platonas

Home / Teisė / platonas

Įvadas

Valstybės valdymo formos yra visuotinių ginčų ir diskusijų objektas. Šis ginčas užgimė tik atsiradus valstybei. Kokia yra ir turi būti valstybė- šie ir kiti klausimai yra dažnai analizuojami spaudoje, žiniasklaidoje. Diskutuojami įvairūs valstybinės santvarkos modeliai, demokratijos privalumai ir trūkumai. Kiekvienas savaip apibrėžia ir įsivaizduoja idealią valstybę. Politiko ir žemdirbio ar verslininko pasaulėžiūra ir požiūris į valstybę skiriasi iš esmės. Jau senovės Graikijoje filosofai tyrinėjo valstybę kaip valdymo modelį, ieškojo pačio geriausio sprendimo. Pats žymiausias iš tų laikų išlikęs veikalas yra PPlatono- Valstybė. Šioje knygoje randame daugelį netgi nūdienai aktualių pasvarstymų, minčių ir pastebėjimų. Savo darbe nagrinėju tobulos valstybės sampratą, valdžios padalijimą, užsienio politikos veikimo būdus. Darbas rašomas remiantis Platono veikalu „Valstybė“, ketvirtąja knyga.

Valstybės sargybiniai

Valstybės sargybinius reikia suprasti kaip žmones, kurie valdo šalį, ją saugo nuo išorės ir vidaus priešų. Kitaip tariant šiais laikais tai būtų paprasčiausi valdininkai, biurokratai. Valstybės tarnyba visais laikais buvo siejama su prestižu. Garbė buvo dalyvauti savo valstybės valdyme. Mūsų krašte dalyvavimas valdyme dažnai suprantamas kaip savo ppaties poreikių tekinimas, savo gerbūvio siekimas. Juk pirma patekęs į valdžią žmogus siekia gerinti savo padėtį, kuo daugiau užsidirbti ir ne visada pačiais teisingiausiais būdais. Kalbu apie visuomenėje išsikerojusią nuomonę, kad visi žmonės, dirbantys valstybės aparate yra korumpuoti ir savo ddarbą atlieka prastai. Tam matyt pagrindo duoda iškilę politiniai skandalai ir asmeninė žmonių patirtis. Tarpukario Lietuvoje valstybės tarnautojas gaudavo minimalų atlyginimą ir buvo priverstas imtis kitokios veiklos, kuri jį galėdavo išlaikyti. Nepaisant to, kiekvienas žmogus laikė garbe tarnauti valstybei ir pavestus darbus visada atlikdavo kruopščiai ir sąžiningai. Platonas kalba apie panašią situaciją senovės Graikijoje, kai valstybės sargybiniai dirbti turi tik už pavalgymą, negali išlaidauti ir panašiai. Tobulos valstybės sargybiniai yra jau savaime laimingi, nes jie saugo tobulą valstybę. Kuriama valstybė nesiekia padaryti kurį nors sluoksnį laimingu, bet norima, kad visi gyventojai būtų laimingi. Platonas kalba apie darbų pasiskirstymą. Pateiktame pavyzdyje apie žemdirbius ir amatininkus teigiama, kad žemdirbiams apsikarsčius auksu, leidus dirbti savo žemę tik savo paties malonumui, puodžiams įsitaisius prie vvyno, puotaujant- žemdirbys nebebūtų žemdirbiu o amatininkas amatininku. Tačiau valstybei iš to mažai žalos ar naudos. Kaip ir nėra žalos, jeigu batsiuvys dėsis tuo, kuo visai nėra ir imsis žiesti kiaurus puodus, kadangi nieko apie tai neišmano. Tačiau jeigu taip elgsis įstatymų ir valstybės sargybiniai, tuomet ištiks didžiulė nelaimė. Jie pražudys visą valstybę, o patys įsitaisys gerai ir klestės kitų sąskaita. „Jei mes sargybinius padarysime tikrais sargybiniais tai jie jokiu būdu nekenks valstybei“- (1, p 136).

