NEPILNAMEČIŲ BYLŲ PROCESO

Home / Teisė / NEPILNAMEČIŲ BYLŲ PROCESO

TURINYS

Įžanga

1. Nepilnamečio teisių apsauga baudžiamajame procese …….

2. Parengtinio tardymo ypatumai nepilnamečių bylose ……

2.1. Baudžiamosios bylos iškėlimas nepilnamečiui …..

2.2. Amžius – kaip nepilnamečių atsakomybės prielaida. ….

2.3. Įstatyminiai nepilnamečių atstovai parengtiniame tardyme…

2.4. Gynėjas nepilnamečių bylose……….

2.5. Kardomosios priemonės skyrimas nepilnamečiui…..

3. Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija……….

Išvados

Literatūra

ĮŽANGA

Šiuo metu visuomenės susirūpinimą kelia tai, jog didesnę nusikaltimų dalį padaro nepilnamečiai. Taip pat vis daugiau vaikų ir paauglių patiria fizinę, seksualinę prievartą.Šalyje didėjant visuomenės doroviniam nuosmukiui, plintant alkoholizmui, narkomanijai, prostitucijai, daugėja asocialių ššeimų, kurios sudaro palankias aplinkybės bręsti būsimiems nusikaltėliams. Augdamas tokioje šeimoje vaikas negali normaliai fiziškai, psichiškai, doroviškai vystytis, kadangi nuo mažens dėl skurdo, bado, fizinio smurto šeimoje verčiami vogti, užsiimti prostitucija. Šios priežastys atsiranda dėl sunkios ekonominės padėties, kultūros ir švietimo problemų, didėjančios bedarbystės, pasenusios teisinės norminės bazės, reglamen¬tuojančios vaikų teisių apsaugą ir jų gynimą.

Vaiko teises ir jų apsaugą reglamentuoja daugelis Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų, ministerijų ir žinybų, savivaldybių aktų. Pagrindines vaiko teises ( į gyvybę, sveikatą, laisvę, teisę įį normalų fizinį, protinį, dorovinį vystymąsi ) reglamentuoja ir saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija ( II skirsnis “Žmogus ir valstybė”, III skirsnio “Visuomenė ir valstybė” 38 – tą ir kt. str. ), Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (priimtas 1996 kkovo 14d.), Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas, Civilinis kodeksas, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Baudžiamasis kodeksas, Pataisos darbų kodeksas, procesiniai ir kiti įstatymai.

Baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso srityje yra aktualių, spręstinų, koreguotinų klausimų – tokių kaip nepilnamečio įstatyminių atstovų, gynėjo dalyvavimas parengtinio tardymo metu, kardomosios priemonės skyrimas jiems, laisvės atėmimo bausmė, nepilnamečių teisių apsauga proceso metu. Kalbant apie parengtinį tardymą nepilnamečių bylose, reikia pabrėžti, kad tai sudėtingas tyrimo procesas, reikalaujantis ne tik teisinių žinių, bet ir gero nusimanymo nepilnamečio nusikaltėlio psichologijoje. Šis darbas reikalauja ir profesionalumo, ir laiko, ir gerų darbo sąlygų, kadangi tiriant tokių kategorijų bylas, tardytojas daug laiko privalo skirti įrodinėtinų aplinkybių, būtent amžiaus, gyvenimo sąlygų, suaugusiųjų kurstytojų ir kitų bendrininkų nustatymui, rinkti informaciją apie jo tėvus, draugus, aiškintis ppriežastis, dėl kurių nepilnametis padarė nusikaltimą. Darbe apžvelgiau esminius nepilnamečių bylų tyrimo ypatumus, atliekant parengtinį tardymą, o būtent: nepilnamečio amžiaus nustatymą, nepilnamečio įstatyminių atstovų, gynėjo dalyvavimą procese, kardomosios priemonės skyrimo ypatumus ir kt.

1. NEPILNAMEČIO TEISIŲ APSAUGA BAUDŽIAMAJAME PROCESE

Vaikų nepriežiūra, suaugusiųjų atsakomybės už vaikus nuosmukis, vaikų nusikalstamumas paskatino Lietuvos Respublikos Švietimo ir Mokslo ministeriją išleisti įsakymą Nr. 396 1996 m. balandžio mėn. 12 d. “Dėl darbo grupės vaikų nusikalstamumo prevencijos programai rengti”. 1997 m. kovo 6d. priimtas Vyriausybės nutarimas Nr. 197 ““Dėl vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalinės programos”. Vidaus reikalų ministerija – viena iš atsakingų institucijų už šios programos įgyvendinimą, kurios viena iš funkcijų – teisės pažeidėjų ankstyvoji prevencija. Be to ši programa orientuota į vaiko teisių pažeidimus bei į vaikų teisės pažeidimus. Todėl į teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijų, atliekančių vaikų nusikalstamumo prevenciją, išaiškinančių jų teisės pažeidimus, integruojami specializuoti policijos padaliniai darbui su vaikais ir jaunimu. Sprendžiamos teismų, teisėjų, kitų teisėsaugos institucijų darbuotojų specializacijos problemos,Rengiama institucijų, vykdančių bausmes, sistemos reforma.

