Saviraiškos laisvė ir teisė į rinkimus Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje

Home / Teisė / Saviraiškos laisvė ir teisė į rinkimus Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje

1. Kaip aiškinama teisė į rinkimus Europos žmogaus teisių konvencijos 1 Protokolo 3 str.?

Šiuo atveju, kad būtų galima išsiaiškinti, kaip aiškinama rinkimų teisė pagal 1 Protokolo 3 straipsnį, tikslinga pasiremti Europos žmogaus teisių komisijos 1998 m. sprendimu dėl Liucijos Baškauskaitės pareiškimo prieš Lietuvą priimtinumo. Pareiškėja turėjo Lietuvos ir JAV pilietybę. 1997 m. spalio 2 d. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos vyriausiąją rinkimų komisiją dėl jos kandidatūros įregistravimo dalyvauti būsimuose Prezidento rinkimuose.

1997 m. spalio 5 d. vyriausioji rinkimų komisija nustatė, kad pareiškėją saistė ištikimybės užsienio valstybei (JAV) priesaika, kad ji po to neatsisakė priesaikos ir neketino to padaryti. Todėl vyriausioji rinkimų komisija nutarė, kad pareiškėja negali būti išrinkta į Respublikos Prezidento postą pagal Lietuvos Konstitucijos 56 ir 78 straipsnius. Taigi iš jos buvo atimta galimybė iškelti savo kandidatūrą Prezidento rinkimuose.

Pareiškėjai padavus skundą, 1997 m. spalio 8d. Vilniaus apygardos teismas paliko galioti 1997 m. spalio 5 d. vyriausioji rinkimų komisijos sprendimą. Teismas nutarė, kad pagal Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnį pareiškėja turi teisę turėti ddvigubą pilietybę, bet ši nuostata nereiškė, jog dvigubą pilietybę turintiems asmenims, siekiantiems būti kandidatais į Respublikos Prezidentus, negali būti taikomi jokie apribojimai. Teismas atmetė skundą, nustatęs, kad, nesutikdama atsisakyti savo priesaikos JAV, pareiškėja neatitiko šiuo požiūriu reikšmingo Lietuvos Konstitucijos 56 sstraipsnio reikalavimo. Teismas padarė išvadą, kad vyriausioji rinkimų komisija tinkamai nusprendė neleisti jai dalyvauti Prezidento rinkimuose.

Remdamasi Konvencijos 1 Protokolo 3 straipsniu pareiškėja skundėsi, kad iš jos buvo atimta galimybė iškelti savo kandidatūrą Lietuvos Respublikos Prezidento, turinčio įstatymų leidimo funkciją ta prasme, kad jis pasirašo ir skelbia įstatymus, ir taip pat turinčio įstatymų iniciatyvos teisę bei teisę atsisakyti pasirašyti įstatymą ir grąžinti jį Seimui iš naujo svarstyti, rinkimuose. Pareiškėja tvirtino, kad Vilniaus apygardos teismas savo sprendime padarė klaidingą ir neteisingą išvadą, nes jis patvirtino tariamai nepagrįstą reikalavimą atsisakyti priesaikos JAV, kad būtų leista siekti Lietuvos Respublikos Prezidento posto.

Taigi remdamasi konvencijos 1 protokolo 3 straipsniu pareiškėja skundžiasi, kad iš jo buvo atimta galimybė iškelti savo kandidatūrą Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose.

Konvencijos 1 Protokolo 33 straipsnis “Teisė į laisvus rinkimus” skelbia:

“Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, kai yra slaptai balsuojama, kad sudarytų tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės raiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas.”

Tačiau Europos žmogaus teisių komisija priminė, kad ši Europos žmogaus teisių konvencijos nuostata taikoma renkant įstatymų leidybos institucijas, bet nėra taikoma valstybės vadovo rinkimams. Todėl nėra požymių, kad Lietuvos prezidento įgaliojimai galėtų būti aiškinami kaip “įstatymų leidybos institucijos” Konvencijos 1 Protokolo 3 straipsnio prasme.

