Paveldėjimo teise

Home / Teisė / Paveldėjimo teise

Įžanga

Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį. Dažnai mes susiduriame su prigimtinės ir pozityviosios teisės terminais.

Pozityvioji teisė – tai yra visų tam tikros valstybės nustatytų ar sankcionuotų taisyklių sistema, reguliuojanti tiek pačios valstybės bei jos institucijų, tiek fizinių asmenų, jų kolektyvinių junginių tarpusavio santykius, tiek jų santykius su valstybe bei jos institucijomis.

Apie prigimtinę teisę jau kalbėjo Platonas, Aristotelis, Ciceronas, romėnų teisininkai. Įsimintini tų filosofų suformuluoti tradiciniai prigimtinės teisės bruožai, kurie nenustojo rreikšmės ir šiomis dienomis.

1) Prigimtinė teisė yra amžinų ir nekintančių normų visuma. Jos pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.

2) Šios normos paprastai gali būti atskleistos žmogaus proto.

Šie bruožai, manau, leidžia suvokti, kad jokių rašytinių prigimtinės teisės normų nėra. Yra žmogaus prigimčiai, jo normaliam gyvenimui būtini principai, reikalavimai, kuriuos galima įgyvendinti tik pagrindus pozityviosios teisės normomis, nes tos normos garantuos jų įgyvendinimą.

Pozityvioji teisė nustato fizinių asmenų, valstybės juridinių asmenų, kurie yra vadinami teisės ssubjektais, teisines galimybes vienaip ar kitaip elgtis.Šios pozityviosios teisės normomis nustatytos galimybės yra vadinamos subjektinėmis teisėmis (nuo žodžio “subjektas”), o pozityvioji teisė, kaip teisės normų sistema, dažnai vadinama objektyviąja teise.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi ddideles grupes: Į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė – yra tokia teisė, kuri nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybe, o privatinė – reguliuoja atskirų asmenų savitarpio santykius.

Maždaug tokio skirstymo kriterijaus laikomasi ir šių dienų teisinėje literatūroje. Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė, o privatinei – civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė ir tarptautinė teisė. Mus domina svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.

Kiekviena teisės šaka turi santykinai atribotą teisinio reguliavimo dalyką ir reguliavimo metodą. Jeigu teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis, tai metodas – pagalbinis kriterijus, kuriuo remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja ccivilinė teisė, o civilinio teisinio reguliavimo metodas – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma. Trumpai tariant, civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi. Teisės normos paprastai arba leidžia tam tikrą elgesį arba draudžia jį, arba įpareigoja atlikti tam tikrus veiksmus. Iš esmės teisinio reguliavimo metodą sudaro šie svarbiausi elementai – teisinio poveikio būdai: leidimo, įsakymo ir draudimo. Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra tturtiniai santykiai. Turtiniai santykiai – tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl turto. Jų objektas yra turtas. Tiksliau pasakius, turtiniai santykiai yra visuomeniniai ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų tiekimo ir pinigų mokėjimo. turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė – piniginė išraiška. civilinė teisė reguliuoja ir kai kuriuos neatlygintinus santykius. Tačiau su prekine – pinigine išraiška yra susiję daugelis neatlygintinų turtinių santykių, ypač tokių, kurių dalyviai yra fiziniai asmenys: pvz., paslaugos, panaudos, paveldėjimas ir kt. Iš išorės tokie santykiai, atrodo, neturi prekinės – piniginės išraiškos, tačiau ji yra jų pagrindas. Antai už daiktus kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Tačiau tie daiktai yra turtas, turi savo vertę, kuri juos dėl kieno nors kaltės sugadinus, praradus ir pan., gali būti išieškoma pinigais.

Toliau savo darbe aš plačiau panagrinėsiu vieną iš neatlygintinų turtinių santykių – paveldėjimą. Tai padarysiu pasitelkiant į pagalbą paveldėjimo teisę.

1.Paveldėjimo samprata ir pagrindai.

1.Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisiu perėjimas jo jpėdimams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.

2.Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai ((vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės, teisės Į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos.

3.Nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtines teisės,neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

Paveldėjimo pagrindai.

Paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą.

Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu.

Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba ne vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.

Palikimas atsiranda, palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu.

Palikimo atsiradimo laiku laikomas patikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis paskelbiamas mirusiu, diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti patikėją mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena.

Jeigu negalima nustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi

mirusiais tuo pačiu metu ir teisiu perėmimo tarp jų neatsiranda.

Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta.Jeigu

palikėjas negyveno nuolat vienoje vvietoje, palikimo atsiradimo vieta laikoma:

1) vieta, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno;

2) jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, palikimo atsiradimo vieta laikoma ekonominių ir asmeninių interesų vyraujanti vieta(turto ar jo pagrindinės dalies, kai turtas yra keliose vietose, buvimo vieta; sutuoktinio, su kuriuo palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį palaikė santuokinius santykius, gyvenamoji vieta arba su palikėju kartu gyvenusio vaiko gyvenamoji vieta).

Jeigu negalima nustatyti palikėjo gyvenamosios vietos pagal šias aplinkybes, palikimo atsiradimo vieta gali būti nustatoma pagal palikėjo pilietybę, jo registraciją, jam priklausančių transporto priemonių registracijos vietą ir kitas aplinkybes.

Kilus ginčui, palikimo atsiradimo vietą suinteresuotų asmenų prašymu nustato teismas, atsižvelgdamas į visas aplinkybes.

Įpėdiniai.

1.Asmenys, galintys būti įpėdiniais:

1) paveldint pagal įstatymą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi patikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė;

2) paveldint pagal testamentą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat kurie buvo pradėti jam esant gyvam ir gimė po jo mirties; testamente įvardyti dar nepradėti asmenys, jiems gimus;

3) paveldint pagal testamentą – juridiniai asmenys, kurie yra palikėjo mirties momentu arba steigiami vykdant palikėjo testamente išreikštą valią.

