Prievolės samprata

Home / Teisė / Prievolės samprata

TURINYS

Įvadas ………………………… 2

1. Prievolės samprata ir rūšys ………………… 2

2. Prievolių atsiradimo šaltiniai ……………….. 4

3. Sutarčių rūšys …………………….. 7

4. Sutarčių galiojimo sąlygos …………………11

5. Prievolių įvykdymo užtikrinimas ………………..15

6. Prievolių pasibaigimas ……………………15

7. Atsakomybė už prievolių pažeidimą ……………..17

8. Prievolių tarytum iš sutarčių samprata ir rūšys ………….19

9. Prievolės iš deliktų ir tarytum deliktų ………………22

Išvados …………………………23

Literatūros sąrašas …………………….25

ĮVADAS

Šiuolaikinė civilinė teisė pasiekė nepaprasto tikslumo sudėtingoje turtinių santykių reglamentavimo srityje. Tačiau daugelis naujausių juridinių konstrukcijų formuluojamos iš pagrindinių, elementarių sąvokų ir kategorijų, sukurtų dar romėnų teisėje.

Romėnų teisė yyra unikalus reiškinys žmonijos teisės istorijoje, tai aukščiausia teisės išsivystymo pakopa antikinėje visuomenėje. Romėnų teisė pirmiausia išsiskiria tuo, kad plačiai apima įvairiausias gyvenimiškas situacijas ir santykius. Romėnų teisėje ypač kruopščiai buvo suformuluoti įvairūs gyvybiškai svarbių privačios nuosavybės interesų gynimo būdai. Būtent romėnai remdamiesi iki tol sukaupta patirtimi, pirmą kartą asmeninę nuosavybę taip pat ir kitas turtines teises bei interesus, padarė meniško ir gana tobulo teisinio reguliavimo objektu. Romėnų teisės pagrindu susikūrė turtinga teisinė kultūra, tapusi bendru žmonijos turtu vėlesniuose civilizacijos vvystymosi etapuose. Romėnų teisininkų veikla davė pradžią savarankiškam teisės mokslui.

Pagrindiniai romėnų privatinės teisės institutai buvo teisė į nuosavybę, teisė į daiktus, prievolės, įskaitant sutartis, šeimos teisiniai santykiai ir paveldėjimas. Prievoliniai santykiai senovės Romoje kaip ir mūsų dienomis turėjo didžiulę rreikšmę. Prievolės buvo viena pagrindinių civilinių kategorijų, atsiradusių ir išsivysčiusių romėnų teisėje ir vėliau perimtomis bei įtvirtintomis daugelio šalių teisinėse sistemose. Remiantis romėnų teise šiose šalyse buvo sukurta prievolių teisė, kuri laikoma civilinės teisės pagrindu, pagrindiniu teisės mokslo objektu.

Prievolių teisė – viena pagrindinių bet kurios teisinės sistemos dalių. Šiuolaikinė prievolė – labiausiai paplitusi civilinių teisinių santykių rūšis, be kurios neįmanoma įsivaizduoti nei pilnaverčių ūkinių santykių nei normalaus visos valstybės ekonomikos funkcionavimo.

Sutartinės prievolės buvo svarbiausia teisinė forma senovės Romoje, remiantis kuria klostėsi ir buvo įtvirtinami augantys prekybos ir verslo veiklos ūkiniai santykiai. Romos teisė labai tiksliai reglamentavo visus teisinius savininkų santykius: pirkėjas ir pardavėjas, kreditorius ir skolininkas ir t.t.

1. PRIEVOLĖS SAMPRATA IR RŪŠYS

Prievolė apibrėžiama kaip “teisinis santykis, kurio viena ššalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.”1 Prievolė – nėra veiksmai, tai – teisinis santykis, atsirandantis sandorių pagrindu, kurį sudaro vienos šalies teisė reikalauti tam tikrų veiksmų atlikimo, ir kitos šalies pareiga atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų atlikimo.

Romėnų teisininkai prievolę apibrėždavo taip: prievolės esmė yra ne padaryti kokį nors daiktą ar servitutą mums priklausomu, o ppriversti asmenį kai ką duoti, atlikti tam tikrus veiksmus, arba ką nors suteikti. Prievolė – tai skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus, jo skola kreditoriui, nesvarbu, ar tos skolos turinys yra veiksmai ar tam tikri materialūs dalykai. Geriausiai prievolės esmė atskleidžiama Justiniano Institucijose: „Obligatio est iuris vinculum, quo necessitate adstringimur alicuius solvendae rei secundum nostrae civitatis iura.” (prievolė yra teisiniai pančiai, kuriais mes pagal savo valstybės įstatymus priverčiame ką nors įvykdyti)2.

Vystantis civilinės teisės teorijai paskutiniais šimtmečiais buvo sukurta pakankamai vienoda prievolės samprata: prievolę nusako teisiniai santykiai, kurie suteikia vienam asmeniui (kreditoriui) teisę veikti kitą konkretų asmenį (skolininką) ir tas veikimas turi materialią išraišką. Kartais tai išreiškiama ir taip: prievolė yra teisinis santykis, kuris suteikia kreditoriui teisę reikalauti iš skolininko pateikti kokias nors gėrybes, turinčias materialinę vertę. Visi šie apibrėžimai ir sąvokos reiškia tai, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms atliekami veiksmai, remiantis kuriais vyksta skolininko teisių perdavimas kreditoriui. Taigi tampa aišku, kad prievolių veikimo sritis – tai apyvartos sfera, t.y. daiktų judėjimas erdvėje juos parduodant, keičiant, išnuomojant ir kt. Tačiau prievolės atsiranda ir tada, kai asmeniui ar jo turtui padaroma žala neteisiniais veiksmais ir iškyla būtinumas atlyginti padarytą žalą, taip pat ir tada, kai kas nors įsigyja turtą be pakankamo įsigijimui ppagrindo, taigi ir privalo jį grąžinti.

Šiuolaikinė prievolės turinio samprata susideda iš skolininko pareigų ir atitinkamų kreditoriaus teisių reikalauti šių pareigų vykdymo. Skolininko pareigos gali būti labai įvairios, todėl labai įvairus gali būti ir prievolės turinys. Tai gali būti pareiga perduoti daiktą kito žmogaus nuosavybėn sudarius pirkimo – pardavimo sutartį, tai gali būti pareiga ką nors daryti, arba pareiga susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (pastatyti namą, netrukdyti nuomotojui naudotis turtu), galų gale tai gali būti pareiga sumokėti sugadinto daikto vertę. Bendrai, bet kokie veiksmai, neuždrausti įstatymu, gali būti skolininko pareigų objektu.

Bet kokia prievolė turi du elementus – tai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko tam tikro elgesio ir skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus. Taigi prievolė yra teisinė forma, kuria žmonės,

reguliuodami tarpusavio santykius, tenkina įvairiausius savo poreikius.

“XII lentelių” įstatyme teigiama, jog skolininkas už skolą atsakė savo asmeniu: neišsimokantį skolininką kreditorius be teismo galėjo pagrobti, surišti virve arba grandine, o jei skolos ir po to nesumokėdavo, užmušti ar parduoti į vergiją. Prievolinių santykių evoliuciją Romoje sąlygojo ūkio vystymasis, perėjimas nuo natūralaus prie mainų ūkio. Plečiantis civilinei apyvartai, atsirado naujos sutartys, sudaromos ne taip formaliai, taip pat švelnėjo skolininko atsakomybė. Šis procesas baigėsi skolininko asmeninės atsakomybės pakeitimu turtine.

Senovės Romoje kreditorius galėjo reikalauti kkažko tik iš skolininko , t.y. asmens, susijusio su juo prievoliniu teisiniu santykiu. Todėl skolininko pareiga buvo atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų. Prievolės kaip ir daiktinės teisės objektas gali būti daiktas. Tačiau esant prievoliniams teisiniams santykiams kreditorius galėjo reikalauti jį grąžinti tik iš skolininko. Prievolė yra laikina, t.y ji baigiasi įvykdžius tam tikras sąlygas, be to nuo pat prievolės atsiradimo pradžios numatytas jos pasibaigimo laikas (įvykdymas). Ji grindžiama šalių lygybės principu t.y. kreditoriaus valdžia skolininkui nebuvo tokia, kurią turėjo tėvai vaikams arba patronas išlaisvintiesiems.

Romos teisininkai skirstė prievoles į dvi arba keturias grupes. Pagal Gajaus klasifikaciją prievolės buvo skirstomos į dvi grupes: prievolės atsirandančios iš sutarčių (ex contractu) ir prievolės iš teisės pažeidimų (ex delictu). Tačiau prie šių grupių Gajus, vėliau ir Justiniano kodeksas priskiria dar dvi: prievolės atsirandančios tarytum iš sutarčių ir prievolės tarytum iš deliktų.3 Samprata “tarytum” (quasi) priskiriama tokiems susitarimams, kurie panašūs į sutartis arba priskiriama veiksmams, panašiems į teisės pažeidimus (deliktus), bet nėra nei sutartys nei deliktai.

Pagal subjektų teisių ir pareigų santykį prievolės skirstytos į vienašales ir dvišales, o šios savo ruožtu galėjo būti lygiavertės arba sinalagmatinės, paprastai kylančios iš konsensualinių sutarčių, išskyrus mandatum (pavedimo sutartis), ir nelygiavertės, kylančios iš realinių sutarčių, išskyrus paskolas.

Principiato

laikotarpiu buvo atsiradusi nauja prievolių rūšis – obligationes naturales. Tai prievolės, kurių įvykdymas neužtikrintas ieškinio teise, nors jos ir turėjo tam tikrą teisinę reikšmę (pvz., kai trečiasis asmuo sumoka vergo skolą). Šioms sutartims, trūko vieno iš esminių prievolės elementų. Visos šios rūšies sutartys pasižymėjo vienu bendru bruožu – skolininkas negalėjo reikalauti kreditoriaus grąžinti išmokėtų sumų net ir motyvuodamas tuo, kad nežinojęs, jog minėta prievolė yra obligationes naturales.

