Pilietybė teisinis reguliavimas Lietuvoje

Home / Teisė / Pilietybė teisinis reguliavimas Lietuvoje

Pilietybė teisinis reguliavimas Lietuvoje

Pilietybės problema buvo viena tų, kurių Lietuvos valstybei teko spręsti ir šio amžiaus pradžioje, atkūrus nepriklausomybę 1918m., ir atstačius nepriklausomybę po penkiasdešimt metų trukusios sovietinės priespaudos. Pilietybės klausimų svarbą lemia tai, kad pilietybė įprasmina pačią valstybę ir yra viena būtiniausių šiuolaikinės civilizuotos valstybės elementų.Galima sakyti, kad pilietybė yra vienas iš trijų banginių, ant kurių laikosi valstybė. Taip pat pilietybė – viena iš demokratijos garantų, numatančių asmens, turinčio piliečio statusą, dalyvavimą valstybės valdyme.

Pilietybė – jungiamoji grandis ttarp Tautos suvereniteto ir asmens laisvės. Įgyvendindama savo pilietines teises ir pareigas, asmenybė dalyvauja realizuojant Tautos suverenitetą. Pilietybė neretai suprantama kaip nuolatinis teisinis ar politinis teisinis asmens ir valstybės ryšys. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994m. balandžio 13d. Nutarime pateiktame pilietybės apibūdinime nurodoma, kad „pilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančia savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba“.

Su pilietybe glaudžiai siejasi žmogaus teisės, laisvės bei pareigos, jų apimtis ir tturinys. Pilietybė yra būtina prielaida, kad asmuo turėtų visas Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas teises ir laisves, kad jo teisėti interesai būtų ginami ir šalies viduje, ir už jos ribų. Taigi pilietybė gali būti apibūdinama kaip tam tikra visuomeninė – valstybinė vvertybė (gėris), kurios pasiekimo galimybę būtina užtikrinti kiekvienam žmogui.

Pilietybė teisės literatūroje suprantama dviem aspektais:

a) kaip objektyviai egzistuojantis asmens teisinis ryšys su valstybe;

b) kaip teisės normų, reguliuojančių pilietybės santykius, visuma, t.y. kaip savarankiškas konstitucinės teisės institutas.

Apibūdinant pilietybę visų pirma nurodomas ne asmens ar valstybės teisinis ar politinis teisinis ryšys, o asmens priklausymas valstybei, kartu yra sudaromos prielaidos konstruoti, pavyzdžiui, ir tokį pilietybės santykių turinį: dominuojantis pilietybės santykių subjektas yra valstybė (taip pernelyg sureikšminamas valstybės vaidmuo); asmuo yra vienašališkai priklausomas nuo valstybės ir jai pavaldus (taip yra sumenkinamas asmens vaidmuo). Pagal teisinį turinį Lietuvos Respublikos pilietybė yra apibūdinama kaip asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos valstybe. Svarbiausieji šio ryšio požymiai yra šie:

1. gimimas teritorijoje arba – gimimas iš tam tikros teritorijos tėvų (teritorinė kkilmė) ir

2. tam tikras apsigyvenimas teritorijoje ir ypač išgyvenimo laikas (natūralizacijos stažas).

Tačiau ne kiekvienas asmens ryšys su Lietuvos valstybe laikomas pilietybe. Antai tarp užsieniečių, nuolatos ar laikinai gyvenančių Lietuvoje, taip pat atsiranda teisinis ryšys su Lietuvos valstybe. Skirtumas yra tas, kad ryšys tarp piliečio ir valstybės yra nuolatinis, t.y. jis atsiranda nuo gimimo arba pilietybės įgijimo momento ir baigiasi piliečio mirtimi arba netekus pilietybės įstatymo numatytais atvejais. Šis ryšys nenutrūksta ir tada, kai pilietis išvyksta iš savo šalies.