Todėl ši pareiškimo dalis yra rratione materiae nesuderinama su Konvencijos nuostatomis jos 27 straipsnio 2 dalies prasme, kuri skelbia: “komisija pripažįsta nepriimtiną kiekvieną pagal 25 straipsnį pateiktą peticiją, jeigu ji mano, kad ji nesuderinama su Konvencijos nuostatomis, aiškiai nepagrįsta arba yra piktnaudžiavimas peticijos teise”.

2. Nuomonės reiškimo laisvės aiškinimas ir taikymas Europos žmogaus teisių konvencijos 10 str. taikymo praktikoje.

Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinama nuomonės ir įsitikinimų reiškimo laisvė; tai yra numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nepaisant valstybės sienų ir netrukdant valstybės pareigūnams. Nuomonės reiškimo laisvė yra laikoma viena iš svarbiausių sąlygų demokratinės visuomenės raidai bei individo ugdymuisi. 1948 m. JTO konvencijoje dėl informacijos laisvės pabrėžta, kad informacijos laisvė yra kertinis akmuo visoms laisvėms. Ši laisvė yra svarbi ir kitoms Konvencijoje įtvirtintoms teisėms garantuoti.

Konvencijos 10 straipsnis skelbia:

“Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimą licenzuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas.

Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo aar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti.”

Nors Konvencijos 10 straipsnis laikomas vienu iš svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų, nuomonės reiškimo laisvė pagal šį straipsnį nėra absoliuti. Valstybė Konvencijos dalyvė turi teisę apriboti šią laisvę, tačiau tik laikydamasi 10 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų sąlygų. Jei valstybė, apribodama nuomonės reiškimo laisvę, nesilaiko minėto straipsnio antroje dalyje numatytų sąlygų ir reikalavimų, tokie valstybės veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip Konvencijos pažeidimas. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti numatyti įstatyme ir galimi tik tada, kai jie yra būtini demokratinėje visuomenėje.

Nuomonės reiškimo laisvės apribojimus, numatytus Konvencijos 10 straipsnio antrojoje dalyje, galima suskirstyti į 3 grupes:

1) skirtus apsaugoti viešuosius interesus (nacionalinio saugumo, teritorijos vientisumo, visuomenės saugumo, kelio nusikaltimams užkirtimo, sveikatos ir moralės apsaugos);

2) skirtus apsaugoti kitų teises ir laisves (kitų asmenų teisių bei orumo apsaugą, užkirtimas kelio atskleisti slaptą informaciją);

3) garantuoti teisminės valdžios nešališkumą ir autoritetą.

Nuomonės reiškimo laisvė spaudoje

Nuomonės reiškimo laisvė bendrąja prasme gina veiksmus, kurie gali kelti pavojų kitų asmenų ar visuomenės interesams. Konvencijos 10 straipsnyje skiriama “informacija” ir “idėjos” ir nustatyta, kad šis straipsnis nėra skirtas vien patikrintiems faktiniams dduomenims. Šis straipsnis apima nuomones, kritiką, netgi tam tikras spekuliacijas. Nuomonės reiškimo laisvė yra ginama nuo neteisėto “valstybės valdžios kišimosi”. Ši sąvoka Europos žmogaus teisių teismo praktikoje yra aiškinama gana plačiai, be to, ji uždeda pozityvią pareigą valstybei nepažeisti individo teisės laisvai reikšti savo nuomonę.