Įpėdiniais pagal testamentą taip pat gali būti valstybė, savivaldybės.

2.Asmenys, neturintys teisės paveldėti:

Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie

priešingais teisei tyčiniais veiksmais prieš palikėją, prieš kurį nors iš jo įpėdiniu ar prieš testamente išreikštos palikėjo paskutinės valios įgyvendinimą sudarė teisinę padėtį, kad jie

tampa įpėdiniais, jeigu teismo tvarka nustatytos šios aplinkybės:

1) tyčia atėmė palikėjui ar jo įpėdiniui gyvybę arba kėsinosi į šių asmenų gyvybę;

2) tyčia sudarė tokias sąlygas, kad palikėjas iki pat savo mirties neturėjo galimybės sudaryti testamento, jį panaikinti ar pakeisti;

3) apgaule, grasinimais, prievarta privertė pilkėją sudaryti, pakeisti arba panaikinti sudarytą testamentą, privertė įpėdinį atsisakyti palikimo;

4) slėpė, kklastojo ar sunaikino testamentą.

Įpėdinis nepraranda teises paveldėti, jeigu iki palikimo atsiradimo momento testamentas

ar jo atitinkamos atskiros dalys nustojo galioti nepaisant įpėdinio veiksmų.

Nepaveldi pagal įstatymą tėvai po savo vaikų mirties, jeigu teismo sprendimu jų valdžia buvo apribota ir šis sprendimas palikimo atsiradimo momentu nebuvo pasibaigęs ar panaikintas.

Paveldėjimo teisės ginčijimas.

Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo aar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.

2.Paveldėjimas pagal įstatymą.

Paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra:

1) pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties;

2) antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vvaikaičiai;

3) trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai;

4) ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės;

5) penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos);

6) šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės).

Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jeigu šie įpėdiniai atsisakė palikimo arba iš jų atimta ppaveldėjimo teisė.

Įvaikiai ir jų palikuonys, paveldintys po įtėvio ar jo giminaičių mirties, prilyginami įtėvio vaikams ir jų palikuonims. Jie nepaveldi pagal įstatymą po savo tėvų ir kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo brolių ir seserų pagal kilmę mirties.

Įtėviai ir jų giminaičiai, paveldintys po įvaikio ar jo palikuonių mirties, prilyginami tėvams ir kitiems giminaičiams pagal kilmę. Įvaikio tėvai ir kiti jo aukštutinės linijos giminaičiai pagal kilmę nepaveldi pagal įstatymą po įvaikio ar jo palikuonių mirties.

Pagal įstatymą paveldi ppalikėjo vaikai, gimę susituokusiems tėvams arba tėvams, kurių santuoka pripažinta negaliojančia, taip pat nesantuokiniai vaikai, kurių tėvystė nustatyta pagal įstatymus.

Palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais atitinkamai pirmos arba antros eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis. Jie lygiomis dalimis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam jų tėvui ar motinai paveldint pagal įstatymą.

Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais. Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo. Nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldi visą palikimą.

Įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus.

3.Paveldėjimas pagal testamentą.

Testatorius gali sudaryti testamentą tik pats.

Testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes.

Negalioja testamentas:

1) sudarytas neveiksnaus asmens;

2) sudarytas asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar toksinėm medžiagomis;

3) kurio turinys neteisėtas aar nesuprantamas.

Testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais.

Neišlikęs testamentas neturi galios. Tokio testamento turinio negalima nustatyti teismo tvarka.

Testatorius neturi teisės pavesti kitam asmeniui po testatoriaus mirties nustatyti ar keisti testamento turinį.

Ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatyme arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis.

Vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojančiu, išskyrus atvejus, kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, taip pat asmens, teismo pripažinto neveiksniu, ar asmens, kurio veiksnumas teismo apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis.

Testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo. Įprastinis suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui.

Jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, tai neturi reikšmės testamento teksto klaidos, netikslus asmenį įvardijimas, tai, kad kokio nors asmens arba daikto savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko.

Patikėjo teisė palikti testamentu turtą savo nuožiūra.

Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio narni apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip ppa valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims.

Testatorius gali palikti visą savo turtą arba jo dalį juridiniams asmenims, kurie turės būti įsteigti vykdant testamentą, taip pat dar nepradėtiems, negimusiems fiziniams asmenims.

Testatorius gali testamentu atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įpėdinių.

Jeigu testatorius nenurodė, kokią turto dalį palieka kiekvienam iš įpėdinių pagal testamentą, turtas tarp jų dalijamas lygiomis dalimis.

Jeigu paveldimas turtas testamente paskirstytas taip, kad visos dalys, kartu paimtos, viršija viso turto dydį kiekvieno įpėdinio dalis atitinkamai sumažinama.

Jeigu dalių suma yra mažesnė už viso turto dydį, atsižvelgiant į testamento turinį, įpėdinių pagal testamentą paveldimos turto dalys proporcingai didinamos arba likęs turtas paveldimas pagal įstatymą.

Palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis jeigu testamentu neskirta daugiau.

Nustatant privalomosios dalies dydį, atsižvelgiama į paveldimo turto vertę, įskaitant įprastinio namų apstatymo apyvokos reikmenų vertę.

Testatorius turi teisę nurodyti testamente kitą įpėdinį tam atvejui, jeigu jo paskirtas įpėdinis pagal testamentą numirtų prieš atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Taip pat testatorius gali antriniam įpėdiniui paskirti kitą įpėdinį, jeigu antrinis įpėdinis numirtų iki atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Kitų įpėdinių paskyrimų eilė neribojama.

Testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama

tarp įpėdinių pagal įstatymą.

Prie šių įpėdinių priklauso ir tie įpėdiniai pagal įstatymą, kuriems paveldimo turto dalis paskirta testamentu, jeigu testamente nenumatyta kitaip.

Testamentinė išskirtinė.