Manome, kad Platono mintys yra aaktualios ir šiandieną. Valstybės sargybiniai, arba tarnautojai gali būti laimingi. Tačiau tai pasiekti sunku. Sunku todėl, kad jeigu tik valdžios atstovai turės jaukius namus, gerus atlyginimus ir socialines garantijas- tuomet tai nebebus ideali valstybė. Jeigu kita visuomenės dalis skursta, o valdžia rūpinasi tik naujų automobilių pirkimu ar vilų statymu- tuomet tai neatitiks idealios valstybės. Jeigu imtume analizuoti darbo rinką Lietuvoje, tuomet pamatysime, kad valstybiniame sektoriuje atlyginimai yra stabiliausi, mokami laiku, darbo krūvis paprastai nėra didelis. Tuo tarpu privačiame sektoriuje pasitaiko dažni darbuotojų išnaudojimo, mokesčių slėpimo atvejai. Todėl turėti valstybės tarnybą yra didžiulis privalumas. Valstybinėje tarnyboje sunkiau žmogų atleisti, čia yra paisoma darbo ir poilsio rėžimas bei daugelis kitų bet kuriam žmogui svarbių dalykų. Todėl manau galima teigti, kad valstybės sargybiniai yra laimingi, tačiau tobulos valstybės atveju jie nebūtų laimingi, kadangi negalima išskirti vieno kurio sektoriaus, sluoksnio ar klasės.

Turto ir neturto poveikis

Turto ir neturto poveikis žmonėms yra matomas kasdieniniame gyvenime. Platonas pateikia keletą pavyzdžių. Praturtėjęs puodžius nenorės rūpintis savo amatu. Jis taps vis tingesnis ir išpuiks. Taip jis taps tik blogesniu puodžiumi. Tačiau neturtas irgi yra problema. Juk jeigu tas pats puodžius neturės pinigų įsigyti savo puodų gaminimui, jo gaminiai bus prasti, negalės mokyti mokinių. Ir dėl neturto ir turto ttampa prastesni patys amatininkai ir jų gaminiai. Toliau Platonas kalba apie valstybės sargybinių funkcijas tokioje situacijoje. Jie turi stebėti, kad turtas ir neturtas neprasiveržtų į valstybę. Nes vienas iš jų gimdo ištižimą, tinginystę, o kitas gali privesti iki niekšiškumo ir piktadarysčių. Turtas žmones išpuikina, jie nebenori dirbti, ima mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais ir gyvena tik šia diena. Tačiau turtas nebūtinai atneša tik blogį. Tas pats amatininkas praturtėjęs gali pasukti kitu keliu. Užuot ilsėjęsis ir lėbavę jis gali plėsti gaminių gamybą, priimti daugiau mokinių, tiekti prekes užsieniui- taip dar labiau turtėti ir tobulinti savo amato žinias. Taip būtų geriau, negu neturto spaudžiamam, bei alkanam žmogui nusikalsti.

Daug yra pasaulyje žmonių, kurie netgi ir turėdami gerų sumanymų, kurie galėtų atnešti didžiulę naudą visam pasauliui- jie tų sumanymų paprasčiausiai neįvykdo, kadangi neturi tam pinigų. Tai išties labai didelė problema. Šiuolaikinė visuomenė tai bando spręsti. Jeigu turite verslo planą, sugalvojote kažką tikrai originalaus, galite gauti pradiniam kapitalui paskolą. Tačiau čia slypi dar daugybė sunkumų. Netgi jei gausite paskolą, reikalingas bus laiduotojas, kuris jus užtartų ar gražintų skolą nesėkmės atveju. O kiek yra paprastesnių atvejų, kai nereikalingi dideli kapitalo įdėjimai, bet skurdas sutrukdo siekti svajonių. Jeigu vaikas turi idealius muzikinius gebėjimus, bet tėvai jo neišgali lleisti į privačias muzikos pamokas, ar pirkti brangius instrumentus- tuomet vaiko gebėjimai, talentai žūsta net jiems neprasiskleidus visu savo gražumu. Kartais atsiranda žmonių, kurie priima tokius vaikus ir jiems padeda lavinti gabumus. Istorijoje daugybė atvejų, kai vaikai, gabūs ir imlūs matematikai ar literatūrai meta mokslus ir eina sau ir savo tėvams ar broliams ir seserims duonos uždirbti.