Byla Sunday Times prieš Didžiąja Britaniją (1979m.) – svarbiausia byla, susijusi su 10 straipsnyje garantuojama spaudos laisve. Teismas pabrėžė, kad uždraudimas paskelbti Sunday Times straipsnį apie būdą, kuriuo medicinos preparatas buvo testuojamas prieš patenkant į rinką, pažeidžia konvencijos 10 straipsnį, kadangi toks draudimas nėra būtinas demokratinėje visuomenėje. Šis medicinos preparatas sukėlė neigimų padarinių ir aukos pradėjo teisminę procedūrą. Farmakologijos kompanija pasiekė, kad straipsnio publikavimas būtų uždraustas, remdamasi argumentu, jog publikavimas įžeistų teisminės valdžios autoritetą. Šioje byloje pripažinta, kad visuomenė (šiuo atveju – nukentėjusiųjų šeimos) turėjo teisę žinoti minėtą informaciją ir apie šio preparato poveikį. Tai sąlygojo egzistuojantys visuomenės poreikiai. Taigi šioje byloje reziumuodamas, kad visuomenės interesai yra geriausiai užtikrinami tada, kai gyventojai gali gauti kiek įmanoma daugiu informacijos, teismas įtvirtino aukštą spaudos apsaugos lygį.

Šio sprendimo argumentai buvo panaudoti byloje Observer ir Guardian prieš Didžiąja Britaniją, kurioje buvo nustatyti pagrindiniai nuomonės reiškimo laisvės spaudoje kriterijai: visų pirma tai pareiga skleisti ne tik “neutralią” informaciją ir idėjas, bet

ir tokią informaciją, kuri įžeidžia ar šokiruoja visuomenę; antra, visuomenės informavimo priemonės, neperžengdamos nustatytų nacionalinio saugumo interesų apsaugos tikslų ir nepažeisdamos “teisminės valdžios autoriteto”, privalo informuoti visuomenę apie aktualius jai dalykus. Ir tai yra ne tik visuomenės informavimo priemonių pareiga, bet ir visuomenės teisė gauti tokią informaciją ar idėjas. Trečia, 10 straipsnio antroje dalyje vartojamas būdvardis “būtini” lemia egzistuojančius socialinius poreikius. Nepaisant to, kad valstybės turi plačią aiškinimo laisvę taikydamos Konvencijos nuostatas ir nustatydamos “visuomenės poreikius”, toks nustatymas turi atitikti SStrasbūro teismo praktiką. Ketvirta, Europos žmogaus teisių teismas nagrinėja valstybės įsikišimą į 10 straipsnyje numatytą laisvę atitinkamai pagal visas bylos aplinkybes, nustatydamas, ar toks įsikišimas buvo “proporcionalus siekiamam teisėtam tikslui” ir ar priemonės, kurių ėmėsi valstybinės valdžios institucijos, yra “tinkamos ir pakankamos”.

Nuomonės reiškimo laisvė spaudoje ir politinės kritikos ribos

Daugiausia kritikos spaudoje susilaukia politikai, valstybės tarnautojai, teisėjai ir kiti žymūs visuomenės atstovai. Tai yra tie žmonės, kurių netgi ir privatus gyvenimas dažnai tampa visuomenės interesu. Europos žmogaus teisių teismas yra ppaskelbęs, kad šių asmenų kritika turi platesnes ribas nei privataus asmens kritika; kita vertus, nuomonės reiškimo laisvė negali pažeisti šių asmenų atžvilgiu kitų Konvencijoje įtvirtintų teisių.

Europos žmogaus teisių teismo praktika aiškiai rodo, kad oficialių valstybės pareigūnų ar politikų kritikos ribos yyra gerokai platesnės, palyginti su privačiais individais. Tokia platesnė kritika yra grindžiama visuomenės poreikiu žinoti apie jai oficialiai atstovaujančių asmenų poelgius ir mintis. Tai yra vadinamasis “visuomenės poreikis”, kuris visada yra aštresnis ir aktualesnis valstybės pareigūnų ar politikų atžvilgiu. Kita vertus, svarbūs visuomenėje asmenys taip pat turi suvokti, kad jų net ir privataus gyvenimo tam tikri aspektai gali tapti egzistuojančio “visuomenės poreikio” objektu. Būtina pabrėžti, kad tokie asmenys jokiu būdu nepraranda teisės į jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą pagal Konvencijos 8 straipsnį.

