Tarptautinių sutarčių aiškinimas

Home / Teisė / Tarptautinių sutarčių aiškinimas

6.11 Tarptautinių sutarčių aiškinimas

Aiškinamosios deklaracijos tikslas paaiškinti tam tikros sutarties nuostatos reikšmę ar taikymo apimtį. Taigi aiškinamoji deklaracija nurodo, kaip valstybė taikys konkrečią nuostatą savo nacionalinėje teisėje. Jei jokia valstybė neprieštarauja pareikštai deklaracijai ir nepareiškia prieštaringos deklaracijos, laikoma, kad tokia deklaracija yra kitų valstybių priimta.

Aiškinimo klausimus reglamentuoja 1969 m. Vienos konvencijos 31 -32 str. Šiose straipsniuose įtvirtintas taisykles Tarptautinis teisingumo teismas pripažino tarptautinės paprotinės teisės dalimi. Tarptautinių organizacijų sudarytų tarptautinių sutarčių atžvilgiu 1986 m. Vienos konvencija įtvirtina analogiškas taisykles dėl ssutarčių aiškinimo. Bendra taisyklė, kuri įtvirtinta 1969 m Vienos konvencijoje yra ta, kad sutartis turi būti aiškinama gera valia ir atsižvelgiant į įprastinę jos nuostatų prasmę, jos kontekstą bei tikslą ir objektą.

Yra išskiriami trys tarptautinių sutarčių aiškinimo požiūriai:

1. pažodinis arba tekstinis požiūris – siekiama išaiškinti įprastinę žodžių reikšmę tekste, grindžiamas idėja, kad protinga manyti, jog šalys siekė būtent įprastinės reikšmės. Tačiau vien tik formalus pažodinis sutarties nuostatų aiškinimas nepripažįstamas, pvz. Europos žmogaus teismo sprendimai Wemhoff prieš Vokietiją byloje;

2. sutarties šalių ketinimų ppožiūris – siekiama išaiškinti ir suteikti reikšmę šalių ketinimams, kurie buvo suformuoti tuo metu, kai jos sudarė ir pasirašė sutartį;

3. teologinis/veiksmingumo požiūris arba sutarties tikslas ir objektas – siekiama nustatyti sutarties tikslus ir objektą ir būtent jais remiantis toliau konstruoti sutarties nnuostatas.

1969 m. Vienos konvencija numato tam tikrą aiškinimo priemonių hierarchiją.

a) geros valios principas:

– kontekstas (pvz. aiškinamieji raštai, kuriuos parengia vyriausybės ekspertai rengiant Europos Tarybos konvencijas, kurie priimami ir skelbiami kartu su konvencijomis);

– vėlesni susitarimai. Tai nebūtinai turi būti nauja sutartis, pakanka, kad valstybės tarpusavyje susitarė dėl tam tikro aiškinimo.

– vėlesnė praktika Jai keliamas reikalavimas, kad ji būtų nuosekli, bendra visoms šalims ir priimta visų šalių.

b) papildomos aiškinimo priemonės. Naudojama kai rėmimasis pagrindinėmis priemonėmis sąlygoja prasmę, kuri yra neaiški ar dviprasmiška arba akivaizdžiai absurdiška ar neprotinga.

Yra dvi sutarties aiškinimo priemonės tai objektyviosios ir subjektyviosios. Objektyviosios tai tos kurias realiai galima pamatyti tai sutarties tekstas, kontekstas, šalių susitarimai, liečiantys sutartį. Subjektyviosios, kurių realiai negalima pamatyti, pačiupinėti prie jų priskiriami tikslai kurių siekė ššalys sudarydamos sutartį. Svarbiausias yra sutarties tekstas, jį pirmiausia ir reikia aiškinti, nes jis išreiškia šalių valią ir ketinimus. Tekstas nėra atskiriamas nuo konteksto, t.y. nuo sutarties visumos.

Sutarties parengiamieji darbai – dažniausiai suprantama kaip rašytinė medžiaga: paskesni sutarties projektai, konferencijų įrašai, ekspertų konsultantų aiškinamieji pareiškimai kodifikavimo konferencijoje, neginčytini aiškinamieji pareiškimai, kuriuos pareiškė sutartį rengusio komiteto pirmininkas bei Tarptautinės teisės komisijos komentarai.

Sutartys, kurios buvo sudarytos daugiau nei viena kalba, gali sukelti aiškinimo problemų, jei tekstuose skirtingomis kalbomis yra esminių skirtumų. Nesant jjokių nuostatų sutartyje dėl autentiško teksto, kiekvienas tekstas turi būti laikomas vienodai autentišku. Paplitusi praktika – tiesiogiai numatyti sutartys, ar visomis kalbomis sutarties tekstai bus vienodai autentiški.

Kompetencija aiškinti tarptautines sutartis – jei numatyta teismo ar arbitražo kompetencija, toks aiškinimas privalomas sutarties šalims. Pagal skirtingas tarptautines sutartis, ypač žmogaus teisių sutartis, įsteigti tarptautiniai organai (pvz. komitetas prieš kankinimus) nėra oficialiai įgalioti pateikti sutarties aiškinimą, bet jų pateikiami aiškinimai prisideda prie tarptautinės teisės vystymosi.

Negalimas tarptautinės sutarties plečiamasis aiškinimas. Leidus analogiją ir plečiamąjį aiškinimą būtų išplėstas tarptautinių sutarčių taikymas ir tiems santykiams, dėl kurių sudarant sutartį nebuvo tartasi.

Vienas iš klausimų sutarčių aiškinime yra tai kas kompetentingas jas aiškinti. Deja ne visos sutartys numato, kad kilus ginčui dėl jų aiškinimo jį gali spręsti Tarptautinis Teisingumo Teismas ar arbitražas vienos iš šalių pareiškimu.

6.12 Tarptautinių sutarčių pakeitimas, nutraukimas ir veikimo sustabdymas

Nors dvišalės tarptautinės sutarties pakeitimas techniškai nėra labai sudėtingas, daugiašalės sutarties pakeitimas gali sukelti nemažai problemų. Problemos kyla dėl to, kad įvairių dokumentų, kurie pakeičia ar papildo sutartis, valstybės dalyvės skiriasi, kai kurios valstybės yra tik, pvz. tik konvencijos dalyvės, kai kurios taip pat kitų su konvencija susijusių sutarčių dalyvės.