2. PRIEVOLIŲ ATSIRADIMO ŠALTINIAI

Prievolės atsiradimo šaltiniai labai įvairūs. Daugelis įtvirtinti pačiuose įstatymuose – oobligatio ex lege, tačiau dauguma atsiranda kaip veiksmų rezultatas. Šie veiksmai gali būti arba teisės pažeidimai, deliktai (vagystė, svetimo daikto sugadinimas ar sunaikinimas) arba teisiniai aktai t.y. sutartys (pirkimo-pardavimo, paskolos sutartis).

Romos respublikos laikotarpio pradžioje buvo du pagrindiniai prievolių atsiradimo šaltiniai: sutartys (contractus) ir teisės pažeidimai (delicta). Vystantis ūkiniams ryšiams ir prekybai atsirado prievolės, kurios buvo panašios į prievoles, atsiradusias iš sutarties (obligationes quasi ex contractu), bei panašios į prievoles, kilusias iš deliktų (obligationes quasi ex delicto). Tokia prievolių klasifikacija ppateikta Justiniano kodifikacijoje.

Sutartis – tai tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas sukurti, pakeisti ar baigti civilinius teisinius santykius. Sutartys buvo svarbiausias prievolių atsiradimo šaltinis. Jau seniausiais laikais žmonės skolinosi, mainė, dovanojo, tačiau šie veiksmai dar neturėjo prievolinio teisinio pobūdžio. AApgaulė, žodžio nesilaikymas ir kita sukeldavo tokią pat nukentėjusiojo reakciją kaip ir bet kuri kita skriauda – kerštą. Tačiau pasitikėti vien kerštu kreditoriui ne visuomet buvo naudinga, todėl jis stengėsi nustatyti tam tikras papildomas garantijas, kad skolininkas įvykdytų savo įsipareigojimus. Todėl ir valstybės valdžia ėmė reguliuoti sutartinius santykius. Iš pradžių skolininkas galėjo gintis nuo kreditoriaus keršto savo jėgomis, o vėliau atsirado valstybės garantuojamas skolos išieškojimas ir nors šis išieškojimas iš esmės dar buvo savivalė, bet jau sankcionuota ir kontroliuojama valstybės.

Pereinamoji sutarties forma senojoje romėnų teisėje buvo paskolos sutartis – nexum, egzistavusi jau iki priimant “Dvylikos lentelių” įstatymus. Formos atžvilgiu tokia sutartis buvo analogiška mancipacijai. Ji buvo sudaroma dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui. (libripens). Svarbu, kad skola turėjo būti grąžinama tokia ppačia forma, kaip ir sudaroma sutartis: santykius galima buvo nutraukti tik tokia pačia forma, kokia jie sukurti. Taigi ir paprastas pinigų grąžinimas nereiškė tinkamai įvykdžius sutartį. Nexum formuluotėje jau yra įtvirtinta sankcija, kuri taikoma skolininkui laiku nesumokėjus skolos. Jeigu skolininkas negrąžindavo skolos tai įgaudavo galią pasekmės, numatytos nextum sudarymo momentu. Skolininką galėjo net galėjo parduoti į arba ketvirčiuoti.

Tik Petelijaus įstatymas (lex Poetelia)4 326 m. uždraudė kaustyti skolininkus grandinėmis, išskyrus tuos, kurie patekdavo kreditoriui įvykdę nusikaltimą, (pvz. vagis, pagautas nusikaltimo vvietoje), visiškai atšaukė teisę užmušti ar parduoti trans Tiberium ir pagaliau, panaikino nexum vykdomąją galią. Nuo šiol kreditorius privalėjo įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą teisme ir gauti teismo nuosprendį – judicatum. Taigi nexum, buvo prievolės atsiradimo pagrindas: sutartis, sukelianti teisinių padarinių ir užtikrinta gynyba, remiantis ieškiniu. Nexum – tai vienintelė sandorio, sukeliančio prievolės atsiradimą, forma “Dvylikos lentelių” įstatymuose.

Respublikos laikotarpiu, plėtojantis civiliniams turtiniams santykiams, atsirado naujų turtinių santykių, kurių net patys sumaniausi romėnų teisės interpretatoriai negalėjo įsprausti į ankštus mancipatio ir nexsum rėmus. Naujiems santykiams išreikšti reikėjo rasti naujų, lankstesnių teisinių formų, kurios galėtų teisiškai išreikšti tuos santykius. Ir tokios formos palaipsniui pradėtos kurti.

Labai svarbus žingsnis tobulinant civilinę teisę buvo sponsio arba stipulatio sutarties atsiradimas. Nėra žinoma, kada tiksliai ji atsirado. “Dvylikos lentelių” įstatymuose šios sutarties formos nėra, tačiau lex Aąuilia, priimtas apie 287 m., stipulatio jau minima. Stipulatio reiškė formalų žodinį susitarimą klausimo ir atsakymo forma. Vėliau romėnai apskritai atsisakė konkrečios formulės ir stipuliacijos sutarčiai sudaryti užteko abstraktaus klausimo ir atitinkamo atsakymo į jį. Savo abstrakčios ir lanksčios išraiškos dėka, stipulatio greitai paplito ir imta naudoti įvairiausiems santykiams įforminti.

Stipulatio – taip pat formalus sandoris, kaip ir nexum, bet tai jau abstraktus susitarimas. Formos atžvilgiu ją galima laikyti tam tikra jungiamąja senosios iius civile ir naujų gyvenimo keliamų poreikių išraiškos grandimi. Viena vertus, ji, kaip ir nexum, – dar formali sutartis, tačiau, kita vertus, jau grindžiama paprastu skolininko pažadu, o tai visiškai nebūdinga senajai ius civile.

Didelę įtaką prievolių teisės raidai turėjo ir formuliarinio proceso atsiradimas. Žinoma, kad formuliarinis procesas suteikė pretoriui galimybę imtis ginti net ir tuos asmenų tarpusavio santykius, kurių formaliai negynė ius civile. Pretorius gana aktyviai naudojosi tokia galimybe ir būtent tokiu būdu buvo pripažinta gana daug naujų prievolinių teisinių santykių.

Senoji ius civile žinojo tik formalius sandorius, tačiau vėliau pamažu imta pripažinti ir tam tikrų neformalių sutarčių užtikrinimas ieškiniais. Senosios sutarties formos dažnai užgoždavo tikrąją šalių valios išraišką. Sutartis, sudaryta apgaule ar prievarta, galiojo: tai kas pasakyta, negali būti sunaikinta netgi esant neginčijamiems įrodymams. Vėliau vis daugiau dėmesio kreipiama į šalių vidinę valią. Valiai, o ne jos išorinei išraiškai pripažįstama tikroji bet kurio sandorio kuriamoji galia.

Prievolėje ėmė vyrauti turtinis aspektas. Skolininkas buvo visiškai atleistas nuo asmeninės atsakomybės ir atsakė turtu. Įsigalėjo principas, kad prievolė realiai egzistuoja tik jeigu jos dalyką galima išreikšti pinigais. Taigi prievolė tampa tam tikra teise į skolininko turtą.

Daugėjo sutarčių, ginamų ieškiniais, ir nusistovi tam tikri prievolių tipai. Romėnų teisei būdinga tai, kad prievolių teisė plėtojosi nne pagal bendrąjį principą, teigiantį, jog galioja bet koks susitarimas, neprieštaraujantis įstatymui, o kita linkme – nustatant vis naujus sutarčių tipus. Stebėdama poreikius, romėnų teisė sankcionuodavo konkrečius sutarčių tipus. Pamažu sankcionuota tiek daug sutartinių santykių tipų, kad buvo galima patenkinti visus svarbiausius poreikius. Vis dėlto kad sutartis būtų pripažinta galiojančia, reikėjo įrodyti ne tik ją esant, bet ir nurodyti, kokį žinomą tipą ji atitinka, kokį ieškinį galima pateikti (qua actione). Šis principas yra sutarčių dalijimo į contractus ir pacta pagrindas. Contractus – tai teisės pripažintos ir ieškiniais garantuojamos sutartys. Pacta – tai susitarimai, neatitinkantys jokių sutarčių tipų ir dėl to neturintys teisinės galios: “nuda pactio obligationem non parit”5 Vėlesniais laikais kai kuriems paktams teisinė galia buvo pripažinta. Jie vadinami pacta vestita.

3. SUTARČIŲ RŪŠYS

Romos teisininkai suklasifikavo visas jiems žinomas sutartis į tam tikrą sistemą. Pagal prievolės atsiradimo pagrindą Gajus visas sutartis suskirstė į keturis tipus: jeigu prievolei atsirasti pakanka vien šalių susitarimo (consensus) – sutartis vadinta konsensualine; jeigu ji kyla iš daikto (res) perdavimo – realine; jeigu prievolė atsiranda ištarus žodinę formulę (verbis) – verbaline; jeigu prievolei atsirasti nustatyta rašytinė sutarties forma (litteris) – literaline.

Kiekvienas sutarčių tipas apėmė griežtai nustatytas sutarčių rūšis. Ši klasifikacija reiškė išsamų, teisės pripažįstamų sutarčių sąrašą.