Ši vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programa – pirma oficiali suvienytų ir valstybės ir visuomenės pastangų liudininkė. LR vidaus reikalų ministerijos ir LR Švietimo ir Mokslo ministerijos kolegijos nutarime Nr. 14/2R 1997 m. kovo 27d. paminėta, kad dauguma nepilnamečių darbo biržoje neįdarbinama, globos namų, vaikų namų poreikiai nuolat didėja, opi taip pat šios programos finansavimo programa. Be to, šalyje nėra sukurtos smurtą patyrusių vaikų reabilitacijos, adaptacijos sistemos, nėra išanalizuota smurto bei seksualinės prievartos prieš vaikus būklė, kol kas nėra institucijos, nagrinėjančios nepilnamečių iki 14 metų, padariusių visuomenei pavojingas veikas, bylas.

Kai kurie mokslininkai siūlo įsigilinti į nepilnamečių prievartos problemą, vystyti mokslines kryptis, tiriančias prievartą – tai agresologija, konfliktologija, dėl ko reiktų sukurti mokslinius centrus, tiriančius ir sprendžiančius konfliktus, kylančius, visų ppirma, šeimoje, po to formaliose (mokykloje, grupėje, darbo kolektyve) ir neformaliose (kieme, laisvalaikio metu) grupėse. Konvencijos dėl vaiko teisių, priimtoje JTO 1989m. gruodžio 5d. preambulėje pasakyta, kad vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, įskaitant atitinkamą teisinę apsaugą. Taip pat ši konvencija įtvirtino ir tokias principines nuostatas kaip vaikų apgynimą nuo visų formų smurto, kad vaikas nepatirtų kankinimų, orumą žeminančių elgesio, kad nė iš vieno vaiko neteisėtai būtų atimta laisvė.

Įstatymas riboja vaikui skiriamų nuobaudų, bausmių rūšis bei dydį.

Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso 57 str. nurodyta, kad vaikui draudžiama taikyti mirties bausmę, įkalinimą, iki gyvos galvos, o vaiko areštas, sulaikymas ir įkalinimas turi būti taikomi kaip kraštutinė priemonė ir kiek įmanoma trumpiau.

Kalbant apie skirtumą sulaikant ar atliekant kitus procesinius veiksmus, tarp suaugusiųjų ir nepilnamečių galima pasakyti tik tai, kad tokio skirtumo LR BPK nenumato.

Paprastai nepilnametį žodis “kalėjimas” žeidžia labiau negu suaugusįjį; nekalbant apie patalpas, todėl pavyzdžiui JAV teisininkai numatydami tokį dalyką, sušvelnino kardomosios priemonės reikšmę nepilnamečio atžvilgiu, nežiūrint į tai, kad nepilnamečiai irgi sodinami į kalėjimus kaip ir suaugusieji. Galima teigti, kad Amerikoje galioja tokie įstatymai, kurie tiesiogiai susiję su specifiniais nepilnamečio interesais, o būtent – sukurtas platus nepilnamečių tarnybų, skyrių, biurų spektras, Veikia ssocialinės tarnybos: nepilnamečių prieglobsčio namai, darbo stovyklos, teikiama psichologų pagalba, tokia, kaip individuali, grupinė, elgesio psichoterapija ir t.t. Lietuvoje 1998m. sausio 10d. buvo patvirtinti “Nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos Centro” nuostatai. Šio Centro funkcijos yra ne tik nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų nustatymas, ir pašalinimas, bet ir socialinės bei psichologinės pagalbos suteikimas vaikams, nukentėjusiems nuo teisės pažeidimų, nuo tėvų smurto, pasiklydusiems vaikams. Taip pat Centras orientuoja pristatytų vaikų materialinį išlaikymą, medicinos priežiūrą, įkurdinimą į specialiuosius auklėjimo ir globos namus. Centre veikia Auklėjamojo darbo grupė (vaikų mokymo procesas, vaiko saugumo, jo teisių apsaugos, teisinio, dorovinio ugdymo užtikrinimas), Prevencijos poskyris (profilaktinis darbas su nepilnamečiais, teisės pažeidimų nustatymas ir jų šalinimas), ir Priežiūros grupė (vaikų sveikatos apsauga ir t.t.).

Būtina paminėti 1997 m. lapkričio mėn. 4 d. VIII – 484 Seimo priimtą įstatymą “Dėl žalos padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais atlyginimo”, kurio 7 str. 5 p. apima žalos atlyginimą besimokančiam asmeniui (moksleiviui, studentui ir pan.). Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 64¹ str. pakeitimas numato tai, kad kvotos organas, tardytojas, teismas, privalo išaiškinti piliečiui teises į žalos, padarytos dėl neteisėto laikino sulaikymo, suėmimo atlyginimo realizavimo tvarkos. LR Civilinio kodekso 486 str. numato ir moralinės žalos atlyginimą, padarytą neteisėtais kvotos, tardymo veiksmais.

Pagal galiojančius

įstatymus, nepilnametis, kuris norėtų kreiptis dėl jam padarytos kvotos organo, tardymo žalos atlyginimo, turėtų dalyvauti bendrai visiems piliečiams nustatytoje teisių bei laisvių gynimo procedūroje. Mano nuomone, įstatymų leidėjas turėtų sukurti atskirą nepilnamečio teisių bei laisvių apsaugos mechanizmą, įtvirtintą įstatymuose.