Testatorius turi teisę įpareigoti įpėdinį pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę (testamentinę

išskirtinę) vieno ar kelių asmenų naudai; šie asmenys įgyja teisę reikalauti tą prievolę įvykdyti. Išskirtinės gavėjais gali būti tiek įpėdinis pagal įstatymą, tiek kiti asmenys.

Testatoriaus įpareigotas įpėdinis turi įvykdyti testamentinę išskirtinę neviršydamas savo paveldimo turto vertė patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus.Jeigu įpėdinis pagal testamentą, įpareigotas įvykdyti testamentinę iišskirtinę, turi teisę į privalomąją palikimo dalį tai jis testamentinę išskirtinę įvykdo neviršydamas savo paveldimo turto vertės, kuri yra didesnė už jo privalomąją dalį.

Jeigu įpėdinis, kuris buvo įpareigotas įvykdyti testamentinę išskirtinę, miršta prieš atsirandant palikimui ari nepriima palikimo, prievolė įvykdyti testamentinę išskirtinę pereina kitiems įpėdiniams, gavusiems šio įpėdinio dalį.

Jeigu testamente nenurodytas testamentinės išskirtinės vykdytojas, testamentinė išskirtinė išskiriama paveldimo turto, kol bus nustatytos įpėdinių paveldimo turto dalys.

Testamentinė išskirtinė netenka galios, jeigu jos gavėjas miršta prieš atsirandant palikimui.

Testamentinės išskirtinės gavėjas turi teisę ttestamentinę išskirtinę priimti per tris mėnesius nuo

tos dienos, kai sužinojo arba turėjo sužinoti, kad jis turi teisę į testamentinę išskirtinę.

Apie testamentinės išskirtinės priėmimą gavėjas praneša testamento vykdytojui (palikimo valdytojui), įpėdiniui priėmusiam palikimą ir įpareigotam įvykdyti testamentinę išskirtinę, arba

palikimo aatsiradimo vietos notarui. Jeigu testamentinė išskirtinė yra susijusi su teise į nekilnojamąjį

daiktą, prašymas visais atvejais paduodamas notarui. Notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą, ir testamentinė išskirtinė registruojama viešame registre.

Testamentinės išskirtinės rūšys.

1. Jeigu testamentinės išskirtinės dalykas yra pagal individualius požymius apibūdintas daiktas, testamentinės išskirtinės gavėjas, priėmęs išskirtinę, į tokį daiktą nuosavybės teisę įgyja nuo palikimo priėmimo momento. Daiktas nuo šio momento pereina testamentinės išskirtinės gavėjui su visomis

teisėmis ir pareigomis, susijusiomis su šiuo daiktu, kurios priklausė palikėjui. Testamentinės išskirtinės gavėjui taip pat priklauso ir pagrindinio daikto priklausiniai.

2. Jeigu testamentinės išskirtinės dalyką sudaro reikalavimai pagal prievoles, išskirtinės gavėjui taip pat priklauso visi papildomi reikalavimai, kurie turėjo būti įvykdyti iki palikėjo mirties momento.

3. Jeigu testamentinės išskirtinės dalykas yra kilnojamieji pagal rūšies požymius apibūdinti ddaiktai, tokia testamentinė išskirtinė turi būti įvykdyta nepaisant to, ar palikime yra tokių daiktų. Kai tokių daiktų yra keletas, pasirinkimo teisė priklauso testamentinės išskirtinės gavėjui, jeigu kitaip nenustato testamentas.

4. Įpėdinį, kuriam pereina nekilnojamasis daiktas (žemė, namas, butas ir kt.) arba individuali (personalinė) įmonė, testatorius turi teisę įpareigoti duoti kitam asmeniui tam tikram terminui arba iki gyvos galvos naudotis nekilnojamuoju daiktu ar jo dalimi arba perduoti iš šio turto gaunamas pajamas ar jų dalį.

5. Jeigu testatorius testamentine išskirtine kam nors skyrė iišlaikymą, nenurodydamas jo turinio, toks asmuo turi teisę į maistą, būstą, drabužius ir medicininį aptarnavimą, o tie, kurie mokosi, – į mokymosi išlaidų padengimą per visą mokymosi laiką, bet ne ilgiau, nei jiems sueis dvidešimt ketveri metai.

Testamentų rūšys.

Testamentai gali būti oficialieji ir asmeniniai.

1. Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje.

2. Kurčnebylių viešieji testamentai sudaromi dalyvaujant asmeniui, kuris supranta gestų kalbą ir kuriuo pasitiki testatorius, išskyrus atvejus, kai kurčnebylys yra raštingas ir jis sudarytą testamentą perskaito bei raštu patvirtina, kad yra supažindintas su jo turiniu.

3. Testamente nurodoma testamento sudarymo vieta ir laikas. Surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo pats testatorius.

Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali.

4. Jeigu testatoriaus ar kito asmens turimas testamentas neatitinka pas notarą saugomo testamento, kilus ginčui pirmenybė teikiama pas notarą saugomam testamentui, jeigu jame nėra nustatyta tvarka neaptartų ištaisymų, išbraukymų ar ištrynimų.

5. Negalima ginčyti oficialiojo testamento sudarymo fakto.

6. Oficialiesiems testamentams prilyginami:

1) asmenų, kurie gydosi ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo-profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvena senelių ir invalidų namuose, testamentai, patvirtinti ttų ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų, taip pat šių senelių ir invalidų namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų;

2) asmenų, esančių plaukiojančiuose jurų laivuose arba vidaus plaukiojimo laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, testamentai, patvirtinti tų laivų kapitonų;

3) asmenų, esančių žvalgomosiose, mokslinėse, sportinėse ir kitose ekspedicijose, testamentai, patvirtinti tų ekspedicijų viršininkų;

4) karių testamentai, patvirtinti dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadų (viršininkų);

5) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų;

6) testatoriaus gyvenamosios vietos seniūnų patvirtinti testamentai.

Jeigu testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento, jo prašymu testamentą gali už jį pasirašyti notaro ar kito turinčio teisę patvirtinti testamentą pareigūno ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodydamas priežastis, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento. Liudytojai taip pat turi pasirašyti testamente.

