutarties galiojimas baigėsi suėjus tam tikram terminui ar dėl kitų priežasčių sustabdžius sutarties galiojimą. Sutarties galiojimo atnaujinimas skiriasi nuo prolongacijos tuo, kad tai nebegaliojančios ar sustabdytos sutarties atnaujinimas. Jei sutarties galiojimas buvo sustabdytas, tai atnaujinimas gali įvykti automatiškai aarba kai išnyks aplinkybės, dėl kurių sutarties galiojimas buvo sustabdytas. Tačiau jei sutarties galiojimas buvo pasibaigęs, tai atnaujinimas negali būti preziumuojamas, nes jis gali būti tik esant sutarties dalyvių sutikimui.

Vėliau tuo pačiu klausimu sudarytų tarptautinių sutarčių taikymas.

Tais atvejais, kkai sudaroma vėlesnė sutartis, kurios šalys yra identiškos, kaip ir ankstesnės sutarties, jei nėra tam tikrų nuostatų, kuriomis numatomas ankstesnės sutarties nutraukimas ar sustabdymas (Vienos konvencijos 59 str.), tai ankstesnės sutarties nuostatos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja vėlesnės sutarties nuostatoms . Sudarant sutartį baigiamosiose nuostatose svarbu nustatyti santykį tarp naujos sutarties ir ankstesnės, kurios reglamentuoja tą patį klausimą. Jei sutartis sudaryta tarp tų pačių šalių, net jei yra tam tikri neatitikimai tarp sutarčių, jie gali būti išspręsti sutarties aiškinimo pagalba. Kai išspręsti neatitikimo aiškinimo būdu neįmanoma, tada ankstesnė sutartis bus laikoma nutraukta ar sustabdyta pagal Vienos konvencijos 59 str. Kai abi sutartys yra daugiašalės, o jų dalyvės nėra tapačios, tokių sutarčių klausimą sprendžia 1969 m. Vienos konvencijos 30 straipsnis. Lockerbie bbylose (1992 m.) Tarptautinis teisingumo teismas pripažino, kad pagal JT įstatų 103 str. Saugumo tarybos rezoliucijos turi viršenybę prieš bet kokią kitą tarptautinę sutartį.

Kartais valstybės tarptautinėse sutartyse, kurias jos sudaro, numato nuostatą, kuria įsipareigoja nesudarinėti vėlesnių sutarčių, kurios būtų nesuderinamos su sudaroma sutartimi.

Tarptautinės sutartys ir vidaus teisė

Požiūriai į tarptautines sutartis

Kai kurioms tarptautinėms sutartims nereikia, kad jos kažkokiu būdu būtų perkeltos į nacionalinę teisę, tačiau kitoms reikia priimti nacionalinį teisės aktą. Kaip tai padaroma, iš esmės priklauso nuo kiekvienos vvalstybės konstitucijos. Konstitucijose laikomasi dviejų požiūrių: a) monistinio ir b) dualistinio. Abi doktrinos yra mokslininkų išvystytos siekiant paaiškinti skirtingus valstybių požiūrius į tarptautines sutartis. Valstybių konstitucinė praktika labai skiriasi, pradedant Jungtine Karalyste, kuri yra turbūt švariausia dualizmo forma, baigiant Šveicarija, kuri yra labiausiai išvystyta monizmo forma. Tarp šių dviejų kraštutinumų yra labai įvairios praktikos.

Monizmas

Monizmo esmė yra tai, kad tarptautinė sutartis gali tapti nacionalinės teisės dalimi be jokių nacionalinių įstatymų, jei tik ji buvo sudaryta nepažeidžiant konstitucijos ir įsigaliojo konkrečiai valstybei. Tačiau daugelyje jurisdikcijų visgi reikalaujama priimti tam tikrus įstatymus. Tais atvejais, kai jokių įgyvendinančių įstatymų nereikės, sutartis bus apibūdinama kaip “tiesioginio veikimo” sutartis.