Turto ir neturto poveikis yra milžiniškas. Jis skatina karų, nesantaikos atsiradimą. Vadinamojo vidutinio sluoksnio atstovų yra labai mažai. O šis sluoksnis yra valstybės stabilumo ir demokratijos garantas. Yra sakoma- padėkime vargšams, kad išgelbėtume turtinguosius. Skamba keistai, tačiau čia yra dalis tiesos. Jeigu visas pasaulio turtas koncentruojasi kelių žmonių rankose, o kita dalis, kuri yra žymiai didesnė alksta ir skursta- tai susivienijusi varguomenė nušluos turtinguosius. Sugriaus fabrikus ir tiltus, elektros įrengimus, nes vis vien neturi lėšų jais naudotis. Todėl turtuoliai negali visą pelną pasiimti sau, turi mokėti atlyginimus, tam ir yra nustatomi minimumai ir kiti atlygio vienetai, kad žmogus galėtų išgyventi kukliai, kad nesukiltų prieš turtuolius. Susivienijusi neturtingųjų dalis bus pati galingiausia jėga. Todėl turtingieji kartas nuo karto turi savo pinigų išleisti bendruomenės projektams, tai suprantama kaip mažas mokestis už galimybę naudotis savo asmeniniais turtais.

Užsienio politikoje tobula valstybė yra tiesiog nepralenkiama diplomatė. Silpna, neturtinga

valstybė gali atsilaikyti prieš kelis kartus už ją galingesnę, turtingesnę valstybę. Tačiau tam turi pasitarnaut ir puikiai išmanyti diplomatiją valstybės sargai.

Vienas gerai išsimankštinęs, užsigrūdinęs karys gali įveikti du išlepusius, persivalgiusius ir tingius karius. Romos imperija sužlugo, kadangi nebepajėgė kovoti su daug menkesnėmis, prastai organizuotomis barbarų gentimis. Romos kariai labiau mėgo lėbauti ir gerti, negu aktyvias ir daug jėgų reikalaujančias treniruotes. Tokius karius lengva įveikti.

Yra dar kitas būdas, kuris gali padėti kovoje su turtingomis užsienio valstybėmis. Tai mano minėtoji ddiplomatija. Jeigu užpuola dvi valstybės, reikia nusiųsti pasiuntinius į vieną pasirinktąją. Pasiuntiniai pasakytų visą teisybę, kad kovojanti ir užpulta valstybė neturi aukso nei sidabro, nes jiems tai uždrausta. O jeigu anie, turtingieji prisidės pri vargšų kovos, tai visas karo laimikis atiteks turtingiesiems. Taip iš priešo galima įgyti sąjungininką. Vytautas didysis šį metodą panaudojo praktiškai gindamas Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo kryžiuočių ordino antpuolių. Lietuvius puldinėdavo ne tik kryžiuočiai, bet ir karaimai. Tuomet Vytautas pasiūlė vykti kartui karo žygi ir plėšti turtingesnes VVokietijos žemes. Tai tik mažas pavyzdys, kaip galima priešą paversti draugu.