2.PARENGTINIO TARDYMO YPATUMAI NEPILNAMEČIŲ BYLOSE

2.1. BAUDŽIAMOSIOS BYLOS IŠKĖLIMAS NEPILNAMEČIO ATŽVILGIU

Svarbus ir vienas iš lemiamų faktorių nepilnamečių bylų procese yra savalaikis, greitas nusikaltimo aplinkybių ištyrimas. Baudžiamosios bylos iškėlimas “visų pirma, užkerta kelią nepilnamečiui vykdyti nusikaltimus, antra, iš jo atimama iliuzijos galimybė, kad jis iišvengs baudžiamosios atsakomybės, trečia, tuo išvengiamas negatyvus suaugusiųjų kurstytojų bei kitų bendrininkų poveikis jam,ir, ketvirta, kiek tai įmanoma greičiau, su juo atliekamas auklėjamasis darbas.”

Vidaus reikalų ministerijos tardytojai, sutinkamai su LR BPK 143 str., 443 str., atlieka parengtinį tardymą baudžiamosiose bylose, jeigu akivaizdžius nusikaltimus padaro nepilnamečiai. Tačiau praktikoje piliečių žodinius, rašytinius pareiškimus, ar valstybinių organizacijų, įmonių, įstaigų pareigūnų pranešimus priima, o vėliau nagrinėja kvotos organas, ir atlikęs reikiamus tardyminius veiksmus perduoda baudžiamąją bylą tardytojui.

Baudžiamosios bylos iškėlimas – tai pirmoji baudžiamojo proceso sstadija, kurioje tardytojas sprendžia klausimą ar kelti nepilnamečiui bylą: ar yra įstatyme numatytos vados, pagrindai baudžiamajai bylai iškelti, ar nėra aplinkybių, darančių baudžiamąją bylą negalima. LR BPK 125 str. numato išsamų vadų bei pagrindų baudžiamajai bylai iškelti, sąrašą. Taigi, tardytojo vveikla šioje stadijoje pasireiškia tuo, kad jis, visų pirma. turi įvertinti gautą informaciją apie nusikaltimo įvykį, po to šią informaciją tikrinti ir galutinai apibendrinamas šį procesą, priimti atitinkamą sprendimą.

Tardytojas, rinkdamas įrodymus, gali atlikti kai kuriuos įstatymo numatytus procesinius veiksmus, prieš iškeliant baudžiamąją bylą: tai įvykio vietos apžiūrą (LR BPK 199 str., 200 str.), gauti specialisto išvadą (LR BPK 84 str.), ekspertizės aktą (LR BPK 85 str.), paskirti reviziją (LR BPK 206 str.).

Tardytojas, keldamas bylą nepilnamečiui, turi tiksliai nustatyti jo amžių, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė. Kitas, labai svarbus momentas, tai nusikaltimo, priešingumo visuomenei laipsnio nustatymas.

Nesant aukščiau paminėtų aplinkybių, bei nustačius aplinkybes, darančias baudžiamąją bylą negalimą, tardytojas priima sprendimą atsisakyti kelti baudžiamąją bylą per tris dienas arba ne vėliau kaip pper 10 dienų (LR BPK 125 str.) LR BPK 5 str. “tiksliai atkuria aplinkybes, darančias baudžiamąją bylą negalimą galimą” bei “nuo teisėto ir pagrįsto baudžiamosios bylos iškėlimo taip pat ir nuo jos nutraukimo priklauso realus baudžiamojo proceso uždavinių įgyvendinimas.” Taigi tardytojas nutraukdamas arba atsisakydamas kelti baudžiamąją bylą priima motyvuotą nutarimą, remdamasis LR BPK 5 str. vienu iš punktų, taip pat LR BK 8 str. 2 d. (dėl veiklos mažareikšmiškumo).

Būtina paminėti ir baudžiamosios bylos nekėlimą, o iškeltos baudžiamosios bylos nutraukimą nukentėjusiajam iir kaltininkui susitaikius. Manau, kad tai yra vienas iš būdų užkirsti kelią nusikaltimų darymui, o ypač nepilnamečių tarpe. Asmeniui duodama galimybė apgalvoti savu veiksmus, suprasti jų galimas pasekmes, dalyvauti parengtiniame tardyme kaip kaltinamajam.

LR BK 531 str. pateikia sąrašą nusikaltimų, kuriuos padaręs asmuo gali susitaikyti su nukentėjusiuoju: taip pat įstatymas numato ir tai, jeigu asmuo padarys per vienerius metus naują nusikaltimą, tai pirmasis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir asmeniui bus pateiktas kaltinimas pagal ankstesnį nusikaltimą bei dabar įvykdytą.

Kalbant apie bylos nutraukimą nepilnamečiui, įstatymas dar numato asmeniui, “jaunesniam kaip 18 metų, padariusio veiką, turinčią nusikaltimo, kuris nėra labai pavojingas visuomenei” (LR BPK 278 str. 2 d.).Įstatymas suteikia nepilnamečiui galimybę viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusįjį, jeigu susitaikyti nepavyko parengtinio tardymo metu, taip pat savarankiškai atlyginti arba savo darbu pašalinti materialinę žalą.