Prancūzija – monizmo pavyzdys. Prancūzijoje teisę sudaryti tarptautines sutartis turi vykdomoji valdžia. Tačiau pagal konstituciją Nacionalinė asamblėja ir Senatas turi ratifikuoti sutartį tais atvejais, jei sutartis susijusi su taikos, prekybos santykiais ar išlaidomis, kurios nenumatytos biudžete ar pan. Toks ratifikavimas vykdomas statutu (įstatymu), toks įstatymas neturi normatyvinės galios. Tačiau jei vykdomoji valdžia ratifikuoja sutartį negavusi parlamento pritarimo tais atvejais, kai tokio reikalaujama, tada vienintelė sankcija yra politinė. Tos sutartys, kurios turi įtaką individų teisėms ar laisvėms, turi būti oficialiai skelbiamos ir tada jos turės viršenybę prieš galiojančią ar vėliau būsiančią priimtą nacionalinę teisę. Kol tokia ssutartis nepaskelbta, ji negali būti taikoma teismuose, tačiau kai paskelbiama, tada ji taikoma nuo tos datos, kai ji įsigaliojo Prancūzijai. Jei sutarties nuostatos nėra aiškios, teismas jų netaikys, taip pat ir tais atvejais, kai tam tikros nuostatos negali būti taikomos nacionalinėje teisėje be jokio naujo nacionalinio teisės akto priėmimo.

Dualizmas

Remiantis šiuo požiūriu, valstybės konstitucija nesuteikia tarptautinei sutarčiai jokio specialaus statuso, o tarptautinės sutarties sukurtos teisės ir pareigos neturi jokio poveikio nacionalinėje teisėje nebent kažkokiu nacionaliniu teisės aktu joms tokia galia suteikiama. Kai šiam tikslui specialiai priimami įstatymai, teigiama, kad teisės ir pareigos buvo inkorporuotos į nacionalinę teisę. Jungtinė Karalystė – dualizmo pavyzdys. Jungtinėje Karalystėje sutarčių sudarymo teisę, kuri priklauso karališkajai valdžiai, įgyvendina Užsienio reikalų ministras. Nors nereikalaujama, kad parlamentas pritartų tam, kad būtų sudaryta tarptautinė sutartis, remiantis konstitucine praktika, sutartis, kuri turi būti ratifikuojama turi būti pateikta parlamentui su paaiškinamuoju raštu. Pagal konstituciją nei viena sutarties nuostata neturi poveikio nacionalinėje teisėje, nebent ši nacionalinė teisė numato tokį veikimą, t.y. nebent jos turinys įtraukiamas į teisės sistemą parlamento išleistu įstatymu ar antriniu teisės aktu.

Suomijoje tarptautinės sutartys netampa automatiškai jos teisės sistemos dalimi. Remiantis Suomijos konstitucija, įstatyminio pobūdžio sutarčių nuostatos ir kiti tarptautiniai įsipareigojimai įsigalioja po atskiro Parlamento išleisto akto, o kkiti tarptautiniai įsipareigojimai įgyvendinami Prezidento dekretu. Vokietijoje, tarptautinė sutartis tampa sudėtine Vokietijos teisės sistemos dalimi, kai įvykdoma ratifikavimo procedūra ir sutartis įsigalioja (gali būti arba patvirtinama Parlamento, arba gali būti priimamas specialus administracinis potvarkis).

JAV pavyzdys. JAV konstitucija apima abu požiūrius į tarptautines sutartis, tiek dualistinį, tiek monistinį. Remiantis konstitucija, Prezidentas gali ratifikuoti sutartį tik tuo atveju, jei yra Senato pritarimas, kuris pasiekiamas balsuojant 2/3 dalyvaujančių narių. JAV Vyriausybė, siekiant išvengti problemų, susijusių su Senato patvirtinimu, kartais taiko alternatyvą – “vykdomasias sutartis”. Jas nebūtina pateikti Senatui, tačiau tiek Vyriausybė, tiek kitos valstybės ją laiko sutartimi tarptautinės teisės prasme.

Pagal JAV konstituciją visos tarptautinės sutartys yra aukščiausias įstatymas, o Aukščiausiasis teismas išaiškino šią konstitucijos nuostatą kaip taikomą ir vykdomiesiems susitarimams.