Idealios valstybės užsienio politikos tikslai yra nekonfliktuoti su kaimynėmis, valdovai esamą valstybę turi plėsti iki pačio optimaliausio dydžio- „Valstybę galima didinti tol, kol ji išlieka vieninga, bet ne daugiau“- ((1, p. 139). Valstybės sargybiniai turi žiūrėti, kad valstybė nebūtų pernelyg maža ar pernelyg didelė. Ji turi būti pakankamo dydžio ir vieninga. Didelę valstybę sunku administruoti, negalima viską sužiūrėti ir taip prarandama vienybė.

Svarbu pastebėti, kad sargybinių palikuonys, jeigu jie nevykę, jei yra perkeliami į kitus luomus, o kitų luomų tinkamus žmones į valstybės sargybinius. Tai tikrai atitinka idealią valstybę. Rotacija reikalinga. Jeigu sargybinis bus renkamas iki gyvos galvos, jo negalima bus pašalinti- tuomet jis rūpinsis tiktai savimi. Tai gresia despotizmu. Negalime kalbėti apie jokią lygybę, teisingumą, jeigu negali užimti valstybės tarnybos vien todėl, kad nesi gimęs tame sluoksnyje. O kai tuo tarpu valstybės darbą dirba visai to neišmanantis, tačiau tarnautojo palikuonis. Lietuvoje dar labai įprastas reiškinys yra giminaičių įdarbinimas vvalstybinėse įstaigose. Nors privaloma vykdyti atranką vadovaujantis griežtu reglamentavimu, atranka, tačiau dar dažnai būna, kad norimą postą gauna tolimesni ar artimesni giminaičiai, kai tuo tarpu geri specialistai negali prasimušti į tokius giminių klanus. Svarbu, kad žmogus dirbtų darbą, kuris jam iš prigimties yra tinkamas.

Valstybės sargybiniams svarbiausia yra auklėjimas ir lavinimas. Jeigu gerai auklėjami jie taps nuosaikiais žmonėmis tai jie lengvai susigaudys visuose dalykuose. Teisingas auklėjimas ir lavinimas pažadina geruosius žmogaus prigimties bruožus, tai yra perduodama palikuonims. Įstatymų nepaisymas yra ppats pavojingiausias dalykas. Pamažu braudamasis į piliečių protą, kasdieninius sandėrius jis patenka ir į gyvenimo būdą, kėsinasi į visuomenės santvarką ir įstatymus. Svarbu vaikus pratinti prie tvarkos pačioje vaikystėje. Skiepyti pagarbą įstatymams reikia nuo mažens. Idealioje valstybėje neverta davinėti nurodymų nepriekaištingai išauklėtiems žmonėms.

Blogai tvarkomose valstybėse yra uždrausta keisti valstybės santvarką, aplamai kritikuoti valdžią, jos politiką. To pavyzdžių turime ir mūsų laikais. Susidorojimai su opozicija, spaudos suvaržymai, rinkimų pažeidimai ir kita. Turiu omenyje dabartinę Baltarusijos prezidento valdžią.

Tobula valstybė privalo būti išmintinga, narsi, nuosaiki ir teisinga.

Valstybė, kurioje įgyvendinami protingi sprendimai, kaip antai diplomatijos, valstybės sargų kaitos ir kiti- tokia valstybė yra išmintinga, nes joje įgyvendinami protingi sprendimai, pagerinantys gyvenimą visiems piliečiams. Protingi sprendimai negali atsirasti be žinojimo. Nemokšiškumas čia nepadės- reikia mokėti protingai samprotauti- (1, p. 145). Valstybėje yra daug įvairių žinojimo rūšių. Kiekvienas žmogus žino tik tam tikrą kiekį žinių. Visko žinoti neįmanoma. Kai kam iš piliečių būdingas žinojimas, kuris sugeba išspręsti ne kasdieninius, o valstybinius klausimus. Toks žinojimas būdingas ne daugeliui. Tai menas būti budriam, tokie žmonės vadinami tobulais sargybiniais. Kalvių bus daugiau, negu tokių, gebančių valdyti žmonių. „Dėl tos mažiausios gyventojų dalies, kuri vadovauja ir valdo, ir jai būdingo žinojimo visa pagal prigimties reikalavimus įkurta valstybė būtų vvadinama išmintinga- (1, p. 147). Visais laikais dalis žmonių sugebėdavo nieko nedirbti, tik vadovauti kitiems ir taip gyvendavo dar geriau už tuos, kuriems vadovaudavo. Verta diskutuoti, ar vadovavimas nėra sunkus ir alinantis darbas. Galbūt vadovauti gali ir visi, tačiau gerai vadovauti tikrai gali maža dalis žmonių.