1969 m. Vienos konvencija nustato bendras taisykles dėl sutarčių pakeitimų 39 str. – nepaisant to, ar sutartis ddvišalė, ji gali būti pakeičiama šalių susitarimu. Be to vėlesnė šalių praktika taikant sutartį gali turėti tokį patį poveikį kaip ir sutarties pakeitimas, jei yra numanomas ar išreikštas pritarimas tam. Sutartis gali būti pakeista ir vėlesniu susitarimu tarp šalių dėl sutarties aiškinimo ar taikymo.

Įsigaliojusi sutartis gali būti pakeista remiantis tomis nuostatomis dėl pakeitimo, kurias numato pati sutartis arba remiantis 1969 m. Vienos konvencijos nuostatomis dėl sutarčių pakeitimo. Pakeitimo procedūrą, kuri numatoma pačioje sutartyje, dažniausiai apima nuostatos dėl:

a) pakeitimų pasiūlymų.

b) Pasiūlymų pakeisti sutartį išplatinimo. Bet koks pasiūlymas pakeisti daugiašalę sutartį turi būti praneštas visoms susitariančioms šalims, t.y. toms, kurios išreiškė savo sutikimą dėl sutarties privalomumo, net jei sutartis dar nėra įsigaliojusi. Be to kiekviena iš jų turi teisę dalyvauti priimant sprendimą ar imantis tam tikrų veiksmų, kurių reikia imtis ir dalyvauti derantis ir sudarant tam tikrą sutarties pakeitimą.

c) Pakeitimo priėmimo. pakeitimą gali priimti valstybės dalyvės konferencijoje arba vykdomajame organe.

d) Valstybės dalyvės sutikimo būti įpareigota pagal pakeitimą. Sutartys paprastai numato, kad valstybė dalyvė turi formaliai išreikšti savo sutikimą būti įpareigota pakeitimu, priimant tokį pakeitimą deponuojant ratifikavimo dokumentą, patvirtinant pakeitimą.

e) Pakeitimo įsigaliojimo. Pakeitimas gali įsigalioto įvairiais būdais: jį priimant, praėjus tam tikram laikui, priėmimas konsensusu numanomas, jei per tam tikrą laiką nuo išplatinimo nei viena iš sutarties dalyvių nneprieštarauja, deponavus tam tikrą ratifikavimo, patvirtinimo ar priėmimo raštų skaičių.

f) Pakeitimų poveikis. Atsižvelgiant į sutarties nuostatas, sutarties pakeitimą, kai jis įsigalioja, gali įpareigoti tik tas valstybes, kurios formaliai priėmė pakeitimą arba tam tikrais retais atvejais, visas valstybes sutarties dalyves.

g) Valstybių, kurios tampa sutarties šalimi po pakeitimo įsigaliojimo. Kai valstybė tampa sutarties , kuri buvo pakeista, šalimi, ji tampa jau pakeistos sutarties šalimi, nebent yra nurodyta kažkaip kitaip.

Kol sutartis dar nėra įsigaliojusi, jos neįmanoma pakeisti remiantis sutarties nuostatomis, tačiau pasirašiusios ir susitariančios šalys gali susitikti ir priimti papildomą susitarimą protokolą. Kai kurios sutarties šalys gali pakeisti sutartį tik tarp jų pačių tarpusavio susitarimu, tačiau tik jei pati sutartis numato tokią galimybę. Jei sutartis nenumato, įmanoma tik išpildžius dvi sąlygas:

a) toks susitarimas neturi pažeisti kitų sutarties šalių teisių ir neuždėti joms papildomos naštos;

b) negali būti susijęs su sutarties nuostatomis, nuo kurių nukrypimai negalimi.

1969 m. Vienos konvencijos 42 str. 2 d. numato, kad sutartis gali būti nutraukta tik taikant pačios sutarties arba Vienos konvencijos taisykles dėl nutraukimo 54, 46, 59-62 ir 64 str.

Denonsavimas – vienašalis aktas, kuriuo šalis siekia užbaigti savo dalyvavimą sutartyje, kaip taisyklė numatytas pačioje sutartyje. Denonsavimas nutraukia sutarties veikimą.

Dalyvavimo sutartyje atšaukimas – denonsavimas daugiašalių sutarčių atžvilgiu. Jei viena valstybė atšaukia dalyvavimą, paprastai tai nesąlygoja

sutarties pasibaigimo ar nutraukimo.

Anuliavimas – sutarties nutraukimas, kuris numatytas 1969 m. Vienos konvencijoje, tačiau ne pačioje sutartyje.

Sutarties veikimo sustabdymas – laikinas sutarties nevykdymas.

Sutarties nutraukimo pagrindai skiriasi nuo sutarties negaliojimo pagrindų.

Valstybė gali atšaukti savo dalyvavimą sutartyje ar denonsuoti tarptautinę sutartį šiais atvejais:

a) remiantis bet kuriomis sutarties nuostatomis, kurios įgalina atsiakyti nuo dalyvavimo sutartyje ar denonsuoti sutartį;

b) po konsultacijų su visomis susitariančiomis šalimis gavus visų valstybių dalyvių sutikimą. Sutartis gali būti denonsuota arba valstybė dalyvė gali atšaukti savo dalyvavimą šiuo atveju bet kuriuo metu;

c) jei ssutartis nieko nesako apie denonsavimą ar dalyvavimo sutartyje atšaukimą, pranešus bent prieš 12 mėnesių ir su sąlyga, kad:

o nustatyta, kad šalys ketino priimti denonsavimo ar atsisakymo galimybę;

o arba teisė atsisakyti nuo sutarties ar ją denonsuoti gali būti numanoma iš sutarties pobūdžio.

Iš pateiktos klasifikacijos matome, kad denonsuoti sutartį ar pasitraukti iš jos leidžiama tik jeigu pati sutartis tai numato. Dažnai sutartys to nenumato, tada denonsuoti sutartį galima pranešus apie tai raštu kitoms šalims prieš 12 mėnesių. Vienašalis atsisakymas nuo sutarties yra draudžiamas, jei jjis nenumatytas pačioje sutartyje. Tai prieštarautų principui pacta sunt servanta ir tai būtų neteisėta.