Asmeninis testamentas.

Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta

testatoriaus pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia

testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas.Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba.

Testamento sudarymo datos ir vietos nenurodymas daro testamentą negaliojantį tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais aarba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių.

Testatoriaus ranka padaryti pataisymai, jo aptarti išbraukimai nedaro testamento negaliojančio.

Galioja sąlygos kurias per klaidą testatorius išbraukė, o vėliau savo ranka padarė prierašą, kad šios sąlygos buvo išbrauktos per klaidą.Jeigu testamente per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai, testamentas galioja; galioja atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų.

Akivaizdžiai nebaigtas ar nepasirašytas asmeninis testamentas negalioja.

Jeigu testamente yra prierašas, kad testatorius jį ateityje papildys, bet jis to nepadarė, toks testamentas galioja, jeigu jis gali būti įvykdytas be numatyto papildymo.

Asmeninio testamento perdavimas saugoti.

Asmeninį testamentą testatorius gali perduoti saugoti notarui ar Lietuvos Respublikos konsuliniam

pareigūnui užsienio valstybėje. Priimant testamentą saugoti, turi būti nustatyta testatoriaus asmenybė.

Perduotas saugoti asmeninis testamentas prilyginamas oficialiajam, jeigu perduodant buvo

laikomasi šių reikalavimų:

1) testamentą perdavė pats testatorius, pareikšdamas, kad testamente išreikšta jo paskutinė valia;

2) testamentas perduotas užklijuotame voke, vokas antspauduotas priimančios įstaigos antspaudu ir ant pasirašė testatorius bei testamentą priimantis asmuo;

3) apie testamento priėmimą saugoti surašytas aktas, taip pat aprašyta voko išvaizda, antspaudai, nurodyti testatoriaus vardas, pavardė, asmens kodas gyvenamoji vieta, testamento sudarymo data, vieta bei rūšis, priėmėjo pareigos, vardas ir pavardė. Aktą pasirašė testatorius ir testamentą saugoti priėmęs pareigūnas. Akto kopija išduodama testatoriui.

Priimtas testamentas saugomas priėmusios įstaigos seife. Testatorius bet kada

gali testamentą atsiimti.Testamentą galima išduoti testatoriaus atstovui pagal specialų testatoriaus įgaliojimą.

Jeigu asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti šio straipsnio nustatyta tvarka, jis po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per vienerius metus turi būti pateiktas teismui patvirtinti. Šiuo atveju galioja tik teismo patvirtintas testamentas.

Testamento panaikinimas, papildymas ir pakeitimas.

Testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti.

Vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudaryta testamentui. Ši nuostata nnetaikoma bendrajam sutuoktinių testamentui.

Testatorius taip pat gali panaikinti oficialųjį testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugotoj arba testamentą patvirtinusiai įstaigai. Pareiškime testatoriaus parašas turi būti paliudytas įstatymų nustatyta tvarka.

Testamento vykdymas.

Testamentą vykdo testatoriaus paskirtas testamento vykdytojas, įpėdinis arba teismo paskirtas palikimo administratorius.

Nieko negalima paskirti testamento vykdytoju prieš jo valią, tačiau asmuo, prisiėmęs testamento vykdytojo pareigas, negali jų atsisakyti be svarbių priežasčių.

Testatorius gali paskirti vieną ar kelis testamento vykdytojus. Taip pat testatorius gali paskirti

antrinį testamento vykdytoją, jeigu pirmasis vykdytojas negalėtų vykdyti savo pareigų. ŠŠiuo atveju

reikalaujama, kad butų antrinio vykdytojo sutikimas, jo išreikštas įraše pačiame testamente arba

pridėtame prie testamento pareiškime.

Testamento vykdytoju negali būti asmuo, kuris pasirašė testamentą už testatorių.

Jeigu testatorius nepaskyrė testamento vykdytojo arba paskirtas testamento vykdytojas ar įpėdinis negali atlikti savo pareigų, palikimo aatsiradimo vietos apylinkės teismas skiria palikimo administratorių, kuris atlieka visus veiksmus reikalingus testamentui įvykdyti.

Asmuo, pradėjęs vykdyti testamentą, neturi teisės be svarbių priežasčių atsisakyti šių pareigų.

Testatoriaus paskirto testamento vykdytojo teisės ir pareigos.

Testamento vykdytojas atlieka visus veiksmus, reikalingus testamentui įvykdyti. Kol nepaskirtas palikimo administratorius arba kol nenustatyti įpėdiniai, testamento vykdytojas atlieka įpėdinio funkcijas: valdo palikimą, sudaro palikimo apyrašą, išmoka palikimo skolas, išieško palikėje skolininkų skolas, teikia išlaikytiniams priklausantį išlaikymą, ieško įpėdinių, aiškinasi, ar įpėdiniai priima palikimą, ir pan. Testamentas yra testamento vykdytojo veiklos instrukcija. Testamento vykdytojas, vykdydamas testamentą, tariasi su įpėdiniais. Ginčą dėl testamento vykdymo sprendžia palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismas.

Testamento vykdytojas savo pareigas privalo atlikti taip pat rūpestingai, kaip jis rūpinasi savo privačia interesais. Jeigu testamento vykdytojas už savo darbą gauna aatlyginimą, tokiu atveju jis įpėdiniams ir kitiems suinteresuotiems asmenims atsako ir už neatsargiais veiksmais padarytus nuostolius.

Jeigu testatorius paskyrė keletą testamento vykdytojų ir kiekvieno jų teisių bei pareigų tiksliai neapibrėžė, tai jie veikia bendrai. Nesutarimai tarp jų dėl testamento vykdymo sprendžiami teismo tvarka. Už veiksmus, atliktus bendru sutarimu, testamento vykdytojai atsako solidariai.

Jeigu vienam iš testamento vykdytojų testatorius davė konkretų pavedimą arba pavedė tam tikros testamento dalies vykdymą, toks vykdytojas atsako tik už savo veiksmus.