Kitas valstybės požymis yra narsumas. Valstybė gali būti laikoma narsia tik dėl savo tam tikros dalies, jos gyventojų dėka. Jeigu susidarytume nuomonę apie užsienio šalį tik iš vieno sutikto tos šalies piliečio- tai būtų labai neteisinga nuomonė. Juk gali pasirodyti, kad ten visi maži arba dideli žmonės, linksmi ar liūdni. Negalima niekada spręsti iš vieno atvejo. Platonas teigia, kad „Narsumas yra tam tikras išsaugojimas“- (1, p. 147). Išsaugojimas įstatymo auklėjimu įdiegtos nuomonės apie pavojų- kas jis yra ir koks. Svarbu, kad tai išlieka ir žmogus išsaugo visuose kentėjimuose ir malonumuose. Platonas pateikia pavyzdį apie vilnos dažymą purpuro spalva. Dažytojai iš daugybės spalvų vilnų išsirenka tik pačias balčiausias, vėliau jas paruošia, kad purpuriniai dažai geriau jas nudažytų, ir tik paskui jau ima dažyti. Po tokios atrankos ir paruošimo nudažyta vilna neblunka, kad ir kaip ją beskalbsime. Jeigu būtų dažoma be jokio paruošimo, būtų išmetami veltui dažai, vilna išbluktų ir atrodytų nykiai. Su dažymu galima palyginti iir karalių auklėjimą, jeigu geras paruošimas, gerai perduoti įstatymai, lyg dažai, tuomet jau niekas nesugebės karalių pakeisti. Jų nuomonė apie pavojus ir kitus dalykus bus nepajudinama nei malonumais, nei kančiomis, nei kitomis priemonėmis. „štai tokią galią ir teisingos bei pagrįstos nuomonės apie tai, kas pavojinga, o kas- ne, išsaugojimą aš ir laikau narsumu“- (1, p. 148). Narsumas yra pilietinė dorybė.

Kitas idealios valstybės požymis yra nuosaikumas. Nuosaikumas yra tam tikra tvarka. Tai ir malonumų ir geismų valdymas. Įveikti save- tai įveikti tą, kuris nuolaidžiauja sau, vadinasi įveikti patį save.

Siela susideda iš dviejų dalių- geresnės ir blogesnės. Kai savo prigimtimi geresnė dalis pažaboja blogesniąją tuomet yra sakoma, kad žmogus įveikė pats save. Tai pagyrimas žmogui. Tačiau jeigu dėl blogo auklėjimo arba bendravimo su blogais žmonėmis nugali blogesnioji dalis, tada imame priekaištauti, kad žmogus nusileido pats sau ir nebesivaldo. Valstybėje taip pat yra vienas iš dviejų atvejų. „..daugumos žemus troškimus valdo nedaugelio dorų žmonių protingi troškimai“- (1, p 150). Darna ir nuosaikumas turi vyrauti kiekviename žmoguje ir valstybėje.

