pagrindinių tarptautinės teisės principų turinys

Home / Teisė / pagrindinių tarptautinės teisės principų turinys

REFERATAS

PAGRINDINIŲ TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIPŲ TURINYS

Turinys

1. Principo sąvoka

2. Pagrindinių tarptautinės teisės principų sąvoka

3. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai,jų turinys

Įvadas

Dabar nereikia įrodinėti,kad tarptautinės teisės vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje didėja.Tarptautinės teisės normos apima vis naujas gyvenimo sritis,kurios ankščiau buvo laikomos nacionalinės teisės reguliavimo sfera,savotiška jos privilegija.

Tarptautinės teisės principai pradėjo formuotis buržuazinėje epochoje, įgaudami universalių ir visuotinai pripažintų normų pobūdį. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje jie vaidina vis didesnį vaidmenį, padėdami vystyti draugiškus valstybių santykius ir bendradarbiavimą, stiprinti tarptautinę taiką ir saugumą. Dėl to skirtingų socialinių santvarkų valstybės, įvairios tarptautinės organizacijos nnuolat rūpinasi pažangiai vystyti principų institutą, juos kodifikuoti ir geriau panaudoti.

Iki Antrojo pasaulinio karo valstybių bendradarbiavimo praktikoje nebuvo mėginta sisteminti tarptautinės teisės principų. Šiuo metu jie yra tiesiogiai išreikšti pagrindiniuose tarptautinės teisės šaltiniuose. Pirmą kartą jie buvo suformuluoti universaliame tarptautinės teisės dokumente- Suvienytųjų Nacijų Organizacijos (SNO) įstatuose. Pirmajame įstatų skyriuje “Tikslai ir principai” nurodyta, kad Organizacija ir jos nariai, siekdami įgyvendinti Organizacijos tikslus, veiks remdamiesi principais, iš kurių paminėti suverenios lygybės, tarptautinių ginčų sprendimo taikiomis priemonėmis, susilaikymo nuo grasinimo jėga iir jos panaudojimo bei kiti principai.

Kadangi mano tema yra apie pagrindinius tarptautinės teisės principus, bei jų turinį, juos ir aptarsiu savo referate.

Literatūros sąrašas

1. Kūris P., Požarskas M. ‘Tarptautinės teisės apybraižos’. – Vilnius, Mintis, 1985

2. Vadapalas V. ‘Tarptautinė teisė. Bendroji dalis’. – Vilnius, EEugrimas, 1998

3. John A.Usher ‘Bendireji Europos bendrijos teisės principai’. – Naujoji Rosma, 2001

“Tai gali atrodyti banalu,bet būtina prisiminti,kad pozityvi tarptautinė teisė yra tokia teisė,kuri efektyviai taikoma santykiuose tarp valstybių,todėl,kad pastarosios pripažįsta jos privalomąjį pobūdį..<>”-Charles de Visscher

PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS PRINCIAPAI, SAMPRATA

Pradedant kalbėti apie principus, pirmiausia reikia pakalbėti aplamai kas tai yra principas. Teisės teorijoje teisės principu laikomi vadovaujantys teisės pradai, parodantys teisės esmę bei vystymosi kryptis. Tarptautinės teisės institutas, išanalizavęs Jungtinių Tautų Organizacijos ( toliau JTO) Generalinės asamblėjos rezoliucijas, teigia, kad terminas ‘principas’ slepia savyje tokias savybes:

a) principas – tai teisės norma, tačiau aukštesnio pobūdžio;

b) principas – tai norma, iš kurios išplaukia konkrečios taisyklės;

c) principas – tai norma, kuri labai svarbi formuojant rezoliucijų tikslus;

d) principas – tai norma, kurioje iškeliami tiek teisiniai, tiek politiniai tikslai;

e) principas – ttai vadovaujantis teisės pradas.

Principas turi pirmenybę prieš normą iškilus kolizijai. Teisės teorijoje principai gali būti skirstomi į tris grupes:

1) bendrieji teisės principai ( teisėtumo, lygybės prieš įstatymus)

2) teisės šakos principai ( nekaltumo prezumpcijos principas – baudžiamojoje teisėje, racionalaus išteklių naudojimo – ekologinėje teisėje)

3) atskirų teisės institutų principai (visuotini, slapti, lygūs rinkimai)

Dabar aptarsiu tarptautinio teisės principo savybes.