Tarptautinės sutartys ir jų santykis su Lietuvos Respublikos teise

Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties apibrėžimas:

1991 m. įstatymas dėl tarptautinių sutarčių: “Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis pagal šį įstatymą yra susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis arba tarptautinėmis organizacijomis nepriklausomai nuo susitarimo pavadinimo”.

1999 m. įstatymas dėl tarptautinių sutarčių teisės: “Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas,

du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai

1990 m. Laikinajame pagrindiniame įstatyme tarptautinės teisės ir Lietuvos teisės santykis apskritai neatsispindėjo, tačiau 1991 m. priėmus Tarptautinių sutarčių įstatymą buvo įtvirtintas monistinis požiūris į tarptautines sutartis Lietuvos teisės sistemoje, kadangi buvo numatyta, kad visos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią. LR Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios nustatytų santykį tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės, kadangi Konstitucijoje kalbama tik apie vieną sutarčių rūšį – ratifikuotas tarptautines sutartis. Šio santykio klausimas buvo nagrinėjamas LR Konstituciniame teisme 1995 m., kai tteismas priėmė išvadą, kad Europos žmogaus teisių konvencija neprieštarauja konstitucijai bei teigė, kad tarptautinių sutarčių realizavimo būdas Lietuvoje yra šių sutarčių transformavimas (inkorporavimas) į nacionalinę teisės sistemą. Tą patį Konstitucinis teismas teigė ir tais pačiais metais priimtame nutarime dėl Konstitucijos ir Tarptautinių sutarčių įstatymo santykio. 1999 m. priėmus naują Tarptautinių sutarčių įstatymą buvo numatyta tarptautinių sutarčių viršenybė prieš kitus įstatymus, tačiau tik ratifikuotų sutarčių, apie kitas nebuvo kalbama. Be to, ši viršenybė buvo susieta su tais atvejais, kai iškyla prieštaravimas ttarp vidaus teisės ir ratifikuotos tarptautinės sutarties.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje laikytasi pozicijos, kad LR Konstitucija nustato, jog Lietuva vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, o vienas iš tokių principų yra tarptautinės teisės viršenybės prieš vidaus teisę principas, kkuris reiškia, kad esant prieštaravimui bus taikomos tarptautinės sutarties nuostatos. Nors Tarptautinių sutarčių įstatyme šis principas įtvirtintas tik ratifikuotų tarptautinių sutarčių atžvilgiu, jis turėtų būti taikomas tiek ratifikuotoms sutartims, tiek neratifikuotų sutarčių atžvilgiu.

Tarptautinių sutarčių ir konstitucijos santykis – ar sutartis neprieštarauja konstitucijai. Net jei tarptautinė sutartis prieštarautų konstitucijai, šis faktas nepadarytų jos negaliojančia. Lietuvoje numatytas sprendimas dėl tarptautinės sutarties sudarymo tikslingumo, kurį priimant turi būti apsvarstyta, ar šios sutarties nuostatos atitinka LR Konstituciją. Tarptautinėje teisėje žinomos kelios tarptautinių sutarčių konstitucingumo kontrolės formos:

a) gali būti išankstinė kontrolė, kai konstitucingumas tikrinamas iki sutarties ratifikavimo (taikoma Bulgarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Estijoje ir t.t.);

b) arba gali būti vėlyvoji kontrolė, kuri atliekama jau po to, kai tarptautinė sutartis jau įsigaliojo (taikoma Austrijoje, Lenkijoje, Graikijoje ir t.t.). <

Lietuvoje pripažįstama išankstinė kontrolė, tačiau gali būti naudojama ir antroji kontrolės forma, nes Konstitucinis teismas teikia išvadas dėl to, ar LR tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai.

Tarptautinės sutarties tikslas ir objektas.

Bendrąja prasme sutarties tikslas yra tai, ko valstybės ar kiti sutarties subjektai siekia sutartimi. Tarptautinės sutarties objektas yra visa tai, dėl ko tarptautinės teisės subjektai – sutarties dalyviai, tarpusavyje susitaria.