Nuomonės reiškimo laisvė kaip laisvė gauti informaciją

Europos žmogaus teisių teismo praktika aiškiai rodo, kad Konvencijos 10 straipsnis neįpareigoja valstybės pateikti individui kiekvieną jo reikalaujamą informaciją. Nors individas turi teisę gauti iš valstybės turimą apie jį informaciją, tai jokiu bbūdu nėra absoliuti individo teisė. Konvencijos 10 straipsnis negina absoliučios individo teisės prieiti prie kiekvienos informacijos. Tai parodo Leander prieš Švediją byla, kurioje nustatyta, kad Konvencijos 10 straipsnis negarantuoja individui teisės gauti informaciją, kurią jis nori naudoti asmeniniais tikslais. Šioje byloje peticijos pateikėjui nebuvo pateikta informacija apie jį nacionalinio saugumo sumetimais. Teismas paskelbė, kad peticijos pateikėjo teisė gauti informaciją nebuvo pažeista. Tačiau buvo pripažinta, kad visuomenės teisė prieiti prie informacijos ir gauti ją iš valstybės institucijų egzistuoja. Šioje byloje pabrėžta, kkad teisė gauti informaciją “uždraudžia valstybei uždėti apribojimus asmeniui gaunant informaciją, jei kiti asmenys nori ar gali norėti šią informaciją jam pateikti”. Taip pat konstatuotas labai svarbus teiginys, kad laisvė gauti informaciją pozityviai neįpareigoja valstybės rinkti ir skleisti informaciją.

Guerra ir kitų bylos sprendime 1998 m. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju Konvencijos 10 straipsnis apskritai nėra taikomas. Peticijos pateikėjai skundėsi, kad valstybė neinformavo visuomenės apie susidariusią dėl netoliese esančioje cheminių medžiagų gamykloje įvykusios avarijos. Teismas paskelbė, kad 10 straipsnis “draudžia Vyriausybei imtis veiksmų, siekiant užkirsti kelią visuomenei gauti informaciją, kurią kiti asmenys nori ar gali norėti jai pateikti” tačiau nuomonės reiškimo laisvė negali būti aiškinama taip plačiai, kaip apimanti pozityvią valstybės pareigą rinkti ir skleisti informaciją visuomenei, esant panašioms kaip šioje byloje sąlygoms.

Nuomonės reiškimo laisvė ir bendrųjų interesų apsauga

Valstybė turi teisę imtis priemonių riboti nuomonės reiškimo laisvę, siekdama apsaugoti bendruosius interesus.

Šiuo požiūriu svarbi Otto Preminger – Institut prieš Austriją byla, kurioje nebuvo nustatytas Konvencijos 10 straipsnio pažeidimas. Teismas pabrėžė, kad Austrijos teismo sprendimas dėl filmo “Das Lebeskonzil” arešto ir konfiskavimo buvo proporcingas valstybės siekiamam teisėtam tikslui apsaugoti piliečių religines pažiūras ir įsitikinimus nuo įžeidinėjimų. Būtent tokie valstybės veiksmai galėjo garantuoti šalyje religinę santaiką ir pagarbą religinėms pažiūroms, tuo tarpu minėtame ffilme viešai buvo dėstomos katalikų religiją įžeidžiamos pažiūros. Todėl nei filmo areštas, nei jo konfiskavimas negalėjo būti palaikyti esą neproporcingi siekiamam teisėtam tikslui.

Kita vertus, valstybės neturi neribotos Konvencijos nuostatų aiškinimo teisės. Kiekvienu atveju interesų balansas turi būti išlaikytas. Tuo tarpu Piermont prieš Prancūziją byloje Teismas pabrėžė, kad Prancūzija pažeidė Konvencijos 10 straipsnį, kadangi priemonės, kurių ji ėmėsi išsiųsdama Europos Parlamento deputatą iš Prancūzijos, uždraudžiant jam čia pakartotinai grįžti, pažeidė šio deputato nuomonės reiškimo laisvę. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju visuomenės interesų siekiant užkirsti kelią netvarkai ir išlaikyti teritorijos vientisumą bei peticijos pateikėjo nuomonės reiškimo laisvės interesų balansas nebuvo išlaikytas.