Tuo tarpu gyvenimas kėlė vis naujus reikalavimus. Todėl kartais atsitikdavo taip, kad pagal sutartį, kuri neatitiko jokio tipo, viena šalis jau įvykdė prisiimtą prievolę, o kita – ne. Ilgainiui tokios sutartys buvo pripažintos. Šių sutarčių teisinę galią galutinai pripažino Justiniano kodifikuota teisė. Viduramžių teisininkai jas pavadino bevardėmis sutartimis {contractus innominati). Bevardes sutartis galima priskirti prie realinių sutarčių grupės, kadangi jos pripažintos tik vienai iš šalių jau įvykdžius įsipareigojimą. Pripažindama bevardes sutartis, romėnų teisė žengė didelį žingsnį visiškai įgyvendindama principą pacta ssunt servanda.

Verbalinės sutartys. Verbalinėmis arba žodinėmis sutartimis vadinamos sutartys, kai prievoliniai teisiniai santykiai atsiranda iš tam tikros žodinės formulės. Svarbiausia žodinės sutarties rūšis buvo sponsio arba stipulatio. (stipuliacija). Sponsio sutartis buvo sudaroma tik tarp piliečių ištarus tam tikrą žodžių formulę. Manoma, kad sponsio iš pradžių buvo tam tikra priesaika, kuria įsipareigojęs asmuo patvirtindavo savo pažadą. Stipuliacijos forma irgi labai paprasta: kreditoriaus klausimas ir skolininko atsakymas turi atitikti tam tikrą formulę, atsakymas turi visiškai atitikti klausimą, pvz., kai prašoma šimto, nnegalima žadėti dešimt. Klausimas ir atsakymas turi būti žodiniai, o tai reiškė, kad sudarydamos sutartį šalys turi būti vienoje vietoje. Vos tik atsiradus stipulatio sutartims jos pradėtos vartoti ne tik dviejų, bet ir kelių asmenų teisiniams santykiams įforminti, kai vieną iiš šalių atstovauja ne vienas bet keli dalyviai.

Stipuliacijos sutartis sukurdavo abstrakčią prievolę, kuri rėmėsi vien tik kreditoriaus klausimu ir debitoriaus atsakymu. Stipuliacijos prievolės buvo griežtai vienašalės: kreditorius – tik kreditorius, skolininkas – tik skolininkas. Kreditorius galėjo reikalauti tik to, kas pažadėta, be jokių priedų: nei nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo, atlyginimo, nei procentų.

Dėl savo formos paprastumo ir lankstumo stipuliacija greitai tapo universalia sutartimi. Ji maksimaliai palengvino skolos įrodinėjimą teisme: ieškiniui pagrįsti pakako įrodyti stipuliacijos faktą. Laikui bėgant stipuliacijos sutartis dar labiau supaprastėjo, sumažėjo jos formalizmas.

Rašytinės sutartys. Teisinė rašytinių sutarčių prigimtis pasireiškia tuo, kad prievolė atsiranda ne iš paprasto, žodinio šalių susitarimo, bet turi būti įforminta raštu. Rašytine sutartimi buvo įforminamos tik piniginės prievolės. Todėl jos nebuvo tokios ppatogios kaip stipuliacija. Bet rašytinė sutartis turėjo tokį privalumą, kad ją galėjo sudaryti ne vienoje vietoje esančios šalys, taip pat ir nebyliai.

Viena iš ankstyviausių rašytinės sutarties formų buvo įrašas romėnų ūkio apskaitos knygose, kurios buvo pildomos itin kruopščiai. Jeigu kreditorius savo knygoje įrašydavo paskolintą sumą, o skolininkas pripažindavo šią skolą ir taip pat įrašydavo į savo knygą, tai buvo traktuojama kaip rašytinė sutartis. Rašytine sutartimi buvo įforminamos tik piniginės prievolės. Ji buvo taikoma tik romėnams, nes tarp peregrinų plačiai praktikuota kkitokios sutartys: syngraphae ir chirographa. Chirographum – tai skolininko parašytas dokumentas, liudijantis jo skolą, o syngrapha – dokumentas, kuriame įforminta abiejų šalių prievolė, patvirtinta kreditoriaus ir skolininko parašais ir antspaudais.6

Realinės sutartys. Realinėmis vadinamos sutartys, kurių galiojimui nepakanka paprasto šalių susitarimo, o reikalaujama, kad būtų faktiškai perduotas daiktas. Iki to laiko, kol daiktas (sutarties dalykas) neperduotas, susitarimas teisinės reikšmės neturi. Seniausia žinoma realinė sutartis yra mutuum – neformali paskola. Mutuum teisinė esmė yra ta, kad viena šalis (kreditorius) duoda kitai (skolininkui) tam tikrą sumą pinigų arba kitokių daiktų. Pasibaigus nustatytam terminui arba kreditoriui pareikalavus, jam (kreditoriui) turėjo būti grąžinama toks pats tokių pačių daiktų kiekis. Taigi paskolos objektu galėjo būti tik tokie daiktai, kurie turėjo rūšies požymius t.y. kuriuos galima išmatuoti, sverti, skaičiuoti.

Klasikiniai teisininkai mutuum jau laiko sutartiniais santykiais ir ieškinius iš jų atskiria nuo ieškinių dėl nepagrįsto praturtėjimo. Antai, Paulius nurodo, kad paskolos santykiams nepakanka paprasto pinigų perdavimo, o būtina, kad šalių valia nustatytų paskolos santykius.

Realinės sutartys atsirado kartu su daiktų perdavimu. Realinės sutartys – tai sutartys, kurioms galioti nepakanka paprasto šalių susitarimo, o reikalaujama faktiškai perduoti daiktą. Kol daiktas neperduotas, susitarimas teisinės reikšmės neturi. Romėnai žinojo keturias rūšių realines sutartis: paskolos (sunaudojamų daiktų), nesunaudojamų daiktų panaudos, pasaugos ir įįkeitimo.

Konsensualinės sutartys – tai tokios sutartys, kurios atsirasdavo iš paprasto šalių susitarimo. Tai pirkimo – pardavimo, nuomos, bendrovės, pavedimo sutartys.

Pirkimo – pardavimo sutartis (emptio – venditio). Seniausiais laikais pirkimas – pardavimas buvo atliekamas mancipacijos keliu. Vėliau mancipuojami buvo tik res mancipi, o nemancipuojami buvo perleidžiami cesijos arba tradicijos būdu. Visais šiais atvejais iškildavo daiktinės nuosavybės teisės perdavimo aktas, o susitarimas dėl daikto pardavimo jokios reikšmės neturėjo. Vėlesniais laikais buvo pripažinta paprasta konsensualinė pirkimo – pardavimo sutartis.

Pagrindiniai pirkimo – pardavimo sutarties elementai buvo pirkimo -pardavimo dalykas – merx, ir kaina – pretium. Pardavimo dalyku galėjo būti bet koks daiktas, neišimtas iš civilinės apyvartos ir turintis ekonominę vertę (res corporales, incorporales), net būsimi daiktai, pvz. sekančių metų derlius. Kaina turėjo būti išreikšta tam tikra pinigų suma. Jeigu sandorio kaina buvo nurodoma ne pinigais, o tam tikru daiktiniu ekvivalentu, tai buvo laikoma, kad sudaryta ne pirkimo – pardavimo, o mainų sutartis. Kaina turėjo būti certum, t.y. apibrėžta ir tikra, reali, o ne dėl akių nurodyta tik tam, kad paslėptų dovanojimą.

Kaina buvo nustatoma laisvu šalių susitarimu, teismas nespręsdavo ar ji teisinga. Tik viena Diokleciano7 konstitucija nustatė išimtį: nekilnojamojo turto pardavėjas, gavęs mažiau kaip pusę jos vertės, turėjo teisę reikalauti sutartį panaikinti.

Pirkėjas tturėjo iš esmės vieną pareigą – sumokėti sutartą kainą. Tuo tarpu pardavėjo pareigos sudėtingesnės. Kadangi sutarties tikslas – perkelti nuosavybės teisę pirkėjui, tai pagrindinė pardavėjo pareiga – perduoti daiktą natūra. Bet ką daryti, jeigu vėliau pasirodytų, kad pardavėjas nebuvo savininkas. Šiuo atveju buvo taikoma vadinama evictio, t.y. daiktas, kuris trečiojo asmens teismo keliu iš pirkėjo gali būti atimtas. Tam, kad būtų apsaugoti pirkėjo interesai evikcijos atveju, buvo nustatyta, jog pirkėjas galėjo reikalauti iš pardavėjo nuostolių atlyginimo jeigu sutartyje nebuvo numatyta kitaip.

Nuomos sutartis (locatio – conductio) ir jos rūšys. Romoje buvo trys nuomos sutarties rūšys:

Daiktų nuoma (locatio – conductio rei). Šia sutartimi viena šalis – nuomotojas įsipareigoja

perduoti daiktą naudojimuisi kitai šaliai – nuomininkui, o pastaroji mokėti nuomos mokestį. Skirtingai negu pradavėjas pirkimo – pardavimo sutartyje, nuomotojas atsakė netgi tuo atveju, kai negalėjo perduoti nuomininkui daikto naudotis dėl atsitiktinių aplinkybių. Tokiu atveju jis negalėjo reikalauti ir nuompinigių.

Darbo jėgos samdos, paslaugų sutartis (locatio – conductio operarum). Pagal šią sutartį vienas

laisvas žmogus patenka kito dispozicijon, t.y. už nustatytą atlyginimą tam tikram laikui parduoda savo darbo jėgą, pvz. parsisamdo vežiku. Paprastai šios sutarties dalyku galėjo būti tik “juodi” (fiziniai) darbai.

Rangos sutartis (locatio conductio operis). Pagal šią sutartį vienas asmuo įsipareigoja už

nustatytą atlyginimą

atlikti kito asmens naudai tam tikrą darbą, pvz., pastatyti namą. Medžiagos turėjo būti užsakytojo, nes kitaip buvo laikoma, kad sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis. Nuo darbo jėgos samdos sutarties skiriasi tuo, kad rangovas turėjo perduoti užbaigto darbo rezultatą.

