Norminiai teisės aktai – kaip teisės šaltiniai. Ieškinio senatis. situacija

Home / Teisė / Norminiai teisės aktai – kaip teisės šaltiniai. Ieškinio senatis. situacija

Norminiai teisės aktai – kaip teisės šaltiniai

Teisės literatūroje terminas teisės šaltiniai suprantami įvairiomis prasmėmis. Šis terminas gali reikšti:

• tam tikrus išorinius veiksnius, kurie kuriant teisę transformuojasi į visuotinai privalomą tai-syklę (teisės normą). Tai gali būti žmonių interesai, idėjos, ekonominiai, socialiniai, kultūri-niai, religiniai veiksniai ir kt. (tai teisės normų šaltiniai materialiuoju požiūriu);

• valstybės institucijas, kurios priima tam tikras privalomas taisykles, pavyzdžiui, parlamen-tas;

• kaip oficiali valstybės institucijų sankcionuotų ar išleistų teisės normų išorinė išraiškos for-ma (įstatymas, teismo precedentas ir kt.). Tai teisės šaltiniai formaliąja prasme. AA.Vaišvila oficialius teisės dokumentų tekstus, ideografinius simbolius, konkliudentinius veiksmus, ku-riais yra objektyvizuojamos teisės normos ir iš kurių sprendžiama apie tokios normos juridi-nę galią, vadina teisės normų išraiškos forma.

Visuomenės gyvenimas reikalauja tam tikro reguliavimo, elgesio taisyklių- socialinių normų, ku-rių svarbiausios yra teisinės normos, tai valstybės nustatytos ir visuotinai privalomos žmonių elgesio taisyklės.

Norminis teisės aktas – tai kompetetingų valstybės institucijų specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam teisės subjektų skaičiui. Norminiai teisės aktai llaikomi svarbiausiais teisės šaltiniai Lietuvos Respubli-koje.

Nuo kitų teisės šaltinių jie skiriasi šiais požymiais:

1) norminius teisės aktus leidžia tik tam tikrus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos (LR Seimas, LR Prezidentas, Vyriausybė ir kt.) ir pareigūnai (ministrai ir kt.);

2) norminiai teisės aktai turi griežtai apibrėžtą fformą, tikslų pavadinimą, liudijantį jį priė-musią instituciją;

3) šie aktai priimami ir įsigalioja tam tikra tvarka;

4) norminis teisės aktas yra visuotinai privalomo pobūdžio, jis skirtas reguliuoti tipiškiau-sius, visuotinus santykius;

5) norminių teisės aktų suformuluoti nurodymai išreiškia valstybės valią;

6) norminiai teisės aktai sudaro vientisą sistemą, kuriai būdingi tokie bruožai, kaip hierar-chiškumas, suderinamumas, abipusė sąveika, diferenciacija pagal teisės šakas ir kt.

Teisės normos gali atlikti savo pagrindinę socialinę paskirtį, t.y. reguliuoti visuomeninius santy-kius ir žmonių poelgius tik tada kai jos realizuojamos, o teisės normos realizuojamos kai žmogus elgia-si teisėtai, t. y. derina savo veiksmus ir poelgius su normų reikalavimais ir nesielgia, nedaro to ką teisės normos draudžia.

Pagal realizavimo būdą yra 4 formos:

1. Laikymasis.

Teisės normos laikymasis tai tokia pasyvi realizavimo forma kai asmenys susilaiko nuo veiksmų kuriuos teisės normos draudžia ((ženklas STOP).

2. Vykdymas.

Vykdymas tai tokia teisės normos realizavimo forma kai asmenys aktyviais veiksmais vykdo savo teisines pareigas arba įsipareigojimus (atostogų įstatymo laikymasis).

3. Pasinaudojimas.

Pasinaudojimas teisės norma tai galimybės pasinaudoti asmeniui suteikta teise (rinkiminė teisė).

4. Taikymas.

Teisės normos taikymas tai ypatinga teisės realizavimo forma kurią turi teisę taikyti specialūs vals-tybės organai arba pareigūnai (teismas pritaiko kriminalinę bausmę; kelių policininkas-už greičio virši-jimą administracinę baudą).