Taigi, net ir siekdama apsaugoti bendruosius interesus (viena vertus, suteikdama teisę visuomenei žinoti apie svarbius jos gyvenimo aspektus, o kita vertus, siekdama apsaugoti ją nuo įžeidžiamos, neigiamos ar klaidinamos informacijos) įgyvendinant nuomonės reiškimo laisvę, valstybė neturi neribotos veiksmų laisvės. Interesų balanso visuomenėje principas visada turi būti išlaikytas, tuo labiau kad valstybės veiksmai turi būti proporcionalūs jos siekiamam teisėtam tikslui Konvencijos 10 straipsnio antrosios dalies požiūriu.

Nuomonės reiškimo laisvė transliuojant radijo ir televizijos laidas, filmus ir vaizdajuostes

Nuomonės reiškimo ir informacijos laisvė, pripažinta 10 straipsnyje apima teisę gauti ir skleisti informaciją transliavimo priemonėmis.

Byloje Autronic prieš Šveicariją vyriausybė atsisakė išduoti vienai Šveicarijos telekompanijai leidimą priimti ttelevizijos programas iš sovietinio palydovo, motyvuodama tuo, kad tam negautas šios šalies sutikimas. Teismas visų pirma pažymėjo , kad teisė priimti televizijos programas apima 10 straipsnyje numatytą teisę gauti informaciją. Teismas taip pat pažymėjo, kad atitinkamas Šveicarijos įstatymas prieinamas tiems specialistams, kuriems jis ir skirtas. Tačiau Teismas konstatavo 10 straipsnio pažeidimo faktą, nes minėtoji teletransliacija buvo skirta visuotiniam naudojimuisi, be to Šveicarijos vyriausybė pripažino, kad nebuvo pavojaus, jog priimant programą bus gauta slapta informacija.

Kino filmų transliavimo laisvės požiūriu svarbi anksčiau minėta Otto Preminger – Institut prieš Austriją byla, kurioje nebuvo nustatytas 10 straipsnio pažeidimas, uždedant areštą, o vėliau ir konfiskuojant kino juostą. Teismas pabrėžė, kad valstybė siekė išsaugoti religinę taiką šalyje, tuo labiau kad vidaus valdžia geriau žino, kokių priemonių reikia imtis teisėtam tikslui pasiekti. Todėl nei arešto uždėjimas, nei jo konfiskavimas nepažeidė peticijos pateikėjo nuomonės reiškimo laisvės pagal 10 straipsnį. Šiuo atveju šio asmens nuomonės reiškimo laisvės apribojimai atitiko Konvencijos 10 straipsnio antrojoje dalyje numatytas išimtis ir atsakomybę.

Komerciniai skelbimai

Į Konvencijos 10 straipsnio taikymo sritį gali būti įtraukta ir tam tikra komercinio pobūdžio informacija. Europos žmogaus teisių teismas yra pastebėjęs, kad ne tik komerciniai, bet ir politiniai pasisakymai iš dalies patenka į Konvencijos 10 straipsnio taikymo sritį. Būtina atkreipti dėmesį

į tai, kad informacijos platinimo ir perdavimo priemonės bei būdai labai sparčiai plėtojasi, todėl Teismas atsižvelgia į šių priemonių kitimo tendencijas. Visos pasisakymų rūšys (politiniai, artistiniai, komerciniai), visos formos (žodžiai, paveikslai, garsai) ir priemonės (kalbos, filmai, televizija ir kt.) gali patekti į 10 straipsnio apsaugos sritį. Tačiau tai nereiškia, kad visos išvardintos priemonės ir būdai turi būti vienodai aiškinami valstybėse. Jų taikymas gali būti skirtingas, bet negali būti diskriminacinis.