• Pirmiausia, pagrindinai tarptautinės teisės principai – tai visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos. Tai yra tos, kurias pripažįsta dauguma valstybių (2/3). Pagrindiniai tarptautinės teisės principai įtvirtinti JTO įstatuose. NNet tos valstybės, kurios nėra JTO nariai, irgi remia tarptautinės teisės principus ( tai matyti iš jų sutarčių). Taigi principų turinį gali pakeisti ne viena valstybė, o kvalifikuota valstybių dauguma.

• Antra, pagrindinai tarptautinės teisės principai – tai tarptautinės teisės normos, kurios reglamentuoja esminius, pagrindinius tarptautinius santykius ir normas, kurios sudaro tarptautinės teisės pagrindą

• Trečia, pagrindinai tarptautinės teisės principai – tai universalios normos. Universalumas pasireiškia tame, kad tie principai veikia visoje sistemoje, galioja visose tarptautinės teisės šakose.

• Ketvirta, tarptautinės teisės principai laikomi imperatyvinėmis normomis. Šis terminas pirma kartą įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijoje “dėl tarptautinių sutarčių.”Konvencijos 53 str. Vadinasi “Sutartys prieštaraujančios tarptautinės teisės imperatyviajai normai(jus cogens)”Šiame straipsnyje suformuluota tokia taisyklė:”Sutartis yra niekinė,jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja tarptautinės teisės imperatyviajai normai.”

Visi bendrieji tarptautinės teisės principai laikomi Jus cogens normomis ,su visomis pasekmėmis:

 Principo programinis pobūdis;

 Principo stabilumas;

 Jų sisteminis pobūdis;(negalima pakeisti vieno principo,nes pažeidžiama visa principo sistema,todėl nagrinėti principą įmanoma tik viso principo kontekste).

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai

Pagrindinis tarptautinės teisė principas – tai visuotinai pripažintos, universalios, imperatyvinės teisės normos, reglamentuojančios svarbius tarptautinius santykius.

Tarptautinės teisės principai yra įtvirtinti 1945m. JTO įstatuose ir 1970m. JT XXV – oje Generalinėje asamblėjoje priimtoje Deklaracijoje dėl pagrindinių tarptautinės teisės principų. Ši deklaracija sutikslino ir išplėtė principų turinį. Šiuose dokumentuose įtvirtinti 7 pagrindiniai ttarptautinės teisės principai:

 jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas;

 ginčų sprendimas taikiomis priemonėmis;

 nesikišimo į valstybių vidau reikalus;

 laisvanoriško tautų apsisprendimo teisė;

 valstybių suverenios lygybės principas.

 Bendradarbiavimo;

 Sąžiningo tarptautinio įsipareigojimo laikymosi principas;

1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje priimtas Helsinkio baigiamasis aktas. Jame atkartoti visi principai ir suformuluoti dar trys:

• Žmogaus teisių ir laisvių pagarbos principas;

• Sienų vientisumo principas;

• Teritorijos neliečiamumo principas.

Principų turinys

“Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas”

Tai šiuolaikinės tarptautinės teisės principas. Klasikinėje teisėje šis principas objektyviai negalėjo egzistuoti, nes galiojo teisės į karą principas. Jėga buvo geriausias būdas apginti bet kokią teisę, bet tarptautinei bendrijai susidūrus su pasauliniais karais buvo pradėta kalbėti apie universalios tarptautinės organizacijos įkūrimą, kurios pagrindinis tikslas būtų – taikos ir saugumo palaikymas.

1918 m. organizacija įkurta Versalio sutarties pagrindu, nes sudėtine dalimi buvo Tautų sąjungos statutas. Jame nebuvo aiškaus jėgos uždraudimo, todėl tarptautinė bendrija ėmėsi žingsnių pasirašyti konkrečias sutartis, draudžiančias jėgos naudojimą tarptautiniuose santykiuose.

1928 m. Paryžiuje buvo pasirašyta pirmoji tarptautinė sutartis, vadinama Paryžiaus ar Brijano Kelogo paktu. Ją pasirašė 15 valstybių, iki II pasaulinio karo prisijungė 48 valstybės.

Aiški nuostata, kad karas kaip nacionalinės politikos priemonė yra draudžiamas.

1945 m. priimti JTO įstatai aiškiai įtvirtino jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą. Imperatyviai uždraudė jėgos naudojimą ir grasinimą jėga, bet numatė išimtis. Remiantis JTO įstatais, jėgos naudojimas galimas:

1) savigynos aatveju;

2) saugumo tarybos sprendimu;

3) realizuojant tautų apsisprendimo teisę.

Šio principo turinį papildė Niurnbergo ir Tokijo kariniai tribunolai. Jie nubaudė vadovus, pradėjusius karą.