Būtinas teisės elementas yra valstybės organo galėjimas priversti elgtis pagal teisės normų reika-lavimus. Tačiau tai nereiškia, kad teisės normų laikomasi tik pprievartos būdu. Priešingai, dauguma vi-suomenės narių laikosi teisės normų sąmoningai ir laisvu noru, nes jų (TN) reikalavimai ir nustatyta tvarka atitinka visuomenės interesus. Valstybė prievartą taiko tik tiems visuomenės nariams (tiek pilie-čiams, tiek visuomenės organizacijoms), kurie pažeidinėja teisinių normų reikalavimus.

Kad teisės normos kaip bendro pobūdžio elgesio taisyklė taptų visuotinai privaloma, ji turi būti atitinkamai išreikšta ir suformuluota. Teisės normų išreiškimo būdai ir vadinasi teisės forma arba teisės šaltiniai.

Teisės istorijoje yra žinomi 3 pagrindiniai teisės šaltiniai:

1. Teisinis paprotys.

Servituto teisė- teisė pasinaudoti svetimu turtu.

2. Teisinis precedentas.

Būdingas anglų- saksams (vištos vagystė).

3. Norminis aktas.

Mūsų valstybės pagrindinis ir iš esmės vienintelis teisės kūrimo aktas, teisės šaltinis yra normi-nis aktas.

Norminiai aktai yra klasifikuojami įvairiai, dažniausiai pagal savo teisinę galią: į įstatymus ir po-įstatyminius aktus.

Įstatymas yra norminis aktas turintis aukščiausią teisinę galią kitų norminių aktų atžvilgiu. Pa-grindinis mūsų šalies įstatymas yra konstitucija, kuri referendumo būdu buvo priimta 1992.10.25. Refe-rendumas-piliečių apklausa kokiais tai klausimais.

Visus kitus įstatymus mūsų šalyje teisę turi tik seimas. Įstatymai priimami laikantis tam tikros tvarkos kurią sudaro 4 stadijos:

1. Įstatymo iniciatyvos teisė.

2. Įstatymo projekto svarstymas.

3. Įstatymo priėmimas.

4. Įstatymo paskelbimas.

Pagal savo reikšmę įstatymai taip pat yra nevienodi. Jie skirstomi į konstitucinius, kurių normos reguliuoja svarbiausius mūsų valstybės ir visuomenės santykius, ir paprastuosius.

Visi priimti įstatymai negali prieštarauti konstitucijos principams ir jos nuostatoms. Respublikos vvaldžios ir valdymo organai, centrinės žinybos (ministerijos), visuomeninės organizacijos savo kasdie-ninėje veikloje, taip pat priima daugybę įvairių rūšių ir paskirties norminių aktų: tai įvairūs nutarimai, sprendimai, instrukcijos, nuostatai, taisyklės ir panašiai. Visi šie dokumentai nėra įstatymai, jie tik pa-tikslina, sukonkretina įstatymą, sudaro palankesnes sąlygas taikyti įstatymus praktikoje. Tad šiuos do-kumentus dar priimta vadinti poįstatyminiais aktais.

Ieškinio senatis

1. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti sa-vo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

2. Bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji me-tai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.

3. Ieškinio senatis netaikoma reikalavimams ginti darbuotojo garbę ir orumą.

4. Darbo įstatymai gali nustatyti, kad ieškinio senatis netaikoma ir kai kuriems kitiems reikalavi-mams.

5. Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šia-me Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

Civilinis kodeksas nustato šiuos ieškinio senaties terminus:

1 Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Šis terminas taikomas visiems civili-niams teisiniams reikalavimams, išskyrus atvejus, kai Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus;

2 Sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Jie taikomi šiais atvejais:

2.1. vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas iš konkurso rezultatų atsiradusiems reikala-vimams;

2.2. trijų mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens or-ganų ssprendimus negaliojančiais;

2.3. šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas: a) ieškiniams dėl netesybų (baudų, delspini-gių) išieškojimo, b) ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų;