Skiriasi tteisių bei laisvių apimtis, kurias valstybė suteikia savo piliečiams bei kitiems asmenims (užsieniečiams bei asmenims be pilietybės, esantiems Lietuvos Respublikoje). Žmogaus prigimtinės teisės priskirtinos prie universalių teisių, visuotinai yra pripažįstamos civilizuotų valstybių ir suteikiamos visiems asmenims. Tuo tarpu svarbiausios politinės teisės gali būti suteikiamos tik valstybės piliečiams. Ypač svarbu, kad pilietis įgyja išimtinę teisę dalyvauti valdant savo valstybę. Lietuvos Respublikos pilietis turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, saugoti Lietuvos respublikos interesus, padėti stiprinti jos galią ir autoritetą, būti jai ištikimas.

Vadinasi, Lietuvos pilietybė yra nuolatinis teisinis asmens ryšys su Lietuvos valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe valstybei.

Pilietybė kaip Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės institutas yra visuma Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės normų, reguliuojančių pilietybės santykius. Konstitucijoje ir įstatymuose valstybė apibrėžia, kokie asmenys laikomi valstybės piliečiais, kokios yra jų teisės ir pareigos, kokia yra pilietybės įgijimo ir netekimo tvarka bei sąlygos.

Dabartiniu metu pilietybės teisinį institutą sudarančios normos, reguliuojančios pilietybės santykius, yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, 1991 m. gruodžio 5 d. Priimtame Pilietybės įstatyme (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) bei poįstatyminiuose teisės aktuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. Nustatyta, kad Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Pilietybės įstatymo 11 str. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra:

1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės;

2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d.- 1940 m. birželio 15 d.nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai;

3) asmenys, iki 1991 m.lapkričio 4 d.įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki šio įstatymo priėmimo;

4) asmenys, kurie įgyvendino teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstatė Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą;

5) kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą.

Lietuvos pilietybę patvirtinantis dokumentas yra Lietuvos Respublikos piliečio pasas.

Pilietybės santykių „teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, kurie paprastai yra sietini su pilietybe.“

Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama:

1) gimus;

2) įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstačius Lietuvos Respublikos pilietybę;

3) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę (natūralizacija);

4) optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.(optacija – tai laisvas savo noru pilietybės pasirinkimas tais atvejais, kai keičiasi valstybės teritorija.);

5) kitais šio įstatymo nnumatytais pagrindais.

Esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos pilietis ir jeigu tuo metu abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo už Lietuvos Respublikos ribų, gimusio už Lietuvos Respublikos ribų, pilietybė iki jam sukaks 18 metų nustatoma pagal tėvų susitarimą.

Suteikiant užsieniečiui pilietybę, paprastai reikalaujama atsisakyti turėtos pilietybės, reikalaujama duoti ištikimybės naujai valstybei priesaiką ir t.t.

Teisę i Lietuvos pilietybę neterminuotai taip pat išsaugo lietuvių kilmės asmenys. Pagal įstatymą lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai, ir pats asmuo pripažįsta esąs lietuvis.

Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatyme bei kituose teisės aktuose apibrėžiama valstybės ir savivaldybių institucijų, priimančių sprendimus įvairiais pilietybės klausimais, kompetencija, taip pat pilietybės klausimų sprendimo tvarka. Pilietybės klausimams preliminariai svarstyti Respublikos Prezidentas sudaro pilietybės reikalų komisiją ir tvirtina Pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje komisijoje taisykles. Pilietybės reikalų komisija savo veikloje vadovaujasi LR Konstitucija, įstatymais, Seimo ir Vyriausybės nutarimais, Prezidento dekretais.

Įvadas

Lietuvos teisės literatūroje pilietybės samprata yra mažai tirta. Nedaugelyje po 1990 m. kovo 11 d. paskelbtų mokslinių publikacijų, skirtų pilietybės problemoms, nagrinėjami bendresnio pobūdžio klausimai, visų pirma susiję su pilietybės tęstinumu atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, todėl visai suprantama, kad pilietybės samprata jose nėra aptariama.