Taip pat nepilnametis gali “atlikti bausmę” nebūtinai auklėjimo kolonijoje, o namuose, prižiūrint jį 45 paras, bei atidavus į specialią auklėjimo įstaigą iki 3 metų. (LR BK 61 str., LR BPK 278 str.). Manau, kad toks alternatyvus sprendimas kaip paskirti nepilnamečiui švelnesnę bausmę, o ne jos atlikimą kolonijoje, nesužalos jo asmenybės, perauklės teigiama linkme. Žymus rusų pedagogas A. Makarenko rekomendavo iš pradžių išnaudoti visas auklėjamąsias priemones, o tik negavus rreikiamo rezultato, griežtinti jas.

2.2. AMŽIUS – KAIP NEPILNAMEČIŲ BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS PRIELAIDA

Taigi, svarbiausios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės prielaidos yra jų amžiaus ypatumai bei sąmoningumo lygis.

“Amžiaus tarpsnis, kai formuojasi asmenybės pagrindai ir kai asmuo intensyviai fiziškai ir psichiškai vystosi, yra svarbiausias žmogaus gyvenimas. Tai – viso žmogaus gyvenimo sėkmės ir nesėkmės pagrindas”.

Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. liepos 03 d. ratifikuotoje Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje išdėstytos principinės nuostatos, ginančios nepilnamečių teises. Konvencijos 40 str. 1 d. nurodyta, kad kiekvienas vaikas, kuris laikomas pažeidusius įstatymą ar kaltinamas jų pažeidimu, turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgta į jo amžių ir nebūtų pažeidžiamos jo teisės ir teisinės garantijos. To paties straipsnio 3 d. reikalauja, kad valstybė, priimdama įstatymus, numatytų “minimalų amžių, kurio nesulaukia vaikai laikomi negalinčiais pažeisti baudžiamųjų įstatymų”.

Daugelis autorių išreiškia nuomonę, kad nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės prielaida yra ir jų socialinė branda, kuri apima tiek fizinį, tiek psichinį asmenybės išsivystymą, tiek asmens užimamą socialinį vaidmenį. Vienas žmogus 16 metų gali būti socialiai subrendęs, o kitas 20 metų lieka dar vaikas. Kriminologų požiūriu įstatymo nustatytos ribos, skiriančios nepilnametį nuo mažamečio ir suaugusiojo asmens – tai tik juridinė prezumpcija.

Kalbant apie asmens sąmonėjimo lygį, reikėtų atsižvelgti į tai, kad asmenybė formuojasi sąveikaujant ir biologiniams ir socialiniams pradams. Tai llemia ir asmenybės sugebėjimą vykdyti tam tikras socialines pareigas. Dažniausiai nepilnamečio asmenybė susiformuoja ir pasiekia tam tikrą socialinę brandą vienu metu. Vaikai iki 12 metų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus neatsako, kadangi jie dar neturi tokių asmeninių savybių, kurios juos leistų pripažinti pakaltinamais baudžiamosios teisės atžvilgiu. Taigi, asmenys, padarę nusikaltimus, būdami nuo 14 iki 16 metų amžiaus neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik už tyčinius veiksmus, numatytus LR BK 11 str. 2 d. Tai, kad 14 metų nepilnamečiai atsako už konkrečius baudžiamojo kodekso straipsnius, darytina išvada, kad pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaujasi įstatymų leidėjas, yra akivaizdus šiame sąraše nusikaltimų pavojingumas ir neteisėtumas. Taigi vyresniojo paauglystės amžiaus asmenybės ypatumai jiems leidžia suvokti ir suprasti konkrečius baudžiamojo įstatymo draudimus. LR BK II str. 1 d. sako, kad “pagal baudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, kuriems prieš padarant nusikaltimą yra suėję šešiolika metų.” Tokie asmenys, pasiekę įstatyme nurodytą bendrąją amžiaus ribą, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už visus nusikaltimus, padarytus įvairiose nusikaltimo padarymo stadijose ir bendrininkų grupėse, ir įstatymo požiūriu jie yra pakaltinami ir gali būti visų nusikaltimų subjektais, išskyrus tuos atvejus, kai nusikaltimo sudėtis reikalauja specialaus subjekto.

Taigi amžiaus nustatymas – vienas iš pagrindinių kriterijų tiriant nepilnamečių bylas, įtvirtintų LR BPK 73 str. 1 p. Ši

įrodinėtina aplinkybė parodo ar galima pripažinti fizinį asmenį nusikaltimo subjektu, kuri yra pakaltinamas ir sulaukęs baudžiamojo įstatymo nustatyto amžiaus. Tardytojas, tirdamas tokių kategorijų bylas, privalo “tiksliai nustatyti nepilnamečio amžių”, remdamasis pateiktais gimimo liudijimu, pasu.