Jacubowski prieš Vokietiją byloje Teismas pareiškė, kad apribojimai, skirti peticijos pateikėjo teisei pplatinti reklamines nuostatas dėl Vokietijos naujienų agentūros, nepažeidė 10 straipsnio. Teismas įžiūrėjo komercinius ketinimus, nes pagrindinis šių reklaminių brošiūrų tikslas buvo atitraukti nuo Vokietijos naujienų agentūros jos klientus ir paskatinti juos pereiti į naują spaudos agentūrą, kurią peticijos pateikėjas norėjo įsteigti. Šiuo atveju tokio uždraudimo tikslas buvo ne tik neleisti cirkuliuoti brošiūroms, tačiau peticijos pateikėjas išsaugojo teisę išreikšti laisvai savo nuomonę kitais būdais.

Panagrinėjus Konvencijos 10 straipsnio nuostatų praktinį aiškinimą ir taikymą Europos žmogaus teisių teismo praktikoje, galima padaryti tam tikras iišvadas ir apibendrinimus:

1. Nuomonės reiškimo laisvė yra viena iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų, viena iš pagrindinių jos ir kiekvieno individo raidos sąlygų. Tačiau Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta nuomonės reiškimo laisvė nėra absoliuti teisė. Ji gali būti ribojama 10 straipsnio antrojoje ddalyje numatytais pagrindais.

2. Valstybės įsikišimas į nuomonės reiškimo laisvę yra teisėtas tada, kai jis atitinka “būtinumo demokratinėje visuomenėje” sąlygą bei yra proporcingas siekiamam teisėtam valstybės tikslui (pvz., kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti, užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką ir pan.).

3. Nuomonės reiškimo laisvė, kaip rodo 10 straipsnio taikymo praktika, suprantama gana plačiai. Ji apima visas įmanomas priemones, būdus ir formas, kuriomis galima reikšti nuomonę. Europos žmogaus teisių teismas laikosi dinamiško 10 straipsnio nuostatų aiškinimo principo, atsižvelgiant į įvykusius pasikeitimus. 10 straipsnis yra taikomas ne tik “informacijai” ar “idėjoms”, kurios yra palankios ar nėra įžeidžiamos (nepavojingos) visuomenei, bet ir tai informacijai, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trukdanti visuomenei ar jos daliai. Tai padeda formuoti pliuralizmą, toleranciją bei pplačias pažiūras, be kurių nėra “demokratinės visuomenės”.

4. Nuomonės reiškimo laisvė apima ne tik individų teisę skelbti savo mintis ir įsitikinimus. Ši laisvė apima ir visuomenės teisę būti informuotai apie svarbius jos gyvenimo aspektus, t. y. visuomenės teisę gauti jai aktualią informaciją.

5. Nuomonės reiškimo laisvė valstybės tarnautojų, politikų ar kitų žymių valstybės veikėjų atžvilgiu bei jų kritika turi platesnes ribas nei privataus individo kritika. Šiuo principu aiškiai vadovaujamasi Strasbūro teismo praktikoje. Platesnės tokių asmenų kritikos ribos yra pagrįstos egzistuojančiu visuomenės poreikiu žžinoti apie savo išrinktųjų elgesį ir idėjas.