2.4. šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas iš ryšių įmonių santykių su klientais atsiradu-siems reikalavimams, jeigu siuntos buvo siunčiamos Lietuvoje, arba vienerių metų ieškinio se-naties terminas, jeigu siuntos buvo siunčiamos į užsienį;

2.5. vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams;

2.6. trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos;

2.7. penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių peri-odinių išmokų išieškojimo;

2.8. iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo atsiradusiems reikalavimams taikomi atskirų transporto rūšių kodeksuose (įstatymuose) nustatyti ieškinio senaties terminai.

Ieškinio senaties terminą nustato Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Šalių susitarimu pakeisti ieš-kinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką draudžiama.

Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio terminas pasibaigęs. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Draudžiama iš anks-to atsisakyti taikyti ieškinio senatį.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiran-da nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio

senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiš-kimo momento. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y., jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiks-mų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažei-dimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, jeigu kaip sankcija už periodinius pažeidimus yra skaičiuojami kiekvienos praleistos dienos delspinigiai, tai kiekvienos dienos ieškinio ssenaties terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo.

Civilinio kodekso 1.129 straipsnis numato, kad ieškinio senaties terminas yra sustabdomas:

1) jeigu pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga);

2) jeigu Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas);

3) jeigu ieškovas ar atsakovas tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, ku-riame paskelbta karinė padėtis;

4) jeigu neveiksniam ar ribotai veiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas ar rūpintojas;

5) jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai;

6) jeigu prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis;

7) jeigu prievolės šalys yra tėvai ir nepilnamečiai jų vaikai;

8) jeigu ssustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, vei-kimas.

Ieškinio senaties terminas sustabdomas tik tuo atveju, jeigu šios aplinkybės atsirado arba buvo paskutiniais šešiais ieškinio senaties termino mėnesiais, o kai terminas yra trumpesnis negu šeši mėne-siai, – visą ieškinio senaties llaiką.

Nuo tos dienos, kai išnyko aplinkybė, buvusi pagrindas ieškinio senaties terminą sustabdyti, sena-ties terminas tęsiasi toliau. Šiuo atveju likusi termino dalis prailginama iki šešių mėnesių, o jeigu ieški-nio senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai, – iki viso ieškinio senaties termino.

Civilinio kodekso 1.130 straipsnis numato, kad ieškinio senaties terminą nutraukia:

1) ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieš-kinio pareiškimas, kai buvo laikytasi įstatymo nustatytos išankstinės ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos ir kitų ieškinio pareiškimo taisyklių;

2) skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Tai gali būti patys įvairiausi veiksmai, iš kurių kreditorius suvokia, kad skolininkas pripažįsta prievolę. Pavyzdžiui, skolininkas gali prašyti atidėti prievolės įvykdymo terminą, gali mokėti pa-lūkanas ar net iš dalies įvykdyti prievolę, taip pat gali pripažinti skolą raštu aar žodžiu ir pranešti apie tai tiek kreditoriui, tiek trečiajam asmeniui, jeigu kreditorius nežino apie šiuos veiksmus.

Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieš-kinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino nutrau-kimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas. Ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiš-kimas ssenaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą arba ieškovas ieškinio atsisakė.

Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tai reiškia, kad asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Nustatyti, ar ieš-kinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga, o tai galima padaryti nagrinėjant bylą. Todėl teismas negali atsisakyti priimti asmens pareiškimo motyvuodamas tuo, kad terminas praleistas. Tačiau teismas, nagrinėdamas bylą ir nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, atmeta ieškinį net kai ieškovo reikalavimai iš esmės turėtų būti patenkinti, jeigu šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį.

Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeis-toji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis gali būti pripa-žinta sunki asmens liga, neraštingumas ir kita, jeigu tai realiai trukdė asmeniui pareikšti ieškinį. Ieški-nio senaties termino praleidimo priežastis galima pripažinti svarbiomis tik jeigu jos yra susijusios su ieškovo asmeniu. Todėl, kai ieškovas yra juridinis asmuo, šie atvejai netaikytini, nes juridinis asmuo paprastai turi ne vieną, o kelis valdymo organus. Bendrąjį dešimties metų senaties terminą galima at-naujinti tik išimtinais aatvejais, taip pat būtina atsižvelgti į tai, kada tos aplinkybės atsirado – termino pradžioje ar pabaigoje.

Civilinis kodeksas numato, kad ieškinio senatis netaikoma:

1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įsta-tymų numatytus atvejus;

2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas;

3) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams.

Būtinosios darbo sutarties sąlygos

Darbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarką reglamentuoja LR darbo kodekso XII skyriaus normos.

Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbo-vietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

Darbo sutarties šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Darbo sutarčiai būdingi šie požymiai:

 tai dvišalis susitarimas numatantis darbuotojo ir darbdavio teises ir pareigas;

 darbuotojas šia sutartimi įsipareigoja atlikti tam tikrą darbo funkciją, nesiejamą su gaunamu re-zultatu, nepavedant jos kitam asmeniui;

 darbuotojas įsipareigoja laikytis nustatytos darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams;

 tai atlygintina sutartis, pagal kurią darbdavys privalo mokėti darbuotojui už darbą sulygtą atly-ginimą;

 darbo sąlygas šalys gali sulygti savo susitarimu, jeigu jos neprieštarauja teisės aktams, kolekty-vinei sutarčiai ir jei jos yra geresnės už numatytas nurodytuose dokumentuose.

Darbo sutarties tturinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl šių b ū t i n ų s ą l y g ų:

1) darbuotojo darbo vietos (įmonės, jos padalinio ir pan.); gali būti suprantama kaip: – darbovietė, kuri suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga ir pan.), – darbo vieta, t.y. Konkreti darbo funkcijų atlikimo vieta (padalinys, cechas, skyrius ir pan.).

2) darbo funkcijų – dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba dėl tam tikrų pareigų – nurodoma profesija (plačiausia žinių sritis), specialybė (specialaus pasirengimo reikalinga darbo sritis), kvalifikacija (žinių lygis) arba pareigos. Tendencija – nustatyti kuo daugiau funkcijų.

3) darbo apmokėjimo sąlygų; reikalaujama nurodyti užmokesčio sumą o tai sudaro problemų biudžetinėms organizacijoms, nes darbo užmokestis jose nustatomas valstybes ir dėl jo nesitariama, todėl išeina, lyg sutartis nesudaryta.(I. Nekrošius – tokia sutartis galios, mokės tiek kiek numatyta įstatymu)

Šalys taip pat turi susitarti dėl visų siūlomų sąlygų. Atskiroms darbo sutarčių rūšims darbo įstatymuose ir kolektyvinėse sutartyse gali būti numatomos ir kitos būtinosios sąlygos, kurias šalys aptaria, sudarydamos tokią darbo sutartį (susitarimas dėl sutarties termino, sezoninio darbo pobūdžio ir kt.).

Darbo sutarties įforminimo tvarka

1. Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų (Kodekso 95 straipsnis.

Darbo sutarties sąlygos).

2. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą. Rašytinė darbo sutartis sudaro-ma dviem egzemplioriais. Darbo sutartį pasirašo darbdavys arba jo įgaliotas asmuo ir darbuoto-jas. Vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbda-viui. Darbo sutartis tą pačią dieną įregistruojama darbo sutarčių registravimo žurnale. Toks žur-nalas neprivalomas, jei darbdavys yra fizinis asmuo, samdantis tris ir mažiau darbuotojų. Ne vė-liau kaip prieš darbo pradžią kartu su antruoju darbo sutarties egzemplioriumi darbdavys įteikia darbuotojui pastarojo tapatybę patvirtinantį dokumentą (darbo ppažymėjimą). Darbo sutarties pavyzdinę formą, registravimo taisykles, taip pat darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento formą, jo išdavimo, nešiojimo bei pateikimo kontroliuojančioms institucijoms tvarką nustato Vyriausybė.