2.3. ĮSTATYMINIAI NEPILNAMEČIO ATSTOVAI

PARENGTINIAME TARDYME

“Įstatyminiai atstovai reiškia kaltinamojo . tėvus, įtėvius, globėjus, rūpintojus, atstovus tų įstaigų ir organizacijų, kurių rūpyboje yra kaltinamasi” (LR BPK 25 str. 10 p.). Nepilnamečių įstatyminių atstovų dalyvavimą parengtiniame tardyme užtikrina jų pateikti atitinkami dokumentai: tėvai tardytojui pateikia vaiko gimimo liudijimą, savo, nepilnamečio ppasą (jeigu jis turi), artimi giminaičiai – dokumentus, nurodančius giminystės ryšius, auklėjimo įstaigų atstovai – įgaliojimus, suteikiančius jiems teisę atstovauti nepilnamečio interesus bei dokumentuose, kuriuose patvirtinama, kad šios organizacijos rūpyboje ar globoje yra nepilnametis, advokatas – advokatų kontoros, biuro orderį. Nurodytų dokumentų nuorašai pridedami prie baudžiamosios bylos medžiagos.

Įstatyminių atstovų funkcija parengtinio tardymo metu įgyvendinama gan plačiai: 1. Nepilnamečio kaltinamojo (įtariamojo) tėvai, kiti įstatyminiai atstovai turi būti apklausiami kiekvienoje baudžiamojoje byloje bei jų parodymais yra realizuojamas LR BPK 73 str., kadangi ššie asmenys gali nurodyti nepilnamečio demografinius duomenis (tikslų jo amžių, būsimą specialybę, profesiją, auklėjimo sąlygas), psichines ir fiziologines savybes (fizinę, psichinę sveikatos būklę), socialines savybes (požiūrį į darbą, mokslą, visuomeninę veiklą, elgesį šeimoje, mokykloje, su draugais), dorovines – psichologines savybes ((sąžiningumas, cinizmas, uždarumas ir pan.), elgesį po nusikaltimo padarymo, kuris gali būti ir teigiamas (gailisi, išgyvena, atsiprašė nukentėjusiojo) ir neigiamas (toliau daro nusikaltimus, grasina liudytojams ir nukentėjusiajam).

Tėvų ir kitų įstatyminių atstovų santykiai turi atspindėti jų santykius su nepilnamečiu, kadangi žinodami juos, tardytojai gali objektyviai įvertinti šiuos parodymus.

Baudžiamajame procese galioja liudytojo padorumo prezumpcija. Tačiau tai dar nereiškia, kad visi liudytojai, o būtent nepilnamečio tėvai kiti įstatyminiai atstovai bus sąžiningi, nemeluos duodami parodymus apie jį. Tam, kad išvengti šių negatyvių pasekmių, įstatymas numatė galimybę įtariamojo, kaltinamojo šeimos nariams ar artimiems giminaičiams atsisakyti duoti parodymus prieš juos arba atsisakyti atsakinėti į atskirus klausimus (LR BPK 781 str.).

Įstatyminiai atstovai privalo dalyvauti apklausiant nepilnametį liudytoją, jaunesnį kaip 14 metų amžiaus, o tardytojo nuožiūra – liudytojo, tturinčio nuo 14 iki 16 metų. LR BPK 169, 179 str.).

Pedagogo, auklėtojo dalyvavimas apklausiant nepilnametį, teigiamai veikia jį; kadangi šis asmuo gali lengvai nustatyti psichologinį kontaktą su savo auklėtiniu.

Įstatyminiai atstovai yra atsakingi už materialinę bei moralinę žalą padarytą nepilnamečio ir privalo ją atlyginti nepilnamečiui. (LR BPK 62 str., 156 str., CK 489, 480 str.). Pagal įstatymą nepilnamečio tėvai, globėjai, rūpintojai ir kiti asmenys yra pripažįstami civiliniais atsakovais. Tardytojas turi imtis visų privalomų priemonių, kad būtų atlyginta materialinė žala nukentėjusiesiems.

Nepilnametis nnukentėjusysis, liudytojas, įtariamasis, kaltinamasis šaukiamas pas tardytoją per savo tėvus ir kitus įstatyminius atstovus (LR BPK 163 str., 175 str.). Siųsdamas šaukimą vienam iš nepilnamečio tėvų, tardytojas nurodo jame, kad nepilnametis privalo atvykti su vienu iš jo atstovų. Šiuo atveju jis iškviečia apklausai, kitam tardyminiam veiksmui ir nepilnametį, ir jo įstatyminį atstovą. Galimi atvejai, kai tėvai, kiti atstovai yra padarę nusikaltimą su nepilnamečiu, įtraukę jį į girtavimą, tuomet gali apsunkinti nepilnamečio atvykimą pas tardytoją bei tiesos nustatymą byloje. Tokiais atvejais šaukimas gali būti perduotas asmeniui tiesiogiai per kurjerį, arba mokyklos direktoriaus, auklėtojos.

Kaip ir suaugęs, nepilnametis turi atvykti pas tardytoją nurodytu laiku, tačiau jam susirgus, gavus šaukimą pavėluotai ar dėl kitų pateisinamų priežasčių, galioja atvykimo išimtis. Jeigu nepilnametis neatvyksta pas tardytoją be pateisinamos priežasties, jis gali būti atvesdintas (LR BPK 163, 175 str.).

Įstatymas numato nepilnamečio įtariamojo, kaltinamojo atidavimą tėvų, globėjų, rūpintojų priežiūrai ir administracinės įstaigos stebėjimui (LR BPK III str.).