Daug ir įvairių nuomonių dėl pilietybės sampratos pateikta užsienio valstybių teisės literatūroje.

Pažymėtina, kad demokratinių valstybių standartus atitinkantis pilietybės teisinis reguliavimas yra svarbi žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo, taip pat Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą sąlyga. Šis teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, kurie paprastai yra sietini su pilietybe. Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo turinys, šio reguliavimo tobulinimas nemažai priklauso nuo to, kaip yra suprantama pilietybė,kokie esminiai ppožymiai išskiriami ją apibūdinant.

Išvados

Lietuvos ir užsienio teisės literatūroje pateikiami įvairūs pilietybės apibūdinimai, pabrėžiantys neretai skirtingus požymius. Pateikiant kiekvieną iš apibūdinimą yra nurodomi požymiai, išryškinantys tam tikrus svarbius pilietybės aspektus. Visapusiškai atskleisti pilietybės sampratą galima nurodant ne kurį nors vieną požymį, bet požymių visumą. Apibūdinant pilietybės sampratą nurodytini šie požymiai:

1. pilietybė yra nuolatinis teisinis asmens ir valstybės ryšys, reiškiantis teisinę asmens priklausomybę valstybei;

2. nuolatinis teisinis asmens ir valstybės ryšys yra abipusis;

3. pilietis yra valstybės jurisdikcijoje neatsižvelgiant į tai, jis yra valstybės teritorijoje aar yra už valstybės teritorijos ribų;

4. pilietybė yra tam tikra teisinė būsena, kurią atspindi ir bendras teisinis pilietybės reguliavimas, ir kiekvieno konkretaus asmens pilietybės individualus dokumentinis įtvirtinimas;

5. Pilietybė lemia asmens teisinį statusą.

Turinys

Įvadas…………………………2

Pilietybė teisinis reguliavimas Lietuvoje………….3

Išvados…………………………5

Naudota literatūra……………………6

Naudota lliteratūra

Sinkevičius V. Pilietybės samprata // Teisė. – 2001. Nr. 39. –

Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – Vilnius:Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2001.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas // Žin., 1991, Nr. 36-997.

Pilietybė teisinis reguliavimas Lietuvoje

Pilietybės problema buvo viena tų, kurių Lietuvos valstybei teko spręsti ir šio amžiaus pradžioje, atkūrus nepriklausomybę 1918m., ir atstačius nepriklausomybę po penkiasdešimt metų trukusios sovietinės priespaudos. Pilietybės klausimų svarbą lemia tai, kad pilietybė įprasmina pačią valstybę ir yra viena būtiniausių šiuolaikinės civilizuotos valstybės elementų.Galima sakyti, kad pilietybė yra vienas iš trijų banginių, ant kurių laikosi valstybė. Taip pat pilietybė – viena iš demokratijos garantų, numatančių asmens, turinčio piliečio statusą, dalyvavimą valstybės valdyme.

Pilietybė – jungiamoji grandis tarp Tautos suvereniteto ir asmens laisvės. Įgyvendindama ssavo pilietines teises ir pareigas, asmenybė dalyvauja realizuojant Tautos suverenitetą. Pilietybė neretai suprantama kaip nuolatinis teisinis ar politinis teisinis asmens ir valstybės ryšys. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994m. balandžio 13d. Nutarime pateiktame pilietybės apibūdinime nurodoma, kad „pilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančia savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba“.

Su pilietybe glaudžiai siejasi žmogaus teisės, laisvės bei pareigos, jų apimtis ir turinys. Pilietybė yra būtina prielaida, kad asmuo tturėtų visas Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas teises ir laisves, kad jo teisėti interesai būtų ginami ir šalies viduje, ir už jos ribų. Taigi pilietybė gali būti apibūdinama kaip tam tikra visuomeninė – valstybinė vertybė (gėris), kurios pasiekimo galimybę būtina užtikrinti kiekvienam žmogui.