Tarptautinė bendrija neišsprendė vienos svarbios problemos – jai nepavyko suformuluoti agresijos apibrėžimo. Valstybių pastangos pateikti agresijos apibrėžimą buvo ryškios prieš II – ąjį pasaulinį karą.

1933 m. Londone buvo pasirašyta konvencija dėl agresijos apibrėžimo, bet tai tik istorinis dokumentas, nes ją pasirašė tik 6 šalys (Afganistanas, Latvija, Iranas, Lenkija, Rumunija ir SSSR). Kai kurios prisijungė vėliau (Suomija, Turkija, Jugoslavija). Konvencija netapo masine sutartimi, todėl JTO ėmėsi iniciatyvos pateikti išsamų agresijos apibrėžimą. JTO iniciatyva 1967 m. buvo sukurtas specialus komitetas, kuriam pavesta parengti agresijos apibrėžimo projektą. Komisija pateikė tris agresijos apibrėžimo variantus. Iškilo problema, kuri įtvirtinta JTO statute – savigynos klausimas.

Nuomonė, kad turi būti pabrėžta, kad niekam neatimama teisė vykdyti kolegialią ar individualią savigyną. Tačiau savigynos teise galima naudotis tik atremiant ginkluotą užpuolimą

1974 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas agresijos apibrėžimas. JTO patvirtintame agresijos apibrėžimo preambulėje nurodoma, kad agresija – viena iš sunkiausių ir pavojingiausių neteisėtos jėgos panaudojimo būdų. Kiekviena valstybė JTO narė privalo ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis, nesukeldama pavojaus taikai ir saugumui.

Agresijos apibrėžimas sukonstruotas remiantis 2 būdais:

1. pateiktas bendras apibrėžimas nurodant, kad agresija – tai bet kokios ginkluotos jėgos

panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę ar politinę priklausomybę, pažeidžiant bet kokiu būdu išvardintiems prieštaraujančiu JTO įstatams.

2. pateikiamas veiksmų sąrašas, kuriuos įvykdžius, galima sakyti, kad tai agresija.

3 str. įvardinti konkretūs veiksmai:

1. valstybės ginkluotų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją arba jos užpuolimas ar bet kokia karinė okupacija, aneksija, panaudojant jėgą kitos valstybės teritorijoje.

2. kitos valstybės teritorijos bombardavimas, bet kokio ginklo prieš kitą valstybę panaudojimas.

3. valstybės uostų ir pakrančių blokada kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis.

4. valstybės sausumos, jūros ar oro ginkluotų ppajėgų užpuolimas kitomis ar kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis.

5. valstybės ginkluotųjų pajėgų, esančių kitos valstybės teritorijoje pagal sutartį panaudojimas pažeidžiant sutarties sąlygas arba ginkluotųjų pajėgų palikimas pasibaigus sutarties terminui.

6. valstybės, kuri suteikia savo teritoriją kitai valstybei, veiksmai, leidžiantys teritoriją naudoti vykdant agresiją prieš trečią valstybę (bendrininkavimo forma). Tai netiesioginės agresijos pavyzdys.

7. valstybės ar jos vardu siunčiamos į kitos valstybės teritoriją ginkluotos gaujos, grupės, nereguliarios kariuomenės pajėgos ar samdiniai, kurių vykdomi ginkluoti užpuolimai yra tokie pavojingi, kad tai tolygu anksčiau išvardintiems agresijos aaktams arba žymus valstybės dalyvavimas tokiuose agresijos aktuose.

Antras būdas konkretesnis, nes leidžia nustatyti agresijos buvimo faktą ir imtis atitinkamų priemonių.

Aktualus branduolinio ginklo nenaudojimo klausimas sprendžiamas pasirašant sutartis.

1. sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo;

2. dėl bandymų uždraudimo.

“Ginčų sprendimas taikiomis priemonėmis” principas

Kalbant apie jjo turinį pabrėžti imperatyvą – spręsti ginčus tik taikiomis priemonėmis. Jei viena nepadėjo, būtina imtis kitos priemonės.

Iškyla sąvokinė problema – ką laikyti tarptautiniu ginču?