Kaip matyti, vienas asmuo turi platų – liudytojo, civilinio atsakovo funkcijų spektrą. Be to nepilnametis nukentėjusysis ir jo atstovai turi teisę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, po to kai jiems paskelbiama apie parengtinio tardymo pabaigą; bei prašyti papildyti parengtinį tardymą, tačiau nepilnametis kaltinamasis su baudžiamosios bylos medžiaga turi teisę susipažinti, dalyvaujant jo ggynėjui.

2.4. GYNĖJAS NEPILNAMEČIŲ BYLOSE

Tiriant baudžiamąsias bylas, kuriose įtariami, kaltinami nepilnamečiai, būtinas gynėjo (advokato) dalyvavimas (LR BPK 56 str.). Įstatymas numato dalyvavimą įtariamajam ar kaltinamajam paprašius nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento. Gynėją nepilnamečiui gali kviesti ir jo įstatyminiai atstovai (LR BPK 55 str.).

Gynėjo dalyvavimas parengtiniame tardyme leidžia kaltinamajam, įtariamajam nepilnamečiui realizuoti didesnę dalį jo teisių: rinkti ir pateikti įrodymus, dalyvauti tardyminių veiksmų atlikime, teikti nepilnamečiui, jo įstatyminiams atstovams juridinę konsultaciją ir t. t.

LR BPK 58 str. įpareigoja gynėją panaudoti visas įstatyme nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų išaiškintos aplinkybės, teisiančios kaltinamąjį, arba lengvinančios jo atsakomybę. Taigi, gynėjas gina kaltinamojo teises bei jo teisėtus interesus. Šiuos gynybos būdus ir priemones jis įgyvendina dalyvaudamas procesiniuose veiksmuose, atliekamuose su nepilnamečio įtariamuoju, kaltinamuoju arba susipažindamas su šių veiksmų protokolais, kuriuose jis nedalyvavo; matydamasis su sulaikytu ar suimtu ginamuoju;susipažindamas su visa bylos medžiaga. “Gynėjas procese negali daryti nieko tokio, kas galėtų pabloginti kaltinamojo padėtį. Todėl, jeigu kaltinamasis neprisipažįsta padaręs nusikaltimą, to negali pripažinti ir gynėjas.” Be to, jeigu gynėjas neranda bendros pozicijos su nepilnamečiu kaltinamuoju ir pastarasis atsisako gynėjo, tardytojui šis atsisakymas nėra privalomas (LR BPK 57 str.).

Pagal įstatymą, advokatas negali būti dviejų ir daugiau kaltinamųjų, įtariamųjų gynėju, jeigu jų parodymuose yra pprieštaravimų. Tačiau praktikoje tardytojai dažnai susiduria su tokiais sunkumais kaip advokatų materialinis nesuinteresuotumas, abejingumas nepilnamečio likimu. Tai sąlygoja formalų advokato dalyvavimą ne tik parengtinio tardymo metu, bet ir teisme.

“Gynėjas turi teisę, bet neprivalo dalyvauti tardymo veiksmuose” (LR BPK 58 str.). Dažniausiai tardytojas paskiria gynėją nepilnamečiui kaltinimo pateikimui ir susipažinimui su bylos medžiaga. Galima teigti, kad gynėjas susipažįsta su kaltinamojo padarytu nusikaltimu, tik kaip su faktu, nežinodamas ar atliekant procesinius veiksmus nebuvo pažeistos nepilnamečio teisės, baudžiamojo proceso įstatymas.

Taip pat svarbus momentas – tai LR BPK 226 str. tvarka tardytojo paskelbimas nepilnamečiui kaltinamajam, kad parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje pabaigtas, ir jis turi teisę pats ir su gynėjo pagalba susipažinti su visa byla bei prašyti papildyti parengtinį tardymą. Manyčiau, kad gynėjas turi dalyvauti visuose procesiniuose veiksmuose kartu su nepilnamečio įstatyminiais atstovais, kadangi įstatymas jam suteikė galimybę pasirinkti procesinę poziciją, gynybos priemones ir būdus ne tik teisme, bet ir parengtinio tardymo metu.

2.5. KARDOMOSIOS PRIEMONĖS NEPILNAMEČIUI

SKYRIMO YPATUMAI

Kardomoji priemonė baudžiamajame procese – tai įstatyme numatyta poveikio priemonė, kuri skiriama kaltinamajam (įtariamajam) tais atvejais, kada: a) siekiama užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese; b) netrukdomą baudžiamosios bylos tyrimą; c) užkirsti kelią naujų nusikaltimų padarymui (LR BPK 95 str.).

Kardomosios priemonės skiriamos asmeniui, jeigu asmuo gali pasislėpti nuo parengtinio

tardymo, trukdyti nustatyti tiesą byloje, taip pat tardytojas turi atsižvelgti į pareikšto kaltinimo sunkumą, asmens amžių, jo sveikatos būklę, užsiėmimo rūšį, gyvenimo sąlygas ir t.t.

Dažniausiai skiriamas kardomąsias priemones nepilnamečiams:

Rašytinis pasižadėjimas neišvykti. (LR BPK 100 str.) apriboja asmens kilnojimosi laisvę bei daro psichinį poveikį, tokį kaip baimė, kad kardomoji priemonė bus pakeista į griežtesnę, jei kaltinamasis (įtariamasis) be pateisinamos priežasties neatvyks pas tardytoją. Būtent noras išvengti griežtesnės kardomosios priemonės garantuoja asmens deramą elgesį parengtinio tardymo metu. Daugelio autorių nuomone – rašytinį ppasižadėjimą neišvykti tikslinga skirti tiems nepilnamečiams, kurie padarė nusikaltimus, nekeliančius didelio pavojaus visuomenei.