Yra galimi ir denonsavimo apribojimai, kai kurių sutarčių iš viso negalima denonsuoti, pvz. žmogaus teisių apsaugos sutartys.

Kiekvienų atveju valstybė, kuri siekia sutarties sustabdymo ar nutraukimo, turi įrodyti, kkad egzistuoja tam tikras pagrindas.

Sutarties pakeitimas vėlesniu susitarimu – jei dvi ar daugiau šalių sudaro sutartį dėl to paties dalyko, kaip ir ankstesnė sutartis, kurios dalyvėmis jos yra, tačiau sutarčių nuostatos skiriasi:

a) jei abejų sutarčių šalys yra tos pačios, jos gali panaikinti ankstesnę sutartį numatydamos specialią nuostatą šiuo požiūriu naujoje sutartyje.

b) Tas pats taikoma net jei sutarties šalys nėra tapačios, tačiau naujoje sutartyje dalyvauja visos ankstesnės sutarties šalys.

Kiti sutarties nutraukimo ar sustabdymo pagrindai:

1. Įvykdytas pažeidimas: Daugiašalių sutarčių atveju (60 str. 2d.)

1.1 Kitos šalys turi teisę vienbalsiu sutarimu sustabdyti visos sutarties ar jos dalies veikimą arba ją nutraukti santykiuose tarp jų ir įsipareigojimų nevykdančios valstybės arba visiškai nutraukti ar sustabdyti sutarties veikimą.

1.2 Sutarties šalis, kurią specifiškai paveikė pažeidimas, gali remtis tuo kaip pagrindu sustabdyti visos sutarties aar jos dalies veikimą santykiuose tarp jos ir pažeidimą įvykdžiusios šalie.

1.3 Jei sutartis yra tokio pobūdžio, kad esminis pažeidimas radikaliai pakeičia kiekvienos iš sutarties šalių padėtį tolesnio įsipareigojimų vykdymo pagal sutartį prasme, bet kuri sutarties šalis, išskyrus pažeidimą įvykdžiusią šalį, gali remtis pažeidimu sustabdant visos sutarties ar jos dalies veikimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tai turi būti ne bet koks pažeidimas o esminis pažeidimas t.y.:

o Toks įsipareigojimų pagal sutartį atšaukimas, kurių neleidžia konvencija;

o Pažeidimas tokios sutarties nuostatos, kuri laikoma esmine, siekiant įgyvendinti sutarties ttikslą ir objektą.

2. Negalėjimas įvykdyti sutartį – kai nuolatos išnyksta ar sunaikinamas sutarties objektas, kuris būtinas sutarčiai įvykdyti. Negalima remtis negalėjimo įvykdyti sutartį pagrindų, jei toks negalėjimas yra sutarties šalies įvykdyto įsipareigojimo pagal sutartį pažeidimo rezultatas arba bet kurio kito tarptautinio įsipareigojimo pažeidimo rezultatas.

3. Esminis aplinkybių pasikeitimas VK 62 str. 1d. numato sąlygas, kada gali būti remiamasi aplinkybių pasikeitimu kaip pagrindu nutraukti dvišalę sutartį arba atšaukiant savo dalyvavimą daugiašalėje sutartyje t.y:

o Turi pasikeisti tos aplinkybės , kurios egzistavo sutarties sudarymo metu;

o Pasikeitimas turi būti esminis;

o Šalys negalėjo numatyti šio pasikeitimo sutarties sudarymo metu;

o Ankstesnių aplinkybių buvimas sudarė esminį pagrindą valstybei pareikšti savo sutikimą būti įpareigota sutartimi;

o Pasikeitimo poveikis yra toks, kuris radikaliai pakeičia įsipareigojimų, kurie vis dar turi būti vykdomi pagal sutartį turinį

Esminių aplinkybių pasikeitimo principas neturi automatinio poveikio. 1969 m. VK 62 str.2d. numato išimtis, kai šis principas negali būti taikomas.

a) Kai sutartis nustato sienas tarp valstybių;

b) Kai aplinkybių pasikeitimas kyla iš pačios sutarties šalies įvykdymo pažeidimo

4. Diplomatinių santykių nutraukimas. Tik tada ir tokių sutarčių atžvilgių, kai sutarties vykdymui būtinas diplomatinių ar konsulinių santykių egzistavimas.

5. Karo veiksmai tarp šalių. Karas dar nesąlygoja, kad sutartys bus automatiškai nutrauktos. Nutraukiama tuo atveju, kai dėl karo veiksmų neįmanoma sutarties vykdyti.

Sutarties šalis, kuri nori nutraukti sutartį, atšaukti savo dalyvavimą sutartyje arba sustabdyti ssutarties taikymą turi raštu pranešti kitoms šalims savo argumentus. Kitoms sutarties šalims turi būti suteikta laiko atsakyti. Išskyrus skubius atvejus ir toks laikotarpis neturėtų būti trumpesnis kaip 3 mėnesiai nuo pranešimo gavimo dienos. Jei jokia sutarties šalis nepareiškia prieštaravimo per nurodytą laikotarpį, gali būti vykdoma pasiūlyta priemonė. Tačiau, jei pareiškiamas prieštaravimas, sutarties šalys privalo ieškoti sprendimo būdo JT įstatų 33 str. nurodytomis priemonėmis.

Gali būti, kad sutartis numato pereinamąsias nuostatas, kurių pagrindu sutartis bus taikoma iš dalies ar visiškai net ir po jos nutraukimo. Sutarties nutraukimas ar sustabdymas ar šalies atsisakymas nuo dalyvavimo sutartyje neįtakoja valstybės pareigos vykdyti įpareigojimus pagal sutartį, kurie yra ne tik sutartiniai įpareigojimai, tačiau taip pat išplaukia iš bendrosios tarptautinės teisės. Sutarties sustabdymo laikotarpiu sutarties šalys, privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų siekiama užkirsti kelią atnaujinti sutarties veikimas (VK 72 str. 2d.)

Kartais leidžiama išskirti sutarties nuostatas, jei nutraukimo pagrindas yra susijęs tik su tam tikromis nuostatomis. Tuo galima remtis tik tada, kai išpildomos trys sąlygos:

a) Nuostatos gali būti atskiriamos nuo likusių sutarties nuostatų jų taikymo prasme, t.y. jų išskyrimas kažkokiu neigiamu būdu nepaveiktų kitų sutarties nuostatų;

b) Iš sutarties išplaukia, kad šių nuostatų priėmimas nebuvo esminis valstybėms išreiškiant įsipareigojimą būti įpareigotoms pagal sutartį;

c) Nebus neteisinga toliau taikyti likusią sutarties dalį.