Testamento vykdymo išlaidos padengiamos iš paveldimo turto.

Testamento vykdytojas aatlieka savo pareigas neatlygintinai, jeigu testatorius nenustatė testamente atlyginimo.

Palikimo apyrašas.

Pradėjęs tvarkyti palikimą, testamento vykdytojas ar palikimo administratorius privalo nedelsdamas sudaryti palikimo apyrašą, kur įvardijamas palikimą sudarantis turtas, palikėjo kreditorinis ir debitorinis įsiskolinimas, įpėdini: pareiškęs norą, turi teisę dalyvauti sudarant turto apyrašą.

Testamento vykdytojas ar palikimo administratorius savo nuožiūra turi teisę, o įpėdinio reikalavimu privalo teismo prašyti palikimo apyrašo sudarymą perduoti teismo antstoliui.

21!

Palikimo priėmimas ir atsakomybė už palikėjo skolas.

Palikimo priėmimas.

Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis.

Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikinu atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos. notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą.

Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

Asmenys, kuriems paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kai kiti įpėdiniai palikimo nepriima,

gali pareikši sutikimą priimti palikimą per tris mėnesius nuo teisės priimti palikimą atsiradimo

dienos.

Palikimas, kurį paveldi įpėdiniai, gimę po palikimo atsiradimo, priimamas per tris mėnesius nuo jų gimimo dienos.

Notaras ar teismas per tris darbo dienas nuo palikimo priėmimo dienos privalo pranešti centrinei hipotekos įstaigai apie palikimo priėmimą.

Palikimo priėmimas pagal apyrašą.

Įpėdinis, priėmęs palikimą pagal teismo antstolio sudarytą apyrašą, už palikėjo sskolas atsako tik paveldėtu.turtu.

Jeigu bent vienas įpėdinis priėmė palikimą pagal apyrašą, tai ir visi kiti įpėdiniai laikomi priėmusiais palikimą pagal apyrašą.

Dėl tokio apyrašo sudarymo priimantis palikimą įpėdinis arba įpėdiniai kreipiasi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą, o teismas apyrašą sudaryti paveda teismo antstoliui.

Turto apyrašo sudarymo terminą nustato teismas. Šis terminas negali būti ilgesnis nei vienas mėnuo. Tik ts atvejais, kai paveldimas turtas yra keliose vietose arba yra daug palikėjo kreditorių, apyrašo sudarymo terminas neg, būti ilgesnis nei trys mėnesiai.

Įpėdinis privalo pateikti visus duomenis, reikalingus palikėjo turto apyrašui sudaryti.

Apyraše turi būti:

1) visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti;

2) įvardijamos visos žinomos skolinės palikėjo teisės ir pareigos, nurodant palikėjo kreditorius ir skolininkus.

Palikimo apyrašą pasirašo teismo antstolis ir įpėdinis, dalyvavęs sudarant apyrašą. Apyrašo gale turi būti įpėdinio pasirašytas paliudijimas, tolygus priesaikai, kad apyraše nurodytas visas įpėdiniui žinomas palikėjo turtas, visi palikė skoliniai reikalavimai ir skolinės pareigos.

Įpėdinis (įpėdiniai), po palikimo apyrašo sudarymo sužinojęs apie neįtrauktą į apyrašą turtą arba skolines teises pareigas, privalo apie tai pranešti teismui per tris darbo dienas nuo šių aplinkybių sužinojimo dienos, kad teismo antstolis papildytų apyrašą.

Palikimo apyrašą sudaryti gali pareikalauti ir patikėjo kreditoriai. Palikėjo kreditoriai turi teisę patys dalyvauti sudarant ppalikimo apyrašą arba įgalioti kitą asmenį dalyvauti sudarant palikimo apyrašą.

Teismas privalo leisti susipažinti su palikimo apyrašu kiekvienam, kuris įrodo teisėtą interesą susipažinti su apyrašu.

Termino palikimui priimti pratęsimas.

Palikimui priimti terminą teismas gali pratęsti, jeigu pripažįsta, ką terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Palikimas gali būti priimamas pasibaigus terminui ir be kreipimosi į teismą jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai.

Įpėdiniui, praleidusiam terminą palikimui priimti, perduodama iš jam priklausančio, kitų įpėdinių priimto ar perėjusio valstybei turto tik tai, kas išliko natūra, taip pat lėšos, gautos realizavus kitą jam priklausančią turto dalį.

Teisės priimti palikimą perėjimas.

Jeigu įpėdinis, paveldintis pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą, teisė priimti jam priklausančią dalį pereina jo įpėdiniams.

Šią mirusio įpėdinio teisę jo įpėdiniai gali įgyvendinti bendrais pagrindais per tris mėnesius nuo palikimo jiem atsiradimo dienos.

Įpėdinio, pradėjusio valdyti paveldimą turtą prieš atsirandant kitiems įpėdiniams, teisės.

Įpėdinis, kuris pradėjo valdyti paveldimą turtą, jeigu yra kitų įpėdinių, neturi teisės disponuoti paveldimu turtu ( parduoti, įkeisti ir pan.), kol sueis trys mėnesiai nuo palikimo atsiradimo dienos arba kol jis gaus paveldėjimo teisė liudijimą.

Prieš sueinant nurodytam terminui arba prieš gaudamas paveldėjimo teisės liudijimą, įpėdinis turi teisę i paveldimo turto tik:

1) apmokėti palikėjo gydymo ir slaugymo

ligos metu išlaidas, taip pat jo laidojimo išlaidas;

2) išlaikyti fizinius asmenis, kurie buvo palikėjo išlaikomi;

3) užtikrinti normalų įmonės (ūkio) funkcionavimą;

4) patenkinti reikalavimus, kylančius iš darbo santykių;

5) apsaugoti ir tvarkyti paveldimą turtą.

Palikimo atsisakymas.

Įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo. Neleidžiama atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo.