Parenkant šią kardomąją priemonę, būtina atsižvelgti ir į tai, kad nepilnametis atsako pats už save, jis nėra kontroliuojamas tėvų, globėjų ar auklėtojų. Taip pat parenkant šią kardomąją priemonę būtina atsižvelgti į asmens amžių, jo asmens ypatumus, todėl daugelis autorių rekomenduoja atiduoti nepilnametį tėvų, kitų įstatyminių atstovų priežiūrai.

Skiriant kardomąją priemonę – užstatą (LR BPK 1011 str.), jo esmė pasireiškia tuo, kad nepilnamečio tėvai, kiti įstatyminiai atstovai sumoka nustatytą tardytojo ppiniginę sumą į Vidaus Reikalų Ministerijos depozitinę sąskaitą. Tiek nepilnamečiui, tiek jo užstato davėjams yra išaiškinama kaltinamojo pareiga šaukiamam atvykti pas tardytoją, ir jeigu jis šito įsipareigojimo nevykdys, užstatas pereis valstybei ir kaltinamajam bus paskirtas suėmimas.

Kardomasis kalinimas (LR BPK 104 sstr.) gali būti skiriamas nepilnamečiui, kai yra manoma, kad kaltinamasis bėgs, (slėpsis) nuo parengtinio tardymo, trukdys nustatyti bylos tiesą, darys naujus nusikaltimus, o būtent – sunkius. Be to, “vaiko areštas . taikomas tik kaip kraštutinė priemonė ir kiek įmanoma trumpiau”.

Manyčiau, kad suėmimas nepilnamečių turėtų būti skiriamas kiek galima rečiau ir jį reikėtų laikyti ne tik atskirai nuo suaugusiųjų, bet ir tokioje patalpoje, kurioje jis nedegraduotų galutinai, o tokioje, kur aplinka jam formuotų tikėjimu gyvenimu. taigi, suėmimas ne tik apriboja asmens laisvę, bet ir izoliuoja jį nuo tėvų, draugų ir apskritai visuomenės.

Surinkdamas informaciją apie nepilnamečio tėvus, kitus įstatyminius atstovus, tardytojas gali daryti išvadą, ar galima atiduoti nepilnametį jų priežiūrai ir stebėjimui. Žinoma, ne visiems tėvams galima atiduoti nepilnametį. Kriminologai teigia, kad kkonfliktiški tėvų tarpusavio santykiai, nesusiklostę tėvų – vaikų santykiai, amoralus tėvų elgesys, žiaurus, grubus elgesys vaikų atžvilgiu, sąlygoja negatyvų asmenybės vystymąsi, iš ko daryti išvadą, kad tokiems tėvams patikėti nepilnametį, negalima. Todėl nepilnamečio atidavimą tėvų, globėjų, rūpintojų priežiūrai bei administracinės įstaigos stebėjimui reiškia tai, kad šie asmenys raštiškai įsipareigoja užtikrinti nepilnamečio kaltinamojo atvykimą pas tardytoją bei deramą jo elgesį.

3. NEPILNAMEČIŲ NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJA

Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija – tai įvairių valstybinių ir visuomeninių organizacijų veikla, nukreipta įgyvendinti visas priemones, šalinančias nepilnamečių nusikaltimų ppadarymo galimybes, priežastis ir sąlygas. Norint išsiaiškinti, nustatyti jaunimo nusikalstamumo priežastis ir sąlygas, reikia jas susieti su pokyčiais tiek ekonominiame, tiek kultūriniame gyvenime, tiek apskritai visuomenėje. Žinome, kad Lietuvoje vyksta socialinės, ekonominės reformos, kurių tikslas – sukurti tokią visuomenę, kurioje žmogui būtų garantuotos jo visos teisės ir laisvės, sudarytos sąlygos mokytis, dirbti ir būti saugiam.

Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija Lietuvoje šiuo metu vienas iš opiausių klausimų. Mano manymu, visuomenė turi susirūpinti vis didėjančiu nepilnamečių nusikalstamumu.

Taigi šios dienos rūpestis – nepilnamečių teisių apsauga ir jų nusikaltimų prevencija. Tokį susirūpinimą lemia labai svarbios aplinkybės, kurias reikėtų apžvelgti.

Dėl sunkios socialinės ir ekonominės padėties šalyje didėja nuskurdusių, asocialių šeimų skaičius. vaikai daro nusikaltimus, kad galėtų patys pragyventi ir išlaikyti savo tėvus, kurie stumia savo vaikus daryti nusikaltimus. Nepilnamečių nusikaltimai, visų pirma yra psichologinis reiškinys, priklausantis nuo asmeninių išgyvenimų. Tėvų amoralus elgesys, abejingumas, žiaurumas vaikui įtakoja paauglių teisėtvarkos pažeidimus. Sakoma, jog: “vieno žmogaus problemos neįmanoma išspręsti be visai šeimai bendros problemos įveikimo. Norint padėti šeimai reikia ja rūpintis kaip visuma. Pavyzdžiui, teikti psichopedagogines konsultacijas atskirai tėvui, motinai . , ir būtent visai šeimai kaip vieningai visumai”. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. sako “Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas”, todėl vienas iš pagrindinių prevencijos uždavinių – tai vaikų tteisių apsauga asocialiose šeimose, parama tokioms šeimoms. Be to iki šiol vyrauja tėvų nebaudžiamumas už blogą vaikų priežiūrą ir auklėjimą.