Pavedimo sutartis (mandatum). Pavedimo sutartimi vienas asmuo paveda kitam atlikti kokį nors vieną ar kelis veiksmus, o asmuo, kuriam pavesta atlikti, įsipareigoja tai padaryti neatlygintinai. Nuo samdos ši sutartis skiriasi tuo, kad ji yra neatlygintina. Prievolės pagal šią sutartį yra asmeninio pobūdžio. Jos ppasibaigia vienos šalies mirtimi arba atsisakymu nuo sutarties. Pavedimo dalyką sudarė tiek juridiniai veiksmai (sandorių sudarymas, procesiniai veiksmai), tiek faktinio pobūdžio paslaugos (neatlygintinas rūbų sutvarkymas).

Romos teisininkų nuomone, mandatum yra kilusi iš visuomeninės pareigos ir draugystės, o pareigos vykdymas ir užmokesčio už tai gavimas, romėnų požiūriu nesuderinami dalykai. Jeigu už tokio veiksmo įvykdymą buvo imamas užmokestis, tai pavedimo sutartis tapdavo nuomos sutartimi. Atlikęs pavestus veiksmus asmuo galėjo gauti dovaną: tai buvo pripažinta ir leistina. Pavedimo sutartis buvo nutraukiama vienai ar kitai ššaliai atsisakius nuo sutarties, o taip pat vienai iš jų mirus.

Bendrovės sutartis (societas). Istoriškai bendrovės sutartis išsivystė iš consortium, t.y. brolių susitarimo po tėvo mirties turto nesidalyti, o ūkininkauti bendrai. Todėl ir vėliau bendrovės narių santykiai iš dalies atspindėjo giminystės ssantykius. Pvz., bendrovės nariai tarpusavyje atsakė už culpa in concreto, t.y. buvo reikalaujama, kad kiekvienas narys bendrovės reikalais rūpintųsi kaip savaisiais.

Buvo keturios bendrovių rūšys:

Pilnoji (societas omnium bonorum). Tokiai bendrovei priklausė visas jos narių turtas, net įgytas

atsitiktinai, pvz., paveldėtas iš pašalinio asmens;

Ribota bendrovė (societas quesus). Jai priklausė tik tas turtas, kuris buvo įgytas bendrovės

ūkinės veiklos dėka;

Societas unius negotiationis, kuri buvo steigiama tam tikrai ekonominės veiklos sričiai. Pvz.,

susitariama, kad bendrai bus vykdoma prekyba, o likusiose srityse bendrovės nariai veiks atskirai.

Laikina bendrovė (societas unius rei). Tokios bendrovės buvo steigiamos tam, kad būtų galima

sudaryti kokį nors vienkartinį sandorį, pvz., bendrai nupirkti dvarą.

Bendrovės sutartis turėjo labai asmeninį pobūdį. Ji sugriūdavo mirus bent vienam bendrovės nariui ir galėjo būti bet kuriuo metu panaikinta bent vieno nnario reikalavimu.

Paktai. Laikui bėgant atsirado ypatinga susitarimų rūšis, kurių negalima buvo priskirti nei prie tipinių, nei prie bevardžių sutarčių. Tokius susitarimus romėnai vadino “pacta”(paktais). Jie buvo panašūs į konsensualines sutartis, nes įsigaliodavo nuo susitarimo momento.

Paktas buvo savanoriškas šalių susitarimas užbaigti ginčą. Toks susitarimas užkirsdavo kelią potencialiam ieškovui imtis procesinių veiksmų. Dažnai paktais buvo norima arba panaikinti debitoriaus atsakomybę, arba ją sumažinti (paktai didinantys debitoriaus atsakomybę buvo nepripažįstami). Paktą galima buvo sudaryti pasirašant pagrindinę sutartį arba po to.

Atskirai buvo išskiriami pretoriaus ppaktai. Pretoriai kartais gynė tokius susitarimus, kurie ius civile požiūriu neturėjo sukurti prievolės. Pretoriai galėjo pripažinti teisę į ieškinį, pagrįstą faktu (actionem in factum), jeigu nuspręsdavo, kad to reikalauja tikslingumo principas arba svarbus visuomeninis interesas. Tokie susitarimai buvo ginami pretoriniais ieškiniais in factum, viduramžiais pavadinti pretorių paktais (pacta pretoria).

4. SUTARČIŲ GALIOJIMO SĄLYGOS

Tam, kad sutartis galiotų, pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pagrindiniai kiekvienos sutarties elementai yra: sutarties objektas arba dalykas, sutarties pagrindas ir šalių valia bei jos išreiškimo būdas.

Sutarties objektas yra tai, ką debitorius įsipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teisę iš jo reikalauti. Sutarties objektu gali būti veiksmas arba susilaikymas nuo veiksmo. Kad sutartis nebūtų niekinė, jos dalykas turi atitikti keturias sąlygas: juo negali būti veiksmas, ar susilaikymas nuo jo prieštaraujantis teisei ir geriems papročiams, jis turi būti įmanomas įvykdyti, jis turi tenkinti kreditoriaus interesus, jis turi būti įsipareigojimas kreditoriui, bet ne trečiam asmeniui, ir pasižadėti turi debitorius, o ne kitas asmuo.

Neprieštaravimas teisei ir geriems papročiams. Pasižadėjimas padaryti nusikaltimą buvo pripažįstamas niekiniu. Niekiniu taip pat pripažintas įsipareigojimas, prieštaraujantis geriems papročiams, pavyzdžiui, nesituokti arba testamentu palikti turtą tam tikram asmeniui. Gajus teigė, kad prievolė neatsiranda, jeigu kažkas įsipareigoja atlikti veiksmus, prieštaraujančius geriems papročiams, pavyzdžiui, apvogti arba įžeisti TTitijų (si quis de ea re mandet, ąuae contra bonos mores est, non contrahit obligationem veluti, si tibi mandem, ut Titio furtum aut iniuriam facias)8. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir Justiniano Institucijose.

Galimumas įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą. Nėra nei prievolės, nei sutarties, jei veiksmo neįmanoma įvykdyti fiziškai arba teisiškai (pvz., niekinis bus įsipareigojimas perduoti daiktą, neegzistuojantį gamtoje). Esant dvišalei sutarčiai, jeigu vienos šalies įsipareigojimas neįvykdomas, kitai šaliai taip pat nėra prievolės. Tačiau, jeigu ši savo prievolę jau įvykdė, gali tai, ką įvykdžiusi, išsireikalauti. Tik vėliau teisės mokslas priėjo išvados, kad sąžiningi pirkėjai, turintys nuostolių dėl niekinės sutarties, gali pareikšti ieškinį ir reikalauti iš nesąžiningos šalies atlyginti nuostolius.

Kreditoriaus interesų tenkinimas. Prievolės objektas turi tenkinti kreditoriaus interesus, būti jam naudingas. Ulpianas sakė: „Kiekvienas turi gauti tai, kuo yra suinteresuotas (ąuodsua interesi), tuo tarpu aš visiškai nesu suinteresuotas tuo, kad kažkas būtų duodama kitam.“9 Nesant naudos, teisėjas, turintis priteisti dėl sutarties nevykdymo atsiradusius nuostolius, negali nieko priteisti. Vadinasi, nesant ieškinio, nėra ir prievolės. Šitaip galėjo atsitikti trim atvejais: kai prievolės objektas jau priklauso kreditoriui, nes nėra jokio intereso tapti savo daikto kreditoriumi; prievolėms, kilusioms iš sutarčių, būtinas piniginis kreditoriaus interesas, kad jį būtų galima įvertinti pinigais; jeigu sutarties objektas nėra apibrėžtas.

Sutarties objektas turėjo būti tiksliai nnurodytas, kad teisėjas galėtų jį įvertinti pinigais (pvz., rugių – kiekį). Prievolės objektas galėjo būti tiek individualiais, tiek ir rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai. Dėl skolininko kaltės žuvus rūšiniais požymiais apibrėžtam daiktui, prievolė nesibaigė (genus perire non censetur), nes, romėnų manymu, rūšis negali žūti. Skolininkas privalėjo grąžinti tokį patį kiekį tos pačios rūšies daiktų. Žuvus individualiais požymiais apibrėžtam daiktui, prievolė baigdavosi, nes taikytas principas, kad nepakeičiamas daiktas žūsta kreditoriaus nenaudai (species perit ei cui debetur). Species žuvus dėl skolininko kaltės, prievolė vis tiek baigdavosi, tačiau kreditorius įgydavo teisę reikalauti atlyginti susidariusius nuostolius.

Prievolės pagrindas (causa) yra artimiausias tiesioginis tikslas, dėl kurio sudaryta sutartis. Sudarydamas sutartį asmuo gali turėti kelis tikslus (pvz., įgyti nuosavybę, naudotis daiktu, o vėliau jį parduoti), tačiau teisiškai reikšmingas yra būtent artimiausias tiesioginis tikslas, dėl kurio jis sudaro sutartį (pvz., pirkdamas daiktą – įgyti nuosavybės teisę). Causa skiriasi nuo paprasto motyvo, paskatinusio asmenį sudaryti sutartį, kurio santykis su causa yra kaip priežasties priežastis. Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutarties causa yra nuosavybės teisės perleidimas, o causa motyvas galėjo būti noras vėliau šį daiktą išnuomoti, ką nors iš jo pasigaminti ir t. t.