Tarptautinės sutartys skirstomos:

1. Pagal objektus: politinės, ekonominės, ir sutartys kultūros, mokslo ir kitais specialiais klausimais;

2. pagal šalių skaičių: dvišalės ir daugiašalės (lokalinės ((grupinės) ir bendrosios (universaliosios), regionalinės ir neregionalinės).

Bendrosios daugiašalės sutartys – tos sutartys, kurios susijusios su tarptautinės teisės kodifikavimu ir pažangiu vystymusi arba kurių objektas ir tikslas yra itin svarbūs visai tarptautinei bendruomenei (1969 m. Vienos deklaracija dėl universalumo). “Bendrosios daugiašalės sutarties” sampratą iš esmės apsprendžia jos tikslų ir objekto universalumas, o ne dalyvių skaičius.

Universalumo principas – kiekviena valstybė turi teisę dalyvauti bendrose daugiašalėse sutartyse, nepriklausomai nuo kitų valstybių-sutarties dalyvių sutikimo.

Tarptautinės sutarties sudarymas

Tarptautinių sutarčių sudarymo sąvoka ir stadijos.

Tarptautinės sutarties sudarymas (siaurąja prasme) – valstybės valios prisiimti sutartyje numatytus įsipareigojimus išreiškimas. Plačiąja prasme – visuma veiksmų ir dokumentų, kurių pagalba sukuriama tarptautinė sutartis.

Tarptautinės sutarties sudarymo stadijos pagal 1969 m. Vienos konvenciją:

a) sutarties teksto patvirtinimas ir jos teksto autentiškumo nustatymas;

b) valstybių sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų privaloma.

Tarptautinės sutarties sudarymo iniciatyva neišskiriama kaip savarankiška sutarties sudarymo stadija, ji priskiriama prie sutarties teksto rengimo stadijos.

Teisė sudaryti tarptautines sutartis:

1. kiekviena valstybė turi teisę sudaryti sutartis;

2. tarptautinės organizacijos gali sudaryti sutartis, jei numatyta steigiamąjame dokumente arba būtina funkcijų įgyvendinimui);

3. Europos Bendrijos turi teisę sudaryti sutartis, Europos Sąjunga teisės sudaryti tarptautines sutartis neturi.

Įgaliojimai sudaryti tarptautinę sutartį ir įgaliotieji asmenys

Bendra taisyklė – asmuo atstovauja valstybei, jei:

1. pateikia įgaliojamuosius raštus; arba

2. iš tos valstybės praktikos arba kitų aplinkybių akivaizdu, kad ketinama llaikyti asmenį atstovaujančiu valstybę šiuo tikslu ir todėl turinčiu įgaliojimus; arba

3. asmuo patenka į vieną iš asmenų kategorijų, kuriems atskirų įgaliojimų nereikia.

Įgaliojamieji raštai

Laikoma, kad asmuo atstovauja valstybei priimant sutarties tekstą, tvirtinant jo autentiškumą arba išreiškiant valstybės sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia, jei:

1. Jis pateikia reikiamus įgaliojamuosius raštus;arba

2. Iš suinteresuotų valstybiųveiksmų ar iš kitų aplinkybių yra aišku, kad tos valstybės laiko tą asmenį tuo tikslu atstovaujančiu valstybei, nereikalaudamos pateikti įgaliojamuosius raštus.

Laikoma, kad šie pareigūnaipagal einamas pareigas yra savo valstybės atstovai, nereikalaujant pateikti įgaliojamuosius raštus:

1. Valstybių vadovai, vyriausybių vadovai, užsienio reikalų ministrai – visiems su sutarties sudarymu susijusiems veiksmams atlikti;

2. diplomatiniu atstovybių vadovai – juos akreditavusios valstybės ir valstybės, kurioje jie yra akredituoti, sutarties tekstui priimti;

3. tarptautinėje konferencijoje, tarptautinėje organizacijoje ar viename iš tokios organizacijos organų valstybės akredituoti atstovai – sutarties tekstui tokioje konferencijoje, organizacijoje ar organizacijos organe priimti.