Pilietybė teisės literatūroje suprantama dviem aspektais:

a) kaip objektyviai egzistuojantis asmens teisinis ryšys su valstybe;

b) kaip teisės normų, reguliuojančių pilietybės santykius, visuma, t.y. kaip savarankiškas konstitucinės teisės institutas.

Apibūdinant pilietybę visų pirma nurodomas ne asmens ar valstybės teisinis ar politinis teisinis ryšys, o asmens priklausymas valstybei, kartu yra sudaromos prielaidos konstruoti, pavyzdžiui, ir tokį pilietybės santykių turinį: dominuojantis pilietybės santykių subjektas yra valstybė (taip pernelyg sureikšminamas valstybės vaidmuo); asmuo yra vienašališkai priklausomas nuo valstybės ir jai pavaldus (taip yra sumenkinamas asmens vaidmuo). Pagal teisinį turinį Lietuvos Respublikos pilietybė yra apibūdinama kaip asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos valstybe. Svarbiausieji šio ryšio požymiai yra šie:

1. gimimas teritorijoje arba – gimimas iš tam tikros teritorijos tėvų (teritorinė kilmė) ir

2. tam tikras apsigyvenimas teritorijoje ir ypač išgyvenimo laikas (natūralizacijos stažas).

Tačiau ne kiekvienas asmens ryšys su Lietuvos valstybe laikomas pilietybe. Antai tarp užsieniečių, nuolatos ar laikinai gyvenančių Lietuvoje, taip pat atsiranda teisinis ryšys su Lietuvos valstybe. Skirtumas yra tas, kad ryšys tarp piliečio ir valstybės yra nnuolatinis, t.y. jis atsiranda nuo gimimo arba pilietybės įgijimo momento ir baigiasi piliečio mirtimi arba netekus pilietybės įstatymo numatytais atvejais. Šis ryšys nenutrūksta ir tada, kai pilietis išvyksta iš savo šalies.

Skiriasi teisių bei laisvių apimtis, kurias valstybė suteikia savo piliečiams bei kitiems asmenims (užsieniečiams bei asmenims be pilietybės, esantiems Lietuvos Respublikoje). Žmogaus prigimtinės teisės priskirtinos prie universalių teisių, visuotinai yra pripažįstamos civilizuotų valstybių ir suteikiamos visiems asmenims. Tuo tarpu svarbiausios politinės teisės gali būti suteikiamos tik valstybės piliečiams. Ypač svarbu, kad pilietis įgyja išimtinę teisę dalyvauti valdant savo valstybę. Lietuvos Respublikos pilietis turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, saugoti Lietuvos respublikos interesus, padėti stiprinti jos galią ir autoritetą, būti jai ištikimas.

Vadinasi, Lietuvos pilietybė yra nuolatinis teisinis asmens ryšys su Lietuvos valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe valstybei.

Pilietybė kaip Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės institutas yra visuma Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės normų, reguliuojančių pilietybės santykius. Konstitucijoje ir įstatymuose valstybė apibrėžia, kokie asmenys laikomi valstybės piliečiais, kokios yra jų teisės ir pareigos, kokia yra pilietybės įgijimo ir netekimo tvarka bei sąlygos.

Dabartiniu metu pilietybės teisinį institutą sudarančios normos, reguliuojančios pilietybės santykius, yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, 1991 m. ggruodžio 5 d. Priimtame Pilietybės įstatyme (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) bei poįstatyminiuose teisės aktuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. Nustatyta, kad Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Pilietybės įstatymo 1 str. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra:

1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės;

2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d.- 1940 m. birželio 15 d.nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai;

3) asmenys, iki 1991 m.lapkričio 4 d.įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki šio įstatymo priėmimo;

4) asmenys, kurie įgyvendino teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstatė Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą;

5) kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą.

Lietuvos pilietybę patvirtinantis dokumentas yra Lietuvos Respublikos piliečio pasas.

Pilietybės santykių „teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, kurie paprastai yra sietini su pilietybe.“

Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama:

1) gimus;

2) įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstačius Lietuvos Respublikos pilietybę;

3)

suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę (natūralizacija);

4) optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.(optacija – tai laisvas savo noru pilietybės pasirinkimas tais atvejais, kai keičiasi valstybės teritorija.);

5) kitais šio įstatymo numatytais pagrindais.

Esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos pilietis ir jeigu tuo metu abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo už Lietuvos Respublikos ribų, gimusio už Lietuvos Respublikos ribų, pilietybė iki jam sukaks 18 metų nustatoma pagal tėvų susitarimą.

Suteikiant užsieniečiui ppilietybę, paprastai reikalaujama atsisakyti turėtos pilietybės, reikalaujama duoti ištikimybės naujai valstybei priesaiką ir t.t.

Teisę i Lietuvos pilietybę neterminuotai taip pat išsaugo lietuvių kilmės asmenys. Pagal įstatymą lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai, ir pats asmuo pripažįsta esąs lietuvis.

Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatyme bei kituose teisės aktuose apibrėžiama valstybės ir savivaldybių institucijų, priimančių sprendimus įvairiais pilietybės klausimais, kompetencija, taip pat pilietybės klausimų sprendimo tvarka. Pilietybės klausimams preliminariai svarstyti Respublikos PPrezidentas sudaro pilietybės reikalų komisiją ir tvirtina Pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje komisijoje taisykles. Pilietybės reikalų komisija savo veikloje vadovaujasi LR Konstitucija, įstatymais, Seimo ir Vyriausybės nutarimais, Prezidento dekretais.

Įvadas

Lietuvos teisės literatūroje pilietybės samprata yra mažai tirta. Nedaugelyje po 1990 mm. kovo 11 d. paskelbtų mokslinių publikacijų, skirtų pilietybės problemoms, nagrinėjami bendresnio pobūdžio klausimai, visų pirma susiję su pilietybės tęstinumu atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, todėl visai suprantama, kad pilietybės samprata jose nėra aptariama.

Daug ir įvairių nuomonių dėl pilietybės sampratos pateikta užsienio valstybių teisės literatūroje.

Pažymėtina, kad demokratinių valstybių standartus atitinkantis pilietybės teisinis reguliavimas yra svarbi žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo, taip pat Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą sąlyga. Šis teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, kurie paprastai yra sietini su pilietybe. Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo turinys, šio reguliavimo tobulinimas nemažai priklauso nuo to, kaip yra suprantama pilietybė,kokie esminiai požymiai išskiriami ją apibūdinant.

Išvados

Lietuvos ir užsienio tteisės literatūroje pateikiami įvairūs pilietybės apibūdinimai, pabrėžiantys neretai skirtingus požymius. Pateikiant kiekvieną iš apibūdinimą yra nurodomi požymiai, išryškinantys tam tikrus svarbius pilietybės aspektus. Visapusiškai atskleisti pilietybės sampratą galima nurodant ne kurį nors vieną požymį, bet požymių visumą. Apibūdinant pilietybės sampratą nurodytini šie požymiai:

1. pilietybė yra nuolatinis teisinis asmens ir valstybės ryšys, reiškiantis teisinę asmens priklausomybę valstybei;

2. nuolatinis teisinis asmens ir valstybės ryšys yra abipusis;

3. pilietis yra valstybės jurisdikcijoje neatsižvelgiant į tai, jis yra valstybės teritorijoje ar yra už valstybės teritorijos ribų;

4. pilietybė yra tam ttikra teisinė būsena, kurią atspindi ir bendras teisinis pilietybės reguliavimas, ir kiekvieno konkretaus asmens pilietybės individualus dokumentinis įtvirtinimas;

5. Pilietybė lemia asmens teisinį statusą.

Turinys

Įvadas…………………………2

Pilietybė teisinis reguliavimas Lietuvoje………….3

Išvados…………………………5

Naudota literatūra……………………6

Naudota literatūra

Sinkevičius V. Pilietybės samprata // Teisė. – 2001. Nr. 39. –

Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – Vilnius:Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2001.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas // Žin., 1991, Nr. 36-997.

Related Posts