Senoji ius civile pripažino tik formalias sutartis – jų galiojimas nepriklausė nuo jų pagrindo. Debitoriaus prievolė priklausė vien nuo iškilmingos

formulės pareiškimo. Tačiau reikalauta, kad debitorius taisyklingai atsakytų į kreditoriaus klausimą. Jeigu vienas asmuo, manydamas darąs mainus, pasižadėdavo duoti kitam asmeniui jautį už arklį, o kitas asmuo arklio nedavė, tai nors sutarties pagrindo nėra, prievolė yra. Taigi formaliosios sutartys buvo atsietos nuo pagrindo ir todėl šiuolaikinėje teisėje vadinamos abstrakčiomis.

Klasikinėje teisėje, kai sutarties pagrindas buvęs netinkamas arba liko neįvykdytas, prievolė laikyta negaliojančia. Sutartys, kurių galiojimas priklausė nuo jų pagrindo tinkamumo, vadintos kauzalinėmis. Esant tokiai sutarčiai debitoriaus interesus saugojo pretorius ir ius ccivile. Pretorius darė debitoriui išimtį ir šis galėjo nevykdyti sutarties, sudarytos be pagrindo. Civilinė teisė jam suteikė asmeninio ieškinio teisę (condictio), kuriuo remdamasis jis galėjo reikalauti grąžinti tai, ką, vykdydamas per klaidą sudarytą sutartį, buvo davęs.

Šalių valia ir jos išraiškos būdai. Kadangi kiekviena sutartis yra šalių išreiškimo valia, susitarimas, tai negali būti sutarties be šalių valios sutapimo. Dėl valios ydų sutartis negaliojo tokiais atvejais: kai yra vien debitoriaus įsipareigojimas, bet nėra kreditoriaus sutikimo, išskyrus dvi išimtis: votum – pažadas dviems, kkuris galioja savaime be valios sutapimo ir pollicitatio (pažadas) miestui, kuris galioja tik tada, jei buvo padarytas teisėtu pagrindu; kada nesutampa šalių valios laikas; kai sutikimas nėra rimtas, o duotas juokais.

Sutarties sudarymui nepakanka vien šalių vidinės valios, noro. Vidinė vvalia, kol ji neišreikšta, negali sukurti teisinių pasekmių, nes žmonės apie ją nieko nežino. Valios išreiškimo formos gali būti įvairios, tačiau dažniausiai valia išreiškiama žodžiu ar raštu. Be to, romėnų teisėje žinomi konkliudentiniai veiksmai, t.y. veiksmai, iš kurių galima spręsti, kad asmuo nori sudaryti tam tikrą sandorį.

Nebūtini sutarties elementai. Be pagrindinių sąlygų, būtinų sutarčiai galioti, dar yra neesminiai, nebūtini jos elementai. Tokie sutarties elementai paprastai buvo sąlyga ir terminas.

Sąlyga (conditio) – tai išskirtinė sutarties išlyga, siejanti teisinius sutarties padarinius su kokiu nors ateities įvykiu. Sutartys, kurios sudedamoji dalis yra sąlyga, vadinamos sąlyginėmis. Tai tokios sutartys, kai civilinių teisinių padarinių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas šalių sutarimu priklauso nuo to, įvyks ateityje tam tikras įvykis ar neįvyks, nežinant, jis ateityje apskritai įvyks aar ne.

Ne bet kuri sutarties sąlyga automatiškai darė sutartį sąlyginę. Sąlyga privalėjo turėti tam tikrų bruožų: sąlyga sutarties dalimi turi tapti tik sutarties šalių valia, šalys turi nežinoti, bus ateityje patenkinta ši sąlyga ar ne. Todėl sąlyga nepripažįstami tokie atvejai:

Conditiones in praesens – tai išlygos, nuo kurių taip pat priklauso civilinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas. Nuo sąlygų jos skiriasi tuo, kad sudarant sutartį visada aišku, įvyko conditiones in praesens ar ne. Šiuo atveju trūksta neapibrėžtumo požymio, būtino kkiekvienai sąlyginei sutarčiai. Conditiones necessariae – tai įvykiai, kurie būtinai turi įvykti. Šalims sudarius sutartį, kurios sudedamoji dalis yra conditiones necessariae, laikoma esant ne sąlyginę, o terminuotą sutartį.

Conditiones impossibiles – tai įvykiai, dėl kurių jau sudarant sutartį yra objektyviai aišku, kad jie negali įvykti. Kad šalys suvokia negalimumą, šiuo atveju reikšmės neturi.

Sąlyga turi būti susijusi su tuo, bus ateityje tam tikras įvykis ar ne; sąlyga turi būti teisėta ir neprieštarauti geriems papročiams. Romėnai sąlygas skirstė į įvairias grupes, vadovaudamiesi skirtingais kriterijais. Labiausiai paplitęs sąlygų skirstymas į atidedamąsias ir naikinamąsias bei teigiamas ir neigiamas.

Atidedamosios sąlygos yra tokios, kai šalys sieja sutarties teisinių padarinių atsiradimą su tam tikros aplinkybės atsiradimu ateityje. Pavyzdžiui, išnuomojama žemė arba namas bus išnuomota, jeigu nuomotojui pavyks persikelti į kitą vietovę. Sutarties su atidedamąja sąlyga šalių teisinė padėtis iki to laiko, kol atsiras sąlygoje numatyta aplinkybė, yra neapibrėžta (pendentia). Kreditorius turi sąlyginę teisę, galinčią pereiti įpėdiniui, o debitorius – sąlyginę pareigą. Tačiau subjektinės teisės ir pareigos tikrąja šių terminų prasme nėra, jos atsiranda įvykus sąlygai. Sąlygai neįvykus, išnyksta ir pendentia.

Sąlyga, lemianti ne sutarties teisinių padarinių atsiradimą, o jų išnykimą, vadinama naikinamąja. Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad jeigu pirkėjas per savaitę nesumokės perkamo daikto kainos, bus laikoma kkad jis daikto nenupirko. Sutarties su naikinamąja sąlyga teisiniai padariniai atsiranda, t.y. sutartis įsigalioja, nuo sudarymo momento, bet, įvykus sąlygai, pasibaigia ipso iure be atskiro suinteresuoto asmens prašymo.

Teigiamos yra tokios sąlygos, kai civilinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas sutartyje daromas priklausomas nuo sąlygos patenkinimo.

Neigiamos yra tokios sąlygos, kai civilinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas sutartyje daromas priklausomas nuo to, kad sąlyga nebus įgyvendinta.

Terminas (dies) panašus į conditio tuo, kad sutarties teisiniai padariniai taip pat siejami su tam tikru įvykiu. Tačiau skiriasi tuo, kad šis įvykis neišvengiamai turi įvykti, nors iš anksto gali būti ir nežinoma, kada tai bus. Terminai gali būti tiksliai apibrėžti, kai tiksliai žinoma, kada numatyta aplinkybė atsiras, santykiškai apibrėžti – žinoma, kad termine numatytas įvykis įvyks, bet nežinoma kada, sąlyginiai, t. y. susiję su sąlyga. Šiuo atveju išlyga formuluojama kaip terminas, tačiau teisinės prigimties atžvilgiu ji artimesnė kondicijai. Terminai, kaip ir kondicijos, gali būti atidedamieji ir naikinamieji. Atidedamasis (dies a quo) yra terminas, kuriam suėjus sutartis įsigalioja. Naikinamasis (dies ad ąueni) yra terminas, kuriam suėjus sutartis nustoja galioti.

5. PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMAS

Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai priemonė paskatinti skolininką įvykdyti savo pareigą. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė yra ta, kad, skolininkui netinkamai įvykdžius prievolę arba jos neįvykdžius, kkreditorius įgyja papildomą galimybę (greta nuostolių išieškojimo) paveikti skolininką, kad šis įvykdytų prievolę. Prievolės įvykdymo užtikrinimas yra papildoma prievolė, skirta pagrindinės įvykdymui užtikrinti.

Romoje buvo tokie prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, arba būdai: rankpinigiai (arra), netesybos (bauda) (poena), įkeitimas (pignus ir hypotheca), laidavimas (adpromissio).

Rankpinigiai galėjo būti daiktai arba tam tikra suma, vienos iš susitariančių šalių duodami pagal sutartį antrajai šaliai sutarties sudarymui įrodyti ir jos įvykdymui užtikrinti. Rankpinigiai tik patvirtino sudarius sutartį ir vadinosi arra confirmatoria. Įvykdymo užtikrinimo funkciją (arra poenalis) jiems suteikė tik Justiniano 528 m. konstitucija. Nustatyta, kad pirkėjas, atsisakęs įvykdyti sutartį, praranda rankpinigius, o šitaip pasielgęs pardavėjas turi grąžinti juos dvigubo dydžio. Kai sutartis.vykdyta normaliai, rankpinigiai įskaityti į prievolės mokėjimo sąskaitą.

Netesybos (poena) – tai skolininko įsipareigojimas neįvykdžius prievolės arba įvykdžius ją netinkamai sumokėti kreditoriui tam tikrą sumą. Netesybos buvo nustatomos stipuliacijos keliu. Romos teisininkai buvo linkę manyti, kad netesybų baudos atleidžia skolininką nuo pareigos įvykdyti pagrindinę prievolę.

6. PRIEVOLIŲ PASIBAIGIMAS

Prievolė, atsiradusi sudarius sutartį, privalo pasibaigti. Romėnų teisininkai suformulavo aiškias sąvokas, nusakančias teisines prievolių pasibaigimo charakteristikas. Romoje galiojo taisyklė: kokiu būdu tampama prievolės dalyviais, tokiu iš jos ir išsilaisvinama. Tai matoma jau iš pačių institutų pavadinimų: obligatio (prievolė) – surišimas, solutio (prievolės pasibaigimas) – atrišimas, išlaisvinimas. Seniausiais laikais solutio reiškė skolininko

išsilaisvinimą iš grandinių, vėliau – atleidimą nuo asmeninės priklausomybės kreditoriui ir galiausiai — prievolės įvykdymą.