6. Nuomonės reiškimo laisvė apima ne tik teisę skelbti savo pozityvias mintis ir įsitikinimus spaudoje, bet ir kiekvieno individo teisę išreikšti save meno kūriniuose, kartais taip išreiškiant ir šokiruojančias visuomenę mintis ar gyvenimo aspektus. Europos žmogaus teisių teismas įtraukia į šią laisvę ir politinius bei komercinius pasisakymus, nors šioje srityje jis palieka plačią valstybių veiklos laisvę. Nuomonės reiškimo laisvė taip pat apima individo teisę gauti informaciją iš valstybės institucijų, kurią kiti individai jam gali pateikti (bet ne bet kokią informaciją); ji apima teisę kritikuoti vyriausybę ar valstybės tarnautojus bei politikus dėl tam tikrų jų veiksmų, aišku, neperžengiant 10 straipsnio antroje dalyje nustatytų sąlygų ir apribojimų ir nepažeidžiant šių asmenų teisės į jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą pagal Konvencijos 8 straipsnį; ji apima teisę išreikšti savo kritinę, o kartais išsakyti net agresyvią ar šokiruojančią poziciją tam tikrais aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais. Būtent nuomonių įvairovė svarbiais visuomenei klausimais ir padeda stiprinti demokratinę visuomenę bei plėtoti pliuralizmą.

7. Valstybės tarnautojai, nepaisant jų specialios atsakomybės ir apribojimų pagal 10 straipsnio antrąja dalį, vis dėlto išsaugo teisę laisvai reikšti savo nuomonę.

8. Valstybės Konvencijos dalyvės turi plačią “margin of appreciation” teisę pagal Konvencijos 10 straipsnį. Europos žmogaus teisių teismas ne kkartą yra pareiškęs, kad valstybių institucijos ar teisėjai geriau žino valstybės vidaus realijas ir kokių konkrečių priemonių reikia kiekvienu atveju imtis. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės turi neribotą veiksmų laisvę, ribojant nuomonės reiškimo laisvę. Valstybių veiksmai šioje srityje privalo griežtai atitikti Strasbūro institucijų praktiką ir paklusti jų kontrolei.

9. Europos žmogaus teisių teismas, nustatydamas, ar valstybės įsikišimas į nuomonės reiškimo laisvę buvo teisėtas fair balance principą. Tai reiškia, viena vertus, kad yra aiškinamasi, ar toks valstybės įsikišimas iš tikrųjų buvo būtinas ir proporcingas siekiamam teisėtam jos tikslui, o kita vertus, yra įvertinami visuomenės poreikiai; t. y. tikrinama, ar iš tikrųjų visuomenė buvo suinteresuota žinoti apie draudžiamas skelbti mintis, ar tai iš tikrųjų yra jai aktualūs gyvenimo klausimai.

10. Nuomonės reiškimo laisvė yra svarbi ne tik kaip laisvė, ji svarbi ir kitoms Konvencijoje numatytoms teisėms įgyvendinti. Ši laisvė yra pagrindinis veiksnys plėtojant demokratinį politinį procesą ir sudarant sąlygas individui realizuoti save. Nuomonės reiškimo laisvė yra demokratinės visuomenės raidos pagrindas bei padeda formuoti toleranciją ir pliuralizmo idėjas visuomenėje, aišku, nepažeidžiant kitų Konvencijoje numatytų teisių (pvz., asmens teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą pagal Konvencijos 8 straipsnį).

Praktinė užduotis

Rinkimų agitacijos metu savivaldybės laikraštis atsisakė spausdinti politinių partijų narių straipsnius, o vietos radijas neleido pasisakyti politinių ppartijų atstovams.

Ar šie veiksmai gali pažeisti EŽTK 1 Protokolo 3 str. numatytą teisę į rinkimus bei Konvencijos 10 str. numatytą nuomonės reiškimo laisvę?

Iš uždavinio sąlygos galima manyti, kad rinkimų agitacijos metu savivaldybės laikraštis atsisakė spausdinti politinių partijų narių straipsnius, o vietos radijas neleido pasisakyti politinių partijų atstovams savivaldybių tarybų rinkimų metu.