Palikimo atsisakymas turi tas pačias pasekmes kaip ir palikimo nepriėmimas.

Įpėdinis atsisako palikimo, paduodamas pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui.

Neleidžiama atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis padavė ppalikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą, kad priima palikimą arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą, arba kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo.

Paveldėjimo dalių padidėjimas.

Jeigu įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą nepriėmė palikimo arba jeigu testatorius atėmė įpėdinio paveldėjimo teisę, tai palikimo dalis, priklausiusi tam įpėdiniui, atitenka įpėdiniams pagal įstatymą padalijama jiems lygiomis dalimis.

Jeigu palikėjas visą savo turtą paliko testamentu savo paskirtiems įpėdiniams, tai palikimo dalis, priklausiusi atsisakiusiam ar nepriėmusiam palikimo įpėdiniui, atitenka kitiems įpėdiniams ppagal testamentą ir padalijama jiems lygiomis dalimis.

Šiame straipsnyje nustatytos taisyklės netaikomos tais atvejais,kai atsisakiusiam ar nepriėmusiam palikimo įpėdiniui yra paskirtas antrinis įpėdinis.

Palikimo perėjimas valstybei.

Paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu:

1) turtas testamentu paliktas valstybei;

2) palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nnei pagal testamentą;

3) nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo;

4) iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė.

Jeigu nėra įpėdinių pagal įstatymą, o testamentu palikta tiktai dalis palikėjo turto, tai likusioji dalis pereina valstybei.

Valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės.

Kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarka.

Palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldim turto.

Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą.

Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimam; pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonė ar ūkininko ūkio veikla. Reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės ar ūkio veikla, pereina įįpėdiniams ir realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kai paveldima įmonė, kuriai pradedamas bankroto procesas ar ūkis yra nemokus.

Teismas gali pratęsti Šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai.

Palikimo apsauga.

Palikimo atsiradimo vietos teismas, gavęs žinią apie palikimo atsiradimą, imasi reikalingų priemonių palikimu apsaugoti, jeigu:

1) nežinomi įpėdiniai; .

2) įpėdinių nėra palikimo atsiradimo vietoje;

3) įpėdiniai nenori ar negali priimti palikimo;

4) nors vienas įpėdinių yra neveiksnus;

5) žinoma, kkad palikėjas turi didelių skolų;

6) yra kitų aplinkybių, lemiančių palikimo apsaugą.

Paveldimas turtas saugomas, kol jį priims visi įpėdiniai.

Paveldimo turto palikimo administratoriaus skyrimas.

Jeigu į palikimą įeina turtas, kurį reikia tvarkyti (individuali (personalinė) įmonė, ūkininko ūkis, vertybiniai popieriai ir kt.), ir to negali atlikti testamento vykdytojas arba įpėdinis, taip pat jeigu palikėjo kreditoriai pareiškia ieškinį prieš priimant įpėdiniams palikimą, tai apylinkės teismas skiria paveldimo turto palikimo administratorių.

Prašymas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.

Įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.

Tokia pat tvarka išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas tada, kai paveldimas turtas pereina valstybei ar savivaldybei.

Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo terminas.

Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos.Paveldint tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, paveldėjimo teisės liudijimas fiziniams asmenims gali būti išduodamas ir prieš sueinant trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, jeigu notaras turi duomenų, kad, be asmenų, prašančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, daugiau įpėdinių nėra.

Įpėdinių savitarpio santykiai.

Palikimo pasidalijimas.

Nieko negalima priversti atsisakyti teisės į jam priklausančios dalies išskyrimą. Palikimas pasidalijamas bendru įpėdinių sutarimu.

Palikimo negalima dalyti:

1) iki įpėdinio pagal įstatymą ar pagal testamentą gimimo;

2) jeigu testatorius testamentu nustatė terminą, per kurį įpėdiniai paveldėtą turtą valdo bendrai. Šis terminas negali būti ilgesnis nei penkeri metai nuo palikimo aatsiradimo dienos, išskyrus tuos atvejus, kai tarp įpėdinių yra nepilnamečių. Tokiu atveju palikėjas gali uždrausti dalyti palikimą, kol įpėdiniui sueis aštuoniolika metų.

Turto pasidalijimo būdai.

Įpėdiniai paveldėtą turtą gali pasidalyti bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešame registre. Nekilnojamųjų daiktų padalijimas forminamas notarine sutartimi, ji turi būti įregistruota viešame registre, įpėdiniams nesutarus dėl turto pasidalijimo, pagal kiekvieno jų ieškinį turtą padalija teismas.

Dalūs daiktai dalijami natūra, nedalūs paskiriami vienam iš įpėdinių, atsižvelgiant į daikto pobūdį ir įpėdinio poreikius, kitiems įpėdiniams tokio daikto vertę kompensuojant kitais daiktais arba pinigais.

Galima visą palikimą arba atskirus daiktus bendru įpėdinių sutarimu parduoti aukcione ir gautą sumą pasidalyti arba tarp įpėdinių surengti varžytynes dėl atskirų daiktų ir daiktą perduoti tam, kuris iš įpėdinių pasiūlys už jį didžiausią kainą.

Pavienių daiktų perdavimo konkrečiam įpėdiniui klausimas bendru sutarimu gali būti išspręstas burtais.

Ūkininko ūkio paveldėjimas.

Tais atvejais, kai ūkininko ūkio padalijimas gali suardyti ūkį, pirmenybės teisę gauti ūkį ir jam priklausantį inventorių turi tas įpėdinis, kuris daugiausia dirbo paveldimame ūkyje ir yra pasiryžęs bei pasiruošęs pats ūkininkauti. Tokiu atveju kilus ginčui, teismas kitiems įpėdiniams priklausančios kompensacijos už jiems priklausančias turto dalis išmokėjimą gali išdėstyti iki dešimties metų, priimdamas sprendimą nustatyti priverstinę hipoteką visiems tokio įpėdinio nekilnojamiesiems daiktams.

Žemės paveldėjimas.