Taigi, nepilnamečių nusikalstamumo prevencija turi tapti viena iš prioritetinių valstybės teisinės veiklos įgyvendinimo krypčių.

Nepilnamečių teisės pažeidimų prevencija turi būti kompleksinė vaikų ir paauglių teisių pagrindinėse jų gyvenimo ir veiklos sferose (šeimoje, mokykloje, darbe) apsaugos, globos sistemos dalimi. Todėl yra steigiamos miestų bei rajonų Vaikų teisių apsaugos tarnybos, kurių pagrindinis tikslas – padėti vaikams iš asocialių šeimų, turintiems problemų gyvenime.

Šiuo metu Lietuvoje jau pradėta įgyvendinti nepilnamečių teisių apsaugos, Vaikų ir paauglių prevencijos nacionalinė sistema. Jos tikslas – šalinti nepilnamečių nusikalstamumo priežastis, sąlygas, saugoti nepilnamečių teises ir jų interesus.

Taip pat svarbus šioje veikloje ir teisėsaugos organų (policijos, tardymo,teismo) vaidmuo. Būtinas naujas teisinės sistemos reglamentavimas; įstatymų kūrimas, kitų teisės aktų parengimas bei jų suderinimas su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautiniais aktais.

Kaip matyti, šiandien nepilnamečių prevencijos problemų yra daug. Jų išsprendimui prireiks ir laiko, ir pastangų, ir kantrybės. Todėl šio darbo sėkmė priklausys nuo mūsų visų pastangų.

IŠVADOS

Šiame darbe stengiausi paminėti aktualesnes problemas, susietas su nepilnamečių bylų tyrimu, bei jų teisių apsauga baudžiamajame procese. Ši tema yra aktuali, kadangi nepilnamečiai šiuo metu yra vieni iš neapgintų visuomenės sluoksnių, be to nepilnamečių nusikalstamumas dabar pranoksta bendrus nnusikalstamumo rodiklius.

Atsižvelgiant į šiuos nepilnamečių bylų tyrimo ypatumus galima būtų įtraukti į LR BK ir LR BPK naujus skirsnius, apimančius tik nepilnamečių padarytus nusikaltimus ir nusikaltimus, padarytus prieš juos, taip pat procesinius šių bylų tyrimo ypatumus. Manau, kad toks sukoncentruotas įstatymų kompleksas palengvintų tardytojo darbo krūvį.

Vienas iš svarbiausių klausimų baudžiamojoje byloje – tai nepilnamečio, padariusio nusikaltimą, amžiaus nustatymas. Nustatęs tikslų jo amžių, kurio asmuo buvo sulaukęs nusikaltimo padarymo metu, tardytojas spręs klausimą ar galima patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Svarbus ir nepilnamečio pakaltinamumo klausimas. Manyčiau, kad reikia išklausyti paties nepilnamečio kaltinamojo nuomonę apie padarytą nusikaltimą ir koks jo santykis su padaryta veika: ar žino ką padarė, kodėl taip padarė, kas paskatino ir t.t.

Ypatingą dėmesį reiktų skirti kardomųjų priemonių parinkimui nepilnamečiui. Daugelis mokslininkų pasisako prieš užstatą, kuris gali suformuoti nepilnamečio sąmonėje supratimą apie pinigus kaip apie dalyką, kuris išsprendžia jo likimo klausimą ir taip pat pasisako prieš kardomąjį kalinimą (suėmimą).

Norėčiau paminėti dar vieną mane sudominusį baudžiamojo proceso kodekso 366 str., kuris sako, kad nuteistasis nepilnametis negali paduoti apeliacinio skundo, o gali tik jo gynėjas “nepaisydamas nuteistojo valios”. Kaip minėjau anksčiau, kad byloje paskirtas tardytojo budintis advokatas dėl materialinio nesuinteresuotumo, kaip ir parengtinio tardymo metu, taip ir teisme, atlieka tik formalų vaidmenį,

galima sakyti vizualiai užtikrina nepilnamečio teisę į gynybą, todėl svarbu, kad ne tik gynėjas, bet ir prokuroras sąžiningai atsižvelgtų į teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, o esant reikalui paduotų apeliacinį skundą ir asmeniškai dalyvautų jo nagrinėjime. Norėtųsi, kad ir pačiam nepilnamečiui būtų suteikta teisė paduoti tokį skundą, tuo jis galėtų realizuoti savo teises ir jaustis pilnaverčiu žmogumi.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija.- V., 1996.

2. Vaiko teisių konvencija.- V., 1995.

3. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas.- V., 1995.

4. Lietuvos Baudžiamojo proceso kodeksas.- V., 1997.

5. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas.- V., 2000.

6. Lietuvos RRespublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, 1996 03 14//Valstybės žinios, 1996, Nr. 33.

Related Posts