3. Darbdavys užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Už tin-kamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys.

4. Sudarydamas darbo sutartį, darbdavys arba jo įgaliotas asmuo privalo supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, rreglamentuojančiais jo darbą.

5. Darbuotojas privalo pradėti dirbti kitą po darbo sutarties sudarymo dieną, jeigu šalys nesutarė kitaip.

6. Darbdavys privalo pareikalauti, kad priimamasis dirbti pateiktų asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą.

7. Jeigu darbo įstatymai sieja priėmimą į darbą su tam tikru iišsimokslinimu ar profesiniu pasiren-gimu, sveikatos būkle, darbdavys privalo pareikalauti, kad priimamasis pateiktų išsimokslinimą, profesinį pasirengimą, sveikatos būklę patvirtinančius dokumentus, o priimdamas į darbą nepil-nametį nuo keturiolikos iki šešiolikos metų,  gimimo liudijimą, mokyklos, kurioje mokosi, taip pat vieno iš tėvų ar kito vaiko atstovo pagal įstatymą raštišką sutikimą bei vaiko sveikatą prižiū-rinčio gydytojo leidimą. Darbdavys turi teisę pareikalauti ir kitų įstatymų nustatytų dokumentų.

Ar darbdavys galės nutraukti darbo sutartį,

jei pilietė Macijauskienė dalyvaus politinės partijos veikloje?

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 4) punktas teigia, kad „darbo subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir sociali-nės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomy-bės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su ddarbuotojų daly-kinėmis savybėmis“, todėl, darbdavys sudarydamas tokią sutartį, pažeidė šį darbo kodekso punktą. Darbo kodekso 35 straipsnis teigia: 1. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. 2.Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų sau-gomų interesų. Draudžiama kliudyti darbuotojams jungtis į profesines sąjungas ir trukdyti jų teisėtai veiklai. Šiuo atveju darbdavys ssavo teisėmis piktnaudžiavo, nes įtraukdamas į sutartį punktą dėl pilietės Macijauskienės politinės veiklos, jis pažeidė jos teises. Darbo kodekso 61 straipsnio 2 dalis teigia: Į įmonės kolektyvinę sutartį gali būti įtraukiamos šios sąlygos:

1) darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo;

2) darbo apmokėjimo organizavimo (tarifinių atlygių, pareiginių algų, priedų, priemokų, kitų lengvatų ir kompensacijų, darbo apmokėjimo ir skatinimo sistemų bei formų, darbo normų nustatymo, darbo užmokesčio indeksavimo, išmokėjimo bei atsiskaitymų tvarkos ir kitos nuostatos);

3) darbo ir poilsio laiko;

4) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, kompensacijų ir lengvatų su-teikimo;

5) profesijos, specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo bei su tuo susi-jusių garantijų ir lengvatų;

6) įmonės kolektyvinės sutarties vykdymo tvarkos;

7) šalių tarpusavio informavimo ir konsultavimo;

8) kitos šalims svarbios darbo, ekonominės ir socialinės sąlygos bei nuostatos.

Tokio punkto kaip nedalyvavimo partijų, politinių organizacijų veikloje jis neturėjo teisės įtraukti į darbo sutartį. Tokią sutartį galima laikyti negaliojančia, nes ji pažeidė pilietės Macijauskienės teises, nes darbo kodekso 36 straipsnis teigia, kad 1. Darbo teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kai jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams. 2. Darbo teises gina profesinės sąjungos jų veiklą reglamentuojan-čių įstatymų nustatyta tvarka. 3. Darbo įstatymų specialiai nustatytais atvejais darbo teisės ginamos administracine tvarka. 4. Asmuo, kurio teisė pažeista, gali reikalauti jam padarytų nnuostolių atlyginimo, jeigu darbo įstatymai nenustato kitaip. 5. Darbo garbė ir verslo reputacija ginamos vadovaujantis Civi-liniu kodeksu, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas arba kiti įstatymai nustato kitą darbo garbės ir verslo reputacijos gynimo tvarką bei būdus.

Related Posts