Jeigu žemę paveldi įpėdinis, kuris ppagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali turėti nuosavybės teisės į žemę, jis teisę tik į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę. Žemė pagal įpėdinio pateiktą paveldėjimo teisės liudijimą parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka įpėdinio nurodytam pirkėjui arba aukcione. Gauta suma išmokama įpėdiniui, atskaičius pardavimo arba aukciono organizavimo išlaidas.

Pramoninės nuosavybės paveldėjimas.

Palikėjo teisę gauti išradimo patentą, pramoninio dizaino liudijimą paveldi įpėdiniai. Taip pat paveldimos pramoninės nuosavybės apsaugos dokumentų suteikiamos teisės.

Kartu su įmone įpėdiniams pereina teisė į juridinio asmens pavadinimą, prekių ženklus.

Įpėdiniams pereina teisės ir pareigos pagal palikėjo sudarytas licencines sutartis, jiems pereina teisės į gamybines ir komercines paslaptis, teisės ir pareigos pagal gamybinių ir komercinių paslapčių perdavimo sutartis, jeigu šios paslaptys nėra neatskiriamos nuo palikėjo asmenybės.

4.Užsienio valstybių paveldėjimo teisės bendroji charakteristika.

1) Paveldėjimas pagal testamentą.

Pagrindinis užsienio valstybių paveldėjimo teisės principas yra testamento laisvė. Turto palikimas testamentu – vienas iš turto perdavimo kitiems asmenims būdų. Naudodamasis nuosavybės laisvės principu, savininkas gali laisvai disponuoti savo turtu. Šis principas nulemia ir testamento laisvės principo egzistavimą, t.y. laisvą turto savininko galimybę palikti savo turtą testamentu kam jis nori. Antra vertus daugelyje valstybių įstatymai testamento laisvę riboja, nustatydami privalomąją palikimo dalį. Testamentu užsienio valstybių teisė pripažįsta nustatytos formos vienašalį sandorį, kuriuo palikėjas išreiškia savo valią, nurodydamas, kam po jo mirties

turi atitekti atitinkamas testamente aptartas turtas.

Prancūzijoje, skirtingai nei kitose šalyse, draudžiama keliems asmenims sudaryti bendrą testamentą arba testamentinę sutartį. Yra skiriamos trys testamentų rūšys: 1) holografinis, t.y. surašytas palikėjo ranka, nurodant surašymo datą ir palikėjo pasirašytas. Šis testamentas perduodamas saugoti notarui, kuris po palikėjo mirties perduoda testamentą pirmos instancijos teismui. Teismas, gavęs testamentą viešai paskelbia apie jo egzistavimą; 2) autentiškas testamentas, t.y. surašytas notaro, dalyvaujant liudytojams; 3) slaptas testamentas – tai testamentas, kurį surašo palikėjas, pats įdeda į voką, voką uužanspauduoja, ir pasirašo notaras bei liudytojai. Testamentas gali būti pakeistas ar panaikintas surašant naują testamentą. Testamentą gali surašyti tik veiksnus asmuo, ne jaunesnis kaip nšešiolikos metų. Testamentu turtą galima palikti bet kuriam asmeniui, taip pat ir pradėtam vaikui. Draudžiama paveldėti pagal testamentą iki gyvos galvos ikalintiems asmenims arba palikėją gydžiusiems asmenims. Testamente gali būti nustatytos tam tikros sąlygos, ir tik jas įvykdžius, bus įmanoma paveldėti turtą. Tačiau tos sąlygos neturi prieštarauti įstatymui ar moralei. Testamentiniai įpėdiniai Prancūzijoje skirstomi į tris rrūšis; 1) universalūs titulo įpėdiniai, kuriems yra paliekama tam tikra turto dalis; 2) universalūs įpėdiniai, kurie paveldi visą turtą; 3) specifiniai įpėdiniai, kurie paveldi tik tam tikras turtines teises. Pirmųjų dviejų rūšių įpėdiniai atsako už palikėjo skolas, tuo tarpu specifiniai įįpėdiniai už palikėjo skolas neatsako. Siekiant apsaugoti šeimos interesus, Prancūzijos civilinis kodeksas nustato privalomojo palikimo dalį, t.y. turto dalį, kurios palikėjas savo nuožiūra negali bet kam palikti. Asmenys, kuriems yra nustatyta teisė į privalomąją palikimo dalį, gali turtą išreikalauti iš testamentinių įpėdinių.

Vokietijoje testamentinis amžius yra šešiolika metų. sutuoktiniai turi teisę sudaryti bendrą testamentą. Testamentas gali būti sudarytas notaro arba surašytas palikėjo ranka ir jo pasirašytas. Paties palikėjo surašytas testamentas saugomas teisme. Išimtinais atvejais testamentas gali būti ir žodinis. testamentas bet kokiu metu gali būti panaikintas arba pakeistas. Palikėjo vaikai, sutuoktinis ir tėvai turi teisę į privalomąją palikimo dalį, kuri sudaro pusę tos dalies, kurią asmuo būtų galėjas paveldėti pagal įstatymą. Taip pat įstatyme yra numatyti atvejai, kai palikėjas turi teisę aatimti iš būsimojo įpėdinio teisę į privalomąją palikimo dalį arba, kada testamentinis įpėdinis netenka teisės į palikimą.

Anglijoje įstatymas reikalauja, kad testamentas būtų surašytas raštu ir pasirašytas dalyvaujant dviems liudytojams, kurie turi patvirtinti palikėjo parašą. Paprastai asmenys, kurie buvo liudytojai, paveldėti pagal testamentą po palikėjo mirties negali. Mažesni formalumai yra nustatyti karių testamentams. Testamentas gali būti atšauktas sudarant naują testamentą. Anglijos įstatymas nenustato privalomos palikimo dalies, o palieka spręsti šį klausimą teismui savo nuožiūra.