6.13 Tarptautinių ssutarčių negaliojimo pagrindai

Tarptautinėje teisėje labai svarbu kada sutartis laikoma negaliojančia. Sutarties galiojimo sąlygų nesilaikymas sudarant sutartį gali sukelti sutarties negaliojimą. Negaliojimas gali būti absoliutus, kai sutartis negalioja nuo pat pradžių (ab initio). Tokia sutartis bus laikoma niekine. Absoliutaus negaliojimo atveju, sutartis negalioja ab initio ir nesukuria jokių teisių ir įsipareigojimų.Santykinis sutarties negaliojimas, kai valstybė gali ginčyti savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo jos atžvilgiu. Tokia sutartis laikoma nuginčijama ir ji savo galios netenka nuo teismo sprendimo priėmimo momento. Remiantis 1969 m. Vienos konvencija “dėl tarptautinių sutarčių teisės”, skiriami tokie sutarties negaliojimo pagrindai:

1. dėl sutarties šalių teisnumo;

2. dėl sutarties šalies sutikimo tikrumo;

3. dėl sutikimo objekto neteisėtumo.

o Pirmas – dėl valstybės teisnumo problemų nekyla, tačiau sutartys sudaromos per įgaliojimus turinčias institucijas, kurios gali viršyti savo įgaliojimus, kas sukeltų sutarties teisnumo problemą. Pavyzdžiui, kai atstovas įgaliotas išreikšti valstybės sutikimą, tačiau nesilaiko šio apribojimo, išskyrus kai apie tokį apribojimą buvo pranešta kitai dalyvavusiai derybose valstybei prieš jai išreiškiant savo sutikimą.

o Antras – į tarptautinę teisę ydų sąvoka atėjo iš CT (klaida, apgaulė, prievarta).

Klaida. VK 48 str. Valstybė siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, gali remtis klaida sutartyje tik jei ta klaida susijusi su faktu ar situacija, kurios ta valstybė manė egzistuojant sutarties sudarymo metu ir

dėl kurių iš esmės ji ir sutiko laikyti sutartį įpareigojančia. Tačiau, jei ta valstybė savo veiksmais prisidėjo prie tos klaidos atsiradimo arba jei aplinkybės buvo tokios, kad valstybė turėjo žinoti apie galimą klaidą, ji negalės remtis šiuo pagrindu, siekdama, kad jos sutikimas dėl sutarties privalomumo būtų laikomas negaliojančiu.

Tarptautinis Teisingumo Teismas Temple byloje atmetė Tailando argumentus ir teigdamas, kad šalis negali remtis klaida, kuri padarytų jos sutikimą pagal sutartį negaliojančių, jei valstybė pati savo veiksmais prisidėjo prie klaidos arba galėjo jos iišvengti, arba aplinkybės buvo tokios, kad ši šalis buvo perspėta dėl galimos klaidos. Reikėtų atkreipti dėmesį į sekančius aspektus:

a) klaida negali būti dėl teisės, nors ne visada lengva nubrėžti liniją tarp teisės ir fakto;

b) klaida gali būti abipusė ar vienašalė;

c) klaida nepadaro sutarties automatiškai negaliojančia: pirmiausia turi būti remiamasi šiuo pagrindu, tačiau jei nustatomas sutarties negaliojimas, sutartis bus laikoma negaliojančia nuo pradžios;

d) klaida, kusi susijusiu tik su formulavimu tekste neveikia sutarties galiojimo, todėl vienos šalies nesugebėjimas tinkamai perskaityti tekstą nebus pagrindu remtis 48 str., ššiuo atveju bus galima taikyti tik atitaisymo procedūrą pagal 1969 m. VK 79 str.

Apgaulė yra tada kai valstybė sudarė sutartį paveikta kitos dalyvavusios derybose valstybės apgaulingo elgesio buvo įtikinta sudaryti sutartį. Konkrečios apgaulės formos gali būti labai įvairios Šie tyčiniai vveiksmai gali pasireikšti aktyviais veiksmais (klaidingų žinių pranešimu), taip pat nutylėjimu (aplinkybių, kurios trukdytų sudaryti sutartį). Tokie apgaulės veiksmai apima: bet kokius tyčinius neteisingus pareiškimus, iškreiptus faktus ar kokius nors kitokius melagingus procesus, kuriais valstybė buvo įtikinta išreikšti savo sutikimą būti įpareigota pagal sutartį, kai priešingu atveju ji tokio sutikimo nebūtų davusi. Apgaulė kaip pagrindu gali remiamasi tik tam tikrų sutarties nuostatų atžvilgiu, žinoma jei tokias nuostatas galima išskirti iš sutarties. Nesvarbu, kieno yra klaidinama šalis kitos sandorio šalies, ar jos prašymu trečiųjų asmenų, svarbu tai, kad apgaulė turėtų tokią reikšmę, jog be jos sutartis nebūtų sudaryta.

Korupcija (valstybės vadovo pirkimas) 1969 m. VK 50 str. Šis pagrindas taikomas tada, kai valstybė sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia kita derybose darybose dalyvaujantis valstybė iišgavo tiesiogiai ar netiesiogiai papirkdama jos atstovą. Tik tokie, kurie iš esmės įtakojo atstovo veiksmus sudarant sutartį, gali būti laikomi kaip pagrindas, darantis sutikimą dėl sutarties privalomumo negaliojančiu. Šį pagrindą galima taikyti tam tikrų sutarties nuostatų atžvilgiu arba visos sutarties atžvilgiu.

Prievarta prieš valstybės atstovą (1969 m. VK 51 str.). Valstybės sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia, išgautas veiksmais ar grasinimais vartojant prievartą prieš jos atstovą, neturi jokios teisinės galios. Todėl net tais atvejais, kai galima išskirti tam tikras sutarties nuostatas, dėl kurių vvalstybė neprieštarautų, visgi tai neleidžiama ir visa sutartis laikoma negaliojančia.