Savivaldybių tarybų rinkimo įstatymo 43 straipsnis skelbia: “Prasidėjus rinkimų agitacijos kampanijai, kandidatai į tarybų narius rinkimų apygardose turi lygią teisę pasisakyti rinkėjų ir kitokiuose susirinkimuose, pasitarimuose, posėdžiuose, valstybinėse ir savivaldybių visuomenės informavimo priemonėse ir skelbti savo ar jį iškėlusios partijos, politinės organizacijos rinkimų programą”. Taip pat šiuo atveju svarbus šio įstatymo 48 straipsnis, kuris numato, kad “kandidatų sąrašus iškėlusioms organizacijoms suteikiama teisė nemokamai naudotis valstybinėmis ir savivaldybių visuomenės informavimo priemonėmis”. Tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas. Minėto įstatymo 44 straipsnis numato atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus už kliudymą organizuoti rinkimų agitaciją.

Ir atskirai reiktų išanalizuoti, ar šie veiksmai gali pažeisti EŽTK 1 Protokolo 3 str. numatytą teisę į rinkimus bei Konvencijos 10 str. numatytą nuomonės reiškimo laisvę.

Konvencijos 1 Protokolo 3 straipsnis numato, kad “Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, kai yra slaptai balsuojama, kad sudarytų tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės raiškos

laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas”. Šiuo atveju reikėtų pasiremti Europos žmogaus teisių komisijos 1998 m. sprendimu dėl Liucijos Baškauskaitės pareiškimo prieš Lietuvą priimtinumo. Europos žmogaus teisių komisija priimdama sprendimą dėl pareiškimo priimtinumo priminė, kad ši Europos žmogaus teisių konvencijos nuostata taikoma renkant įstatymų leidybos institucijas. Savivaldybių tarybos negali būti traktuojamos kaip įstatymų leidybos institucija, nes Lietuvoje tokia institucija yra tik viena – tai Lietuvos Respublikos Seimas. Taigi galima teigti, jog šiuo atveju ši Konvencijos nuostata nėra taikoma savivaldybių tarybų rinkimams iir dėl to negalima kalbėti apie šios nuostatos pažeidimą.

Tačiau kitokia situacija yra Konvencijos 10 straipsnio požiūriu. Nuomonės reiškimo laisvė yra viena iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų, viena iš pagrindinių jos ir kiekvieno individo raidos sąlygų. Konvencijos 10 straipsnis yra taikomas ne tik “informacijai” ar “idėjoms”, kurios yra palankios ar nėra įžeidžiamos (nepavojingos) visuomenei, bet ir tai informacijai, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trukdanti visuomenei ar jos daliai. Tai padeda formuoti pliuralizmą, toleranciją bei plačias pažiūras, be kurių nėra “demokratinės visuomenės”. NNuomonės reiškimo laisvė apima ne tik individų teisę skelbti savo mintis ir įsitikinimus. Ši laisvė apima ir visuomenės teisę būti informuotai apie svarbius jos gyvenimo aspektus, t. y. visuomenės teisę gauti jai aktualią informaciją. O tai kaip tik ir buvo ttoks atvejis, kai visuomenei buvo svarbu susipažinti su politinių partijų narių pažiūromis, jų pozicija, nes tai visuomenės nariams padėtų apsispręsti, kuri politinė partija ar jos atstovas yra priimtinesnis, už ką balsuoti rinkimuose. Todėl savivaldybės laikraštis atsisakęs spausdinti politinių partijų narių straipsnius, o vietos radijas neleidęs pasisakyti politinių partijų atstovams pažeidė jų teisę skelbti savo mintis ir įsitikinimus, t.y. Konvencijos 10 straipsnyje numatytą nuomonės reiškimo laisvę.

LITERATŪRA

NORMINIAI TEISĖS AKTAI

1.1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.// Valstybės žinios. 2000, Nr. 96

SPECIALIOJI LITERATŪRA

1. V. Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. V.,1998.

2. D. Jočienė. Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio taikymo praktika.// Mokslo darbai. Teisė. 2001, Nr. 39.

3. Europos žmogaus teisių komisijos ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimai bylose prieš Lietuvos Respubliką. 11997 01 01 – 2001 01 01 pirmasis leidimas. V., 2001.

4. Trumpas Europos žmogaus teisių konvencijos vadovas. V., 1995.

Related Posts