Paskutinioji ypatybė yra teisingumas. Jos dėka valstybė susyja su dorybe. Kiekvienam dirbti savo darbą ir yra didžiausias teisingumas. Nustatyti, kuri iš šių ypatybių yra pati svarbiausia yra sunku. Ar valdančiųjų ir pavaldinių nuomonių sutapimas,

ar įstatymus atitinkanti karių nuomonė apie pavojų, ar valdovų protingumas ir budrumas- sunku išskirti patį svarbiausią bruožą. Teisingumą šių laikų pasaulyje vykdo tik teismai. Anksčiau teisingumą vykdė valstybės vadovas, arba karalius. Jis buvo atsakingas už įstatymų leidybą ir priežiūrą. „yra teisinga, kad kiekvienas valdytų savo turtą ir dirbtų savo darbą“- (1, p. 153). Valstybei gali būti žalingas trijų luomų kišimasis į svetimus reikalus ir perėjimas iš vieno luomo į kitą. Platonas kalbėjo apie valdžių padalijimo principą.

Teisingas žmogus pačios teisingumo idėjos aatžvilgiu nė kiek nesiskirs nuo teisingos valstybės, bus į ją panašus. „Mes pripažinome teisinga tokią valstybę, kurioje trys skirtingi prigimties luomai kiekvienas dirba savo darbą, o nuosaikia, narsia ir išmintinga valstybę vadinome dėl šių luomų atstovų savybių ir polinkių“- (1, p. 155). Kiekvienam iš mūsų yra būdingos tos pačios dorovinių savybių rūšys ir tie patys įpročiai kaip ir valstybei. Nes tie bruožai ar savybės į valstybę yra patekę ne iš kur kitur, o iš jų piliečių. Platonas išskiria du sielos ppradus: „mes pagrįstai galime sakyti, kad yra du skirtingi pradai: vieną iš jų, kurio dėka žmogus sugeba samprotauti, galėtume pavadinti protinguoju sielos pradu, o kitą, kurio dėka žmogus myli, jaučia alkį ir troškulį ir pasiduoda kitiems geismams, pavadintume neprotingu ir ggeidžiančiuoju- jis yra visokių malonumų ir pasitenkinimo bičiulis“- (1, p. 161). O sielos aršumą, dėl kurio mes būname pikti priskiriame prie neprotingojo prado. Valstybėje ir kiekvieno paskirojo žmogaus sieloje yra tie patys pradai ir jų yra tiek pat. Jeigu valstybė yra išmintinga tai būtinai turi būti išmintingas ir paskirasis žmogus. Ir kitos dorybės vienodai būdingos valstybei ir žmogui. Teisingas žmogus yra nuosaikus, protingas, nepasiduoda savo tamsiajai sielos pusei. Jis turi būti narsus.

Išvados

Platonas savo veikale kalba apie valstybę ir jos ryšį su žmonėmis. Kokie yra žmonės, tokia ir valstybė. Juk ne veltui sakoma: tautos balsas, Dievo balsas. Ką pasirenka rinkėjai, jiems taip atrodo geriausia. Svarbi auklėjamoji reikšmė valstybės gyvenimui. Geri įpročiai skatina dorybes, o blogi nedorybių atsiradimą. Svarbus ir valdžių padalijimo pprincipas, kurio turi būti paisoma. Laimingas žmogus laimingoje valstybėje bus tada, kai kiekvienas dirbs savo darbus pagal jų sugebėjimus. Nors kūrinys parašytas antikinės Graikijos laikais, daugelis minčių yra aktualios ir šiandienos gyvenime. Kiekviena jauna valstybė galėtų perimti daugelį minčių, išsakytų Platono „Valstybėje“. Diskutuodami apie pačią geriausią valdymo formą, turime atsižvelgti į gyventojų, tautos balsą. Valstybės sargybiniai turi būti tikrai savo darbą išmanantys žmonės, paskirti, o ne paveldėję užimamas pareigas. Koks pradas, geras ar blogas žmoguje nugalės, tokia, gera ar bloga bbus ir jo gyvenama valstybė.

Naudota literatūra

1. Platonas „Valstybė“.

Related Posts