Prievarta prieš valstybę grasinant jėga ar ją vartojant (1969 m. VK 52 str.) taikomas tada, kai sutartis buvo sudaryta grasinant jėga ar ją vartojant, taip pažeidžiant Jungtinių Tautų Įstatuose įtvirtintus tarptautinės teisės principus. Čia į prievartos sąvoką neapima ekonominės ir politinės prievartos. Kadangi jėgos panaudojimo draudimas yra universalaus pobūdžio tarptautinės teisės norma. Čia neleidžiamas sutarties nuostatų atskyrimas ir todėl visa sutartis laikoma negaliojančia. Jei sutartis daugiašalė, tai prievartą naudojusios sutarties dalyvavimas bus negaliojantis, tačiau ne pati sutartis. Šis pagrindas netaikomas, kai yra teisėtas jėgos panaudojimas. Net jei valstybė, kuri buvo priversta sudaryti tam tikrą tarptautinę sutartį, vėliau pati pageidaus, kad ta sutartis būtų galiojanti, tokia sutartis vis tiek turėtų būti laikoma negaliojančia.

Tam tikrų įgaliojimų išreikšti valstybės sutikimą apribojimų pažeidimai (VK 47 str.). Tai atvejai, kai valstybės atstovas nesilaikė specifiško valstybės vidaus apribojimo dėl jo įgaliojimų išreiškiant valstybės sutikimą būti įpareigota pagal sutartį. Tačiau toks nesilaikymas negali būti pagrindu laikyti tokį pareikštą sutikimą negaliojančiu, nebent tik jei apie tokį apribojimą buvo pranešta kitai šaliai ar šalims, dalyvaujančioms derybose. Šis pagrindas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai sutarčiai nereikalinga ratifikacija ar panašus procesas, nes šiuo atveju valstybė turėtų galimybę atsisakyti savo neįgalioto aatstovo veiksmų.

Vidaus teisės nuostatų dėl įgaliojimų sudaryti sutartis pažeidimas (VK 46 str.) Valstybė gali remtis tokiu pažeidimų tik tada, kai tas pažeidimas buvo akivaizdus ir buvo pažeista itin svarbi vidaus teisės norma. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, jei jis būtų objektyviai matomas kiekvienai valstybei, kuri toje situacijoje vadovaujasi įprasta praktika ir gera valia. Jei valstybė siekia remtis nacionalinės teisės pažeidimais po to, kai sutartis įsigaliojo ir po to kai valstybė tą sutartį taikė, ji negalės teigti, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia yra negaliojantis.

Sutartys prieštaraujančios privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normoms (jus cogens) VK 53 str. Taikomos, kai sutarties sudarymo metu ji prieštarauja privalomojo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normoms. Jus cogens normos – normos, kurias tarptautinė teisė valstybių bendrija yra visa apimtimi priėmusi ir pripažinusi kaip normas, nuo kurių draudžiama nukrypti ir kurios gali būti keičiamos tik priimant kitą tokio pat pobūdžio bendrąją tarptautinės teisės normą. Taikant šį pagrindą, net jei tik sutarties dalis nėra suderinama su egzistuojančia jus cogens norma visa sutartis bus negaliojanti ne tik toji prieštaraujanti dalis.

Šie negaliojimo pagrindai yra ginčytini, t.y. santykiniai. Ir tik prievarta, kaip tarptautinės teisės principo pažeidimas, daro sutartį niekinę, tai absoliutus negaliojimo pagrindas. Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymas išgautas grasinimo jėga ar jos nnaudojimo būdu pažeidžiant JT įstatuose įtvirtintus principus. Jungtinių Tautų narės įsipareigojo savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo prieš bet kokios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę ar bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su JT tikslais. Jėgos panaudojimas gali būti teisėtas, pvz., kai tai yra savigyna prieš ginkluotą užpuolimą.

o Trečias – vyravo nuomonė, kad niekas negali varžyti valstybių susitarimo laisvės. Bet kokį tarptautinį aktą ar sutartį galima padaryti juridiškai pagrįstą, jei įjungsim į tarptautinės sutarties turinį. Šiuolaikiniai autoriai (Ross’as) teigia, kad neegzistuoja jokių apribojimų, jei dvi valstybės nori susitarti. Kitų autorių nuomone, tokie teiginiai klaidingi.

Vienos konvencijos 53 str. sakoma, kad sutartis laikoma niekine, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja jus cogens normoms. Imperatyvinė tarptautinės teisės norma tai tokia norma, kurią pripažino tarptautinė bendrija ir kurios atžvilgiu negalimas nukrypimas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio pat pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma. Kiekvieną kartą jus cogens normos egzistavimas turi būti patikrintas Tarptautinio Teismo, kuris savo kompetencijoje turi teisę išaiškinti ar ta norma imperatyvinė ar ne, ir ar ji gali būti taikintina kaip imperatyvinė, nes šių normų išsamaus sąrašo nėra. Šis pagrindas yra priskiriamas prie absoliučių.

Tarptautinės sutarties negaliojimo pasekmės.

Išskyrus tik jus cogens atvejį sutarties negaliojimas slypi

valstybės sutikimo būti įpareigota pagal sutartį negaliojime. Jei tai dvišalė sutartis, tai ji bus negaliojanti nuo pat sudarymo momento ir jos nuostatų atžvilgių bus laikoma, kad jos niekada neturėjo teisinės galios (niekinė). Jei ai daugiašalė sutartis – negaliojantis valstybės sutikimas iš esmės reikš, kad sutartis lieka galioti tarp kitų sutarties šalių. Atsižvelgiant į tai, kad kiekviena sutarties šalis gera valia keletą metų gali būti vykdžiusios sutartį, kuri galioja, jos gali viena kitos reikalauti astatyti kiek įmanoma padėtį, kuri būtų buvusi, jjei veiksmas buvo atliktas pagal sutartį, t.y. atstatyta ankstesnė padėtis. Jei tam tikras veiksmas buvo atliktas gera valia, nors sutartis nebuvo galiojanti, jis nebus laikomas neteisėtas dėl to, kad sutartis pripažįstama negaliojančia.

Jei sutartis prieštarauja imperatyvinei normai, tai šalys turi pašalinti visas pasekmes ir sutvarkyti savo santykius pagal jus cogens reikalavimus. Negalioja nukentėjusios valstybės sutikimas dėl imperatyvinės normos pažeidimo jos atžvilgiu.