Prievolės baigdavosi įvykdymu, įskaitymu, novacija, šalių susitarimu arba vienasmenišku kreditoriaus veiksmu, skolininko ir kreditoriaus sutapimu, negalimumu įvykdyti, šalies mirtimi.

Prievolės įvykdymas (solutio) – svarbiausias prievolių pasibaigimo būdas. Prievolę galėjo įvykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo net be skolininko sutikimo. Ją reikėjo įvykdyti kreditoriui arba jo nurodytam asmeniui. Pačioje sutartyje galėjo būti numatytas subsidiarus t.y. greta kreditoriaus įvykdymo priėmėjas. Buvo reikalaujama, kad vykdytojas būtų asmuo, turintis tteisę disponuoti savo turtu. Įvykdymą galėjo priimti tik veiksnus asmuo. Seniausiais laikais prievolę buvo galima įvykdyti tik veiksmais, simetriškai priešingais jos sudarymui (contrarius actus), ištariant priešingo turinio formules. Vėlesniais laikais,prievolės įvykdymui kelti tokie reikalavimai.

Įvykdymas turėjo tiksliai atitikti prievolės turinį. Be kreditoriaus sutikimo nebuvo galima įvykdyti prievolės dalimis, nes ji laikyta vientisa ir jos vykdymas turėjo atitikti atsiradimą. Buvo galima atlikti pakeitimą tik kreditoriaus leidimu. Tai datio in solutum – davimas įvykdymo sąskaiton, pavyzdžiui, vietoj pinigų atiduodamas žemės sklypas. Justiniano Novelose kkreditorius net įpareigojamas vietoj pinigų priimti nekilnojamąjį turtą. Taigi jis tapdavo pirkėju per prievartą.

Kreditoriui atsisakius priimti prievolę arba negalint jos priimti dėl to, kad, pavyzdžiui, išvyks, skolininkas gali perduoti skolos sumą su procentais į iždo depozitą. Kai debitorius (skolininkas) turi kkelias prievoles, teisė įskaityti eilinį mokėjimą į tam tikrą skolą priklauso skolininkui, o šiam jos nenurodžius, tai padaro kreditorius. Nė vienai šaliai nenurodžius skolos, taikyta tokia eiliškumo tvarka: procentai, pagrindinė suma, skolos, pribrendusios priverstiniam išieškojimui, paskui kitos, skolos užtikrintos įkaitu, vėliau – neužtikrintos.

Įvykdymo vieta pripažįstama atsakovo gyvenamoji vieta, nes ten galima pateikti dėl prievolės ieškinį, o šalių susitarimu – Roma. Prievolę būtina įvykdyti laiku, t. y. kada numatyta sutartyje, arba per tam tikrą laikotarpį, kurį numato sandoris. Kai sutartyje įvykdymo laikas nenurodytas ir negalima jo nustatyti, prievolė įvykdoma pagal pirmą kreditoriaus reikalavimą. Prieš laiką galima įvykdyti prievolę, kai tai nepažeidžia kreditoriaus interesų.

Prievolių įskaitymas (compensatio). Kai kreditorius turi reikalavimą skolininkui, o šis – kreditoriui, tam tikromis sąlygomis ta šių reikalavimų dalis, kkur jie vienas kitą padengia, laikoma įvykdyta ir priklauso išieškoti tik likutį. Toks prievolių pasibaigimo būdas vadinamas prievolių įskaitymu. Romoje įskaitymas atsirado ne kaip prievolių pasibaigimo būdas, o kaip teismo proceso supaprastinimo priemonė. Įskaitymas pradėtas taikyti tik atsiradus formuliariniam procesui. Iki tol priešiniai ieškiniai nejungti. Dažniausiai prievolės įskaitymas taikytas esant bankininko ieškiniui keliems skolininkams – įskaitytos klientų savitarpio pretenzijos.

Justiniano kodifikuota teisė nustatė prievolių įskaitymo sąlygas. Buvo įskaitomi tik priešiniai, galiojantys, vienarūšiai, subrendę (atėjęs mokėjimo terminas), aiškūs (neginčijami) reikalavimai.

Novacija – tai ssutartis, kuria esama prievolė panaikinama ir vietoj jos nustatoma nauja. Šalių valia privalėjo būti orientuojama į senosios prievolės pakeitimą nauja (animus novandi). Be to, į prievolę turėjo įeiti naujas elementas. Reikalauta, kad pasikeistų sutarties pagrindas, turinys arba subjektai.

Atleidimas nuo skolos (remissio debiti) Romoje vyko formaliai. Tai galėjo padaryti šalys savo susitarimu arba kreditorius vienašaliu veiksmu, dažniausiai nurodydamas tai testamente. Buvo taikomas imaginaria solutio – tariamas įvykdymas. Dažniausiai atlikta procedūra per aes et libram, t. y. naudota ketus ir svarstyklės. Dalyvaujant svėrėjui ir penkiems liudytojams, skolininkas paberdavo ant svarstyklių kelis ketaus trupinius, o svėrėjas pareikšdavo, kad debitorius skolą sumokėjęs.

Tariamojo prievolės įvykdymo rūšis buvo ir acceptiliato. Akcepteliacija – tai kreditoriaus žodinis pareiškimas, kad jis atgavo skolą. Tai buvo būdas panaikinti verbalines sutartis. Kreditorius ir vienašališkai galėjo atsisakyti skolos, dažniausiai testamentu.

Skolininko ir kreditoriaus sutapimas (confusio – susiliejimas). Dažniausiai šitaip atsitikdavo paveldėjimo būdu kai kas nors, tapęs skolininko įpėdiniu, nustodavo būti kreditorius.

Negalėjimas įvykdyti prievolės. Prievolės dalykui, apibrėžtam individualiais požymiais, žuvus nesant skolininko kaltės, atsiranda fizinis negalimumas įvykdyti prievolę. Kai prievolę objektyviai įmanoma įvykdyti, bet teisiškai neleistina, yra juridinis negalimumas. Pasitaikydavo atvejų, kai, negalint įvykdyti, prievolės apskritai neatsiranda. Tada galiojo taisyklė: impossibilium nulla obligatio est10, t. y. prievolė, kurios dalykas neįmanomas, yra niekinė.

Šalies mirtis pprievolės nenutraukdavo, nes įpėdinis buvo universalus teisių perėmėjas. Tik skolos iš deliktų buvo neperleidžiamos paveldėjimu ir pasibaigdavo kaltininkui mirus. Tačiau reikalavimo teisė pereidavo nukentėjusiojo įpėdiniams, išskyrus grynai asmeninius ieškinius (dėl įžeidimo ir pan.), vadinamus actiones vindictam spirantes – ieškiniais, kvėpuojančiais kerštu.

7. ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ PAŽEIDIMĄ

Skolininkas už prievolės neįvykdymą, netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą atsakė nustatyta tvarka. Iš pradžių ši atsakomybė buvo asmeninė (iki užmušimo). Laikui bėgant ji švelnėjo ir galiausiai IV a. pr. Kr. Petelijaus įstatyme nustatyta, kad skolininkai už prievolių pažeidimą atsako ne savo asmeniu, o turtu.

Klasikinėje romėnų teisėje ši atsakomybė reiškė skolininko pareigą atlyginti žalą. Ši galėjo atsirasti dėl sutarties neįvykdymo arba kitų neteisėtų skolininko veiksmų, vadinamų bendru deliktų vardu. Romos teisininkai į žalos sąvoką įtraukė du elementus: pozityvius nuostolius (damnum emergens), t. y. kreditoriaus turėtas išlaidas, jo turto netekimą arba sužalojimą ir negautą naudą (lucrum cessans), t. y. kreditoriaus negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, skolininkui įvykdžius prievolę.

Iš Gajaus Institucijų matyti, kad žalos atlyginimo dydis kartais buvo nustatomas pagal sužalotų, nepateiktų ir panašiai daiktų rinkos vertę. Tačiau dažniausiai jis nustatomas remiantis kreditoriaus interesu. Terminas „interesse“ („būti tarp“) rodo, kad, šitaip skaičiuojant žalą, priteisiamas įsivaizduojamos kreditoriaus turto padėties, kokia būtų buvusi, skolininkui įvykdžius prievolę arba nepadarius delikto, iir realios padėties, atsiradusios dėl delikto ar prievolės neįvykdymo, skirtumas.

Atlyginami turėjo būti tiesioginiai nuostoliai, t.y. artimiausi juridinio fakto, kuris yra žalos atlyginimo pagrindas, padariniai. Pavyzdžiui, kažkas pardavė kviečius, bet neperdavė jų pirkėjui ir dėl to išmirė šio vergai. Pardavėjas privalėjo atlyginti tik kviečių, o ne žuvusių vergų vertę.

Skolininkas atsakė už prievolės pažeidimą tik būdamas kaltas. Kaltė (culpa) plačiai suprantama kaip nesilaikymas teisės reikalaujamo elgesio. Digestuose sakoma: nėra kaltės, jeigu laikytasi visko, ko reikalaujama. Pagal sunkumo laipsnį kaltė skirstyta į kelias rūšis. Atsakomybė už prievolių pažeidimą priklausė nuo kaltės laipsnio (formos). Pirmiausia culpa turėjo dvi formas: plačiai suprantant – tyčia (dolus) ir siaurai suprantant – neatsargumas.

Tyčia (dolus) – tai sunkiausia kaltės forma, kai skolininkas numatė savo veiklos padarinius ir jų geidė. Šiuo atveju skolininkas visuomet privalėjo atlyginti žalą. Net išankstiniu susitarimu negalėjo būti atleidžiama nuo atsakomybės, nes toks susitarimas prieštarauja sąžinei ir geriems papročiams ir todėl negalioja.