Tarptautinės teisės doktrinoje dauguma autorių palaiko tarptautinio teisingumo teismo pateiktą ginčo definiciją. Byloje Graikija prieš Didžiąją Britaniją 1924 m. pažymėjo:

Ginčas – tai nesutarimas fakto ar teisės normos atžvilgiu, kai konfliktas tarp šalių interesų, tarp situacijos teisinio įvertinimo. Prof. Braunli teigė, kad valstybė pareikšdama pretenzijas visada turi jas pagrįsti teisės normomis. Taigi pretenzijos turi būti grindžiamos tarptautinės teisės normomis. Galima konstatuoti, kad ginče bus taikoma situacija, kai bus nustatytas ginčo dalykas ir kai bus suformuluotos teisinės pretenzijos.

Pagal JTO įstatus, ginčai gali būti dviejų rūšių:

1) ginčai, kurių buvimas sukelia pavojų taikai ir saugumui;

2) ginčai, kurių buvimas tokio pavojaus nnesukelia.

Pirmu atveju tokį ginčą privalo konstatuoti saugumo taryba, imtis priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus taikai ir saugumui.

Šie ginčai turi būti sureguliuoti pradinėje stadijoje.

Tarptautinės teisės doktrinoje nusistovėjo taikių priemonių sąrašas, kuriomis galima spręsti ginčus. Jos taikomos pradiniame ginčo etape. Dauguma ginčų derybų pagalba sureguliuojami:

1) derybos

2) geros paslaugos

3) tarpininkavimas – tai trečios valstybės veiksmai siūlant ne tik teritoriją bet ir ginčo sprendimo variantus. Gali tarpininkauti tiek valstybės, tiek tarptautinės organizacijos. Smulkiems ginčams spręsti (pasienio) gali būti sudaromos taikinamosios komisijos.

4) teisminė procedūra. Ar ttai būtų arbitražas, ar teismas, yra viena iš kvalifikuočiausių formų, bet nėra iš efektyviausių, nes ginčą turi geranoriškai spręsti abi valstybės, taigi jos turi sutikti, kad ginčą nagrinės teismas.

Kai buvo įkurtas Teisingumo teismas, jis nagrinėjo vos daugiau kaip 100 ginčų.

Nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas

Nepaisant valstybių savitarpio santykių draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai, individualiai ir kolektyviai kištis į vidaus ir užsienio reikalus, priklausančius kitos valstybės vidaus kompetencijai. Šis draudimas apima ginkluotą kišimąsi, grasinimą tokiu įsikišimu, politinius, ekonominius ar kitus prievartos aktus, kuriais siekiama priversti tarnauti savo interesams įgyvendinimą kitos valstybės teisių būdingų jos suverenumui ir tokiu būdu garantuoti bet kokius pranašumus, tiesioginės ir netiesioginės pagalbos teikimą teroristinei ar ardomajai veiklai, kuria siekiama nuversti smurtu kitos valstybės režimą.

Kištis į kitos valstybės vidaus reikalus neturi teisės ir tarptautinės organizacijos.

Tautų apsisprendimo teisė

Šio principo turinį sudaro visų tautų teisė laisvai, be kišimosi iš kitur, nustatyti savo faktinį statusą, vystyti ekonomiką, kultūrą. Kiekviena valstybė turi gerbti šią teisę, bendrais ir pavieniais principais prisidėti prie tautų lygiateisiškumo principo įgyvendinimo. Tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimo būdai yra suverenios ir nepriklausomos valstybės sukūrimas, laisvas prisijungimas prie nepriklausomos valstybės, susijungimas su ja, tautos laisvai pasirinkto politinio statuso nustatymas.

Valstybių suverenios lygybės principas

Susideda iš dviejų susijusių dalių: valstybinio suvereniteto ir lygiateisiškumo. Valstybinis ssuverenitetas reiškia valstybių nepriklausomybę užsienio ir vidaus reikaluose, teisę savarankiškai nustatinėti savo veikimo būdą tarptautiniuose santykiuose ir visuomeninę bei politinę santvarką valstybės viduje. Suverenumas yra neatskiriama kiekvienos valstybės savybė. Jis egzistuoja nepriklausomai nuo tarptautinės teisės, bet juo remdamosi valstybės dalyvauja tarptautiniuose santykiuose ir kuria tarptautinės teisės normas.