Procedūra

Jei valstybė siekia remtis kuria nors iš priežasčių dėl sutarties paskelbimo negaliojančia, ji turi tai pranešti sutarties šalims. Sutarties negaliojimui ttaikoma analogiška procedūra kaip ir nutraukimui. Kiekvienu konkrečių atveju toji valstybė, kuri siekia remtis bent vienu iš pagrindų, paneigiančių sutarties galiojimą, turi įrodyti, kad egzistuoja būtinas pagrindas negaliojimui. Neleidžiama valstybei remtis negaliojimo pagrindais, jai sužinojusi faktus ji tiesiogiai sutiko, kad ssutartis galioja arba atliko tam tikrus veiksmus, kuriais buvo išreikštas jos pritarimas sutarties galiojimui. Šis straipsnis taikomas negaliojimo pagrindams, nurodytiems VK 46-50 str. (kompetencijos trūkumas, įgaliojimų apribojimas, klaida, apgaulė ar korupcija), tačiau ne pagrindams, numatytiems 51-53. arba 64 str. (prievarta ar prieštaravimas jus cogens normai).

Ypatinga nuostata dėl jus cogens normų atvejo. 1969 m. VK 66(a) straipsnis numato, kad jei ginčas kils dėl jus cogens taisyklių taikymo tam tikros sutarties atžvilgiu ir jis negali būti išspręstas remiantis 65(3) str. numatyta tvarka, bet kuri ginčo šalis gali remtis Tarptautinio Teisingumo Teismo privaloma jurisdikcija, nebent šalys susitartų dėl arbitražo. Tuo tarpu 66(b) str. numato tik ginčų sprendimą pagal taikinimo procedūrą.

6.14 Jus cogens norma

Jus cogens terminą pirmą kartą pavartojo 1969 metų Vienos konvencija dėl ssutarčių teisės, kurios 53 straipsnis nustato: “Sutartys, prieštaraujančios bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinei normai (jus cogens)”. Šiame straipsnyje yra taisyklė: sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinei normai. Imperatyvine norma laikoma norma, kurią tarptautinė valstybių bendrija kaip visuma pripažįsta kaip normą, nukrypimas nuo kurios yra neleidžiamas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio pat pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma.

Jus cogens normų sąrašo iki šiol nėra pateikta. Rengiant konvencijos projektą kilo ginčai dėl tokio ssąrašo suformulavimo. Buvo pasakyta, kad tai nėra šios konvencijos turinys; be to sunku apibrėžti tiksliai jus cogens normų sąrašą. 1969 metų Vienos konvencija palieka klausimą, kilus ginčui dėl konkrečios sutarties negaliojimo dėl jos prieštaravimo jus cogens normoms, spręsti Tarptautiniam Teisingumo Teismui.

1969 metų Vienos konvencijos 64 straipsnis: “Jei atsiranda nauja bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinė norma, bet kuri galiojanti sutartis, kuri prieštarauja šiai normai, tampa niekine ir nustoja galios”. Jus cogens normų privalomumas nėra vienintelis imperatyvumo požymis, nes visos tarptautinės normos yra privalomos. Jus cogens normų teisinė prigimtis ir galia yra susijusi su tarptautinės teisės normų hierarchija. Sutartis, prieštaraujanti jus cogens, yra niekinė dėl to, kad tam tikros vertybės ir šias vertybes įtvirtinančios normos pripažįstamos viršesnėmis už visas kitas ir jokia sutartis negali į jas kėsintis.

Jus cogens – tokios normos, kurios sudaro visos tarptautinės teisės ir visų tarptautinių santykių bendrai pagrindą, tarptautinės teisėtvarkos ir politinio stabilumo pasaulyje pagrindą.

Imperatyvinės normos turi aukščiausią juridinę galią, visos kitos tarptautinės teisės normos turi atitikti jus cogens normoms. Nė vienas tarptautinės teisės subjektas negali išeiti iš imperatyvinės teisės normų sienų, savavališkai, savo nuožiūra keisti jų teisinį turinį, o juo labiau jas pažeisti. Valstybės veiksmai, kuriais pažeidžiamos ar prieštaraujama imperatyvinėms normoms, yra tarptautinės teisėtvarkos grubus pažeidimas, ttame tarpe agresija, sąlygojanti pagal JTO Saugumo Tarybos sprendimą pačias rimčiausias tarptautines sankcijas prieinant net iki JTO įstatų 4 straipsnio – agresoriaus nuslopinimas jėgos priemonėmis.

Imperatyviomis normomis (jus cogens) visų pirma yra tarptautinės teisės pagrindiniai principai, įtvirtinti JTO įstatuose, kurių juridinis turinys atskleistas 1970 metų Deklaracijoje dėl tarptautinių teisės principų. Tai principai esantys 1975 metų Baigiamajame akte, kiti pagrindiniai principai, o taip pat įstatymų ir karo papročių laikymosi principas. Šie principai privalomi visiems tarptautinės teisės subjektams be išimties. Jie naudojami kaip primatas kitų tarptautinės taisės normų atžvilgiu. Skirtingai nuo kitų tarptautinės teisės normų – jie galioja atgal. Be to tik veiksmai yra pripažįstami tarptautinės teisės nusikaltimais. Principai gali būti teisnių pagrindu tarptautinių santykių reguliavime, jei nėra tiesioginio reguliavimo.

Tačiau lieka konkrečių jus cogens normų identifikavimo problema. Doktrinoje žinomi didelės apimties specialūs tyrimai, kurių pagrindu buvo nustatyta, kokios konkrečiai tai yra normos:

o jėgos draudimas tarptautiniuose santykiuose,

o tautų teisė į apsisprendimą,

o žmogaus teisės (genocido, kankinimų, vergijos uždraudimas ir pareiga bausti kaltus dėl to asmenis),

o pareiga bausti asmenis, kaltus užgrobus jūrlaivius, orlaivius, pagrobus įkaitus.

o normos, nustatančios pareigą apsaugoti karo aukas ir bausti karo nusikaltėlius (humanitarinės teisės principai),

o draudimas pasisavinti visos žmonijos palikimą (atvirąją jūrą, jos dugną, Antarktį, dangaus erdvę ir kūnus).