Neatsargumas yra tada, kai skolininkas nenumato savo veiklos padarinių, bet turi juos numatyti. Skirtos dvi pagrindinės neatsargumo formos: culpa lata – sunki kaltė, arba didelis neatsargumas, ir culpa levis – nedidelė kaltė, arba mažas neatsargumas. Šios sąvokos skyrėsi tuo, kad culpa lata laikyta padarius tą, kuris nenumato ir nesupranta to, ką numato ir supranta

bet kuris „vidutinis žmogus“. Už culpa lata atsakyta kaip ir už dolus: „culpa lata dolo aequiparatur”11 – didelis neatsargumas prilyginamas tyčiai. Culpa levis yra tada, kai skolininkas elgiasi taip, kaip „geras, rūpestingas šeimininkas“ nesielgtų. Culpa levis sukeldavo atsakomybę tik kai sutartis sudaryta vien jo (pvz., neatlyginamos panaudos) arba abiejų šalių interesais (pvz., nuomos). Prie culpa levis priskirtas ir atvejis, kai kas nors padaręs žalą dėl nesugebėjimo ar nepatirties, nors ėmęsis darbo kaip savo dalyko meistras (ut artifex). Culpa levis ir cculpa lata skirtumas klasikiniu laikotarpiu ir vėlesniais laikais romėnų teisininkų grįstas abstrakčiu „vidutinio žmogaus“ ir „rūpestingo šeimininko“ elgesio matu. Todėl vėliau šios kaltės formos gavo culpa in abstracto – kaltės pagal abstraktų matą, pavadinimą.

Skirtingai nuo kaltės pagal abstraktų matą, skirta trečioji kaltės rūšis — culpa in concreto, t. y. kaltė, nustatoma konkrečiu matu. Kaltu pripažintas skolininkas, vykdydamas prievolę buvęs mažiau rūpestingas negu tvarkydamas savo asmeninius reikalus. Ji taikyta tik ribotam sutarčių ratui, pavyzdžiui, bendrovės sutartims. Bendrovės narys bendrovės reikalus tturėjo tvarkyti taip pat rūpestingai, kaip jis (o ne įsivaizduojamas „vidutinis žmogus“) tvarko savo asmeninius.

Paprastai skolininkas atsakė už dėl jo kaltės padarytą žalą, o už trečiųjų asmenų veiksmus neatsakė. Už juos reikėjo atsakyti tik blogai pasirinkus padėjėją, jo tinkamai neprižiūrėjus iir panašiai.

Asmeniui gana rūpestingai atlikus savo pareigas, tačiau žalai vis tiek atsiradus, laikyta įvykus atsitiktinumą (casus). Casus – tai aplinkybės, sukėlusios prievolės pažeidimą be skolininko kaltės. Už casus neatsakė niekas, praktiškai jo padariniai slėgė šeimininką – casum sentit dominus. Skolininkas atsakė be kaltės, t.y. už casus, jeigu buvo prisiėmęs išskirtines pareigas saugoti, pavyzdžiui, daiktą (custodia). Tokia atsakomybė pretoriaus ediktu, pavyzdžiui, buvo nustatyta restoranų, viešbučių ir kitiems savininkams už priimtus savo klientų daiktus. Tačiau ir šiuo atveju skolininkas atleistas nuo atsakomybės, jeigu casus turėjo ypatingą jėgą, kuri neleido pasipriešinti, – cui resisti nonpotest. Toks casus vadintas aukštesniąja jėga (vis maior). Skolininkas už daikto žūtį dėl nenugalimos jėgos atsakė tik iki jai atsirandant.

8. PRIEVOLIŲ TARYTUM IŠ SUTARČIŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

Prievolių atsiradimo ppagrindai romėnų teisėje buvo esminis jų sisteminimo pradas. Pagal atsiradimo priežastis prievoles imta skirstyti į sutartis ir deliktus. Tačiau visi prievoliniai santykiai netilpo į šias sąvokas. Nuošalyje liko, pavyzdžiui, prievolės, atsirandančios nesant šalių sutarties, bet pobūdžio ir turinio atžvilgiu primenančios sutarčių prievoles. Poklasikiniu laikotarpiu šias prievoles imta vadinti obligationes ąuasi ex contractu. Jų turinį sudarė teisėtas elgesys, tačiau, skirtingai nuo sutarčių, čia nebuvo išreikštos abiejų šalių valios. Šių prievolių atsiradimo pagrindas – arba vienašalis sandoris, arba kiti faktai, kurių negalima llaikyti sutartimi. Pavadinimas obligationes ąuasi ex contractu atsirado ir praktiniais sumetimais, kadangi ginčytini šių prievolių klausimai spręsti panašiai kaip ir esant analogiškai sutarčiai. Obligationes ąuasi ex contractu Romos teisininkai skyrė į tris grupes. Jas sudarė tam tikrų rūšių prievolės: nepagrįsto praturtėjimo prievolės, svetimų reikalų tvarkymas be įgaliojimo ir bendrija.

Nepagrįsto praturtėjimo prievolės (condictio). Jau respublikos laikotarpio teisininkai suformulavo principą, kad asmeniui be pakankamo teisinio pagrindo praturtėjus kito asmens sąskaita įgytą turtą privalu grąžinti tam, kurio sąskaita praturtėta. Ieškinio, kuriuo reikalaujama be pagrindo įgyto turto, pavadinimas kilo iš legis actio per condictionem. Romėnai jį vadino condictio.

Šios institucijos gyvavimo pradžioje nepagrįstai turėjo būti praturtėta neteisėtai įgyjant nuosavybės teisę. Vėliau teisė į ieškinį imta teikti ir praturtėjus įgyjant kokią nors teisę. Vis dėlto romėnai nesukūrė bendrųjų principų, kuriais būtų galima vadovautis sprendžiant, ar asmuo praturtėjo be pagrindo. Ši problema išspręsta nustatant tipinius praturtėjimo be pagrindo atvejus. Jų buvo gana daug, bet pagrindiniai trys:

condictio indebiti – ieškinys, kurį asmuo pateikia sumokėjęs nesamą skolą, sumokėjęs ne jam privalomą sumokėti arba ne tam asmeniui reikalingą mokėti skolą. Kad ieškinys būtų patenkintas, reikėjo trijų sąlygų:

asmuo atliko veiksmus (pvz., mokėjimą), manydamas esant prievolę. Priešingu atveju veiksmai laikyti dovanojimu.

priimantis vykdymą asmuo turi manyti, jog prievolė tikrai eegzistuoja ir jis turi teisę reikalauti atlikti veiksmus. Nesant šio požymio, vykdymo priėmimas laikytas vagyste (furtum).

veikęs nesąžiningai praturtėjęs asmuo privalo visiškai atlyginti žalą, o sąžiningai — tik sumą, kuria praturtėta.

eondietio causa data non secuta – tai ieškinys, kuriuo siekiama susigrąžinti turtą, perduotą trečiajam asmeniui, tikintis, bet nesulaukus priešpriešinio veiksmo. Šis ieškinys neteiktas asmeniui atlikus amoralius veiksmus (pvz., davus kyšį);

condictio ob iniustam causam – ieškinys dėl sugrąžinto turto, perduoto įstatymui ar moralei priešingu tikslu. Šio ieškinio teisė suteikiama tik kai priešingai teisei ir moralei elgėsi ne davėjas.

Kiti atvejai, vadinti bendru condictiones sine causa vardu. Tada kondikcijos teisė suteikiama remiantis vien grynu praturtėjimu sine causa pagrindu, nesigilinant į aplinkybes. Dažniausiai tokios kondikcijos taikytos negalint pasinaudoti vindikaciniu ieškiniu (daiktas nepagrįsto įgijėjo suvartotas, susimaišęs su jo daiktais irt. t.).

Negotiorum gestio atsirasdavo kuriam nors asmeniui {negotiorum gestor) be kito asmens (dominus negotii) įgaliojimo ir įsipareigojimų savo valia atlikus šio naudai tam tikrus veiksmus (pvz., sumokėjus skolą). Taigi šių prievolinių santykių subjektai buvo du – asmuo, veikiantis kieno nors interesais (negotiorum gestor, arba gestor), ir asmuo, kurio interesais veikiama (dominus negotii). Prievolė, atsirandanti iš šių santykių, buvo praktiškai tapati prievolei, atirandančiai iš paveldimos (mandatum) sutarties. Būtent iš čia ir atsirado jos quasi – ssutartinis pobūdis.

Gestoriaus atliekami veiksmai (pavieniai ar keli) galėjo būti materialūs (pvz., pradedančio griūti namo remontas) arba teisiniai (pvz., svetimos skolos sumokėjimas). Negotiorum gestio teisiniam santykiui atsirasti romėnų teisė kėlė tam tikras sąlygas: tam tikrais veiksmais gestorius turi siekti sutvarkyti svetimus reikalus, veiksmu būtina siekti pozityvaus tikslo, atitinkami veiksmai galimi, kai neprieštarauja dominus negotii valiai (suinteresuotas asmuo nėra jų uždraudęs) ir kai jis pats negali pasirūpinti savo reikalais, reikalų tvarkymas šiuo būdu neatlyginamas.

Atlikus veiksmą remiantis išvardytomis sąlygomis, gestoriui atsirasdavo prievolė priklausomai nuo reikalų ir domini negotii suinteresuotumo galutinai sutvarkyti pradėtus reikalus. Be to, gestorius privalėjo atsiskaityti domino negotii ir perduoti jam viską, ką gavo. Kita vertus, dominus negotii privalėjo padengti visas gestoriaus turėtas išlaidas. Ši pareiga išliko ir kai gestoriaus veiksmai neatnešė pozityvaus rezultato. Dominus negotii privalėjo taip pat perimti iš gestoriaus visas prievoles, atsiradusias tvarkant jo reikalus.