Sutarties teksto autentiškumo nustatymas – užfiksavimasi, kad patvirtintas ir suderintas tekstas yra galutinis ir, kad įgaliotiniai nebegali jo keisti. Autentiškumo nustatymo formos: parafavimas, sutarties teksto paskelbimas baigiamajame tarptautinės konferencijos akte, sutarties teksto įtraukimas į tarptautinės organizacijos rezoliuciją. Parafavimas – inicialų kiekviename sutarties teksto puslapyje padėjimas, patvirtinantis, kad sutarties tekstas galutinis. Baigiamasis aktas – oficialus pranešimas arba diplomatinės konferencijos procedūros protokolas. Dažniausiai sutartis laikoma sudaryta, kai ji yra ppasirašyta abiejų šalių.

Būdai, kuriais valstybės gali prisiimti įsipareigojimus pagal sutartį (1969 m.Vienos konvencijos 11 str.):

1) pasirašymas;

2) pasikeitimas sutartį sudarančiais dokumentais;

3) ratifikavimas, priėmimas ar patvirtinimas;

4) prisijungimas;

5) kiti būdai, dėl kurių buvo susitarta.

Pasirašymas – dažniausiai sudarant sutartis tarp dviejų ar kelių valstybių. Pasirašymas išreiškia valstybės ketinimą būti įpareigota pagal sutartį šiais atvejais (1969 m. Vienos konvencijos 12 str.):

1) kai tai numato sutartis;

2) kai kažkokiu būdu buvo nustatyta, kad besiderančios valstybės taip susitarė;

3) valstybės ketinimas tokiu būdu įsipareigoti yra akivaizdžiai išplaukia iš atstovų įgaliojimų arba buvo pareikštas derybų metu.

Pasirašymas ad referendum – sąlyginis sutarties pasirašymas, kuris, jei bus patvirtintas vėliau, reikš sutarties pasirašymą.

Pasikeitimas dokumentais reiškia sutikimą būti įpareigotu pagal sutartį, jei sutartis numato, kad tai galios, arba jei kitaip nustatyta, kad šalys taip susitarė.

Ratifikavimas – tarptautinis veiksmas, kuriuo valstybė išreiškia tarptautiniu mastu sutikimą būti įpareigota pagal sutartį. Ratifikavimą sudaro: (1) ratifikavimo dokumento vykdymas ir (2) pasikeitimas ratifikavimo raštais su kita šalimi (dvišalių sutarčių atžvilgiu) arba sutarties deponavimas (daugiašalių sutarčių atžvilgiu).

Priėmimas – valstybės sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo išreiškiamas priėmimu ar tvirtinimu sąlygomis, analogiškomis toms, kurios taikomos ratifikavimui

Tvirtinimas – kompetentingo valstybės organo aktas, kuriuo tvirtinama tarptautinė sutartis.

Prisijungimas prie tarptautinės sutarties – aktas, kuriuo valstybė išreiškia savo sutikimą pripažinti privaloma sutartį, kurią sudarant ji nedalyvavo.

Valstybės sutikimas laikyti sutartį

jai privaloma išreiškiamas prisijungimu, jeigu:

a) sutartis numato, kad toks šios valstybės sutikimas gali būti išreikštas prisijungimo būdu;

b) kitaip yra nustatyta, kad dalyvaujančios derybose valstybės susitarė, kad toks šios valstybės sutikimas gali būti išreikštas prisijungimo būdu.

Išlygos

Pasirašydama, ratifikuodama, priimdama, tvirtindama sutartį ar prisijungdama prie jos valstybė gali padaryti išlygą, išskyrus atvejus, kai;

1. Išlygą draudžia sutartis;

2. Sutartyje nurodyta, kad gali būti padarytos tik tam tikros išlygos, tarp kuruų ta išlyga nėra numatyta; arba

3. Kai išlyga nesuderinama su su sutarties objektu ir tikslu.

Išlygų darymo tvarka

1. Išlygos priėmimas ir prieštaravimas išlygai tturi būti suformuluoti raštu ir perduoti susitariančioms valstybėms bei kitoms valstybėms, turinčioms teisę tapti sutarties šalimis.