Tarptautinių teismų ir aarbitražų sprendimuose galima rasti išvadų, kad viena ar kita norma yra imperatyvinė norma:

o tautų apsisprendimo principas (Tarptautinis arbitražas);

o tam tikros diplomatinės ir konsulinės teisės normos yra imperatyvinės (Tarptautinis Teisingumo Teismas);

o žmogaus, tautų ir etninių, religinių ar kalbinių mažumų teisės;

o draudimas naudoti jėgą tarptautiniuose santykiuose turi imperatyvinį pobūdį (Europos konferencijos Arbitražinė komisija).

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje jus cogens normų galia neapsiriboja vien tuo, kad jos padaro tam tikras sutartis negaliojančiomis. Tarptautinės teisės komisija, rengdama konvencijos dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus projektą, nustatė, kad tam tikros aplinkybės, kuriomis paprastai valstybė atleidžiama nuo atsakomybės už įsipareigojimo nevykdymą, negalioja, kai neįvykdytas imperatyvus įsipareigojimas. Pavyzdžiui: negalioja nukentėjusios valstybės sutikimas kitos valstybės įvykdytam jus cogens normų pažeidimui; negalima remtis būtinuoju reikalingumu jus cogens normų pažeidimui pateisinti; draudžiamos atsakomosios priemonės, kurias vykdant nesilaikoma jus cogens normų).

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai, bent tie, kurie įtvirtinti JTO įstatuose gali būti traktuojami kaip jus cogens normos. Tarptautinės teisės principų požymiai:

1. visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos. Tų normų turinį gali pakeisti tik dauguma valstybių.

2. Pagrindinius tarptautinės teisės principus reglamentuoja svarbiausius pagrindus.

3. Universalios teisės normos, kurios galioja visoje tarptautinės teisės sistemoje.

4. Imperatyvinės normos.

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai – tai visuotinai pripažintos, universalios, reglamentuojančios svarbiausius tarptautinių santykių imperatyvinės tarptautinės teisės normos.

6.15 Tarptautinių sutarčių laikymasis, taikymas erdvėje ir laike, paskesnių sutarčių taikymas

Pacta sunt servanda – tarptautinių sutarčių reikia laikytis

1969 m. VK 26 str. numato bendrą principą – kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, todėl šalys privalo ją sąžiningai vykdyti. Pacta sunt servanda yra pagrindinis tarptautinės teisės principas. Šis principas apima ir geros valios principą. Geros valios principas įtvirtintas VK 18 str. valstybės įpareigotos susilaikyti nuo veiksmų, kurie sunaikina sutarties objektą ir tikslą. VK 18 str. numato dvi situacijas:

a) kai valstybė ppasirašė sutartį, tačiau dar neratifikavo, nebent valstybė aiškiai pareiškė, jog neketina tapti sutarties dalyve;

b) kai valstybė ratifikavo sutartį, tačiau sutartis dar neįsigaliojo.

VK 27 str. valstybė negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis, kad pateisintų sutarties nesilaikymą, t.y valstybė turi vykdyti sutarties nuostatas savo nacionalinėje teisėje ir negali remtis nacionaline teise, kuri nesiderina su sutarties nuostatomis, kad pateisinti savo tarptautinių įsipareigojimų pažeidimą. Valstybė negali remtis tuo, kad pasikeitė vyriausybė, todėl ji nebegali vykdyti sutarties, kadangi tarptautinės sutartys sudaromos valstybės vardu ir nepriklauso nnuo vyriausybių kaitos.

Tarptautinių sutarčių taikymas erdvėje. Sutarties taikymo teorija

1969 m. VK neapibrėžia teorijos sąvokos, tačiau laikoma, kad ji apima visą valstybės žemės plotą, vidinius vandenis ir teritorinę jūra bei oro erdvę virš jos, kuriems galioja sutarties šalies suverenitetas, nebent kažkas kkita numatyta pačioje sutartyje. Kaip taisyklė teritorijos terminas sutartyje neapima kontinentinio šelfo ar išimtinės ekonominės zonos bei žvejybos zonos, kuriose valstybė turi tik suverenias teises. 1969 m. VK 29 str. – sutartis galioja kiekvienos šalies visai teritorijai, nebent iš sutarties kyla ar yra nustatyti kokie nors kiti ketinimai.

Tuo atveju, jei sutartis pagal savo pobūdį nėra taikoma visai jos valstybės dalyvės teritorijai, tačiau nieko nesako apie teritorinę taikymo apimtį ar nenumato teritorinės nuostatos, egzistuoja visuotinai priimta praktika, kuria valstybė nusprendžia, kurioms teritorijoms ar apskritai kurioms nors, sutarties veikimas bus išplėšiamas. Valstybė išreiškia savo poziciją šiuo klausimu pasirašydama ar ratifikuodama sutartį.

Tais atvejais, kai sutarties veikimas išplečiamas teritorijoms ir atsižvelgiant į sutarties nuostatas, bet kuri valstybės padaryta išlyga sutarties ratifikavimo metu bus taikoma jjos teritorijai, nebent būtų numatyta kas nors kita depozitarui siunčiamajame pranešime. Sutartis galėtų būti taikoma vien tik užjūrio teritorijoms dviem atvejais:

a) pagrindinė valstybė gali tapti sutarties dalyvė tik dėl tam tikros savo teritorijos;

b) valstybė gali įgalioti tam tikrą teritoriją sudaryti sutartį arba tam tikrą kategoriją sutarčių.

Kai yra pareikštas prieštaravimas dėl sutarties galiojimo išplėtimo tam tikroms teritorijoms, tarptautinės sutarties depozitaras, dažniausiai JT Generalinis sekretorius, išplatins tokio prieštaravimo tekstą ir atsakymą į tokį prieštaravimą.