JAV paveldėjimą pagal testamentą reguliuoja valstijų įstatymai beiVieningas ppaveldėjimo kodeksas. Šis kodeksas nustato, kad tik aštuoniolikos metų sulaukęs asmuo gali sudaryti testamentą. Vieningas paveldėjimo kodeksas nepripažįsta žodinio testamento. Dauguma valstijų leidžia sudaryti keliems asmenims bendrą testamentą. Testamentas gali būti pakeistas tik surašant atskirą, specilų dokumentą, laikantis testamento surašymui nustatytų formalumų. Beveik visose valstijose galioja įstatymai, apsaugantys sutuoktinį ir vaikus nuo visiško paveldėjimo teisės atėmimo.

2) Paveldėjimas pagal įstatymą.

Jeigu asmuo testamento nepaliko arba testamentas yra pripažintas negaliojančiu, paveldima pagal įstatymą.

Prancūzijoje galioja universalaus paveldėjimo principas, t.y. visas palikėjo turtas sudaro palikimo visumą. Mirus asmeniui, mirusiojo turtas iš karto pereina jo įstatyminiams įpėdiniams. Įstatyminiai įpėdiniai gali priimti palikimą dviem būdais; 1) priimant palikimą ir atsaknt už palikėjo skolas; 2) priimant inventorinį palikimą, kuris atskirtas nuo įpėdinio turto ir atsiribojant nuo atsaqkomybės už palikėjo skolas. Skiriamos keturios įstatyminių įpėdinių eilės: 1) mirusiojo vaikai, anūkai.2) mirusiojo tėvai, broliai, seserys; 3) seneliai ir proseneliai; 4) kiti giminaičiai (pusseserės ir pusbroliai, tetos ir dėdės.iki šešto giminystės laipsnio. Jeigu įpėdinis miršta anksčiau nei palikėjas, mirusiojo dalis pereina jo įpėdiniams.

Vokietijos civilinis kodeksas nustato penkias įstatyminių įpėdinių eiles: 1) palikėjo vaikai; 2) tėvai ir jų palikuonys; 3) seneliai ir senelės bei jų palikuonys; 4) proseneliai ir prosenelės bei jų palikuonys. Paveldėjimo principas panašus kaip ir Prancūzijoje. Pagal bendrą principą įįpėdinis atsako už visas palikėjo skolas.

Anglijoje palikėjui mirus, jo turtas patikėjimo teise pereina palikimo administratoriui, kuris sprendžia turto paskirstymo įpėdiniams klausimus. Turtas gali būti parduotas, paskirstant gautus pinigus įpėdiniams, arba padalytas natūra. Įstatyminiai įpėdiniai skirstomi į penkias pagrindines grupes: 1) likęs sutuoktinis; 2) vaikai; 3) tėvai; 4) broliai ir seserys; 5) kiti giminaičiai. Įpėdiniai už palikėjo skolas faktiškai neatsako. Administratorių skiria ir jo veiklą prižiūri teismas.

JAV mirusio asmens, nepalikusio testamento, turtas patikėjimo teise pereina palikimo administratoriui, kurį skliria bei jo veiklą prižiūri specialus paveldėjimo reikalų teismas. administratorius išaiškina mirusiojo turtą, jo kreditorius ir skolininkus, atsiskaito su mirusiojo kreditoriais, sumoka mokesčius ir t.t. Likęs turtas yra paskirstomas įpėdiniams. Vadinasi JAV įpėdiniai už palikėjo skolas taip pat neatsako.

Išvados.

Apibendrinus Paveldėjimo teisę galiu pasakyti, jog ir Lietuvoje ir kitose valstybėse paveldima dviem būdais: 1) pagal įstatymą ir 2) pagal testamentą.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje valstybių turto palikimas testamentu – vienas iš turto perdavimo kitiems asmenims būdų. Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį vienam ar keliems asmenims, tiek priklausantiems prie įstatyminių įpėdinių rato, tiek ir nepriklausantiems prie jo, taip pat valstybei arba atskiroms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms.

Testamentas turi būti sudarytas raštu, nurodant jo sudarymo vietą ir laiką, paties ttestatoriaus pasirašomas ir jo akivaizdoje notariškai patvirtintas.Palyginus pvz. Vokietijoje išimtinais atvejais testamentas gali būti ir žodinis.

Kaip ir kitose valstybėse testatorius bet kada gali pakeisti ar panaikinti savo sudarytą testamentą, sudarydamas naują testamentą.

Jeigu asmuo nepalieka testamento arba jis pripažintas negaliojančiu, yra paveldima pagal įstatymą.

Kaip ir daugelyje valstybių, Lietuvoje yra skiriamos penkios įstatyminių įpėdinių eilės:

1) mirusiojo vaikai, sutuoktinis ir tėvai; 2) mirusiojo senoliai iš tėvo ir iš motions pusės, mirusiojo vaikaičiai; 3) mirusiojo broliai ir seserys, provaikaičiai, proseneliai ir proseneliai; 4) mirusiojo brolio ar sesers vaikai; 5) mirusiojo tėvo ar motions brolių ir seserų vaikai.

Skirtingos šalys išskiria skirtingas įstatyminių įpėdinių eiles.

Lietuvoje kaip ir Vokietijoje, priėmęs palikimą įpėdinis atsako už palikėjo skolas jam perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės ribose. Kitos gi šalys leidžia įpėdiniams priimti palikimą keliais būdais (atsakant už palikėjo skolas ir neatsakant, kai kuriose šalyse palikėjo skolas apmoka valstybė).

PAVELDĖJIMO TEISĖ

TURINYS

Įžanga.

1. Paveldėjimo samprata ir pagrindai.

2. Paveldėjimas pagal įstatymą.

3. Paveldėjimas pagal testamentą.

4. Užsienio valstybių paveldėjimo teisės bendroji charakteristika.

1) Paveldėjimas pagal testamentą.

2) Paveldėjimas pagal įstatymą.

Išvados.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. „LR kodeksų rinkinys“, Vilnius 2000.

2. „LR civilinis kodeksas“,

3. „Civilinė teisė“, Kaunas 1998.

217

Related Posts