Kiekvienos valstybės suverenumui būdingi šie elementai:

• teisė į juridinę lygybę, vienodas su kitais teises ir pareigas;

• teisė į teritorinį vientisumą;

• laisvė ir politinė nepriklausomybė;

• teisė laisvai pasirinkti ir ugdyti savo politines, socialines ekonomines bei kultūrines sistemas;

• teisė įvesti savo įstatymus ir administracines taisykles;

• teisė priklausyti ar nepriklausyti tarptautinėms organizacijoms;

• teisė dalyvauti ar nedalyvauti tarptautinėse organizacijose;

• teisė dalyvauti ar nedalyvauti dvišalėse arba daugiašalėse sutartyse, sąjunginėse sutartyse, būti neutraliu;

• teisė savo nuožiūra užmegzti ir palaikyti santykius su kitomis valstybėmis;

Valstybių bendradarbiavimo principas

Pagal JTO įstatų 1 str. organizacijos tikslai yra palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, vystyti draugiškus santykius tarp tautų, įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio tarptautines problemas. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, svarbų vaidmenį vaidina valstybių bendradarbiavimo principas.

Pagrindinės bendradarbiavimo sritys – tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas, žmogaus teisių apsauga, visų formų rasinės ir religinės diskriminacijos panaikinimas, tarptautinių santykių vystymas ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, teisinėje ir prekybos srityse pagal suverenios lygybės ir nesikišimo principą.

Sąžiningo tarptautinio įsipareigojimo laikymosi principas

Atsirado kaip paprotinės teisės norma “pacta sunt sservanda”.

Šio principo turinys: kiekviena valstybės privalo sąžiningai vykdyti įsipareigojimus, prisiimtus pagal JTO įstatus, įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų ir principų, prievoles pagal tarptautines sutartis.

Šis principas įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės Baigiamajame akte.

<1975m. Helsinkio ESB konferencijos baigiamajame akte suformuoti principai:>

Žmogaus teisių ir laisvių pagarbos principas

Pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių sąrašas pateikiamas 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje bei 1966 m. paktuose dėl žmogaus teisių.

Valstybės įsipareigojo gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos, įsitikinimų laisvę, nepaisant rasės, lyties, kalbos ir religijos. Valstybės, kuriose yra tautinių mažumų, gerbs joms priklausančių asmenų teisę į lygybę prieš įstatymą, teisę į galimybę faktiškai naudotis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Pagal žmogaus teisių ir laisvių gerbimo principą, visos valstybės privalo bendradarbiauti šioje srityje, ypač tuo atveju, kai teisių ir laisvių pažeidimai sukelia pavojų tarptautinei taikai ir saugumui.

Sienų vientisumo principas

Jis glaudžiai susijęs su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principu. Valstybės laiko neliečiamas viena kitos sienas, kaip ir visų valstybių Europoje sienas ir todėl jos dabar ir ateityje vengs bet kokių pasikėsinimų į tas sienas.

Teritorinio neliečiamumo principas

Siejamas su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo ir valstybių suverenios lygybės principu. Į valstybių teritorinį vientisumą draudžiama kėsintis jėga arba grasinant ją panaudoti.

Išvados

Man rašant šį darbą,tikslas buvo kuo tiksliau atskleisti pagrindinių principų turinį.Iš tikro džiugu,kad tarptautinės teisės,kaip viešosios teisės principai yra kodifikuoti,t.y.susisteminti,nors tam reikėjo tikrai nemažai laiko.Kaip minėjau,principas yra pradinė teisės kaip mokslo šakos ląstelė.Jie labai yra svarbūs.Mes galime jais remtis,kai negalime to padaryti tarptautinės teisės normos atžvilgiu.Jie yra teisės pradas.

Pagrindinis tarptautinės teisė principas – tai visuotinai pripažintos, universalios, imperatyvinės teisės normos, reglamentuojančios svarbius tarptautinius santykius.Imperatyvios normos(jus cogens)visų pirma yra tarptautinės teisės pagrindiniai principai,kurie yra įtvirtinti Jungtinių tautų įstatuose,kurių juridinis turinys atskleistas 11970 metų deklaracijoje dėl tarptautinių teisės principų.

Tarptautinės teisės principai yra įtvirtinti 1945m. JTO įstatuose ir jau minėtoje 1970m. JT XXV – oje Generalinėje asamblėjoje priimtoje Deklaracijoje dėl pagrindinių tarptautinės teisės principų. Ši deklaracija sutikslino ir išplėtė principų turinį. Šiuose dokumentuose įtvirtinti 7 pagrindiniai tarptautinės teisės principai (jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas;ginčų sprendimas taikiomis priemonėmis;bendradarbiavimas;tautų apsisprendimo teisė;nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas;principas, įpareigojantis laikytis tarptautinių sutarčių;valstybių suverenios lygybės principas).Taip pat 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje priimtas Helsinkio baigiamajame aakte suformuluoti dar trys (Žmogaus teisių ir laisvių pagarbos principas;Sienų neliečiamumo principas;Teritorijos vientisumo principas).

Related Posts