Kai kurių valstybių, pvz. federacijų, konstitucijos numato teritorijos padalijimą į politinius vvienetus. Nepaisant to, kad sutarties dalyvė gali būti federacija, sutarties įgyvendinimui gali reikėti, kad politinių vienetų vyriausybės atliktų tam tikrus veiksmus, nors federacija lieka atsakinga už sutarties įvykdymą. Sutartyse gali būti numatomos teritorinės ar federacinės nuostatos arba federacinės išlygos sprendžiant šiuos klausimus:

a) teritorinės nuostatos. Jei susitarianti valstybė turi du ar daugiau teritorinių vienetų, kuriuose remiantis jos konstitucija, taikomos skirtingos teisės sistemos tiems santykiams, kuriuos reglamentuoja ši konvencija, valstybė gali pasirašymo, ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo prie konvencijos metu pareikšti, kad konvencijos nuostatų taikymas išplečiamas jos teritoriniams vienetams arba tik vienam ar keliems iš jų, ir gali pakeisti tokią deklaraciją bet kuriuo metu pateikdama kitą deklaraciją;

b) federalinės nuostatos. Kai tam tikrų sutarties nuostatų įgyvendinimas priskiriamas federacijos kompetencijai, šios federalinės valdžios įsipareigojimai pagal sutartį bus tokie patys, kaip ir tų valstybių, kurios nėra federacijos, tačiau tų sutarties nuostatų atžvilgių, kurios patenka po federacijos subjektų kompetencija, kurie nėra įpareigoti pagal konstituciją imtis tam tikrų įstatyminių priemonių, federalinė valdžia privalo informuoti federacijos subjektus apie šias nuostatas ir pateikti tam tikras rekomendacijas dėl jų priėmimo;

c) federalinės išlygos. Federalinė valstybė apskritai atsisako taikyti tam tikras sutarties nuostatas, kurios susijusios su kompetencija, nepatenkančia po federaline įstatymų leidybos kompetencija.

Tarptautinių sutarčių taikymas laike. Sutarties netaikymas atgal.

Sutartis nėra taikoma sutarties dalyvių veiksmams, įvykiams aar padėčiai, kurie buvo atlikti ar egzistavo ar pasibaigė iki sutarties įsigaliojimo, nebent pati sutartis numato kitaip ar kaip nors galima nustatyti, jog yra kitaip. Tarptautinės sutarties galiojimo laiką nustato pačios sutarties šalys. Tarptautinių sutarčių galiojimo laikas gali būti pratęstas ir toks pratęsimas vadinamas prolongavimu. Prolongavimas gali būti dvejopas:

a) specialaus susitarimo dėl galiojančios sutarties pratęsimo dar tam tikram laikui, pagrindu;

b) automatiškas, t.y. kai pratęsimo sąlyga numatyta pačioje sutartyje.

Tarptautinės sutarties galiojimas gali būti atnaujinamas tais atvejais, jei sutarties galiojimas baigėsi suėjus tam tikram terminui ar dėl kitų priežasčių sustabdžius sutarties galiojimą. Sutarties galiojimo atnaujinimas skiriasi nuo prolongacijos tuo, kad tai nebegaliojančios ar sustabdytos sutarties atnaujinimas. Jei sutarties galiojimas buvo sustabdytas, tai atnaujinimas gali vykti automatiškai arba kai išnyks aplinkybės, dėl kurių sutarties galiojimas buvo sustabdytas. Tačiau jei sutarties galiojimas buvo pasibaigęs, tai atnaujinimas negali būti preziumuojamas, nes jis gali būti tik esant sutarties dalyvių sutikimui.

Vėliau tuo pačiu klausimu sudarytų tarptautinių sutarčių taikymas.

Tais atvejais, kai sudaroma vėlesnė sutartis, kurios šalys yra identiško, kaip ir ankstesnės sutarties, jei nėra tam tikrų nuostatų, kuriomis numatomas ankstesnės sutarties nutraukimas ar sustabdymas (VK 59 str.), tai ankstesnės sutarties nuostatos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja vėlesnės sutarties nuostatoms (VK 30 str. 3d.). Sudarant sutartį baigiamosiose nuostatuose svarbu nustatyti santykį ttarp naujos sutarties ir ankstesnės, kurios reglamentuoja tą patį klausimą. Jei sutartis sudaryta tarp tų pačių šalių, net jei yra tam tikri neatitikimai tarp sutarčių, jie gali būti išspręsti sutarties aiškinimo pagalba. Kai išspręsti neatitikimo aiškinimo būdu neįmanoma, tada ankstesnė sutartis bus laikoma nutraukta ar sustabdyta pagal VK 59 str. Kai abi sutartys yra daugiašalės, o jų dalyvės nėra tapačios, tokių sutarčių klausimą sprendžia VK 30 str.

Kartais valstybės tarptautinėse sutartyse, kurias sudaro numato nuostatą, kuria įsipareigoja nesudarinėti vėlesnių sutarčių, kurios būtų nesuderintos su sudaroma sutartimi. Tokių nuostatų tikslas yra užtikrinti, kad sutartimi įkurtas reglamentavimo režimas išliktų vientisas ir nepakitęs. Todėl valstybės, įsipareigodamos pagal šią nuostatą, įsipareigoja nesudarinėti jukių nesuderinamų sutarčių, ar tai jos būtų dvišalės ar daugiašalės, su kitomis valstybėmis ar trečiosiomis šalimis, tačiau šios nuostatos nedraudžia sudaryti sutartis, kurios paprasčiausiai papildytų sutartį. Tam tikrais atvejais sutartys numato, kad jos dalyvėms sutartis turi viršenybę prieš ankstesnę sutartį. Kai kurių sutarčių nuostatos numato, kad vėlesnė sutartis nepakeis ankstesnių sutarčių nuostatų, kurios galioja tarp šalių.

VK 30 str. atžvilgiu galima pastebėti, kad:

a) Taikomas tik tada, kai abi sutartys galioja ir veikia, ne tais atvejais, kai viena iš sutarčių buvo nutraukta arba jos galiojimas buvo sustabdytas remiantis konvencijos 59 str.;

b) Taisyklės, numatytos šio straipsnio 4 dalyje

apibūdina tam tikrų sutarties šalių tarpusavio teises ir pareigas kiekvienu atveju tik tarp jų pačių, todėl neatleidžia jokios iš šalių nuo atsakomybės už sutarties, kurio nuostatos yra nesuderinamos su kitos šalies įsipareigojimais pagal kitą sutartį, sudarymą ar taikymą;

c) Nustatant, kuri sutartis yra ankstesnė ir kuri yra vėlesnė, reikia žiūrėti į priėmimo datą, o ne įsigaliojimo datą, o įsipareigojimai pagal 30 str. taikomi valstybei tik nuo tada, kai ji tampa sutarties dalyve;

d) Minimalus terminas susijęs su tuo pačiu dalyku nėra aiškus, tačiau turėtų bbūti aiškinamas siaurąja prasme.

Related Posts