2. Jei išlyga daroma pasirašant sutartį, kuri vėliau turi būti ratifikuota, priimta ar patvirtinta, išlygą darant valstybė privalo oficialiai ją patvirtinti tada, kai išreiškia sutikimą sutartį laikyti įpareigojančią. Tokiu atveju laikoma, kad išlyga yra padaryta jos patvirtinimo dieną.

3. Išlygos ar prieštaravimas išlygai atšaukimas turi būti suformuluoti raštu.

Sutarties įsigaliojimas

1. Sutartis įsigalioja tokiu būdu ir tą dieną, kokie nurodyti sutartyje arba dėl kurių susitaria derybose dalyvaujančios valstybės.

2. Jei atskiro susitarimo nėra, ssutartis įsigalioja iš karto, kai tik visos derybose dalyvaujančios valstybės išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia

3. Sutarties nuostatos, reglamentuojančios jos teksto autentiškumo patvirtinimą, valstybių sutikimą laikyti tą sutartį įpareigojančia įtvirtinimą, sutarties įsigaliojimo būdą ir dieną, išlygas, depozitaro funkcijas ir kitus prieš sutarties įįsigaliojimą neišvekgiamai iškylančius klausimus, taikomos nuo sutarties teksto priėmimo dienos.

Sutarčių negaliojimas

1. Valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, negali remtis tuo, kad sutikimas buvo išreikstas pažeidžiant jos vidaus teisės nuostatą dėl įgaliojimų sudaryti sutartis, nebent tas pažeidimas buvo akivaizdus ir buvo pažeista itin svarbi vidaus teisės norma.

2. Pažeidimas yra akivaizdus, jei jis būtų objektyviai matomas kiekvienai valstybei, kuri tokioje situacijoje vadovaujasi įprasta praktika ir gera valia.

Sutartis laikoma negaliojančia dėl klaidos, jei ta klaida susijusi su faktu ar situacija, kurios ta valstybė manė egzistuojant sutarties sudarymo metu ir dėl kurių iš esmės ji ir sutiko laikyti sutartį įpareigojančią. Visa tai nėra taikoma, jei ta valstybė savo veiksmais prisidėjo prie tos klaidos atsiradimo, arba jei ji žinojo apie galimą kklaidą.

Taip pat dėl apgaulės,jei valstybė dėl kitos derybose dalyvaujančios valstybės apgaulingo elgesio buvo įtikinta sudaryti sutartį, valstybė, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, gali remtis apgaulės faktu.

Dėl valstybės atstovo papirkimo, jei pirmoji valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančią būtų pripažintas negaliojančiu, gali remtis papirkimo faktu.

Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo metu ji prieštarauja privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normoms.

Sutarčių registravimas ir skelbimas

Įsigaliojusios sutartys perduodamos Jungtinių Tautų Sekretoriatui, kuris jas registruoja arba daro atitinkamus įrašus bylose, ttaip pat viešai jas paskelbia.

Konvencijos įsigaliojimas

Ši Konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną, skaičiuojant nuo tos dienos, kai deponuojamas trisdešimt penktasis šios konvencijos ratifikavimo ar prisijungimo prie jos dokumentas.

Išvados

Šiuo metu dauguma šalių, kaip ir Lietuva yra Europos Sąjungos narės. Taip pat dauguma šalių sudarinėja sudarinėja įvairaus pobūdžio tarptautines sutartis. Manau dauguma sutiktų, kad kiekviena valstybė sudarinėdama sutartis, jas sudarinėtu valstybės gyventojų naudai. Ir, kad kiekvienai valstybei , tapusiai Europos Sąjungos nare, tiek ekonomiškai tiek ir kt. Valstybinė padėtis pagerėtų, o ne pablogėtų.

Ir kad tarptautinių sutarčių daugėtu ir jos suteiktu nauda kiekvienai valstybei.

Literatūra

1. Vilniaus teisės universiteto sutarčių teisės paskaitos konspektai;

2. Tarptautinė teisė: pagrindiniai dokumentai ir jurisprudencija – Vilenas Vadapalas. Vilnius : Eugrimas, 2003. – 295 p.

Related Posts