Dominus negotii atsakė už savo kaltę (omnis culpa), kadangi gestio buvo atliekamas jo interesais. Gestorius galėjo negauti ir jokios naudos, bet kadangi tvarkė svetimus reikalus, atsakė omnis culpa pagrindu. Negotiorum gestio formavimosi pradžioje pretorius abi šalis gynė suteikdamas teisę pareikšti actio infactum. Vėliau pripažinti ir civiliniai ieškiniai. Justiniano teisėje jie vadinami actio negotiorum gestorum directa (tarnaujančiais dominus negotii) ir actio negotiorum gestorum contraria (tarnaujančiais

gestoriui)12.

Bendrija (Communio) galėjo susikurti atsitiktinai arba siekiant tam tikro tikslo. Tokia turtinė bendrija sukūrė ne tik turtinius (bendra nuosavybė), bet ir prievolinius bendrasavininkių santykius.

Turtinei bendrijai atsiradus dėl sudarytos sutarties, bendrasavininkių tarpusavio santykius, jų teises ir pareigas bendro daikto atžvilgiu taip pat reguliavo sutartis. Bendrija, atsiradusi dėl aplinkybių, nepriklausomų nuo jos narių valios, vadinta communio incidens. Iš to atsirandančios prievolės priskirtos prie obligationes quasi ex contractu kategorijos.

Visą bendrijos gyvavimo laikotarpį jos nariai galėjo naudotis bendru turtu, privalėjo bendrai dengti turto iišlaikymo išlaidas, o jų dydis priklausė nuo kiekvieno nario turto dalies. Jos dydis lėmė ir naudojimosi daikto duodamais vaisiais apimtį. Klasikinė romėnų teisė nereguliavo bendrijos narių teisinių santykių. Apsiribota tuo, kad bendrijos nariams suteikta teisė paduoti ieškinį dėl bendro turto padalijimo, t.y. reguliuota tik bendrijos narių teisinių santykių pasibaigimo tvarka. Išstoti iš bendrijos buvo galima kai bendroji nuosavybė atsirado priėmus palikimą, arba jai atsiradus kitu būdu. Ieškinį dėl padalijimo buvo galima paduoti bet kada. Jo tikslas – tai bendros teisės iir turtinių santykių su bendrijos nariais panaikinimas. Taigi toks ieškinys bet kuriuo atveju lietė visus bendrasavininkius. Reikiamas padalyti nedalus daiktas buvo paliekamas vienam iš bendrasavininkių ir šis privalėjo kitiems bendrasavininkiams sumokėti jų turimos dalies dydžio piniginę kompensaciją.

9. PRIEVOLĖS IŠ DELIKTŲ IIR TARYTUM DELIKTŲ

Prievolės iš deliktų. Romėnai prievolių atsiradimo šaltinius skirstė į sutartis ir deliktus. Romėnų teisė skyrė dvi sąvokas – crimina (nusikaltimai) ir delicta privata (privatūs deliktai).

Crimina — tai prieštaraujančios visuomenės interesams ir įstatymo draudžiamos veikos, persekiojamos baudžiamojo proceso tvarka. Delicta privata – tai veikos, pažeidžiančios asmens ar asmenų grupės interesus. Už šias veikas persekiota tik asmenų, kurių interesai pažeidžiami, iniciatyva. Deliktas sukėlė ne bausmę, o prievolę sumokėti nukentėjusiajam baudą arba atlyginti nuostolius.

Prie nusikaltimų ankstyvosios respublikos laikotarpiu priskirta tik tėvynės išdavystė. Tuo tarpu, pavyzdžiui, žmogžudystė laikyta privačiu deliktu nužudytojo šeimos atžvilgiu. Laikui bėgant crimina ratas didėjo, o delicta – mažėjo.

Romoje nebuvo bendrosios taisyklės, kad kiekvienas teisei priešingas veiksmas, pažeidžiantis kieno nors teises, sukuria tam tikrą prievolę. Nustatytas konkretus deliktų, sukeliančių pprievoles, ratas. Kiekvienam deliktui buvo būdingi trys elementai: objektyvi žala asmeniui, deliktą padariusio asmens kaltė, veika objektyviosios teisės pripažįstama deliktu, t. y. nustatyti tam tikri civiliniai teisiniai padariniai. Deliktinės prievolės nuo sutartinių skyrėsi tokiais požymiais:

sutartinė prievolė, kaip turto elementas, išskyrus prievoles, kylančias iš asmeninių sutarčių, pavyzdžiui, mandatum, perėjo įpėdiniams. Tuo tarpu ieškinio reikalavimai iš deliktų perėjo tik kreditoriaus įpėdiniams, išskyrus vindictam spirantes (kvėpuojantys kerštu), pavyzdžiui,dėl asmeninio įžeidimo. Skolininko įpėdiniai už deliktus neatsakė. Jiems galėjo būti pareikštas ieškinys tik dėl delikto ppadidėjus paveldėtam turtui. Esant tokiai situacijai įpėdinių atsakomybė ribota paveldėto turto padidėjimu;

deliktinę atsakomybę charakterizuoja obligatio cumulativa, reiškianti, kad deliktą įvykdę keli asmenys (bendrininkai) kiekvienas atskirai privalo sumokėti skirtą baudą. Šiuo bruožu deliktinės prievolės skyrėsi nuo sutartinių, grindžiamų solidaria ar daline atsakomybe;

pagal romėnų teisę, moterys ir nepilnamečiai negalėjo sudaryti sutarčių be globėjo, tačiau už deliktus atsakė savarankiškai;

už asmenų alieni iuris (pavaldžių vaikų, vergų) deliktus atsakė asmuo, turintis jiems valdžią (šeimos galva). Ši atsakomybė vadinta noksaline (noxa – žala). Sutarčių teisė jos nežinojo. Šeimos galva paprastai galėjo atlyginti nuostolius nukentėjusiajam arba duoti vergą už juos atidirbti .

Prievolės tarytum iš deliktų (obligationes quasi ex delicto). Tai prievolės, kilusios iš teisei priešingų veiksmų, nepatekusių į deliktų sąrašą. Romėnų teisė šiuo, kaip ir daugeliu kitų atvejų, nesuformulavo bendrosios kvazideliktinės prievolės sąvokos, tačiau išvardijo atskiras jos rūšis:

iudex litem suam facit (teisėjas padaro procesą savu). Turima omenyje teisėjo atsakomybė už neteisingą savo pareigų atlikimą, kai dėl to vienai iš ginčo šalių padaryta materialinė žala. Ieškinį turėjo teisę pareikšti šalis, kuriai padaryta žala, o jo tikslas – visiškai atlyginti žalą. Ieškinį buvo galima pateikti ne tik dėl neteisingo sprendimo (toks jis galėjo būti priimtas tyčia ar dėl nerūpestingumo), bet ir teisėjui netinkamai atlikus savo funkcijas (pvz., nneatvykus į teismo posėdį). Ieškinys netaikytas korumpuotiems teisėjams, nes jiems dar “Dvylikos lentelių” įstatymai nustatė mirties bausmę. Ši sankcija patvirtinta lex Cornelia desicariis (81 m. pr. Kr.) ir imperatorių Karakalos bei Konstantino konstitucijos.

actio de effusis et defectis. Už žalą trečiajam asmeniui, atsiradusiai iš namo ką nors išpylus ar išmetus. Už tai atsakė namo šeimininkas, net kai šiuos veiksmus atliko ne jis;

actio depositis et suspensis. Bet kuriam asmeniui, turinčiam procesinį veiksnumą, pretorius suteikė teisę pareikšti namo, prie kurio kas nors blogai pastatyta ar pakabinta, šeimininkui actio popularis. Tačiau turėjo grėsti realus pavojus, kad daiktai gali nukristi ir padaryti praeiviui žalą.

atsakomybė nautarum (laivo savininkų), cauponum (viešbučio savininkų), stabularum (nakvynės namų savininkų) už savo tarnų apgaules ir vagystes. Šiuo atveju nukentėjusiems asmenims buvo išieškoma dviguba daikto vertė.

IŠVADOS

1. Sutarčių teisėje atsiskleidė romėnų teisininkų sugebėjimai būnant pakankamai konservatyviems kartu pripažinti naujus interesus ir poreikius, ir tokiu būdu ne tik nestabdyti ūkinės veiklos vystymosi, bet ir ją stimuliuoti. Vykdydama šią svarbią misiją, romėnų sutartinė teisė tapo reikalinga ne tik ūkinių santykių reguliavimui pačioje Romoje, bet ir viduramžiais buvo panaudota prekybinių ir gamybinių santykių reguliavimui.

2. Tokį aukštą išsivystymo lygį romėnų sutartinė teisė pasiekė tik po ilgos evoliucijos. Įtvirtindama besivystančius ūkinius santykius, sutartinė teisė teigiamai veikė ššių santykių plėtojimą. Romėnų teisininkų sukurta sutarčių sistema atvėrė galimybes šių santykių teisinėms pasekmėms atsirasti.

3. Daugelis prievolinių santykių atsiranda iš tam tikrų veiksmų, kurie gali būti teisės pažeidimai, deliktai arba teisinai aktai. Šie aktai yra teisinės veiklos pagrindas, individualios asmens nepriklausomybės iš kurios kyla pati civilinė teisė, įtvirtinimo pagrindas.

4. Bet kokia prievolė, nepriklausomai nuo jos turinio sukuria teisinius santykius tarp kreditoriaus ir skolininko.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Civilinis kodeksas. //Valstybės žinios.2000, Nr. 74-2262

2. Nekrošius L, Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. – Vilnius: Justitia, 1999. 264 p.

3. И.А. Покровский. История римского права. – СПб, издательско-торговый дом „Летний сад“, 1999.

Related Posts